–

M.B., U.B. ir M.B., atstovaujamų radca prawny J. Tomaszewska,

–

X S.A., atstovaujamos adwokaci Ł. Hejmej, M. Przygodzka ir A. Szczęśniak,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Brauhoff ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M.B., U.B. ir M.B. ginčą su X S.A. dėl šių šalių sudarytos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių.

3

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

4

Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

5

2007 m. birželio 4 d. M.B., U.B. ir M.B., kaip vartotojai, su X teisine pirmtake sudarė 360 mėnesių trukmės hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl 339881,92 Lenkijos zloto (PLN) sumos, indeksuojamos užsienio valiuta, t. y. Šveicarijos frankais (CHF).

6

Pagal šios sutarties sąlygas mėnesinės įmokos ir už šią paskolą mokėtina suma buvo skaičiuojamos Šveicarijos frankais ir mokamos Lenkijos zlotais pagal CHF ir PLN pardavimo kursą, taikomą kiekvienai iš šių mėnesinių įmokų.

7

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme paskolos gavėjai tvirtina, kad minėtos sutarties sąlygos, susijusios su šiuo indeksavimo mechanizmu, yra nesąžiningos, nes, šioje sutartyje nesant specialių taisyklių, bankas savo nuožiūra nustatė valiutos keitimo kursą, naudotą apskaičiuojant paskolos mėnesines įmokas.

8

M.B., U.B. ir M.B. prašė panaikinti šias sutarties sąlygas ir tvirtino, kad mėnesinės įmokos turėjo būti mokamos Lenkijos zlotais ir taikant LIBOR pagrįstą palūkanų normą. Šiuo klausimu jos patikslino, kad sutinka, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažintų sutartį negaliojančia.

9

Tas teismas mano, kad sąlygos, susijusios su nagrinėjamu indeksavimo mechanizmu, turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes yra nesąžiningos. Be to, kadangi nagrinėjama paskolos sutartis negali galioti be šių sąlygų, jis turi patenkinti vartotojų prašymą pripažinti negaliojančia paskolos sutartį.

10

Taigi, pirma, šios sutarties pripažinimas negaliojančia, nepaisant jos žalingų pasekmių vartotojams, yra neišvengiamas.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimu Kanyeba ir kt. (C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936), sutarties negaliojimo pasekmės nustatomos tik pagal nacionalinę teisę. Šiuo atveju taikytinos sutarčių teisės bendrosios nuostatos. Vis dėlto jis pabrėžia, kad iš Direktyvos 93/13 kylantys vartotojų apsaugos ir verslininkų atgrasymo nuo nesąžiningų sąlygų taikymo aspektai yra nebūdingi taikytinoms nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias dėl sutarties negaliojimo atsiradusius nuostolius sutarties šalys padengia lygiomis dalimis. Taigi ieškovai pagrindinėje byloje prarastų apsaugą, kurią jiems suteikia ši direktyva.

12

Antra, priminęs, kad 2021 m. balandžio 29 d. Sprendime Bank BPH (C‑19/20, EU:C:2021:341) Teisingumo Teismas konstatavo, kad sutarties pripažinimas negaliojančia negali priklausyti nuo aiškaus vartotojų prašymo, o tai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas objektyviai taiko pagal nacionalinę teisę nustatytus kriterijus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar jis turėtų pats nustatyti sutarties negaliojimo pasekmes vartotojui, ar šiuo klausimu turėtų apsiriboti ieškovų pagrindinėje byloje jam pateikta informacija, kaip to reikalaujama pagal Lenkijos proceso teisę.

13

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamam ginčui būdinga tai, kad nacionalinėje teisėje nėra reikšmingų dispozityvių nuostatų, o tai neišvengiamai lemtų sutarties pripažinimą negaliojančia ir vartotojui sukeltų nepalankių pasekmių. Taigi, kad ir koks būtų jo sprendimas, šis teismas mano, kad nebūtų pasiektas vienas iš Direktyvos 93/13 tikslų. Iš tiesų jis turi arba ištaisyti sutarties trūkumus, atsiradusius dėl nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, ir taip pakenkti tikslui užtikrinti atgrasomąjį poveikį verslininkui, arba turi pripažinti visą sutartį negaliojančia ir taip sukelti vartotojui neigiamų pasekmių.

14

Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie I Wydział Cywilny (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, 1-as civilinių bylų skyrius, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartotojo ir verslininko sudaryta sutartis pripažįstama negaliojančia dėl to, kad viena iš jos sąlygų yra nesąžininga, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi reglamentuoti šio pripažinimo negaliojančia pasekmes, nepaisydamos šioje direktyvoje numatytos vartotojų apsaugos.

16

Visų pirma reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2021 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Vodafone Kabel Deutschland, C‑484/20, EU:C:2021:975, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17

Pirma, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta: „valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui“.

18

Pačioje šioje nuostatoje nenurodyti kriterijai, reglamentuojantys galimybę, kad sutartis galiotų be nesąžiningų nuostatų, bet paliekama nacionalinės teisės sistemai juos nustatyti, laikantis Sąjungos teisės. Taigi valstybės narės turi nacionalinėje teisėje nustatyti tvarką, pagal kurią konstatuojamas sutartyje įtvirtintos sąlygos nesąžiningumas ir sukonkretinami šio konstatavimo padariniai. Bet kuriuo atveju toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę situaciją, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 84 punktas).

19

Be to, klausimas, nuo kurio momento pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties pripažinimas negaliojančia sukelia pasekmių, priklauso, kaip iš esmės patikslinta Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, tik nuo nacionalinės teisės su sąlyga, kad užtikrinama vartotojams pagal Direktyvos 93/13 nuostatas garantuojama apsauga (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 88 punktas).

20

Konkrečiai kalbant, nacionalinis teisinis Direktyva 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio, ir taip sumenkinti šios apsaugos veiksmingumo sustiprinimo priimant vienodas teisės normas dėl nesąžiningų sąlygų (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 65 punktas).

21

Antra, atsižvelgdamas į specifines Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies, kuria siekiama apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų taikymo, aplinkybes, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje direktyvoje numatyta apsauga negali apsiriboti vien tik laikotarpiu, kai verslininko su vartotoju sudaryta sutartis yra vykdoma, bet ji taikoma ir po to, kai ši sutartis įvykdoma (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale, C‑698/18 ir C‑699/18, EU:C:2020:537, 73 punktą).

22

Taigi tuo atveju, kai vartotojo ir verslininko sudaryta sutartis pripažįstama negaliojančia dėl to, kad viena iš jos sąlygų yra nesąžininga, valstybės narės, taikydamos savo nacionalinę teisę, turi reglamentuoti šio pripažinimo negaliojančia pasekmes paisydamos Direktyva 93/13 vartotojui suteiktos apsaugos, visų pirma užtikrindamos, kad bus atkurta vartotojo teisinė ir faktinė padėtis, kuri būtų susiklosčiusi, jeigu nebūtų šios nesąžiningos sąlygos.

23

Trečia, tokią išvadą patvirtina Direktyva 93/13 siekiami tikslai.

24

Taigi pagrindinis ir tiesioginis šios direktyvos tikslas yra apsaugoti vartotoją ir atkurti šalių pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 72 punktą).

25

Konkrečiai kalbant, nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui ir atitinkamai lemia vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dunai, C‑118/17, EU:C:2019:207, 41 punktas).

26

Be to, Direktyva 93/13 taip pat siekiama antrojo tikslo, nurodyto Direktyvos 93/13 7 straipsnyje – užkirsti kelią tam, kad verslininkai nuolat naudotų nesąžiningas sąlygas sutartyse. Taigi visiškas nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui turi atgrasomąjį poveikį verslininkams, kiek tai susiję su tokių sąlygų naudojimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 68 punktą).

27

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nacionalinės teisės nuostatos, kurias jis turėtų taikyti siekdamas nustatyti sutarties negaliojimo pasekmes, lemtų, kad dėl šio negaliojimo atsiradę nuostoliai būtų paskirstyti lygiomis dalimis ieškovams pagrindinėje byloje ir X.

28

Vis dėlto tokia pasekmė, kiek ja paneigiama Direktyva 93/13 vartotojams suteikta apsauga pripažinus sutartį negaliojančia, prieštarautų šio sprendimo 23–26 punktuose primintiems tikslams.

29

Visų pirma, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, nacionalinės teisės nuostatų taikymas neleidžia užtikrinti, kad bus atkurta teisinė ir faktinė padėtis, kurioje vartotojas būtų, jei nebūtų nesąžiningos sąlygos, ir taip būtų pažeistas Direktyva 93/13 siekiamas vartotojų apsaugos tikslas.

30

Antra, jeigu nebūtų Direktyvoje 93/13 garantuojamos apsaugos, taikant nacionalinės teisės nuostatas, numatančias vienodą nuostolių paskirstymą šalims, būtų padedama panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį verslininkai patiria, kai tokios nesąžiningos sąlygos paprasčiausiai netaikomos vartotojui, kadangi šios nuostatos galiausiai galėtų būti naudingos verslininkams, nes apribotų jų pareigą grąžinti pagal tokias sąlygas nepagrįstai gautas sumas.

31

Galiausiai tokio aiškinimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minėtas 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Kanyeba ir kt. (C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936).

32

Iš tiesų pakanka priminti, kad to sprendimo 73 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog klausimas dėl faktinių aplinkybių kvalifikavimo deliktinės atsakomybės teisės požiūriu patenka ne į Direktyvos 93/13, bet į nacionalinės teisės taikymo sritį. Tačiau šioje byloje iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad ginčas pagrindinėje byloje patenka į deliktinės atsakomybės sritį, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar šia direktyva užtikrinama apsauga išlieka taikytina atsiradus sutarties, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, pripažinimo negaliojančia pasekmių.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: tuo atveju, jei vartotojo ir verslininko sudaryta sutartis pripažįstama negaliojančia dėl to, kad viena iš jos sąlygų yra nesąžininga, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi reglamentuoti šio pripažinimo negaliojančia pasekmes, paisydamos šia direktyva vartotojui suteikiamos apsaugos, visų pirma užtikrindamos, kad bus atkurta vartotojo teisinė ir faktinė padėtis, kuri būtų susiklosčiusi, jeigu nebūtų šios nesąžiningos sąlygos.

34

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad nacionalinis teismas gali savo iniciatyva išnagrinėti vartotojo, kuris prašo pripažinti negaliojančia jį su verslininku siejančią sutartį dėl joje esančios nesąžiningos sąlygos, be kurios sutartis negali teisiškai galioti, turtinę padėtį ir atmesti tokio vartotojo reikalavimą, jei sutarties pripažinimas negaliojančia gali sukelti jam ypač žalingų padarinių.

35

Pirma, Teisingumo Teismas yra iš esmės nusprendęs, kad tiek Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tekstas, tiek ekonominės veiklos teisinio saugumo reikalavimai patvirtina šios nuostatos objektyvų vertinimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 56 punktas).

36

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais.

37

Antra, reikia priminti, kad Direktyvoje 93/13 numatyta vartotojo apsaugos sistema grindžiama prielaida, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl derybinės galios, tiek dėl turimos informacijos, taigi vartotojas priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Banco Santander, C‑598/15, EU:C:2017:945, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Vis dėlto ši apsaugos sistema netaikoma, jei vartotojas tam prieštarauja. Nacionaliniam teismui informavus vartotoją, šis gali nesiremti tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma, taip duodamas laisvą ir pakankama informacija pagrįstą sutikimą dėl nagrinėjamos sąlygos taikymo (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 95 punktą).

39

Šiuo klausimu tam, kad vartotojas galėtų laisva valia duoti aiškų sutikimą, nacionalinis teismas, remdamasis nacionalinėmis procesinėmis normomis ir atsižvelgdamas į teisingumo civilinėse bylose principą, turi objektyviai ir išsamiai nurodyti šalims teisines pasekmes, kurių gali kilti panaikinus nesąžiningą sąlygą, nepriklausomai nuo to, ar joms atstovauja profesionalus atstovas (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 97 punktas).

40

Tokia informacija ypač svarbi tuo atveju, kai nesąžiningos sąlygos netaikymas gali lemti visos sutarties pripažinimą negaliojančia, nes vartotojui gali būti pateikti reikalavimai taikyti restituciją (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 98 punktas).

41

Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinant pasekmes vartotojo situacijai, atsiradusiai dėl visos sutarties negaliojimo, lemiamą reikšmę turi vartotojo išreikšta valia šiuo klausimu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 56 punktas).

42

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovai pagrindinėje byloje prašė pripažinti negaliojančia jų ir X sudarytą paskolos sutartį.

43

Vadinasi, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas objektyviai ir išsamiai informavo vartotojus apie teisines pasekmes ir ypač neigiamas ekonomines pasekmes, kurių jiems gali kilti pripažinus sutartį negaliojančia, tas teismas, atsižvelgęs į jų siekį, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia, negali prieštarauti jų norui atsisakyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos.

44

Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 38–41 punktuose primintą jurisprudenciją, Direktyvoje 93/13 numatyta vartotojų apsauga negali leisti nacionaliniam teismui, neturinčiam tokios prerogatyvos pagal nacionalinę teisę šiuo klausimu, savo iniciatyva nagrinėti vartotojo, kuris siekia, kad jį su verslininku siejanti sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl nesąžiningos sąlygos buvimo, turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar dėl tokio sutarties pripažinimo negaliojančia jam gali kilti ypač žalingų pasekmių.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip: jomis nacionaliniam teismui draudžiama, pirma, savo iniciatyva, neturint nacionalinės teisės jam šiuo klausimu suteiktos prerogatyvos, nagrinėti vartotojo, kuris prašė pripažinti negaliojančia jį su verslininku siejančią sutartį dėl joje esančios nesąžiningos sąlygos, be kurios ši sutartis negali teisiškai galioti, turtinę padėtį, net jei dėl tokio sutarties pripažinimo negaliojančia vartotojas gali patirti ypač žalingų pasekmių, ir, antra, atsisakyti pripažinti tokią sutartį negaliojančia, kai vartotojas to aiškiai prašė po to, kai buvo objektyviai ir išsamiai informuotas apie teisines pasekmes ir ypač žalingas ekonomines pasekmes, kurių jam dėl to gali kilti.

46

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, konstatavusiam verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumą, draudžiama ištaisyti trūkumus, kylančius dėl sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos panaikinimo, taikant nacionalinės teisės nuostatą, kuri nėra dispozityvi.

47

Europos Komisija abejoja šio hipotetinio klausimo priimtinumu. Ji teigia, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog tais atvejais, kai nesąžiningos sąlygos panaikinimas lemia verslininko ir vartotojo sutarties pripažinimą negaliojančia, nacionalinis teismas privalo objektyviai ir išsamiai informuoti vartotoją apie sutarties pripažinimo negaliojančia teisines ir faktines pasekmes ir negali savo iniciatyva nagrinėti to prašiusio vartotojo turtinės padėties bei prieštarauti jo norui pripažinti sutartį negaliojančia, nereikėtų atsakyti į trečiąjį klausimą. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vartotojas sutiko, kad, esant reikalui, visa sutartis būtų pripažinta negaliojančia.

48

Iš tiesų iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą skirtas ne konsultacinėms nuomonėms bendrais ar hipotetiniais klausimais gauti, bet patenkinti poreikiui veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Confetra ir kt., C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Reikia konstatuoti, kad nors iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėje byloje vartotojai sutiko, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia, toje nutartyje neminima, ar šis sutikimas buvo duotas po to, kai atitinkami vartotojai buvo objektyviai ir išsamiai informuoti apie teisines ir ypač žalingas ekonomines pasekmes, kurių jiems gali kilti dėl tokios sutarties negaliojimo.

50

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nepriėmė sprendimo dėl prašymo pripažinti sutartį negaliojančia, be kita ko, dėl abejonių, susijusių su informacijos, kurią jis turi pateikti vartotojams, apimtimi, klausimas, ar tuo atveju, jei nebūtų nuspręsta pripažinti sutartį negaliojančia, jis gali ištaisyti trūkumus, atsiradusius dėl nesąžiningos sąlygos panaikinimo, taikydamas nacionalinės teisės nuostatą, kuri nėra dispozytivi, negali būti laikomas hipotetiniu.

51

Taigi trečiasis klausimas yra priimtinas.

52

Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo netaikyti nesąžiningų sutarties sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent šis tam prieštarauja. Vis dėlto sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, jeigu pagal vidaus teisės normas toliau vykdyti sutartį yra teisiškai įmanoma (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Vadinasi, jeigu verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą nacionalinis teismas pripažįsta negaliojančia, toks teismas negali papildyti šios sutarties, pakeisdamas šios sąlygos turinį (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų ilgainiui kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį verslininkams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo, ir taip būtų užtikrinti verslininkų interesai (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Vis dėlto, kai verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, nedraudžiama panaikinti nesąžiningos sąlygos ir jos pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas yra priverstas pripažinti visą sutartį negaliojančia ir dėl to vartotojui gali atsirasti ypač nepalankių pasekmių (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiama sutarties trūkumus, atsirandančius panaikinus joje buvusias nesąžiningas sąlygas, pašalinti remiantis vien bendro pobūdžio nacionalinėmis nuostatomis (kurių teisės aktų leidėjas konkrečiai neįvertino, siekdamas nustatyti sutarčių šalių visų teisių ir pareigų pusiausvyrą, ir kurioms dėl to netaikoma sąžiningumo prezumpcija), numatančiomis, kad teisės akto poveikis, be kita ko, papildomas teisingumo principo ar nusistovėjusių papročių poveikiu; minėtos nuostatos nėra nei dispozityvios, nei taikomos bendru sutarties šalių sutarimu (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinės teisės nuostatos, kurias jis ketina taikyti, nėra dispozityvios, kaip tai suprantama pagal minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama paskolos sutartis negali būti toliau vykdoma be panaikintų sąlygų, kad nėra dispozityvių nacionalinės teisės nuostatų ir kad sutarties pripažinimas negaliojančia būtų ypač žalingas vartotojams, tas teismas klausia, kuriam Direktyvos 93/13 tikslui jis turi teikti pirmenybę: tikslui apsaugoti vartotojus nuo ypač žalingų sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių ar tikslui atgrasyti verslininkus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo.

58

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, nagrinėdamas tokį patį klausimą, jau yra nusprendęs, kad Direktyva 93/13 nesiekiama pateikti vienodų sprendimų, susijusių su pasekmėmis, kylančiomis nustačius, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga. Taigi, kadangi taikant Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nesąžiningos sąlygos negali būti privalomos vartotojams, minėtų tikslų, atsižvelgiant į konkretų atvejį ir nacionalinės teisės aktus, buvo galima pasiekti paprasčiausiai netaikant vartotojui atitinkamos nesąžiningos sąlygos, o jei be šios sąlygos sutartis negalėtų galioti – vietoj jos taikant dispozityvias nacionalinės teisės nuostatas (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 39 punktas).

59

Vis dėlto to paties sprendimo 40 punkte jis priminė, kad sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga pasekmių sąrašas nėra išsamus.

60

Taigi, kai nacionalinis teismas mano, kad nagrinėjama paskolos sutartis pagal sutarčių teisę nebegali toliau galioti panaikinus atitinkamas nesąžiningas sąlygas ir nėra jokios dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos ar nuostatos, taikytinos sutarties šalių susitarimo atveju, kurią būtų galima taikyti vietoj šių sąlygų, laikytina, kad, jeigu vartotojas neišreiškė pageidavimo išlaikyti nesąžiningas sąlygas ir kai dėl sutarties panaikinimo jam kiltų ypač žalingų pasekmių, siekiant užtikrinti aukštą vartotojo apsaugos lygį pagal Direktyvą 93/13 ir norint atkurti realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į savo vidaus teisę, imtis visų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių, kurias galėtų lemti nagrinėjamos paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia, be kita ko, dėl komercinės veiklos subjekto reikalavimo nedelsiant grąžinti vartotojui suteiktą paskolą (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 41 punktas).

61

Tokiomis aplinkybėmis nacionaliniam teismui nedraudžiama, be kita ko, paraginti šalis derėtis, kad būtų nustatyta palūkanų normos apskaičiavimo tvarka, su sąlyga, kad jis nustato šių derybų ribas ir šia tvarka siekiama nustatyti realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, atsižvelgiant, be kita ko, į vartotojų apsaugos tikslą, kuriuo grindžiama Direktyva 93/13 (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 42 punktas).

62

Kaip jau yra priminęs Teisingumo Teismas, nacionalinis teismas privalo, kiek įmanoma, taikyti savo vidaus teisę taip, kad atsirastų visi padariniai, kurie pagal nacionalinę teisę kyla atitinkamą sąlygą pripažinus nesąžininga, kad pasiektų šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą rezultatą, t. y. kad nesąžininga sąlyga vartotojui nebūtų privaloma. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai, pripažinus sąlygą nesąžininga, reikia nustatyti tokio pripažinimo padarinius, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą, būtų užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 43 punktas).

63

Vis dėlto teismo įgaliojimai negali viršyti to, kas griežtai būtina sutarties šalių pusiausvyrai atkurti ir vartotojo apsaugai nuo ypač žalingų galimo pagrindinėje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties panaikinimo pasekmių užtikrinti. Jeigu teismui būtų leidžiama savo nuožiūra keisti arba apriboti nesąžiningų sąlygų turinį, tokie įgaliojimai galėtų trukdyti pasiekti visus šio sprendimo 24–26 punktuose nurodytus tikslus (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 44 punktas).

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: ja nacionaliniam teismui, konstatavusiam verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumą, draudžiama ištaisyti trūkumus, kylančius dėl sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos panaikinimo, taikant nacionalinės teisės nuostatą, kuri nėra dispozityvi. Vis dėlto atsižvelgdamas į savo vidaus teisę tas teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių, kurių jam gali sukelti sutarties pripažinimas negaliojančia.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: