1.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 20 straipsnio, taip pat 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso ( 2 ) 9 straipsnio 3 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, NW (byla C‑420/22) ir, antra, PQ (byla C‑528/22), trečiųjų šalių piliečių, ginčus su Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság (Migracijos policijos nacionalinė generalinė direkcija, Vengrija) (toliau – generalinė direkcija).

3.

Šie ginčai yra susiję su NW nuolatinio gyventojo kortelės panaikinimu ir įpareigojimu išvykti iš Vengrijos teritorijos (byla C‑420/22) ir su PQ prašymo išduoti leidimą įsikurti šalyje atmetimu (byla C‑528/22).

4.

Szegedi Törvényszék (Segedo teismas, Vengrija) pateiktais klausimais abiejose bylose Teisingumo Teismo prašoma tiksliau nurodyti materialines ir procesines sąlygas, kurių valstybės narės turi laikytis, kad galėtų nukrypti nuo išvestinės teisės gyventi šalyje, kylančios iš SESV 20 straipsnio.

5.

Šioje išvadoje, remdamasis tuo, ką Teisingumo Teismas neseniai nusprendė su tarptautine apsauga susijusiame 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendime Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. ( 3 ), nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad SESV 20 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 4 ) 41 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriems būdingi toliau nurodyti aspektai: lemiamą reikšmę turintis nacionalinio saugumo srities specializuotos institucijos, o ne teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingos institucijos dalyvavimas, pirmosios institucijos nuomonės privalomumas antrajai institucijai, šios nuomonės ir sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje nemotyvavimas, atitinkamo asmens neinformavimas apie motyvų, kuriais grindžiamas šis sprendimas, esmę ir neatsižvelgimas į visas reikšmingas individualias aplinkybes.

6.

2007 m. sausio 5 d.A szabad mozgás és tartózkodás jogával rendelkező személyek beutazásáról és tartózkodásáról szóló 2007. évi I. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. I dėl asmenų, turinčių teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje, atvykimo į šalį ir gyvenimo joje) ( 5 ) (toliau – Įstatymas Nr. I) 94 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   2007 m. sausio 5 d.A harmadik országbeli állampolgárok beutazásáról és tartózkodásáról szóló 2007. évi II. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. II dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo į šalį ir buvimo joje) ( 6 ) (toliau – Įstatymas Nr. II) nuostatos taikomos procedūroms, susijusioms su Vengrijos piliečių šeimos nariais, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, nustatytoms ir atnaujintoms įsigaliojus [2018 m. gruodžio 12 d. [Az egyes migrációs tárgyú és kapcsolódó törvények módosításáról szóló 2018. évi CXXXIII. törvény (2018 m. Įstatymas Nr. CXXXIII, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri su migracija susiję įstatymai ir tam tikri papildomi įstatymai) ( 7 ) (toliau – antrasis pakeitimo įstatymas)].

2.   Bet kuriam trečiosios šalies piliečiui, kuris turi iki antrojo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo jam, kaip Vengrijos piliečio šeimos nariui, išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, kuri galiojo šio įstatymo įsigaliojimo momentu, pateikus prašymą iki leidimo gyventi šalyje kortelės arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės galiojimo pabaigos, išduodamas nacionalinis leidimas įsikurti, netikrinant, ar tenkinamos [Įstatymo Nr. II] 33 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose ir 35 straipsnio 1 ir 1bis dalyse numatytos sąlygos, išskyrus atvejus, kai:

<...>

<...>

3.   Dėl 2 dalies c punkto reikia, vadovaujantis [Įstatymo Nr. II] nuostatomis dėl leidimų įsikurti šalyje išdavimo, konsultuotis su paskirtomis specializuotomis valstybės institucijomis, siekiant gauti jų nuomonę.

4.   Kai trečiosios šalies pilietis, kuris yra Vengrijos piliečio šeimos narys, turi galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, ji panaikinama:

<...>

5.   Vadovaujantis [Įstatymo Nr. II] nuostatomis dėl leidimo įsikurti išdavimo, visais šio straipsnio 4 dalies b punkte nurodytais konkrečiais klausimais turi būti konsultuojamasi su paskirtomis specializuotomis valstybės institucijomis, siekiant gauti jų nuomonę šiuo klausimu.

<...>“

7.

Šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta:

„Laikinasis leidimas įsikurti, nacionalinis leidimas įsikurti arba EB leidimas įsikurti negali būti išduotas trečiosios šalies piliečiui:

<...>

8.

Šio įstatymo 87/B straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Specializuotos valstybės institucijos nuomonė konkrečiu klausimu yra privaloma migracijos institucijai, į kurią kreiptasi.“

9.

2007 m. sausio 5 d.A harmadik országbeli állampolgárok beutazásáról és tartózkodásáról szóló 2007. évi II. törvény végrehajtásáról szóló 114/2007 rendelet (Vyriausybės nutarimas dėl [Įstatymo Nr. II] įgyvendinimo) ( 8 ) 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nustatydama laikinų leidimų įsikurti, nacionalinių leidimų įsikurti ir EB leidimų įsikurti išdavimo ir panaikinimo trečiųjų šalių piliečiams procedūras bei trečiųjų šalių piliečiams išduotų leidimų įsikurti ir leidimų imigruoti panaikinimo procedūras, vyriausybė, siekdama nustatyti, ar trečiosios šalies piliečio nuolatinis gyvenimas šalyje arba imigracija kelia pavojų Vengrijos nacionaliniam saugumui, pirmosios pakopos specializuotomis institucijomis skiria Alkotmányvédelmi Hivatal (Konstitucijos apsaugos tarnyba, Vengrija) ir Terrorelhárítási Központ (Centrinis terorizmo prevencijos biuras, Vengrija), o antrosios pakopos specializuotomis institucijomis skiria už civilinių nacionalinio saugumo tarnybų valdymą atsakingą ministrą.“

10.

2009 m. gruodžio 29 d.A minősített adat védelméről szóló 2009. évi CLV. törvény (2009 m. Įstatymas Nr. CLV dėl įslaptintos informacijos apsaugos) ( 9 ) 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Atitinkamam asmeniui suteikiama teisė susipažinti su savo asmens duomenimis, kurie turi nacionalinės įslaptintos informacijos statusą, remiantis įslaptintos informacijos rengėjo suteiktu leidimu <...>

2.   <...> Įslaptintos informacijos rengėjas atsisako suteikti leidimą susipažinti, jei galimybė susipažinti su šia informacija kenkia viešajam interesui, kuriuo grindžiamas įslaptinimas. Įslaptintos informacijos rengėjas privalo pagrįsti atsisakymą suteikti leidimą susipažinti.

3.   Jei atsisakoma suteikti leidimą susipažinti, atitinkamas asmuo gali apskųsti šį sprendimą, paduodamas skundą teismui administracine tvarka. Jei teismas skundą patenkina, įslaptintos informacijos rengėjas privalo suteikti leidimą susipažinti. <...> Nei pareiškėjas, nei asmuo, įstojęs į bylą palaikyti pareiškėjo reikalavimų, nei jų atstovai neturi galimybės susipažinti su įslaptinta informacija proceso metu <...>“.

11.

Šio įstatymo 12 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Tarnyba, atsakinga už įslaptintos informacijos administravimą, gali neleisti atitinkamam asmeniui susipažinti su savo asmens duomenimis, jei naudojantis šia teise būtų pažeistas viešasis interesas, kuriuo grindžiamas įslaptinimas.

2.   Kai atitinkamo asmens teisės yra ginamos teisme, 11 straipsnio 3 dalis mutatis mutandis taikoma bylą nagrinėjančiam teismui ir galimybei susipažinti su įslaptinta informacija.“

12.

Šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatyta:

„1.   Įslaptinta informacija gali naudotis tik asmuo, kuriam tai pateisinama dėl einamų valstybinių ar visuomeninių pareigų ir kuris, nepažeidžiant įstatymo numatytų išimčių, turi:

<...>

5.   Išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip, teismas gali naudotis įgaliojimais, kurie reikalingi išspręsti byloms, priskirtoms pagal bylų paskirstymo tvarką, ir nereikalaujama nacionalinio patikimumo patikrinimo, asmens patikimumo pažymėjimo, pareiškimo dėl konfidencialumo ar leidimo naudotis.“

13.

To paties įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Įslaptintos informacijos rengėjas gali leisti susipažinti su nacionaline įslaptinta informacija vykstant administracinei procedūrai, teismo procesui, išskyrus baudžiamąjį, pažeidimo tyrimo procedūrai ar kitai oficialiai procedūrai. Leidimas naudotis nacionaline įslaptinta informacija negali būti nesuteiktas per prokuratūros atliekamas teisėtumo kontrolės procedūras ir procesus civiliniuose teismuose, kuriuos ji gali pradėti gindama viešąjį interesą.“

14.

NW, Turkijos pilietis, 2004 m. susituokė su Vengrijos piliete. 2005 m. šioje santuokoje gimė vaikas, Vengrijos pilietis.

15.

Teisėtai išgyvenęs Vengrijoje daugiau nei penkerius metus, NW, atsižvelgdamas į savo žmonos ir sūnaus statusą, pateikė Vengrijos institucijoms prašymą išduoti nuolatinio gyventojo kortelę; jos išdavė jam tokią kortelę, galiojusią iki 2022 m. spalio 31 d.

16.

NW Vengrijoje turi užtikrintų ir reguliarių pajamų ir nekilnojamojo turto, todėl gali patenkinti savo ir savo šeimos poreikius nesinaudodamas Vengrijos socialinės paramos sistema.

17.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tarp NW ir jo nepilnamečio vaiko egzistuoja priklausomumo santykis.

18.

Iš tikrųjų NW ir jo sutuoktinė kartu vykdo tėvų pareigas savo vaikui ir faktiškai jį prižiūri. Be NW pajamų šeimos nariai negalėtų išgyventi. Be to, jį ir vaiką sieja glaudus emocinis ryšys.

19.

2021 m. sausio 12 d. nemotyvuotoje nuomonėje Konstitucijos apsaugos tarnyba nusprendė, kad NW gyvenimas Vengrijoje kelia grėsmę šios valstybės narės nacionalinio saugumo interesams. Ši specializuota institucija, remdamasi 2009 m. Įstatymu Nr. CLV dėl įslaptintos informacijos apsaugos, duomenis, kuriais ji rėmėsi pateikdama šią nuomonę, pripažino „įslaptinta informacija“, todėl nei NW, nei migracijos institucija negalėjo su jais susipažinti.

20.

2021 m. sausio 22 d. sprendimu Elsőfokú idegenrendészeti hatóság (pirmosios pakopos migracijos institucija, Vengrija), vadovaudamasi Įstatymo Nr. I 94 straipsnio 4 dalies b punktu, panaikino NW išduotą leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę ir nurodė jam išvykti iš Vengrijos teritorijos.

21.

2021 m. gegužės 10 d. generalinė direkcija patvirtino šį sprendimą, motyvuodama tuo, kad Belügyminiszter (vidaus reikalų ministras, Vengrija) 2021 m. balandžio 13 d. nuomonėje, kurią pateikė kaip antrosios pakopos specializuota institucija, konstatavo, jog NW gyvenimas šalyje kelia grėsmę Vengrijos nacionalinio saugumo interesams. Savo sprendime generalinė direkcija pabrėžė, kad pagal Įstatymo Nr. II 87/B straipsnio 4 dalį ji negali nukrypti nuo vidaus reikalų ministro nuomonės, todėl privalo panaikinti NW leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, neatsižvelgdama į jo asmeninę padėtį. Generalinė direkcija taip pat nurodė, kad leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės panaikinimas netrukdo NW prašyti leidimo gyventi šalyje pagal įstatymo Nr. II nuostatas jame numatytomis sąlygomis ( 10 ).

22.

NW apskundė 2021 m. gegužės 10 d. generalinės direkcijos sprendimą Szegedi Törvényszék (Segedo teismas), prašydamas panaikinti šį sprendimą ir pirmosios pakopos migracijos institucijos priimtą sprendimą.

23.

Jis priekaištauja šioms institucijoms dėl to, kad jos neišnagrinėjo jo asmeninės situacijos, ypač jį su Vengrija siejančių ryšių. Minėtos institucijos nesusipažino su išsamiais specializuotų institucijų motyvais, taigi priėmė sprendimą pažeisdamos, be kita ko, proporcingumo principą. NW pažymi, kad jeigu jis turėtų išvykti iš Vengrijos teritorijos, jo šeima, visų pirma vaikas, kurį jis augina kartu su sutuoktine, atsidurtų sunkioje padėtyje dėl jų priklausomumo santykio.

24.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sprendimas panaikinti NW leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę grindžiamas tik privalomomis ir nemotyvuotomis specializuotų institucijų nuomonėmis, pagrįstomis įslaptinta informacija, su kuria negalėjo susipažinti nei NW, nei sprendimą dėl gyvenimo šalyje priimančios institucijos. Vadinasi, šių institucijų priimtame sprendime motyvai taip pat nenurodyti.

25.

Šis teismas pažymi, kad iš Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) jurisprudencijos matyti, jog, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkamo asmens procesinės teisės užtikrinamos tuo, kad kompetentingas teismas, vertindamas sprendimo dėl leidimo gyventi teisėtumą, gali susipažinti su įslaptinta informacija, kuria grindžiama specializuotų institucijų nuomonė.

26.

Pagal Vengrijos teisės aktus nei atitinkamas asmuo, nei jo atstovas neturi konkrečios galimybės pateikti pastabų dėl nemotyvuotos šių institucijų nuomonės. Nors jie, žinoma, turi teisę pateikti prašymą leisti susipažinti su įslaptinta informacija apie šį asmenį per atskirą procedūrą ( 11 ), bet kuriuo atveju jie negalėtų įslaptintos informacijos, su kuria jiems buvo leista susipažinti, panaudoti per administracinę procedūrą ar vykstant teismo procesui. Teismas, kuriam pateikiamas skundas dėl sprendimo gyvenimo šalyje klausimu, šiuo atžvilgiu neturi jokių įgaliojimų. Be to, šis teismas gali tik priimti nemotyvuotą sprendimą dėl to, ar specializuotų institucijų nuomonėmis pakankamai pagrindžiama išvada, jog atitinkamas asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

27.

NW patenka į Direktyvos 2003/109 ( 12 ) taikymo sritį, todėl jam turėtų būti suteiktos procesinės garantijos, panašios į tas, kurias Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, visų pirma, 2013 m. birželio 4 d. Sprendime ZZ ( 13 ), kiek tai susiję su Direktyva 2004/38/EB ( 14 ).

28.

Šiomis aplinkybėmis Szegedi Törvényszék (Segedo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

2022 m. rugpjūčio 8 d. Teisingumo Teismas gavo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo papildymą.

30.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pateikdamas šį prašymą rėmėsi prielaida, jog NW patenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad taip nėra, reikėtų nustatyti, ar NW turi turėti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, nes tarp NW ir jo nepilnamečio vaiko egzistuoja priklausomumo santykis.

31.

Atsižvelgdamas į tai, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad generalinė direkcija pažeidė Sąjungos teisę vien dėl to, kad neišnagrinėjo, ar pareiškėjas patenka į SESV 20 straipsnio taikymo sritį.

32.

Todėl Szegedi Törvényszék (Segedo teismas) prie Teisingumo Teismui jau pateiktų klausimų pridėjo tokį į tris dalis suskirstytą prejudicinį klausimą:

„Ar [SESV] 20 straipsnis, siejamas su [Chartijos] 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės praktika, kai priimamas sprendimas, kuriuo nurodoma panaikinti trečiosios šalies piliečiui, kurio nepilnametis vaikas ir sutuoktinė yra valstybėje narėje gyvenantys tos valstybės piliečiai, anksčiau išduotą leidimą gyventi šalyje, prieš tai neišnagrinėjus, ar atitinkamas šeimos narys, kuris yra trečiosios šalies pilietis, gali remtis išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį?

Ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 7, 24 straipsniais, 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai pagal SESV 20 straipsnį gali būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje, valstybės narės administracinės institucijos ir teismai, priimdami sprendimą dėl užsieniečių teisinės padėties, kuriuo nurodoma panaikinti leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, taikydami tą sprendimą pagrindžiančias išimtis dėl nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo ir, jei įrodoma, jog tie pagrindai taikomi, nagrinėdami teisės gyventi šalyje ribojimo būtinumą ir proporcingumą, turi automatiškai taikyti Sąjungos teisę?

Jeigu paaiškėtų, kad pareiškėjas patenka į SESV 20 straipsnio taikymo sritį, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo [Teisingumo Teismo] taip pat atsakyti į sprendime pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą <...> pateiktus pirmąjį–ketvirtąjį prejudicinius klausimus.“

33.

Vengrijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

34.

PQ, Nigerijos pilietis, 2005 m. birželio mėn. teisėtai atvyko į Vengriją kaip profesionalus futbolo žaidėjas ir nuo to laiko teisėtai gyvena šioje valstybėje narėje. Nuo 2011 m. jis gyvena su partnere, kuri yra Vengrijos pilietė. 2012 m. ir 2021 m. šioje sąjungoje gimė du vaikai, Vengrijos piliečiai.

35.

Naujausią prašymą išduoti leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę PQ pateikė 2014 m. sausio 23 d., remdamasis savo pirmojo vaiko statusu. Vengrijos valdžios institucijos išdavė jam tokią kortelę, galiojusią iki 2020 m. rugsėjo 15 d.

36.

PQ kartu su partnere vykdo tėvų valdžią savo vaikams. Jis nuolat su jais gyvena ir dažniausiai faktiškai juos prižiūri. PQ vaikai turi glaudų emocinį ryšį ir priklausomumo santykį su juo, o jis nuo gimimo nuolat jais rūpinasi.

37.

2012 m. PQ patyrė išpuolį, nulėmusį sunkią ir nuolatinę jo negalią.

38.

2020 m. spalio 27 d. sprendimu pirmosios pakopos migracijos institucija atmetė 2020 m. rugpjūčio 6 d. PQ pateiktą prašymą išduoti leidimą įsikurti šalyje.

39.

2020 m. rugsėjo 9 d. nemotyvuotoje nuomonėje Konstitucijos apsaugos tarnyba manė, kad PQ gyvenimas Vengrijoje kelia grėsmę šios valstybės narės nacionalinio saugumo interesams. Ši specializuota institucija, remdamasi 2009 m. Įstatymu Nr. CLV dėl įslaptintos informacijos apsaugos, duomenis, kuriais ji rėmėsi pateikdama šią nuomonę, pripažino „įslaptinta informacija“, todėl nei PQ, nei migracijos institucija negalėjo su jais susipažinti.

40.

2020 m. spalio 27 d. pirmosios pakopos migracijos institucijos sprendimą 2021 m. kovo 25 d. patvirtino generalinė direkcija, motyvuodama tuo, kad vidaus reikalų ministras 2021 m. vasario 12 d. nuomonėje, kurią pateikė kaip antrosios pakopos specializuota institucija, konstatavo, jog PQ gyvenimas šalyje kelia grėsmę Vengrijos nacionalinio saugumo interesams. Savo sprendime generalinė direkcija pabrėžė, kad pagal Įstatymo Nr. II 87/B straipsnio 4 dalį ji negali nukrypti nuo vidaus reikalų ministro nuomonės, todėl privalo atmesti PQ prašymą išduoti nacionalinį leidimą įsikurti, neatsižvelgdama į jo asmeninę padėtį.

41.

PQ apskundė 2021 m. kovo 25 d. generalinės direkcijos sprendimą Szegedi Törvényszék (Segedo teismas), prašydamas panaikinti šį sprendimą ir pirmosios pakopos migracijos institucijos priimtą sprendimą.

42.

Jis priekaištauja šioms institucijoms dėl to, kad jos neišnagrinėjo jo asmeninės padėties ir sprendimą priėmė, be kita ko, pažeisdamos proporcingumo principą. Iš tikrųjų nei jis, nei minėtos institucijos nebuvo susipažinę su išsamiais specializuotų institucijų motyvais. PQ taip pat teigia, kad tarp jo ir jo nepilnamečių vaikų egzistuoja priklausomumo santykis, todėl jam turėtų būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.

43.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sprendimas neišduoti nacionalinio leidimo įsikurti pagrįstas tik privalomomis ir nemotyvuotomis nuomonėmis, paremtomis įslaptinta informacija, su kuria negalėjo susipažinti nei PQ, nei sprendimus dėl gyvenimo šalyje priimančios institucijos. Šiame sprendime taip pat nenurodyti motyvai. Be to, šios institucijos išsamiai neišnagrinėjo klausimo, ar PQ, kaip išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį turinčio asmens, situacijai gali būti taikoma Sąjungos teisė.

44.

Šis teismas pažymi, kad iš Kúria (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos matyti, jog esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkamo asmens procesinės teisės užtikrinamos tuo, kad kompetentingas teismas, vertindamas sprendimo dėl leidimo gyventi teisėtumą, gali susipažinti su įslaptinta informacija, kuria grindžiama specializuotų institucijų nuomonė.

45.

Pagal Vengrijos teisės aktus nei atitinkamas asmuo, nei jo atstovas neturi konkrečios galimybės pateikti pastabų dėl nepagrįstos šių institucijų nuomonės. Nors jie, žinoma, turi teisę pateikti atskirą prašymą leisti susipažinti su įslaptinta informacija apie šį asmenį, bet kuriuo atveju jie negalėtų konfidencialios informacijos, su kuria jiems buvo leista susipažinti, panaudoti per administracinę procedūrą ar vykstant teismo procesui. Teismas, kuriam pateikiamas skundas dėl sprendimo gyvenimo šalyje klausimu, šiuo atžvilgiu neturi jokių įgaliojimų.

46.

Beje, nagrinėjamu atveju Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) 2022 m. kovo 7 d. atmetė PQ skundus dėl specializuotų institucijų atsisakymo leisti jam susipažinti su įslaptinta informacija apie jį ir naudoti šią informaciją per administracines procedūras ir teismo procesus.

47.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, PQ patenka į SESV 20 straipsnio taikymo sritį, todėl jam turėtų būti taikomos procesinės garantijos, panašios į tas, kurias Teisingumo Teismas aiškiai įvardijo, be kita ko, Sprendime ZZ, kiek tai susiję su Direktyva 2004/38.

48.

Šiomis aplinkybėmis Szegedi Törvényszék (Segedo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

49.

PQ, Vengrijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

50.

Per abiem byloms bendrą teismo posėdį, įvykusį 2023 m. liepos 5 d., PQ, Vengrijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Komisija pateikė žodines pastabas ir žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

51.

Abiejose nagrinėjamose bylose iš esmės keliami tie patys klausimai: vienas susijęs su Direktyva 2003/109 (byla C‑420/22), kitas – su SESV 20 straipsniu (byla C‑528/22).

52.

Byloje C‑420/22 Vengrijos vyriausybė nurodo, kad NW pagal Vengrijos teisės aktus buvo suteiktas leidimas nuolat gyventi šalyje. Tai yra leidimas gyventi šalyje, išduotas neatsižvelgiant į Sąjungos teisę ir palankesnėmis sąlygomis, nei numatytosios šioje teisėje. Taigi tokio leidimo gyventi šalyje negalima painioti su Direktyvoje 2003/109 numatytu ilgalaikio gyventojo statusu. Pagal Vengrijos teisę šis statusas atitinka kitos rūšies leidimą gyventi šalyje, t. y. EB leidimą įsikurti. Tai reikštų, kad NW leidimas gyventi šalyje, kuriam taikoma ši direktyva, nebuvo panaikintas ir kad jis neprašė išduoti tokio leidimo gyventi šalyje dokumento. Taigi šiuo atveju minėtos direktyvos išaiškinimas nereikalingas.

53.

Žinoma, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti faktines aplinkybes per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, ir šis teismas pirminiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą konstatavo, jog NW turi ilgalaikio gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109. Vis dėlto taip pat svarbu pažymėti, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, papildydamas savo sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, išreiškė tam tikrų abejonių dėl galimybės taikyti šią direktyvą byloje C‑420/22. Taigi jis paprašė Teisingumo Teismo tuo atveju, jeigu jis nuspręstų, kad minėta direktyva neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, sprendimą priimti remiantis SESV 20 straipsniu.

54.

Šias abejones, atrodo, patvirtina Vengrijos vyriausybės argumentai, kad Vengrijos teisėje yra skirtumas tarp EB leidimo įsikurti, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamas Direktyvoje 2003/109 įtvirtintas ilgalaikio gyventojo statusas, ir NW turimo leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės, kuri buvo išduota remiantis tik nacionaline teise ir kurios suteikimui taikomos ne tokios griežtos sąlygos kaip nustatytosios Sąjungos teisėje.

55.

Teisingumo Teismas prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė pateikti paaiškinimų, t. y. išsamiai nurodyti priežastis, dėl kurių mano, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai taikytina Direktyva 2003/109. Konkrečiai kalbant, šio teismo buvo prašoma patikslinti, kuriuo leidimo gyventi šalyje dokumentu į Vengrijos teisę perkeltas šioje direktyvoje numatytas ilgalaikio gyventojo statusas ir ar NW turėjo tokį leidimą gyventi šalyje arba pateikė prašymą jį išduoti.

56.

Savo atsakyme prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad NW prašymu jam buvo išduota leidimo nuolat gyventi šalyje kortelė, galiojusi iki 2022 m. spalio 31 d., vadovaujantis Direktyva 2004/38 ( 15 ) ir tuo metu galiojusio Įstatymo Nr. I, kuriuo ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę, 24 ir 25 straipsniais. Paskui Vengrijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. minėta direktyva nebeturi būti taikoma trečiosios šalies piliečiui, susijungiančiam Vengrijoje su savo šeimos nariu, kuris yra Vengrijos pilietis. Taigi nuo šios datos toks pilietis patenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį.

57.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė, kad Vengrijos teisės aktų leidėjas perkėlė Direktyvą 2003/109 į nacionalinę teisę, sukurdamas EB leidimą įsikurti ir laikiną leidimą įsikurti ( 16 ). Šiuo klausimu jis patikslino, kad NW neprašė išduoti nė vieno iš šių dviejų leidimų. Tačiau šiam teiginiui paprieštarauta per posėdį, nes NW atstovė nurodė, kad vėliau NW prašė išduoti EB leidimą įsikurti ir kad su juo susijusi procedūra tebevyksta ( 17 ).

58.

Kad ir kaip būtų, iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, kad byloje C‑420/22 nagrinėjamas ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su pagal nacionalinę teisę suteikto leidimo gyventi šalyje dokumento panaikinimu, o ne pagal Direktyvą 2003/109 išduoto leidimo gyventi šalyje panaikinimu. Mano nuomone, iš to reikia daryti išvadą, kad šio ginčo sprendimas nepriklauso nuo šios direktyvos nuostatų išaiškinimo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei, atrodo, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigė savo pirminiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, to, jog NW situacija atitinka minėtos direktyvos 2 straipsnio b punkte pateiktą sąvokos „ilgalaikis gyventojas“ apibrėžtį, nepakanka, kad būtų galima manyti, jog jam taikytinos šios direktyvos nuostatos.

59.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš Direktyvoje 2003/109 nustatytos sistemos aiškiai matyti, kad pagal šią direktyvą ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas laikantis specialios procedūros; be to, jis suteikiamas, tik jeigu tenkinamos minėtos direktyvos II skyriuje nurodytos sąlygos ( 18 ). Tai visų pirma reiškia, kad turi būti pateiktas specialus prašymas kartu su patvirtinamaisiais dokumentais.

60.

Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie pastaruosius penkerius metus teisėtai ir nuolat gyveno jos teritorijoje. Vis dėlto šis statusas neįgyjamas automatiškai. Iš tiesų pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį atitinkamas trečiosios šalies pilietis privalo šiuo tikslu pateikti prašymą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms, o prie prašymo turi būti pridedami dokumentai, įrodantys, kad jis atitinka minėtos direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytas sąlygas. Visų pirma pagal tos pačios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punktą reikia įrodyti, kad trečiosios šalies pilietis turi užtikrintų ir reguliariai gaunamų lėšų, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant tos valstybės narės socialinės paramos sistema ( 19 ).

61.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ilgalaikio gyventojo statusui gauti pagal Direktyvą 2003/109 nepakanka atitikti pagal šią direktyvą nustatytas esmines sąlygas ir kad trečiosios šalies piliečiui gali būti leidžiama ilgą laiką gyventi šalyje remiantis vien nacionaline teise ir nepatenkant į šios direktyvos taikymo sritį, nes ja nesiekiama visiškai suderinti trečiųjų šalių piliečių ilgalaikio gyvenimo šalyje.

62.

Nors atrodo, kad NW ėmėsi būtinų veiksmų, kad gautų leidimą gyventi šalyje kaip ilgalaikis gyventojas pagal Direktyvą 2003/109, vis dėlto administracinė procedūra šiuo klausimu tebevyksta ir ji nėra susijusi su pagrindinės bylos dalyku, kuris, kaip jau nurodžiau, yra pagal nacionalinę teisę išduoto leidimo gyventi šalyje panaikinimas.

63.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad byloje C‑420/22 reikia atsakyti į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, pateiktus jo papildomame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose Teisingumo Teismo prašoma, kaip ir byloje C-528/22, išaiškinti SESV 20 straipsnį.

64.

Byloje C-528/22 pateikto pirmojo klausimo a punktu ir byloje C-420/22 pateiktu atitinkamu klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijai draudžiama dėl su nacionaliniu saugumu susijusio motyvo atimti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, kuris yra Sąjungos ir šios valstybės narės piliečių, kurie niekada nesinaudojo judėjimo laisve, šeimos narys, prieš tai nepatikrinus, ar tarp šių asmenų egzistuoja priklausomumo santykis, kuriuo remdamasis šis pilietis galėtų pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje.

65.

Vengrijos vyriausybė teigia, kad nei NW, nei PQ per administracinę procedūrą nesirėmė SESV 20 straipsniu, nors prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pateikęs asmuo turėtų bent jau iš esmės remtis šiuo straipsniu grindžiama išvestine teise gyventi šalyje, kuria jis siekia pasinaudoti. Be to, NW nesirėmė minėtu straipsniu ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, todėl šis peržengė jam pateiktų reikalavimų ribas.

66.

Kaip Teisingumo Teismas neseniai priminė 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė) ( 20 ) 20–26 punktuose, pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, įskaitant sprendimus nesuteikti teisės gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jų statuso suteikiamomis teisėmis.

67.

Vis dėlto pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos šiems piliečiams, yra ne savarankiškos jų teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pagrįstumas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje.

68.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, jog netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi Sąjungos išvestinė teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra šio Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, antraip būtų pakenkta Sąjungos pilietybės veiksmingumui, jei dėl atsisakymo suteikti tokią teisę minėtas Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis.

69.

Teisingumo Teismo teigimu, kad dėl tokio atsisakymo būtų galima paneigti Sąjungos pilietybės veiksmingumą, tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, turi egzistuoti toks priklausomumo santykis, dėl kurio, nepripažinus šiam trečiosios šalies piliečiui teisės gyventi Sąjungos teritorijoje, tas Sąjungos pilietis būtų priverstas jį lydėti ir apskritai išvykti iš šios teritorijos.

70.

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas būtent atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, priklausomumo santykio intensyvumą, nes atliekant tokį vertinimą turi būti atsižvelgta į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes ( 21 ).

71.

Nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad egzistuoja priklausomumo santykis tarp kiekvieno aptariamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos, visų pirma jo vaikų. Nors Vengrijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose dėl PQ teigė atvirkščiai, remdamasi faktinių aplinkybių aprašymu, priešingu tam, kurį pateikė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą turi remtis būtent šio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ( 22 ).

72.

Be to, Vengrijos vyriausybė teigia, kad SESV 20 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams netaikomos išsiuntimo priemonės, todėl jie nėra priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos. Vis dėlto tokie argumentai yra neįtikinami. Iš Teisingumo Teismo turimos informacijos, atrodo, matyti, jog šiems trečiųjų šalių piliečiams taikoma pareiga išvykti iš Vengrijos teritorijos, o Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad SESV 20 straipsniu galima remtis ginčijant sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje ( 23 ).

73.

Vienas iš šiose bylose kylančių sunkumų yra tas, kad NW ir PQ neprašė Vengrijos valdžios institucijų išduoti leidimo gyventi šalyje, kuris būtų grindžiamas SESV 20 straipsniu. Vadinasi, reikia nustatyti, ar šios valdžios institucijos bet kuriuo atveju privalėjo išnagrinėti, ar šis straipsnis turi būti taikomas, nes jos buvo informuotos apie šeimos ryšių tarp atitinkamų trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių, kurie yra Vengrijos piliečiai, buvimą.

74.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad procedūros taisyklės, pagal kurias trečiosios šalies pilietis gali remtis tuo, kad egzistuoja išvestinė teisė pagal SESV 20 straipsnį, negali pakenkti šio straipsnio veiksmingumui ( 24 ).

75.

Tad, nors nacionalinės valdžios institucijos neprivalo sistemiškai ir savo iniciatyva nagrinėti, ar egzistuoja priklausomumo santykis, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnį, nes atitinkamas asmuo turi pateikti įrodymų, kurie leistų įvertinti, ar įvykdytos šio straipsnio taikymo sąlygos, minėto straipsnio veiksmingumui būtų pakenkta, jeigu trečiosios šalies piliečiui ar Sąjungos piliečiui, jo šeimos nariui, būtų sutrukdyta pasiremti įrodymais, leidžiančiais nustatyti, ar tarp jų egzistuoja priklausomumo santykis, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnį ( 25 ).

76.

Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai trečiosios šalies pilietis pateikia kompetentingai nacionalinei institucijai prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Sąjungos piliečiu, kuris yra atitinkamos valstybės narės pilietis, tikslais, ši institucija negali automatiškai atmesti šio prašymo vien dėl to, kad šis Sąjungos pilietis neturi pakankamai išteklių. Priešingai, remdamasi įrodymais, kuriuos atitinkamas trečiosios šalies pilietis ir Sąjungos pilietis turi galėti laisvai jai pateikti, ir prireikus atlikusi būtiną paiešką ji privalo įvertinti, ar šiuos du asmenis sieja toks priklausomumo santykis, kad dėl jo iš principo šiam trečiosios šalies piliečiui reikia suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį ( 26 ).

77.

Remdamasis šia jurisprudencija darau išvadą, kad nors pagal SESV 20 straipsnį nacionalinės valdžios institucijos neįpareigojamos sistemingai ir savo iniciatyva nagrinėti, ar priklausomumo santykio, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, esama, jos vis dėlto privalo tokį tyrimą atlikti tada, kai tokio santykio buvimą galima pagrįsti joms pateiktais duomenimis.

78.

Tokią analizę, mano nuomone, patvirtina 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimas M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją) ( 27 ), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali uždrausti atvykti į Sąjungos teritoriją trečiosios šalies piliečiui, kurio šeimos narys yra Sąjungos ir šios valstybės narės pilietis, niekada nesinaudojęs judėjimo laisve, nenustačiusi priklausomumo santykio tarp šio trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nario ( 28 ).

79.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, SESV 20 straipsnis, mano nuomone, turėtų būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijai draudžiama dėl su nacionaliniu saugumu susijusio motyvo atimti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, kuris yra Sąjungos ir šios valstybės narės piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos narys, prieš tai, remiantis įrodymais, kuriuos atitinkamas trečiosios šalies pilietis ir atitinkamas Sąjungos pilietis turi turėti galimybę laisvai jai pateikti, neišnagrinėjus, prireikus atliekant reikalingus tyrimus, ar šiuos asmenis sieja priklausomumo santykis, dėl kurio šis Sąjungos pilietis faktiškai būtų priverstas išvykti iš visos Sąjungos teritorijos, kad galėtų lydėti šį savo šeimos narį.

80.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kylanti iš SESV 20 straipsnio, yra subsidiari, tokia teisė prireikus turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai teisė gyventi šalyje nesuteikiama remiantis kita teisės nuostata ( 29 ).

81.

Vengrijos teisės aktams būdingi toliau išvardyti aspektai: lemiamą reikšmę turintis nacionalinio saugumo srities specializuotos institucijos, o ne teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingos institucijos dalyvavimas, pirmosios institucijos nuomonės privalomumas antrajai institucijai, šios nuomonės ir sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje nemotyvavimas ir neatsižvelgimas į visas reikšmingas individualias aplinkybes.

82.

Būtent atsižvelgiant į šias Vengrijos teisės aktų ypatybes, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose Teisingumo Teismo prašoma patikslinti materialines ir procesines sąlygas, kurių valstybės narės turi laikytis, kad galėtų nukrypti nuo išvestinės teisės gyventi šalyje, kylančios iš SESV 20 straipsnio.

83.

Pirmojo klausimo b punktu ir penktuoju klausimu byloje C-528/22, taip pat atitinkamais klausimais byloje C-420/22 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo prašo nuspręsti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos sprendimas atimti arba atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje turi būti priimtas remiantis specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančios institucijos pateikta privaloma nemotyvuota nuomone, atidžiai nenagrinėjant visų individualių aplinkybių ir šio sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę proporcingumo.

84.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės, siekdamos palaikyti viešąją tvarką ar užtikrinti visuomenės saugumą, gali, laikydamosi tam tikrų sąlygų, nukrypti nuo išvestinės teisės gyventi šalyje, kylančios iš SESV 20 straipsnio, judėjimo laisve nepasinaudojusio Sąjungos piliečio šeimos nario atžvilgiu. Taip gali būti tuo atveju, kai šis trečiosios šalies pilietis kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės ar nacionaliniam saugumui ( 30 ).

85.

Vis dėlto, Teisingumo Teismo nuomone, tokios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas negali būti grindžiamas vien atitinkamo trečiosios šalies piliečio teistumu. Ją galima taikyti tik konkrečiai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į proporcingumo principą, į pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir, be kita ko, į nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, interesus. Taigi kompetentinga nacionalinė institucija, be kita ko, gali atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir apkaltinamųjų nuosprendžių griežtumo laipsnį, taip pat laikotarpį nuo jų paskelbimo dienos iki tos dienos, kai priima sprendimą. Kai priklausomumo santykį tarp šio trečiosios šalies piliečio ir nepilnamečio Sąjungos piliečio lemia tai, kad pirmasis yra antrojo vienas iš tėvų, reikia dar atsižvelgti į šio nepilnamečio Sąjungos piliečio amžių, sveikatos būklę, taip pat šeiminę ir ekonominę padėtį ( 31 ).

86.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai atitinkamą trečiosios šalies pilietį ir jo šeimos narį, Sąjungos pilietį, sieja priklausomumo santykis, atitinkama valstybė narė gali uždrausti šiam piliečiui atvykti į Sąjungos teritoriją ir joje gyventi viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais tik atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, visų pirma į jo nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, interesus ( 32 ).

87.

Vadinasi, teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingos Vengrijos valdžios institucijos turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes. Kadangi pagal Vengrijos teisės aktus šios valdžios institucijos privalo remtis specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančios institucijos pateikta nemotyvuota nuomone, jos negali pasverti nurodyto nacionalinio saugumo pagrindo, su kuriuo susijusios faktinės aplinkybės minėtoms institucijoms nenurodomos, ir asmens, prašančio suteikti teisę gyventi šalyje, asmeninės bei šeiminės padėties.

88.

Taigi pagal Vengrijos teisės aktus teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingos Vengrijos valdžios institucijos neturi teisės vertinti, ar remiantis pagrindais, dėl kurių priimtas sprendimas atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje, galima nukrypti nuo trečiosios šalies piliečio, kuris yra Sąjungos piliečio, niekada nesinaudojusio judėjimo laisve, šeimos narys, išvestinės teisės gyventi šalyje, o tai iš esmės prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai ( 33 ).

89.

Be to, atsižvelgiant į įprastinę pareigos motyvuoti, susijusios su teise į veiksmingą teisinę gynybą, apimtį, specializuotas funkcijas nacionalinio saugumo srityje atliekančios institucijos priimto sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje motyvai neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodytų reikalavimų ( 34 ).

90.

Visų pirma remiuosi išvada, kurią tarptautinės apsaugos srityje Teisingumo Teismas padarė Sprendime Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., t. y. kad sprendžiančioji institucija negali teisėtai apsiriboti kitos institucijos priimto sprendimo, kuris jai privalomas pagal nacionalinės teisės aktus, įgyvendinimu ir vien šiuo pagrindu priimti sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos arba panaikinti anksčiau suteiktą tarptautinę apsaugą ( 35 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši institucija, atvirkščiai, turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas ( 36 ).

91.

Mano nuomone, tos pačios taisyklės turi būti taikomos teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingai institucijai.

92.

Žinoma, šių reikalavimų apimtis gali būti apribota, kai kalbama apie įslaptintą informaciją, nes reikia pasverti, pirma, teisę į gerą administravimą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir, antra, nacionalinio saugumo užtikrinimą.

93.

Atsižvelgiant į tai, nors negalima atmesti galimybės, kad specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančios institucijos savo pačių iniciatyva arba sprendžiančiųjų institucijų prašomos gali pateikti dalį informacijos, kurią teisės gyventi šalyje klausimais kompetentinga valdžios institucija naudojosi atlikdama savo vertinimą ( 37 ), vis dėlto minėta institucija turi galėti savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui ( 38 ). Taigi teisės gyventi šalyje klausimais kompetentinga valdžios institucija neprivalo remtis specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančios institucijos pateikta nemotyvuota nuomone, priimta remiantis vertinimu, kurio faktinis pagrindas jai nebuvo pateiktas ( 39 ).

94.

Taigi manau, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos sprendimas atimti teisę gyventi šalyje ar atsisakyti ją suteikti turi būti priimtas remiantis specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančios institucijos pateikta privaloma nemotyvuota nuomone, kad atitinkamas asmuo kelia grėsmę šiam saugumui, išsamiai nenagrinėjant visų individualių aplinkybių ir šio sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę proporcingumo.

95.

Reikia pridurti, kad jeigu sprendimas atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje kartu būtų laikomas ir sprendimu grąžinti, kaip tai suprantama pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 40 ), o tai privalo patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikėtų laikytis šios direktyvos 5 straipsnio, pagal kurį valstybės narės privalo tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ( 41 ).

96.

Antruoju klausimu byloje C-528/22 ir atitinkamu klausimu byloje C-420/22 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 41–47 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad kai sprendimas atimti arba atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje grindžiamas įslaptinta informacija, kurios atskleidimas sukeltų pavojų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, atitinkamas asmuo arba jo patarėjas teisės klausimais gali su tokia informacija susipažinti tik gavęs šiuo tikslu išduotą leidimą, tačiau jiems negali būti atskleista net motyvų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, esmė ir jie bet kuriuo atveju neturi teisės informacijos, su kuria jie galėjo susipažinti, panaudoti per administracinę procedūrą ar vykstant teismo procesui.

97.

Taigi ir vienoje, ir kitoje byloje prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi dėl pareigų, kurios tuo atveju, jei nacionalinio saugumo sumetimais priimamas sprendimas atimti arba atsisakyti suteikti iš SESV 20 straipsnio tariamai kylančią teisę gyventi šalyje, tenka teisės gyventi šalyje klausimais kompetentingai institucijai ir specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančioms institucijoms, kiek tai susiję su atitinkamo asmens ir (arba) jo atstovo galimybe susipažinti su įslaptinta informacija, kuria remiantis buvo priimtas šis sprendimas, ir šios informacijos panaudojimu per administracinę procedūrą ar vykstant teismo procesui dėl teisės gyventi šalyje.

98.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti: kadangi taikytinose Sąjungos teisės nuostatose nepatikslinta, kaip valstybės narės turi užtikrinti atitinkamo asmens teisės į gynybą laikymąsi, kai jo teisė susipažinti su jo bylos medžiaga ribojama pagal nacionalinės teisės aktus, konkreti šiuo tikslu vykdomų procedūrų tvarka nustatoma pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu; vis dėlto ji neturi būti mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jos naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 42 ).

99.

Taip pat svarbu priminti, jog įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi tiek iš teisės į gerą administravimą, kuri yra Chartijos 41 straipsnyje atspindėtas bendrasis Sąjungos teisės principas, kylančių reikalavimų ( 43 ), tiek Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą; pagal šiuos principus reikalaujama paisyti atitinkamo asmens teisės į gynybą atitinkamai per administracinę procedūrą ir per galimą teismo procesą ( 44 ).

100.

Šiuo klausimu, pirma, dėl administracinės procedūros pažymėtina, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog teisės į gynybą paisymas reiškia, kad valstybių narių administracinės institucijos, imdamosi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, turi suteikti galimybę asmeniui, kuriam skirtas didelį poveikį jo interesams darantis sprendimas, veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl aplinkybių, kuriomis administracija ketina grįsti savo sprendimą ( 45 ).

101.

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė bylose dėl tarptautinės apsaugos, šiuo reikalavimu, be kita ko, siekiama tarptautinės apsaugos procedūros kontekste suteikti sprendžiančiajai institucijai galimybę žinant visas aplinkybes individualiai įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes, o dėl to sprendimo adresatas turi galėti ištaisyti klaidą ar pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas, arba nulemtų jo turinį ( 46 ).

102.

Minėtas reikalavimas neišvengiamai reiškia, kad šiam adresatui turi būti suteikta konkreti galimybė, prireikus tarpininkaujamam patarėjo teisės klausimais, susipažinti su informacija, kuria administracinė institucija ketina grįsti savo sprendimą, o teisės į gynybą užtikrinimo principas kyla iš teisės susipažinti su visais bylos dokumentais per administracinę procedūrą ( 47 ).

103.

Antra, kalbant apie teismo procesą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atliktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę ( 48 ). Teisės į gynybą paisymas, kuris būtinas, be kita ko, vykstant procesams dėl skundų, susijusių su teise gyventi šalyje, reiškia, kad pareiškėjas turi turėti galimybę susipažinti ne tik su dėl jo priimto sprendimo motyvais, bet ir su visais byloje esančiais įrodymais, kuriais rėmėsi administracinė institucija, kad galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų ( 49 ).

104.

Be to, remiantis rungimosi principu, kuris yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, galinčiais daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę, o tai reiškia, kad asmuo, kuriam skirtas sprendimas dėl tarptautinės apsaugos, turi turėti galimybę susipažinti su jo byloje esančiais įrodymais, kurie pateikiami skundą dėl to sprendimo nagrinėjančiam teismui ( 50 ).

105.

Vis dėlto svarbu priminti, kad teisė į gynybą nėra absoliuti ir su ja susijusi teisė susipažinti su bylos medžiaga gali būti apribota atsižvelgiant į palyginimą tarp, viena vertus, atitinkamo asmens teisės į gerą administravimą bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir, kita vertus, interesų, kuriais remiamasi siekiant pateisinti bylos informacijos neatskleidimą tam asmeniui, ypač kai šie interesai susiję su nacionaliniu saugumu ( 51 ). Iš tikrųjų galimi atvejai, kai vykstant tiek administracinei procedūrai, tiek teismo procesui, būtina neatskleisti atitinkamam asmeniui kai kurios informacijos, visų pirma dėl su valstybės saugumu susijusių priežasčių ( 52 ).

106.

Teisingumo Teismas yra patikslinęs šio palyginimo ribas.

107.

Taigi, atsižvelgiant į pareigą laikytis Chartijos 47 straipsnio, dėl šio palyginimo negali atsitikti taip, kad atitinkamo asmens teisė į gynybą taptų neveiksminga, o teisė pateikti skundą, kurią turi turėti asmuo, galintis pasinaudoti teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, netektų prasmės visų pirma dėl to, kad šiam asmeniui arba prireikus jo patarėjui nebūtų nurodyta bent jau motyvų, kuriais grindžiamas dėl jo priimtas sprendimas, esmė ( 53 ).

108.

Dėl to paties palyginimo tam tikri bylos duomenys atitinkamam asmeniui gali būti nepateikiami, jei šių duomenų atskleidimas gali tiesiogiai ir konkrečiai pakenkti atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, nes, be kita ko, gali kilti pavojus asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba gali būti atskleisti specializuotas nacionalinio saugumo funkcijas vykdančių institucijų naudojami specialūs tyrimo metodai, dėl ko šioms institucijoms kiltų didelių kliūčių ateityje atlikti užduotis arba jos net negalėtų tokių užduočių atlikti ( 54 ).

109.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms leidžiama, ypač kai to reikalauja nacionalinis saugumas, nesuteikti atitinkamam asmeniui tiesioginės prieigos prie visos jo bylos medžiagos, šios teisės – nepažeidžiant veiksmingumo principo, teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą – negalima aiškinti taip, kad pagal ją kompetentingoms institucijoms leidžiama taikyti sąlygas, dėl kurių šis asmuo atsidurtų tokioje situacijoje, kai nei jis pats, nei jo patarėjas neturėtų galimybės faktiškai susipažinti – prireikus vykdant specialią nacionaliniam saugumui užtikrinti skirtą procedūrą – su lemiamą reikšmę šioje byloje turinčiais duomenimis ( 55 ).

110.

Remdamasis būtent šiais principais, Teisingumo Teismas dėl tarptautinės apsaugos nusprendė, viena vertus, kad tuo atveju, kai byloje esančios informacijos atskleidimas buvo apribotas nacionalinio saugumo pagrindu, atitinkamo asmens teisės į gynybą laikymasis nėra pakankamai užtikrinamas, jei šiam asmeniui suteikiama galimybė tam tikromis sąlygomis gauti leidimą susipažinti su šia informacija, kartu visiškai uždraudžiant naudoti taip gautą informaciją per administracinę procedūrą arba per galimą teismo procesą ( 56 ).

111.

Iš pirmiau mano primintų reikalavimų, kylančių iš teisės į gynybą užtikrinimo principo, matyti, kad teisės susipažinti su byloje esančia informacija tikslas – leisti atitinkamam asmeniui, prireikus per patarėją teisės klausimais, kompetentingose institucijose ar teismuose pareikšti savo nuomonę dėl šios informacijos ir jos svarbos sprendimui, kuris bus ar buvo priimtas ( 57 ).

112.

Taigi procedūra, kuria atitinkamam asmeniui arba jo patarėjui teisės klausimais suteikiama galimybė susipažinti su minėta informacija, tačiau draudžiama tą pačią informaciją naudoti per administracinę procedūrą arba per galimą teismo procesą, nėra pakankama siekiant užtikrinti šio asmens teisę į gynybą, todėl negali būti laikoma leidžiančia valstybei narei įvykdyti iš Chartijos 41 ir 47 straipsnių kylančias pareigas ( 58 ).

113.

Kita vertus, kadangi iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Vengrijos vyriausybės pastabų matyti, jog pagrindinėje byloje aptariami teisės aktai grindžiami vertinimu, kad atitinkamo asmens teisę į gynybą pakankamai užtikrina jurisdikciją turinčio teismo galimybė susipažinti su byla, reikia pabrėžti, kad tokia galimybe negalima pakeisti atitinkamo asmens ar jo patarėjo teisės klausimais teisės susipažinti su šioje byloje esančia informacija ( 59 ). Taigi, teisės į gynybą užtikrinimas reiškia ne tai, kad jurisdikciją turintis teismas turi turėti visą savo sprendimui priimti reikšmingą informaciją, bet tai, kad atitinkamas asmuo – prireikus per tarpininką – galėtų apginti savo interesus, pareikšdamas savo nuomonę dėl šios informacijos ( 60 ). Iš tikrųjų jurisdikciją turinčių teismų prieiga prie byloje esančios informacijos ir procedūrų, garantuojančių atitinkamo asmens teisės į gynybą užtikrinimą, nustatymas yra du atskiri kumuliaciniai reikalavimai ( 61 ).

114.

Mano nuomone, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 41 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad jeigu sprendimas atimti arba atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje grindžiamas informacija, kurios atskleidimas keltų pavojų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, atitinkamas asmuo arba jo patarėjas teisės klausimais gali su tokia informacija susipažinti tik gavęs šiuo tikslu išduotą leidimą, tačiau jiems negali būti atskleista motyvų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, esmė ir jie bet kuriuo atveju neturi teisės informacijos, su kuria galėjo susipažinti, panaudoti per administracinę procedūrą ar vykstant teismo procesui dėl teisės gyventi šalyje.

115.

Trečiuoju klausimu byloje C-528/22 ir atitinkamu klausimu byloje C-420/22 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo paaiškinti, kaip sąvoka konfidencialių motyvų, kuriais grindžiamas sprendimas atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje, „esmė“ turi būti suprantama atsižvelgiant į Chartijos 41 ir 47 straipsnius.

116.

Manau, kad ši sąvoka yra susijusi su bylos medžiagoje esančia pagrindine informacija, iš kurios atitinkamas asmuo gali sužinoti, dėl kokių faktinių aplinkybių ir veiksmų jam iš esmės yra priekaištaujama, todėl gali pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir prireikus per teismo procesą dėl teisės gyventi šalyje.

117.

Taigi sąvoka konfidencialių motyvų „esmė“ turi būti aiškinama funkciškai, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, kartu apsaugant su nacionaliniu saugumu susijusius interesus.

118.

Vadinasi, ši sąvoka turi būti apibrėžta atsižvelgiant į poreikį užtikrinti reikiamą įrodymų konfidencialumą ( 62 ). Tam tikrais atvejais dėl šių įrodymų atskleidimo iš tikrųjų gali būti tiesiogiai ir labai pakenkta nacionaliniam saugumui, nes, be kita ko, gali kilti grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba atskleisti nacionalinių saugumo institucijų naudojami tyrimo metodai, dėl ko šioms institucijoms kiltų rimtų kliūčių ateityje atlikti užduotis arba jos net negalėtų tokių užduočių atlikti ( 63 ).

119.

Ketvirtuoju klausimu byloje C-528/22 ir atitinkamu klausimu byloje C-420/22 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo prašo nuspręsti, ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį reikalaujama, kad teismas, turintis jurisdikciją tikrinti įslaptinta informacija grindžiamo sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje teisėtumą, turėtų įgaliojimą išslaptinti tokią informaciją ir pats ją ar jos dalį perduoti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui.

120.

Šis klausimas susijęs su teismo, turinčio teisę tikrinti sprendimo dėl teisės gyventi šalyje teisėtumą, įgaliojimais. Pateikiant jį teiraujamasi, kaip vykstant teismo procesui suderinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir reikalavimą išsaugoti informacijos, kurios atskleidimas galėtų kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, konfidencialumą.

121.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo formuluotės, atrodo, galima daryti išvadą, kad šis teismas mano, jog pagal Sąjungos teisę jis turi ne tik turėti galimybę susipažinti su įslaptinta informacija, bet ir prireikus nuspręsti, ar šios informacijos įslaptinimas yra neteisėtas, ir pats perduoti visą šią informaciją ar jos dalį atitinkamam asmeniui.

122.

Per teismo posėdį Vengrijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija išreiškė panašias nuomones dėl atsakymo, kuris, kaip jos mano, turėtų būti pateiktas į šį klausimą, t. y. kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad teismas, turintis jurisdikciją tikrinti įslaptinta informacija grindžiamo sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje teisėtumą, turėtų įgaliojimus išslaptinti tokią informaciją ir perduoti ją atitinkamam asmeniui.

123.

Pritariu šiai nuomonei, remdamasis išvadomis, kurias, mano nuomone, reikia padaryti remiantis Sprendimu ZZ.

124.

Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas yra pateikęs nuomonę dėl įgaliojimų, kuriuos pagal Direktyvą 2004/38 turi turėti jurisdikciją teisės gyventi šalyje klausimais turintis teismas, kad užtikrintų teisės į gynybą laikymąsi tuo atveju, kai dėl asmens priimamas konfidencialia informacija pagrįstas nepalankus sprendimas.

125.

Kaip matyti iš minėto sprendimo, kai, remiantis valstybės saugumo priežastimis, nesutinkama tiksliai ir išsamiai informuoti atitinkamo asmens apie motyvus, kuriais grindžiamas sprendimas neįleisti asmens į valstybės narės teritoriją, šios valstybės narės kompetentingas teismas turi turėti ir įgyvendinti priemones bei procesines teisės normas, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtus valstybės saugumo pagrindus, susijusius su informacijos, į kurią atsižvelgta priimant tokį sprendimą, pobūdžiu ir šaltiniais, ir, kita vertus, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą ( 64 ).

126.

Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės turi, viena vertus, įtvirtinti tiek valstybės saugumo priežasčių, kuriomis remiasi nacionalinės valdžios institucija, buvimo ir pagrįstumo, tiek atitinkamo sprendimo teisėtumo veiksmingą teisminę kontrolę ir, kita vertus, su šia kontrole susijusias priemones ir normas ( 65 ).

127.

Jis taip pat nurodė, jog svarbu, kad sprendimo teisėtumo teisminę kontrolę atliekantis teismas galėtų susipažinti su visais motyvais ir susijusiais įrodymais, kuriais remiantis jis buvo priimtas ( 66 ), kad, be kita ko, patikrintų, ar šių motyvų ir šių įrodymų atskleidimas atitinkamam asmeniui prieštarauja valstybės saugumui ( 67 ).

128.

Teisingumo Teismas paaiškino, kokių veiksmų reikia imtis nacionaliniam teismui, atlikus tokią analizę.

129.

Taigi, jei šis teismas prieina prie išvados, kad valstybės saugumui neprieštarauja nagrinėjamos informacijos perdavimas atitinkamam asmeniui, jis turi suteikti kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai galimybę pateikti šią informaciją šiam asmeniui. Jeigu ši institucija neleidžia jos pateikti, nacionalinis teismas nagrinėja tokio sprendimo teisėtumą remdamasis tik tais motyvais ir įrodymais, kurie buvo pateikti ( 68 ).

130.

Iš to, kas išdėstyta, pagal analogiją matyti, kad pagal SESV 20 straipsnį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, nereikalaujama, kad teismas, turintis jurisdikciją tikrinti įslaptinta informacija pagrįsto sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje teisėtumą, turėtų įgaliojimus išslaptinti tokią informaciją ir pats perduoti ją atitinkamam asmeniui. Kompetentinga nacionalinė valdžios institucija prireikus turi nuspręsti pateikti šią informaciją šiam asmeniui, kad ja būtų naudojamasi per rungimosi principu grindžiamą procedūrą. Jei ši institucija nori išsaugoti minėtos informacijos konfidencialumą jos nepateikdama, šis teismas turi į tai atsižvelgti tikrindamas sprendimo atimti ar atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje teisėtumą ir šią kontrolę vykdyti remdamasis tik tais motyvais ir įrodymais, kurie buvo pateikti. Kaip per posėdį teisingai nurodė Prancūzijos vyriausybė, tokiu atveju sumažėja rungimosi principu grindžiamos diskusijos apimtis, taigi ir argumentų bei dokumentų, kuriais minėtas teismas gali pagrįsti savo sprendimą, apimtis. Tokia pozicija, mano nuomone, atitinka SESV 346 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, pagal kurią „jokia valstybė narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams“.

131.

Vis dėlto, kaip jau nurodžiau pirmiau, dėl šio, viena vertus, atitinkamo asmens teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir, kita vertus, konfidencialios informacijos, kuria grindžiamas sprendimo atimti arba atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje priėmimas, neatskleidimo palyginimo, atsižvelgiant į pareigą laikytis Chartijos 47 straipsnio, negali būti taip, kad atitinkamas asmuo netektų minimalios garantijos, susijusios su tuo, kad jam arba jo patarėjui teisės klausimais būtų pranešta bent jau apie motyvų, kuriais grindžiamas dėl jo priimtas sprendimas, esmę ( 69 ). Taip būna tuo atveju, kai kompetentinga nacionalinė valdžios institucija gali teisėtai atsisakyti pateikti konfidencialią informaciją dėl su nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių ( 70 ). Kompetentingos teisminės institucijos vykdomas sprendimo atimti arba atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje teisėtumo patikrinimas tokiu atveju turi būti atliekamas tik remiantis atitinkamam asmeniui nurodytų motyvų esme. Prireikus šis teismas, remdamasis nacionalinę teisę, turi imtis veiksmų dėl galimo šios pareigos pateikti motyvų esmę pažeidimo ( 71 ) ir atitinkamai gali nuspręsti panaikinti tokį sprendimą.

132.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Szegedi Törvényszék (Segedo teismas, Vengrija) bylose C-420/22 ir C-528/22 pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: