1.

Kai artėja intelektinės nuosavybės teisės, kaip antai patento ar iš jo kylančios teisės, turėtojui suteiktos apsaugos galiojimo terminas arba kai ši teisė laikoma teisiškai pažeidžiama ir gali būti panaikinta, jos turėtojo konkurentai gali būti linkę pateikti rinkai minėtą teisę pažeidžiančius produktus, nelaukdami, kol baigsis jos galiojimas. Toks ankstyvas pateikimas rinkai suteikia jiems konkurencinį pranašumą, leidžiantį užimti rinkos dalį anksčiau, nei pasirodo kiti, skrupulingesni konkurentai. Tai įprasta praktika, ypač farmacijos produktų rinkoje, kurioje generinių vaistų gamintojai prieš pateikdami rinkai jų pačių produktą kartais nelaukia, kol pasibaigs originalaus vaisto apsaugos galiojimo terminas, tikėdamiesi, kad ši apsauga netrukus baigs galioti.

2.

Toks procesas vadinamas „launch at risk“. Iš tiesų asmeniui, kuris atlieka tokius veiksmus, kyla rizika, kad teisės turėtojas imsis atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės apsaugos priemonių, be kita ko, teismo paskirtų laikinųjų priemonių, kuriomis siekiama nedelsiant nutraukti pažeidimą, forma. Esant tokiai situacijai, teisės turėtojo konkurentui tenka finansinių nuostolių rizika dėl jo atliktų investicijų, kurių nebus galima atgauti.

3.

Vis dėlto tuo atveju, jei po tokios laikinosios priemonės taikymo intelektinės nuosavybės teisė, kurios apsaugą ši priemonė turėjo užtikrinti, panaikinama arba jei nustatoma, kad ši teisė nebuvo pažeista, kyla klausimas dėl asmens, kurio ekonominė veikla tokiu būdu buvo nepagrįstai suvaržyta, teisės reikalauti, kad intelektinės nuosavybės teisės turėtojas, prateikęs prašymą taikyti laikinąsias priemones, atlygintų patirtą žalą.

4.

Nors Sąjungos teisės nuostata, kuri pati yra kilusi iš tarptautinės teisės ir kuri įpareigoja valstybes nares savo vidaus teisės sistemose numatyti tokią teisę į žalos atlyginimą, yra suformuluota lakoniškai ir bendrai, Sprendime Bayer Pharma ( 2 ) Teisingumo Teismas jai suteikė tikslesnę reikšmę ir taip labiau apibrėžė valstybių narių diskreciją.

5.

Šioje byloje, atsižvelgiant į tame sprendime padarytas išvadas, reikia išanalizuoti Suomijos teisėje nustatytą atsakomybės sistemą, kuri yra panaši į daugelio kitų valstybių narių vidaus teisėje galiojančias sistemas, t. y. atsakomybės be kaltės sistemą.

6.

Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), esančios 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priede, kuri buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu ( 3 ), 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės įgyvendina šios Sutarties nuostatas. Valstybės narės gali, bet neprivalo, savo įstatymuose numatyti didesnę apsaugą, negu reikalauja ši Sutartis, su sąlyga, kad tokia apsauga neprieštarautų šios Sutarties nuostatoms. Valstybės narės savo teisės sistemoje ir praktikoje gali nustatyti atitinkamą šios Sutarties nuostatų vykdymo būdą.“

7.

Šios sutarties 50 straipsnio 7 dalyje nurodyta:

„Kai laikinosios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl kokios nors pareiškėjo veiklos ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo, teismai turi teisę įpareigoti pareiškėją, esant atsakovo prašymui, suteikti atsakovui atitinkamą kompensaciją už šiomis priemonėmis sukeltą bet kokią žalą.“

8.

2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo ( 4 ) redakcijos, galiojusios klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje, 2, 3, 5, 13 ir 15 straipsniuose nustatyta:

„2 straipsnis

Bet kuriam produktui, apsaugotam valstybės narės teritorijoje galiojančio patento ir kuriam prieš pateikiant jį į rinką kaip medicinos produktą yra gaunamas leidimas, <…> gali būti išduodamas [papildomos apsaugos] liudijimas [toliau – liudijimas arba PAL], jeigu jis atitinka šiame reglamente išdėstytas sąlygas.

3 straipsnis

Liudijimas išduodamas, jeigu valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra paduodama 7 straipsnyje nurodyta paraiška ir tos paraiškos padavimo dieną:

<…>

5 straipsnis

Pagal 4 straipsnio nuostatas, liudijimas suteikia tokias pat teises kaip ir pagrindinis patentas ir jam taikomi tokie pat apribojimai ir tokie pat įsipareigojimai.

<…>

13 straipsnis

1.   Liudijimas įsigalioja pasibaigus teisėtam pagrindinio patento galiojimo laikui ir galioja laikotarpį, lygų laiko tarpui, praėjusiam nuo paraiškos gauti pagrindinį patentą padavimo datos iki leidimo pateikti produktą į [Sąjungos] rinką išdavimo datos, sumažintam penkeriais metais.

<…>

15 straipsnis

1.   Liudijimas negalioja, jei:

<…>“

9.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ( 5 ) 3 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.   Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

10.

Šios direktyvos 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad pareiškėjo prašymu teismo institucijos galėtų:

<…>

3.   Teismo institucijos, taikydamos šio straipsnio 1 ir 2 dalyje minėtas priemones, turi teisę reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų bet kokius prieinamus įrodymus, kurių pakaktų įsitikinti, jog pareiškėjas yra teisių turėtojas ir kad pareiškėjo teisė yra pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas.

4.   Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minėtos priemonės būtų taikomos, jeigu reikalinga, neišklausius atsakovo, ypač tuomet, kai bet koks delsimas galėtų padaryti esminę nepataisomą žalą teisių turėtojui. Tokiu atveju, šalims apie tai pranešama be delsimo, ne vėliau kaip tuoj pat pritaikius priemones.

Priemonių peržiūrėjimas, įskaitant teisę būti išklausytam, taikomas atsakovo prašymu, siekiant per pagrįstą laikotarpį po pranešimo apie priemones nuspręsti, ar priemonės turėtų būti pakeistos, atšauktos ar patvirtintos.

<…>

7.   Kai laikinosios priemonės yra atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl pareiškėjo veikimo ar neveikimo, arba kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ar grėsmės pažeidimui nebuvo, teismo institucijos turi teisę atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis sukeltus nuostolius.“

11.

Iš Oikeudenkäymiskaari (Teismo proceso kodeksas) 7 skyriaus 11 straipsnio, kuriuo į Suomijos teisę perkelta Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis, matyti, kad tuo atveju, kai laikinoji priemonė buvo be pagrindo paskirta vienos šalies prašymu, ši šalis turi atlyginti priešingai šaliai žalą, patirtą dėl šios priemonės ir jos įgyvendinimo, įskaitant patirtas išlaidas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Suomijos teismų jurisprudencijoje ši nuostata aiškinama kaip numatanti atsakomybę be kaltės.

12.

2009 m. gruodžio 3 d.Patentti- ja rekisterihallitus (Nacionalinis patentų ir registracijos biuras, Suomija), remdamasis Suomijoje patvirtintu Europos patentu Nr. FI/EP 0 915894 (toliau – nagrinėjamas pagrindinis patentas), išdavė PAL Nr. 266 „Tenofoviro dizoproksilis (TD) ir jo druskos, hidratai, tautomerai ir solvatai, derinyje su emtricitabinu“ (toliau – nagrinėjamas PAL), apimantį antiretrovirusinį vaistinį preparatą, skirtą žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) sergantiems asmenims gydyti.

13.

2017 m. pavasarį bendrovė Mylan AB pasiūlė savo vaistą „EMTRICITABINE/TENOFOVIR DISOPROXIL MYLAN 200 mg/245 mg, plėvele dengtos tabletės“ (generinis vaistas, kurio pagrindą sudaro tenofoviras disoproksilas ir emtricitabinas, toliau – nagrinėjamas generinis vaistas) vykstant dviejų Suomijos sveikatos apsaugos rajonų organizuojamiems viešiesiems pirkimams. Ji laimėjo abu šiuos pirkimus.

14.

Nagrinėjamas pagrindinis patentas nustojo galioti 2017 m. liepos 25 d. Tą pačią dieną įsigaliojo nagrinėjamas PAL.

15.

2017 m. rugsėjo 15 d. bendrovės Gilead Sciences Finland Oy, Gilead Biopharmaceutics Ireland UC ir Gilead Sciences, Inc. (toliau kartu – Gilead ir kt.) pareiškė Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) ieškinį prieš Mylan dėl nagrinėjamo PAL pažeidimo ir pateikė prašymą taikyti laikinąsias priemones, o Mylan tam prieštaravo. 2017 m. lapkričio 30 d.Mylan pareiškė ieškinį dėl nagrinėjamo PAL negaliojimo.

16.

2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) patenkino prašymą taikyti laikinąsias priemones ir uždraudė Mylan siūlyti, teikti rinkai ir naudoti nagrinėjamą generinį vaistą nagrinėjamo PAL galiojimo laikotarpiu, taip pat šiuo tikslu importuoti, gaminti ir laikyti šį vaistą, priešingu atveju skiriant baudą.

17.

2018 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Teva UK ir kt. ( 6 ) dėl Reglamento Nr. 469/2009 3 straipsnio išaiškinimo. Iš šio sprendimo matyti, kad PAL, analogiškas nagrinėjamam PAL, Jungtinėje Karalystėje išduotas tam pačiam originaliam vaistui, turėjo būti panaikintas, nes buvo išduotas pažeidžiant šią nuostatą.

18.

Mylan prašymu laikinosios priemonės, suteiktos Gilead ir kt. prieš Mylan, buvo panaikintos 2019 m. balandžio 11 d.Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) sprendimu.

19.

2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) panaikino nagrinėjamą PAL. Šis sprendimas buvo apskųstas Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas), kuris 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė Gilead ir kt. prašymą pripažinti skundą priimtinu, todėl Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) sprendimas tapo galutinis.

20.

Tuomet Mylan, remdamasi Teismo proceso kodekso 7 skyriaus 11 straipsniu, paprašė šio teismo, kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priteisti iš Gilead ir kt. 2367854,99 EUR dydžio žalos atlyginimą, pridedant delspinigius, kaip kompensaciją už žalą, padarytą šiomis laikinosiomis priemonėmis, kurios buvo nepagrįstai taikytos remiantis vėliau panaikintu PAL.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Suomijos jurisprudenciją Teismo proceso kodekso 7 skyriaus 11 straipsnyje yra numatyta atsakomybė be kaltės, t. y. griežtoji atsakomybė. Taigi bet kuris asmuo, kuriam buvo suteikta laikinoji priemonė, privalo atlyginti žalą, jei vėliau panaikinamas intelektinės nuosavybės dokumentas, kuriuo remiantis buvo pritaikyta ši laikinoji priemonė. Vis dėlto atsižvelgiant į Sprendime Bayer Pharma suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar atsakomybės be kaltės sistema gali būti laikoma suderinama su Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalimi.

22.

Tokiomis aplinkybėmis Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2022 m. liepos 15 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Suomijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti bylą nerengdamas posėdžio.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda keturis prejudicinius klausimus. Būtent pirmasis prejudicinis klausimas yra svarbiausias, nes jis susijęs su tuo, ar atsakomybės be kaltės už žalą, padarytą dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų priemonių, sistema yra suderinama su Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalimi, siejama su Sprendimu Bayer Pharma. Kiti trys prejudiciniai klausimai susiję su tuo, kokiais pagrindais tokios sistemos nesuderinamumo atveju turėtų būti paremta šioje nuostatoje numatyta atsakomybė. Prejudicinius klausimus analizuosiu tokia tvarka, kokia jie buvo pateikti.

25.

Primintina, kad pagrindinėje byloje laikinoji priemonė prieš Mylan buvo nustatyta Gilead ir kt. naudai, siekiant apsaugoti intelektinės nuosavybės teisę, kurią šios bendrovės turėjo pagal nagrinėjamą PAL. Kadangi šis PAL vėliau buvo panaikintas, paaiškėjo, kad intelektinės nuosavybės teisė neegzistuoja, todėl ši teisė nebuvo pažeista. Taigi pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias šioje nuostatoje nurodytais atvejais numatyta prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens atsakomybės be kaltės sistema.

26.

Norint atsakyti į šį klausimą, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į Sprendimą Bayer Pharma. Taigi savo analizę pradėsiu apibendrindamas šio sprendimo išvadas.

27.

Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Bayer Pharma, buvo keliamas klausimas, ar Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalimi draudžiama valstybės narės vidaus teisėje numatyta atsakomybės sistema, pagal kurią atsakovui nepriteisiama kompensacija dėl nepagrįstos laikinosios priemonės, jeigu žala atsirado dėl atsakovo elgesio, o pareiškėjas (pateikęs prašymą taikyti laikinąją priemonę) veikė taip, kaip galima tikėtis iš jo situacijoje esančio asmens.

28.

Savo išvadoje toje byloje generalinis advokatas G. Pitruzzella pirmiausia pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį siekiama Sąjungos teisės lygmeniu įgyvendinti TRIPS sutarties 50 straipsnio 7 dalį, pagal kurią šią sutartį pasirašiusioms valstybėms paliekama didelė diskrecija ir ji neapibrėžia atsakomybės sistemos pagal šių valstybių vidaus teisę. Jo nuomone, tas pats turi būti taikoma aiškinant šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalį, jeigu ši atsakomybės sistema, pirma, leidžia atsakovui gauti bet kokios patirtos žalos atlyginimą ir, antra, nepagrįstai neatgraso intelektinės nuosavybės teisių turėtojų nuo prašymo taikyti laikinąsias priemones pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis ( 7 ).

29.

Be to, konkrečiau kalbant apie byloje, kurioje priimtas Sprendimas Bayer Pharma, nagrinėtą atsakomybės sistemą, generalinis advokatas G. Pitruzzella padarė išvadą, kad, nors pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį nedraudžiama atsižvelgti į atsakovo elgesį nustatant teisę į kompensaciją ir jos dydį, vis dėlto pagal ją draudžiama, jog vien tai, kad šis atsakovas pateikė rinkai intelektinės nuosavybės teisę pažeidžiantį produktą, nelaukdamas, kol ši teisė bus panaikinta, būtų pakankamas pagrindas atsisakyti suteikti jam teisę į kompensaciją ( 8 ).

30.

Vis dėlto Teisingumo Teismas savo sprendime padarė išvadą, kuria labiau apsaugomi intelektinės nuosavybės teisių turėtojai ( 9 ).

31.

Visų pirma Teisingumo Teismas pažymėjo, jog pagal TRIPS sutartį aiškiai leidžiama, kad ją pasirašiusios šalys numatytų didesnę intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, nei nurodyta šioje sutartyje, ir kad būtent tai pasirinko Sąjungos teisės aktų leidėjas priimdamas Direktyvą 2004/48. Taigi jis nusprendė, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodyta sąvoka „tinkama kompensacija“, kurią toje byloje prašė išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir ji turi būti aiškinama vienodai skirtingose valstybėse narėse ( 10 ).

32.

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi įvertinti, „ar reikia priteisti iš ieškovo [pareiškėjo] kompensaciją atsakovui“ ( 11 ), nes ši kompensacija gali būti laikoma „tinkama“ tik tuo atveju, jeigu ji pateisinama atsižvelgiant į konkrečias tam tikros bylos aplinkybes. Taigi vien tai, kad buvo įvykdytos Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje numatytos tokios kompensacijos sąlygos, t. y. laikinųjų priemonių atšaukimas ar netaikymas dėl pareiškėjo veiksmų ar neveikimo arba vėliau konstatavus, kad intelektinės nuosavybės teisės nebuvo pažeistos ar nebuvo tokio pažeidimo grėsmės, nereiškia, kad nacionaliniai teismai automatiškai ir bet kuriuo atveju įpareigojami priteisti iš pareiškėjo atlyginti bet kokią žalą, kurią atsakovas patyrė dėl šių laikinųjų priemonių ( 12 ).

33.

Toliau dėstydamas savo motyvus Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalies kontekstu, ir be kita ko, jos 22 konstatuojamąja dalimi, pažymėjo, kad šios nuostatos tikslas yra užtikrinti atsakovui žalos, patirtos dėl nepagrįsto prašymo taikyti laikinąsias priemones, atlyginimą. Tačiau tokio prašymo nepagrįstumo konstatavimas visų pirma suponuoja, kad nėra rizikos, jog intelektinės nuosavybės teisių turėtojui bus padaryta nepataisoma žala, jei vėluojama imtis jo prašomų priemonių ( 13 ).

34.

Dėl konkrečių pagrindinės bylos, kurioje priimtas Sprendimas Bayer Pharma, aplinkybių, panašių į pagrindinės bylos aplinkybes šioje byloje, Teisingumo Teismas konstatavo, kad prekyba vaistu, pažeidžiančiu patentą, iš pirmo žvilgsnio kelia nepataisomos žalos riziką, todėl prašymas taikyti laikinąsias priemones, pateiktas reaguojant į tokį elgesį, a priori neturėtų būti laikomas nepagrįstu ( 14 ).

35.

Dėl paskesnio laikinųjų priemonių atšaukimo ( 15 ) Teisingumo Teismas konstatavo, jog nors ši aplinkybė yra viena iš privalomų sąlygų, kad nacionaliniai teismai galėtų įgyvendinti įgaliojimus nurodyti sumokėti kompensaciją, ji pati savaime negali būti laikoma lemiamu įrodymu, kad prašymas taikyti šias laikinąsias priemones buvo nepagrįstas. Jis pridūrė, kad kitoks aiškinimas galėtų atgrasyti teisių turėtojus nuo Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 1 ir paskesnėse dalyse numatytų priemonių taikymo, o tai prieštarautų šios direktyvos tikslams ( 16 ).

36.

Galiausiai Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalį, nustatė nacionaliniams teismams pareigą užtikrinti, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojai nepiktnaudžiautų laikinosiomis priemonėmis. Šiuo tikslu nacionaliniai teismai vėlgi turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, kurias jie nagrinėja ( 17 ).

37.

Atsižvelgiant būtent į Sprendimą Bayer Pharma reikia atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą.

38.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dabar reikia nustatyti, ar pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, kaip ją Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Bayer Pharma, draudžiama, kad šioje nuostatoje numatyta asmens, pateikusio prašymą taikyti laikinąsias priemones, atsakomybė valstybės narės vidaus teisės sistemoje būtų kvalifikuojama kaip atsakomybė be kaltės.

39.

Pirmiausia turiu pažymėti, kad man atrodo, jog taip ir yra.

40.

Be abejo, akivaizdu, kaip pabrėžia pastabas šioje byloje pateikę suinteresuotieji asmenys, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nėra pozityviai apibrėžta atsakomybės sistema, kuri turi būti nustatyta valstybėse narėse perkeliant šią nuostatą, ir kad Sprendimas Bayer Pharma nekeičia šios padėties.

41.

Vis dėlto neginčijama, kad atsakomybės be kaltės sistemai, taip pat vadinamai „atsakomybe už riziką“, „griežtąja atsakomybe“ arba „strict liability“ anglų kalba, būdinga tai, kad atitinkamo asmens atsakomybė kyla vien dėl šio asmens statuso ( 18 ), o nukentėjusioji šalis neprivalo įrodyti kokio nors pažeidimo, kylančio iš minėto asmens elgesio. Kitaip tariant, atsakomybė be kaltės kyla automatiškai ir nepriklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Konkrečiai kalbant, atsakingu pripažinto asmens kaltės nebuvimas neatleidžia jo nuo šios atsakomybės. Tik tam tikrose teisės sistemose šis griežtosios atsakomybės principas sušvelninamas išimtinėmis aplinkybėmis, kaip antai force majeure arba lemiamas nukentėjusiojo asmens ar trečiosios šalies indėlis į žalos atsiradimą ( 19 ).

42.

Taigi, būtent tai draudžiama pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, kaip ją Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Bayer Pharma. Iš esmės, Teisingumo Teismo teigimu, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad nacionalinis teismas, įgaliotas nurodyti prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusiam asmeniui atlyginti bet kokią šiomis priemonėmis atsakovui padarytą žalą, jeigu jos buvo pritaikytos nepagrįstai, galėtų išnagrinėti visas konkretaus atvejo aplinkybes, kad įvertintų, ar reikia priteisti tokią kompensaciją. Taip yra tuo atveju, jei prašymas taikyti laikinąsias priemones buvo nepagrįstas, tačiau tuo pat metu vien šių priemonių atšaukimo arba konstatavimo, kad intelektinės nuosavybės teisės nebuvo pažeistos, nepakanka šio prašymo nepagrįstumui įrodyti.

43.

Akivaizdu, kad galima bandyti, kaip tai daro kai kurios pastabas šioje byloje pateikusios suinteresuotosios šalys, kibti prie smulkmenų ir ieškoti vienokių ar kitokių tam tikros atsakomybės be kaltės sistemos savybių, siekiant įrodyti, kad ji atitinka Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį ir Sprendimą Bayer Pharma

44.

Vis dėlto, mano nuomone, šios nuostatos aiškinimas, apibendrintas šios išvados 41 punkte, paprasčiausiai reiškia, kad atsakomybė pagal minėtą nuostatą nepriskirtina prie atsakomybės be kaltės sistemos. Konkrečios atsakomybės sistemos ypatumai negali pakeisti šios išvados.

45.

Be kita ko, taip yra kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pabrėžtą aplinkybę, kad pagal Suomijos sistemą nustatant kompensacijos dydį galima atsižvelgti į atsakovo elgesį. Iš tiesų Sprendime Bayer Pharma Teisingumo Teismas aiškiai įpareigojo nacionalinius teismus atsižvelgti į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes siekiant įvertinti, ar reikia priteisti kompensaciją. Kompensacijos dydžio sumažinimo, kai išlieka pats atsakomybės principas, nepakanka šiam reikalavimui patenkinti.

46.

Norėčiau pridurti, kad iš Sprendimo Bayer Pharma išplaukiantis Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalies aiškinimas, man atrodo, visiškai atitinka šios direktyvos esmę ir struktūrą. Svarbu aiškinti šią nuostatą atsižvelgiant į įvairius jos konteksto elementus.

47.

Pirma, reikia atsižvelgti į visas Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalies nuostatas.

48.

Sprendime Bayer Pharma Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jei laikinųjų priemonių atšaukimas savaime būtų laikomas lemiamu prašymo, kuriuo remiantis šios priemonės buvo taikytos, nepagrįstumo įrodymu, tai galėtų atgrasyti toje byloje nagrinėto patento savininką prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 9 straipsnyje numatytas priemones, taigi prieštarautų šios direktyvos tikslui užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį ( 20 ). Mano nuomone, šį argumentą reikėtų labiau išplėtoti.

49.

Aptariamame straipsnyje įtvirtinta teisių turėtojų teisė jų intelektinės nuosavybės teisių apsaugos tikslu prašyti taikyti laikinąsias priemones prieš bet kurį pažeidėją, įskaitant ir potencialų pažeidėją, siekiant užkirsti kelią gresiančiam šių teisių pažeidimui. Tai yra pagrindinis šio straipsnio tikslas.

50.

Vien tuo tikslu, kad būtų užtikrinta visų atitinkamų šalių interesų pusiausvyra, Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 5–7 dalyse numatytos priemonės atsakovų interesams apsaugoti ir nuodyta, kad laikinosios priemonės turi būti atšauktos, jei pareiškėjas nesiima veiksmų dėl bylos esmės, ir kad pareiškėjas turi atlyginti bet kokius nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų priemonių. Šiomis nuostatomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui laikinosiomis priemonėmis.

51.

Vis dėlto minėtos nuostatos prieštarautų viso Direktyvos 2004/48 9 straipsnio veiksmingumui, jei jos būtų aiškinamos ir perkeltos į nacionalinę teisę taip, kad pareiškėjui kiltų neproporcinga rizika, kad jis privalės atlyginti žalą kitai šaliai dėl priemonių, kurios buvo jam suteiktos siekiant apsaugoti jo intelektinės nuosavybės teises. Vadovaujantis šio straipsnio logika rizika nėra paskirstoma vienodai tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojo ir šių teisių pažeidėjo arba potencialaus pažeidėjo. Būtent pastarajam kyla rizika, jeigu jis pažeidžia, net ir potencialiai, intelektinės nuosavybės teisę. Jis gali tai daryti sąmoningai, jei mano, kad teisės turėtojo padėtis yra silpna, pavyzdžiui, dėl jo teisės pažeidžiamumo. Taigi, žinodamas visas aplinkybes jis nusprendžia, ar prisiimti šią riziką.

52.

Atvirkščiai, jeigu intelektinės nuosavybės teisių turėtojui jo teisių gynimas taptų rizikinga veikla, tai prieštarautų Direktyvos 2004/48 9 straipsnio esmei ir tikslui. Kol jam negali būti inkriminuota jokio pažeidimo, teisių turėtojas turi turėti galimybę laisvai naudotis šioje direktyvoje numatytomis priemonėmis, įskaitant jos 9 straipsnyje numatytas priemones, ir nebūti atgrasomas nuo tokio naudojimosi dėl neigiamų pasekmių, susijusių su šių priemonių taikymu, perspektyvos. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai nagrinėjama intelektinės nuosavybės teisė kyla iš viešosios valdžios institucijos sprendimo, kaip antai patento ar PAL, kaip šioje byloje, o laikinųjų priemonių galiojimo pabaiga yra šios teisės panaikinimo pasekmė. Teisių turėtojas turėtų turėti galimybę pasitikėti tokiu sprendimu ir neprisiimti rizikos dėl jo galimo neteisėtumo.

53.

Be to, Direktyvos 2004/48 9 straipsnyje numatytos laikinosios priemonės iš esmės nelemia pagrindinės bylos baigties. Taigi, jei būtų numatyta, kad šaliai, pateikusiai prašymą taikyti tokias laikinąsias priemones, automatiškai kyla atsakomybė kiekvieną kartą, kai ji dėl kokių nors priežasčių nelaimėjo bylos iš esmės, būtų iškreiptas laikinas šių priemonių pobūdis, o tai vėl prieštarautų šios nuostatos tikslui.

54.

Antra, reikia atsižvelgti į visas šios direktyvos nuostatas ir, be kita ko, į jos bendro pobūdžio taisykles.

55.

Suomijos vyriausybė savo pastabose paaiškina, kad prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens atsakomybė be kaltės pagal Suomijos teisę yra atlygis už tai, kad labai lengva gauti nurodymą dėl tokių priemonių, kurios taikomos praktiškai automatiškai. Šios vyriausybės teigimu, jei būtų atsisakyta atsakomybės be kaltės principo, teismai būtų priversti atidžiau tikrinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, o tai nebūtų sveikintini pokyčiai.

56.

Nepritariu šiai nuomonei. Suomijos vyriausybės pozicija atspindi tokį požiūrį į Direktyvos 2004/48 9 straipsnyje įtvirtintus santykius, kuris kažkiek primena „Far West“: iš vienos pusės yra šerifas (intelektinės nuosavybės teisės turėtojas), iš kitos – pistolero (pažeidėjas arba potencialus pažeidėjas), o laimi tas, kuris greičiau ištraukia ginklą (t. y. iš esmės tas, kuris turi geresnius teisininkus). Tačiau man neatrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvą 2004/48 ir, be kita ko, jos 9 straipsnį, turėjo tokią intelektinės nuosavybės teisių gynimo viziją kaip teisinis O. K. Corral ( 21 ).

57.

Iš tiesų Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad joje numatytos priemonės būtų veiksmingos ir atgrasančios, tačiau taip pat proporcingos ir taikomos tokiu būdu, kad nebūtų sukuriama teisėtos prekybos kliūčių ir būtų numatytos apsaugos priemonės nuo piktnaudžiavimo jomis. Vis dėlto už šių priemonių taikymą iš esmės atsako nacionaliniai teismai. Taigi būtent nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojų prašomos priemonės ir, be kita ko, laikinosios priemonės yra prima facie pagrįstos. Tik teismo atliekamas prašymo proporcingumo vertinimas leidžia užtikrinti, kad patvirtintos laikinosios priemonės būtų proporcingos, nesukurtų teisėtos prekybos kliūčių ir jomis nebūtų piktnaudžiaujama ( 22 ). Be to, tai aiškiai numatyta šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią teisminės institucijos turi teisę reikalauti, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias priemones, pateiktų bet kokius įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą. Ši nuostata netektų dalyko, jei šios priemonės būtų taikomos automatiškai.

58.

Taigi man atrodo, kad, paisant Direktyvos 2004/48 tikslų, būtina atsižvelgti į ieškinio pagrįstumą ir apskritai į abiejų šalių interesų pusiausvyrą taikant laikinąsias priemones. Todėl teismų, kuriems pavesta taikyti laikinąsias priemones, budrumas turi būti pirmoji priemonė, užkertanti kelią intelektinės nuosavybės teisių turėtojų piktnaudžiavimui šiomis priemonėmis ( 23 ).

59.

Priešingai, kiek tai susiję su rūpesčiu, kad ši procedūra būtų greita, primenu, jog pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 4 dalį ypatingos skubos atvejais leidžiama taikyti laikinąsias priemones net neišklausius atsakovo, jei atsakovo prašymu jos gali būti peržiūrėtos, o tai gali lemti šių priemonių pakeitimą, atšaukimą arba patvirtinimą. Savaime suprantama, kad, siekiant užtikrinti šios nuostatos veiksmingumą, galimas minėtų priemonių pakeitimas ar atšaukimas po peržiūros negali lemti išvados, kad pareiškėjui automatiškai kyla atsakomybė.

60.

Taigi nacionaliniai teismai, laikydamiesi Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalies, turi elgtis atsargiai nurodydami taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, įskaitant minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas laikinąsias priemones. Be to, šis atsargumas turi atsispindėti atsakomybės sistemoje, įgyvendinamoje pagal tos pačios direktyvos 9 straipsnio 7 dalį.

61.

Paprastai atsakomybė be kaltės kyla trimis atvejais: dėl rizikingos veiklos, susijusios, be kita ko, su „gamtos jėgų“, kurių naudotojas negali visiškai kontroliuoti, naudojimu vykdant veiklą; dėl trečiųjų asmenų, už kuriuos yra atsakingas suinteresuotasis asmuo, kaip antai darbuotojų ar nepilnamečių vaikų, veiksmų; ir galiausiai dėl „kaimynystės trikdžių“, t. y. žalos, susijusios su pastato naudojimu. Tačiau man neatrodo, jog Direktyvos 2004/48 dvasią ir logiką atitiktų tai, kad pareiškėjai, prašantys taikyti šios direktyvos 9 straipsnyje numatytas laikinąsias priemones, automatiškai būtų laikomi atsakingais už sprendimus dėl šių priemonių, kuriuos, išsamiai išnagrinėję prašymą, priima nacionaliniai teismai. Kaip matyti iš Sprendimo Bayer Pharma, šių pareiškėjų atsakomybė veikiau turėtų būti apribota pažeidimais, susijusiais su jų pačių elgesiu, be kita ko, prašymo taikyti laikinąsias priemones pateikimo momentu.

62.

Galiausiai, trečia, reikia atsižvelgti į visas Sąjungos teisės nuostatas intelektinės nuosavybės srityje.

63.

Iš tiesų, nors Direktyva 2004/48 iš esmės grindžiama TRIPS sutarties III dalimi ( 24 ) ir ją įgyvendina Sąjungos teisės lygmeniu, vis dėlto ji yra daug platesnio masto pastangų suderinti materialines nuostatas, susijusias su įvairiomis intelektinės nuosavybės teisių kategorijomis, be kita ko, patentais, prekių ženklais, dizainu, autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, dalis. Jos vaidmuo – užtikrinti aukštą, vienodą ir vieningą šių teisių apsaugos lygį ( 25 ).

64.

Taigi Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti nuosekliai aiškinama ne tik farmacijos rinkos ar patentų teisės kontekste, bet ir įvairiose intelektinės nuosavybės teisės srityse bei skirtingose valstybių narių teisinėse sistemose. Tačiau ginčo šalių jėgos santykiai, susiję su šiomis įvairiomis intelektinės nuosavybės teisėmis, labai skiriasi. Taigi, mano nuomone, tik tuomet, kai teismas, kurio prašoma priteisti galimą kompensaciją, atsižvelgia į visas konkrečios bylos aplinkybes, gali būti priimtas tinkamas sprendimas kiekvienoje situacijoje. Todėl būtina, kad kiekvienos valstybės narės vidaus teisė leistų taip atsižvelgti į šias aplinkybes.

65.

Man atrodo, kad tiek Teisingumo Teismo sprendime Bayer Pharma padarytos išvados, tiek Direktyvos 2004/48 struktūra ir tikslai neleidžia, kad šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje numatytai atsakomybei būtų taikoma tokia atsakomybės be kaltės tvarka, kokia įtvirtinta Suomijos teisėje. Vis dėlto, kadangi šią atsakomybės sistemą turi apibrėžti valstybės narės, atsakymas į šį klausimą turi būti suformuluotas abstrakčiau, kad nebūtų nepagrįstai apribota jų diskrecija.

66.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias šioje nuostatoje nurodytais atvejais numatyta prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens atsakomybės tvarka, kuri neleidžia teismui, nagrinėjančiam ieškinį dėl šiomis priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, atsižvelgti ne tik į minėtoje nuostatoje išvardytas šios atsakomybės prielaidas, bet ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, siekiant įvertinti, ar reikia priteisti šį žalos atlyginimą.

67.

Antrasis–ketvirtasis prejudiciniai klausimai buvo pateikti darant prielaidą, jog iš atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą bus matyti, kad pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį draudžiama atsakomybės be kaltės už žalą, padarytą dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų priemonių, sistema. Atsižvelgiant į atsakymą, kurį siūlau pateikti į pirmąjį klausimą, reikėtų išnagrinėti antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus.

68.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokios rūšies atsakomybės sistema atitinka Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį.

69.

Kaip jau minėjau, šioje nuostatoje nenustatyta konkrečios atsakomybės sistemos, todėl valstybės narės turi ją apibrėžti ir organizuoti.

70.

Vis dėlto iš mano siūlomo atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą tiesiogiai išplaukia, kad atsakomybės sistema pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį turi leisti teismui, į kurį kreiptasi su prašymu atlyginti žalą, padarytą dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų priemonių, atsižvelgti ne tik į šioje nuostatoje išvardytas šios atsakomybės prielaidas, bet ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, siekiant įvertinti, ar reikia priteisti šį žalos atlyginimą. Taigi, jei Teisingumo Teismas pritartų šiam siūlomam atsakymui, mano nuomone, nereikėtų atskirai atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.

71.

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, į kokias aplinkybes turi atsižvelgti teismas, nagrinėjantis prašymą atlyginti žalą pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, kad įvertintų, ar reikia priteisti šį žalos atlyginimą.

72.

Kaip teisingai pažymi Komisija, sunku išsamiai išvardyti visas aplinkybes, į kurias teismas galėtų atsižvelgti esant tokiai situacijai. Tačiau Sprendime Bayer Pharma šiuo klausimu pateiktos kelios bendro pobūdžio nuorodos.

73.

Iš šio sprendimo matyti, kad prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens atsakomybė kyla dėl jo prašomų priemonių nepagrįstumo. Jų pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į tai, ar egzistuoja nepataisomos žalos, kuri gali būti jam padaryta nesiimant tokių laikinųjų priemonių, rizika. Tai, kad laikinosios priemonės buvo atšauktos – arba apskritai, kad susiklostė aplinkybės, dėl kurių pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį numatyta pareiškėjo atsakomybė, – savaime nėra šio prašymo nepagrįstumo įrodymas ( 26 ).

74.

Iš to išplaukia, pirma, kad aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, – tai aplinkybės, leidžiančios įvertinti, ar prašymas taikyti laikinąsias priemones buvo pagrįstas. Manau, kad, siekiant tokio vertinimo išsamumo, jis turi būti susijęs ne tik su pirminiu prašymu taikyti laikinąsias priemones, bet ir su vėlesniu pareiškėjo elgesiu, siejamu su galimu šių priemonių palikimu galioti, pratęsimu ar atnaujinimu. Tokio prašymo pagrįstumas iš tiesų gali keistis atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kaip ginčo tarp pareiškėjo ir priešingos šalies raida.

75.

Antra, akivaizdu, kad teismas turi atsižvelgti į aplinkybes, susiklosčiusias po prašymo taikyti laikinąsias priemones, jų taikymo ir vykdymo. Tai, be kita ko, yra Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. laikinųjų priemonių atšaukimas (ir šio atšaukimo priežastys) ir intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo nebuvimo konstatavimas. Tačiau į šias aplinkybes reikia atsižvelgti ne kaip į prašymo taikyti laikinąsias priemones nepagrįstumo patvirtinimą post factum, o siekiant įvertinti, ar prašymas buvo pagrįstas jo pateikimo metu (arba paskesnių prašymų pateikimo metu).

76.

Pavyzdžiui, atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės panaikinimas priėmus laikinąsias priemones gali būti įrodymas, kad pareiškėjas suklydo vertindamas savo reikalavimų pagrįstumą. Vis dėlto, jei ši klaida konkrečiu atveju turėtų būti laikoma pateisinama, ji negalėtų lemti pareiškėjo atsakomybės, antraip būtų paneigtas viso Direktyvos 2004/48 9 straipsnio veiksmingumas ( 27 ).

77.

Trečia, prašymo taikyti laikinąsias priemones pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į nepataisomos žalos pareiškėjui riziką, t. y. iš esmės į tokios žalos tikimybę. Ši tikimybė susijusi ne tik su pareiškėjo interesams kenkiančio įvykio atsiradimu, bet ir su pačiu šių interesų teisėtumu, be kita ko, atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės galiojimu. Todėl galimas vėlesnis šios teisės panaikinimas nereiškia, kad prašymo taikyti laikinąsias priemones pateikimo momentu neegzistavo nepataisomos žalos rizika.

78.

Galiausiai, ketvirta, laikinųjų priemonių atšaukimas arba intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar tokio pažeidimo grėsmės nebuvimo konstatavimas gali būti požymis, kad pareiškėjas piktnaudžiavo šiomis priemonėmis. Manau, kad toks piktnaudžiavimas turi būti laikomas prilygstančiu nepagrįstam prašymui taikyti laikinąsias priemones ir lemti pareigą atlyginti šiuo prašymu padarytą žalą, kaip, beje, Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė Sprendime Bayer Pharma ( 28 ).

79.

Taigi, nors Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nenurodyta konkrečių joje numatytos atsakomybės pagrindų, vis dėlto kompetentingiems teismams galima pateikti gaires dėl aplinkybių, į kurias jie turi atsižvelgti atlikdami vertinimą. Taigi į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip, kad teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalį, siekdamas įvertinti, ar reikia priteisti šį žalos atlyginimą, turi atsižvelgti ne tik į šioje nuostatoje išvardytas atsakomybės prielaidas, bet ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes – tiek susiklosčiusias prieš pateikiant prašymą taikyti atitinkamas laikinąsias priemones, tiek po jo pateikimo, kuriomis remdamasis jis gali įvertinti šio prašymo pagrįstumą, atsižvelgdamas į nepataisomos žalos, kuri būtų padaryta pareiškėjui nesant šių priemonių, riziką.

80.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus: