Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

LAILA MEDINA IŠVADA,

pateikta 2024 m. balandžio 18 d.(1)

Byla C-394/22

Oilchart International NV

prieš

O.W. Bunker (Netherlands) BV,

ING Bank NV

(Hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – Sritys, kurioms reglamentas netaikomas – Bankrotas ir su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susiję procesai – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 – 3 straipsnio 1 dalis – Tiesiogiai iš nemokumo bylos kylantys ir glaudžiai su ja susiję ieškiniai“

1.        Oilchart International NV (toliau – Oilchart) yra Belgijos bendrovė, siekianti išieškoti lėšas pagal neapmokėtą sąskaitą faktūrą už jūrų laivo bunkeriavimą Sleiskilio uoste (Nyderlandai). Ši sąskaita faktūra liko neapmokėta, kai skolininkė Nyderlandų bendrovė O.W. Bunker BV NL (toliau – OWB NL) tapo nemoki. Ieškinys pagrindinėje byloje buvo pareikštas Belgijoje po bankroto bylos iškėlimo Nyderlanduose.

2.        Esant šiai situacijai, kyla klausimas, ar hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas, Belgija), t. y. teismas, kuris nevykdo bankroto procedūros, gali turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinį, kuriuo Oilchart siekia išieškoti lėšas pagal šią sąskaitą faktūrą.

3.        Ši byla suteikia Teisingumo Teismui dar vieną galimybę patikslinti savo jurisprudenciją dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“)(3) ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų(4) (toliau – Bankroto bylų reglamentas)(5) atitinkamų taikymo sričių atribojimo.

4.        Siekdamas išspręsti tarptautinės jurisdikcijos klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar kreditoriaus pareikštas ieškinys nacionaliniame teisme, kuris nėra teismas ir kuriame iškelta bankroto byla, dėl sąskaitos faktūros, kuri buvo pateikta patikrinti nemokumo administratoriui, patenka į Bankroto bylų reglamento, ar į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos teisė

1.      Reglamentas „Briuselis Ia“

5.        Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies b punkte nustatyta:

„1.       Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose neatsižvelgiant į teismo pobūdį. <...>

2.       Šis reglamentas netaikomas:

<...>

b) bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms;

<…>“

2.      Bankroto bylų reglamentas

6.        Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.“

B.      Nyderlandų teisė

7.        Wet van 30 september 1893 op het faillissement en de surséance van betaling (1893 m. rugsėjo 30 d. Įstatymas dėl bankroto bylų ir mokėjimų atidėjimo; toliau – NWF) 25 straipsnis išdėstytas taip:

„1.       Ieškiniai dėl teisių ar pareigų, susijusių su bankrutuojančios įmonės turto mase, pareiškiami tiek likvidatoriaus atžvilgiu, tiek juos pareiškia pats likvidatorius.

2.       Jeigu tokius ieškinius pareiškia arba toliau palaiko bankrutuojantis skolininkas arba jie pareiškiami arba toliau palaikomi bankrutuojančio skolininko atžvilgiu ir dėl jų priimamas bankrutuojančiam skolininkui nepalankus teismo sprendimas, šis sprendimas neturi juridinės galios likviduojamo turto atžvilgiu.“

8.        NFW 26 straipsnyje nurodyta:

„Ieškiniai, kuriais reikalaujama įvykdyti prievolę iš likviduojamo turto, negali būti pareikšti bankrutuojančiam asmeniui jokiais kitais būdais, išskyrus numatytus 110 straipsnyje.“

9.        Pagal NFW 110 straipsnio 1 dalį „reikalavimai likvidatoriui pateikiami kaip sąskaita faktūra arba kitas rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomas reikalavimo pobūdis ir suma, kartu su patvirtinamaisiais dokumentais arba jų kopijomis, taip pat nurodant, ar reikalaujama pirmenybės teisės, įkeitimo, hipotekos arba sulaikymo teisės, ar ne“.

II.    Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

10.      2014 m. spalio 21 d. Oilchart Sleiskilio uoste (Nyderlandai) pristatė degalų jūrų laivui MS Evita K, priklausančiam bendrovei Sharsburg Navigation SA. Šio laivo savininkas per savo agentą Orient Shipping Rotterdam užsakė degalus iš Danijos bendrovės OW Bunker & Trading A/S (toliau – OWB A/S), o ši perdavė užsakymą tai pačiai grupei priklausančiai įmonei OWB NL. OWB NL savo ruožtu įsigijo degalus iš Oilchart.

11.      2014 m. spalio 21 d. OWB A/S išrašė bendrovei Orient Shipping Rotterdam sąskaitą faktūrą dėl 117 179 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD).

12.      2014 m. spalio 22 d. Oilchart išrašė bendrovei OWB NL už degalų tiekimą 116 471,45 USD sąskaitą faktūrą (toliau – nagrinėjama sąskaita faktūra). 2014 m. lapkričio 21 d. rechtbank te Rotterdam (Roterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) paskelbė OWB NL bankrotą. Dėl to nagrinėjama sąskaita faktūra liko neapmokėta. Oilchart savo reikalavimą dėl šios sąskaitos faktūros pateikė patikrinti OWB NL likvidatoriams.

13.      Bankrutavus OWB NL, liko neapmokėtos kelios Oilchart išrašytos sąskaitos faktūros (tarp jų ir nagrinėjama sąskaita faktūra), todėl Oilchart kreipėsi dėl tam tikrų jūrų laivų, kuriems ji tiekė degalus, arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Siekdami panaikinti laivų areštą, laivų savininkai arba savidraudos draugijos („P&I“ klubai) pateikė Oilchart garantijas dėl bendrovei OWB NL išrašytų sąskaitų faktūrų sumos. Pagal šias garantijas jomis buvo galima pasinaudoti remiantis Belgijoje priimtu teismo arba arbitražo teismo sprendimu, nepalankiu OWB NL arba laivo savininkui.

14.      2015 m. kovo 11 d. Oilchart pareiškė rechtbank van koophandel te Antwerpen (Antverpeno komercinis teismas, Belgija) ieškinį bendrovei OWB NL. ING Bank NV (toliau – ING), kaip OWB NL kreditorius(6), savarankiškai įstojo į šią bylą. Ieškinyje Oilchart savo reikalavimą pateikė kaip komercinį reikalavimą, kuriuo siekiama išieškoti lėšas pagal neapmokėtą sąskaitą faktūrą. Ji taip pat pareiškė atskirą reikalavimą ING, o ši savo ruožtu pareiškė priešpriešinį reikalavimą. 2017 m. kovo 15 d. sprendimu rechtbank van koophandel (Antverpeno komercinis teismas) nusprendė, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl Oilchart ieškinio, tačiau pripažino reikalavimą sumokėti skolą nepriimtinu, motyvuodamas tuo, kad pagal NFW Oilchart galėjo teikti reikalavimą dėl skolų tik bankroto bylos likvidatoriui.

15.      2017 m. gegužės 16 d. Oilchart pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – hof van beroep te Antwerpen (Apeliacinis teismas, Antverpenas). Šis teismas mano, kad privalo išnagrinėti savo tarptautinę jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 28 straipsnio 1 dalį(7).

16.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija, abejoja, ar reikia nustatyti, ar Oilchart ieškinys OWB NL grindžiamas bendrosiomis civilinės ir komercinės teisės normomis, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalį, ar jam taikomos specifinės bankroto byloms būdingos taisyklės. Be to, šis teismas klausia, ar pagal Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią kreditorius vienoje valstybėje narėje gali pareikšti ieškinį dėl reikalavimo, dėl kurio jis jau yra pateikęs pareiškimą dėl bankrutuojančios įmonės turto masės kitoje valstybėje narėje, apmokėjimo.

17.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tikslus ieškinio pobūdis ir galimybė pareikšti tokį ieškinį bankrutuojančiai įmonei gali būti vertinami tik taikant nukrypti leidžiančias taisykles, būdingas bankroto byloms. Vis dėlto šis teismas mano, kad tarptautinė jurisdikcija turi būti nustatoma prieš taikant konkrečias nukrypti leidžiančias Nyderlandų bankroto teisės normas, o ne taikant šias normas.

18.      Šiomis aplinkybėmis hof van beroep te Antwerpen (Apeliacinis teismas, Antverpenas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„a)      Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 1 straipsnio 2 dalies b punktas, siejamas su [Bankroto bylų reglamento] 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad [reglamento „Briuselis Ia“] 1 straipsnio 2 dalies b punkto sąvokos „bankrot[as], su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susij[ę] proces[ai] ir panaš[ios] bylo[s]“ apima ir procesą, kuriam vykstant ieškinyje nurodytas reikalavimas apibūdinamas tik kaip komercinis reikalavimas, neminint, kad jau yra paskelbtas atsakovės bankrotas, o kaip teisinis reikalavimo pagrindas nurodomos specialios nukrypstančios [NFW] teisės nuostatos, ir per kurį:

–        reikia įvertinti, ar toks reikalavimas laikytinas peržiūrėtinu reikalavimu ([NFW] 26 straipsnis, siejamas su 110 straipsniu), ar neperžiūrėtinu reikalavimu ([NFW] 25 straipsnio 2 dalis),

–        remiantis specialiomis Nyderlandų bankroto teisės taisyklėmis reikia įvertinti, ar abu reikalavimus galima reikšti tuo pat metu ir ar pareiškus vieną jų neužkertamas kelias pareikšti kitą, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno reikalavimo teisines pasekmes (įskaitant galimybę pasinaudoti po bankroto išduota banko garantija)?

Taip pat:

b)      ar [NFW] 25 straipsnio 2 dalis yra suderinama su [Bankroto bylų reglamento] 3 straipsnio 1 dalimi tiek, kiek pagal šią teisės nuostatą leidžiama tokį reikalavimą (pagal [NFW] 25 straipsnio 2 dalį) pareikšti kitos valstybės narės teisme, o ne valstybės narės, kurioje paskelbtas bankrotas, bankroto bylas nagrinėjančiame teisme?“

19.      Rašytines pastabas pateikė bendrovės Oilchart, ING, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. 2023 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismas nusiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašymą pateikti informacijos apie pagrindinės bylos teisines aplinkybes, šis atsakymą pateikė 2023 m. balandžio 28 d. ING ir Komisija buvo išklausytos per 2024 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo posėdį.

III. Vertinimas

20.      Spręsdamas, ar turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti Oilchart pareikštą ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių, ar nagrinėjamu atveju ginčijamas ieškinys turėtų būti kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl bankroto, taigi ar jam turėtų būti taikoma reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta su bankrotu susijusi išimtis (toliau – su bankrotu susijusi išimtis)(8). Kadangi abejonių šiuo klausimu kyla dėl faktinių aplinkybių ir Oilchart pareikšto ieškinio pobūdžio, šiuos klausimus aptarsiu savo preliminariose pastabose (A skirsnis), prieš analizuodama du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus (B ir C skirsniai).

A.      Preliminarios pastabos dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytų faktinių aplinkybių

21.      Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, jog Oilchart, nors ieškinyje nenurodė ieškinio teisinio pagrindo, savo reikalavimą visada grindė NFW 25 straipsnio 2 dalimi. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Oilchart, viena vertus, pateikė tą patį reikalavimą likvidatoriui Nyderlanduose pagal NFW 26 ir 110 straipsnius (kaip peržiūrėtiną reikalavimą, nukreiptą į bankrutuojančios įmonės turto masę) ir, kita vertus, bankrutavusiai skolininkei OWB NL Belgijos teismuose pagal NFW 25 straipsnio 2 dalį(9) (kaip neperžiūrėtiną reikalavimą, nenukreiptą į bankrutuojančios įmonės turto masę)(10). Taigi labai svarbu pabrėžti, kad Oilchart tą patį reikalavimą pateikė du kartus: vieną kartą likvidatoriui bankroto byloje ir vieną kartą Belgijos teismui kaip civilinį ieškinį. Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tas pats reikalavimas negali būti ir peržiūrėtinas, ir neperžiūrėtinas reikalavimas.

22.      Be to, reikia pažymėti, kad tiek ING, tiek Nyderlandų vyriausybė užginčijo teisinį pagrindą, kuriuo rėmėsi Oilchart, pateikdama ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. NFW 25 straipsnio 2 dalį.

23.      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad NFW 25 straipsnio 2 dalyje iš esmės numatyta, kad, kai ieškiniai pareiškiami prieš bankrutuojantį skolininką (o ne likvidatorių), teismo sprendimas dėl tokio reikalavimo neturi juridinės galios bankrutuojančios įmonės turto masei. Kitaip tariant, atrodo, kad pagal šią nuostatą, jei kreditorius pateikia ieškinį skolininkui ne bankroto byloje, teismo sprendimas gali turėti pasekmių tik „ne bankrutuojančios įmonės turto masei“ ir negali būti vykdomas likvidatoriaus ar bankrutuojančios įmonės turto masės atžvilgiu. ING ir Nyderlandų vyriausybė pagrįstai teigia, kad ši nuostata negali būti ieškinio, kuris turi įtakos turtui, teisinis pagrindas.

24.      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenusprendė dėl jam pateikto ieškinio tinkamo teisinio pagrindo, neįmanoma nustatyti, ar šis teismas gali turėti tarptautinę jurisdikciją. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas susidūrė su problema. Viena vertus, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, formalus ieškinio teisinis pagrindas yra NFW 25 straipsnio 2 dalis, pagal kurią ieškinys, pareikštas ne bankroto byloje, negali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės turto masei. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šio veiksmo pasekmės turi įtakos bankrutuojančios įmonės turto masei ir bankroto bylai.

25.      Mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi apibūdinti ginčijamą reikalavimą, nes nagrinėjant bylą pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo arba dėl to, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas jų aiškinimas yra teisingas(11). Iš to išplaukia, kad vykdydamas jam suteiktą jurisdikciją Teisingumo Teismas negali nagrinėti argumentų dėl tinkamo ieškinio teisinio pagrindo pagal nacionalinę teisę ar spręsti dėl šio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikto ieškinio kvalifikavimo.

26.      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti savo tarptautinę jurisdikciją, turi tinkamai apibūdinti ginčijamą ieškinį, šis teismas, naudodamasis savo procesine autonomija, taip pat turi nustatyti tikrąjį ieškinio pobūdį.

27.      Toliau savo analizėje darysiu prielaidą, kad ieškinys buvo pareikštas (ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jį taip apibūdino) remiantis NFW nuostata, lex concursus, ir kad jis turi pasekmių bankrutuojančios įmonės turto masei, o tikslius teisinius pagrindus turi nustatyti šis teismas.

B.      Pirmasis klausimas

28.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ieškinys, grindžiamas reikalavimu nemokiai bendrovei, susijusiu su sutartine prievole sumokėti už prekių tiekimą, patenka į sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalį, taigi ir į šio reglamento materialinę taikymo sritį, ar šis ieškinys patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį, nes reikalavimas yra susijęs su kitoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla.

29.      Visų pirma iš pateiktų prejudicinių klausimų matyti, kad šis teismas abejoja, ar turi jurisdikciją nagrinėti ginčijamą ieškinį, o taip būtų tik tuo atveju, jei ieškinys nebūtų susijęs su Nyderlanduose iškelta ir nagrinėjama bankroto byla. Pagal suformuotą jurisprudenciją Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalimi išimtinė jurisdikcija iškelti pagrindinę bankroto bylą suteikiama valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismams, kurie nagrinėja ir sprendžia ieškinius dėl nuginčijimo, grindžiamus skolininko nemokumu(12).

30.      Tam, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirmiausia išnagrinėsiu lygiagretaus ieškinio dėl to paties sutartinio reikalavimo poveikį, daugiausia dėmesio skirdama su bankrotu susijusios išimties pagrindimui (1 poskirsnis). Toliau analizuosiu dviejų jurisprudencijoje nustatytų kriterijų turinį (2 poskirsnis).

1.      Dėl lygiagretaus ieškinio poveikio

31.      Kaip yra pasakęs vienas mokslininkas, bankroto bylos yra jurisprudenciniai ir teisiniai artefaktai. Nėra tokio dalyko kaip bankroto bylos „pobūdis“, pagal kurį būtų galima nustatyti tam tikrus tokios bylos požymius. Siekiant apibrėžti ar apibūdinti ieškinius svarbios yra teisinės (ir ekonominės) pasekmės, atsirandančios dėl tokio apibrėžimo ar apibūdinimo, ir sąlygos, kuriomis šios pasekmės gali būti pateisinamos(13). Atitinkamai bankroto bylos – tai bylos, kuriose bandoma spręsti bendrą kreditorių turto problemą(14) (toliau – bendro turto problema), sukuriant kolektyvinę procedūrą(15). Kolektyvinė procedūra, kuria siekiama įveikti destruktyvų turto grobstymą ir pateisinti pirmenybės tarp kreditorių egzistavimą, yra su bankrotu susijusios išimties raison d'être. Šioje išvadoje minėsiu „į rezultatą orientuotą požiūrį“.

32.      Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su ieškinio ekonominėmis ir teisinėmis pasekmėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodė, kad ginčijamas ieškinys turi pasekmių bankrutuojančios įmonės turto masei(16). Visų pirma jis mano, kad pateikdama ginčijamą ieškinį Belgijos teismui po OWB NL bankroto Oilchart siekia, kad būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas, kad vėliau galėtų pasinaudoti banko garantijomis. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad siekdama individualaus kredito išieškojimo Oilchart iš tikrųjų nori be konkurencijos išieškoti lėšas pagal OWB NL reikalavimą Danijos bendrovei OW Bunker. Belgijos teismuose nagrinėjamas lygiagretus ieškinys turėtų tiesioginės įtakos kreditorių eiliškumui ir galbūt bankrutuojančios įmonės turto masei(17). Taip kolektyvinė kreditorių procedūra pagal Nyderlandų bankroto taisykles galėtų būti apeita Belgijos teismo sprendimu, palankiu Oilchart, kuri, kaip neprivilegijuota kreditorė, išieškotų savo reikalavimą ne bendra tvarka. Vadinasi, ginčijamu ieškiniu būtų apeinamas kolektyvinio skolų išieškojimo mechanizmas, o būtent to ir siekiama išvengti nustatant su bankrotu susijusią išimtį.

33.      Kalbant apie lygiagrečius ieškinius, pažymėtina, kad vien vidaus nacionalinėje sistemoje kreditorių reikalavimų nagrinėjimas paprastai sustabdomas, kad būtų užkirstas kelias individualiam reikalavimų vykdymo užtikrinimui ar išieškojimui ne pagal bankroto bylą. Kai bankroto byla iškeliama tarpvalstybiniu lygiu, kitos valstybės narės turi pripažinti šią bylą(18). Tai reiškia, kad, kai kreditorių reikalavimų nagrinėjimas sustabdomas(19), šį sustabdymą turi pripažinti ir tos valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų apie tokio mechanizmo egzistavimą ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketinimą juo remtis. Vadinasi, kadangi nustatyta, kad nagrinėjamas reikalavimas buvo pateiktas likvidatoriui Nyderlanduose iškeltoje bankroto byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Oilchart ieškinio nagrinėjimas turi būti stabdomas, ar yra taikomas koks nors kitas apribojimas iškelti lygiagretų ieškinį. Tokiu atveju taip pat būtų galima teigti, kad nagrinėjamas reikalavimas ne tik materialiniu, bet ir procesiniu požiūriais yra bankroto bylos dalis, todėl jam taikomas Bankroto bylų reglamentas. Taigi, jeigu kreditorių reikalavimų nagrinėjimas yra sustabdomas arba apribojamas, turi būti daroma išvada, kad užsienio teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį.

34.      Toks požiūris, viena vertus, atitinka kreditorių interesų apsaugos imperatyvą ir bankroto bylų vienovės ir universalumo principus(20),  kuriais grindžiamas Bankroto bylų reglamentas(21). Kadangi bankroto bylos yra kolektyvinės bylos(22), vietos, kurioje yra pagrindinių skolininko interesų centras, teismas nagrinės didžiąją dalį su skolininku susijusių klausimų(23). Šiuo požiūriu siekiama apsaugoti kreditorių interesus ir jų eiliškumą nemokumo atveju ir užtikrinti veiksmingesnį ir efektyvesnį atsiskaitymą su kreditoriais(24).

35.      Šiuo atžvilgiu į vienoje valstybėje narėje iškeltas bankroto bylas turėtų būti visiškai atsižvelgiama kitose valstybėse narėse. Norėčiau pabrėžti, kad vienas iš pagrindinių Bankroto bylų reglamento tikslų – užtikrinti bankroto bylų veiksmingumą ir kartu neleisti ieškoti palankesnės teisinės padėties, o tai visų pirma matyti iš šio reglamento 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių. Šiuo atžvilgiu Sprendime Seagon(25) Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė, jog panašu, kad toks visų ieškinių, tiesiogiai susijusių su įmonės bankrotu, sukoncentravimas valstybės narės teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, irgi atitinka tikslą padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą(26). Vietoj to, kad kiekvienas kreditorius dalyvautų vertinant skolininko turtą ir nustatant kreditoriaus reikalavimų dėl negalėjimo sumokėti skolas tikrumą, bankroto metu tai atlieka likvidatorius visų kreditorių naudai, o taip ne tik sutaupoma išlaidų, bet ir skatinamas veiklos efektyvumas(27).

36.      Vadinasi, kai reikalavimas yra bankroto bylos dalykas, jis priklauso bankroto administratoriaus, veikiančio prižiūrint bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kompetencijai. Taigi iš esmės šis reikalavimas neturėtų būti dirbtinai pašalintas iš kolektyvinės bylos.

37.      Kita vertus, reikėtų taikyti prioriteto principą. Tai, kad buvo iškelta bankroto byla, kaip tai suprantama pagal Bankroto bylų reglamento 1 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad pasikeitė vienos iš šalių statusas. Svarbiausia iškeltos bankroto bylos pasekmė yra ta, kad pagal reglamentą bankroto byloms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė ir kad iškelta byla bus automatiškai pripažįstama visose kitose valstybėse narėse(28). Šis pripažinimas reiškia, kad kitos valstybės narės teismas neturi teisės tikrinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo sprendimo(29). Tai lemia, kad į bet kokį turtą, kuris sudaro nemokaus asmens turto masę, negali būti nukreiptas vieno kreditoriaus išieškojimas ir apeinama bankroto procedūra. Kai bylos dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių iškeliamos skirtingų valstybių narių teismuose, bet kuris teismas (išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia) turėtų vengti priimti sprendimą, nesuderinamą su bankroto byla(30).

38.      Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad neseniai priimtame didžiosios kolegijos sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors pagal Reglamento Nr. 44/2001, reglamento „Briuselis Ia“ pirmtako, kuriame numatyta ta pati išimtis, 1 straipsnio 2 dalies d punktą arbitražas aiškiai neįtrauktas į jo taikymo sritį, lis pendens taisyklė visų pirma taikoma arbitro priimtam sprendimui. Teisingumo Teismas nurodė, kad „teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, paskui, kai tokia jurisdikcija nustatoma, jis atsisako jurisdikcijos to teismo naudai“(31). Taigi Teisingumo Teismas pabrėžė (net ir srityje, kuri aiškiai nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį), jog svarbu, kad pirmesnis būtų teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia. Tai pagal analogiją taikant šioje byloje, svarbu paisyti bankroto bylą nagrinėjančio Nyderlandų teismo pirmumo.

39.      Šiuo atžvilgiu per posėdį Komisija tvirtino, kad bankroto bylos iškėlimas turi įtakos ne teismo, kuriame pareikštas lygiagretus ieškinys, jurisdikcijai, o ieškiniui taikytinai teisei. Komisijos nuomone, lex concursus lemia šio lygiagretaus ieškinio, kuris turėtų būti atmestas, priimtinumą arba pagrįstumą. Pirma, mano nuomone, dėl tokio požiūrio netenka prasmės jurisdikcijos taisyklės, numatytos Bankroto bylų reglamente, ypač jo 3 straipsnio 1 dalyje. Antra, teigdama, kad kitos valstybės narės teismas turi atmesti lygiagretų ieškinį, Komisija iš esmės pripažįsta, kad iš esmės lygiagretus ieškinys yra problemiškas. Vis dėlto tai paliekama nacionaliniam teismui, kuris, remdamasis užsienio lex concursus, turėtų priimti sprendimą dėl lygiagretaus ieškinio (t. y. atmesti iš esmės). Mano nuomone, siekiant užtikrinti minėtus tikslus(32), nacionalinis teismas, nesiimdamas nagrinėti užsienio lex concursus nuostatų, turėtų turėti galimybę paskelbti, kad neturi kompetencijos, remdamasis tuo, kad ginčijamas ieškinys priklauso išimtinei kitoje valstybėje narėje esančio bankroto bylų teismo jurisdikcijai. Toks požiūris užtikrintų didesnį teisinį saugumą bankroto byloje dalyvaujančioms šalims ir tam tikrą Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalies taikymo nuoseklumą skirtingose valstybėse narėse, kai bankroto byla iškeliama kurioje nors valstybėje narėje(33).

40.      Apibendrinant pažymėtina, jog iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad šiame teisme pareikštas reikalavimas yra tapatus Nyderlanduose iškeltoje bankroto byloje pareikštam reikalavimui. Kadangi buvo pripažintas skolininko bankrotas ir šis klausimas patenka į Nyderlandų bankroto taisyklių taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų išsiaiškinti, ar nėra sustabdytos bylos, dėl kurios kiti teismai negali nagrinėti šios bylos. Šiuo atveju teigčiau, kad ieškinys, grindžiamas sutartine prievole, dėl kurios Nyderlanduose iškelta bankroto byla ir dėl kurios iš esmės turėtų būti stabdomas atskirų kreditorių ieškinių nagrinėjimas, patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį ir į teismo, kuriame iškelta bankroto byla, jurisdikciją. Vis dėlto Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje kartais pareiškiama priešinga nuomonė, gana nenuosekli.

2.      Dėl jurisprudencijoje nustatyto dvejopo kriterijaus

41.      Nors Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje kalbama apie bankroto bylas, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši nuostata taip pat apima su bankrotu susijusius ieškinius. Šiuo atžvilgiu svarbiausiuose sprendimuose Gourdain(34) ir Seagon(35) Teisingumo Teismas nusprendė, kad su bankrotu susiję ieškiniai patenka ne į reglamento „Briuselis Ia“ pirmtako, o į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas taikė dvejopą kriterijų, nustatytą Sprendime Gourdain (toliau – Gourdain kriterijai).

42.      Visų pirma pagal šioje jurisprudencijoje priimtą formulę ieškinys, kuris tiesiogiai kyla iš bankroto bylos (pirmasis kriterijus) ir yra glaudžiai su ja susijęs (antrasis kriterijus), patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį(36), taigi nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį(37). Kartu su reikalavimu sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“, nurodytą reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalyje(38), aiškinti plačiai reglamente „Briuselis Ia“ numatyta su bankrotu susijusi išimtis taikoma tik toms byloms, kurios atitinka Gourdain kriterijus(39). Nors Teisingumo Teismas nuosekliai nurodė Gourdain kriterijus, praktikoje šie kriterijai buvo taikomi nenuosekliai(40).

43.      Visų pirma dėl to, kad Teisingumo Teismas linkęs nagrinėti abu kriterijus kartu(41), labai sunku nustatyti jų taikymo sritį ir tikslų turinį. Pavyzdžiui, jurisprudencija ne visada atitinka pirma minėtą formulę, be to, yra neaiškumų dėl šių dviejų kriterijų santykio ir kiekvieno kriterijaus turinio(42). Kartais Teisingumo Teismas analizuoja tik vieną kriterijų(43). Kartais jis vieną kriterijų laiko lemiamu ir nusprendžia, kad jis turi viršenybę prieš kitą(44), todėl kyla klausimas dėl šių kriterijų kumuliacinio pobūdžio. Taigi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ne visada nustatomos nuoseklios taisyklės. Atsižvelgdama į tai, paeiliui išnagrinėsiu šių kriterijų turinį ir taikymą.

a)      Dėl pirmojo kriterijaus – ieškinio, tiesiogiai susijusio su bankroto byla

44.      Siekdamas nustatyti, ar ieškinys tiesiogiai susijęs su bankroto byla, Teisingumo Teismas nagrinėja ieškinio teisinį pagrindą(45). Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas reikalauja nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose, ar nukrypti leidžiančiose normose, taikomose bankroto byloms(46). Teisingumo Teismas pabrėžė, kad reikia nustatyti, ar ginčijamas ieškinys grindžiamas nemokumo teise, ar kitomis teisės normomis(47).

45.      Iš pradžių, prieš analizuodama Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl šio kriterijaus, pateiksiu preliminarią pastabą dėl bylos faktinių aplinkybių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad po OWB NL bankroto Oilchart siekė areštuoti tam tikrus Belgijoje esančius jūrų laivus ir tai užtikrino. Siekdami panaikinti laivų areštą, laivų savininkai arba savidraudos draugijos („ P&I“ klubai) pateikė Oilchart garantijas dėl bendrovei OWB NL išrašytų sąskaitų faktūrų sumos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šių garantijų formuluotė leidžia Oilchart, be kita ko, pasinaudoti šiomis garantijomis remiantis dėl OWB NL priimtu teismo sprendimu.

46.      Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog byla patenka į reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, Belgijos teismo jurisdikcija dar turės būti nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad degalai buvo tiekiami Nyderlanduose ir kad bankroto byla taip pat buvo iškelta skolininko pagrindinių interesų centre šioje valstybėje narėje. Be to, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šioje byloje svarbu atskirti prievolės teisinį pagrindą ir šios prievolės vykdymo mechanizmą. Nors ieškinio teisinis pagrindas yra prievolės, kylančios iš kreditoriaus ir skolininko sutartinių santykių, šių prievolių vykdymas buvo užtikrintas areštuojant laivus ir nustatant garantijas. Todėl teigčiau, kad šiomis garantijomis yra užtikrinamos Oilchart teisės, o ne prievolės pagrindas.

47.      Atsižvelgdama į tai, toliau nagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl pirmojo kriterijaus, kuri varijuoja priklausomai nuo požiūrio.

48.      Kartais atrodo, kad Teisingumo Teismas pasirenka formalų požiūrį. Pavyzdžiui, Sprendime Riel jis konkrečiai nurodė, kad nuostata, kuria remiantis buvo pareikštas ieškinys dėl reikalavimų pripažinimo, „yra Austrijos bankroto teisės aktų sudedamoji dalis“, ir pridūrė, kad „iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad tokį ieškinį bankroto byloje gali pareikšti šioje byloje dalyvaujantys kreditoriai, jeigu užginčijamas šių kreditorių pareikštų reikalavimų tikslumas arba eiliškumas“(48).  Neseniai  Sprendime Tiger ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teismo paskirto nemokumo administratoriaus ieškinys turi teisinį pagrindą pagal Jungtinės Karalystės teisės normas, konkrečiai susijusias su bankrotu(49).

49.      Vis dėlto atrodo, kad Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgia į tai, ar ginčijamą ieškinį kreditoriai gali pareikšti individualiai prieš bankroto bylos nagrinėjimą, jam vykstant ar jam pasibaigus. Sprendime Nickel & Goeldner Spedition Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ieškinį galėjo pareikšti pats kreditorius, kol neprarado šios reikalavimo teisės iškėlus bankroto bylą, ir tokiu atveju dėl šio ieškinio būtų taikytos civilinėms ar komercinėms byloms taikomos jurisdikcijos taisyklės(50).  Panašiai Sprendime NK Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčijamas ieškinys, kurį, viena vertus, gali pareikšti pats kreditorius, tad jis nepriskiriamas išimtinei administratoriaus kompetencijai, ir kuris, kita vertus, nepriklauso nuo nemokumo bylos iškėlimo, negali būti laikomas tiesiogine ir neatsiejama tokios bylos pasekme(51).

50.      Taigi nagrinėjamu atveju, jei sprendimuose Riel ir Tiger priimta formulė būtų taikoma nominaliąja verte, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ieškinio teisinis pagrindas yra NFW 25 straipsnio 2 dalis, ir, nesant jokio ieškinio apibūdinimo šiame etape, Oilchart pareikštas ieškinys patenka į NFW nuostatų taikymo sritį, tad yra Nyderlandų bankrotą reglamentuojančių teisės aktų elementas. Vis dėlto, jei reiktų taikyti sprendimuose Nickel & Goeldner Spedition ir NK pateiktus argumentus, nagrinėjamą ieškinį kreditoriai galėtų pareikšti individualiai, todėl ieškinys gali neturėti tiesioginio ryšio su bankroto byla.

51.      Vis dėlto siekdamas atsižvelgti į su bankrotu susijusios išimties, visų pirma į bendro turto problemos teisines ir ekonomines pasekmes, Teisingumo Teismas turėtų taikyti pirmąjį kriterijų taip, kad būtų išsaugota tiek išimtinė bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcija(52), tiek kitų kreditorių interesai ir būtų draudžiama ieškoti palankesnės teisinės padėties(53). Todėl, kai pagrindinėje byloje ir bankroto byloje nagrinėjamas reikalavimas yra tapatus, Teisingumo Teismas turėtų išnagrinėti, ar jis priskirtinas bankroto procedūrai.

52.      Šiuo atžvilgiu, kadangi Teisingumo Teismas Sprendime Riel nusprendė, kad nacionalinėje teisėje numatytas ieškinys dėl reikalavimų pripažinimo turi būti pareikštas bankroto byloje, yra glaudžiai su ja susijęs ir kyla iš bankroto bylos(54), šis vertinimas turi būti mutatis mutandis taikomas įgyvendinant kreditoriaus teisę į mokėjimą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje.

53.      Be to, galima pažymėti, jog Sprendime H(55) Teisingumo Teismas konstatavo, kad aplinkybė, kad „tokį ieškinį iš esmės leidžiama pareikšti net ir tuo atveju, jei bankroto byla dėl atitinkamos bendrovės skolininkės turto nebuvo iškelta, <...> savaime nedraudžia tokio ieškinio kvalifikuoti kaip tiesiogiai iš bankroto bylos kylančio ir glaudžiai su ja susijusio ieškinio, darant prielaidą, kad šis ieškinys faktiškai pareiškiamas bankroto byloje“. Tokie reikalavimai „nukrypsta“ nuo bendrųjų civilinės ir komercinės teisės taisyklių būtent dėl skolininko nemokumo. Iš to išplaukia, kad skiriamasis požymis yra skolininko bankroto paskelbimas(56). Kai skolininkas pripažįstamas nemokiu ir ieškiniu siekiama išieškoti reikalavimą, kuris nukreipiamas į bankrutuojančios įmonės turto masę, šio reikalavimo teisinis pagrindas tampa lex concursus nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nuostata, o toks ieškinys turi būti kvalifikuojamas kaip ieškinys, tiesiogiai kylantis iš bankroto bylos.  

54.      Pridurčiau, kad visiškai logiška, jog daugumos reikalavimų, kurie patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, pagrindas yra įprastos civilinės ir komercinės teisės normos, ypač kai jie, kaip šiuo atveju, yra susiję su sutartinės prievolės sumokėti už prekių tiekimą vykdytinumu. Kitaip tariant, kai reikalavimas nukreipiamas į bankrutuojančios įmonės turto masę, nes iškelta bankroto byla ir nemokumo administratoriui pareikštas reikalavimas, jam taikomos toje byloje taikytinos nukrypti leidžiančios taisyklės. Priešingu atveju visi nemokumo administratoriui pateikti civilinio ir komercinio pobūdžio reikalavimai galėtų būti pareikšti kitos valstybės narės teisme, todėl reikalavimų centralizavimo ir vis attractiva concursus principai netektų prasmės(57).

55.      Taigi, mano nuomone, jei Teisingumo Teismas, taikydamas pirmąjį kriterijų (teisinio pagrindo kriterijų), laikysis į rezultatą orientuoto požiūrio, jis įgyvendins Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinės jurisdikcijos taisyklę(58), taip padidins bankroto bylų veiksmingumą ir prisidės prie to, kad būtų sutrukdyta ieškoti palankesnės teisinės padėties(59). Todėl teisinio pagrindo kriterijų laikyčiau kriterijumi, kuriuo Teisingumo Teismas nustato, ar prievolės pagrindas priskirtinas bankrutuojančios įmonės turto masei.

56.      Atitinkamai manau, kad OWB NL įsipareigojimų apimtis kartu su atitinkamomis Oilchart teisėmis sudaro ieškinio teisinį pagrindą. Tokio reikalavimo vykdymas priklauso nuo Nyderlandų nemokumo teisės nuostatų taikymo dėl Nyderlanduose pripažinto bankroto pasekmių(60). Taigi patarčiau Teisingumo Teismui padaryti išvadą, kad Oilchart reikalavimas tiesiogiai kyla iš bankroto bylos ir jo teisinis pagrindas yra reikalavimas, priskirtinas bankrutuojančios įmonės turto masei.

b)      Dėl antrojo kriterijaus – šio ieškinio ir bankroto bylos ryšio glaudumo

57.      Kalbant apie antrąjį kriterijų, pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, pagal Teisingumo Teismo priimtą formulę lemiamą reikšmę turi šio ieškinio ir bankroto bylos ryšio glaudumas(61).  Taigi pagal šį kriterijų galima atsižvelgti ne tik į teisinį pagrindą, bet ir į kitus aplinkybių nulemtus veiksnius.

58.      Iš esmės antruoju kriterijumi siekiama atsakyti į klausimą, ar ieškinys, panašus į nagrinėjamą ieškinį, gali būti pareikštas nagrinėjant bankroto bylą arba nepriklausomai nuo jos. Pavyzdžiui, Sprendime German Graphics Graphische Maschinen Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys, pareikštas nemokumo administratoriui remiantis nuosavybės teisės išlaikymo išlyga, nebuvo pakankamai glaudžiai susijęs su bankroto byla iš esmės dėl to, kad tokiame ieškinyje keltas teisės klausimas nepriklausė nuo bankroto bylos iškėlimo(62). Neseniai Sprendime Feniks Teisingumo Teismas nusprendė, kad actio pauliana, kuriuo kreditorius prašo pripažinti negaliojančiu jo atžvilgiu sandorį, tariamai pažeidžiantį jo teises, kuriuo skolininkas perleido nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, nebuvo susijęs su bankroto byla(63). Nagrinėjamu atveju, jeigu Teisingumo Teismas taikytų tokį „galimybės kriterijų“, turėtų pripažinti, kad nagrinėjamas ieškinys nepriklauso nuo bankroto bylos, nes jis gali būti pareikštas nepriklausomai nuo bet kurios bankroto bylos, nebent bankroto bylą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų numatyta galimybė ją sustabdyti.

59.      Taip pat kartais Teisingumo Teismas nagrinėja procesines aplinkybes, tirdamas, ar kreditorius siekia kolektyvinio, ar individualaus intereso. Pavyzdžiui, Sprendime F-Tex šalys tvirtino, kad asmens, kuriam perleistos reikalavimo teisės, pareikšto ieškinio pagrindas ir turinys iš esmės yra tokie patys kaip nemokumo administratoriaus pareiškiamo ieškinio dėl sandorių nuginčijimo(64). Vis dėlto Teisingumo Teismas motyvavo, kad „asmens, kuriam perleistos teisės, naudojimuisi įgytomis teisėmis taikomos kitos taisyklės nei tos, kurios taikytinos bankroto byloje“(65). Pirmiausia, kitaip nei nemokumo administratorius, kuris iš esmės privalo užtikrinti kreditorių interesus, asmuo, kuriam perleistos reikalavimo teisės, gali pats nuspręsti, ar pasinaudoti įgytomis reikalavimo teisėmis. Antra, kai asmuo, kuriam perleistos reikalavimo teisės, nusprendžia pasinaudoti reikalavimo teisėmis, jis veikia savo paties interesais ir siekdamas asmeninės naudos. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad ieškinys pagrindinėje byloje nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla(66). Jeigu Teisingumo Teismas taikytų šiuos argumentus pagrindinėje byloje, turėtų padaryti išvadą, kad Oilchart įgytos teisės įgyvendinimui taikomos kitos taisyklės nei bankroto bylose; Oilchart, kitaip nei likvidatorius, gali laisvai nuspręsti, ar pasinaudoti šia teise, ir veikti savo interesais. Todėl jos ieškinys nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla.

60.      Labiau į rezultatą orientuoto požiūrio buvo laikomasi Sprendime Valach, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo restruktūrizavimo planą atmetusio kreditorių komiteto pareigų apimtį. Konkrečiai jis nurodė, kad siekiant patikrinti, ar gali kilti kreditorių komiteto narių atsakomybė už tai, kad jie nepritarė restruktūrizavimo planui, reikės išanalizuoti, be kita ko, šiam komitetui bankroto procedūroje tenkančių pareigų apimtį ir tai, ar sprendimas nepritarti restruktūrizavimo planui atitinka šias pareigas. Šis ieškinys buvo pripažintas pakankamai glaudžiai susijusiu su bankroto byla(67). Nors sprendime nepaaiškintos priežastys, dėl kurių Teisingumo Teismas priėjo prie tokios išvados, mano nuomone, jo požiūrį galima paaiškinti būtinybe atsižvelgti į ieškinio poveikį bankrutuojančios įmonės turto masei ir ypač į pagrindinę pareigą išsaugoti turtą, kuris yra bankrutuojančios įmonės turto masės dalis. Remiantis šiuo kriterijumi, reikia daryti išvadą, kad bankroto byloje Oilchart negali gauti pajamų. Todėl reikėtų laikyti, kad ginčijamas ieškinys yra pakankamai glaudžiai susijęs su bankroto byla.

61.      Galiausiai Sprendime SCT Industri Teisingumo Teismas iš esmės nagrinėjo šalių ieškinių ryšį su turtu. Jis nusprendė, kad bankrutuojančios bendrovės ieškinys dėl nuosavybės teisių į akcijas, kurios buvo parduotos kitai bendrovei, susigrąžinimo yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, nes pardavimas įvyko remiantis bankroto nuostatomis. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad bankrutuojančios įmonės turtas padidėjo likvidatoriui pardavus ginčijamas akcijas(68). Panašiai ir šiuo atveju Oilchart ieškiniai akivaizdžiai daro poveikį bankrutuojančios įmonės turto masei. Taigi, remiantis šiuo kriterijumi, ginčijamas ieškinys yra pakankamai glaudžiai susijęs su bankroto byla.

62.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, priėjau prie išvados, kad Gourdain kriterijai turėtų būti aiškinami taip, kad būtų atsižvelgiama į bankroto bylos tikslą ir raison d'être, t. y. į bendro turto problemą ir veiksmingą turto valdymą. Siauras šių kriterijų aiškinimas lemia tai, kad kreditorius gali apeiti bankroto bylos taisykles, pasisavinti turtą ir suvaržyti kitų kreditorių teises. Taip jas apeiti būtų galima, jei egzistuoja kelios jurisdikcijos ir lygiagretus ieškinys kvalifikuojamas kaip civilinis ir komercinis ieškinys, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto manau, kad negalima taikyti reglamento „Briuselis Ia“, nepaisant išimtinės bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos(69), bankroto bylos veiksmingumo(70) ir imperatyvios nuostatos dėl kreditorių interesų apsaugos(71). Iš tiesų, pripažinus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetenciją pagal reglamentą „Briuselis Ia“, būtų pakenkta veiksmingam ir efektyviam bankroto bylų nagrinėjimui, o tai kenkia tinkamam vidaus rinkos veikimui(72). Kadangi šioje byloje nagrinėjamas reikalavimas yra tapatus reikalavimui, pateiktam nemokumo administratoriui Nyderlanduose, patarčiau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tiesiogiai kyla iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susijęs, todėl patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį.

63.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas ir Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad, kai valstybės narės teisme iškeliama bankroto byla dėl reikalavimo, susijusio su sutartine prievole sumokėti už prekių tiekimą, ir tas pats reikalavimas yra ieškinio nemokiai bendrovei, dėl kurios vykdoma ši bankroto byla, dalykas, šis ieškinys patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį.

C.      Antrasis klausimas

64.      Antrasis klausimas užduodamas tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų, kad ginčijamas ieškinys patenka į Bankroto bylų reglamento taikymo sritį.

65.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar NFW 25 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 daliai tiek, kiek pagal šią nuostatą ieškinys nemokiai bendrovei, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti pareikštas kitos valstybės narės nei ta, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teismuose.

66.      Iš pradžių priminsiu, kad Teisingumo Teismas per prejudicinio sprendimo procedūrą neturi spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise. Teisingumo Teismas apsiriboja Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu, kuris bus naudingas nacionaliniam teismui, turinčiam užduotį in fine nustatyti nacionalinės teisės nuostatų suderinamumą su Sąjungos teise, kad būtų galima išspręsti ginčą pagrindinėje byloje(73).

67.      Iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, ar NFW 25 straipsnio 2 dalis yra tikrasis ieškinio pagrindas, ir dėl teisingo šios nuostatos aiškinimo. Todėl, kaip jau minėjau, prieš priimdamas sprendimą dėl šios nuostatos atitikties Sąjungos teisei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės kvalifikuoti ieškinį ir nustatyti, ar iš tiesų ši nuostata gali būti nagrinėjamo ieškinio pagrindas(74).

68.      Dėl šios nuostatos suderinamumo su Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalimi pažymėtina, kaip jau minėjau(75), kad pastarąja nuostata siekiama nustatyti, kuris teismas yra kompetentingas iškelti bankroto bylą. Todėl joje nustatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė(76). Vis dėlto Teisingumo Teismas ją aiškino taip, kad ji suteikia išimtinę jurisdikciją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui(77).

69.      Šiuo atveju atrodo, jog NFW 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančiam skolininkui nepalankus teismo sprendimas neturi teisinės galios jo turto masei. Iš esmės atrodo, kad ja leidžiama pateikti ieškinius nenukreipiant jų į bankrutuojančios įmonės turto masę, tačiau nurodoma, kad šie ieškiniai nėra vykdytini bankroto turto masės atžvilgiu.

70.      Taigi prima facie vertinant vien NFW 25 straipsnio 2 dalies formuluotę neatrodo, kad ši nuostata patenka į Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes joje nenagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, o tiesiog leidžiama ne pagal šią tvarką pateikti neperžiūrėtinus ieškinius. Bet kokiu atveju NFW 25 straipsnio 2 dalis iš pažiūros atitinka Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalį, nes nesukelia pasekmių bankrutuojančios įmonės turto masei.

71.      Vis dėlto, jei taikant NFW 25 straipsnio 2 dalį susiformuoja praktika, leidžianti apeiti bankroto bylą ir išimtinę bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją (o tai turi patikrinti nacionalinis teismas), tokiu atveju gali būti laikoma, kad nacionaline priemone apeinama Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalis, todėl tokia priemonė jai prieštarauja.

72.      Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar dėl NFW 25 straipsnio 2 dalies taikymo pasikeičia kreditorių teisinė ar ekonominė padėtis, susijusi su bankrutuojančios įmonės turto mase ar bankroto byla (pavyzdžiui, kreditorių statusas ar eiliškumas arba bankrutuojančios įmonės turto masės sudėtis). Svarbu pažymėti, jog ING per posėdį Teisingumo Teisme tvirtino, kad Oilchart ieškiniai gali turėti pasekmių siekiant pasinaudoti laivų savininkų ir savidraudos draugijų suteiktomis garantijomis, t. y. trečiųjų asmenų atžvilgiu. Priešingai, jei taikant šią nuostatą tokių pasekmių neatsiras, tuomet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktas ieškinys yra neutralus šios bylos atžvilgiu.

73.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktą klausimą atsakyti, kad Bankroto bylų reglamento 3 straipsnio 1 dalis ir išimtinės jurisdikcijos principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai arba nacionalinė praktika, kuriais apeinama išimtinė valstybės narės teismo, į kurį dėl bankroto bylos kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija nagrinėti reikalavimą, susijusį su sutartine prievole sumokėti už prekių tiekimą, nukreiptą į bankrutuojančios įmonės turto masę.

IV.    Išvada

74.      Remdamasi pateiktu vertinimu, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą:

1.      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinami taip, kad, kai valstybės narės teisme iškeliama bankroto byla dėl reikalavimo, susijusio su sutartine prievole sumokėti už prekių tiekimą, ir tas pats reikalavimas yra ieškinio nemokiai bendrovei, dėl kurios vykdoma ši bankroto byla, dalykas, šis ieškinys patenka į Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 taikymo sritį.

2.      Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis ir išimtinės jurisdikcijos principas

turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai arba nacionalinė praktika, kuriais apeinama išimtinė valstybės narės teismo, į kurį dėl bankroto bylos kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija dėl reikalavimo, susijusio su sutartine prievole sumokėti už prekių tiekimą, nukreiptą į bankrutuojančios įmonės turto masę.

1      Originalo kalba: anglų.

2      OL L 351, 2012, p. 1.

3      Šis reglamentas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1), kuris pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 304, 1978, p. 36), iš dalies pakeistą vėlesniais susitarimais dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija).

4      OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191.

5      Bankroto bylų reglamentas buvo pakeistas 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/848 dėl bankroto bylų (OL L 141, 2015, p. 19), kuris nagrinėjamu atveju ratione temporis netaikomas.

6      Teigiama, kad prieš bankroto paskelbimą ING suteikė paskolą bendrovei OWB NL, o ši kartu su kitais grupės subjektais kaip garantiją perdavė ING visus esamus ir būsimus reikalavimus galutiniams klientams.

7      Pavyzdžiui, reglamento „Briuselis Ia“ 28 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „[j]eigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje valstybėje narėje, pareiškiamas ieškinys kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta pagal šio reglamento nuostatas“.

8      Nors šioje nuostatoje vartojama sąvoka „bankrotas“, atsižvelgiant į Bankroto bylų reglamentą ir Reglamentą (ES) 2015/848, akivaizdu, kad šiuo atveju labiau tinka sąvoka „nemokumas“, todėl ją minėsiu šioje išvadoje. Taip pat žr. 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva) (OL L 172, 2019, p. 18).

9      Teisingumo Teismo byloje vartojama sąvoka „bankrotas“. Todėl šioje išvadoje apibūdindama bylos aplinkybes arba Nyderlandų teisę vartoju šį terminą. Vis dėlto Sąjungos teisės kontekste vartojama sąvoka „nemokumas“, nes tiek Bankroto bylų reglamente, tiek Reglamente 2015/848 kalbama apie nemokumo bylas.

10      Tai, kad tai buvo tapatus reikalavimas, t. y. sąskaita faktūra ir suma buvo tos pačios, teismo posėdyje patvirtino ING, OWB NL kreditorė.

11      2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Etablissements Fr. Colruyt (C-221/15, EU:C:2016:704, 15 punktas) ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimas Grupo Norte Facility (C-574/16, EU:C:2018:390, 32 punktas).

12      Žr., be kita ko, 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Wiemer & Trachte (C-296/17, EU:C:2018:902, 23 punktas).

13      Eidenmuller, H., „What is an insolvency proceeding?“, American Bankruptcy Law Journal, 2018, 92(1), p. 53–72.

14      Pagal įtakingiausią bankroto teoriją, kreditorių susitarimo teoriją, nemokumas vertinamas kaip bendro turto problema, o atitinkamai nemokumo teisė – kaip specialių taisyklių, skirtų šiai problemai įveikti, rinkinys. Bendro turto problema dėl nemokumo kyla, kai visi kreditoriai turi reikalavimus bendrovei, kurios turto nepakanka visiems reikalavimams patenkinti. Atitinkamai nemokumas grindžiamas idėja, kad geresnis procesas būtų užkirsti kelią individualiems vykdymo užtikrinimo veiksmams ir tam tikru teisingu būdu paskirstyti skolininko turtą kreditoriams. Pageidautinas kolektyvinis procesas (žr. Jackson, T., „The Logic and Limits of Bankruptcy Law“, Beard Books, 2001, p. 11 ir paskesni).

15      Pagal analogiją žr. 2005 m. UNCITRAL Nemokumo teisės teisėkūros gaires (Jungtinės Tautos, 2005 m., p. 83, 26 punktas), kuriose nurodyta, kad „vienas iš pagrindinių nemokumo teisės principų yra tas, kad nemokumo bylos yra kolektyvinės bylos, kuriose reikalaujama, kad visų kreditorių interesai būtų apsaugoti nuo individualių vieno iš jų veiksmų“.

16      Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad ginčijamas ieškinys turi pasekmių bankrutuojančios įmonės turto masei, juolab kad juo siekiama išvengti viso turto paskirstymo arba sumažinti jo kiekį.

17      Kaip paaiškino ING savo rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje, jei Oilchart ieškinį patenkintų Belgijos teismai, ji galėtų gauti išmoką iš ING, dėl kurios iš Nyderlanduose turimo turto masės būtų išbrauktas reikalavimas, jai reiškiamas Nyderlanduose iškeltoje bankroto byloje.

18      Žr. Bankroto bylų reglamento 16 straipsnio 1 dalį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje įtvirtinta pirmumo taisyklė grindžiama abipusio pasitikėjimo principu. Iš tikrųjų būtent šis abipusio pasitikėjimo principas ne tik leido įgyvendinti privalomą jurisdikcijos sistemą, kurios turi laikytis visi teismai, kuriems taikomas Bankroto bylų reglamentas, bet taip pat pakeisti valstybėms narėms savo vidaus taisykles dėl sprendimų bankroto bylose pripažinimo ir leidimo vykdyti supaprastintu pripažinimo ir vykdymo mechanizmu (žr. 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo ERSTE Bank Hungary, C-527/10, EU:C:2012:417, 34 punktą).

19      Pagal analogiją žr. reglamento „Briuselis Ia“ 29 straipsnio 1 dalį. Taip pat žr., pavyzdžiui, Direktyvą 2019/1023, kurios 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte „atskirų vykdymo užtikrinimo priemonių sustabdymas“ apibrėžiamas kaip „kreditoriaus teisės užtikrinti reikalavimo skolininkui ir, jei taip numatyta nacionalinėje teisėje, užtikrinimą teikiančiai trečiajai šaliai įvykdymo teisminio, administracinio arba kito proceso kontekste laikinas sustabdymas arba teisės paimti ar realizuoti skolininko turtą arba verslą be teismo laikinas sustabdymas teisminės arba administracinės institucijos nurodymu arba teisės aktų nustatyta tvarka“.

20      Vienovės principas reiškia, kad yra viena bankroto byla. Universalumo principas reiškia, kad šios procedūros apima visą skolininko turtą, kad ir kur jis būtų. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bankroto bylų reglamentas grindžiamas jo 3 straipsnyje įtvirtintu pagrindinės (universaliosios) bylos ir šalutinės (teritorinės) bylos atskyrimu (žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, EU:C:2006:281, 28 punktą). Taip pat žr. 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Wiemer & Trachte (C-296/17, EU:C:2018:902, 40 punktas).

21      Šiuo požiūriu pažymėtina, kad pagal Bankroto bylų reglamentą „pagrindinę bankroto bylą galima iškelti valstybėje narėje, kurioje yra pagrindinių turtinių skolininko interesų centras“, ir patikslinama, kad „[šios bylos] yra universalaus pobūdžio ir taikomos visam skolininko turtui“. Žr. Bankroto bylų reglamento 12 konstatuojamąją dalį. Kaip pažymi generalinis advokatas M. Szpunar (išvada byloje Senior Home, C-195/15, EU:C:2016:369, 21 punktas), Bankroto bylų reglamentas atitinka ne bankroto bylų universalumo principu grindžiamą pamatinį modelį, o nuosaikesnio universalumo (taip pat vadinamo „modifikuotu universalumu“) modelį, nes šis reglamentas grindžiamas universaliuoju modeliu ir kartu jame numatytos specialiosios taisyklės, kurios veikia kaip išimtys ir pagal kurias jo universalumas koreguojamas arba padaromas nuosaikesnis.

22      Žr. šios išvados 31 punktą.

23      Pavyzdžiui, 2014 m. sausio 16 d. Sprendime Schmid (C-328/12, EU:C:2014:6, 39 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl sandorio nuginčijimo. Taip pat žr. 1996 m. gegužės 3 d. M. Virgós ir E. Schmit aiškinamąjį pranešimą dėl Konvencijos dėl bankroto bylų (Europos Sąjungos Tarybos dokumentas, 6500/96, DRS 8 (CFC), 3 punktas).

24      Iš Reglamento Nr. 1346/2000 2 ir 8 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jo tikslas – sudaryti sąlygas veiksmingai ir efektyviai vykdyti tarpvalstybines bankroto bylas, pagerinti ir pagreitinti jų vykdymą.

25      2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Seagon (C-339/07, EU:C:2009:83, 22 punktas).

26      Taip pat žr. Bankroto bylų reglamento 8 ir 16 konstatuojamąsias dalis.

27      Dėl tikslų užtikrinti efektyvias ir veiksmingas tarpvalstybines bankroto bylas žr. pagal analogiją 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Bank Handlowy ir Adamiak (C-116/11, EU:C:2012:739, 62 punktas).

28      Žr. Bankroto bylų reglamento 4 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį.

29      Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas pabrėžė tarpusavio pasitikėjimo principo, pagal kurį reikalaujama, kad kitų valstybių narių teismai pripažintų sprendimą iškelti tokią bylą, nesuteikiant teisės tikrinti ją iškėlusio teismo vertinimo dėl savo jurisdikcijos, taikymą (pagal analogiją žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, EU:C:2006:281, 42 punktą).

30      2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimas Riel (C-47/18, EU:C:2019:754, 42 punktas).

31      Šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 20 d. Sprendimą London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association (C-700/20, EU:C:2022:488, 43 ir 69 punktai). Norėčiau pridurti: kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, jog lis pendens taisyklė taikoma Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatytai išimčiai, tokia pati išvada darytina mutatis mutandis ir dėl reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos išimties.

32      Žr. šios išvados 34–37 punktus.

33      Pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimą Owusu (C-281/02, EU:C:2005:120, 31–42 punktai), kuriame Teisingumo Teismas teikė pirmenybę teisinio saugumo, Europos Sąjungoje įsisteigusių asmenų apsaugos ir vienodo jurisdikcijos taisyklių taikymo principams, primindamas, kad „Briuselio konvencijos konkretus tikslas yra numatyti bendras taisykles, pašalinant nepagrįstas [nuo jų nukrypstančias] nacionalines taisykles“. Dėl vienodo Bankroto bylų reglamento taikymo žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Lutz (C-557/13, EU:C:2015:227, 48 punktas).

34      1979 m. vasario 22 d. sprendimas (133/78, EU:C:1979:49).

35      2009 m. vasario 12 d. sprendimas (C-339/07, EU:C:2009:83, 20 punktas).

36      Šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Riel (C-47/18, EU:C:2019:754, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37      Reikia pažymėti, kad šis požiūris buvo patvirtintas, kai šie kriterijai kodifikuoti Reglamento 2015/848 6 straipsnyje, pagal kurį valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją nagrinėti visus ieškinius, tiesiogiai kylančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius.

38      Žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą German Graphics Graphische Maschinen (C-292/08, EU:C:2009:544, 23 punktas).

39      Garcimartin, F., „Insolvency-Related Judgments and Vis Attractiva Concursus: The EU Approach“ (2018 m. liepos 27 d.). Insolvency Intelligence 1 (2018). Žr. M. Virgós ir E. Schmit pranešimo, cituojamo 23 išnašoje, 77 punktą.

40      Žr. generalinio advokato M. Bobek kritiką dėl šių kriterijų taikymo jo išvadoje byloje NK (C-535/17, EU:C:2018:850, 44–53 punktai).

41      Žr., pavyzdžiui, 2019 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Tiger (C-493/18, EU:C:2019:1046) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Valach ir kt. (C-649/16, EU:C:2017:986).

42      Žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje NK (C-535/17, EU:C:2018:850, 44–46 punktai).

43      Žr., pavyzdžiui, 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Riel (C-47/18, EU:C:2019:754, 37 punktas).

44      Šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 21 d. Sprendimą CeDe Group (C-198/18, EU:C:2019:1001, 31 ir 32 punktai).

45      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Tünkers France ir Tünkers Maschinenbau (C-641/16, EU:C:2017:847, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Ten pat. Taip pat žr. 2019 m. vasario 6 d. Sprendimą NK (C-535/17, EU:C:2019:96, 28 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Riel (C-47/18, EU:C:2019:754, 36 punktas).

47      Žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Nickel & Goeldner Spedition (C-157/13, EU:C:2014:2145, 26 punktas).

48      Žr. 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą (C-47/18, EU:C:2019:754, 37 punktas).

49      Šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą (C-493/18, EU:C:2019:1046, 30 ir 31 punktai).

50      Žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą (C-157/13, EU:C:2014:2145, 28 punktas). Teisingumo Teismas pridūrė, jog „[t]ai, kad iškėlus bankroto bylą paslaugų teikėjui ieškinį dėl sumokėjimo pareiškia šioje byloje paskirtas bankroto administratorius ir kad jis gina kreditorių interesus, iš pagrindų nekeičia pateikto reikalavimo pobūdžio ir jam, kiek tai susiję su ginčo esme, taikomos tos pačios teisės normos“.

51      Žr. 2019 m. vasario 6 d. Sprendimą NK (C-535/17, EU:C:2019:96, 35 ir 36 punktai). Taip pat žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą German Graphics Graphische Maschinen (C-292/08, EU:C:2009:544, 31 punktas). Vis dėlto pastarajame sprendime liko neaišku, ar nepriklausomumo kriterijus susijęs su pirmuoju, ar su antruoju kriterijumi.

52      Žr. šios išvados 29 punktą.

53      Žr. šios išvados 35 punktą.

54      2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas (C-47/18, EU:C:2019:754, 33–40 punktai).

55      2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas (C-295/13, EU:C:2014:2410).

56      Priešingai, 2019 m. vasario 6 d. Sprendime NK (C-535/17, EU:C:2019:96) Teisingumo Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškinį gali pateikti pavieniai kreditoriai, nesvarbu, kuriuo metu – prieš bankroto procedūrą, jai vykstant arba pasibaigus, lėmė, kad jam taikytas reglamentas „Briuselis Ia“. Lieka neaišku, kodėl Teisingumo Teismas tai pripažino svarbia aplinkybe Sprendime NK, bet ne 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendime H (C-295/13, EU:C:2014:2410). Žr. šiuo klausimu Bork, R. ir van Zwieten, K. (red.), „Jurisdiction for actions which derive directly from the insolvency proceedings and are closely linked with them“, Bork, R. ir van Zwieten, K. (red.), Commentary on the European Insolvency Regulation, 2-asis leidimas (Oxford University Press, Oksfordas, 2022 m., 221–243 p.; internetinis leidimas, Oxford Academic, 2022 m. gegužės 19 d.).

57      Todėl nesutinku su Komisijos argumentu, kad nagrinėjamas ieškinys yra atskiras nuo bankroto bylos, nes jam iš esmės taikomos bendrosios teisės normos.

58      Žr. šios išvados 29 punktą.

59      Žr. šios išvados 35 punktą.

60      Pagal Bankroto bylų reglamento 4 straipsnio 1 dalį bankroto byloms ir jų pasekmėms iš principo taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Nagrinėjamu atveju bankroto pasekmėms taikoma Nyderlandų teisė.

61      Žr. 2009 m. liepos 2 d. Sprendimą SCT Industri (C-111/08, EU:C:2009:419, 22–25 punktai), 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Tünkers France ir Tünkers Maschinenbau (C-641/16, EU:C:2017:847, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2019 m. vasario 6 d. Sprendimą NK (C-535/17, EU:C:2019:96, 30 punktas).

62      2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas (EU:C:2009:544, 30 ir 31 punktai).

63      2018 m. spalio 4 d. sprendimas (C-337/17, EU:C:2018:805, 32 punktas).

64      2012 m. balandžio 19 d. sprendimas (C-213/10, EU:C:2012:215). Teisingumo Teismas net pripažino, kad „negalima neigti, kad teisė, kuria ieškovas pagrindinėje byloje grindžia savo ieškinį, susijusi su skolininko bankrotu, nes ji kyla iš teisės ginčyti sandorius, kuri pagal nacionalinį bankroto kodeksą suteikiama bankroto administratoriui“.

65      Žr. to sprendimo 42 punktą.

66      Žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimą F-Tex (C-213/10, EU:C:2012:215, 41–47 punktai).

67      2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Valach ir kt. (C-649/16, EU:C:2017:986, 38 punktas).

68      2009 m. liepos 2 d. sprendimas (C-111/08, EU:C:2009:419, 26–29 punktai).

69      Žr. šios išvados 29 punktą.

70      Žr. šios išvados 35 punktą.

71      Žr. šios išvados 34 punktą.

72      Žr. Bankroto bylų reglamento 2 konstatuojamąją dalį.

73      Šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 17 d. Sprendimą Consulmarketing (C-652/19, EU:C:2021:208, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74      Žr. šios išvados 25 ir 26 punktus.

75      Žr. šios išvados 23 punktą.

76      2014 m. sausio 16 d. Sprendimas Schmid (C-328/12, EU:C:2014:6, 27 punktas).

77      Žr. šios išvados 29 punktą.