Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,

pateikta 2024 m. birželio 13 d.(1)

Byla C‑305/22

C. J.

Baudžiamasis procesas

(Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindas – Vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimas vykdyti prašomam perduoti asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę – Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR – Nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimas, siekiant juos vykdyti kitoje valstybėje narėje – Išduodančiosios valstybės narės sutikimo nebuvimas – Išduodančiosios valstybės narės teisė pačiai vykdyti bausmę – Vykdančiosios teisminės institucijos pareiga vykdyti Europos arešto orderį“

I.      Įžanga

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(2), 4 straipsnio 5 ir 6 punktų bei ir 8 straipsnio 1 dalies c punkto bei 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje(3) 4 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio išaiškinimo.

2.        Šis prašymas pateiktas vykstant nacionaliniam procesui, kuriame Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) turi priimti sprendimą dėl Italijoje gyvenančio C. J. atžvilgiu išduoto nacionalinio orderio dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo galiojimo ir dėl jo atžvilgiu išduoto Europos arešto orderio galiojimo. Remdamosi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu Italijos teisminės institucijos atsisakė vykdyti šį Europos arešto orderį(4). Šios institucijos vienu metu priėmė sprendimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir C. J. skirtos bausmės vykdymo, nepaisydamos Rumunijos teisminių institucijų pateikto prieštaravimo, kad ši bausmė būtų vykdoma Italijoje.

3.        Ši byla yra šio Pagrindų sprendimo ir Pamatinio sprendimo 2008/909, kurie yra dvi pagrindinės teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemonės, sąsajos sudėtingumo pavyzdys.

4.        Šioje išvadoje, kurioje Teisingumo Teismo prašymu visų pirma bus nagrinėjami pirmasis–trečiasis prejudiciniai klausimai, teigsiu, kad teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu, kai nuosprendis pripažįstamas ir vykdomas nesilaikant Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytos tvarkos ir sąlygų. Tokiomis aplinkybėmis išduodančioji valstybė narė(5) išsaugo teisę įvykdyti šią bausmę, taigi vykdančioji teisminė institucija turi vykdyti Europos arešto orderį, perduodama prašomą perduoti asmenį šiai valstybei narei.

II.    Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

5.        2017 m. birželio 27 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) nuosprendžiu, iš dalies pakeistu ir įsiteisėjusiu priėmus 2020 m. lapkričio 10 d. Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija) sprendimą, C. J. buvo galutiniu sprendimu nuteistas ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme ir dėl daugybės nusižengimų jam uždrausta trejus metus naudotis tam tikromis teisėmis (toliau – apkaltinamasis nuosprendis).

6.        2020 m. lapkričio 20 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) išdavė vykdomąjį raštą dėl C. J. skirtos laisvės atėmimo bausmės. 2020 m. lapkričio 25 d. šis teismas išdavė Europos arešto orderį C. J. atžvilgiu.

7.        2020 m. gruodžio 31 d. Ministero della Giustizia (Teisingumo ministerija, Italija) pranešė Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) apie C. J. sulaikymą ir paprašė atsiųsti Europos arešto orderį italų kalba. Šis Europos arešto orderis buvo jai perduotas.

8.        Italijos teisminių institucijų prašymu 2021 m. sausio 14 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) joms perdavė apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu šis teismas nurodė nepritariantis tam, kad Italijos teisminės institucijos galimai pripažintų šį nuosprendį, siekiant jį įvykdyti Italijoje.

9.        Italijos teisminių institucijų prašymu 2021 m. sausio 20 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) pažymėjo, kad atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą atveju jis nesutiktų, kad Italijos Respublika pripažintų minėtą nuosprendį ir prisiimtų atsakomybę dėl bausmės vykdymo ir kad jis vėliau sieks tokio pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo pagal Pamatų sprendimą 2008/909.

10.      Vėliau vadovaudamosi Pagrindų sprendimo 2002/584 22 straipsniu Rumunijos valdžios institucijos pateikė Italijos teisminėms institucijoms prašymą suteikti informacijos apie sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo.

11.      2021 m. gegužės 6 d. sprendimu Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija) atsisakė perduoti C. J., pripažino apkaltinamąjį nuosprendį ir nurodė jį vykdyti Italijoje. Šis teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog C. J. teisėtai ir faktiškai gyveno Italijoje, nėra pagrindo reikalauti, kad bausmę jis atliktų Rumunijoje, nes šios bausmės vykdymas Italijoje labiau atitinka tikslą, kuriuo siekiama jo socialinės reintegracijos. Minėtas teismas konstatavo, kad, išskaičiavus jau atliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpius, bendra likusi atlikti bausmė yra 3 metai, 6 mėnesiai ir 21 diena.

12.      2021 m. gegužės 20 d. šis Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas) sprendimas buvo perduotas Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas). Vėliau Rumunijos valdžios institucijos gavo 2021 m. birželio 11 d. Romos prokuratūros nuosprendžių vykdymo tarnybos liudijimą, iš jo matyti, kad C. J. buvo skirtas namų areštas pagal Italijos teisę. Iš šio liudijimo, kiek tai susiję su vykdymo etapu, taip pat matyti, kad tai yra vykdomasis raštas su kartu paskirta lygtine bausme – namų areštu ir kad likusi neatlikta bausmė yra treji metai ir vienuolika mėnesių laisvės atėmimo, bausmės vykdymo pradžia – 2020 m. gruodžio 29 d., o bausmės pabaigos data – 2024 m. lapkričio 28 d.(6).

13.      2021 m. birželio 28 d. išsiųstu raštu Rumunijos teisminės institucijos pakartojo savo poziciją, nurodytą šios išvados 9 punkte ir pažymėjo, kad tol, kol nebus informuotos apie tai, kad laisvės atėmimo bausmė pradėta vykdyti įkalinant C. J., jos manys, kad išlaiko teisę vykdyti 2017 m. birželio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 22 straipsnio 1 dalį. Šios valdžios institucijos pridūrė, kad nacionalinis orderis dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir tarptautinė paieška nebuvo panaikinti ir vis dar galioja.

14.      2021 m. spalio 15 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) antrosios baudžiamųjų bylų kolegijos vykdymo tarnyba pateikė prieštaravimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

15.      Šis teismas pažymi, kad turi priimti sprendimą dėl nacionalinio orderio dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir Europos arešto orderio galiojimo, atsižvelgiant į tai, kad Rumunijos teisminės institucijos ir Italijos teisminės institucijos skirtingai aiškina tai, kaip visų pirma reikėtų sieti Pagrindų sprendimą 2002/584 ir Pamatinį sprendimą 2008/909. Tai reiškia, kad minėtas teismas turi nuspręsti, ar šis Rumunijos valdžios institucijų išduotas nacionalinis orderis turi būti panaikintas, jei manoma, kad Italijos valdžios institucijos jau įvykdė ar vykdo apkaltinamąjį nuosprendį.

16.      Taigi kyla klausimų, ar siekiant pripažinti teismo sprendimą vykdant Europos arešto orderį, kurį vykdančioji teisminė institucija atsisakė vykdyti pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą, reikia išduodančiosios valstybės narės sutikimo pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį ir 25 straipsnį ir ar išduodančiosios valstybės narės apkaltinamojo nuosprendžio perdavimas vykdančiajai valstybei narei gali būti laikomas sutikimu. Taip pat kyla klausimas, ar tokia procedūra, kuri būtų vykdoma pažeidžiant šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalį ir 25 straipsnį, galėtų sukelti teisinių padarinių nuosprendžiui, kiek tai susiję su jo vykdymu Rumunijos teritorijoje. Be to, reikėtų nustatyti, ar tol, kol nuteistajam nepranešta apie laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžią, išduodančioji valstybė narė tebeturi teisę vykdyti jos teritorijoje priimtus teismo sprendimus pagal minėto pamatinio sprendimo 22 straipsnio 1 dalį.

17.      Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 25 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jei Europos arešto orderį vykdanti teisminė institucija ketina taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 punktą, siekdama pripažinti apkaltinamąjį nuosprendį, ji privalo prašyti perduoti nuosprendį ir liudijimą, išduotus pagal Pamatinį sprendimą 2008/909/TVR, ir gauti nuosprendį priėmusios valstybės sutikimą pagal Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 4 straipsnio 2 dalį?

2.      Ar Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 punkto nuostatos, siejamos su Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 25 straipsniu ir 4 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį, išduotą laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, ir apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimas faktiškai netaikant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, pagal vykdančiosios valstybės teisę suteikus jam malonę ir sustabdžius bausmės vykdymą, prieš tai negavus nuosprendį priėmusios valstybės sutikimo pagal pripažinimo procedūrą, lemia tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusi valstybė praranda teisę jį vykdyti pagal Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 22 straipsnio 1 dalį?

3.      Ar Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir kuriuo remiantis išduotas Europos arešto orderis, kurį vykdyti buvo atsisakyta pagal [to paties pagrindų sprendimo] 4 straipsnio 6 punktą, pripažįstant nuosprendį, tačiau faktiškai netaikant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, pagal vykdančiosios valstybės teisę suteikus jam malonę ir sustabdžius bausmės vykdymą, prieš tai negavus nuosprendį priėmusios valstybės sutikimo pagal pripažinimo procedūrą, tampa nevykdytinas?

4.      Ar Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 5 punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad teismo sprendimas, kuriuo atsisakoma vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, ir apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 punktą, faktiškai netaikant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, pagal vykdančiosios valstybės teisę suteikus jam malonę ir sustabdžius bausmės vykdymą, prieš tai negavus nuosprendį priėmusios valstybės sutikimo pagal pripažinimo procedūrą, yra „trečiosios šalies apkaltinamasis nuosprendis už tą pačią veiką“?

5.      Jei į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 5 punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nuosprendis, kuriuo atsisakoma vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, ir apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 punktą, sustabdant bausmės vykdymą pagal vykdančiosios valstybės teisę, yra „vykdomas sprendimas“, kai nuteistojo asmens stebėsena dar nėra pradėta?“

18.      C. J., Rumunijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Šios šalys, išskyrus C. J., dalyvavo, kaip ir Prancūzijos vyriausybė, 2024 m. kovo 13 d. vykusiame teismo posėdyje, per jį, be kita ko, atsakė į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

III. Analizė

A.      Pirminės pastabos

19.      Rašytinėse pastabose C. J. nurodė, kad Tribunale di sorveglianza di Roma (Romos priežiūros teismas, Italija) 2023 m. vasario 7 d. nurodė likusią bausmės dalį atlikti namų arešto sąlygomis. Taigi Teisingumo Teismas išsiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašymą pateikti informacijos, kuria remiantis siekiama nustatyti, ar tokia informacija yra susijusi su jo prejudiciniais klausimais.

20.      2023 m. lapkričio 22 d. šis teismas atsakė negalintis patvirtinti šios informacijos, nes Italijos teisminės institucijos nuo 2021 m. nėra perdavusios jokių su C. J. susijusių dokumentų. Be to, minėtas teismas pažymėjo, kad jei informacija, susijusi su Italijoje vykusio proceso eiga, būtų įrodyta, atsakymas į pirmąjį–ketvirtąjį klausimus vis tiek būtų naudingas. Nebent tik penktasis klausimas galėtų būti laikomas nebeaktualiu.

21.      Atsižvelgdamas į šiuos aspektus manau, kad toliau šioje išvadoje reikia remtis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(7), t. y. kad C. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Italijoje situacija yra tokia, kad išduotas nacionalinis vykdomasis raštas dėl šios bausmės vykdymo su kartu paskirta lygtine bausme – namų areštu, kol Italijos teisminės institucijos priims sprendimą dėl laisvės atėmimui alternatyvios priemonės.

B.      Dėl pirmojo–trečiojo prejudicinių klausimų

22.      Pirmuoju–trečiuoju klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą ir 8 straipsnio 1 dalies c punktą bei Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 ir 5 dalis, 8 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnį reikia aiškinti taip, kad teisminė institucija gali pagrįstai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, remdamasi pirmojoje iš šių nuostatų nurodytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu, kai apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas ir vykdomas nesilaikant Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytos tvarkos ir sąlygų. Be to, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar tokiu atveju išduodančioji valstybė narė išsaugo teisę vykdyti šią bausmę ir ar vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti Europos arešto orderį perduodant prašomą perduoti asmenį tai valstybei narei.

23.      Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia pateikti du visiškai priešingus argumentus. Nors Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodytas neprivalomojo nevykdymo pagrindas gali būti taikomas ne tik Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytoje srityje, kiti šio proceso dalyviai laikosi priešingos nuomonės. Mane įtikina būtent pastaroji nuomonė.

24.      Reikia priminti, kad, Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu(8).

25.      Šio Pagrindų sprendimo reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis(9).

26.      Darytina išvada, pirma, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nustatytais pagrindais. Kita vertus, Europos arešto orderio vykdymas – tai principas, o atsisakymas jį vykdyti yra numatytas kaip išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai(10).

27.      Šio pagrindų sprendimo 3 straipsnyje nurodyti Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo pagrindai, o jo 4 ir 4a straipsniuose – jo neprivalomojo nevykdymo pagrindai(11).

28.      Taigi, nors Pagrindų sprendimo 2002/584 bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį(12). Iš tikrųjų šio Pagrindų sprendimo sistema palieka valstybių narių kompetentingoms institucijoms galimybę konkrečiais atvejais nuspręsti, kad išduodančiojoje valstybėje narėje skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje(13).

29.      Kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnyje išvardytais Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindais, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad perkeldamos šį pagrindų sprendimą į nacionalinę teisę valstybės narės turi diskreciją. Taigi jos gali perkelti šiuos pagrindus į savo vidaus teisę arba jų neperkelti. Jos taip pat gali pasirinkti apriboti situacijas, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, ir taip palengvinti prašomų perduoti asmenų perdavimą remiantis minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tarpusavio pripažinimo principu(14).

30.      Reikia priminti, kad kaip vienas iš neprivalomojo nevykdymo pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodyta galimybė vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu jis buvo išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas ir toji valstybė įsipareigoja vykdyti šią bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.

31.      Taigi šioje nuostatoje numatyto Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindo taikymas siejamas su dviem sąlygomis, t. y. pirma, prašomas perduoti asmuo turi būti vykdančiojoje valstybėje narėje, yra jos pilietis ar gyventojas, ir, antra, ši valstybė įsipareigoja pagal savo vidaus teisę vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis(15).

32.      Dėl pirmosios iš šių sąlygų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prašomas perduoti asmuo „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, kai joje faktiškai įsikuria, ir „yra“ joje, kai dėl nuolatinio tam tikros trukmės buvimo toje valstybėje narėje su ja yra įgijęs ryšių, analogiškų tiems, kurių atsiranda gyvenant joje(16).

33.      Kalbant apie antrąją iš minėtų sąlygų, iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto teksto matyti, kad bet koks atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį reiškia, jog vykdančioji valstybė narė tikrai įsipareigoja įvykdyti prašomam perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę(17). Taigi vien aplinkybė, kad ši valstybė pareiškė esanti „pasirengusi“ perimti bausmės įvykdymą, negali būti laikoma aplinkybe, galinčia pateisinti tokį atsisakymą. Darytina išvada, kad prieš atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pagal jos vidaus teisę(18).

34.      Taigi reikia užtikrinti, kad vykdančioji teisminė institucija galimybe atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį pasinaudotų tik su sąlyga, kad vykdančiojoje valstybėje narėje bus užtikrintas prašomam perduoti asmeniui skirtos bausmės faktinis vykdymas ir taip bus pasiektas minėtu Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiamą tikslą atitinkantis rezultatas(19).

35.      Kai vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, kad abi mano ką tik primintos sąlygos yra įvykdytos, ji dar turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis išduodančiojoje valstybėje narėje skirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Šis vertinimas leidžia šiai institucijai atsižvelgti į Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktu siekiamą tikslą, kurio esmė pagal suformuotą jurisprudenciją yra padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę(20). Taigi tam, kad vykdančioji teisminė institucija galėtų nuspręsti, ar, atsižvelgiant į nurodytą socialinės reintegracijos tikslą, reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, ji turi turėti diskreciją(21).

36.      Analizuodama, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis išduodančiojoje valstybėje narėje skirtos bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, vykdančioji teisminė institucija turi bendrai įvertinti visas konkrečias prašomo perduoti asmens situaciją apibūdinančias aplinkybes, galinčias parodyti, ar yra šio asmens ir vykdančiosios valstybės narės ryšių, leidžiančių konstatuoti, kad minėtas asmuo pakankamai integravosi šioje valstybėje ir dėl to išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtos laisvės atėmimo bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo vykdymas vykdančiojoje valstybėje narėje padės įgyvendinti pagal šio 4 straipsnio 6 punktą siekiamą socialinės reintegracijos tikslą(22).

37.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nurodė, kad reikia atsižvelgti į Pamatinį sprendimą 2008/909. Konkrečiai kalbant, šio pamatinio sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje pateikiamas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios gali leisti teisminei institucijai įsitikinti, kad vykdančiajai valstybei narei vykdant bausmę bus prisidėta prie tikslo sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reintegracijai įgyvendinimo. Tarp šių aplinkybių iš esmės yra nurodytas asmens ryšys su vykdančiąja valstybe nare ir aplinkybė, kad ši valstybė narė yra jo šeimos gyvenimo ir interesų centras, atsižvelgiant, be kita ko, į jo šeiminius, kalbinius, kultūrinius, socialinius ar ekonominius ryšius su minėta valstybe(23).

38.      Taigi yra sąveika tarp Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Pamatinio sprendimo 2008/909. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia sąveika egzistuoja, konstatuodamas, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą tikslas yra toks pats kaip ir nurodytasis šioje 9 konstatuojamojoje dalyje bei siekiamas pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnį, kuriame daroma nuoroda į šio 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą, minėtos aplinkybės taip pat svarbios bendram vertinimui, kurį turi atlikti vykdančioji teisminė institucija, taikydama šį pagrindą(24).

39.      Vis dėlto Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Pamatinio sprendimo 2008/909 sąveika neapsiriboja vien vertinimu, susijusiu su teisėtu interesu, pateisinančiu išduodančiojoje valstybėje narėje skirtos bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Iš tiesų Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnyje numatyta, kad jis bausmių vykdymui taikomas daug plačiau, kai valstybė narė nusprendžia taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalyje numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą.

40.      Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnyje išdėstyta: „[n]edarant poveikio Pamatinio sprendimo [2002/584] taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka Pamatinio sprendimo [2002/584] nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę Pamatinio sprendimo [2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais, arba kai ji veikdama pagal Pamatinio sprendimo [2002/584] 5 straipsnio 3 dalį nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo“.

41.      Mano manymu, iš Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio matyti, kad įgyvendindama Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalyje numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą vykdančioji teisminė institucija turi laikytis Pagrindų sprendime 2008/909 nustatytos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje pripažinimo ir vykdymo kitoje nei apkaltinamąjį nuosprendį priėmusioje valstybėje narėje tvarkos ir sąlygų(25). Tam yra kelios priežastys.

42.      Pirma, reikia pacituoti Pamatinio sprendimo 2008/909 12 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad jis „taip pat turėtų būti mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui <...> [P]amatinio sprendimo [2002/584] 4 straipsnio 6 [punkte] ir 5 straipsnio 3 [punkte] numatytais atvejais. Tai, inter alia, reiškia, kad[,] nedarant poveikio Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR taikymui, vykdančioji valstybė galėtų patikrinti, ar esama šio pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, įskaitant patikrinimą dėl dvigubo baudžiamumo, jei vykdančioji valstybė pateikė šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą nuosprendžio pripažinimui ir vykdymui būtiną deklaraciją, siekdama apsvarstyti, ar nuteistąjį asmenį perduoti, ar vykdyti bausmę Pamatinio sprendimo [2002/584] 4 straipsnio 6 [punkte] numatytais atvejais“. Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas, pavyzdžiui, pabrėžia, kad vykdančioji valstybė narė turi patikrinti, ar egzistuoja Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnyje numatyti nepripažinimo ir nevykdymo pagrindai, tai, mano nuomone, jokiu būdu neužkerta kelio patikrinti kitas sąlygas.

43.      Pagrindų sprendime 2002/584 ir Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytų tvarkų ryšį įgyvendinant Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nurodytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą taip pat patvirtina Pamatinio sprendimo 2008/909 I priede pateiktos liudijimo formos f punktas. Šis liudijimas perduodamas kartu su nuosprendžiu, kad šis būtų pripažintas ir vykdomas, ir jame turi būti nurodytas šis pagrindas, kai juo remiamasi. Darytina išvada, kad atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį minėtu pagrindu nuosprendį priėmusi valstybė narė turi perduoti nuosprendį ir liudijimą pagal šiame pamatiniame sprendime nustatytas taisykles.

44.      Antra, sąlyga, pagal kurią prieš Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodytu pagrindu atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pagal jos vidaus teisę, mano nuomone, apima vykdančiosios valstybės narės teisės nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamas Pamatinis sprendimas 2008/909(26). Vadinasi, pagal šio pamatinio sprendimo 25 straipsnio nuostatas ir siekiant užtikrinti veiksmingą tokios bausmės vykdymą, vykdančioji teisminė institucija turi laikytis minėtame pamatiniame sprendime nustatytos nuosprendį priėmusios valstybės narės nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo tvarkos ir sąlygų.

45.      Trečia, kaip pagrįstai nurodė Rumunijos vyriausybė per teismo posėdį, nėra pagrindo manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino numatyti du skirtingus teisinius režimus, susijusius su sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimu ir vykdymu, priklausomai nuo to, ar buvo išduotas Europos arešto orderis.

46.      Ketvirta, iš 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija)(27) matyti, kad, kai vykdančioji teisminė institucija ketina perduoti asmenį pagal persekiojimo tikslu išduotą Europos arešto orderį pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 dalį, šiam perdavimui taikoma sąlyga, kad asmuo būtų grąžintas į vykdančiąją valstybę narę, kad joje atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam paskirtą bausmę, šios bausmės vykdymą vykdančiojoje valstybėje narėje reglamentuoja Pamatinis sprendimas 2008/909(28). Pagal analogiją taip, mano nuomone, turi būti ir Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo atžvilgiu.

47.      Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad, taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytą Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindą, prašomam perduoti asmeniui paskirtos bausmės pripažinimas ir vykdymas turi būti vykdomas laikantis Pagrindų sprendime 2008/909 nustatytos tvarkos ir sąlygų.

48.      Tai man leidžia manyti, kad vykdančiojoje valstybėje narėje negali būti veiksmingai vykdomas prašomam perduoti asmeniui paskirtos bausmės vykdymas, jeigu ši valstybė narė nesilaiko šios tvarkos ir šių sąlygų. Taigi tam, kad galėtų įsipareigoti vykdyti prašomam perduoti asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, patikrinant, ar ji turi galimybę faktiškai vykdyti šią bausmę pagal savo vidaus teisę(29), ir taip išvengti bet kokios šio asmens nebaudžiamumo rizikos, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą, vykdančioji valstybė narė turi turėti teisę atnaujinti minėtos bausmės vykdymą pagal Pagrindų sprendime 2008/909 nustatytas taisykles.

49.      Dabar reikia išdėstyti šias taisykles.

50.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip ir Pagrindų sprendime 2002/584, Pamatiniame sprendime 2008/909 baudžiamojoje srityje konkrečiai įtvirtinti abipusio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai. Šiuo pamatiniu sprendimu stiprinamas teisminis bendradarbiavimas nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo srityje, kai asmenys kitoje valstybėje narėje buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ar su laisvės atėmimu susijusiomis priemonėmis, siekiant palengvinti jų socialinę reintegraciją(30).

51.      Pagal minėto pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1 dalį jo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reintegracijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo kitos valstybės narės teismo paskirtą bausmę.

52.      Šiuo tikslu Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje numatyta, kad vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija iš principo privalo patenkinti prašymą pripažinti pagal 4 ir 5 straipsnius jai perduotą nuosprendį ir vykdyti kitoje valstybėje narėje skirtą laisvės atėmimo bausmę ar su laisvės atėmimu susijusią priemonę. Iš esmės ji gali atsisakyti patenkinti tokį prašymą tik remdamasi nepripažinimo ir nevykdymo pagrindais, kurių baigtinis sąrašas pateiktas minėto pamatinio sprendimo 9 straipsnyje(31).

53.      Be to, Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 2–4 dalyse numatytos griežtos sąlygos, kurių turi laikytis vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, adaptuodama išduodančiojoje valstybėje narėje skirtą bausmę, ir jos yra šiai institucijai pagal šio pamatinio sprendimo 8 straipsnio 1 dalį tenkančios pagrindinės pareigos pripažinti jai perduotą nuosprendį ir nedelsiant imtis visų būtinų priemonių bausmei, kurios trukmė ir pobūdis atitinka išduodančiojoje valstybėje priimtu nuosprendžiu skirtos bausmės trukmę ir pobūdį, vienintelės išimtys(32).

54.      Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė nuosprendį priėmusiai valstybei narei, kuri paprastai inicijuoja joje priimto nuosprendžio baudžiamojoje byloje pripažinimo ir vykdymo procesą kitoje valstybėje narėje, perduoti tokį nuosprendį šiai valstybei narei kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta šio pamatinio sprendimo I priede.

55.      Minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[n]uosprendis ir liudijimas gali būti perduodami, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus pasikonsultavusi su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis, įsitikina, kad vykdančiajai valstybei vykdant bausmę bus sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti socialinę nuteistojo asmens reabilitaciją“.

56.      Be to, Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „[v]ykdančioji valstybė gali savo iniciatyva prašyti išduodančiąją valstybę perduoti jai nuosprendį ir liudijimą. <...> Pagal šią dalį pateikti prašymai neįpareigoja išduodančiosios valstybės perduoti nuosprendį ir liudijimą“.

57.      Šio pamatinio sprendimo 5 straipsnyje aprašyta sprendimo ir liudijimo perdavimo tvarka.

58.      Remdamasis šiomis nuostatomis darau išvadą, kad, pirma, norint pripažinti šį nuosprendį ir vykdyti bausmę, būtina, kad nuosprendį priėmusi valstybė narė perduotų Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytą nuosprendį ir liudijimą, nes šis perdavimas yra tam tikra nuosprendį priėmusios valstybės narės sutikimo, kad bausmės vykdymą perimtų vykdančioji valstybė narė, išraiška. Taigi nuosprendis pripažįstamas ir bausmė vykdoma remiantis šiame liudijime nurodyta informacija. Be to, nuosprendį priėmusi valstybė narė gali panaikinti šį liudijimą šio pamatinio sprendimo 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis(33), visų pirma, jei siūlomas bausmės adaptavimas šiai valstybei narei netinka.

59.      Kita vertus, nuosprendį priėmusi valstybė narė neprivalo atlikti tokio perdavimo(34). Jeigu ji tai padaro, vadinasi, sutinka, kad nagrinėjama bausmė būtų vykdoma vykdančiojoje valstybėje narėje. Darytina išvada, kad, neperdavus nuosprendžio kartu su šiame pamatiniame sprendime numatytu liudijimu, vykdančioji valstybė narė neturi teisės savo teritorijoje vykdyti nuosprendį priėmusioje valstybėje narėje paskirtos bausmės, nes ši su tuo nesutiko. Kitaip negali būti, kai taikomas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytas neprivalomojo nevykdymo pagrindas.

60.      Taigi bausmę vykdančioji valstybė narė gali įsipareigoti vykdyti bausmę tik pagal Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytą tvarką, pagal kurią reikalaujama glaudaus ir aktyvaus bendradarbiavimo su nuosprendį priėmusia valstybe nare(35) ir ypač šios valstybės narės sutikimo, kad bausmė būtų vykdoma vykdančiojoje valstybėje narėje. Nuosprendį priėmusios valstybės narės atliekamas nuosprendžio perdavimas vykdančiajai valstybei narei pagal Europos arešto orderio vykdymo procedūrą neatitinka šios sąlygos, kai, kaip šiuo atveju, prie šio nuosprendžio nepridedama šiame pamatiniame sprendime numatyto liudijimo, be to, pirmoji valstybė narė nedviprasmiškai išreiškia prieštaraujanti, kad paskirta bausmė būtų vykdoma antrojoje valstybėje narėje.

61.      Taigi, įgyvendinant Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytą tvarką, per išankstines konsultacijas, kuriomis įgyvendinamas lojalaus bendradarbiavimo principas, sukuriamas išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pasitikėjimas. Jei nuosprendį priėmusi valstybė narė atsisako perduoti bausmės vykdymą, vykdančioji valstybė narė negali vienašališkai pasisavinti kompetencijos vykdyti šią bausmę ir negali remtis Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nustatytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu.

62.      Priešingai, nei Nyderlandų vyriausybė teigia šioje byloje, manau, kad būtinybė gauti nuosprendį priėmusios valstybės narės sutikimą nesumažina Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalyje numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo veiksmingumo. Iš tiesų, taikant į šį reikalavimą, šioje nuostatoje numatytas atsisakymas vykdyti sprendimą yra tik sąlyginis ir neturi būti laikomas netaikytinu. Šiame etape negalima daryti prielaidos, kad nuosprendį priėmusi valstybė narė atsisakys perduoti nuosprendį kartu su liudijimu. Ši valstybė narė, kaip ir vykdančioji valstybė narė, iš tiesų gali būti įsitikinusi, kad bausmės vykdymas pastarosios teritorijoje padės pasiekti tikslą palengvinti nuteistojo socialinę reintegraciją.

63.      Be to, neabejotina, kad remdamasis Pagrindų sprendimo 2008/909 25 straipsniu Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad jokia šio sprendimo nuostata negali turėti įtakos neprivalomojo nevykdymo pagrindo, nurodyto Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, taikymo apimčiai ar jo taikymo tvarkai(36). Vis dėlto tai reiškia ne tai, kad nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo sąlygos netaikomos, kai remiamasi šiuo nevykdymo pagrindu, o veikiau tai, kad šios sąlygos taikomos tik tiek, kiek jos suderinamos su šio pamatinio sprendimo nuostatomis(37). Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas parodė norą nesusilpninti minėto pamatinio sprendimo tikslo, t. y. perduoti asmenis, kurių atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis.

64.      Nemanau, kad reikalavimas, kuriuo vadovaujantis Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo taikymas galimas tik nuosprendį priėmusiai valstybei narei sutikus, rodo kokį nors nesuderinamumą su šio sprendimo nuostatomis. Veikiau priešingai, tokia sąlyga, kiek ja apribojama vykdančiosios teisminės institucijos galimybė atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, padeda sustiprinti šiuo pamatiniu sprendimu nustatytą perdavimo sistemą, įtvirtinant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę(38). Taikant šį nevykdymo pagrindą, visų pirma turi būti laikomasi reikalavimo, kad prašomam perduoti asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė galėtų būti faktiškai vykdoma toje valstybėje narėje(39).

65.      Be to, Teisingumo Teismas neabejotinai nurodė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Pamatinio sprendimo 2008/909 sąsaja turi padėti pasiekti tikslą palengvinti atitinkamo asmens socialinę reintegraciją ir kad tokia reintegracija suinteresuotas ne tik nuteistasis, bet ir Europos Sąjunga apskritai(40). Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nors neprivalomojo nevykdymo pagrindu, numatytu Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, visų pirma siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę, šis tikslas, kad ir koks svarbus būtų, iš tikrųjų negali kliudyti tam, kad įgyvendindamos šį pagrindų sprendimą valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas minėto 4 straipsnio 6 punktas(41).

66.      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tikslas padidinti prašomo perduoti asmens socialinės reintegracijos galimybes pasibaigus bausmės, kuri jam buvo paskirta, vykdymui nėra absoliutus ir jam negali būti teikiama pirmenybė tikslo sukurti veiksmingą perdavimo tarp valstybių narių sistemą atžvilgiu.

67.      Be to, kaip per teismo posėdį pagrįstai nurodė Prancūzijos vyriausybė, pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnį tiek išduodančiosios valstybės narės, tiek vykdančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turi būti įsitikinusios, kad tarpusavio pripažinimo procedūra nagrinėjamoje situacijoje atitinka tikslą skatinti nuteistojo asmens socialinę reintegraciją. Taigi šis bendro sutarimo reikalavimas tiesiogiai prieštarauja minčiai, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą tik vykdančioji valstybė narė gali nuspręsti, ar bausmės vykdymas jos teritorijoje yra pagrįstas. Išduodančioji valstybė narė taip pat turi vertinti tai, kad bausmės vykdymas vykdančiosios valstybės narės teritorijoje palengvintų nuteistojo asmens socialinę reintegraciją, ir šis tikslas yra platesnio masto nei tikslas, kad bausmė būtų vykdoma išduodančiojoje valstybėje narėje. Priešingas sprendimas reikštų, kad būtų sukurta dvejopa apkaltinamųjų nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo sistema, o tai prieštarautų Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio nuostatoms. Nors ne Europos arešto orderio kontekste abi valstybės narės turėtų būti įsitikinusios, kad socialinės reintegracijos skatinimo tikslas buvo pasiektas, Europos arešto orderio vykdymo kontekste šį vertinimą gali atlikti tik vykdančioji valstybė narė. Vis dėlto, kaip jau minėjau šioje išvadoje, nemanau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino sukurti tokį dvejopą režimą.

68.      Taip pat manau, kad dėl tikslo palengvinti nuteistojo socialinės reintegracijos galimybes negali pradingti teisėti valstybės narės, kurioje bausmė buvo paskirta, interesai, susiję su bausmės vykdymu jos teritorijoje. Iš tiesų atsižvelgiant į skirtingas bausmės funkcijas visuomenėje, kiekvienai valstybei narei būdingi baudžiamosios politikos sumetimai gali paskatinti nuosprendį priėmusią valstybę narę pageidauti, kad, nepaisant to, kad su prašomo perduoti asmens socialine reintegracija susiję sumetimai gali tam trukdyti, paskirta bausmė būtų vykdoma jos teritorijoje(42). Šiuo atžvilgiu galima paminėti nuosprendžių dėl terorizmo pavyzdį.

69.      Manau, kad, kai valstybė narė nusprendžia išduoti Europos arešto orderį laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, tai daroma todėl, kad ji nori, kad prašomas perduoti asmuo būtų jai perduotas siekiant įvykdyti šią bausmę jos teritorijoje. Jeigu ši valstybė narė būtų pirmiausia numačiusi galimybę, kad nuosprendis gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, ji būtų taikiusi Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytą sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo mechanizmą.

70.      Susiklosčius tokiai situacijai, kai prašoma pripažinti išduodančiojoje valstybėje narėje priimtą nuosprendį ir jį vykdyti, pats šios procedūros dalykas yra tai, kad atitinkamas asmuo ne tik neperduodamas šios valstybės narės institucijoms, bet lieka vykdančiojoje valstybėje narėje, kad atliktų joje savo bausmę(43).

71.      Vis dėlto tais atvejais, kai nuosprendį priėmusi valstybė narė pageidauja išduoti Europos arešto orderį, užuot įgyvendinusi Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytą perdavimo mechanizmą, tarpusavio pripažinimo principas turi kitokių pasekmių. Iš tiesų šis principas reiškia, kad vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti jai pateiktą Europos arešto orderį.

72.      Reikalavimas gauti nuosprendį priėmusios valstybės narės sutikimą leidžia užtikrinti laisvą pasirinkimą, kurį ši valstybė turi turėti tarp dviejų teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemonių. Kaip jau paaiškinau, ši valstybė narė neturi pareigos išduoti Pagrindų sprendime 2008/909 numatyto liudijimo. Atsižvelgiant į tai, kad ši valstybė narė priėmė savarankišką sprendimą dėl pirmenybės teikimo Europos arešto orderiui, šio sprendimo reikia paisyti. Taigi negalima daryti prielaidos, kad atsisakymo vykdyti šį orderį atveju ta pati valstybė narė būtų pasirengusi atsisakyti minties, kad bausmė būtų vykdoma jos teritorijoje. Priešingai, Europos arešto orderio išdavimas rodo, kad ji pageidauja, kad bausmė būtų vykdoma jos teritorijoje.

73.      Nyderlandų vyriausybės pozicija, pagal kurią Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto įgyvendinimas prilygtų nuosprendžio pripažinimui, dėl kurio nereikėtų gauti nuosprendį priėmusios valstybės narės sutikimo, lemia tokį paradoksą: tai reiškia, kad teisminė institucija, išduodama Europos arešto orderį siekiant įvykdyti bausmę, sutinka, kad ši bausmė prireikus gali būti vykdoma kitoje valstybėje narėje, o išduodančioji valstybė narė atsisako jurisdikcijos vykdyti šią bausmę. Pagrindinis Europos arešto orderio tikslas – užtikrinti, kad prašomas perduoti asmuo būtų perduotas orderį išdavusiai teisminei institucijai. Kitaip tariant išduodant Europos arešto orderį nesiekiama bausmės vykdymo jurisdikciją perkelti kitai valstybei narei.

74.      Norėdama išlaikyti savo vykdymo įgaliojimus išduodančioji valstybė narė nepažeidžia tarpusavio pasitikėjimo principo. Iš tiesų vykdančioji valstybė narė iš esmės privalo vykdyti prašymą bendradarbiauti, pateiktą išduodant Europos arešto orderį. Kaip per teismo posėdį pagrįstai nurodė Prancūzijos vyriausybė, susiklosčius tokiai situacijai, šis principas negali būti pagrindas pripažinti ir vykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimą, kai to nebuvo nei siekiama, nei pageidaujama.

75.      Priešingas aiškinimas reikštų, kad vykdančioji valstybė narė įgytų jurisdikciją vykdyti nuosprendį, nors valstybė narė, kurioje jis buvo priimtas, neatsisakė tokios jurisdikcijos, kaip matyti iš to, kad buvo išduotas Europos arešto orderis siekiant vykdyti šį nuosprendį. Tai prieštarautų tarpusavio pasitikėjimo principui, kuris, esant tokiai situacijai, visų pirma reiškia, kad vykdančioji valstybė narė vykdo Europos arešto orderį. Kaip per teismo posėdį nurodė Komisija, Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, kaip perdavimo principo išimtį įtvirtinančioje nuostatoje ir atsižvelgiant į joje numatyto nevykdymo pagrindo neprivalomąjį pobūdį, nustatyta ne nuteistojo asmens teisė būti perduotam, o tik tokia galimybė. Ši galimybė gali būti taikoma tik tam tikromis sąlygomis.

76.      Taigi, neįmanoma išvengti Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytos tvarkos, nes, nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis numatoma pripažinti apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamosiose bylose, tik laikantis šiame pamatiniame sprendime nustatytų taisyklių galima pasiekti teisingą pusiausvyrą, užtikrinant nuosprendį priėmusios valstybės narės teises.

77.      Šioje byloje neabejotina, kad buvo nesilaikyta Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytos tvarkos ir sąlygų dėl teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo C. J. atžvilgiu. Iš tiesų Italijos teisminės institucijos atsisakė vykdyti C. J. atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį, kartu pripažindamos apkaltinamąjį nuosprendį ir nurodydamos jį vykdyti Italijoje, nors Rumunijos teisminės institucijos išreiškė savo nepritarimą dėl tokio pripažinimo ir tokio vykdymo už Rumunijos teritorijos ribų.

78.      Taigi Italijos teisminės institucijos nesilaikė tarpusavio pripažinimo principo, įtvirtinto Pamatiniame sprendime 2008/909, todėl negali remtis šiuo principu prieš išduodančiąją valstybę narę. Taigi pastaroji išsaugo teisę vykdyti nagrinėjamą teismo sprendimą savo teritorijoje. Nors Pamatinio sprendimo 2008/909 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ta valstybė narė nebegali vykdyti nuosprendžio, kai jis pradėtas vykdyti vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, taip pat reikia, kad šis nuosprendis būtų vykdomas pagal tame pamatiniame sprendime nustatytas taisykles. Taip nėra tuo atveju, kai sprendimas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nesilaikant šiame pamatiniame sprendime nustatytos tvarkos ir sąlygų ir, be kita ko, išduodančiajai valstybei narei nepranešus apie nuosprendį, prie kurio pridėtas šiame pamatiniame sprendime numatytas liudijimas. Pripažinus, kad tokiu atveju bausmės vykdymo pradžia vykdančiojoje valstybėje narėje gali panaikinti išduodančiosios valstybės narės kompetenciją vykdyti šią bausmę, atsirastų galimybė apeiti Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytas taisykles.

79.      Reikia pridurti, kad net jei būtų perduotas nuosprendis kartu su šiame pamatiniame sprendime numatytu liudijimu, būtų galima kelti klausimą, ar nacionalinis vykdomasis raštas dėl lygtinės bausmės – namų arešto – vykdymo, kol Italijos teisminės institucijos priims sprendimą dėl įkalinimui alternatyvios priemonės, gali būti laikomas šios bausmės vykdymo pradžia, kaip tai suprantama pagal minėto pamatinio sprendimo 22 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto nemanau, kad šioje byloje būtina nagrinėti šį aspektą, nes bet kuriuo atveju nebuvo laikomasi tame pačiame pamatiniame sprendime nustatytos tvarkos ir sąlygų(44).

80.      Be to, kadangi vykdančiosios teisminės institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti C. J. atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį neatitinka Sąjungos teisės, išduodančioji teisminė institucija gali tęsti šio asmens perdavimo procedūrą, palikdama galioti šį orderį arba išduodama naują, kad būtų lengviau įgyvendintas Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiamas kovos su nebaudžiamumu tikslas(45). Kitaip tariant, negalima teigti, kad nagrinėjamas Europos arešto orderis nebeturi jokio tikslo ir poveikio. Be to, išduodančiojoje valstybėje narėje priimtas nuosprendis, kuriuo grindžiamas šis orderis ir apie kurį kalbama Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punkte, išlieka vykdytinas. Kaip Rumunijos vyriausybė nurodė per posėdį, kai perdavimas įvyks, išduodančioji valstybė narė prireikus turės atsižvelgti į to pamatinio sprendimo 26 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, ši nuostata tiek, kiek ji reikalauja atsižvelgti į bet kokį laikotarpį, kuriuo nuteistasis buvo sulaikytas vykdančiojoje valstybėje narėje, užtikrina, kad šis asmuo galiausiai nebūtų sulaikytas taip, kad bendra jo sulaikymo trukmė tiek vykdančiojoje, tiek išduodančiojoje valstybėje narėje viršytų laisvės atėmimo bausmės, kuria jis buvo nuteistas išduodančiojoje valstybėje narėje, trukmę(46).

IV.    Išvada

81.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktus pirmąjį–trečiąjį prejudicinius klausimus:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 4 straipsnio 6 punktas ir 8 straipsnio 1 dalies c punktas bei 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje 4 straipsnio 2 ir 5 dalys, 8 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 25 straipsnis

turi būti aiškinami taip:

teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, remdamasi pirmojoje iš šių nuostatų nurodytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu, jei apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas ir vykdomas nesilaikant Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytos tvarkos ir sąlygų. Susiklosčius tokiai situacijai, išduodančioji valstybė narė išlaiko teisę vykdyti šią bausmę, o vykdančioji teisminė institucija turi įvykdyti Europos arešto orderį, perduodama prašomą perduoti asmenį tai valstybei narei.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      OL L 190, 2002, p. 1.

3      OL L 327, 2008, p. 27.

4      Šioje nuostatoje numatyta, kad vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, „jei Europos arešto orderis yra išduotas, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę“.

5      Šioje išvadoje išduodančioji valstybė narė taip pat gali būti vadinama nuosprendį priėmusia valstybe nare.

6      Ši pažyma buvo papildyta kita, kuri Rumunijos teisminėms institucijoms buvo perduota 2021 m. liepos 14 d. ir kurioje nurodyta: „[k]iek tai susiję su namų areštu, laukiame, kol priežiūros teismas priims sprendimą dėl alternatyvios priemonės“.

7      Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi nurodyti faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus: žr., be kita ko, 2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Ministero dell’Istruzione ir INPS (C‑270/22, EU:C:2023:933, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

8      Žr., be kita ko, 2023 m. birželio 6 d. Sprendimą O. G. (Europos arešto orderis dėl trečiosios šalies piliečio) (C‑700/21, EU:C:2023:444, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas O. G.).

9      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

10      Žr. Sprendimą O. G. (33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

11      Žr. Sprendimą O. G. (34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

12      Žr., be kita ko, 2020 m. kovo 11 d. Sprendimą SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2020:191, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

13      Žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimą SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2020:191, 41 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

14      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

15      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16      Žr. Sprendimą O. G. (47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

19      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 92 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip savo išvadoje byloje Popławski (C‑579/15, EU:C:2017:116) pažymėjo generalinis advokatas Y. Bot, „įgyvendinant tarpusavio pripažinimo principą ir dėl būtinybės pašalinti bet kokią nebaudžiamumo riziką būtina turėti omenyje tai, kad jei bausmės vykdymo perėmimas vykdančioje valstybėje narėje nėra įmanomas, nesvarbu, dėl kokios priežasties, Europos arešto orderis turi būti vykdomas“ (57 punktas).

20      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21      Žr. Sprendimą O. G. (53 punktas).

22      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (60 ir 61 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).

23      Žr., be kita ko, Sprendimą O. G. (62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24      Žr. Sprendimą O. G. (63 punktas).

25      Šiuo klausimu taip pat žr. Komisijos pranešimo. Europos arešto orderio išdavimo ir vykdymo vadovo (OL C, C/2023/1270) 2.5.2 ir 5.5.2 punktus, iš kurių matyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytu atveju turi būti taikomas Pamatinis sprendimas 2008/909, kad būtų galima perduoti nuosprendį valstybei narei, kurioje jis vykdomas.

26      Šiuo klausimu žr. Komisijos pranešimą. Nuteistųjų ir laisvės atėmimo bausmių perdavimo Europos Sąjungoje vadovas (OL C 403, 2019, p. 2), kurio 11.1 punkte nurodyta, kad, „[r]emiantis Pamatinio sprendimo [2008/909] 25 straipsniu ir 12 konstatuojamąja dalimi, tais atvejais, kai taikomi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 [punktas] ir 5 straipsnio 3 [punktas], bausmės vykdymui tiek, kiek tai suderinama su Pagrindų sprendimu 2002/584, mutatis mutandis taikomos nacionalinės Pamatinio sprendimo įgyvendinimo teisės nuostatos“. Tame pačiame punkte taip pat nurodyta, kad „[š]io pamatinio sprendimo [2008/909] ir Pagrindų sprendimo 2002/584 ryšys nustatytas Pamatinio sprendimo [2008/909] 25 straipsnyje ir 12 konstatuojamojoje dalyje“ ir kad „prieš atsisakydama vykdyti [Europos arešto orderį] pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 [punktą] vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi patikrinti, ar faktiškai įmanoma įvykdyti bausmę pagal jos nacionalinę teisę, kuria įgyvendinamas Pamatinis sprendimas [2008/909]“ (išskirta mano).

27      C‑314/18, EU:C:2020:191.

28      Žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimą SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2020:191, 49 ir paskesni punktai).

29      Žr., be kita ko, 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Aachen (C‑819/21, EU:C:2023:841, 19 punktas).

31      Žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Aachen (C‑819/21, EU:C:2023:841, 20 punktas).

32      Žr., be kita ko, 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimą AV (Bendras nuosprendis) (C‑221/19, EU:C:2021:278, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33      Šioje nuostatoje nurodyta, kad, „[k]ol bausmė nepradėta vykdyti vykdančiojoje valstybėje, išduodančioji valstybė gali panaikinti joje išduotą liudijimą, nurodydama panaikinimo priežastis. Panaikinus liudijimą, vykdančioji valstybė nebevykdo bausmės“.

34      Šiuo klausimu žr. šios išvados 26 išnašoje nurodytą vadovą, kurio 1.1 punkte nurodyta, kad pagal Pamatinį sprendimą 2008/909 „išduodančioji valstybė neprivalo perduoti teismo sprendimo, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje“, ir kad „[i]šduodančioji valstybė turi galutinę teisę nuspręsti dėl perdavimo, jeigu ji yra patenkinta bausmės adaptavimu ir bausmės vykdymo modalumais“. Be to, vadovo 3.1 punkte nurodyta, kad abiem Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais „išduodančioji valstybė neprivalo vykdyti prašymo perduoti nuosprendį. Tai logiškai lemia faktas, kad išduodančioji valstybė tebėra vienintelis subjektas, po nusikalstamos veikos padarymo priėmęs nuosprendį, kurį priimti jis turėjo suverenią kompetenciją. Taip išduodančioji valstybė išlaiko tam tikras galimybes savo nuožiūra įvertinti vykdančiosios valstybės, nuteistojo asmens arba jų abiejų prašymus“.

35      Visų pirma vykdančioji valstybė narė privalo pateikti nuosprendį priėmusiai valstybei narei tam tikrą informaciją, kaip antai numatytą Pamatinio sprendimo 2008/909 12 ir 21 straipsniuose.

36      Žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sut (C‑514/17, EU:C:2018:1016, 48 punktas).

37      Žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sut (C‑514/17, EU:C:2018:1016, 48 punktas).

38      Žr., be kita ko, 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sut (C‑514/17, EU:C:2018:1016, 43 ir 44 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).

39      Žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sut (C‑514/17, EU:C:2018:1016, 49 punktas).

40      Žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimą SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2020:191, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41      Žr., be kita ko, 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sut (C‑514/17, EU:C:2018:1016, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip savo išvadoje byloje SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2019:427) pažymėjo generalinis advokatas P. Pikamäe, kalbėdamas apie Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punktą, „[t]aigi tikslas sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo asmens socialinei [reintegracijai] nėra absoliutus ir gali būti derinamas su kitais reikalavimais“ (61 punktas).

42      Šiuo klausimu žr. šios išvados 6 išnašoje nurodytą vadovą, kurio 3.1 punkte teigiama, kad „[p]avyzdžiui, išduodančioji valstybė gali pageidauti neperduoti nuteistojo asmens, jeigu, atsižvelgiant į vykdančiojoje valstybėje galiojančias nuostatas dėl paleidimo nesuėjus terminui ir lygtinai, toje valstybėje numatytas trumpesnis įkalinimo laikotarpis. Sprendžiant, kur nusikaltėliui geriausia atlikti bausmę, taip pat gali būti atsižvelgiama į nukentėjusių interesus. Be to, valstybė narė gali vengti perduoti asmenį, jeigu toks perdavimas reikštų, kad asmuo sugrįš į savo gimtosios šalies nusikalstamą aplinką ir tai nebus naudinga jo socialinei [reintegracijai]“. Tame pačiame punkte pažymėta, kad „[v]isiška išduodančiosios valstybės teisė spręsti savo nuožiūra taip pat matyti iš Pamatinio sprendimo [2008/909] 13 straipsnio, kuriame nurodyta, kad, kol vykdančioji valstybė nepradėjo vykdyti bausmės, išduodančioji valstybė gali atšaukti liudijimą, nurodydama priežastis. Šiais aspektais taip pat žr. 17 straipsnio 3 dalį“. Be to, nurodyta, kad „[v]alstybės narės vis labiau suvokia, kad sprendžiant dėl nuteistųjų bausmės vykdymo, įskaitant tarptautinį perdavimą tarp įkalinimo įstaigų, turėtų būti atsižvelgiama į nukentėjusiųjų nuomones. Nukentėjusiųjų gali būti ir vykdančiojoje valstybėje, ir išduodančiojoje valstybėje. Daugelis valstybių narių patvirtino procedūrą, kuria naudodamiesi nukentėjusieji turi galimybę, kad su jais būtų konsultuojamasi dėl perdavimo ir į jų nuomonę būtų atsižvelgiama. Vis dėlto taip nėra sukuriama nukentėjusiųjų teisė pasipriešinti perdavimui“.

43      Žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Aachen (C‑819/21, EU:C:2023:841, 39 punktas).

44      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad byloje Fira (C‑215/24), be kita ko, keliamas klausimas, ar pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą atsisakius vykdyti Europos arešto orderį siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę vykdančioji valstybė narė gali sustabdyti šios bausmės vykdymą.

45      Šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimą Puig Gordi ir kt. (C‑158/21, EU:C:2023:57, 141 punktas).

46      Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą JZ (C‑294/16 PPU, EU:C:2016:610, 43 punktas).