Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2023 m. lapkričio 16 d.(1)

Sujungtos bylos C‑184/22 ir C‑185/22

IK (C‑184/22),

CM (C‑185/22)

prieš

KfH Kuratorium für Dialyse und Nierentransplantation e.V.

(Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – SESV 157 straipsnis – Direktyva 2006/54/EB – Lygios galimybės ir vienodas požiūris į vyrus ir moteris užimtumo ir profesinėje srityje – 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 straipsnio pirma pastraipa – Bet kokios diskriminacijos dėl lyties draudimas – Netiesioginė diskriminacija – Kolektyvinė sutartis, pagal kurią priemokos mokamos tik už viršvalandžius, viršijančius visą darbo laiką dirbančio darbuotojo kalendorinio mėnesio darbo laiką – Skirtingas požiūris į visą ir ne visą darbo laiką dirbančius darbuotojus – Nuostata, dėl kurios vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys – Netiesioginė diskriminacija, nustatoma remiantis statistiniais duomenimis – Atsižvelgimo į statistinius duomenis tvarka“

I.      Įvadas

1.        Šie Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą visų pirma pateikti dėl SESV 157 straipsnio ir Direktyvos 2006/54/EB 2 straipsnio 1 dalies b punkto bei 4 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo(2).

2.        Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant IK (byla C‑184/22) ir CM (byla C‑185/22)(3), dviejų slaugytojų padėjėjų, dirbančių ne visą darbo laiką (toliau – ieškovės), ginčus su jų darbdave KfH Kuratorium für Dialyse und Nierentransplantation e.V. (toliau – atsakovė) dėl jų teisės į darbo užmokesčio priemokas už viršvalandžius, išdirbtus viršijant darbo sutartyse nustatytą darbo laiką.

3.        Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama abiejų bylų antrųjų prejudicinių klausimų a punktų, kurie suformuluoti vienodai, analizei. Šie klausimai susiję su netiesioginės diskriminacijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/54, vertinimu, konkrečiai – su tuo, kaip į statistinius duomenis atsižvelgiama siekiant nustatyti, ar dėl tam tikros nuostatos vienos lyties asmenys atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, palyginti su kitos lyties asmenimis.

4.        Šios bylos suteikia Teismui galimybę tiksliau nurodyti tinkamą metodiką, t. y. ar reikia nagrinėti tik statistinius duomenis, susijusius su asmenų grupe, kuriai ginčijama nacionalinė priemonė yra nepalanki, ar būtina remtis ir duomenimis, susijusiais su asmenų grupe, kuriai ši priemonė netaikoma.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.“

6.        Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.

Šiuo tikslu į ją yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse:

<...>

b)      darbo sąlygų, įskaitant užmokestį;

<...>

Joje taip pat įtraukiamos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad toks įgyvendinimas būtų veiksmingesnis nustačius tinkamas procedūras.“

7.        Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:

a)      tiesioginė diskriminacija – kai dėl lyties vienam asmeniui sudaromos mažiau palankios sąlygos palyginti su sąlygomis, kurios panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos kitam asmeniui;

b)      netiesioginė diskriminacija – kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.“

8.        Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Draudimas diskriminuoti“ numatyta:

„Panaikinama bet kokia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl lyties visų aspektų ir sąlygų atžvilgiu atlyginant už tą patį darbą arba už vienodos vertės darbą.

Tais atvejais, kai nustatant užmokestį naudojama pareigybių klasifikacijos sistema, ši sistema grindžiama moterims ir vyrams vienodais kriterijais ir parengiama taip, kad ją taikant nebūtų diskriminuojama dėl lyties.“

9.        Direktyvos 2006/54 14 straipsnio „Draudimas diskriminuoti“ 1 dalies c punkte nurodyta:

„Nei viešajame, nei privačiame sektoriuose, įskaitant viešąsias įstaigas, negali būti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos dėl lyties šiais aspektais:

<...>

c)      užimtumo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo, taip pat užmokesčio, kaip numatyta [EB 141 straipsnyje].“

B.      Vokietijos teisė

1.      Darbo ne visą darbo laiką ir terminuotų darbo sutarčių įstatymas

10.      2000 m. gruodžio 21 d. Gesetz über Teilzeitarbeit und befristete Arbeitsverträge (Įstatymas dėl darbo ne visą darbo laiką ir terminuotų darbo sutarčių)(4) pagrindinėms byloms taikytinos redakcijos 4 straipsnio „Diskriminacijos draudimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Ne visą darbo laiką dirbančiam darbuotojui negali būti sudaromos blogesnės darbo sąlygos negu panašiam visą darbo laiką dirbančiam darbuotojui tik dėl tos priežasties, kad jis dirba ne visą darbo laiką, nebent šis skirtingas požiūris yra objektyviai pagrįstas. Ne visą darbo laiką dirbančiam darbuotojui turi būti mokamas tokio dydžio darbo užmokestis arba kitas dalus piniginis atlygis, kuris būtų proporcingas jo darbo laiko daliai, palyginti su panašaus visą darbo laiką dirbančio darbuotojo darbo laiku.“

2.      AGG

11.      2006 m. rugpjūčio 14 d. Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz (Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio)(5) (toliau – AGG) pagrindinėms byloms taikytinos redakcijos 1 straipsnyje „Įstatymo tikslas“ numatyta:

„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos arba šią diskriminaciją panaikinti.“

12.      Šio įstatymo 7 straipsnio „Diskriminacijos draudimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Darbuotojai negali būti diskriminuojami dėl 1 straipsnyje išvardytų pagrindų; šis draudimas taikomas ir tais atvejais, kai diskriminuojantis asmuo tik daro prielaidą dėl vieno iš 1 straipsnyje išvardytų pagrindų buvimo.“

13.      Minėto įstatymo 15 straipsnio „Kompensacija ir žalos atlyginimas“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.      Darbdavys, pažeidęs diskriminacijos draudimą, turi atlyginti dėl to atsiradusią žalą. Ši nuostata netaikoma tuo atveju, kai darbdavys nėra atsakingas už pareigos pažeidimą.

2.      Dėl patirtos žalos, kuri nėra turtinė žala, darbuotojas turi teisę reikalauti adekvačios piniginės kompensacijos. <...>“

3.      Įstatymas dėl moterų ir vyrų darbo užmokesčio skaidrumo skatinimo

14.      2017 m. birželio 30 d. Gesetz zur Förderung der Entgelttransparenz zwischen Frauen und Männern (Entgelttransparenzgesetz) (Įstatymas dėl moterų ir vyrų darbo užmokesčio skaidrumo skatinimo)(6) 3 straipsnio „Draudimas tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuoti dėl lyties atlyginant už darbą“ 1 dalyje nustatyta:

„Visais aspektais ir sąlygomis draudžiama bet kokia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl lyties atlyginant už tą patį arba lygiavertį darbą.“

15.      Šio įstatymo 7 straipsnyje „Vienodo darbo užmokesčio reikalavimas“ numatyta:

„Darbo santykiuose negali būti susitariama dėl mažesnio užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą dėl darbuotojo lyties; kitos lyties darbuotojui negali būti mokamas mažesnis užmokestis.“

4.      MTV

16.      2017 m. kovo 8 d. profesinės sąjungos ver.di ir atsakovės sudarytos Manteltarifvertrag (Bendroji kolektyvinė sutartis, toliau – MTV) 10 straipsnis „Darbo laikas“ suformuluotas taip:

„1.      Visą darbo laiką dirbančio darbuotojo įprastas savaitės darbo laikas vidutiniškai yra 38,5 valandos, neįskaitant pertraukų.

<...>

Visą darbo laiką dirbančio darbuotojo įprastas dienos darbo laikas yra 7 valandos 42 minutės.

<...>

6.      Jei dėl padidėjusios darbo apimties būtini viršvalandžiai, paprastai jie turi būti nustatomi įsakymu. <...> Viršvalandžiai galimi tik skubos atvejais ir turi būti kuo tolygiau paskirstomi visiems darbuotojams.

7.      Viršvalandžiai yra pagal darbo grafiką arba darbe nusistovėjusią tvarką remiantis įsakymu išdirbtos valandos, viršijančios 1 dalies pirmame ir trečiame sakiniuose nurodytą įprastą darbo laiką. Pagal 13 straipsnio 1 dalį už viršijant visą darbo laiką dirbančio darbuotojo kalendorinio mėnesio darbo laiką išdirbtus viršvalandžius, kurių negalima kompensuoti atitinkamą kalendorinį darbo mėnesį suteikiant laisvą laiką, turi būti mokama priemoka. <...>“

17.      MTV 13 straipsnio „Užmokestis už viršvalandžius, priemokos ir kompensacija už darbą nepatogiu laiku“ 1 dalyje nustatyta:

„Kompensacija už viršvalandžius pagal MTV 10 straipsnio 7 dalį sudaro 1/167 mėnesinio atlyginimo už kiekvieną viršvalandžių valandą. Priemokos už viršvalandžius pagal 10 straipsnio 7 dalies antrą sakinį yra 30 % dydžio.“

III. Ginčai pagrindinėse bylose, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

18.      Atsakovė yra visoje šalyje įvairiose vietose ambulatorines dializės paslaugas teikianti įstaiga, kurioje dirba medicinos ir ne medicinos darbuotojų. MTV taikoma visuose šiuose padaliniuose, be kita ko, ir darbo sutartims su ieškovėmis, kurios dirba slaugytojų padėjėjomis ne visą darbo laiką: IK (byla C‑184/22) darbo laikas sudaro 40 % įprasto visą darbo laiką dirbančio darbuotojo savaitės darbo laiko, o CM (byla C‑185/22) – 80 % tokio darbo laiko.

19.      Remiantis atsakovės pateikta informacija, iš visų 5 000 jos darbuotojų 76,96 % sudaro moterys ir 52,78 % visų darbuotojų dirba ne visą darbo laiką. 84,74 % ne visą darbo laiką dirbančių asmenų yra moterys, 15,26 % – vyrai; iš visą darbo laiką dirbančių darbuotojų 68,20 % yra moterys ir 31,80 % – vyrai.

20.      Atsakovė tvarko darbuotojų darbo laiko apskaitos paskyras, jas turi ir ieškovės. Iš šių paskyrų matyti, kad 2018 m. kovo mėn. pabaigoje IK buvo sukaupusi 129 valandas ir 24 minutes, o CM 2018 m. vasario mėn. pabaigoje buvo sukaupusi 49 valandas, atitinkančias valandas, dirbtas viršijant ieškovių darbo sutartyse nurodytą darbo laiką. Atsakovė nesumokėjo joms darbo užmokesčio priemokų už viršvalandžius pagal MTV 10 straipsnio 7 punkto antrą sakinį (toliau – nagrinėjama nacionalinė nuostata) ir neįrašė į jų darbo laiko apskaitos paskyras darbo užmokesčio priemokas atitinkančio sukaupto laiko.

21.      Ieškovės pareiškė ieškinį, be kita ko, siekdamos, kad joms būtų priskirtas darbo užmokesčio priemokas atitinkantis sukauptas laikas ir išmokėtos kompensacijos pagal AGG 15 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu jos nurodė, kad atsakovė, neskyrusi joms darbo užmokesčio priemokos už viršvalandžius ir neįrašiusi šią darbo užmokesčio priemoką atitinkančio sukaupto darbo laiko į jų darbo laiko apskaitos paskyras, neteisėtai diskriminavo jas, kaip ne visą darbo laiką dirbančias darbuotojas, palyginti su visą darbo laiką dirbančiais darbuotojais. Be to, jos buvo netiesiogiai diskriminuojamos dėl lyties, nes atsakovė ne visam darbo laikui įdarbina daugiausia moteris. Atsakovė savo ruožtu teigė, kad nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata nenulemia nei neteisėtos diskriminacijos dėl ne viso darbo laiko, nei tokios diskriminacijos dėl lyties.

22.      Landesarbeitsgericht (apygardos darbo teismas, Vokietija) nusprendė, kad ieškovės buvo diskriminuojamos dėl to, kad dirbo ne visą darbo laiką, ir įpareigojo atsakovę įrašyti į jų darbo laiko apskaitos paskyras darbo užmokesčio priemokas už viršvalandžius atitinkantį sukauptą laiką. Vis dėlto šis teismas atmetė ieškovių apeliacinį skundą tiek, kiek juo buvo prašoma skirti kompensaciją pagal AGG 15 straipsnio 2 dalį. Ieškovės pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekdamos gauti kompensaciją. Atsakovė pateikė priešpriešinį kasacinį skundą dėl sprendimo, kuriame jai buvo nurodyta įrašyti ieškovių darbo užmokesčio priemokas į jų darbo laiko apskaitos paskyras.

23.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad diskriminacijos dėl lyties ir darbo ne visą darbo laiką klausimai yra lemiami siekiant išspręsti ginčus pagrindinėse bylose. Dėl nagrinėjamose bylose pateiktų antrųjų prejudicinių klausimų a punktų šis teismas nurodė, kad remiasi principu, jog taikant SESV 157 straipsnį, Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 straipsnio pirmą pastraipą atsakymas į klausimą, ar nevienodas požiūris paveikia kur kas daugiau moterų nei vyrų, priklauso nuo asmenų, kuriems taikomi aptariami teisės aktai(7), skaičiaus, ir kad šiuo aspektu svarbu atsižvelgti į visus darbuotojus, kuriems taikomi nacionalinės teisės aktai, iš kurių kyla skirtingas požiūris(8). Kalbant apie šiuos darbuotojus, pažymėtina, kad reikėtų tarpusavyje palyginti tiek vyrus, tiek moteris, t. y. kiekvienoje grupėje palyginti, kokiai daliai darbuotojų vyrų ir kokiai daliai darbuotojų moterų turi įtakos aptariamos teisės nuostatos, o kokiai – ne(9).

24.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, MTV taikoma visuose atsakovės teritoriniuose padaliniuose ir, remiantis jos 1 straipsniu, visiems joje įdarbintiems darbuotojams. Pagal MTV 2 straipsnio 1 dalį į jos taikymo sritį neįtraukti tik „darbuotojai, kurių darbo užmokestis viršija paskutinę aukščiausios tarifų grupės pakopą, <...> vadovaujantys darbuotojai ir gydytojai“. MTV 2 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad besimokantiems asmenims taikomos kitos kolektyvinės sutartys, jei tokios sutartys egzistuoja. Tuo atveju, jei pagal Teisingumo Teismo atsakymą į antrųjų prejudicinių klausimų a punktus, siekiant išspręsti pagrindinėse bylose kilusius ginčus, reikia nustatyti, ar MTV taikymo srities išimtys turi įtakos atsakovės padaliniuose visą ir ne visą darbo laiką dirbančių vyrų ir moterų proporcijoms, ir, jei taip, tai kokios, Landesarbeitsgericht (apygardos darbo teismas) turėtų padaryti reikiamas esmines išvadas.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar nevienodas požiūris daro poveikį kur kas didesniam skaičiui moterų nei vyrų, reikia palyginti, kokias atitinkamas atsakovės įdarbintų vyrų ir moterų proporcines dalis sudaro asmenys, kuriems nagrinėjama nacionalinė nuostata daro neigiamą poveikį. Pagrindinėse bylose procentinės dalys tikrai dar nėra nustatytos galutinai. Vis dėlto atrodo, kad moterų grupės atstovių gausu tiek tarp darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, tiek tarp darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką. O vyrų grupei, nors ji sudaro aiškią mažumą, gausiau atstovaujama tarp dirbančių visą darbo laiką.

26.      Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tokiu atveju, siekiant nustatyti, kad skirtingas požiūris paveikia daug daugiau moterų nei vyrų, pakanka, kad ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų moterų būtų daug daugiau nei vyrų, taip pat, ar turėtų būti kur kas daugiau ar gerokai didesnė dalis ir visą darbo laiką dirbančių darbuotojų vyrų.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pastaroji situacija pagrindinėse bylose nesusiklostė, nes 68,20 % darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką, yra moterys ir tik 31,80 % – vyrai. Taigi, moterims gerokai daugiau atstovaujama tiek ne visą darbo laiką, tiek visą darbo laiką dirbančių atsakovės darbuotojų grupėse. Šis teismas negali pakankamai užtikrintai nuspręsti, kaip tokiomis aplinkybėmis nustatyti, ar nevienodas požiūris daro poveikį kur kas didesniam skaičiui moterų nei vyrų, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę.

28.      Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad nacionaline kolektyvinės sutarties nuostata, pagal kurią priemokos už viršvalandžius mokamos tik už visą darbo laiką dirbančio darbuotojo įprastą darbo laiką viršijančias darbo valandas, nustatomas skirtingas požiūris į visą darbo laiką ir ne visą darbo laiką dirbančius darbuotojus?

2.      Jei į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakytų teigiamai:

a)      Ar SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tokiu atveju, siekiant konstatuoti, kad skirtingas požiūris paveikia kur kas daugiau moterų nei vyrų, nepakanka to, kad ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų moterų yra kur kas daugiau nei vyrų; taip pat turi būti daug daugiau ar gerokai didesnė dalis ir visą darbo laiką dirbančių darbuotojų vyrų?

b)      Ar taikant SESV 157 straipsnį ir Direktyvą 2006/54/EB galima daryti kitokią išvadą remiantis Teisingumo Teismo argumentais 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie (C‑16/19, EU:C:2021:64) 25–36 punktuose, pagal kuriuos į „diskriminacijos“ sąvoką, apibrėžtą Direktyvos 2000/78[/EB](10) 2 straipsnyje, patenka ir skirtingas požiūris į tos pačios grupės neįgalius asmenis?

3.      Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai, o į antrojo klausimo a ir b punktus atsakytų taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, būtų galima konstatuoti, jog skirtingas požiūris mokant užmokestį paveikia daugiau moterų nei vyrų: ar SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 straipsnio pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad tikslas gali būti teisėtas, kai kolektyvinės sutarties šalys, nustatydamos tokią taisyklę, kokia nurodyta pirmajame klausime, viena vertus, siekia atgrasyti darbdavį nuo viršvalandžių skyrimo ir naudojimosi darbuotojais platesne apimtimi, nei susitarta, atlyginant už viršvalandžius priemoka, kita vertus, taip pat siekia užkirsti kelią mažiau palankių sąlygų taikymui visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, palyginti su ne visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, todėl nustato, kad priemokos mokamos tik už viršvalandžius, viršijančius visą darbo dieną dirbančio darbuotojo kalendorinio mėnesio darbo laiką?

4.      Ar Direktyvos 97/81/EB(11) priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionaline kolektyvinės sutarties nuostata, pagal kurią priemokos už viršvalandžius mokamos tik už visą darbo dieną dirbančio darbuotojo įprastą darbo laiką viršijančias darbo valandas, nustatomas skirtingas požiūris į visą darbo dieną ir ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus?

5.      Jei Teisingumo Teismas į ketvirtąjį klausimą atsakytų teigiamai: ar Direktyvos 97/81 priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad objektyvi priežastis gali būti tai, kad kolektyvinės sutarties šalys taisykle, kokia nurodyta ketvirtajame klausime, siekia ne tik atgrasyti darbdavį nuo viršvalandžių skyrimo ir naudojimosi darbuotojais platesne apimtimi, nei susitarta, atlyginant už viršvalandžius priemoka, bet ir užkirsti kelią mažiau palankių sąlygų taikymui visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, palyginti su ne visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, todėl nustato, kad priemokos mokamos tik už viršvalandžius, viršijančius visą darbo dieną dirbančio darbuotojo kalendorinio mėnesio darbo laiką?“

29.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovės, atsakovė, Danijos, Lenkijos ir Norvegijos vyriausybės bei Europos Komisija.

IV.    Analizė

30.      Bylose C‑184/22 ir C‑185/22 pateiktų antrųjų prejudicinių klausimų a punktais, kuriems Teisingumo Teismas paprašė skirti daugiausia dėmesio šioje išvadoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 157 straipsnis, Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad vertinant netiesioginės diskriminacijos buvimą, norint konstatuoti, jog dėl akivaizdžiai neutralios nacionalinės teisės nuostatos „vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys“, pakanka, kad darbuotojų, kurie dėl šios nuostatos atsiduria prastesnėje padėtyje, grupėje tam tikros lyties asmenų dalis būtų gerokai didesnė, ar taip pat reikia, kad darbuotojų, kuriems ši nuostata netaikoma, grupėje kur kas didesnė būtų kitos lyties asmenų dalis.

31.      Pagal SESV 157 straipsnio 1 dalį „[k]iekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį“. Be to, Direktyvos 2006/54 4 straipsnio pirmoje pastraipoje skelbiama, kad „[p]anaikinama bet kokia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl lyties visų aspektų ir sąlygų atžvilgiu atlyginant už tą patį darbą arba už vienodos vertės darbą“. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą „netiesioginės diskriminacijos“ sąvoka apibrėžiama kaip „situacija, kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.

32.      Iš šios apibrėžties matyti, kad „netiesioginė diskriminacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/54, nustatoma esant trims elementams, kurių atžvilgiu atitinkamą nacionalinę priemonę patvirtinusio subjekto ketinimai nėra svarbūs. Pirma, ši priemonė yra iš pažiūros neutrali, nes ją taikant formaliai neišskiriamos tą patį darbą arba vienodos vertės darbą atliekančių asmenų kategorijos. Antra, ši priemonė nulemia tam tikrą prastesnę padėtį, į kurią patenka vienos lyties asmenys, palyginti su kitos lyties asmenimis. Trečia, tokia prastesnė padėtis nėra pateisinama objektyviais kriterijais, neturinčiais nieko bendra su diskriminacija dėl lyties(12).

33.      Nagrinėjamu atveju, pirma, elementas, susijęs su akivaizdžiu nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neutralumu, nekelia jokių ypatingų sunkumų. Iš nutarčių pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjama kolektyvinės sutarties nuostata(13), pagal kurią už viršvalandinį darbą, viršijantį visą darbo laiką dirbančio darbuotojo kalendorinio mėnesio darbo valandų skaičių, mokama darbo užmokesčio priemoka, taikoma visuose atsakovės padaliniuose ir, išskyrus išimtis, visiems jos įdarbintiems asmenims(14) Vadinasi, minėta nuostata, kuri nediskriminuojant taikoma darbuotojams ir darbuotojoms, nėra tiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies a punktą.

34.      Antra, kalbant apie aspektą, susijusį su tam tikros prastesnės padėties buvimu, pažymėtina, jog tai visų pirma reiškia, kad tam tikra asmenų grupė turi atsidurti nepalankioje padėtyje, konkrečiai nagrinėjamu atveju joje atsiduria ne visą darbo laiką dirbantys darbuotojai dėl darbo užmokesčio priemokų už dirbtus viršvalandžius mokėjimo. Atkreipiu dėmesį, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog antrieji prejudiciniai klausimai šiose bylose keliami tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmuosius prejudicinius klausimus būtų teigiamas. Šiuo klausimu manau, kad dėl nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos ne visą darbo laiką dirbantys darbuotojai atsiduria nepalankioje padėtyje, nes negauna darbo užmokesčio priemokos už viršvalandžius, kuriuos jie dirba viršydami darbo sutartyje nustatytą darbo laiką ir neviršydami visą darbo laiką dirbančio darbuotojo darbo valandų skaičiaus(15). Kitaip tariant, už šias papildomas darbo valandas mokamas mažesnis atlyginimas nei už papildomas darbo valandas, kurias dirba visą darbo laiką dirbantis darbuotojas(16).

35.      Antra, dėl iš pažiūros neutralios priemonės vienos lyties asmenys praktiškai turi atsidurti prastesnėje padėtyje, palyginti su kitos lyties asmenimis. Kalbant apie tai, pasakytina, kad Teisingumo Teismas jau seniai yra pripažinęs statistikos naudingumą nagrinėjant, ar būta netiesioginės diskriminacijos, be kita ko, 1981 m. kovo 31 d. Sprendime Jenkins (96/80, EU:C:1981:80, 13 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad moterys, palyginti su vyrais, sudaro „gerokai mažesnę procentinę dalį“ darbuotojų, galinčių reikalauti viso valandinio darbo užmokesčio. Tai pakartota, be kita ko, 1986 m. gegužės 13 d. Sprendime Bilka-Kaufhaus (170/84, EU:C:1986:204, 29 punktas). Šiuo aspektu nagrinėdamas diskriminaciją Teisingumo Teismas laikėsi pragmatinio požiūrio(17).

36.      Sąvoka „netiesioginė diskriminacija“ vėliau buvo Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtinta Direktyvoje 2002/73/EB(18), pakeistoje Direktyva 2006/54. Pastarosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkte pateikta sąvokos „netiesioginė diskriminacija“ apibrėžtis suformuluota lygiai taip pat, kaip Direktyvos 2002/73 1 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje. Šioje apibrėžtyje, kaip ir kitose Direktyvos 2006/54 nuostatose, nagrinėjant netiesioginę diskriminaciją nedaroma nuorodos į kiekybinius elementus. Šioje apibrėžtyje laikomasi kokybinio požiūrio, t. y. kad svarbu patikrinti, ar dėl paties nagrinėjamos nacionalinės priemonės pobūdžio vienos lyties asmenys gali atsidurti „tam tikroje prastesnėje padėtyje“ nei kitos lyties asmenys. Iš to matyti, kad nacionalinis teismas, siekdamas nustatyti, ar tokia nepalanki padėtis egzistuoja, turi išnagrinėti visus svarbius kokybinio pobūdžio veiksnius, pavyzdžiui, neapsiribodamas įmone, kuriai taikoma ginčijama nuostata, įvertinęs padėtį atitinkamoje valstybėje narėje arba visoje Sąjungoje. Be to, esant tam tikroms situacijoms statistinius duomenis gauti gali būti labai sudėtinga(19) arba gautus duomenis gali būti sudėtinga panaudoti(20) ar juos interpretuoti(21).

37.      Net ir vadovaudamasis šia kokybine sistema Teisingumo Teismas vis dėlto toliau rėmėsi statistiniais duomenimis, kai jų buvo, kad apibūdintų netiesioginės diskriminacijos buvimą įgyvendinant vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija dėl Direktyvos 2006/54, tokia nepalankesnė padėtis gali būti konstatuota, be kita ko, jeigu įrodoma, kad neigiamą nacionalinės teisės aktų poveikį patiria daug daugiau vienos lyties asmenų, palyginti su kitos lyties asmenimis(22). Kaip matyti iš šios direktyvos 30 konstatuojamosios dalies, aplinkybes, į kurias atsižvelgiant galima daryti prielaidą, kad buvo netiesiogiai diskriminuojama, turi vertinti nacionalinis teismas pagal nacionalinę teisę arba praktiką, pagal kurias pirmiausia gali būti numatyta, jog netiesioginę diskriminaciją galima įrodyti bet kokiomis priemonėmis, taip pat remiantis statistiniais duomenimis(23).

38.      Pabrėžiu, kad šie statistiniai duomenys yra tik vienas iš elementų, be to, šie duomenys gali būti įvairūs. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad darbuotojui, manančiam, kad nukentėjo dėl netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, diskriminacijos buvimą leidžiama pagrįsti bendrais su atitinkamos valstybės narės darbo rinka susijusiais statistiniais duomenimis tais atvejais, kai negalima tikėtis, kad suinteresuotasis asmuo pateiks tikslesnių duomenų apie tam tikrą darbuotojų grupę, jei šie duomenys yra sunkai prieinami ar iš viso neprieinami(24). Nepakanka tik atsižvelgti į asmenų, kuriems daromas poveikis, skaičių, nes jis priklauso nuo visoje šioje valstybėje narėje dirbančių žmonių skaičiaus bei procentinės vyrų ir moterų, dirbančių toje valstybėje, dalies(25).

39.      Tuo atveju, kai nacionalinis teismas turi statistinių duomenų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šis teismas turi atsižvelgti į visus darbuotojus, kuriems taikomi nacionalinės teisės aktai, iš kurių kyla skirtingas požiūris(26), ir kad geriausias statistinių duomenų palyginimo metodas – palyginti, kokia dalis darbuotojų vyrų ir kokia dalis darbuotojų moterų patiria nevienodo požiūrio poveikį(27).

40.      Reikia pabrėžti, kad nors statistinių duomenų naudojimas gali būti naudingas siekiant nustatyti netiesioginės diskriminacijos buvimą, į šiuos duomenis turi būti atsižvelgiama apdairiai, nes jų parengimo būdas lemia gaunamų rezultatų teisingumą(28). Atsižvelgiant į tai, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinis teismas turi įvertinti, kiek patikimi yra jam pateikti statistiniai duomenys ir ar į juos galima atsižvelgti, t. y. visų pirma, ar jie neatspindi tik atsitiktinių arba atitinkamai susiklosčius aplinkybėms susidariusių reiškinių ir ar šie duomenys yra pakankamai svarbūs(29).

41.      Trečia, jei iš statistinių duomenų, į kuriuos gali atsižvelgti nacionalinis teismas, iš tiesų būtų matyti, kad vienos lyties darbuotojų daliai dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų daromas daug didesnis poveikis nei kitos lyties darbuotojų, kurie taip pat patenka į šių teisės aktų taikymo sritį, daliai, reikėtų konstatuoti, kad tokia situacija reiškia netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, prieštaraujančią Direktyvos 2006/54 14 straipsnio 1 dalies c punktui, nebent minėti teisės aktai būtų pateisinami objektyviais, su diskriminacija dėl lyties nieko bendra neturinčiais veiksniais(30).

42.      Pažymiu, kad nėra jokios orientacinės ribos, kurią peržengus statistiniai duomenys būtų laikomi pakankamais, nes šis vertinimas iš esmės yra empirinio pobūdžio(31). Vis dėlto šie statistiniai duomenys turi būti tinkami, t. y. jie turi būti susiję su pakankamu asmenų skaičiumi, kad būtų reprezentatyvūs, ir būti surinkti griežtai laikantis taisyklių bei nedviprasmiški.

43.      Kalbant apie ginčus pagrindinėse bylose, pažymėtina, kad iš sprendimų pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad analizuojant, ar nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata įtvirtinama netiesioginė diskriminacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą, atsižvelgiama į statistinius duomenis, susijusius su atsakove. Iš šios išvados 39 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti darbuotojų, kuriems šis skirtingas požiūris daro poveikį, dalį, pirma, tarp darbuotojų vyrų, antra, tarp darbuotojų moterų.

44.      Nagrinėjamu atveju iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad atsakovė yra įdarbinusi daugiau kaip 5 000 asmenų, iš kurių 76,98 % yra moterys. 52,78 % visų šių darbuotojų dirba ne visą darbo laiką. Iš ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų 84,74 % sudaro moterys ir 15,26 % – vyrai.

45.      Antrųjų prejudicinių klausimų a punktuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjant, ar darbuotojų moterų padėtis yra prastesnė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą, pakanka, kad darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, grupę sudarytų gerokai daugiau moterų nei vyrų, o gal darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką, grupę turi sudaryti kur kas daugiau vyrų arba kad vyrų dalis būtų gerokai didesnė.

46.      Nagrinėjamu atveju darbuotojos moterys sudaro daugumą tiek „privilegijuotųjų“ grupėje, tiek darbuotojų, kurie taikant aptariamą nacionalinę nuostatą atsidūrė prastesnėje padėtyje, grupėje. Suprantu, kad esant tokiai situacijai nėra akivaizdu, jog dėl šios nuostatos moterys yra nepalankesnėje padėtyje, palyginti su vyrais.

47.      Kaip jau nurodžiau, šiuo klausimu manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi vadovautis kokybiniu požiūriu, neapsiribodamas vien statistiniais duomenimis. Laikantis tokio požiūrio reikėtų atlikti visos darbo rinkos, o ne vien atitinkamos įmonės tyrimą.

48.      Kalbant apie statistinius duomenis, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia teisės klausimą, susijusį su atsižvelgimo į juos tvarka, reikia priminti, kokia logika grindžiama netiesioginės diskriminacijos analizė pagal Direktyvą 2006/54.

49.      Pirmiausia pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą netiesioginė diskriminacija reiškia tik nuostatą, kriterijų ar praktiką, dėl kurių vienos lyties asmenys „gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje“ nei kitos lyties asmenys. Taigi 2 straipsnio 1 dalies b punkte daugiausia dėmesio skiriama „prastesnėje padėtyje esančių“ asmenų, šiuo atveju – ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, grupei. Šioje nuostatoje neminimi „privilegijuoti“ asmenys, t. y. tie, kuriems aptariama priemonė netaikoma. Vadinasi, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad netiesioginė diskriminacija gali būti apibūdinama remiantis vien tuo, kad vienos lyties asmenys atsiduria prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys.

50.      Be to, remiantis šios išvados 39 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, geriausias statistinių duomenų palyginimo metodas – palyginti, kokia dalis darbuotojų vyrų ir kokia dalis darbuotojų moterų patiria nevienodo požiūrio poveikį. Vadinasi, Teisingumo Teismas aiškiai išreiškė požiūrį į metodą, kurio reikia laikytis, ir nurodė, kad siekiant nustatyti, ar nacionaline priemone sukuriama netiesioginė diskriminacija, reikia atsižvelgti į nepalankioje padėtyje esančius asmenis. Man atrodo naudinga šiuo klausimu pacituoti neseniai Teisingumo Teismo priimtą sprendimą, t. y. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimą TGSS (Namų ūkio darbuotojų nedarbas) (C‑389/20, EU:C:2022:120). Šiame sprendime Teisingumo Teismas dėl nacionalinės nuostatos, pagal kurią bedarbio pašalpa neįtraukiama į socialinio draudimo išmokas, kurios pagal teisės aktais nustatytą socialinės apsaugos sistemą skiriamos namų ūkio darbuotojams, konstatavo:

„45.      <...> Reikia konstatuoti, kad iš <...> pateiktų statistinių duomenų matyti, kad 2021 m. gegužės 31 d. pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų skaičius buvo 15 872 720, iš kurių 7 770 798 moterys (48,96 % darbuotojų) ir 8 101 899 vyrai (51,04 % darbuotojų). Tą pačią dieną darbuotojų, draudžiamų pagal specialią namų ūkio darbuotojų sistemą, grupėje buvo 384 175 darbuotojai, iš kurių 366 991 moteris (95,53 % pagal šią specialią sistemą draudžiamų asmenų arba 4,72 % pagal darbo sutartis dirbančių moterų) ir 17 171 vyras (4,47 % pagal šią specialią sistemą draudžiamų asmenų arba 0,21 % pagal darbo sutartis dirbančių vyrų).

46.      Taigi iš šių statistinių duomenų matyti, kad darbuotojų moterų, kurioms taikoma Ispanijos bendroji socialinio draudimo sistema, dalis, kuriai dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos taikomas skirtingas požiūris, yra gerokai didesnė nei vyrų.“

51.      Dėl šios priežasties vadovaudamasis savo jurisprudencija dėl netiesioginės diskriminacijos Teisingumo Teismas nagrinėjo tik prastesnėje padėtyje esančių asmenų grupę, t. y. namų ūkio darbuotojus, kurių 95,53 % sudaro moterys, ir neatsižvelgė į visus asmenis, kuriems taikoma bendroji socialinės apsaugos sistema, kurių pasiskirstymas yra subalansuotas moterų (48,96 % darbuotojų) ir vyrų (51,04 % darbuotojų) atžvilgiu.

52.      Galiausiai Direktyvos 2006/54 tikslas – uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl lyties, įskaitant netiesioginę diskriminaciją. Iki šiol Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad siekiant šio tikslo reikia konkrečiai išnagrinėti asmenų grupės, kuriai nacionalinė priemonė yra nepalanki, padėtį. Man neatrodo, kad dėl šio tikslo reikėtų atsižvelgti ir į grupės žmonių, kuriems ši priemonė netaikoma, padėtį. Darant prielaidą, kad dėl nagrinėjamos nacionalinės priemonės vienos lyties darbuotojai atsiduria tam tikroje prastesnėje padėtyje, palyginti su kitos lyties darbuotojais, reikia patikrinti, ar ji pateisinama objektyviais veiksniais, nesusijusiais su jokia diskriminacija dėl lyties.

53.      Taigi manau, kad siekiant nustatyti, ar darbuotojos moterys yra tam tikroje prastesnėje padėtyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą, reikėtų išnagrinėti tik prastesnėje padėtyje esančių darbuotojų grupę. Pridursiu, kad kokybiniu požiūriu nustatant, ar dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys atsiduria tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, gali kilti įgyvendinimo sunkumų, todėl man atrodo, kad diskriminacijos dėl darbo ne visą darbo laiką klausimas, dėl kurio šiose bylose pateikti ketvirtasis ir penktasis prejudiciniai klausimai, gali būti tinkamas pagrindas užtikrinti vienodą požiūrį į visą ir ne visą darbo laiką dirbančius darbuotojus(32).

54.      Taigi siūlau į antrųjų prejudicinių klausimų a punktą atsakyti, kad SESV 157 straipsnis, kaip ir Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 straipsnio pirma pastraipa, turi būti aiškinami taip, kad vertindamas netiesioginės diskriminacijos buvimą ir siekdamas nustatyti, ar dėl iš pažiūros neutralios nacionalinės teisės nuostatos „vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti visus svarbius kokybinio pobūdžio veiksnius, kad nustatytų, ar tokios prastesnės padėties esama. Kalbant apie statistinius duomenis, kurie yra tik vienas iš daugelio elementų, būtina įsitikinti, ar darbuotojų, kuriems ši nacionalinės teisės nuostata yra nepalanki, grupėje tam tikros lyties asmenų dalis yra kur kas didesnė, bet nebūtina, kad darbuotojų, kuriems minėta nuostata netaikoma, grupėje gerokai didesnė būtų kitos lyties asmenų dalis.

V.      Išvada

55.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) prejudicinius klausimus sujungtose bylose C‑184/22 ir C‑185/22:

SESV 157 straipsnis ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 straipsnio pirma pastraipa

turi būti aiškinami taip:

vertindamas netiesioginės diskriminacijos buvimą ir norėdamas nustatyti, ar dėl akivaizdžiai neutralios nacionalinės teisės nuostata „vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys“, nacionalinis teismas turi išnagrinėti visus svarbius kokybinio pobūdžio veiksnius, kad nustatytų, ar tokios prastesnės padėties esama. Kalbant apie statistinius duomenis, kurie yra tik vienas iš daugelio elementų, būtina įsitikinti, ar darbuotojų, kuriems ši nacionalinės teisės nuostata yra nepalanki, grupėje tam tikros lyties asmenų dalis yra kur kas didesnė, bet nebūtina, kad darbuotojų, kuriems minėta nuostata netaikoma, grupėje gerokai didesnė būtų kitos lyties asmenų dalis.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, 2006, p. 23).

3      2022 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

4      BGBl. 2000 I, p. 1966.

5      BGBl. 2006 I, p. 1897.

6      BGBl. 2017 I, p. 2152.

7      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu nurodo 2004 m. sausio 13 d. Sprendimą Allonby (C‑256/01, EU:C:2004:18, 73 ir paskesni punktai).

8      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimu Voß (C‑300/06, EU:C:2007:757, 40 punktas) ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimu Schuch-Ghannadan (C‑274/18, EU:C:2019:828, 47 ir 52 punktai).

9      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas cituoja 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Schuch-Ghannadan (C‑274/18, EU:C:2019:828, 47 ir 52 punktai).

10      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004. m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).

11      1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL L 14, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 267).

12      Dėl šių trijų elementų taikymo visų pirma žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimą BVAEB (C‑405/20, EU:C:2022:347, 47–69 punktai).

13      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2006/54 reglamentuojamose srityse darbuotojų vyrų ir darbuotojų moterų diskriminacijos draudimas taikomas visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti samdomą darbą (žr. 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Syndicat CFTC, C‑463/19, EU:C:2020:932, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

14      Šioje stadijoje neatrodo, kad MTV taikymo išimtys yra svarbios atsakant į šiose bylose pateiktų antrųjų prejudicinių klausimų a punktus (šiuo klausimu žr. šios išvados 24 punktą).

15      T. y. 38,5 valandų per savaitę, kaip nustatyta MTV 10 straipsnio 1 dalyje.

16      Šiuo klausimu žr. 2004 m. gegužės 27 d. Sprendimą Elsner-Lakeberg (C‑285/02, EU:C:2004:320, 17 punktas).

17      Žr. generalinio advokato C. O. Lenz išvadą byloje Enderby (C-127/92, EU:C:1993:313, 15 punktas).

18      2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 269, 2002, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 255).

19      Žr. Ellis, E. ir Watson, P., EU Anti-Discrimination Law, 2-asis leid., Oxford University Press, Oksfordas, 2012, visų pirma p. 151.

20      Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės L. Medina išvadą byloje INSS (Visiško invalidumo profesinės pensijos sumavimas) (C‑625/20, EU:C:2022:132, 1 punktas), kurioje nurodyta, kad skaičių ir statistinių duomenų naudojimas nustatant netiesioginę diskriminaciją gali būti problemiškas, nes rezultatas gali skirtis priklausomai nuo to, su kokia grupe atliekamas palyginimas.

21      Žr. Barnard, C. ir Hepple, B., „Indirect Discrimination: Interpreting Seymour-Smith“, Cambridge Law Journal, 58(2), 1999, p. 399–412. Šie autoriai kritiškai vertina Teisingumo Teismo pasirinkimą vadovautis statistiniais duomenimis, ypač nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą.

22      2022 m. gegužės 5 d. Sprendimas BVAEB (C‑405/20, EU:C:2022:347, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23      Žr. 2020 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą YS (Įmonės vadovaujantiems darbuotojams mokamos pensijos) (C‑223/19, EU:C:2020:753, 50 punktas) ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimą BVAEB (C‑405/20, EU:C:2022:347, 50 punktas).

24      Šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Schuch-Ghannadan (C‑274/18, EU:C:2019:828, 56 punktas).

25      Žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimą Villar Láiz (C‑161/18, EU:C:2019:382, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26      Žr., be kita ko, 2022 m. birželio 30 d. Sprendimą INSS (Visiško invalidumo profesinės pensijos sumavimas) (C‑625/20, EU:C:2022:508, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog pagrindinėse bylose procentinės dalys dar nėra galutinai nustatytos.

27      Žr., be kita ko, 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Voß (C‑300/06, EU:C:2007:757, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      Iš doktrinos žr. Robin-Olivier, S., „L’émergence de la notion de discrimination indirecte: évolution ou révolution?“ leidinyje Fines, F., Gauthier, C., Gautier, M., La non-discrimination entre les Européens, Pedone, 2012, Paryžius, p. 23–36, visų pirma p. 30.

29      Žr., be kita ko, 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Schuch-Ghannadan (C‑274/18, EU:C:2019:828, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimą BVAEB (C‑405/20, EU:C:2022:347, 50 ir 51 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

31      Žr., be kita ko, iš doktrinos, Alberton, G., „Et la Cour de cassation se fait plus „européaniste“ que la CJUE“, AJDA, 2018, Nr. 6, p. 340.

32      Šiuo klausimu žr. 2023 m. spalio 19 d. Sprendimą Lufthansa CityLine (C‑660/20, EU:C:2023:789).