1.

Šis Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant bylą dėl išimtinės autorių teisių administravimo sutarties (toliau – sutartis), sudarytos tarp Seven.One Entertainment Group GmbH, transliuojančiosios organizacijos, kuri rengia ir transliuoja „SAT.1 Gold“ ( 2 ) Vokietijoje (toliau – ieškovė), ir Corint Media GmbH, kolektyvinio administravimo organizacijos, kuri gina ir įgyvendina privačių televizijos kanalų ir radijo stočių autorių teises (toliau –atsakovė). Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad būtų įgyvendinta ieškovės teisė gauti teisingą kompensaciją už jos transliacijų įrašų atgaminimą, kurį fiziniai asmenys atlieka savo asmeniniam naudojimui. Atsakovė teigia, kad neprivalo užtikrinti šios teisės įgyvendinimo, nes, nors pagal nacionalinę autorių teisę leidžiama kopijuoti transliacijų įrašus asmeniniam naudojimui, joje nenumatyta jokios atitinkamos teisės į kompensaciją.

2.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2001/29/EB ( 3 ) 2 straipsnio e punkto ir 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo. Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte transliuojančiosioms organizacijoms suteikta išimtinė teisė atgaminti savo transliacijų įrašus. Pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nuspręsti apriboti šios direktyvos 2 straipsnyje numatytas išimtines atgaminimo teises, numatydamos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį. Ši išimtis taikoma atgaminimui bet kurioje laikmenoje, kai fizinis asmuo atgamina savo asmeniniam naudojimui ( 4 ), su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją. Savo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas) siekia išsiaiškinti, ar nacionalinėje teisėje gali būti nustatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis dėl transliacijų įrašų atgaminimo, nesuteikiant transliuojančiosioms organizacijoms teisės gauti teisingos kompensacijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar teisingos kompensacijos netaikymas gali būti pateisinamas tuo, kad tam tikros transliuojančiosios organizacijos, kaip televizijos programų gamintojos, turi teisę į kompensaciją už jų „viduje“ sukurtų televizijos programų kopijavimą asmeniniam naudojimui ( 5 ).

3.

Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

4.

5 straipsnyje „Išimtys ir apribojimai“ įtvirtinta:

„<…>

2.   Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

5.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikomos redakcijos 1965 m. rugsėjo 9 d.Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, toliau – UrhG) ( 6 ) 53 straipsnio 1 dalis yra 1 antraštinės dalies 6 skirsnyje ir joje nustatyta, kad:

„Fiziniam asmeniui leidžiama pasidaryti individualių asmeniniam naudojimui skirtų kūrinio kopijų bet kurioje laikmenoje, jeigu kopijos naudojamos nesiekiant tiesioginių arba netiesioginių komercinių tikslų ir jeigu jos padarytos nenaudojant akivaizdžiai neteisėtai pagaminto ar paskelbto egzemplioriaus. Asmeniui, kuriam leidžiama daryti kopijas, jų gali padaryti trečiasis asmuo, jeigu jos daromos nemokamai arba jeigu jos daromos popieriuje arba panašioje laikmenoje fotografavimo būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus.“

6.

UrhG 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Jeigu, atsižvelgiant į kūrinio pobūdį, tikėtina, kad jis bus kopijuojamas pagal 53 straipsnio 1 arba 2 dalį arba 60a–60f straipsnius leidžiamu būdu, kūrinio autorius turi teisę gauti iš prietaisų ir laikmenų, kurie vieni ar kartu su kitais prietaisais, laikmenomis arba priedais yra naudojami tokioms kopijoms daryti, gamintojo teisingą atlyginimą.“

7.

UrhG 87 straipsnyje nustatyta:

„1.   Transliuojančiosios organizacijos turi išimtinę teisę

<…>

4.   Mutatis mutandis taikoma 10 straipsnio 1 dalis bei 1 antraštinės dalies 6 skirsnio nuostatos, išskyrus 47 straipsnio 2 dalies antrą sakinį ir 54 straipsnio 1 dalį.

<…>“

8.

Ieškovė tvirtina, kad atsakovė turi užtikrinti, jog būtų įgyvendinta sutartyje numatyta ieškovės teisė į „tuščių laikmenų mokestį“ kaip kompensacija už žalą, padarytą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui pagal UrhG 53 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį. Ieškovė teigia, kad patiria „didelę žalą“ dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, ypač dėl jos kanalo programų įrašymo (internetiniais) vaizdo įrašymo įrenginiais. Atsakovė atsikerta, kad negali patenkinti ieškovės reikalavimo, nes pagal UrhG 87 straipsnio 4 dalį transliuojančiosios organizacijos neturi teisės į UrhG 54 straipsnio 1 dalyje numatytą tuščių laikmenų mokestį.

9.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir UrhG 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą transliuojančiosios organizacijos turi išimtinę teisę atgaminti savo transliacijų įrašus. UrhG 87 straipsnio 4 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalyje ši atgaminimo teisė apribota taikant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį ir nenumatant teisės į kompensaciją. Dėl šios priežasties UrhG 87 straipsnio 4 dalis ( 7 ) gali būti nesuderinama su Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktu ir 5 straipsnio 2 dalies b punktu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią nacionalinėje teisėje numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis gali apriboti išimtinę atgaminimo teisę tik tuo atveju, jei teisių turėtojui sumokama teisinga kompensacija ( 8 ). Jeigu nacionalinėje teisėje numatyta išimtis dėl teisės į teisingą kompensaciją suderinama su Direktyva 2001/29, „tuščių laikmenų mokestis“ pagal sutartį nemokamas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atmesti jam pareikštą ieškinį. Vis dėlto, jeigu ši išimtis nesuderinama su Direktyva 2001/29, ieškovės ieškinys turi būti patenkintas, nes pagal sutartį atsakovė privalo surinkti tuščių laikmenų mokestį ieškovės vardu.

10.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad teisės į teisingą kompensaciją nesuteikimas transliuojančiosioms organizacijoms yra nepagrįstas. Tai, kad transliuojančiosios organizacijos, kaip filmų gamintojos, gali turėti teisę į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio d punktą, nepateisina šios išimties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad per daugelį privačių transliuojančiųjų organizacijų televizijos kanalų transliuojama daugiausia užsakomoji produkcija ir kad filmų gamintojo teisė paprastai priklauso ne transliuojančiosioms organizacijoms, o kino studijoms. Bet kuriuo atveju radijo transliuotojai filmų negamina. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad teisės į tuščių laikmenų mokestį nesuteikimas transliuojančiosioms organizacijoms gali prieštarauti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 straipsnyje įtvirtintam vienodo požiūrio principui. Taip pat kyla klausimas, ar šis teisės nesuteikimas prieštarauja Chartijos 11 straipsniui dėl teisės į saviraiškos laisvę, nes taip apribojama transliavimo laisvė.

11.

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

12.

Ieškovė, Vokietijos, Italijos ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Per 2023 m. kovo 29 d. posėdį ieškovė, atsakovė, Vokietijos ir Austrijos vyriausybės bei Komisija buvo išklausytos ir atsakė į Teisingumo Teismo užduotus klausimus.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimus užduoda siekdamas išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybei narei draudžiama nustatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, taikomą transliuojančiųjų organizacijų išimtinei teisei atgaminti savo transliacijų įrašus, ir kartu joms nesuteikti teisės į teisingą kompensaciją už tokį kopijavimą.

14.

Ieškovė, atsakovė ir Komisija tvirtina, kad negalima nesuteikti transliuojančiosioms organizacijoms teisės į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, nes dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui joms daroma didesnė nei minimali žala. Ieškovė ir atsakovė pažymi, kad transliacijų kopijavimas asmeniniam naudojimui naudojant stacionariuosius įrenginius ir internetines paslaugas yra plačiai paplitęs ir daro didelę žalą transliuojančiosioms organizacijoms. Transliuojančiųjų organizacijų arba jų licenciatų verslininkų teikiamos mediatekų paslaugos yra mažiau patrauklios, nes vartotojai gali naudotis savo asmeninėmis kopijomis nemokamai. Transliuojančiosios organizacijos taip pat netenka pajamų iš reklamos, nes žiūrovai, kurie įrašinėja transliacijas, dažnai jų nežiūri tiesiogiai. Ieškovė ir atsakovė per posėdį nurodė, kad pagal Vokietijos teisę iš jokios kitos kategorijos teisių turėtojų nėra atimta teisė gauti teisingą kompensaciją. Taip pat nereikalaujama, kad teisių turėtojai, kuriems mokama kompensacija, įrodytų, jog patyrė finansinės žalos, arba nurodytų jos dydį. Atsakovė priduria mananti, kad kopijavimas asmeniniam naudojimui per se daro žalą transliuojančiosioms organizacijoms.

15.

Ieškovė mano, kad gamintojų atgaminimo teisė pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio d punktą ir transliuojančiųjų organizacijų atgaminimo teisė pagal jos 2 straipsnio e punktą skiriasi. Daugeliu atvejų transliuojančiosios organizacijos, ypač radijo transliuotojai, negamina filmų. Tai, kad retais atvejais transliuojančiosios organizacijos taip pat gamina filmus, nepateisina teisės į kompensaciją už transliacijų kopijavimą asmeniniam naudojimui netaikymo. Taigi teisės į tuščių laikmenų mokestį nesuteikimas transliuojančiosioms organizacijoms yra nepagrįsta diskriminacija. Dėl jo pažeidžiama ir Chartijos 11 straipsnyje pripažįstama saviraiškos ir informacijos laisvė bei Chartijos 17 straipsnyje saugoma teisė į nuosavybę.

16.

Vokietijos ir Austrijos vyriausybės tvirtina, kad tam tikros kategorijos teisių turėtojams gali būti netaikoma teisė į kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui, jeigu dėl šios kategorijos subjektams būdingų savybių arba šių teisių naudojimo būdo teisių turėtojai patiria minimalią žalą ( 9 ). Jos pažymi, kad pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą saugomas „transliaciją sudarantis techninės ir organizacinės veiklos rezultatas“ ir kad transliacijų turinys nėra šioje nuostatoje numatytos transliuojančiųjų organizacijų teisės objektas. Taigi šio turinio atgaminimą reikia atskirti nuo transliacijos ar signalo, kuriuo ji perduodama, atgaminimo ( 10 ). Šios vyriausybės nurodo, kad pagrindinė transliuojančiųjų organizacijų veikla arba tradicinis verslo modelis yra teikti visuomenei savo transliacijų įrašus. Jos tvirtina, kad transliuojančiosios organizacijos nepatiria tiesioginių ekonominių nuostolių dėl transliacijų kopijavimo, nes toks kopijavimas neriboja transliacijų priėmimo, taigi ir jų reklaminio poveikio. Jos taip pat mano, kad nėra patikimų tiesioginės žalos transliuojančiųjų organizacijų teikiamoms mediatekų paslaugoms įrodymų. Austrijos vyriausybė per posėdį teigė, kad atsiradus srautinio transliavimo paslaugų sumažėjo transliacijų kopijavimo mastas.

17.

Italijos vyriausybė pažymi, kad teisės į teisingą kompensaciją nesuteikimas transliuojančiosioms organizacijoms, kai jos kūrybiniu požiūriu neprisideda prie originalaus kūrinio sukūrimo, nėra diskriminacija ir gali būti pateisinamas remiantis Direktyvos 2001/29 9 ir 35 konstatuojamosiomis dalimis ir 2 bei 3 straipsniais. Vis dėlto ši vyriausybė mano, kad kompensacija turi būti mokama tais atvejais, kai transliuojančiosios organizacijos, nepaisant to, kad jos neįdeda jokio kūrybinio indėlio, atlieka lemiamą vaidmenį skatinant audiovizualinio kūrinio gamybą, ypač finansuodamos jo gamybą. O kai transliuojančiosios organizacijos įgyja atgaminimo teises derybų būdu, teisinga kompensacija nepriklauso, nes jų indėlis kuriant kūrinį nėra lemiamas.

18.

Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės suteiktų autoriams ir tam tikrų nustatytų gretutinių teisių turėtojams išimtinę teisę leisti arba uždrausti atgaminti jų saugomus kūrinius ar kitus objektus ( 11 ). Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 pavadinimo, ja suderinti tam tikri autorių teisių stricto sensu ir gretutinių teisių aspektai, siekiant, be kita ko, saugoti ir skatinti naujų produktų ir paslaugų kūrimą bei pardavimą informacinėje visuomenėje ( 12 ).

19.

Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą valstybės narės turi nustatyti išimtinę transliuojančiųjų organizacijų teisę leisti arba uždrausti atgaminti savo transliacijų įrašus. Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte numatyta išimtinė atgaminimo teisė saugo transliacijų „įrašus“, o ne jų turinį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas Sprendime Football Association Premier League ir kt. ( 13 ) konstatavo, kad autoriai gali remtis jų teise į kūrinį, naudojamą transliuojant programas ( 14 ). Transliuojančiųjų organizacijų teisę į jų laidų įrašų atgaminimą pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą taip pat reikia atskirti nuo jų išimtinės teisės leisti arba uždrausti jų transliacijų įrašymą ( 15 ) pagal Direktyvos 2006/115/EB ( 16 ) 7 straipsnio 2 dalį. Be to, kaip Komisija pažymėjo per posėdį, transliuojančiųjų organizacijų atgaminimo teisė pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą yra atskira ir skiriasi nuo jų teisės viešai skelbti savo transliacijų įrašus pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies d punktą.

20.

Darytina išvada, kad visos šios teisės taikomos lygiagrečiai ir kad vienos teisės apribojimas arba išimtis nebūtinai reiškia kitos teisės apribojimą ( 17 ). Pavyzdžiui, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis netaikoma transliuojančiųjų organizacijų teisei padaryti savo transliacijų įrašus viešai prieinamus ( 18 ).

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad UrhG 87 straipsnio 1 dalies 2 punktu į nacionalinę teisę perkelta transliuojančiųjų organizacijų išimtinė teisė atgaminti savo transliacijų įrašus pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą. Šio perkėlimo teisingumas ir šios nacionalinės nuostatos taikymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes joje pagrindinis dėmesys veikiau skiriamas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos išimtinės atgaminimo teisės išimties, nustatytos šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, perkėlimui į Vokietijos teisę. UrhG 54 straipsnio 1 dalyje numatytas „teisingas atlyginimas“, kurį „tuščių laikmenų mokesčio“ forma turi mokėti prietaisų ir laikmenų, naudojamų atgaminimui, leidžiamam, be kita ko, pagal UrhG 53 straipsnio 1 dalį, gamintojai ( 19 ). Kaip minėta, UrhG 53 straipsnio 1 dalyje numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, taikoma, be kita ko, transliacijų įrašams. Vis dėlto pagal UrhG 87 straipsnio 4 dalį transliuojančiosioms organizacijoms teisė į teisingą atlyginimą netaikoma.

22.

Pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nustatyti tos direktyvos 2 straipsnyje nustatytų išimtinių atgaminimo teisių išimtis arba apribojimus, taikomus fizinių asmenų atliekamam atgaminimui asmeniniam naudojimui, su sąlyga, kad tos išimtinės teisės turėtojai gautų teisingą kompensaciją. Tai dažnai vadinama „kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi“.

23.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas yra neprivalomas, valstybės narės, nusprendusios jį įgyvendinti, turi užtikrinti teisių turėtojams, kad bus realiai gaunama teisinga kompensacija ( 20 ). Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis taikoma „su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją“. Šioje nuostatoje neišskiriamos penkios teisių turėtojų kategorijos ( 21 ), apibūdintos Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje ( 22 ). Pagal pažodinį Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimą teisę į teisingą kompensaciją turi visų penkių Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje išvardytų kategorijų teisių turėtojai, kurie niekaip neskirstomi.

24.

Vis dėlto Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nenustatyta teisingos kompensacijos mokėjimo kriterijų ( 23 ), o valstybės narės, nustatydamos tokius kriterijus, turi didelę diskreciją ( 24 ). Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 35 ir 38 konstatuojamųjų dalių ( 25 ), vis dėlto iš esmės, kai teisių turėtojams padaroma žalos, atsiranda teisė į kompensaciją ( 26 ). Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje taip pat nurodyta, kad nustatant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį negalima nepagrįstai pažeisti teisėtų teisių turėtojo interesų ( 27 ). Taigi kompensacija, kuri viršija ( 28 ) dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui teisių turėtojams padarytą žalą arba yra pernelyg maža, palyginti su šia žala, yra nesuderinama su teisinga pusiausvyra, kurią reikia išlaikyti tarp teisių turėtojų interesų, garantuojamų Chartijos 17 straipsnio 2 dalyje, ir saugomų objektų naudotojų interesų bei pagrindinių teisių, visų pirma Chartijos 11 straipsniu saugomos saviraiškos ir informacijos laisvės, bei viešojo intereso ( 29 ). Valstybės narės neprivalo užtikrinti kompensacijos, kai teisių turėtojams padaryta žala yra minimali ( 30 ). Taigi reikalavimas mokėti ir teisingos kompensacijos dydis yra neatsiejami nuo žalos, kurią teisių turėtojas patiria dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, buvimo ir jos dydžio ( 31 ).

25.

Vadinasi, pagal suformuotą jurisprudenciją kopijavimu asmeniniam naudojimui užsiimantis asmuo iš esmės privalo atlyginti teisių turėtojui padarytą žalą. Be to, pagal Direktyvos 2014/26/ES ( 32 ) 3 straipsnio h punktą teisių turėtojų vardu kolektyvinio administravimo organizacijos surinktos pajamos už teisę į kompensaciją yra pajamos už autorių teisių arba gretutinių teisių naudojimą.

26.

Nors Teisingumo Teismas sutinka, kad atlyginimo už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemos gali būti netikslios ( 33 ) ir kad kompensacija gali būti mokama netiesioginės kompensacijos forma ( 34 ), tai nepateisina teisės į teisingą kompensaciją netaikymo visai teisių turėtojų kategorijai, jei šie teisių turėtojai patiria žalą ( 35 ). Tokios žalos buvimas ir jos dydis yra fakto klausimas, kurio iš esmės negalima automatiškai atmesti ar į jį neatsižvelgti remiantis teise, nebent yra įtikinamų įrodymų, kad šios kategorijos teisių turėtojai dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui patiria tik minimalią žalą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar transliuojančiosios organizacijos, kaip antai ieškovė, iš tikrųjų patiria žalą dėl jų transliacijų įrašų kopijavimo asmeniniam naudojimui.

27.

Ieškovė ir atsakovė teigia, kad transliuojančiosios organizacijos patiria žalą, be kita ko, dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, nes susiduria su nesąžininga konkurencija savo mediatekos paslaugų rinkoje ir tai turi įtakos jų pajamoms iš reklamos ( 36 ). Vokietijos ir Austrijos vyriausybės griežtai ginčija šį teiginį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia šios vyriausybės, transliuojančiosioms organizacijoms padaryta žala vertinama neapsiribojant tik vadinamąja „pagrindine veikla“, t. y. pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalies d punktą saugomų jų transliacijų įrašų padarymu viešai prieinamų. Nors komerciniu požiūriu transliuojančiosios organizacijos gali vykdyti „pagrindinę veiklą“, vis dėlto jos naudojasi visomis Direktyvoje 2001/29 numatytomis teisėmis, kurios joms visada taikomos atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnyje numatytas išimtis ir apribojimus. Transliuojančiosios organizacijos turi skirtingų teisių pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir 3 straipsnio 2 dalies d punktą. Atsižvelgiant į aiškią Sąjungos teisės aktų leidėjo valią nustatyti šias atskiras, savarankiškas teises, negalima panaikinti aiškaus šių teisių skirtumo.

28.

Aiškios sąlygos, kurioms esant pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą suteikiamos teisės, negali būti pakeistos arba atmestos neteisingai taikant arba išplečiant ( 37 ) šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą išimtį ( 38 ). Taip pat negalima pažeisti transliuojančiųjų organizacijų teisės į teisingą kompensaciją dirbtinai klasifikuojant arba apibrėžiant būdus, kuriais šios organizacijos naudojasi Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte joms suteiktomis teisėmis.

29.

Priešingai, nei teigia Italijos vyriausybė, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte teisingos kompensacijos mokėjimas nesiejamas su šios direktyvos 2 straipsniu saugomo objekto „originalumu“ ar „kūrybiškumu“ ( 39 ). Teisingos kompensacijos mokėjimas priklauso nuo to, ar leidžiama kopijuoti objektus, saugomus pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį, asmeniniam naudojimui, ir nuo žalos teisių turėtojui buvimo. Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą autorių teisė atgaminti savo kūrinius reiškia, kad atitinkamas objektas turi būti originalus ir paties autoriaus intelektinės kūrybos išraiška ( 40 ). Toks reikalavimas netaikomas gretutinėms transliuojančiųjų organizacijų teisėms pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą arba fonogramų ar filmų gamintojams pagal jos 2 straipsnio c ir d punktus. Taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti taikomas laikantis vienodo požiūrio principo, įtvirtinto Chartijos 20 straipsnyje, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas ( 41 ).

30.

Tai, kad transliuojančiosios organizacijos gali gauti teisingą kompensaciją už savo pagamintų filmų kopijavimą asmeniniam naudojimui, taip pat nėra svarbu. Kiekviena iš Direktyvos 2001/29 2 straipsnio d ir e punktuose numatytų išimtinių teisių yra atskira ir skirtinga. Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą už kiekvienos iš šių teisių saugomų objektų kopijavimą asmeniniam naudojimui iš esmės priklauso teisinga kompensacija. Taigi dėl transliacijos įrašo atgaminimo gali atsirasti skirtingų, savarankiškų transliuojančiųjų organizacijų teisių į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą ( 42 ).

31.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti direktyvą, kiek tai susiję su dviejų uždarųjų akcinių bendrovių ( 43 ) ginču, būtina, atsižvelgiant į Komisijos pastabas ( 44 ), išnagrinėti bet kokio Teisingumo Teismo sprendimo, kurį jis gali priimti, taikymą.

32.

Pagal Sąjungos teisės viršenybės principą, be kita ko, reikalaujama, kad nacionaliniai teismai kuo labiau aiškintų savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turi išsiaiškinti, ar UrhG 87 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad atitiktų Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Vis dėlto šį reikalavimą riboja bendrieji teisės principai, tarp kurių yra reikalavimas, kad nacionalinės teisės nuostatos nebūtų aiškinamos contra legem ( 45 ).

33.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nepaneigiant jį pateikusio teismo galutinio savo nacionalinės teisės aiškinimo, teigiama, kad „transliuojančiosioms organizacijoms pagal nacionalinius autorių teisių įstatymus teisė į kompensaciją yra visiškai netaikoma“. Taigi atrodo neaišku, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės išaiškinti atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, visų pirma UrhG 87 straipsnio 4 dalį, taip, kad jos atitiktų Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą.

34.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali taikyti Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą jis privalo nagrinėjamoje byloje netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios taikytinai Direktyvos 2001/29 nuostatai, kuri veikia tiesiogiai ( 46 ).

35.

Mano nuomone, ir Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktas, ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas veikia tiesiogiai.

36.

Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte numatyta atgaminimo teisė apibrėžta aiškiai ir nedviprasmiškai ( 47 ). Ji yra besąlygiška, o jos įgyvendinimas ir poveikis nepriklauso nuo to, ar valstybės narės priims kokios nors konkrečios formos priemones. Tuo remiantis, darytina išvada, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktas yra priemonė, kuria visiškai suderinta transliuojančiųjų organizacijų išimtinė teisė atgaminti savo transliacijų įrašus, ir kad valstybės narės neturi diskrecijos įgyvendinti šios nuostatos ( 48 ).

37.

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte valstybėms narėms, nusprendusioms įgyvendinti joje numatytą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, nedviprasmiškai nustatyta besąlygiška ir aiški pareiga užtikrinti, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją ( 49 ). Nors Direktyvoje 2001/29 nepateikiama išsamesnės informacijos apie įvairius teisingos kompensacijos sistemos elementus, o valstybės narės šiuo požiūriu turi didelę diskreciją, įpareigojimas užtikrinti, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, veikia tiesiogiai. Atgaminimo teisės turėtojui „pagal įstatymą iš pradžių tiesiogiai turi priklausyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte reglamentuojant vadinamąją „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtį numatyta teisinga kompensacija“ ir jis „turi „būtinai“ gauti [teisingą] kompensaciją“ ( 50 ).

38.

Šioje byloje kyla klausimas, ar ieškovė gali remtis Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktu ir 5 straipsnio 2 dalies b punktu byloje prieš atsakovę, siekdama, kad būtų panaikinti šioms nuostatoms prieštaraujantys nacionalinės teisės aktai. SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje nustatyta, kad pačios direktyvos negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, todėl jomis, kaip sukuriančiomis tokias pareigas, prieš jį negalima remtis nacionaliniame teisme. Net jeigu direktyvos nuostata aiški, tiksli ir besąlyginė, kaip antai įtvirtinta Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte ir 5 straipsnio 2 dalies b punkte, ji nacionaliniam teismui neleidžia netaikyti šiai direktyvai prieštaraujančios vidaus teisės nuostatos, jeigu dėl to privačiam asmeniui atsirastų papildoma pareiga ( 51 ).

39.

Vis dėlto direktyva galima remtis prieš valstybę narę, kad ir koks būtų jos statusas. Nacionalinis teismas turi netaikyti direktyvai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, kai direktyva remiamasi prieš valstybę narę ir jos valdžios įstaigas, įskaitant decentralizuotas institucijas arba organizacijas ir įstaigas, pavaldžias valstybei arba jos kontroliuojamas, arba organizacijas ir įstaigas, kurioms valstybė narė pavedė vykdyti su viešuoju interesu susijusį uždavinį ir kurios šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, kurie viršija įgaliojimus, suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas ( 52 ).

40.

Per posėdį ir atsakovė, ir Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad atsakovė yra kolektyvinio administravimo organizacija, kuriai įstatymuose suteikti specialūs įgaliojimai ir kuri privalo veikti dėl viešojo intereso. Vadinasi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad negali aiškinti UrhG 87 straipsnio 4 dalies taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą, ieškovė gali remtis šiomis direktyvos nuostatomis ginče su atsakove, siekdama įtikinti šį teismą netaikyti UrhG 87 straipsnio 4 dalies.

41.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio e punktas ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas

turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama numatyti transliuojančiųjų organizacijų išimtinės teisės atgaminti savo transliacijų įrašus kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kartu netaikant teisės į teisingą kompensaciją už tokį kopijavimą, jeigu dėl to joms padaroma didesnė nei minimali žala. Tai, kad transliuojančiosios organizacijos gali turėti teisę į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą kaip filmų gamintojos, nėra svarbu.