–

XXX, atstovaujamo avocat J. Hardy,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet, A. Van Baelen ir M. Van Regemorter,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azema ir L. Grønfeldt,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 14 straipsnio 4 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies piliečio XXX ir Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (generalinis pabėgėlių ir asmenų be pilietybės reikalų komisaras, Belgija, toliau – generalinis komisaras) ginčą dėl šio komisaro sprendimo panaikinti XXX pabėgėlio statusą.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, 1954 m., Nr. 2545) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta ir iš dalies pakeista 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).

4

Šios konvencijos 1 straipsnio F dalis suformuluota taip:

„Šios Konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:

<…>

<…>“

5

Šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“

6

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime [Teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką] negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.

Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą[, esamą] ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję [nėra tiesiogiai susiję] su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“

7

Direktyvos 2011/95 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos“.

8

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus.“

9

Šios direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

10

Tos pačios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose nustatyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

<…>

11

Direktyvos 2011/95 13 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas pabėgėliams pagal II ir III skyrius.“

12

Šios direktyvos 14 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatyta:

„4.   Valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė [v]yriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai:

<…>

6.   Asmenys, kuriems taikoma 4 arba 5 dalis, gali naudotis teisėmis, nustatytomis Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose arba panašiomis į juose nustatytąsias, jei jie yra valstybėje narėje.“

13

Šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b ir d punktuose nustatyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

<…>

<…>

14

Šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies b punktas suformuluotas taip:

„Kai tai nedraudžiama pagal 1 dalyje minimus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei:

<…>

15

Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Nepaisant 1 ir 2 dalių, valstybės narės nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais gali atsisakyti suteikti jose nurodytas lengvatas, jas sumažinti ar panaikinti.“

16

Šios direktyvos 24 straipsnyje numatyta:

„1.   Iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip trejus metus ir gali būti pratęsiamas, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip, ir nedarant poveikio 21 straipsnio 3 daliai.

<…>

2.   Iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės išduoda papildomos apsaugos statuso gavėjams ir jų šeimos nariams pratęsiamą leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip vienerius metus, o pratęsimo atveju – ne trumpiau kaip dvejus metus, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip.“

17

Šios direktyvos 25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda kelionės dokumentus, kurių forma nustatyta Ženevos konvencijos papildomame dokumente, kad jie galėtų keliauti už jų teritorijos ribų, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip.

2.   Valstybės narės papildomos apsaugos statuso gavėjams, kurie negali gauti nacionalinio paso, išduoda dokumentus, kuriuos turėdami jie gali keliauti už jų teritorijos, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip.“

18

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 45 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad jeigu kompetentinga institucija svarsto, ar panaikinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinę apsaugą <…>, atitinkamas asmuo naudotųsi šiomis garantijomis:

<…>

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos sprendimas panaikinti tarptautinę apsaugą būtų pateiktas raštu. Faktinės ir teisinės priežastys nurodomos sprendime, o informacija, kaip apskųsti sprendimą, pateikiama raštu.“

19

2007 m. vasario 23 d. generalinio komisaro sprendimu XXX buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

20

2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Cour d’assises de Bruxelles (Briuselio prisiekusiųjų teismas, Belgija) skyrė XXX 25 metų laisvės atėmimo bausmę. Remiantis Belgijos vyriausybės pastabose pateikta informacija, šis apkaltinamasis nuosprendis priimtas, be kita ko, dėl kilnojamųjų daiktų plėšimo ir tyčinio nužudymo, siekiant palengvinti šį plėšimą arba užsitikrinti nebaudžiamumą.

21

2016 m. gegužės 4 d. sprendimu generalinis komisaras panaikino jo pabėgėlio statusą.

22

XXX apskundė tokį sprendimą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija).

23

2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu šis teismas skundą atmetė. Jis nusprendė, kad XXX pavojingumą visuomenei lemia jo nuteisimas už itin sunkų nusikaltimą. Šiomis aplinkybėmis generalinis komisaras neprivalėjo įrodyti, kad XXX kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų visuomenei. Priešingai, XXX turėjo įrodyti, kad, nepaisant nuteisimo už itin sunkų nusikaltimą, jis nebekelia pavojaus visuomenei.

24

2019 m. rugsėjo 26 d. XXX dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija), ji yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

25

Grįsdamas savo kasacinį skundą jis iš esmės teigia, kad generalinis komisaras turi įrodyti, jog yra realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus visuomenei, ir kad būtina patikrinti proporcingumą, siekiant nustatyti, ar jo keliamas pavojus pateisina pabėgėlio statuso panaikinimą.

26

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pavojaus valstybės narės, kurioje yra atitinkamas trečiosios šalies pilietis, visuomenei egzistavimas gali būti laikomas įrodytu vien dėl to, kad šis asmuo galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą.

28

Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta, kad valstybės narės gali panaikinti pabėgėliui suteiktą statusą, jeigu jis yra galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

29

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2022 m. spalio 20 d. Sprendimo Centre public d’action sociale de Liège (Sprendimo grąžinti panaikinimas arba galiojimo sustabdymas), C‑825/21, EU:C:2022:810, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Pirmiausia dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotės pažymėtina, kad šioje nuostatoje nurodytos dvi skirtingos aplinkybės; pirmoji – galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą buvimas, o antroji – pavojus valstybės narės, kurioje yra atitinkamas trečiosios šalies pilietis, visuomenei.

31

Tikslus šių dviejų aplinkybių ryšys nėra aiškiai nurodytas, vis dėlto jos, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 63 punkte, minimos visose Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto kalbinėse versijose, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nurodyti tik tokio apkaltinamojo nuosprendžio egzistavimą, jei būtų norėjęs, kad vien jo pakaktų imtis šioje nuostatoje nurodytos priemonės.

32

Dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto konteksto pažymėtina, kad, pirma, ši nuostata yra šios direktyvos 13 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą visiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie priskiriami prie pabėgėlių, išimtis. Taigi ši nuostata turi būti aiškinama griežtai (pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Ahmed, C‑369/17, EU:C:2018:713, 52 punktą).

33

Antra, negalima nepaisyti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyti ir apkaltinamojo nuosprendžio buvimą, ir keliamą pavojų visuomenei, o ne tik pirmąją iš šių sąlygų, nes šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkte jis pasirinko kitokią formuluotę ir aiškiai numatė, kad trečiosios šalies piliečiui pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu prieš pripažįstant jį pabėgėliu jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje, ir visiškai nereikalaujama, kad jis keltų pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

34

Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkto ir jos 14 straipsnio 4 dalies b punkto skirtingos formuluotės iš esmės atspindi Ženevos konvencijos, kuri yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo, 1 straipsnio F dalies ir šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalies skirtumus (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Be to, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai valstybės narės gali panaikinti arba atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą, iš esmės atitinka atvejus, kai valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 93 punktą).

36

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 73 punkte, Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalis paprastai aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, kad būtų įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. turi egzistuoti galutinis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą ir kilti pavojus šalies, kurioje yra atitinkamas asmuo, visuomenei.

37

Trečia, taip pat svarbu pažymėti, kad, kiek tai susiję su papildomos apsaugos statusu, dėl kurio gali būti suteikiama mažesnė apsauga nei turint pabėgėlio statusą, Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punkte daroma nuoroda į padarytą sunkų nusikaltimą, o d punkte – į pavojų visuomenei, taigi šios aplinkybės aiškiai pateiktos kaip alternatyvios sąlygos, iš kurių kiekviena atskirai suponuoja papildomos apsaugos nesuteikimą.

38

Ketvirta, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte ir 21 straipsnio 2 dalies b punkte vartoti tą pačią formuluotę, šios dvi nuostatos turi būti aiškinamos nuosekliai.

39

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies b punktu, matyti, kad šios nuostatos taikymas siejamas su dviejų atskirų sąlygų įvykdymu (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 72 punktą).

40

Penkta, priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, negalima manyti, kad, jeigu Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas būtų aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, jog būtų įvykdytos dvi atskiros sąlygos, jis taptų neveiksmingas, nes pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies a punktą jau leidžiama panaikinti pavojų keliančio trečiosios šalies piliečio pabėgėlio statusą, net jeigu jis nebuvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą.

41

Lyginant šias dvi nuostatas matyti, kad šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies a punkte kalbama apie pavojų valstybės narės, kurioje yra atitinkamas trečiosios šalies pilietis, saugumui, o jos 14 straipsnio 4 dalies b punkte minimas pavojus tos valstybės narės visuomenei. Taigi šios dvi nuostatos susijusios su dviem skirtingomis grėsmės rūšimis.

42

Galiausiai pažymėtina, kad Direktyvos 2011/95 pagrindinis tikslas, kaip matyti iš jos 1 straipsnio ir 12 konstatuojamosios dalies, t. y. užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir garantuoti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos, taip pat patvirtina siaurą šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimą.

43

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad pastarosios nuostatos taikymas siejamas su dviejų atskirų sąlygų įvykdymu: pirma, atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, turi būti įrodyta, kad šis trečiosios šalies pilietis kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

44

Vadinasi, negalima teigti, kad aplinkybės, jog viena iš šių dviejų sąlygų yra įvykdyta, pakanka konstatuoti, kad įvykdyta ir antroji sąlyga, nes taip teigiant būtų nepaisoma Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo.

45

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip: pavojaus valstybės narės, kurioje yra atitinkamas trečiosios šalies pilietis, visuomenei egzistavimas negali būti laikomas įrodytu vien dėl to, kad šis asmuo buvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą.

46

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad šios nuostatos taikymas siejamas su sąlyga, kad kompetentinga institucija turi įrodyti, kad atitinkamo trečiosios šalies piliečio keliamas pavojus valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei yra realus, esamas ir didelis ir kad pabėgėlio statuso panaikinimas yra šiam pavojui proporcinga priemonė.

47

Kaip konstatuota šio sprendimo 43 punkte, pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą pabėgėlio statusas gali būti panaikintas, tik jei įvykdytos dvi sąlygos; antroji iš šių sąlygų – turi būti įrodyta, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

48

Pirma, siekiant nustatyti sąvokos „pavojus visuomenei“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apimtį, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos pilietis, pasinaudojęs teise laisvai judėti, ir kai kurie jo šeimos nariai gali būti laikomi keliančiais grėsmę viešajai tvarkai, tik jeigu jų asmeninis elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelę grėsmę vienam iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo G.S. ir V.G. (Grėsmė viešajai tvarkai), C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog sąvoką „pavojus visuomenei“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, galima apibrėžti remiantis šioje jurisprudencijoje nustatytais bendrais standartais, pažymėtina, kad negalima bendrai teigti, jog bet kokia nuoroda į grėsmę viešajai tvarkai ar pavojų visuomenei turi būti suprantama kaip išimtinai reiškianti asmeninį elgesį, keliantį realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo G.S. ir V.G. (Grėsmė viešajai tvarkai), C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Taigi, norint tiksliai apibrėžti Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte vartojamos sąvokos „pavojus visuomenei“ reikšmę, būtina atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo G.S. ir V.G. (Grėsmė viešajai tvarkai), C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 55 punktą).

51

Pirmiausia dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies formuluotės pažymėtina, kad, skirtingai nei, be kita ko, Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, joje aiškiai nereikalaujama, kad atitinkamo trečiosios šalies piliečio elgesys keltų tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų tam, kad šis trečiosios šalies pilietis galėtų būti laikomas keliančiu pavojų visuomenei.

52

Vis dėlto, viena vertus, iš pačios Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotės matyti, kad ši nuostata taikoma tik tuo atveju, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis „kelia“ pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei, o tai rodo, kad šis pavojus turi būti tikras ir esamas.

53

Kita vertus, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 86 punkte, aiškus reikalavimas, kad šis trečiosios šalies pilietis „keltų“ tokį pavojų, taptų neveiksmingas, jeigu potencialus pavojus šios valstybės narės visuomenei būtų laikomas pakankamu, kad būtų galima taikyti 14 straipsnio 4 dalies b punktą. Iš tiesų vien nuteisimas galutiniu nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą, kurio taip pat reikalaujama pagal šio 14 straipsnio 4 dalies b punktą, paprastai gali būti įrodymas, kad egzistuoja bent potencialus toks pavojus.

54

Kiek tai susiję su Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies kontekstu, pažymėtina, kad šios direktyvos 23 straipsnio 4 dalyje, 24 ir 25 straipsniuose, priešingai nei jos 14 straipsnio 4 dalies b punkte, daroma tiesioginė nuoroda į sąvoką „viešoji tvarka“, su kuria susijusi šio sprendimo 48 punkte nurodyta jurisprudencija.

55

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant būtent į šią formuluotę, pagal minėtos direktyvos 24 straipsnio 1 dalį atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje dėl privalomųjų viešosios tvarkos priežasčių galima tik tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 77–79 punktus).

56

Vis dėlto negalima teigti, kad žodžių junginio „pavojus visuomenei“ vartojimas, o ne nuoroda į „viešąją tvarką“ išreiškia pasirinkimą nustatyti iš esmės kitokį standartą nei nustatytas šio sprendimo 48 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte, tiek Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalyje, tiek 21 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos atspindi Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje vartojamas sąvokas.

57

Priešingai, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies, kuri, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalį, taikymas siejamas su griežtesnėmis sąlygomis nei tos, kurioms esant galima taikyti šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 72, 74 ir 75 punktus).

58

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal Direktyvos 2011/95 bendrą struktūrą sunkūs nusikaltimai, kuriuos trečiosios šalies pilietis padarė prieš jį pripažįstant pabėgėliu, yra pagrindas taikyti šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą pabėgėlio statuso nesuteikimo nuostatą, o pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalį ir 21 straipsnio 2 dalį leidžiama atsižvelgti į esamą trečiosios šalies piliečio keliamą pavojų (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo B ir D, C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 101 punktą).

59

Galiausiai, kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkto, pagrindinis Direktyvos 2011/95 tikslas lemia, kad šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas siaurai.

60

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta priemonė gali būti taikoma tik tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų valstybės narės, kurioje yra, pagrindiniam visuomenės interesui.

61

Antra, dėl kompetentingos institucijos ir atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaidmenų vertinant tokio pavojaus buvimą iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad taikydama šią nuostatą kompetentinga institucija turi įvertinti visas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Ahmed, C‑369/17, EU:C:2018:713, 48 ir 50 punktą ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 72 ir 92 punktus).

62

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad Direktyvos 2013/32 45 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendime panaikinti tarptautinę apsaugą turi būti nurodytos faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis šis sprendimas grindžiamas, kompetentinga institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 80 punktą).

63

Vertinant, ar esama pavojaus visuomenei, be kitų aplinkybių, reikia atsižvelgti į tai, kad, jei tikro, esamo ir pakankamai didelio pavojaus pagrindiniam visuomenės interesui konstatavimas apskritai reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamo asmens elgesys ateityje kels tokį pavojų, gali būti, kad vien ankstesnė elgsena atitiks tokio pavojaus sąlygas (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo K. ir H. F. (Teisė gyventi šalyje ir įtarimai dėl karo nusikaltimų), C‑331/16 ir C‑366/16, EU:C:2018:296, 56 punktą). Aplinkybė, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis buvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, yra ypač svarbi, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiai nurodė tokio apkaltinamojo nuosprendžio egzistavimą ir tai, kad, atsižvelgiant į šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, tokio nuosprendžio egzistavimas gali padėti įrodyti, jog kyla realus ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam atitinkamos valstybės narės visuomenės interesui.

64

Vis dėlto, kiek tai konkrečiai susiję su tokio pavojaus aktualumu, tiek iš atsakymo į pirmąjį klausimą, tiek iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad remiantis atitinkamo trečiosios šalies piliečio teistumu negalima automatiškai daryti išvados, kad jam gali būti taikoma Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta priemonė (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 41 punktą). Taigi kuo daugiau laiko praėjo nuo galutinio nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą iki sprendimo pagal šią nuostatą priėmimo, tuo labiau kompetentinga institucija privalo atsižvelgti, be kita ko, į situacijos pokyčius po tokio nusikaltimo padarymo, kad nustatytų, ar realus ir pakankamai didelis pavojus kyla tuo metu, kai ji turi priimti sprendimą dėl galimo pabėgėlio statuso panaikinimo.

65

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Direktyvos 2013/32 45 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta tik tai, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinę apsaugą kompetentinga institucija ketina panaikinti, turi turėti „galimybę“ nurodyti priežastis, dėl kurių ši apsauga neturėtų būti panaikinta, negalima teigti, kad, šiam trečiosios šalies piliečiui nepateikus informacijos apie priežastis, dėl kurių jis nebekelia pavojaus visuomenei, kompetentinga institucija gali daryti prielaidą, kad dėl to, jog šis trečiosios šalies pilietis buvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, jis kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenės pagrindiniam interesui.

66

Trečia, pažymėtina, kad esant situacijai, kai atitinkama valstybė narė įrodė, jog įvykdytos abi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytos sąlygos, ši valstybė narė gali patvirtinti šioje nuostatoje numatytą priemonę, tačiau neprivalo pasinaudoti šia galimybe (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 72 punktą ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 81 punktą).

67

Šia galimybe galima naudotis laikantis, be kita ko, proporcingumo principo, o tai reiškia, kad, viena vertus, turi būti vertinamas pavojus, kurį atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia valstybės narės, kurioje yra, visuomenei, ir, kita vertus, paisoma teisių, kurios pagal šią direktyvą turi būti užtikrinamos asmenims, atitinkantiems jos 2 straipsnio d punkte nustatytas materialias sąlygas (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo K. ir H. F. (Teisė gyventi šalyje ir įtarimai dėl karo nusikaltimų), C‑331/16 ir C‑366/16, EU:C:2018:296, 62 punktą; 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo G.S. ir V.G. (Grėsmė viešajai tvarkai), C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 64 punktą ir 2023 m. vasario 9 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid ir kt. (Darbuotojo turko teisės gyventi šalyje panaikinimas), C‑402/21, EU:C:2023:77, 72 punktą).

68

Atlikdama tokį vertinimą, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises ir, be kita ko, patikrinti galimybę taikyti kitas mažiau pabėgėlių teises ir pagrindines teises ribojančias priemones, kurios būtų taip pat veiksmingos valstybės narės, kur yra atitinkamas trečiosios šalies pilietis, visuomenės apsaugai užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo K. ir H. F. (Teisė gyventi šalyje ir įtarimai dėl karo nusikaltimų), C‑331/16 ir C‑366/16, EU:C:2018:296, 63 ir 64 punktus).

69

Vertindama kompetentinga institucija turi atsižvelgti į tai, kad pabėgėlio statuso panaikinimo atveju atitinkami trečiųjų šalių piliečiai netenka šio statuso, taigi nebeturi visų Direktyvoje 2011/95 numatytų teisių ir lengvatų, tačiau, kaip nurodyta šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalyje, ir toliau naudojasi tam tikromis Ženevos konvencijoje numatytomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 99 punktą).

70

Taigi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalį, atsižvelgiant į SESV 78 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, kuri pasinaudoja šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe, turi pabėgėliui, patenkančiam į vieną iš šioje nuostatoje nurodytų situacijų ir esančiam tos valstybės narės teritorijoje, bent jau leisti naudotis Ženevos konvencijoje įtvirtintomis teisėmis, į kurias daroma aiški nuoroda šio 14 straipsnio 6 dalyje, taip pat šioje konvencijoje numatytomis teisėmis, kuriomis naudojimasis nesiejamas su reikalavimu turėti teisėtą gyvenamąją vietą; tokiu atveju neturi būti pažeistos šios valstybės narės suformuluotos išlygos remiantis minėtos konvencijos 16 straipsnio 1 dalimi (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 107 punktą).

71

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip: šios nuostatos taikymas siejamas su sąlyga, kad kompetentinga institucija turi įrodyti, kad atitinkamo trečiosios šalies piliečio keliamas pavojus valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei yra realus, esamas ir didelis ir kad pabėgėlio statuso panaikinimas yra šiam pavojui proporcinga priemonė.

72

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: