1.

Šis Amtsgericht Nürnberg (Niurnbergo apylinkės teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) išaiškinimo.

2.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Vokietijoje nuolat gyvenančio vartotojo ieškinį toje pačioje valstybėje įsisteigusiam kelionių organizatoriui dėl kelionės paslaugų paketo, kurį šis vartotojas užsisakė kelionei į užsienio šalį, sutarties. Nagrinėjamu atveju vartotojas patyrė tam tikrų nepatogumų tariamai dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė teisinių įsipareigojimų. Tas teismas klausia, ar tokiam ginčui taikomas reglamentas „Briuselis Ia“ ir ar vartotojas gali remtis jame nustatytomis apsauginėmis jurisdikcijos taisyklėmis.

3.

Šis prašymas svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jį nagrinėdamas Teisingumo Teismas turės galimybę pateikti vertingų paaiškinimų dėl reglamento „Briuselis Ia“ taikymo srities ir tų konkrečių taisyklių veikimo. Antra, Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas bus reikšmingas keliautojams ir turizmo sektoriaus įmonėms, kurios dažnai susiduria su tokiais ginčais.

4.

Reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]artotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose“.

5.

Zivilprozessordnung (Vokietijos civilinio proceso kodeksas, toliau – ZPO) 12 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija; sąvoka“ įtvirtinta, kad „[t]eismas, kuris asmeniui turi bendrąją jurisdikciją, yra kompetentingas nagrinėti visus jam pareikštus ieškinius, jei dėl ieškinio nėra nustatytos išimtinės jurisdikcijos“.

6.

ZPO 17 straipsnio „Bendroji jurisdikcija juridiniams asmenims“ 1 dalyje nustatyta, kad „<…> bendrovėms <…> bendroji jurisdikcija nustatoma pagal jų registruotą buveinę. Registruota buveine, jei nenustatyta kitaip, laikoma vieta, kurioje yra subjekto administracija.“

7.

JX yra privatus asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Niurnberge (Vokietija). 2021 m. gruodžio 15 d. jis su Miunchene (Vokietija) įsteigtu kelionių organizatoriumi FTI Touristik GmbH (toliau – FTI) per Niurnberge įsteigtą kelionių agentūrą sudarė sutartį dėl kelionės į užsienį paslaugų paketo.

8.

Vėliau JX pareiškė ieškinį FTI Amtsgericht Nürnberg (Niurnbergo apylinkės teismas, Vokietija). JX teigia, kad nebuvo tinkamai informuotas apie atvykimo ir vizų reikalavimus aptariamoje šalyje, ir prašo atlyginti 1499,86 EUR žalą.

9.

JX nurodė, kad teismas, į kurį jis kreipėsi, kaip jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, turi tiek tarptautinę, tiek teritorinę jurisdikciją nagrinėti jo ieškinį pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalį. Atsikirsdamas į tai, FTI tvirtino, kad tas teismas neturi teritorinės jurisdikcijos, ir remdamasis šiuo pagrindu turėtų atmesti ieškinį. Šio reglamento nuostatos netaikomos išimtinai vidaus situacijoms. Nagrinėjamas ginčas priskirtinas prie tokių ginčų, nes abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje. Šiuo aspektu veikiau taikytinos ZPO nuostatos – jose nurodyti kiti teismai.

10.

Esant tokioms aplinkybėms, Amtsgericht Nürnberg (Niurnbergo apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje įtvirtintas ne tik tarptautinės jurisdikcijos reglamentavimas, bet ir nacionalinių teismų teritorinės jurisdikcijos kelionės sutarčių bylose reglamentavimas, kurio turi paisyti bylą nagrinėjantis teismas, kai ir vartotojo – keliautojo – ir kitos sutarties šalies – kelionių organizatoriaus – nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, bet kelionės tikslas – ne šioje valstybėje narėje, o užsienyje (vadinamosios netikros vidaus situacijos), ir tai lemia, kad, papildant nacionalines jurisdikcijos taisykles, vartotojas sutartinius reikalavimus kelionių organizatoriui gali reikšti savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme?“

11.

FTI, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Posėdžio šioje byloje nebuvo surengta.

12.

Šioje byloje aptariamu atveju vartotojas patyrė nepatogumų dėl kelionės, kurią kelionių organizatorius jam pardavė kaip „atostogų paketą“ ( 3 ). Deja, tokių situacijų pasitaiko gana dažnai. Per pastaruosius maždaug tris dešimtmečius turizmas tapo masinės pramonės šaka ir šie „paketai“ sudaro didelę kelionių rinkos dalį. Nors daugelį vartotojų vilioja tokio „paketo“ teikiamas patogumas dėl kelionių organizavimo, jį teikiant duoti pažadai ne visada išpildomi. Keliautojai gali patirti (kaip, atrodo, patyrė JX ( 4 )) problemų keliaudami į atostogų vietą arba, atvykę į ją, sužinoti, kad viešbutis neatitinka standartų, arba, dar blogiau, nukentėti dėl nelaimingų atsitikimų toje vietoje dėl netinkamai parinktų vietos paslaugų teikėjų aplaidumo ( 5 ).

13.

Siekdamas apsaugoti keliautojus nuo tokių nepatogumų, ES teisės aktų leidėjas priėmė Kelionės paslaugų paketų direktyvą. Šiame teisės akte nustatytos svarbios vartotojų teisės ir atitinkamos kelionių organizatorių pareigos, susijusios su šiais paketais. Joje kelionių organizatoriams, be kita ko, nustatyta pareiga prieš sudarant bet kurią sutartį pateikti keliautojams informaciją apie, be kita ko, numatomos kelionės šalies paso ir vizos reikalavimus ( 6 ). Pagrindinėje byloje JX mano, kad FTI neįvykdė šios informavimo pareigos, jis dėl to nukentėjo ir prašo atlyginti žalą. Šiuo tikslu jis kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kuris yra jo gyvenamosios vietos Niurnberge (Vokietija) teismas.

14.

Šioje pradinėje pagrindinės bylos stadijoje tas teismas turi nustatyti, ar iš tiesų turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą ir priimti sprendimą. Jis klausia, ar sprendžiant šį klausimą svarbi reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalis. Šioje nuostatoje, esančioje šio reglamento skirsnyje, skirtame byloms, susijusioms su tam tikromis vartojimo sutartimis, t. y. II skyriaus 4 skirsnyje (toliau – 4 skirsnis), įtvirtintos dvi jurisdikcijos taisyklės vartotojo, veikiančio kaip ieškovas, naudai. Konkrečiau kalbant, pagal 18 straipsnio 1 dalį šis gali pareikšti ieškinį „kitai sutarties šaliai“ (t. y. prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui)): i) „valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose“ (forum rei); arba ii) „vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose“ (forum actoris).

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas iš esmės susijęs su 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta forum actoris taisykle, ir šį klausimą sudaro du aspektai. Pirma, tas teismas siekia išsiaiškinti, ar ši taisyklė taikytina tokiam ieškiniui, kokį JX pareiškė FTI. Antra, darydamas prielaidą, kad taip yra, šis teismas klausia, ar pagal šią taisyklę valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams suteikta tik (tarptautinė) jurisdikcija, o pagal šios valstybės procesines taisykles nustatoma, kuris teismas jos teritorijoje turi (teritorinę) jurisdikciją nagrinėti tokią bylą, ar pagal ją tiesiogiai suteikta (ir tarptautinė, ir teritorinė) jurisdikcija šios nuolatinės gyvenamosios vietos teismui.

16.

Šie klausimai grindžiami pragmatiniais sumetimais. Pirma, jeigu JX ieškiniui, pareikštam FTI, taikytina nagrinėjama taisyklė, pagal kurią nustatoma ir tarptautinė, ir teritorinė jurisdikcija, tuomet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis ta taisykle, yra kompetentingas priimti sprendimą byloje (nes, priminsiu, jis yra šio vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas). Antra, jeigu ši taisyklė netaikytina šiam ieškiniui arba ja tik suteikiama tarptautinė jurisdikcija Vokietijos teismams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokios kompetencijos neturi. Bet kuriuo atveju pagal Vokietijos procesines taisykles teritorinė jurisdikcija veikiau būtų suteikta atsakovo buveinės vietos teismui Miunchene ( 7 ).

17.

Kaip paaiškinsiu toliau pateiktuose punktuose, akivaizdu, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą forum actoris taisyklę tiek tarptautinė, tiek teritorinė jurisdikcija tiesiogiai suteikta vartotojo gyvenamosios vietos teismui (A skirsnis). Vis dėlto ši taisyklė taikoma tik byloms, kuriose yra užsienio elementas (B skirsnis). Tai ir yra šios bylos esmė. Iš tiesų neaišku, ar šis reikalavimas tenkinamas, kai abiejų ginčo šalių (vartotojo ir prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo)) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, o vienintelis užsienio elementas yra kelionės, dėl kurios buvo sudaryta aptariama kelionės paslaugų paketo sutartis, tikslo vieta (C skirsnis).

18.

Būtina nedelsiant išsklaidyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kylančias abejones dėl forum actoris taisyklės veikimo vartotojų atžvilgiu. Atsakymas išplaukia iš paties reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalies teksto. Šiuo požiūriu daug informacijos suteikia dviejų joje pateiktų nuostatų palyginimas. Pagal forum rei taisyklę kalbama apie „valstybės narės, kurioje yra [profesionalaus subjekto nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta] teism[us]“. O forum actoris taisyklėje nurodyti vartotojo nuolatinės gyvenamosios „vietos teism[ai]“. Šis terminologinis skirtumas nėra nereikšmingas. Juo siekiama parodyti būtent tai, kad pagal pirmąją taisyklę tik suteikta tarptautinė jurisdikcija nurodytos valstybės teismų sistemai, vertinant ją kaip visumą, o pagal antrąją taisyklę tiek tarptautinė, tiek teritorinė jurisdikcija suteikta vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, neatsižvelgiant į kitokį jurisdikcijos paskirstymą pagal tos valstybės procesines taisykles ( 8 ).

19.

Priešingai, nei teigia FTI, toks aiškinimas tiksliai atspindi ES teisės aktų leidėjo ketinimus. Šis siekė, kad pagal aptariamą taisyklę vartotojas galėtų pareikšti ieškinį „kuo arčiau savo namų“ ( 9 ). Jeigu pagal valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, procesines taisykles būtų nustatoma, kuris tos valstybės teismas turi jurisdikciją nagrinėti jo ieškinį, to rezultato dažnai nebūtų galima pasiekti būtent todėl, kad tokiose valstybėse narėse, kaip Vokietija, šiose taisyklėse būtų nurodytas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) buveinės vietos teismas, kuris gali būti toli nuo vartotojo namų (prie šio klausimo grįšiu vėliau) ( 10 ).

20.

Tam, kad būtų taikoma reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta forum actoris taisyklė ir pagal ją nustatoma jurisdikcija spręsti konkrečią bylą, turi būti tenkinami du kumuliaciniai reikalavimai. Pirma, logiška, kad ši byla turi patekti į jurisdikcijos sistemos (toliau – Briuselio sistema), kurios dalis yra ši taisyklė, materialinę taikymo sritį. Antra, turi būti tenkinamos tam tikros šiai taisyklei būdingos sąlygos.

21.

Dėl antrojo reikalavimo šioje byloje nesiginčijama. Akivaizdu, kad tenkinamos aptariamos sąlygos, išplaukiančios iš tarpusavyje siejamų reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies: ieškovas gali būti laikomas „vartotoju“, nes jo ieškinys „susij[ęs] su <…> sutartimi“ ( 11 ), kurią jis sudarė su paslaugų teikėjų ir kurios „dalykas nėra laikomas [jo] komercine ar profesine veikla“; ši sutartis patenka į 17 straipsnio 1 dalyje išvardytas kategorijas (šį aspektą išsamiau išnagrinėsiu vėliau) ( 12 ); o atsakovas, kuriam buvo pareikštas ieškinys, yra „kit[a] [tos] sutarties šal[is]“.

22.

Vis dėlto iš pirmojo reikalavimo išplaukia papildoma reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga. Konkrečiai kalbant, nors šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje (joje apibrėžta Briuselio sistemos taikymo sritis) apie tai nieko nepasakyta ( 13 ), Teisingumo Teismas Sprendime Owusu ( 14 ) ir vėliau ne kartą nusprendė, kad ši sistema taikoma tik „tarptautinio pobūdžio“, t. y. susijusiems su daugiau nei viena šalimi, teisiniams santykiams ( 15 ).

23.

Ši numanoma „tarptautinio pobūdžio“ sąlyga kyla iš reglamento „Briuselis Ia“ teisinio pagrindo, t. y. iš SESV 81 straipsnio 2 dalies (ir, atsižvelgiant į tai, yra neišvengiama). Pagal tą nuostatą Sąjunga, siekdama šios Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su teismų bendradarbiavimu „tarpvalstybinio pobūdžio bylose“, nustatytų tikslų, gali patvirtinti tam tikras priemones. Ir atvirkščiai – Europos Sąjunga neturi kompetencijos reglamentuoti jurisdikcijos civilinėse bylose, kurios nėra tokio „pobūdžio“. Taigi tas reglamentas turi būti atitinkamai aiškinamas.

24.

Ši sąlyga taip pat atitinka patį reglamento „Briuselis Ia“ tikslą. Kaip (Sąjungos) tarptautinės privatinės teisės aktas, jis skirtas tiems atvejams, kai nacionalinio teismo prašoma išspręsti bylą, susijusią su kita (ar kitomis) nei jo šalimi (ar šalimis). Iš tiesų dėl tokios sąsajos atsiranda galimybė, kad tos kitos šalies (arba tų kitų šalių) teismai nagrinės ir išspręs bylą, taigi kyla klausimas, ar tikslinga, kad tai darytų teismas, į kurį kreiptasi. Pagrindinis Briuselio sistemos tikslas – išspręsti tokias tarptautines jurisdikcijos kolizijas. Nors pagal kai kurias iš taisyklių, įskaitant vartotojams taikomą forum actoris taisyklę, nustatoma ir tarptautinė, ir teritorinė jurisdikcija (žr. šios išvados 18 punktą), pagal jas antrasis klausimas sprendžiamas kaip šalutinis – tik tais atvejais, kai gali kilti pirmasis klausimas. Jų funkcija nėra spręsti nacionalinės jurisdikcijos kolizijas esant išimtinai vidaus situacijoms ( 16 ).

25.

Iš pateiktų argumentų darytina išvada, kad forum actoris taisyklė, kaip ir visos kitos reglamente „Briuselis Ia“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės, vartotojams taikoma tik tais atvejais, kai valstybės narės teismas turi spręsti bylą, kurioje yra „užsienio elementas“ (t. y. atitinkamas ryšys su kita šalimi). Tokioje byloje pagal šią taisyklę sprendžiama ir dėl tarptautinės, ir dėl teritorinės jurisdikcijos. O išimtinai esant vidaus situacijoms ji neturi reikšmės teritorinės jurisdikcijos paskirstymui.

26.

Išsiaiškinus minėtas aplinkybes pažymėtina, kad, kaip aiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Vokietijoje daug diskutuojama ( 17 ) dėl to, ar „užsienio elementas“, būtinas norint taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalį, yra tuo atveju, kai valstybės narės teismo prašoma išspręsti ginčą, kilusį tarp toje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčio vartotojo ir vietos kelionių organizatoriaus dėl kelionės paslaugų paketo sutarties, sudarytos dėl kelionės į užsienio šalį, vykdymo (šis scenarijus atrodo gana įprastas) ( 18 ). Nepaisant šio klausimo techninio pobūdžio, iš tiesų reikia atsakyti į klausimą, ar vartotojas, nors ir tokiu atveju, gali pareikšti ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme pagal šioje nuostatoje įtvirtintą forum actoris taisyklę.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Vokietijos jurisprudencijoje ir literatūroje esama skirtingų nuomonių dėl tokių „netikrų vidaus situacijų“ (tas teismas vartoja sąvoką „unechte Inlandsfälle“). Pagal vyraujantį požiūrį, kurį Teisingumo Teisme palaiko FTI ir Čekijos vyriausybė, reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalis toms situacijoms netaikoma. Nagrinėjami sutartiniai santykiai nėra „tarptautinio pobūdžio“, kurio reikalaujama, kai šalių (vartotojo ir kelionių organizatoriaus) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje. Tai, kad kelionės, dėl kurios buvo sudaryta sutartis, tikslo vieta yra trečiojoje šalyje, šiuo požiūriu nėra svarbi aplinkybė. Pagal mažumos nuomonę, kuriai šiuo atveju pritaria Komisija, ši taisyklė taikoma net ir tuo atveju, kai ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje. Užsienyje esanti kelionės tikslo vieta suteikia šalių santykiams pakankamą tarptautinį pobūdį.

28.

Manau, kad mažumos nuomonė tikrai yra teisinga. Iš tiesų, taikant reglamentą „Briuselis Ia“, reikia vadovautis plačia sąvokos „užsienio elementas“ samprata (1 dalis). Bylose, susijusiose su kelionės paslaugų paketo sutarties vykdymu, užsienyje esanti kelionės tikslo vieta šiuo požiūriu yra svarbus „užsienio elementas“ (2 dalis). Galiausiai nei 4 skirsnio sąlygos, nei jo tikslas nelemia kitokio aiškinimo (3 dalis).

29.

Visų pirma dėl šio klausimo pažymėtina, kad akivaizdu, jog nors reglamente „Briuselis Ia“ neapibrėžtas „užsienio elementas“, būtinas jo taisyklėms taikyti, ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse ( 19 ).

30.

Sprendime Owusu ir paskesnėje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas šiuo klausimu paprastai laikosi pragmatinio požiūrio. Jo nuomone ir remiantis šios išvados 24 punkte pateiktu išaiškinimu, valstybės narės teisme pareikštame ieškinyje yra atitinkamas „užsienio elementas“, jeigu dėl jo „kyla klausim[ų], susij[usių] su teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymu“ ( 20 ). Kitaip tariant, Briuselio režimas pradedamas taikyti tada, kai byla yra pakankamai susijusi su užsienio valstybe – nesvarbu, ar tai būtų kita valstybė narė, ar trečioji valstybė – tam, kad tos valstybės teismai galėtų nagrinėti ir išspręsti ginčą ( 21 ), taigi būtų keliamas klausimas, ar tai daryti turėtų valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi. Iš tiesų tokiu atveju aptariamas režimas yra šiam teismui būtina priemonė tokiam klausimui išspręsti.

31.

Mano nuomone, šis kriterijus turėtų būti taikomas plačiai. Tam, kad būtų pasiektas reglamento „Briuselis Ia“ tikslas, jis turėtų būti taikomas kaskart ( 22 ), kai gali kilti tarptautinės jurisdikcijos klausimų, be kita ko, siekiant neleisti, kad galimos jurisdikcijos kolizijos taptų tikromis. Be to, kadangi vadovaujantis teisinio saugumo ir nuspėjamumo tikslais, kurių siekiama šiuo teisės aktu ( 23 ), reikalaujama, kad šalys galėtų lengvai numatyti, kokia jurisdikcijos sistema bus taikoma sprendžiant jų ginčą, ir kad valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, galėtų lengvai nustatyti savo kompetenciją ( 24 ), šio klausimo nereikėtų pernelyg komplikuoti. Šiuo atveju nekalbama apie patikrinimą, ar užsienio teismai iš tikrųjų turi jurisdikciją priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje ( 25 ). Pakanka to, kad veiksnys, siejantis bylą su atitinkama užsienio valstybe, yra įtikinama priežastis jos teismams nagrinėti ir išspręsti tą bylą.

32.

Bylos tarptautinį pobūdį dažnai lemia skirtingose valstybėse esanti ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta. Iš tiesų tai, kad ginčo šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra atitinkamoje vienos iš šių valstybių teritorijoje, gali būti įtikinama priežastis kiekvienos iš jų teismams nagrinėti ir išspręsti bylą (kaip matyti iš įvairių reglamento „Briuselis Ia“ nuostatų, įskaitant 18 straipsnio 1 dalį). Tačiau tai nėra vienintelis galimas scenarijus. Komisija teigia, kad, kai ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje, bylos tarptautinį pobūdį gali lemti įvairūs veiksniai, susiję, be kita ko, su ginčo dalyku ( 26 ).

33.

Nors minėtų argumentų taikymą šiai bylai norėčiau aptarti kitoje dalyje, čia pateiksiu keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai valstybės narės teismo prašoma išspręsti bylą, kurioje, viena vertus, dalyvauja dvi ginčo šalys, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje valstybėje, tačiau, kita vertus, ji susijusi su deliktu, padarytu užsienyje, arba su kitoje šalyje esančio nekilnojamojo turto nuoma, taikomas reglamentas „Briuselis Ia“ ( 27 ). Abiem pavyzdiniais atvejais dėl veiksnio, siejančio bylą su užsienio šalimi, „kyla klausim[ų], susij[usių] su teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymu“. Iš tiesų tai, kad deliktas padarytas arba nagrinėjamas turtas yra tos užsienio valstybės teritorijoje, gali būti įtikinama priežastis, dėl kurios jos teismai turi nagrinėti ir išspręsti bylą ( 28 ). Reglamentas „Briuselis Ia“ tai patvirtina, nes šie veiksniai yra aiškūs jurisdikcijos pagrindai numatyti atitinkamai jo 7 straipsnio 2 punkte ir 24 straipsnio 1 punkte ( 29 ). Panašiai Sprendime IRnova ( 30 ) Teisingumo Teismas teisingai nusprendė, kad dviejų toje pačioje valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą turinčių šalių ginčas dėl teisės į patentus, įregistruotus trečiojoje šalyje, yra „tarptautinio“ pobūdžio. Jeigu šalis išdavė patentą, tikėtina, kad jos teismai pageidaus nagrinėti su tuo patentu susijusius ginčus ( 31 ).

34.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas kiek kitaip vertino „užsienio elementą“, kurio reikalaujama pagal reglamentą „Briuselis Ia“, sprendimuose Parking ir Interplastics ( 32 ), Generalno konsulstvo na Republika Bulgaria ( 33 ) ir Inkreal ( 34 ).

35.

Vienoje iš sujungtų bylų, kurioje priimtas pirmasis sprendimas, vienoje valstybėje narėje buveinę turinti ieškovė kitos valstybės narės teismuose pareiškė ieškinį toje valstybėje buveinę turinčiai atsakovei. Komisija suabejojo, ar yra „užsienio elementas“, būtinas Briuselio sistemai taikyti. Nors priėmus Sprendimą Owusu, tai buvo akivaizdu ir Teisingumo Teismas rėmėsi šiuo sprendimu, jis nurodė papildomą argumentą. Iš esmės Teisingumo Teismas rėmėsi kitu Sąjungos teisės aktu, t. y. Reglamentu (EB) Nr. 1896/2006, nustatančiu Europos mokėjimo įsakymo procedūrą ( 35 ), kuris taikomas tik „tarptautinio pobūdžio byloms“ ir kuriame ši sąvoka apibrėžta kaip „byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas“. Teisingumo Teismo nuomone, ši apibrėžtis „iš principo“ galėtų padėti nustatyti bylos tarptautinį pobūdį, kiek tai susiję su reglamentu „Briuselis Ia“, motyvuojant tuo, kad reikia užtikrinti šių dviejų teisės aktų atitinkamų sąvokų suderinamumą. Teisingumo Teismui buvo paranku tai, kad prieš kelis mėnesius jis buvo nusprendęs, jog situacija, kai ieškovo gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje kreiptasi į teismą, atitinka šią apibrėžtį ( 36 ).

36.

Antrajame sprendime Teisingumo Teismas aklai vadovavosi ankstesniuoju sprendimu ir, nesiremdamas savo pagrindine jurisprudencija, toliau taikė Reglamente Nr. 1896/2006 pateiktą sąvokos „tarptautinio pobūdžio byla“ apibrėžtį, siekdamas pripažinti, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančio asmens ieškinys, pareikštas šios valstybės konsulatui kitoje šalyje, susijęs su antrojo šioje šalyje pirmajam suteiktomis paslaugomis, yra (akivaizdžiai) „tarptautinis“, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Briuselis Ia“. Galiausiai trečiajame sprendime Teisingumo Teismas, remdamasis, pirma, šia apibrėžtimi ir, antra, šios išvados 30 punkte nurodytu kriterijumi, nusprendė, kad valstybėje narėje buveinę turinčių ginčo šalių susitarimų dėl jurisdikcijos sudarymas kitos valstybės narės teismų naudai yra pakankamas „užsienio elementas“, kad būtų galima taikyti šį reglamentą ( 37 ).

37.

Pritariu teisinėje literatūroje išdėstytai kritikai dėl šio naujo požiūrio į tarptautinį pobūdį ( 38 ). Žinoma, noras užtikrinti Sąjungos teisės suderinamumą yra pagirtinas. Šiuo aspektu apibrėžtys ir aiškinimas, pateikti dėl vieno ES teisės akto, kartais gali būti taikomi kitam. Vis dėlto taip yra ne visada. Šiuo klausimu reikia būti apdairiems, nes panašios sąvokos esant skirtingoms aplinkybėms gali turėti (labai) skirtingą reikšmę. Tik tuo atveju, jeigu nagrinėjamų teisės aktų bendra struktūra ir tikslai yra pakankamai panašūs, tokia praktika yra pateisinama. Šiuo atveju taip nėra. Nors, kaip nurodė Teisingumo Teismas, reglamentas „Briuselis Ia“ ir Reglamentas Nr. 1896/2006 iš tiesų priskiriami prie teismų bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose srities, jų panašumas tuo ir baigiasi.

38.

Visų pirma Reglamentas Nr. 1896/2006 buvo priimtas siekiant išspręsti sunkumus, su kuriais susiduria kreditoriai, siekiantys išieškoti neginčytinus reikalavimus iš kitose valstybėse narėse esančių skolininkų. Juo siekiama supaprastinti ir pagreitinti tokių reikalavimų išieškojimą, sukuriant vienodą procedūrą, pagal kurią kreditorius galėtų kreiptis į valstybės narės teismą dėl sprendimo dėl tokio reikalavimo, kurį būtų galima lengvai įvykdyti valstybėje narėje, kur yra skolininko turtas, kartu užtikrinant vienodas teises į gynybą visoje Europos Sąjungoje ( 39 ). Šiame reglamente pateikta sąvokos „tarptautinio pobūdžio byla“ apibrėžtis, grindžiama atitinkama šalių nuolatine gyvenamąja vieta ir teismo, kuriam pateiktas prašymas, buvimo vieta, esant šioms aplinkybėms atitinka tam tikrą logiką. Jeigu šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje, paprastai tam, kad būtų greitai įvykdytas kreditoriaus reikalavimas, pakanka tos valstybės teismų pagal jos procesinę teisę taikomų teisių gynimo priemonių. Taigi šiame reglamente numatyta procedūra nėra būtina.

39.

O reglamentu „Briuselis Ia“ siekiama suvienodinti jurisdikcijos kolizijų civilinėse ir komercinėse bylose taisykles. Minėta apibrėžtis yra per siaura, taigi netinkama šiam tikslui. Kaip paaiškinta šios išvados 32 ir 33 punktuose, tarptautinės jurisdikcijos klausimų gali kilti net tada, kai ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje ir šalys kreipiasi į tos valstybės teismus ( 40 ). Be to, tame teisės akte taip pat nustatytos valstybių narių teismų priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės. Tam, kad šios taisyklės atitiktų savo paskirtį, jos turi būti taikomos kiekvieną kartą, kai valstybės narės valdžios institucijos turi pripažinti arba vykdyti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą, net jeigu jis susijęs su vidaus ginču tarp dviejų asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra antrojoje valstybėje ( 41 ). Taigi ta apibrėžtis neapima ir šios situacijos.

40.

Atsižvelgiant į tai, sprendimai Parking ir Interplastics ( 42 ), Generalno konsulstvo na Republika Bulgaria ( 43 ) ir Inkreal ( 44 ) gali būti suderinti su pagrindine jurisprudencija, jeigu aiškinami taip, kaip nurodyta toliau. Kadangi Reglamente Nr. 1896/2006 apibrėžta sąvoka „tarptautinio pobūdžio byla“ yra siauresnė už sąvoką „užsienio elementas“, vartojamą kalbant apie reglamentą „Briuselis Ia“, jeigu byla yra „tarptautinio pobūdžio“, kaip tai suprantama pagal pirmąjį reglamentą, ji a fortiori turi „užsienio elementą“, kaip tai suprantama pagal antrąjį reglamentą. Vis dėlto ginčas iš tiesų gali turėti „užsienio elementą“, nors ir neatitinka sąvokos „tarptautinio pobūdžio byla“ apibrėžties.

41.

Vis dėlto tam, kad būtų išvengta tolesnio neaiškumo dėl Briuselio sistemos „tarptautinės“ taikymo apimties, siūlau Teisingumo Teismui ateityje sprendžiant šį klausimą nesiremti Reglamentu Nr. 1896/2006. Jeigu Teisingumo Teismas, spręsdamas šį klausimą, norėtų remtis kitais teisės aktais ir užtikrinti suderinamumą su jais, kaip nurodyta toliau, tam labiau tinka Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 45 ) (reglamentas „Roma I“) ir Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 46 ) (reglamentas „Roma II“). Šie teisės aktai papildo reglamentą „Briuselis Ia“, kiek tai susiję su teisės kolizija, ir pats Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad šių trijų reglamentų materialinė taikymo sritis būtų aiškinama nuosekliai ( 47 ).

42.

Atsižvelgdamas į ankstesnėje dalyje pateiktą išaiškinimą manau, kad nėra abejonių, jog, kaip teigia Komisija, kai valstybės narės teismo prašoma išspręsti bylą, kurioje, viena vertus, dalyvauja ginčo šalys, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra šioje valstybėje, tačiau, kita vertus, ji susijusi su kelionės paslaugų paketo sutarties, sudarytos dėl kelionės į užsienio valstybę, vykdymu, kelionės tikslas yra svarbus „užsienio elementas“, dėl kurio taikomos reglamente „Briuselis Ia“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės ( 48 ).

43.

Kelionės tikslo vieta taip pat yra vieta, kurioje pagal kelionės paslaugų paketo sutartį keliautojui buvo suteiktos arba turėjo būti suteikta (didžioji dalis) paslaugų (orlaivis nusileidžia netoliese, toje vietoje yra viešbutis ir t. t.). Kitaip tariant, ši sutartis iš esmės buvo arba turėjo būti vykdoma joje. Mano nuomone, kai valstybės narės teismo prašoma išspręsti ginčą, susijusį su sutarties vykdymu, o sutarties vykdymo vieta yra užsienio valstybėje, dėl šios aplinkybės „gali kilti klausimų, susijusių su [to teismo] tarptautinės jurisdikcijos nustatymu“ ( 49 ). Tokio pobūdžio sąsaja lemia tos šalies teismų galimybę nagrinėti ir išspręsti bylą. Šiuo požiūriu FTI prieštaravimas, pagal kurį ši sąsaja yra „tik faktinė“, o ne „norminė“ (kad ir ką tiksliai reiškia ši antroji sąvoka) ( 50 ), mane glumina. Iš tiesų būtent dėl šios „faktinės“ sąsajos galima įsivaizduoti, kad tos šalies teismai spręs ginčijamą klausimą (nes jų geografinis artumas su vykdymo vieta galėtų būti patogus sprendžiant tokią bylą, ypač renkant svarbius įrodymus). Tai patvirtina aplinkybė, kad būtent dėl šios priežasties sutarties vykdymo vieta yra neprivalomas jurisdikcijos spręsti sutartinius ginčus nustatymo pagrindas Europos Sąjungoje pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 dalį ( 51 ) ir daugelyje valstybių ( 52 ).

44.

Sprendimas Owusu tiesiogiai patvirtina šį aiškinimą. Priminsiu, kad toje byloje aptartu atveju Jungtinėje Karalystėje (tuometinėje valstybėje narėje) nuolat gyvenantis A. Owusu sudarė atostogų vilos Jamaikoje nuomos sutartį su Jungtinėje Karalystėje taip pat nuolat gyvenančiu N. B. Jackson. Per atostogas A. Owusu patyrė tragišką nelaimingą atsitikimą, tariamai įvykusį dėl pavojingos vietos būklės, ir pareiškė ieškinį N. B. Jackson dėl sutarties pažeidimo. Teisingumo Teismas nedvejodamas nusprendė, kad toje byloje yra atitinkamas „užsienio elementas“, kaip tai suprantama pagal Briuselio sistemą ( 53 ). Šiuo požiūriu pakako to, kad ji buvo susijusi su (netinkamu) sutarties vykdymu Jamaikoje, nes dėl to tos šalies teismai akivaizdžiai galėjo nagrinėti ir išspręsti tą bylą. Šioje byloje nagrinėjama situacija yra panaši.

45.

Mano nuomone, taip pat galima taikyti analogiją su reglamentu „Roma I“ ir atitinkama Teisingumo Teismo jurisprudencija. Panašiai, kaip ir pagal reglamentą „Briuselis Ia“ dėl jurisdikcijos, pagal tą teisės aktą „teisės kolizijos atvejais“ nustatoma sutarčiai taikytina teisė ( 54 ). Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad reglamento „Roma I“ taisyklės taikomos bet kokiems sutartiniams santykiams su „užsienio elementu“. Iš tiesų tik jeigu tokia sutartis turi sąsajų su kita (-omis) šalimi (-imis) nei ta, į kurios teismą kreiptasi, ta sutartis gali būti reglamentuojama skirtingais, vienas kitam prieštaraujančiais nacionalinės teisės aktais, o teismui gali tekti svarstyti, kokią teisę taikyti ginčui išspręsti. Pagal tą pačią jurisprudenciją ši „užsienio elemento“ sąvoka apima ne tik atitinkamą susitariančiųjų šalių nuolatinę gyvenamąja (buveinės) vietą. Tai, kad sutartis turi būti vykdoma kitoje šalyje, reiškia, kad yra toks „elementas“ ( 55 ). Tokio pobūdžio sąsaja akivaizdžiai yra „teisės kolizijos atvej[is]“. Teismas, į kurį kreiptasi, gali pagrįstai svarstyti bent jau galimybę vietoj savo šalies teisės taikyti sutarties vykdymo šalies teisę ( 56 ). Vadinasi, norint išspręsti šią koliziją, būtinos tame reglamente numatytos taisyklės ( 57 ).

46.

Priešingai, nei teigia FTI, mano nuomone, šiuo aiškinimu nėra abejojama Teisingumo Teismo sprendimu Maletic ( 58 ), nors ir pripažįstu, kad šis sprendimas sukėlė tam tikrų neaiškumų šiuo klausimu.

47.

Toje byloje Austrijoje gyvenančių vartotojų pora iš toje pačioje valstybėje įsisteigusios kelionių organizatorės užsisakė atostogų kelionės paslaugų paketą į Egiptą per Vokietijoje įsisteigusios kelionių agentūros interneto svetainę. Kilus nesklandumų dėl Egipto viešbučio, keliautojai pareiškė ieškinį kelionių agentūrai ir kelionių organizatorei dėl sutarties pažeidimo savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose pagal (tuo metu) reglamento „Briuselis Ia“ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą forum actoris taisyklę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar ši taisyklė taikoma kelionių organizatorei, atsižvelgiant į tai, kad jos buveinė buvo toje pačioje valstybėje kaip ir vartotojų nuolatinė gyvenamoji vieta.

48.

Teisingumo Teismas atsakė, kad ginčijama taisyklė taikytina abiem atsakovėms, bet labai svarbu tai, kad jis šį požiūrį grindė kiek sudėtingais argumentais. Jis nusprendė, kad „[n]et jeigu būtų daroma prielaida, kad vientisas sandoris, pagal kurį [vartotojai] užsakė ir apmokėjo kelionės paketą [kelionių agentūros] interneto svetainėje, galėtų būti padalytas į du atskirus sutartinius santykius su, pirma, interneto kelionių agentūra <…> ir, antra, kelionių organizatore <…>, pastarasis santykis negalėtų būti kvalifikuojamas kaip „visiškai vidaus santykis“, nes jis buvo neatsiejamai susijęs su pirmuoju sutartiniu santykiu, kadangi buvo sudarytas tarpininkaujant minėtai kelionių agentūrai, esančiai kitoje valstybėje narėje“ ( 59 ).

49.

Daugelis autorių atkreipė dėmesį į šių argumentų painumą ir buvo suglumę dėl to, kad Teisingumo Teismas nepaminėjo kelionės tikslo užsienyje, nes šis veiksnys būtų akivaizdžiai parodęs bylos tarptautinį pobūdį ( 60 ). Vis dėlto tai, kad Teisingumo Teismas nepaminėjo šio veiksnio, neturėtų būti suprantama taip, kad jis, Teismo nuomone, nėra svarbus „užsienio elementas“. Nesunku paaiškinti, kodėl Teisingumo Teismas, užuot jį paminėjęs, daugiausia dėmesio skyrė vartotojų, kelionių agentūros ir kelionių organizatorės sąsajų „neatsiejamumui“. Iš tiesų toje byloje iš esmės kilo du atskiri klausimai dėl forum actoris taisyklės taikymo vartotojams, t. y.: i) ar abiem atsakovėms pareikšti ieškiniai yra „tarptautiniai“; ir ii) ar kiekviena iš jų gali būti laikoma „kita sutarties šalimi“, kaip tai suprantama pagal šią taisyklę ( 61 ). Pateikęs minėtus argumentus, Teisingumo Teismas plačiai atsakė į abu klausimus: pagal minėtą taisyklę buvo tik vienas, tarptautinis sutartinis santykis, o kelionių agentūra ir kelionių organizatorė, kaip „kitos [šio santykio] šalys“, galėjo būti atsakovės vartotojų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. O nuoroda į kelionės tikslo vietą būtų padėjusi išspręsti pirmąjį klausimą, tačiau antrasis klausimas būtų likęs neatsakytas. Štai kodėl Teisingumo Teismas sprendime šio veiksnio nepasitelkė.

50.

Manęs taip pat neįtikina Čekijos vyriausybės argumentas, kad taikant šioje išvadoje siūlomą aiškinimą ieškiniai kelionių organizatoriams netikėtai būtų reiškiami jų klientų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, o tai prieštarautų nuspėjamumo tikslui, kurio siekiama reglamentu „Briuselis Ia“. Akivaizdu, kad tarptautiniame sektoriuje, kaip antai turizmo, veikiantis verslo subjektas gali „pagrįstai numatyti“, kad jam gali būti taikoma jurisdikcijos sistema, skirta tarptautinio pobūdžio ginčams, jeigu jis organizuoja ir parduoda keliones į užsienio šalis ( 62 ).

51.

Baigdamas noriu patikslinti, kad, mano nuomone, nereikia daryti skirtumo pagal tai, ar keliautojo ieškinys yra susijęs konkrečiai su nelaimingu atsitikimu, kurį šis patyrė kelionės tikslo vietoje (visiškai analogiškai Sprendime Owusu aptartam atvejui), su netinkamos kokybės viešbučio kambariais, ar, kaip pagrindinėje byloje aptariamu atveju, su tuo, kad keliautojas taip ir neišvyko į kelionę dėl vizos, nes nebuvo informuotas, kad ji jam reikalinga, arba dėl to, kad taip ir negavo lėktuvo bilietų (ir pan.). Nors sąsaja tarp ieškinio ir užsienio valstybės vienais atvejais gali būti stipresnė nei kitais, primenu, kad nereikėtų pernelyg apsunkinti vertinimo, ar ginčas turi „užsienio elementą“ (žr. šios išvados 31 punktą). Valstybės narės teismui, į kurį kreiptasi, nebūtina atlikti išsamios ieškinio esmės analizės, kad išspręstų tokį paprastą klausimą. Bet kuri byla, susijusi su keliautojo ieškiniu kelionių organizatoriui dėl problemų, nepaisant konkretaus jų pobūdžio, keliautojo patirtų dėl kelionės į užsienį, kurią kelionių organizatorius organizavo ir pardavė kaip kelionės paslaugų paketą, turėtų būti laikoma tarptautine, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Briuselis Ia“ dėl pirma paaiškintų priežasčių. Kelionės tikslo vieta yra lengvai patikrinama aplinkybė, taigi taikytina jurisdikcijos sistema šalims yra nuspėjama, kaip paaiškinta ankstesniame punkte.

52.

Priešingai, nei teigia FTI, šioje išvadoje siūlomas aiškinimas nekelia abejonių dėl to, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą forum actoris taisyklę, kaip išimtinę nuostatą, reikia aiškinti siaurai ( 63 ).

53.

Pirmiausia norėčiau priminti, kad (numanomas) „užsienio elemento“ reikalavimas, kuris yra šios bylos esmė, apskritai apibrėžia reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį. Šis reikalavimas iš esmės susijęs su 1 straipsnio 1 dalimi (žr. šios išvados 22 punktą), o ne su 18 straipsnio 1 dalimi. Logiška teigti, kad jis turėtų būti vertinamas pagal tą patį kriterijų dėl visų tame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių, nepaisant konkrečios nagrinėjamos nuostatos pobūdžio ( 64 ).

54.

Nepaisant šios pirminės pastabos, man akivaizdu, kad šio reikalavimo aiškinimas taip, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta forum actoris taisyklė taikoma tais atvejais, kai vartotojas ir prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje, sudaro sutartį, kuri buvo arba turėjo būti vykdoma kitoje valstybėje, neprieštarauja 4 skirsnio sąlygoms.

55.

Pradėdamas nuo reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnio 1 dalies, primenu, kad pagal ją, norint taikyti 4 skirsnį, sutartis turi būti sudaryta tarp vartotojo ir prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir ši sutartis turi priklausyti vienai iš šios nuostatos a–c punktuose nurodytų kategorijų. Punktai a ir b susiję su tam tikromis sutarčių rūšimis (atitinkamai – su sutartimis, sudarytomis dėl prekių pirkimo (pardavimo) išsimokėtinai grąžinant dalinį įmokų kreditą ir kredito sutartimis) ir juose nenurodyta atitinkama sutarties šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta. Punkte c reikalaujama, kad visų kitų sutarčių (įskaitant kelionės paketų sutartis) atvejais prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas) „vykd[ytų] komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susie[tų] su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir [kad] sutartis [būtų] priskiriama tokios veiklos sričiai“. Šios nuostatos tekste nėra nieko, kas rodytų arba net leistų manyti, kad vartotojo ir prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta būtinai turi būti skirtingose valstybėse ( 65 ). Akivaizdu, kad prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas) gali „vykd[yti] komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta“, turėdamas toje valstybėje savo buveinę.

56.

Antra, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalies sąlygas forum actoris taisyklės taikymas neribojamas tik tais atvejais, kai vartotojo ir profesionalaus subjekto nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra skirtingose valstybėse. Atvirkščiai, šioje nuostatoje patikslinta, kad aptariama taisyklė taikoma „neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“. Puikiai žinau, kad, kaip pažymi FTI, šios sąlygos buvo įtrauktos siekiant, kad vartotojai galėtų remtis šia taisykle prieš prekių tiekėjus (paslaugų teikėjus), kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra trečiosiose valstybėse ( 66 ). Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, šios sąlygos yra pakankamai plačios, kad apimtų ir situaciją, kai prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje kaip ir vartotojo.

57.

Galiausiai pagal reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti susitarimų dėl jurisdikcijos naudojimo vartojimo sutarčių atvejais apribojimai, aiškiai leidžiama sudaryti tokius susitarimus, kai juos sudaro vartotojas ir prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), „kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje“, esant tam tikroms sąlygoms (žr. šio straipsnio 3 dalį). Akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė galimybę taikyti 4 skirsnyje nustatytas taisykles, įskaitant 18 straipsnio 1 dalį, net ir tokiu atveju (su sąlyga, kad byloje yra kitas svarbus užsienio elementas).

58.

Taikant reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą forum actoris taisyklę tais atvejais, kai vartotojo ir prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje, bet aptariama sutartis buvo arba turėjo būti vykdoma kitoje šalyje, neviršijama tai, ko reikalaujama pagal konkretų 4 skirsnio tikslą.

59.

Primenu, kad 4 skirsnio taisyklėmis siekiama apsaugoti vartotoją, kaip ekonomiškai silpnesnę ir mažiau patirties teisės srityje nei prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas) turinčią šalį ( 67 ). Pagal aptariamą forum actoris taisyklę tai visų pirma daroma (labai) palengvinant vartotojų galimybes kreiptis į teismą, kad jie nebūtų atgrasomi nuo savo teisių gynimo ( 68 ).

60.

Šiuo klausimu FTI, remdamasis pirma išdėstyta vyraujančia nuomone, tvirtina, kad vienintelis scenarijus, kuriam ES teisės aktų leidėjas šia taisykle siekė užkirsti kelią, buvo tas, kad vartotojas būtų priverstas pareikšti ieškinį kitos valstybės narės teismuose. Teisės aktų leidėjas norėjo apsaugoti vartotoją, kad jam nebūtų taikoma užsienio teisės sistema, veikianti kalba, kurios jis gali nemokėti, ir kad jam nereikėtų įveikti „apsunkinančio atstumo“, kuris tą vartotoją gali skirti nuo šių užsienio teismų. Ši speciali apsauga nepateisinama, kai vartotojo ir prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje. Tokiu atveju tos valstybės teismai neišvengiamai turėtų jurisdikciją.

61.

Mano nuomone, nors akivaizdu, kad vartotojo atgrasymas ginti savo teises dėl sunkumų, susijusių su ieškinio pareiškimu prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui) užsienio valstybėje, yra pagrindinis scenarijus, kurį turėjo omenyje teisės aktų leidėjas ( 69 ), jis nėra vienintelis. Jeigu būtų kitaip, teisės aktų leidėjas būtų apsiribojęs tik leidimu vartotojui pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Tai, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje žengtas dar vienas žingsnis ir vartotojui leista kreiptis į konkretų jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, rodo, jog reglamento rengėjams nerimą kėlė tai, kad vartotojas gali būti atgrasomas nuo ieškinio pareiškimo ir tuo atveju, kai, nors kompetentingas teismas ir yra valstybėje narėje, kur jis gyvena, tai nėra jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas. Kaip Teismas jau pažymėjo susiklosčius kitoms aplinkybėms ( 70 ), atstumai, skiriantys vartotoją nuo kompetentingo teismo, gali būti „apsunkinantys“ ir valstybės narės viduje (pavyzdžiui, jei tai būtų prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismas, esantis atokiame mieste), kartais net labiau nei tarp dviejų valstybių narių ( 71 ), ir dėl jų vartotojui gali būti sunku atvykti į teismą ( 72 ). Akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas siekė išvengti ir tokios situacijos.

62.

FTI prieštaravimas, jog pagal valstybių narių procesines taisykles ne visada reikalaujama, kad vartotojas atvyktų asmeniškai, arba kartais leidžiama bylą nagrinėti nuotoliniu būdu, taigi praktiškai tokių nepatogumų gali ir nekilti, yra neįtikinamas. Taip pat būtų galima atsikirsti, kad pagal šias procesines taisykles kartais kompetentingas teismas būna gana arti vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos ( 73 ). Vis dėlto kai kuriais kitais atvejais vartotojui gali tekti atvykti asmeniškai, o kompetentingas teismas gali būti toli. Be to, jeigu vartotojui tektų pareikšti ieškinį kitoje valstybėje narėje, kartais galėtų atsitikti taip, kad jis mokėtų jos kalbą ir būtų susipažinęs su jos teismuose, kurie taip pat galėtų būti arti jo, taikomu procesu. Ir atvirkščiai – kitais atvejais visas procesas galėtų būti vartotojui visiškai nežinomas. Apibendrindama Komisija tvirtina, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos forum actoris taisyklės taikymas negali priklausyti nuo tokio kiekvienu konkrečiu atveju atliekamo praktinių sunkumų, su kuriais vartotojas realiai susidurtų esant aptariamai situacijai, vertinimo. Priešingu atveju šios taisyklės taikymo sritis būtų nenuspėjama. Daroma prielaida, kad šių sunkumų pasitaiko daugumoje bylų, ir jie atitinkamai sprendžiami.

63.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Amtsgericht Nürnberg (Niurnbergo apylinkės teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis ir 18 straipsnio 1 dalis, siejamos tarpusavyje,

turi būti aiškinamos taip, kad

antroje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią jurisdikciją turi vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismai, taikoma procesui pagal valstybėje narėje nuolat gyvenančio vartotojo ieškinį, pareikštą toje pačioje valstybėje narėje nuolat gyvenančiam (buveinę turinčiam) kelionių organizatoriui dėl kelionės paslaugų paketo sutarties, sudarytos dėl kelionės į užsienio šalį. Pagal šią taisyklę šiems teismams suteikiama ir tarptautinė, ir teritorinė jurisdikcija, nedarant nuorodos į toje valstybėje narėje galiojančias teritorinės jurisdikcijos paskirstymo taisykles.