Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. liepos 29 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109/EB – 11 straipsnio 1 dalies d punktas – Vienodas požiūris – Socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo priemonės – Sąlyga būti pragyvenus šalyje bent dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus metus nepertraukiamai – Netiesioginė diskriminacija“

Sujungtose bylose C‑112/22 ir C‑223/22

dėl Tribunale di Napoli (Neapolio teismas, Italija) 2022 m. vasario 16 d. ir 2022 m. kovo 22 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2022 m. vasario 17 d. ir 2022 m. kovo 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą baudžiamosiose bylose, iškeltose

CU (C‑112/22),

ND (C‑223/22),

dalyvaujant

Procura della Repubblica presso il Tribunale di Napoli (C‑112/22 ir C‑223/22),

Ministero dell’Economia e delle Finanze (C‑112/22 ir C‑223/22),

Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (C‑223/22),

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, A. Prechal, K. Jürimäe, F. Biltgen ir N. Piçarra, teisėjai S. Rodin, P. G. Xuereb, I. Jarukaitis (pranešėjas), N. Wahl, I. Ziemele ir J. Passer,

generalinis advokatas P. Pikamäe,

posėdžio sekretorius C. Di Bella, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. spalio 3 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        CU ir ND, atstovaujamų avvocata M. Costantino,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Fiorentino ir P. Gentili,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Katsimerou, B.-R. Killmann ir P. A. Messina,

susipažinęs su 2024 m. sausio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 18 ir 45 straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 34 straipsnio, 1961 m. spalio 18 d. Turine Europos Tarybos valstybių narių pasirašytos ir 1996 m. gegužės 3 d. Strasbūre pataisytos Europos socialinės chartijos (toliau – Europos socialinė chartija) 30 ir 31 straipsnių, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 11 straipsnio 1 dalies d punkto, 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1) 7 straipsnio 2 dalies ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 29 straipsnio išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, iškeltas CU (byla C‑112/22) ir ND (byla C‑223/22) dėl melagingos informacijos, susijusios su „piliečio bazinių pajamų gavimo“ sąlygomis, pateikimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2003/109

3        Direktyvos 2003/109 2–4, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(2)      Europos Vadovų Taryba savo specialiajame susitikime Tamperėje 1999 m. spalio 15 ir 16 d. pareiškė, kad trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu, ir kad tam tikrą laikotarpį, kurį reikėtų nustatyti, valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui būtų suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kaip galima labiau atitinka Europos Sąjungos piliečių turimas teises.

(3)      Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi visų pirma Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei [Chartijoje] nustatytų principų.

(4)      Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu.

<...>

(6)      Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas[,] turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos.

<...>

(12)      Norint sukurti autentišką dokumentą [nustatyti tinkamą priemonę] dėl ilgalaikių gyventojų integracijos į tą visuomenę, kurioje jie gyvena, su ilgalaikiais gyventojais įvairiausiais ekonominiais ir socialiniais klausimais turi būti elgiamasi šioje direktyvoje atitinkamomis nustatytomis sąlygomis lygiai taip pat, kaip ir su valstybės narės piliečiais.“

4        Šios direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ a ir b punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

a)      „trečiosios šalies pilietis“ – bet kuris pilietis, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje;

b)      „ilgalaikis gyventojas“ – bet kuris trečiosios šalies pilietis, turintis ilgalaikio gyventojo statusą, kaip nustatyta 4–7 straipsniuose“.

5        Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Buvimo trukmė“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“

6        Direktyvos 2003/109 5 straipsnyje numatytos ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 1 dalies a ir b punktus valstybės narės turi reikalauti iš trečiosios šalies piliečio įrodyti, kad jis pats ir jo išlaikomi šeimos nariai turi, pirma, pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos sistemą, ir, antra, sveikatos draudimą, apimantį visas rizikos rūšis, kurios paprastai numatomos tos valstybės narės piliečių draudime. Šio 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.

7        Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį norėdamas gauti ilgalaikio gyventojo statusą trečiosios šalies pilietis privalo pateikti prašymą tos valstybės narės, kurioje gyvena, kompetentingoms institucijoms ir prie jo pridėti nacionalinės teisės aktuose nurodytus patvirtinamuosius dokumentus, įrodančius, kad jis tenkina šios direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytas sąlygas.

8        Tos pačios direktyvos 11 straipsnio „Vienodas požiūris“ 1, 2 ir 4 dalyse numatyta:

„1.      „Ilgamečiai [ilgalaikiai] gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę:

<...>

d)      į socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje;

<...>

2.      Kalbant apie [šio] straipsnio 1 dalies b, d, e, f ir g punktų nuostatas, atitinkama valstybė narė gali apsiriboti vienodo požiūrio taikymu tiktai tiems atvejams, kai ilgalaikio gyventojo, arba jo šeimos nario, kurio labui jis ar ji nori gauti išmokas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje.

<...>

4.      Valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas.“

 Reglamentas Nr. 492/2011

9        Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje, esančiame šio reglamento I skyriaus „Įdarbinimas, vienodos sąlygos ir darbuotojų šeimos“ 2 skirsnyje „Įdarbinimas ir vienodo požiūrio užtikrinimas“, nurodyta:

„1.      Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.      Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai.

<...>“

 Direktyva 2011/95

10      Direktyvos 2011/95 29 straipsnio „Socialinis aprūpinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos gavėjai tokią apsaugą suteikusioje valstybėje narėje gautų būtiną socialinę paramą, kokia suteikiama tos valstybės narės piliečiams.“

 Italijos teisė

11      2019 m. sausio 28 d. decreto-legge n. 4 „Disposizioni urgenti in materia di reddito di cittadinanza e di pensioni“ (Dekretas įstatymas Nr. 4 „Nepaprastosios nuostatos dėl piliečio bazinių pajamų ir pensijų“) (GURI, Nr. 23, 2019 m. sausio 28 d.), 2019 m. kovo 28 d. legge n. 26 (Įstatymas Nr. 26) (GURI, Nr. 75, 2019 m. kovo 29 d.) pertvarkyto į įstatymą (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 4/2019), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nuo 2019 m. balandžio mėn. nustatomos piliečio bazinės pajamos <...> kaip pagrindinė aktyvios darbo politikos priemonė, siekiant užtikrinti teisę į darbą, kovoti su skurdu, nelygybe ir socialine atskirtimi, taip pat palengvinti naudojimąsi teise į informaciją, švietimą, mokymą ir kultūrą, įgyvendinant ekonominės paramos asmenims, kuriems gresia atskirtis, ir jų socialinės įtraukties į visuomenę ir darbo rinką politiką. [Piliečio bazinės pajamos] užtikrina esminį išmokų lygį, neviršijant turimų išteklių.“

12      Šio dekreto įstatymo 2 straipsnyje „Naudos gavėjai“ apibrėžtos piliečio bazinių pajamų gavimo sąlygos. Viena vertus, šios sąlygos susijusios su prašytojo pilietybe, gyvenamąja vieta ir buvimu šalyje, kita vertus – su jo pajamomis, turtu ir tuo, ar jo namų ūkis turi ilgalaikio vartojimo prekių. Dėl šių pirmųjų sąlygų šio 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„[Piliečio bazinės pajamos] užtikrinamos namų ūkiams, kurie prašymo pateikimo momentu ir visą išmokos mokėjimo laikotarpį atitinka visas toliau išvardytas sąlygas:

a)      kiek tai susiję su pilietybe, gyvenamąja vieta ir buvimu šalyje, išmoką skirti prašantis namų ūkio narys turi atitikti visus šiuos reikalavimus:

1)      turėti Italijos ar <...> Sąjungos valstybės narės pilietybę arba [būti] šeimos nariu <...> turinčiu teisę gyventi šalyje ar teisę nuolat gyventi šalyje, arba [būti] trečiosios šalies piliečiu, turinčiu [ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Sąjungoje];

2)      būti pragyvenus Italijoje bent dešimt metų, iš jų dvejus paskutinius metus (nustatomi atsižvelgiant į prašymo pateikimo dieną) – nepertraukiamai, , ir gyventi Italijoje visą išmokos mokėjimo laikotarpį.

<...>“

13      Šio dekreto įstatymo 3 straipsnio „Ekonominė nauda“ 1 dalyje nustatyta:

„[Piliečio bazinių pajamų] ekonominę išraišką per metus sudaro šios dvi dalys:

a)      dalis, skirta papildyti šeimos pajamoms <...> iki 6 000 EUR per metus; ši suma dauginama iš atitinkamo lygiavertiškumo skalės parametro <...>;

b)      dalis, skirta papildyti nuomojamame būste gyvenančių namų ūkių pajamoms; ši dalis lygi nuomos sutartyje numatytai metinei nuomos sumai <...>, bet negali viršyti 3 360 EUR per metus.“

14      Šio dekreto įstatymo 7 straipsnio „Sankcijos“ 1 dalyje numatyta:

„Jei veika nėra sunkesnis nusikaltimas, tas, kas, siekdamas neteisėtai gauti 3 straipsnyje nurodytą išmoką, pateikė ar panaudojo melagingą informaciją ar dokumentus, kurie yra suklastoti, ar patvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, arba nuslėpė reikiamą informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki šešerių metų.“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

15      CU ir ND yra trečiųjų šalių pilietės, ilgalaikės gyventojos Italijoje. CU šioje valstybėje įregistruota kaip gyventoja 2012 m. kovo 29 d. ND šioje valstybėje įregistruota kaip gyventoja 2013 m. kovo 24 d.

16      Pubblico Ministero della Procura della Repubblica presso il Tribunale di Napoli (Respublikos prokuroras prie Neapolio teismo, Italija) kaltina CU ir ND įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 7 straipsnio 1 dalyje, nes jos atitinkamai 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. spalio 9 d. pateikė prašymus skirti „piliečio bazines pajamas“, juose melagingai nurodžiusios, kad atitinka šios išmokos skyrimo sąlygas, įskaitant šiame dekrete įstatyme numatytą sąlygą būti Italijoje pragyvenus bent dešimt metų. Taip CU ir ND neteisėtai gavo iš viso atitinkamai 3 414,40 EUR ir 3 186,66 EUR.

17      Tribunale di Napoli (Neapolio teismas, Italija), kuris yra prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abejoja Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 atitiktimi Sąjungos teisei, kiek pagal šį dekretą įstatymą reikalaujama, kad trečiųjų šalių piliečiai, norintys gauti „piliečio bazines pajamas“, kurios yra socialinės paramos išmoka, skirta minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti, būtų pragyvenę Italijoje bent dešimt metų, iš jų dvejus paskutinius metus – nepertraukiamai. Šis teismas mano, kad taip šiame dekrete įstatyme įtvirtintas nepalankus požiūris į tokius piliečius, įskaitant tuos, kurie turi ilgalaikius leidimus gyventi šalyje, palyginti su Italijos piliečiais.

18      Šis teismas pirmiausia konstatuoja, kad „piliečio bazinės pajamos“ yra socialinės paramos išmoka, skirta minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir priskiriama prie vienos iš trijų Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų kategorijų (socialinė apsauga, socialinė pagalba ir socialinis saugumas), kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę. Be to, šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalis nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes priimdama pagrindinėse bylose nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą Italijos valstybė neapribojo vienodo požiūrio taikymo tik esminėms išmokoms. Taip pat pažymėtina, kad, net jeigu toks apribojimas būtų numatytas minėtame akte, jis neatitiktų Direktyvos 2003/109, nes pagal Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 1 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį „piliečio bazinės pajamos“ užtikrina esminį išmokų lygį, neviršijant turimų išteklių.

19      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad 2012 m. balandžio 24 d. Sprendime Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kiek tai susiję su būsto paramos skyrimu, numatytas skirtingas požiūris į trečiosios šalies pilietį, turintį pagal šios direktyvos nuostatas suteiktą ilgalaikio gyventojo statusą, palyginti su tos valstybės narės piliečiais. Jis taip pat nurodo 1985 m. kovo 27 d. Sprendimą Hoeckx (249/83, EU:C:1985:139) ir 1985 m. kovo 27 d. Sprendimą Scrivner ir Cole (122/84, EU:C:1985:145), susijusius su socialinės paramos priemone, panašia į „piliečio bazines pajamas“. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Reglamentą Nr. 492/2011 tokia priemonė turi būti taikoma tiek vietiniams, tiek kitų valstybių narių darbuotojams.

20      Vis dėlto Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią „piliečio bazinės pajamos“ skiriamos tik prašytojams, tenkinantiems pagrindinėse bylose nagrinėjamą gyvenimo šalyje sąlygą, atitinka Sąjungos teisę. Kadangi Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 2 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktyje numatytos sąlygos galimas neteisėtumas lemtų atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties materialiojo požymio išnykimą, atsakymas į šį klausimą yra būtinas sprendimui pagrindinėse bylose priimti.

21      Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Napoli (Neapolio teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (sujungtose bylose C‑112/22 ir C‑223/22 jie suformuluoti identiškai):

„1.      Ar pagal Sąjungos teisę, būtent [SESV 18 ir 45 straipsnius], [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą, Direktyvos 2011/95 29 straipsnį, [Chartijos] 34 straipsnį, [Europos socialinės chartijos] 30 ir 31 straipsnius, draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip kartu taikomi [Dekreto įstatymo Nr. 4/2019] 7 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a [punktas], tiek, kiek jose galimybė gauti piliečio bazines pajamas siejama su reikalavimu būti išgyvenus Italijoje ne mažiau kaip 10 metų (iš jų paskutinius dvejus nepertraukiamai, laikotarpis, nustatomas prašymo pateikimo metu, ir visą išmokos mokėjimo laikotarpį), todėl Italijos piliečiai, Sąjungos piliečiai, turintys teisę gyventi šalyje arba teisę nuolat gyventi šalyje, arba ilgalaikiai gyventojai [trečiųjų šalių piliečiai], gyvenantys [Italijoje] trumpiau nei dešimt metų arba dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus gyveno ne nuolat, vertinami mažiau palankiai nei tų pačių kategorijų gyventojai, gyvenantys Italijoje dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus – nepertraukiamai?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

2.      Ar pagal Sąjungos teisę, būtent [SESV] 18 straipsnį, [SESV] 45 straipsnį, [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą, [Direktyvos 2011/95] 29 straipsnį, [Chartijos] 34 straipsnį ir [Europos socialinės chartijos] 30 ir 31 straipsnius, draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip kartu taikomi [Dekreto įstatymo Nr. 4/2019] 7 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a [punktas], tiek, kiek pagal jas taikomas skirtingas požiūris į ilgalaikius gyventojus, galinčius įgyti teisę nuolat gyventi Sąjungos valstybėje po penkerių metų gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje, ir ilgalaikius gyventojus, kurie [Italijoje] gyvena jau dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus – nepertraukiamai?

3.      Ar pagal Sąjungos teisę, būtent [SESV 18 ir 45 straipsnius], [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą ir Direktyvos 2011/95 29 straipsnį, draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip kartu taikomi [Dekreto įstatymo Nr. 4/2019] 7 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a [punktas], pagal kurias Italijos, [Sąjungos] ir [trečiųjų šalių] piliečiai tam, kad galėtų gauti piliečio bazines pajamas, turi atitikti reikalavimą būti pragyvenus šalyje dešimt metų (iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai)?

4.      Ar pagal Sąjungos teisę, būtent [SESV 18 ir 45 straipsnius], [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą, Direktyvos 2011/95 29 straipsnį, [Chartijos] 34 straipsnį ir [Europos socialinės chartijos] 30 ir 31 straipsnius, draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip kartu taikomi [Dekreto įstatymo Nr. 4/2019] 7 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a [punktas], tiek, kiek pagal jas reikalaujama, kad Italijos, [Sąjungos] ir [trečiųjų šalių] piliečiai, norintys gauti piliečio bazines pajamas, deklaruotų, jog dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus – nepertraukiamai, pragyveno Italijoje, o už melagingą deklaravimą jiems gresia sunkios baudžiamojoje teisėje numatytos pasekmės?“

 Procesas Teisingumo Teisme

22      2022 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑112/22 ir C‑223/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

23      2023 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismas pagal savo Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalį paprašė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų ir nurodyti asmenų, kuriems iškeltos pagrindinės baudžiamosios bylos, teisinį statusą bei konkrečias šiems asmenims taikomas Sąjungos teisės nuostatas, kurių išaiškinimas jam atrodo būtinas siekiant priimti sprendimą jo nagrinėjamose pagrindinėse bylose. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas į šį prašymą atsakė 2023 m. birželio 9 d. byloje C‑223/22 ir 2023 m. birželio 13 d. byloje C‑112/22; jis nurodė, kad pagrindinėse bylose aptariami asmenys yra trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai Italijoje. Be to, atsakyme, pateiktame byloje C‑112/22, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad nuostata, kurios išaiškinimas naudingas siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje, yra Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas.

24      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečią pastraipą Italijos Respublika paprašė, kad šios bylos būtų nagrinėjamos didžiojoje kolegijoje, ir Teisingumo Teismas tam pritarė 2023 m. liepos 10 d.

 Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

25      Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktus klausimus, nes pagrindinėse bylose taikytinos nacionalinės teisės nuostatos susijusios su nacionalinės teisės akte, priimtame įgyvendinant išimtinę valstybių narių kompetenciją, numatyta išmoka. Pagrindinėse bylose nagrinėjamos „piliečio bazinės pajamos“ nėra socialinės apsaugos ar socialinės paramos priemonė, kuria siekiama tik užtikrinti atitinkamiems asmenims tam tikrą pajamų lygį; tai yra kompleksinė priemonė, kuria visų pirma siekiama skatinti atitinkamų asmenų socialinę įtrauktį ir grąžinti juos į darbo rinką.

26      Šiuo klausimu konstatuotina, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl Sąjungos teisės, visų pirma Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto, išaiškinimo, o tai akivaizdžiai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Be to, kiek Italijos vyriausybė savo argumentu siekia ginčyti aplinkybę, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos „piliečio bazinės pajamos“ patenka į Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo sritį, konstatuotina, kad, kaip pati ši vyriausybė pažymėjo per posėdį Teisingumo Teisme, šis argumentas negali paneigti Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į pateiktus klausimus, bet turi būti vertinamas nagrinėjant juos iš esmės (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 76 punktą).

28      Vis dėlto pažymėtina, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose taip pat mini Europos socialinės chartijos 30 ir 31 straipsnius. Nors pagal Su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (OL C 303, 2007, p. 17) jos 34 straipsnio 3 dalis grindžiama pataisytos Europos socialinės chartijos 30 ir 31 straipsniais, pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Europos socialinės chartijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29      Vadinasi, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, išskyrus tiek, kiek jie susiję su Europos socialinės chartijos nuostatomis.

 Dėl prejudicinių klausimų

30      Visų pirma primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, be kita ko, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką, ir performuluoti prejudicinius klausimus (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 29 d. Sprendimo Eesti Vabariik (Põllumajanduse Registrite ja Informatsiooni Amet), C‑437/22, EU:C:2024:176, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Šiuo klausimu pažymėtina, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nurodytos kelios kategorijos asmenų, kurie, anot šiuos prašymus pateikusio teismo, dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų gali atsidurti nepalankioje padėtyje, t. y. trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, kai kurie tos valstybės narės piliečiai, Sąjungos piliečiai ir trečiųjų šalių piliečiai, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Vis dėlto šiuose prašymuose nenurodyta, kuriai iš šių kategorijų priklauso pagrindinėse bylose aptariami asmenys.

32      Kaip pažymėta šio sprendimo 23 punkte, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų nacionalinis teismas nurodė, kad pagrindinėse bylose aptariami asmenys yra trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai Italijoje. Be to, byloje C‑112/22 jis patikslino, kad nuostata, kurios išaiškinimas naudingas siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje, yra Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas. Iš tiesų šiai asmenų kategorijai taikoma būtent ši nuostata, siejama su Chartijos 34 straipsniu, o ne SESV 18 ir 45 straipsniai, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis ar Direktyvos 2011/95 29 straipsnis, kurie taip pat paminėti pateiktuose klausimuose. Taigi pastarosios nuostatos netaikomos, nes jos nesusijusios su pagrindinėmis bylomis.

33      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas, siejamas su Chartijos 34 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, galimybė pasinaudoti socialinės apsaugos, socialinės paramos arba socialinio saugumo priemone siejama su sąlyga, taikoma ir šios valstybės narės piliečiams, būti pragyvenus šioje valstybėje narėje ne mažiau kaip dešimt metų, iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai, o už bet kokią melagingą su šia gyvenimo šalyje sąlyga susijusią informaciją taikoma bausmė pagal baudžiamąją teisę.

34      Pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą ilgalaikiai gyventojai, kaip ir tos šalies piliečiai, vienodai turi teisę į socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje.

35      Pirma, kadangi Italijos vyriausybė ginčija, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos „piliečio bazinės pajamos“ patenka į šios nuostatos taikymo sritį, reikia priminti, jog kai tokioje Sąjungos teisės nuostatoje, kaip Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas, daroma aiški nuoroda į nacionalinės teisės aktus, Teisingumo Teismas neturi pateikti autonomiškos ir vienodos atitinkamų sąvokų apibrėžties pagal Sąjungos teisę. Iš tiesų tokia nuoroda reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo atsižvelgti į valstybėse narėse egzistuojančius aptariamų sąvokų apibrėžties ir tikslaus turinio skirtumus. Vis dėlto tai, kad Sąjungos teisėje nėra autonomiškos ir vienodos sąvokų „socialinė apsauga“, „socialinė pagalba“ ir „socialinis saugumas“ apibrėžties, ir tai, kad šioje nuostatoje dėl šių sąvokų daroma nuoroda į nacionalinę teisę, nereiškia, kad valstybės narės gali kenkti Direktyvos 2003/109 veiksmingumui, kai taiko minėtoje nuostatoje numatytą vienodo požiūrio principą (2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 77 ir 78 punktai ir 2021 m. spalio 28 d. Sprendimo ASGI ir kt., C‑462/20, EU:C:2021:894, 31 punktas).

36      Be to, Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos taikomos valstybėms narėms, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Iš Direktyvos 2003/109 3 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir principų, kurie pripažįstami, be kita ko, Chartijoje.

37      Taigi nustatydamos nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo priemones, kurioms taikomas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, valstybės narės privalo laikytis Chartijoje, be kita ko, jos 34 straipsnyje, numatytų teisių ir principų. Pagal Chartijos 34 straipsnio 3 dalį, siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga (taigi, ir valstybės narės, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę) „pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“ (2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 80 punktas).

38      Kadangi ir Chartijos 34 straipsnyje, ir Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte daroma nuoroda į nacionalinę teisę, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamos „piliečio bazinės pajamos“ yra socialinė išmoka, priskirtina prie šioje direktyvoje nurodytų išmokų (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 81 punktą ir 2021 m. spalio 28 d. Sprendimo ASGI ir kt., C‑462/20, EU:C:2021:894, 32 punktą).

39      Kaip nurodyta šio sprendimo 18 punkte, nacionalinis teismas savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą konstatuoja, kad „piliečio bazinės pajamos“ yra socialinės paramos išmoka, skirta minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir priskiriama prie vienos iš trijų Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų kategorijų (socialinė apsauga, socialinė pagalba ir socialinis saugumas), kaip jos apibrėžtos pagal nacionalinę teisę.

40      Tiesa, Italijos vyriausybė ginčija šią prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadą. Vis dėlto primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas, laikydamasis Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimo taisyklių, turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą. Todėl, nepaisant valstybės narės vyriausybės išsakytos kritikos dėl prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo, prejudicinius klausimus reikia nagrinėti remiantis šiuo aiškinimu, ir Teisingumo Teismas neturi tikrinti jo tikslumo (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 21 d. Sprendimo New Valmar, C‑15/15, EU:C:2016:464, 25 punktą ir 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Cofidis, C‑340/22, EU:C:2023:1019, 31 punktą).

41      Taigi nagrinėjamose bylose Teisingumo Teismas turi remtis prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos „piliečio bazinės pajamos“ yra priemonė, patenkanti į Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto, siejamo su Chartijos 34 straipsniu, taikymo sritį.

42      Be to, nors pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas juose konstatuoja, kad ši griežtai aiškinama nuostata netaikoma nagrinėjamu atveju. Viena vertus, už šios direktyvos įgyvendinimą atsakingos Italijos institucijos aiškiai nenurodė ketinančios remtis šioje nuostatoje numatytu leidimu nukrypti. Kita vertus, būtent „piliečio bazinės pajamos“ pagal šią nuostatą yra tokia „esminė išmoka“. Ši sąvoka reiškia išmokas, kurios padeda asmeniui patenkinti elementarius su maistu, būstu ir sveikata susijusius poreikius (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 86–92 punktus).

43      Antra, primintina, jog iš Direktyvoje 2003/109 nustatytos sistemos aiškiai matyti, kad pagal šią direktyvą ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas laikantis specialios procedūros; be to, jis suteikiamas, tik jeigu tenkinamos šios direktyvos II skyriuje nurodytos sąlygos.

44      Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat pateikdami atitinkamą prašymą yra penkerius metus teisėtai ir nepertraukiamai pragyvenę jų teritorijoje. Šios direktyvos 5 straipsnyje numatyta sąlyga, kad šis statusas suteikiamas, jeigu jį prašantis suteikti trečiosios šalies pilietis įrodo, kad turi pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą. Galiausiai šios direktyvos 7 straipsnyje patikslinami minėtam statusui gauti keliami procedūriniai reikalavimai.

45      Be to, iš Direktyvos 2003/109 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Taigi dėl ilgalaikio gyventojo statuso jį turintis asmuo gali naudotis vienodu požiūriu Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje nustatytose srityse, esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Istituto nazionale della previdenza sociale (Šeimos išmokos ilgalaikiams gyventojams), C‑303/19, EU:C:2020:958, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 35 punkte, toks statusas atitinka aukščiausią trečiųjų šalių piliečių integracijos lygį ir pateisina tai, kad jiems būtų užtikrintas vienodas požiūris kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius, be kita ko, socialinės apsaugos, socialinės paramos ir socialinio saugumo srityse.

47      Trečia, dėl klausimo, ar sąlyga būti pragyvenus Italijoje ne mažiau kaip dešimt metų, o iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai, kurios reikalaujama pagal Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 2 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktį tam, kad asmuo galėtų gauti „piliečio bazines pajamas“, yra suderinama su Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktu, siejamu su Chartijos 34 straipsniu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad ši gyvenimo šalyje sąlyga vienodai taikoma tiek trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, tiek Italijos piliečiams. Vis dėlto šis teismas iš esmės atkreipia dėmesį į tai, kad dėl minėtos sąlygos trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, atsiduria mažiau palankioje padėtyje, palyginti su Italijos piliečiais, kurie gyvena Italijoje ir neišvyko iš šios valstybės narės teritorijos ilgam gyventi užsienyje.

48      Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 50 punkte, pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas toks pat rezultatas.

49      Taigi pirmiausia reikia patikrinti, ar sąlyga būti pragyvenus šalyje dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, lemia skirtingą požiūrį, dėl kurio atsiranda netiesioginė trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, diskriminacija, palyginti su atitinkamos valstybės narės piliečiais.

50      Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąlyga būti pragyvenus šalyje dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, iš esmės daro poveikį ne tos valstybės narės piliečiams, o tarp jų, be kita ko, yra trečiųjų šalių piliečiai.

51      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nurodo, kad sąlyga būti pragyvenus šalyje dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, taip pat paveikia Italijos piliečių, grįžtančių į Italiją pasibaigus gyvenimo kitoje valstybėje narėje laikotarpiui, interesus. Vis dėlto neturi reikšmės tai, kad pagrindinėse bylose ginčijama priemonė tam tikrais atvejais daro įtaką ir tos valstybės narės piliečiams, neatitinkantiems nurodytos sąlygos, ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai. Tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ja būtų sudarytos palankesnės sąlygos visiems konkrečios valstybės narės piliečiams arba būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos tik trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, nepaveikiant savo piliečių (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 45 punktą).

52      Taigi skirtingas požiūris į trečiųjų šalių piliečius, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ir į savo piliečius, atsirandantis dėl to, kad nacionalinės teisės nuostatose numatyta sąlyga būti pragyvenus šalyje dešimt metų, iš jų paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, yra netiesioginė diskriminacija.

53      Antra, pažymėtina, kad tokia diskriminacija iš esmės draudžiama, nebent būtų objektyviai pateisinama. Tam, kad galėtų būti pateisinama, ji turi būti tinkama teisėtam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas tam būtina.

54      Šiuo klausimu Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose nurodo, kad „piliečio bazinės pajamos“ yra ekonominė nauda, kurios suteikimas siejamas su pilnamečių atitinkamo namų ūkio narių naudojimusi individualizuota pagalba siekiant įsidarbinimo ir socialinės įtraukties pagal specialius susitarimus, todėl šios išmokos skyrimas suponuoja administraciniu požiūriu labai sudėtingą socialinę ir profesinę integraciją. Taigi, anot šios vyriausybės, nacionalinės teisės aktų leidėjas tinkamai apribojo galimybę pasinaudoti šia priemone Italijoje nuolat gyvenantiems ir joje gerai įsiintegravusiems trečiųjų šalių piliečiams.

55      Vis dėlto pažymėtina, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalyje numatytas išsamus sąrašas atvejų, kai valstybės narės gali nukrypti nuo vienodo požiūrio į trečiųjų šalių piliečius, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ir į savo piliečius, kiek tai susiję su gyvenimu šalyje. Išskyrus šiuos atvejus, skirtingas požiūris į šių dviejų kategorijų piliečius savaime yra šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkto pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Istituto nazionale della previdenza sociale (Šeimos išmokos ilgalaikiams gyventojams), C‑303/19, EU:C:2020:958, 23 punktą).

56      Konkrečiai kalbant, skirtingas požiūris į trečiųjų šalių piliečius, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ir atitinkamos valstybės narės piliečius negali būti pateisinamas tuo, kad jų padėtis skiriasi dėl jų atitinkamų ryšių su šia valstybe nare. Toks pateisinimas prieštarauja Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktui, pagal kurį socialinės apsaugos, socialinės paramos ir socialinio saugumo srityse jie turi būti vertinami vienodai (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Istituto nazionale della previdenza sociale (Šeimos išmokos ilgalaikiams gyventojams), C‑303/19, EU:C:2020:958, 34 punktas).

57      Kaip nurodyta šio sprendimo 44 punkte, Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga teisėtai ir nepertraukiamai būti pragyvenus valstybės narės teritorijoje penkerius metus, kad ši valstybė narė galėtų suteikti trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą. Iš šios nuostatos, siejamos su šios direktyvos 6 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog toks penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo šalyje laikotarpis rodo „asmens įsitvirtinimą šalyje“, todėl turi būti laikomas pakankamu, kad įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą jis turėtų teisę į vienodą požiūrį kaip ir į tos valstybės narės piliečius, be kita ko, kiek tai susiję su socialine apsauga, socialine pagalba ir socialiniu saugumu, kaip numatyta šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkte.

58      Taigi valstybė narė negali, nepažeisdama šios nuostatos ir ja siekiamo tikslo, kuris, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 12 konstatuojamosios dalies, yra užtikrinti, kad ilgalaikio gyventojo statusas būtų „autentišk[a] [priemonė] dėl ilgalaikių gyventojų integracijos į tą visuomenę, kurioje jie gyvena“, vienašališkai pratęsti gyvenimo šalyje laikotarpio, reikalaujamo tam, kad toks ilgalaikis gyventojas galėtų pasinaudoti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte garantuojama teise.

59      Darytina išvada, kad tokia sąlyga būti pragyvenus šalyje dešimt metų, iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, prieštarauja Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktui.

60      Galiausiai, ketvirta, kiek tai susiję su nacionalinės teisės nuostatos, kurioje numatyta skirti bausmę pagal baudžiamąją teisę asmenims, pateikusiems prašymus dėl socialinės apsaugos, socialinės paramos ar socialinio saugumo priemonės skyrimo, jeigu jie pateikia melagingą informaciją dėl galimybės pasinaudoti tokia priemone sąlygų, suderinamumu su Sąjungos teise, visų pirma su Direktyva 2003/109, primintina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aišku, jog sankciją numatanti nacionalinės teisės nuostata nesuderinama su Direktyvos 2003/109 nuostatomis, jeigu ji taikoma siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi pareigos, kuri pati neatitinka šių nuostatų (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Steiermark (Maksimali vidaus sienų kontrolės trukmė), C‑368/20 ir C‑369/20, EU:C:2022:298, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas, siejamas su Chartijos 34 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, galimybė pasinaudoti socialinės apsaugos, socialinės paramos arba socialinio saugumo priemone siejama su sąlyga, taikoma ir šios valstybės narės piliečiams, būti pragyvenus šioje valstybėje narėje ne mažiau kaip dešimt metų, iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai, o už bet kokią melagingą su šia gyvenimo šalyje sąlyga susijusią informaciją taikoma bausmė pagal baudžiamąją teisę.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

62      Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 11 straipsnio 1 dalies d punktas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, galimybė pasinaudoti socialinės apsaugos, socialinės paramos arba socialinio saugumo priemone siejama su sąlyga, taikoma ir šios valstybės narės piliečiams, būti pragyvenus šioje valstybėje narėje ne mažiau kaip dešimt metų, iš jų pastaruosius dvejus metus – nepertraukiamai, o už bet kokią melagingą su šia gyvenimo šalyje sąlyga susijusią informaciją taikoma bausmė pagal baudžiamąją teisę.

Parašai.

*      Proceso kalba: italų.