1.

Ši byla yra naujausias dulkių siurblių gamintojos Dyson Ltd ir kitų apeliančių, priklausančių tai pačiai įmonių grupei (toliau jas kartu vadinsiu Dyson), teisminių ginčų su Europos Komisija etapas dėl dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo bandymo metodų pagal Sąjungos teisę ( 2 ).

2.

Dyson pateikė apeliacinį skundą dėl 2021 m. gruodžio 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo Dyson ir kt. / Komisija (T‑127/19, EU:T:2021:870; toliau – skundžiamas sprendimas).

3.

Tuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė Dyson pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą pareikštą ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės. Dyson teigė patyrusi žalą dėl to, kad Komisija priėmė Deleguotąjį reglamentą (ES) 665/2013 dėl dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo ( 3 ). Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra įvykdyta sąlyga, susijusi su pakankamai aiškaus Sąjungos teisės pažeidimo buvimu.

4.

Taigi ši byla susijusi su pakankamai aiškaus pažeidimo sąvoka, o toks pažeidimas yra ir Sąjungos, ir valstybės narės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimu padarytą žalą sąlyga. Pagal šią sąvoką Teisingumo Teismas turi išaiškinti pažeidimo aiškumo vertinimo metodą. Konkrečiau kalbant, šioje byloje kyla toliau nurodyti svarbūs klausimai. Ar iš tikrųjų svarbu tai, ar atitinkama Sąjungos institucija (šiuo atveju – Komisija) turėjo diskreciją imtis veiksmų atitinkamoje srityje, ar ji veikiau turėjo labai ribotą diskreciją šiuo klausimu? Kaip nustatoma, ar Sąjungos institucija turėjo diskreciją? Kaip Teisingumo Teismas turėtų vadovautis jurisprudencijoje nurodytais veiksniais, kuriais galima pateisinti aptariamą pažeidimą?

5.

Prieš imantis išsamesnės sudėtingų šios bylos aplinkybių analizės vertėtų pateikti trumpą įžanginį paaiškinimą. Deleguotuoju reglamentu 665/2013 Komisija, be kita ko, nustatė dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo bandymo metodą, būtiną norint nustatyti tokių prietaisų energijos vartojimo efektyvumo ženklinimą. Pasirinktas metodas buvo grindžiamas dulkių siurblių bandymais tuo metu, kai jie buvo pradėti naudoti pirmą kartą, kai jų talpyklose tik pradeda rinktis dulkės. Šį metodą vadinsiu „tuščios dulkių talpyklos“ bandymu.

6.

Byloje Dyson / Komisija ( 4 ) bendrovė Dyson pareiškė ieškinį dėl panaikinimo Bendrajame Teisme, jame ginčijo šį metodą kaip neparodantį dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo jų „naudojimo metu“, kaip reikalaujama pagal pagrindinį teisės aktą (Direktyvą 2010/30/ES ( 5 )), papildytą Deleguotuoju reglamentu 665/2013. Teisingumo Teismui apeliacine tvarka panaikinus pirmąjį Bendrojo Teismo sprendimą ( 6 ) ir grąžinus bylą, Bendrasis Teismas panaikino Deleguotąjį reglamentą 665/2013 ( 7 ). Jis nusprendė, kad bandymas su tuščia talpykla negali parodyti dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo jų „naudojimo metu“. Tam reikėjo, kad dulkių siurblių talpyklos jau būtų pripildytos iki tam tikro lygio.

7.

Be to, reikia paaiškinti, kodėl Dyson buvo suinteresuota ginčyti „tuščios talpyklos“ bandymą. Dyson gamina ir parduoda cikloninius dulkių siurblius arba dulkių siurblius be talpyklų ( 8 ). Skirtingai nuo tradicinių dulkių siurblių su maišeliais ( 9 ), kurie įtraukimo būdu susiurbia dulkes ir purvą nuo grindų į vienkartinį maišelį, dulkių siurbliams be maišelių, kaip leidžia suprasti jų pavadinimas, maišeliai nenaudojami. Cikloninis dulkių siurblys naudoja išcentrinę jėgą dulkėms ir šiukšlėms atskirti nuo oro, todėl nereikia vienkartinių maišelių.

8.

Šis skirtumas svarbus, kiek tai susiję su dulkių siurblių energetinio efektyvumo bandymo metodais, kurie nagrinėjami šioje byloje. Mano supratimu, problema yra tokia: kai dulkių siurblys su maišeliu naudoja siurbimą dulkėms surinkti, tai turi įtakos jo veiksmingumui; kai maišelis arba talpykla yra tušti, oras per mašinos filtrą ir maišelio poras praeina gana lengvai, todėl išlaikomas siurbimas; vis dėlto naudojant dulkių siurblį talpykla ir filtras užsikemša nuo dulkių, todėl oro srautas mažėja. Dėl šios priežasties dulkių siurblio siurbimo galia, valymo veiksmingumas ir energijos vartojimo efektyvumas mažėja, nes dėl užsikimšimo ir siekdamas kompensuoti prastesnį siurbimą dulkių siurblys suvartoja daugiau energijos. O cikloniniai dulkių siurbliai neturi maišelių, todėl neužsikemša. Siurbimo galia gali išlikti, nepaisant to, ar dulkių talpykla yra pripildyta, ar ne. Kitaip tariant, jie veikia vienodai gerai ir pilni, ir tušti. Šios išvados neginčijo nė viena šios bylos šalis.

9.

Trumpai tariant, problema yra ta, kad, kaip šioje byloje teigia Dyson, bandymai su tuščia dulkių talpykla parodo didžiausią galimą dulkių siurblio dulkių surinkimo našumą ir taip nuslepiamas faktas, kad, vartotojui pradėjus naudoti dulkių siurblį, talpykla užsikemša ir daugumos tradicinių dulkių siurblių su talpykla siurbimas suprastėja. Taigi dulkių siurblių valymo kokybė ir energijos suvartojimas skiriasi, kai jie išbandomi naudojant tuščią dulkių talpyklą, ir kai talpykloje yra dulkių.

10.

Nors po Bendrojo Teismo sprendimo dėl panaikinimo buvo atsisakyta tuščios talpyklos bandymo kaip energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo pagrindo, Dyson nusprendė patyrusi žalą per laikotarpį, kai galiojo Deleguotasis reglamentas 665/2013, t. y. iki jo panaikinimo. Todėl Dyson pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo Bendrajame Teisme.

11.

Prieš aptardama procesą Bendrajame Teisme (D) ir procesą Teisingumo Teisme (E) tiek, kiek to reikia Dyson teiginiams išanalizuoti, paaiškinsiu šiai bylai reikšmingus teisės aktus (B) ir ankstesnius Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimus (C).

12.

Apskritai Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo teisės aktuose vartotojams pateikiama informacija apie gaminių energijos suvartojimą ir aplinkosauginį veiksmingumą, kad jie galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus. Jie neatsiejami nuo Sąjungos ekologinio projektavimo teisės aktų ( 10 ), kuriais nustatomi minimalūs energijos vartojimo efektyvumo ir kiti gaminių projektavimo reikalavimai, kad būtų pagerintas aplinkosauginis veiksmingumas. Kartu Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo ir ekologinio projektavimo teisės aktai padeda siekti Sąjungos tikslo užkirsti kelią klimato kaitai ir ją sušvelninti ( 11 ), be to, manoma, kad dėl šių teisės aktų vartotojams sutaupoma daugiau kaip 250 mlrd. EUR per metus ( 12 ).

13.

Šiuo metu Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo ir ekologinio projektavimo taisyklės taikomos daugeliui gaminių ( 13 ), pavyzdžiui, televizoriams, indaplovėms, orkaitėms, šaldytuvams, skalbyklėms ir džiovyklėms. Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas suteikia vartotojams informaciją apie atitinkamo gaminio energijos vartojimo efektyvumą, naudojant lyginamąją spalvų skalę nuo A (efektyviausias) iki G (mažiausiai efektyvus). Apie 85 % vartotojų atpažįsta Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo etiketę ir naudojasi ja priimdami sprendimus dėl pirkimo ( 14 ).

14.

Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas iš pradžių reglamentuotas Direktyva 79/530/EEB ( 15 ), kuri vėliau buvo pakeista Direktyva 92/75/EEB ( 16 ). Vis dėlto tik praėjus beveik 20 metų nuo Direktyvos 2010/30 priėmimo į šią reglamentavimo sistemą buvo įtraukti dulkių siurbliai.

15.

Kaip nurodyta Direktyvos 2010/30 1 straipsnio 1 dalyje, šia direktyva nustatyta sistema, kurios paskirtis – suderinti nacionalines priemones, susijusias su informacija galutiniams naudotojams, ypač ženklinant gaminį ir pateikiant standartinę informaciją apie jį, taip pat susijusias su energijos ir prireikus – kitų svarbių išteklių suvartojimu „naudojimo metu“, taip suteikiant galutiniams naudotojams galimybę pasirinkti efektyvesnius gaminius ( 17 ).

16.

Tai, kad frazės „naudojimo metu“ Direktyvoje 2010/30 pavartota 15 kartų ( 18 ) rodo, kad ši direktyva susijusi su energijos vartojimo efektyvumo ženklinimu siekiant atspindėti naudojant gaminius suvartojamos energijos kiekį. Iš tiesų šis klausimas buvo aptartas per sprendimo priėmimo procesą, po kurio priimta ši direktyva ( 19 ), ir būtent Komisija savo pasiūlyme dėl direktyvos keliose nuostatose šiuo tikslu pavartojo atitinkamas formuluotes ( 20 ).

17.

Šios bylos tikslais svarbu pažymėti, kad Direktyvoje 2010/30 šiai bylai reikšmingu laikotarpiu buvo nustatyta bendra sistema, kuria apibrėžti, be kita ko, Komisijos, valstybių narių, gamintojų ir prekiautojų politiniai tikslai, vaidmenys ir atsakomybė. Pagal šios direktyvos 10 straipsnį Komisijai buvo suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus (kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį), kuriais nustatomi energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo reikalavimai atskiroms gaminių grupėms, įskaitant dulkių siurblius.

18.

Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa suformuluota taip:

„Deleguotųjų teisės aktų nuostatomis dėl etiketėje ir vardinių parametrų lentelėje pateikiamos informacijos apie naudojant gaminį suvartojamą energiją ir kitus svarbius išteklius siekiama geriau informuoti galutinius naudotojus, kad rinkdamiesi gaminius jie galėtų priimti labiau informacija pagrįstus sprendimus, ir sudaryti sąlygas rinkos priežiūros institucijoms patikrinti, ar gaminiai atitinka pateiktą informaciją.“ ( 21 )

19.

Direktyva 2010/30 vėliau buvo pakeista Reglamentu (ES) 2017/1369 ( 22 ). Šiuo reglamentu iš esmės palikta ta pati kaip ir Direktyvos 2010/30 taikymo sritis, tačiau iš dalies pakeistos ir patobulintos kai kurios jos nuostatos, siekiant patikslinti ir atnaujinti jų turinį, atsižvelgiant į pastaraisiais metais produktų energijos vartojimo efektyvumo srityje pasiektą technologinę pažangą ( 23 ). Jame pabrėžiama, kad bandymo metodai turėtų atspindėti naudojimą realiomis sąlygomis ( 24 ).

20.

Skirtingai nei kitiems gaminiams, dulkių siurbliams Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo taisyklės pradėtos taikyti tik nuo tada, kai buvo priimta Direktyva 2010/30, o Sąjungos ekologinio projektavimo taisyklės – kai buvo priimta Direktyva 2009/125/EB ( 25 ), ir remiantis išsamiu poveikio vertinimu, buvo nuspręsta, kad Komisija priims atitinkamus reglamentus kartu ( 26 ).

21.

Deleguotajame reglamente Nr. 665/2013 buvo nustatyti daugumos standartinių dulkių siurblių ženklinimo reikalavimai ( 27 ). Juo tiekėjai ir prekiautojai buvo įpareigoti užtikrinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. dulkių siurbliai turėtų tokį ženklinimą ( 28 ). Informacija apie šį ženklinimą turėjo būti gauta taikant patikimus, tikslius ir atkuriamus bandymų metodus, kaip buvo nurodyta Deleguotojo reglamento Nr. 665/2013 VI priede ( 29 ). Šio priedo 1 punkte šiuo tikslu buvo pateikta nuoroda į darniuosius standartus, paskelbtus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

22.

Šiuo tikslu Komisija paskelbė nuorodas į Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC) standartą EN 60312–1:2013 (toliau – CENELEC standartas), susijusį su buitinių dulkių siurblių eksploatacinių charakteristikų matavimo metodais. Vis dėlto CENELEC standarto 5.9 punktas, susijęs su pilnos dulkių talpyklos bandymo metodu, nebuvo įtrauktas ( 30 ). Šį metodą toliau vadinsiu „5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymu“.

23.

Dėl šio neįtraukimo, taikant Deleguotojo reglamento 665/2013 VI priedą, suderintas dulkių siurblių metinio energijos suvartojimo apskaičiavimo standartas buvo grindžiamas bandymo metodu, kurį taikant dulkių talpykla naudojama tuščia (pagal CENELEC standarto 4.5 ir 5.3 punktus), o ne bandymų metodu, kurį taikant dulkių talpykla yra užpildyta (pagal CENELEC standarto 5.9 punktą).

24.

Taigi dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumui išmatuoti pagal Deleguotąjį reglamentą 665/2013 galėjo būti taikomas tik tuščios dulkių talpyklos bandymas ( 31 ).

25.

2013 m. spalio 7 d.Dyson Ltd, remdamasi SESV 263 straipsniu, Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl Deleguotojo reglamento 665/2013 panaikinimo. Dyson nurodė tris ieškinio pagrindus, iš jų pirmasis grindžiamas Komisijos kompetencijos nebuvimu, antrasis – minėto reglamento motyvavimo stoka, o trečiasis – vienodo požiūrio principo pažeidimu.

26.

2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimu Dyson / Komisija (T‑544/13, EU:T:2015:836) Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį ir jo pagrindus kaip nepagrįstus. Dyson pateikė apeliacinį skundą dėl to sprendimo.

27.

2017 m. gegužės 11 d. Sprendimu Dyson / Komisija (C‑44/16 P, EU:C:2017:357; toliau – Teisingumo Teismo sprendimas dėl panaikinimo) Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas atmetė pagrindus, grindžiamus Komisijos kompetencijos nebuvimu ir vienodo požiūrio principo pažeidimu.

28.

Visų pirma Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš Direktyvos 2010/30 1 straipsnio ir 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos kylantis reikalavimas, kad vartotojams pateikta informacija turi parodyti energijos suvartojimą naudojant prietaisą, yra viena iš esminių šios direktyvos nuostatų ( 32 ), kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį. Todėl jis turi būti nustatytas pagrindiniuose teisės aktuose ir negali būti deleguotas. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje vartojamą formuluotę „naudojant gaminį“ suprantant kaip reiškiančią realias naudojimo sąlygas, ši nuostata nėra aiškinama „pernelyg plačiai“, nes būtent tokia yra šio patikslinimo reikšmė ( 33 ).

29.

Taigi to sprendimo 68 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisija, „kad būtų paisoma esminės Direktyvos 2010/30 nuostatos, buvo įpareigota [Deleguotajame reglamente 665/2013] pasirinkti tokį apskaičiavimo metodą, kuris leistų įvertinti dulkių siurblių energetinį efektyvumą kuo panašesnėmis į realias naudojimo sąlygomis; tam dulkių siurblių talpyklos turi būti pripildytos iki tam tikro lygio ir taip pat atsižvelgta į gautų rezultatų moksliniam pagrįstumui keliamus reikalavimus ir vartotojams, be kita ko, pagal šios direktyvos 5 konstatuojamąją dalį ir 5 straipsnio b punktą pateiktos informacijos teisingumą“ ( 34 ).

30.

Grąžinus bylą, 2018 m. lapkričio 8 d. Sprendimu Dyson / Komisija (T‑544/13 RENV, EU:T:2018:761; toliau – Bendrojo Teismo sprendimas dėl panaikinimo, priimtas grąžinus bylą) Bendrasis Teismas panaikino Deleguotąjį reglamentą 665/2013.

31.

Tame sprendime ( 35 ) Bendrasis Teismas konstatavo, jog iš Teisingumo Teismo sprendimo dėl panaikinimo 68 punkto matyti, jog tam, kad Komisijos pasirinktas metodas atitiktų esmines Direktyvos 2010/30 nuostatas, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, vertinant dulkių siurblių energetinį efektyvumą kuo panašesnėmis į realias naudojimo sąlygomis, dulkių siurblio talpykla turi būti pripildyta iki tam tikro lygio. Antra, taikomas metodas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, susijusius su moksliniu gautų rezultatų pagrįstumu ir vartotojams pateiktos informacijos tikslumu. Iš Deleguotojo reglamento 665/2013 7 straipsnio ir visos bylos medžiagos matyti, kad Komisija pasirinko dulkių siurblių energetinio efektyvumo apskaičiavimo metodą, grindžiamą tuščia dulkių talpykla. Vadinasi, pirmoji sąlyga nebuvo įvykdyta, ir to pakako, kad Bendrasis Teismas padarytų išvadą, jog Komisija neatsižvelgė į Direktyvos 2010/30 esminę nuostatą, ir jam nereikėjo priimti sprendimo dėl to, ar šis metodas atitinka antrąją sąlygą.

32.

Be to, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad net jei nė vienas skaičiavimo metodas, atliktas naudojant iki tam tikro lygio pripildytą dulkių talpyklą, neatitiktų reikalavimų, susijusių su gautų rezultatų moksliniu pagrįstumu ir vartotojams pateiktos informacijos tikslumu, Komisija galėtų pasinaudoti teisėkūros iniciatyvos teise, kad pasiūlytų iš dalies pakeisti Direktyvą 2010/30 ( 36 ).

33.

Taigi Bendrasis Teismas panaikino visą Deleguotąjį reglamentą 665/2013, konstatavęs, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu ( 37 ).

34.

Per tą laiką 2018 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje Dyson (C‑632/16, EU:C:2018:599) pagal Belgijos teismo pateiktus klausimus dėl Deleguotojo reglamento 665/2013 ir Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje išaiškinimo ( 38 ). Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Dyson Ltd ir Dyson BV ginčą su BSH Home Appliances NV (toliau – BSH) dėl kelių etikečių, kuriose aprašytas tradicinių dulkių siurblių (su talpyklomis), kuriais BSH prekiavo pažymėtus prekių ženklais Siemens ir Bosch, energijos vartojimo efektyvumas, įskaitant Europos Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo etiketę, kurios reikalaujama pagal Deleguotąjį reglamentą 665/2013. Dyson Ltd ir Dyson BV, be kita ko, tvirtino, kad tai, jog BSH naudoja šias etiketes, nepatikslinusi, kad jos parodo su tuščiu dulkių maišeliu arba talpykla atliktų bandymų rezultatus, yra vartotojus klaidinanti nesąžininga komercinė veikla.

35.

Savo sprendime ( 39 ) Teisingumo Teismas, be kita ko, konstatavo, jog Direktyva 2010/30 ir Deleguotasis reglamentas 665/2013 turi būti aiškinami taip, kad Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo etiketėje negalima pridėti jokios informacijos apie dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo bandymų sąlygas.

36.

2019 m. vasario 21 d.Dyson Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą Sąjungos deliktine atsakomybe pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą.

37.

Dyson prašė priteisti 176,1 mln. EUR sumą, įskaitant palūkanas, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, 127,1 mln. EUR sumą, įskaitant palūkanas, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Komisija prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš Dyson bylinėjimosi išlaidas.

38.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad Dyson neįvykdė vienos iš pagrindinių Sąjungos deliktinės atsakomybės nustatymo sąlygų, t. y. kad keturių tariamų Komisijos padarytų Sąjungos teisės pažeidimų atveju būtų padarytas pakankamai aiškus pažeidimas. Todėl jis ieškinį atmetė.

39.

Pirma, dėl Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija neturi jokios diskrecijos, leidžiančios viršyti jai Direktyva 2010/30 suteiktus įgaliojimus (skundžiamo sprendimo 36 punktas). Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad diskrecijos nebuvimo nepakanka pakankamai aiškiam pažeidimui nustatyti ir kad reikia atsižvelgti į kai kuriuos kitus jurisprudencijoje nustatytus veiksnius (skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktai).

40.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą dėl panaikinimo ir Bendrojo Teismo sprendimą dėl panaikinimo, priimtą grąžinus bylą, taikant Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalį konkrečiu dulkių siurblių atveju, atsiranda tam tikrų vertinimo skirtumų, dėl kurių kyla aiškinimo sunkumų, atsižvelgiant į šios nuostatos ir apskritai visos Direktyvos 2010/30 aiškumą ir tikslumą (skundžiamo sprendimo 40–45 punktai).

41.

Dėl reglamentuotinos situacijos sudėtingumo ir dėl to, ar padaryta klaida buvo tyčinė arba nepateisinama, Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad Komisija, akivaizdžiai ir rimtai nepažeisdama savo diskrecijos ribų, galėjo nuspręsti, kad 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymas negali užtikrinti vartotojams pateiktos informacijos mokslinio pagrįstumo ir tikslumo, ir vietoj jo pasirinkti moksliškai patikimą tuščios talpyklos bandymą. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2010/30 11 straipsnio 1 dalį įgaliojimai perduodami Komisijai tik penkeriems metams, todėl ji negalėjo atidėti energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo taisyklių priėmimo, kol CENELEC patvirtins pilnos talpyklos bandymo metodą. Be to, nei Europos Parlamentas, nei Taryba neprieštaravo Deleguotojo reglamento 665/2013 priėmimui. Šios aplinkybės, Bendrojo Teismo nuomone, leido patvirtinti, kad Komisijos padarytas Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo pateisinamas (skundžiamo sprendimo 94–97 punktai).

42.

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad dėl šių veiksnių, taip pat dėl spręstinų problemų techninio sudėtingumo ir atitinkamų teisės aktų taikymo ir aiškinimo sunkumų įprastai apdairi ir rūpestinga administracinė institucija galėjo manyti, kad sprendimas taikyti pilnos, o ne tuščios, dulkių talpyklos bandymo metodą būtų rizikingas. Taigi Komisija pasielgė taip, kaip buvo galima tikėtis iš tokios administracinės institucijos, ir akivaizdžiai bei šiurkščiai neperžengė savo diskrecijos ribų (skundžiamo sprendimo 97 punktas).

43.

Be to, Bendrasis Teismas, remdamasis šiomis išvadomis, nusprendė, kad patvirtinusi tuščios dulkių talpyklos bandymą Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai neperžengė savo diskrecijos ribų ir nepadarė pakankamai aiškių kitų trijų nurodytų Sąjungos teisės pažeidimų, t. y. aiškiai nepažeidė vienodo požiūrio principo (skundžiamo sprendimo 105–112 punktai), gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos (skundžiamo sprendimo 116–119 punktai) ir teisės laisvai užsiimti profesine veikla (skundžiamo sprendimo 123–131 punktai).

44.

2022 m. vasario 18 d. pateiktu apeliaciniu skundu Dyson prašo Teisingumo Teismo panaikinti visą skundžiamą sprendimą, nuspręsti, kad Komisija padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės pažeidimą, ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui. Dyson taip pat prašo Teisingumo Teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45.

2022 m. birželio 22 d. atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Dyson bylinėjimosi išlaidas.

46.

Dyson ir Komisija atitinkamai 2022 m. rugpjūčio 22 d. ir 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė dubliką ir tripliką.

47.

2023 m. balandžio 20 d. įvyko teismo posėdis, per jį Dyson ir Komisija pateikė žodines pastabas.

48.

Dyson pateikia septynis apeliacinio skundo pagrindus. Pirmieji keturi apeliacinio skundo pagrindai grindžiami Komisijos tariamai padarytu Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Pirmasis pagrindas grindžiamas neteisingu Dyson ieškinio pagrindų vertinimu, o antrasis, trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai grindžiami klaidingu pakankamai aiškaus pažeidimo teisinio kriterijaus taikymu: antrasis pagrindas grindžiamas neteisingu pažeidimo aiškumo vertinimo metodo taikymu, kiek tai susiję su Komisijos diskrecijos nebuvimu, trečiasis pagrindas grindžiamas teisinio kriterijaus, pagal kurį vertinamas pakankamai aiškus pažeidimas, neteisingu vertinimu, kiek tai susiję su pažeistos teisės normos aiškinimo sunkumais, aiškumu ir tikslumu, o ketvirtasis pagrindas – reguliavimo sudėtingumu. Penktasis, šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai grindžiami teisinio kriterijaus, taikomo vertinant pakankamai aiškų pažeidimą, neteisingu taikymu siejant su nurodomais vienodo požiūrio principo, gero administravimo principo ir teisės laisvai užsiimti profesine veikla pažeidimais.

49.

Pirmiausia išnagrinėsiu pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą. Mano nuomone, likusi vertinimo dalis priklauso nuo to, kokio būtent pažeidimo padarymu Dyson kaltina Komisiją. Taigi nuo šio aspekto priklauso atsakymas į klausimą, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, vertindamas, ar šis pažeidimas buvo pakankamai aiškus. Kadangi laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas neteisingai kvalifikavo Dyson teiginį, dauguma argumentų, kuriais remdamasis jis nusprendė, kad pažeidimas nėra pakankamai aiškus, neturi reikšmės. Vis dėlto įvertinsiu kitus šešis apeliacinio skundo pagrindus, grindžiamus klaidingu pažeidimo aiškumo vertinimo metodo taikymu.

50.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Dyson iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui tuo, kad šis klaidingai kvalifikavo jos pagrindą. Bendrovė teigė, kad Komisija, patvirtindama tuščios dulkių talpyklos bandymą, padarė pakankamai aiškų pažeidimą, tačiau Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 52–82 punktuose vietoj to klaidingai nagrinėjo klausimą, ar Komisija turėjo teisę atmesti 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymą ( 40 ).

51.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas išties daug dėmesio skyrė vertinimui, ar Komisija pagrįstai atmetė 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymą. Šis vertinimas yra reikšmingas tik tuo atveju, jei būtų nagrinėjamas teiginys, kad Komisija klaidingai atmetė šį metodą. Tačiau Dyson teigė ką kita. Ji neteigė, kad Komisija nepagrįstai atmetė vieną iš galimų pilnos dulkių talpyklos bandymų metodų. Dyson teigė, kad Komisija, pasirinkdama tuščios dulkių talpyklos bandymą, padarė pakankamai aiškų pažeidimą.

52.

Šis skirtumas yra svarbus, nes nuo jo priklauso Komisijos turimos diskrecijos lygis, o tai savo ruožtu svarbu nagrinėjant kitus Dyson pagrindus Bendrajame Teisme. Dyson neginčija, kad Komisija turi diskreciją nuspręsti dėl to, kokį pilnos dulkių talpyklos bandymo metodą ji taikys. Priešingai, Dyson teigimu, tuščios dulkių talpyklos bandymo metodo pasirinkimas nepriklausė Komisijos diskrecijai, kuri jai buvo suteikta pagal pagrindinius teisės aktus.

53.

Komisija teigia, kad Bendrajam Teismui buvo teisiškai reikšminga įvertinti, ar vienintelis kitas pripažintas ir Deleguotojo reglamento 665/2013 priėmimo metu prieinamas bandymo metodas, t. y. 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymo metodas, buvo moksliškai pagrįsta alternatyva. Rengdama šį reglamentą Komisija, įgyvendindama savo diskreciją per sudėtingą politikos formavimo procesą, galėjo rinktis tik tarp tuščios dulkių talpyklos ir iš dalies užpildytos dulkių talpyklos bandymo metodų (kito pasirinkimo nebuvo); joks iš dalies užpildytos dulkių talpyklos bandymo metodas, įskaitant 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos metodą, nebuvo moksliškai patikimas. Taigi Komisija tvirtina, kad jai galėjo būti atleista už tai, kad ji patvirtino vienintelį moksliškai patikimą bandymo metodą – tuščios dulkių talpyklos bandymo metodą.

54.

Negaliu pritarti Komisijai. Tai, kad nėra moksliškai pagrįsto iš dalies užpildytos dulkių talpyklos bandymo metodo, nereiškia, kad Komisija gali laisvai patvirtinti tuščios dulkių talpyklos bandymo metodą. Taigi negali būti, kad reikėjo pasirinkti tarp tuščios dulkių talpyklos bandymo metodo arba iš dalies užpildytos dulkių talpyklos bandymo metodo. Buvo galima rinktis arba vieną iš kelių iš dalies užpildytos dulkių talpyklos bandymo metodų, arba išvis jokio bandymo.

55.

Bendrojo Teismo sprendime dėl panaikinimo, priimtame grąžinus bylą, Bendrasis Teismas nusprendė, kad norint taikyti tuščios dulkių talpyklos bandymą reikėtų iš dalies pakeisti pagrindinį teisės aktą ( 41 ). Vis dėlto per teismo posėdį Komisija paaiškino, kad pasiūlymas iš dalies pakeisti Direktyvos 2010/30 10 straipsnį būtų buvęs nelogiškas ir sudėtingas žingsnis. Tokiam pakeitimui parengti būtų reikėję daug laiko, be to, Deleguotasis reglamentas 665/2013 būtų paliktas nesuderintas su ekologinio projektavimo taisyklėmis, nes ES energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo ir ekologinio projektavimo teisės aktai paprastai veikia kartu ir sustiprina vienas kitą, kalbant apie su energetika susijusius gaminius.

56.

Nors tai ir gali būti tiesa, tuo negalima pateisinti bandymo metodo, kuris nėra galimas pagal Sąjungos teisę, t. y. tuščios dulkių talpyklos bandymo metodo pasirinkimo.

57.

Taigi manau, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, pagal kurį Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo Dyson ieškinio pagrindą, yra pagrįstas.

58.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Dyson iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktuose klaidingai konstatavus, kad, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, pats nediskrecinio reikalavimo pažeidimas nėra pakankamai aiškus. Dyson teigimu, reikalavimas „naudojimo metu“ yra esminė Direktyvos 2010/30 nuostata, kuria Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino apriboti Komisijos diskreciją. Komisija žinojo, kad tuščios dulkių talpyklos bandymas yra klaidinantis, remdamasi savo pačios ekspertų ataskaita ir per konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais gautais atsakymais, ir kad šis bandymas galėjo pakenkti aplinkai ir neleido gamintojams informuoti vartotojų apie tokias grėsmes. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Dyson, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos, todėl galiausiai byla turėjo būti užbaigta ( 42 ).

59.

Komisija mano, kad Bendrasis Teismas jos diskrecijai teisingai taikė pakankamai aiškaus pažeidimo teisinį kriterijų ( 43 ). Kaip per teismo posėdį teigė Komisija, Teisingumo Teismas turėtų pritarti Bendrojo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią tarp diskrecijos nebuvimo ir pakankamai aiškaus pažeidimo konstatavimo nėra savaiminio ryšio ir kad reikėtų atsižvelgti į kitus jurisprudencijoje nustatytus veiksnius. Per teismo posėdį Komisija taip pat aiškino, kad, kai Sąjungos teisėje nustatyta aiški ir tiksli pareiga, dėl ribotos diskrecijos (ar jos nebuvimo) reikia konstatuoti pakankamai aiškų pažeidimą, tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra.

60.

Ar vien Sąjungos teisės normos, pagal kurią atitinkamai Sąjungos institucijai nepaliekama jokios diskrecijos, pažeidimo pakanka, kad šios normos pažeidimą būtų galima laikyti pakankamai aiškiu, o gal vis dėlto Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į kitus veiksnius, galinčius pateisinti šį pažeidimą?

61.

Manau, jurisprudencijoje nepateikiama aiškaus atsakymo į šį klausimą. Svarbu ir tai, kad jurisprudencijoje nėra jokių gairių, kaip nustatyti, kada institucija turi diskreciją. Ilgainiui kai kurie generaliniai advokatai ( 44 ) ir teisinės literatūros autoriai ( 45 ) yra pažymėję, kad jurisprudencijoje nėra galutinio atsakymo, ir dėl šios priežasties suabejojo diskrecijos, kaip kriterijaus, tinkamumu, nes vertinimas, ar pažeidimas yra pakankamai aiškus, bet kuriuo atveju priklauso nuo kitų aplinkybių.

62.

Mano pačios atlikta esamos jurisprudencijos analizė leidžia teigti, kad diskrecija atlieka tam tikrą vaidmenį nustatant, ar Sąjungos teisės pažeidimą galima kvalifikuoti kaip pakankamai aiškų, tačiau šis vaidmuo nėra lemiamas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktuose konstatavęs, kad diskrecijos nebuvimo nepakanka pagrįsti išvadai, kad buvo padarytas pakankamai aiškus pažeidimas, ir kad dar reikia patikrinti, ar galėtų būti tokį pažeidimą pateisinančių veiksnių, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

63.

Toliau trumpai aptarsiu reikšmingą jurisprudenciją, susijusią su Sąjungos ir valstybių atsakomybe ( 46 ).

64.

Kaip yra gerai žinoma, nuo to laiko, kai buvo priimtas Sprendimas Bergaderm ( 47 ), jurisprudencija dėl Sąjungos ir valstybių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimais padarytą žalą buvo formuojama darniai. Remdamasis savo ankstesniu sprendimu dėl valstybės atsakomybės byloje Brasserie ( 48 ) Teisingumo Teismas Sprendime Bergaderm priminė, kad Sąjungos ir valstybių narių galimos atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą atsiradimo sąlygos neturi skirtis. Taip yra, nes teisių, kurias privatūs asmenys įgyja pagal Sąjungos teisę, apsauga negali skirtis pagal tai, ar atsakomybė už žalą tenka Sąjungos institucijai, ar nacionalinės valdžios institucijai ( 49 ).

65.

Tai reiškia, kad jurisprudencija, susijusi su Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis, įskaitant pakankamai aiškų pažeidimą, buvo formuojama derinant su jurisprudencija dėl valstybių atsakomybės. Taigi Sprendime Bergaderm Teisingumo Teismas pakartojo formuluotę, regis, jau aiškiai nusistovėjusią ankstesnėje jurisprudencijoje dėl valstybių atsakomybės, pagal kurią pažeidimo aiškumo vertinimas priklauso nuo to, ar valstybė narė arba Sąjungos institucija turėjo diskreciją, kai tariamai pažeidė Sąjungos teisę. Jei atitinkama institucija išvis neturi diskrecijos arba turi tik labai ribotą diskreciją, vien Sąjungos teisės pažeidimo pakanka, kad būtų konstatuotas pakankamai aiškus pažeidimas ( 50 ).

66.

Šis diskrecijos buvimas ir nebuvimas buvo atskirtas dviejose bylose dėl valstybės atsakomybės. Pirmojoje byloje, kurioje Teisingumo Teismas nustatė valstybės atsakomybės principą, t. y. byloje Francovich ( 51 ), Teisingumo Teismas net nepaminėjo pakankamai aiškaus pažeidimo kaip atsakomybės sąlygos ( 52 ). Vis dėlto tos bylos aplinkybėmis valstybė narė veikė toje Sąjungos teisės srityje, kurioje ji neturėjo jokios diskrecijos. Toje byloje pažeidimas buvo padarytas valstybei narei laiku neperkėlus direktyvos į nacionalinę teisę. Nors valstybės narės paprastai gali pasirinkti priemones, kuriomis jos perkelia direktyvą į nacionalinę teisę, jos negali rinktis, ar apskritai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Tokiu atveju aišku, kad pats Sąjungos teisės pažeidimas (direktyvos neperkėlimas) lemia valstybės narės atsakomybę privačiam asmeniui, kuris dėl tokio neperkėlimo patyrė žalą.

67.

Būtų kitaip, jei valstybė narė būtų perkėlusi direktyvą į nacionalinę teisę, tačiau padarytų tai neteisingai. Valstybės narės gali pasirinkti, kaip perkelti direktyvą, todėl jų klaida tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinama ir dėl jos neatsirastų atsakomybė. Pirmoji byla, kurioje Teisingumo Teismas turėjo galimybę nuspręsti, kaip atsakomybė kyla tuo atveju, kai valstybei narei palikta teisė pasirinkti, vis dėlto buvo susijusi ne su direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o su Sutarties nuostatos pažeidimu. Byloje Brasserie ( 53 ) abi atitinkamos valstybės narės pažeidė Sąjungos teisę, kai nusprendė priimti nacionalinės teisės aktus (atitinkamai dėl alaus sąvokos apibrėžimo ir laivų registrų), kuriais vis tiek buvo pažeistos Sutartyje nustatytos vidaus rinkos taisyklės. Valstybės narės tuo metu turėjo diskreciją spręsti, kaip reglamentuoti. Vis dėlto minėtomis Sutarties normomis buvo apribota jų diskrecija pasirinkti tinkamas priemones. Dėl šių aplinkybių Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai valstybė narė veikia toje srityje, kurioje ji turi plačią diskreciją, atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, jei pažeidimas yra pakankamai aiškus.

68.

Priežastį, dėl kurios Sąjungos ar valstybių narių institucijoms tenka atsakomybė ne už bet kokį, o tik už pakankamai aiškų Sąjungos teisės pažeidimą, lemia būtinybė rasti pusiausvyrą tarp, pirma, privačių asmenų apsaugos nuo (Sąjungos ar valstybės narės) institucijų neteisėtų veiksmų ir, antra, diskrecijos, kuri turi būti suteikta šioms institucijoms, kad nebūtų paralyžiuota jų veikla ( 54 ).

69.

Sprendime Brasserie ( 55 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad lemiamas kriterijus vertinant, ar pažeidimas yra pakankamai aiškus tuo atveju, kai valstybė narė turi diskreciją, yra tas, ar ši valstybė narė akivaizdžiai ir šiurkščiai nepaisė savo diskrecijos ribų. Tas pats kriterijus taip pat buvo taikomas nuo Sprendimo Bergaderm priėmimo, siekiant nustatyti Sąjungos institucijų padaryto pažeidimo aiškumą ( 56 ).

70.

Būtent kalbėdamas apie vertinimą, ar valstybė narė akivaizdžiai ir šiurkščiai nepaisė savo diskrecijos ribų, Teisingumo Teismas Sprendime Brasserie ( 57 ) išvardijo tam tikrus veiksnius, į kuriuos galima atsižvelgti ( 58 ). Taigi, pavyzdžiui, viena vertus, pažeidimą galėtų pateisinti pažeistos normos neaiškumas ar netikslumas arba tai, kad Sąjungos institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą. Kita vertus, tyčinis pažeidimo pobūdis ar tai, kad pažeidimas buvo tęsiamas, nepaisant teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas aptariamas pažeidimas, arba šioje srityje suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, leido daryti išvadą, kad pažeidimas buvo pakankamai aiškus. Bet kuriuo atveju tokie veiksniai, kokie išvardyti Sprendime Brasserie, nėra išsamūs, kaip, atrodo, galima spręsti iš jurisprudencijos ( 59 ).

71.

Svarbu pažymėti, kad Sprendime Brasserie veiksniai, galintys pateisinti pažeidimą, buvo susiję su situacija, kai atitinkamos valstybės narės turėjo plačią diskreciją.

72.

Taigi tuo metu, kai Teisingumo Teismas Sprendime Bergaderm nusprendė suderinti Sąjungos ir valstybių atsakomybę, atrodė, kad buvo aiškios taisyklės pažeidimo aiškumui nustatyti. Jeigu Sąjungos institucija neturėjo jokios diskrecijos arba ji buvo labai ribota, vien Sąjungos teisės pažeidimas savaime buvo pakankamai aiškus. O jeigu Sąjungos institucija turėjo diskreciją, pažeidimas būtų pakankamai aiškus, tik jeigu ji akivaizdžiai ir šiurkščiai nesilaikytų nustatytos diskrecijos ribų. Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, Sąjungos teismai, siekdami nustatyti, ar pažeidimą galima pateisinti, ar ne, turėjo atsižvelgti į įvairius veiksnius.

73.

Grįžtant prie šios bylos, pažymėtina, kad jeigu jurisprudencijoje nustatytos pakankamai aiškaus pažeidimo vertinimo taisyklės iš tikrųjų būtų tokios aiškios, reikėtų daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes atsižvelgė į kelis veiksnius, nors konstatavo, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos pasirinkti tuščios dulkių talpyklos bandymo.

74.

Vis dėlto po Sprendimo Bergaderm suformuota jurisprudencija neleidžia daryti išvados, kad skirtumas tarp diskrecijos buvimo ir nebuvimo bei ryšio tarp diskrecijos ir pažeidimo aiškumo yra toks akivaizdus.

75.

Tolesnėje šios išvados dalyje pasiūlysiu šios jurisprudencijos skirstymą į grupes ir glaustą analizę.

76.

Jurisprudenciją, suformuotą po Sprendimo Bergaderm, šios bylos sumetimais galima suskirstyti į keturias grupes: pirma, bylas, kuriose Sąjungos teismai nusprendė, kad nėra diskrecijos, todėl nustatė pakankamai aiškų pažeidimą, antra, bylas, kuriose Sąjungos teismai nusprendė, kad diskrecijos nebuvo ar ji buvo ribota, tačiau išnagrinėję įvairius veiksnius, padarė išvadą, kad pažeidimas nėra pakankamai aiškus; trečia, bylas, kuriose Sąjungos teismai konstatavo esant diskreciją ir išnagrinėjo įvairius veiksnius, tačiau padarė išvadą, kad pažeidimas yra pakankamai aiškus; ir, ketvirta, bylas, kuriose Sąjungos teismai konstatavo esant diskreciją ir, išnagrinėję skirtingus veiksnius, padarė išvadą, kad pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus.

77.

Pirma, yra suformuota jurisprudencija, kurioje Sąjungos teismai konstatavo, kad pažeidimą padariusi institucija neturėjo jokios diskrecijos, todėl atsakomybė taikoma automatiškai. Tokių bylų yra ir dėl Sąjungos ( 60 ), ir dėl valstybių atsakomybės ( 61 ).

78.

Įdomu pažymėti, kad kai kurios su valstybių atsakomybe susijusios bylos buvo ne dėl to, kad valstybės narės laiku neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, o dėl to, kad direktyva buvo perkelta netinkamai, t. y. susijusios su situacija, kai valstybės narės paprastai turi pasirinkimą. Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad tose bylose valstybės narės neturi jokios diskrecijos. Teisingumo Teismui svarbus veiksnys buvo pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, kai nekilo jokių abejonių dėl rezultato, kurį valstybės narės turėjo pasiekti.

79.

Taikant tokį samprotavimą šioje byloje, būtų galima daryti išvadą, kaip tai padarė Bendrasis Teismas, kad Komisija neturėjo diskrecijos, tvirtindama tuščios dulkių talpyklos bandymą, nes pagrindinio teisės akto norma, pagal kurią buvo reikalaujama dulkių siurblius bandyti „naudojimo metu“, buvo aiški. Vis dėlto iš pirmajai grupei priskirtinos jurisprudencijos matyti, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, atsakomybė turėtų kilti automatiškai.

80.

Taip pat esama jurisprudencijos, kurioje nueita kita linkme. Antrosios grupės bylos susijusios su atvejais, kai Sąjungos teismai nusprendė, kad pažeista Sąjungos norma nebuvo palikta jokios diskrecijos, tačiau įvertino kitus veiksnius ir padarė išvadą, kad pažeidimą galima pateisinti. Taigi jokios atsakomybės nekilo. Nors tokių pavyzdžių sunku rasti dėl valstybių atsakomybės ( 62 ), jie nėra tokie reti jurisprudencijoje dėl Sąjungos atsakomybės ( 63 ).

81.

Pavyzdžiui, Sprendimas Holcim (Deutschland) / Komisija ( 64 ) buvo priimtas dėl su banko garantija susijusių išlaidų, kurias ieškovė sumokėjo vietoj Komisijos sprendimu (šis vėliau buvo panaikintas) konkurencijos teisės srityje skirtų baudų, kompensavimo. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis Komisijos diskrecija buvo ribota, todėl pažeidimo (t. y. įrodymų, pateiktų grindžiant veiksmus, kuriais buvo kaltinama ieškovė, nepakankamumo) galėjo pakakti pakankamai aiškiam pažeidimui nustatyti. Vis dėlto atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir Sutarties nuostatų kartelių srityje taikymo sunkumus Bendrasis Teismas nusprendė, kad pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ( 65 ) Teisingumo Teismas pritarė Bendrojo Teismo pozicijai ( 66 ).

82.

Pritaikius tokius motyvus šioje byloje būtų galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad gali įvertinti papildomus veiksnius, nors konstatavo, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos patvirtinti tuščios dulkių talpyklos bandymo. Šie papildomi veiksniai galėtų pateisinti Komisijos padarytą pažeidimą ir tokiu atveju jis nebūtų laikomas pakankamai aiškiu, kad užtrauktų atsakomybę.

83.

Trečiosios grupės bylos – tai bylos, kuriose Sąjungos teismai nusprendė, kad pagal pažeistą Sąjungos teisės normą institucija turėjo diskreciją, ir, atsižvelgę į įvairius veiksnius, padarė išvadą, kad pažeidimas yra pakankamai aiškus. Pavyzdžių galima rasti tiek dėl Sąjungos ( 67 ), tiek dėl valstybių atsakomybės ( 68 ).

84.

Pavyzdžiui, Sprendime Ombudsmenas / Staelen ( 69 ) buvo tariamai pažeista Europos ombudsmeno pareiga elgtis rūpestingai nagrinėjant skundą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai bendrais bruožais nusprendė, kad vien rūpestingumo pareigos pažeidimas yra pakankamai aiškus pažeidimas; kaip yra aišku iš jurisprudencijos, ombudsmenas turi plačią diskreciją. Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad ombudsmenas padarė neatleistinų klaidų ir akivaizdžiai bei šiurkščiai peržengė savo diskrecijos ribas, atlikdamas tyrimą, todėl padarė tris pakankamai aiškius Sąjungos teisės pažeidimus ( 70 ).

85.

Ketvirtosios grupės bylose Sąjungos teismai, remdamiesi diskrecijos buvimu ir įvairių veiksnių vertinimu, konstatavo, kad pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus. Ir šiuo atveju jurisprudencijos pavyzdžiai susiję su Sąjungos ( 71 ) ir valstybių atsakomybe ( 72 ).

86.

Pavyzdžiui, minėtas Sprendimas SGL Carbon ir kt. / Komisija ( 73 ) buvo susijęs su Komisijos tariamai neteisėtu tam tikros medžiagos klasifikavimu pagal atitinkamą Sąjungos reglamentą. Teisingumo Teismas pritarė Bendrojo Teismo atliktam Komisijos elgesio vertinimui, pagal kurį jis pripažino tokį elgesį pateisinamu dėl medžiagos klasifikavimo sudėtingumo ir dėl sunkumų aiškinant sumavimo metodo taisyklę.

87.

Taikant tokius motyvus šioje byloje galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, įvertinęs papildomus veiksnius, jei Komisija turėjo diskreciją.

88.

Ar Komisija turėjo diskreciją?

89.

Jei lygintume šią bylą su byla Brasserie, atsakymas į šį klausimą atrodo teigiamas. Ta byla buvo susijusi su Sąjungos teisės sritimi, kurioje atitinkamos valstybės narės galėjo rinktis reglamentavimo sprendimus, tačiau viršesnėje Sąjungos teisės normoje buvo nustatytos šių pasirinkimų ribos. Konkrečiau kalbant, pagal Sąjungos teisę šių valstybių narių nacionalinės teisės aktų leidėjo turimas pasirinkimas neapėmė diskriminacinių nuostatų. Nagrinėjamu atveju Komisija priėmė reglamentą dėl dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo kaip deleguotąjį aktą, taigi Sąjungos teisės srityje, kurioje Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikė Komisijai teisę pasirinkti reguliavimo sprendimus. Vis dėlto toks pasirinkimas buvo apribotas tuo, kad nebuvo galima patvirtinti kitų bandymo metodų nei tie, kurie taikomi „naudojimo metu“. Taigi reikėtų daryti išvadą, kad Komisija nepaisė savo diskrecijos ribų ir kad Bendrasis Teismas teisingai įvertino kitus veiksnius, kad nustatytų, ar ji tai padarė šiurkščiai ir akivaizdžiai.

90.

Vis dėlto tokia pati situacija galėtų būti apibūdinta ir kaip neapimanti jokios diskrecijos. Iš tikrųjų Komisija įgyvendino pagrindiniuose teisės aktuose nustatytus įgaliojimus (panašius į tuos, kai valstybės narės perkelia direktyvas į nacionalinę teisę) ir tada pažeidė aiškią taisyklę, pagal kurią jai nebuvo suteikta jokios diskrecijos.

91.

Kadangi ta pati situacija gali būti laikoma arba susijusia su diskrecijos buvimu, arba su jos nebuvimu, man atrodo geriau laikytis kai kurių generalinių advokatų pasiūlyto požiūrio (jį minėjau šios išvados 61 punkte), kad diskrecija yra svarbus veiksnys nustatant, ar pažeidimas yra pakankamai aiškus, tačiau neturi lemiamos reikšmės. Bet kuriuo atveju reikia patikrinti, ar atitinkama institucija turėjo diskreciją. Vis dėlto, nesant diskrecijos, vis tiek negalima automatiškai daryti išvados, kad pažeidimas buvo pakankamai aiškus. Priklausomai nuo kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių, gali būti atsižvelgta į kitus veiksnius ir dėl jų atsakomybės gali nekilti. Remiantis šiais argumentais, nepaisant to, ar šioje byloje nagrinėjama tokia situacija, kai diskrecijos būta, bet buvo peržengtos jos ribos, ar tokia situacija, kai diskrecijos nebuvo, siekiant nustatyti, ar pažeidimas buvo pakankamai aiškus, galima atsižvelgti į papildomus veiksnius.

92.

Taigi manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktuose konstatavo, kad reikia atsižvelgti į papildomus veiksnius. Vadinasi, antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti.

93.

Vis dėlto, mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, vertindamas šiuos papildomus veiksnius. Dėl to dabar nagrinėsiu trečiąjį ir ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindus.

94.

Kaip jau minėta (žr. šios išvados 41 ir 42 punktus), Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos padarytas Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra pateisinamas. Bendrasis Teismas atsižvelgė į reguliuotinos situacijos sudėtingumą ir atitinkamų teisės aktų aiškinimo ir taikymo sunkumus. Jis konstatavo, kad Komisija, pasirinkdama tuščios dulkių talpyklos bandymą, o ne 5.9 punkto pilnos dulkių talpyklos bandymą, akivaizdžiai ir šiurkščiai neperžengė savo diskrecijos ribų.

95.

Trečiuoju ir ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindais Dyson iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas negalėjo pagrįstai padaryti išvados, kad Komisijos padarytas Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas galėjo būti pateisinamas dėl aiškinimo sunkumų ir reglamentavimo sudėtingumo. Buvo aišku, kad taikytinas bandymo metodas turi parodyti energijos vartojimo efektyvumą „naudojimo metu“ ir kad tos normos tikslas buvo užtikrinti vartotojams patikimą informaciją apie dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumą. Nors pasirinkti tinkamą mokslinio bandymo metodą gali būti techniškai sudėtinga, taip nebuvo kalbant apie taisyklę, pagal kurią Komisija negalėjo naudoti bandymo, kurį taikant dulkių siurblių efektyvumas nebuvo matuojamas „naudojimo metu“.

96.

Komisija iš esmės teigia, kad patvirtindama tuščios dulkių talpyklos bandymą, ji nusprendė, jog naudojo kuo artimesnį realioms naudojimo sąlygoms bandymo metodą ir kad jis yra patikimas, tikslus ir atkuriamas, kad galutiniai vartotojai galėtų priimti geresnius informacija pagrįstus sprendimus pirkti. Komisijos teigimu, ji, nustatydama bandymų metodus ir pasirinkdama tokių metodų mokslinio pagrįstumo įvertinimą kaip lemiamą veiksnį priimant politinius sprendimus, elgėsi visiškai racionaliai. Taigi, nors Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas vėliau per panaikinimo procedūrą konstatavo, kad tokia Komisijos pozicija yra klaidinga (žr. šios išvados 27–33 punktus), jos pažeidimą galima pateisinti, todėl jis nėra pakankamai aiškus.

97.

Per teismo posėdį Komisija teigė, kad trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai nepriimtini, nes jais ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas.

98.

Nesutinku su Komisijos nuomone.

99.

Pagal jurisprudenciją, nors nagrinėdamas ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės Bendrasis Teismas iš esmės turi vertinti faktines aplinkybes ir tai, ar jos yra sudėtingos ( 74 ), Teisingumo Teismas gali patikrinti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir juo remiantis padarytas teisines išvadas, kad nustatytų, ar padarytas pakankamai aiškus pažeidimas ( 75 ).

100.

Nagrinėjamu atveju, kaip Dyson tvirtino per teismo posėdį, trečiuoju ir ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindais siekiama ne iš naujo išnagrinėti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, o iš esmės ginčyti Bendrojo Teismo teisinį kvalifikavimą, kuriuo remdamasis jis nusprendė, kad Komisija nepadarė pakankamai aiškaus pažeidimo. Dyson konkrečiai ginčija Bendrojo Teismo teisinius argumentus, kad Komisijos padarytas pažeidimas kėlė aiškinimo ir reglamentavimo sunkumų, todėl Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Tai yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė nagrinėjant apeliacinį skundą.

101.

Taigi manau, kad trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra priimtini.

102.

Mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad Komisijos padarytą Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimą galima pateisinti aiškinimo sunkumais arba reglamentavimo sudėtingumu.

103.

Klausimas, ar Sąjungos teisės normos pažeidimą galima pateisinti, turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, besiklostančias sprendimo, kuriuo padarytas pažeidimas, priėmimo metu ( 76 ). Taigi reikia įvertinti, ar Bendrasis Teismas klaidingai įvertino, kad Komisija Deleguotojo reglamento 665/2013 priėmimo metu galėjo pasiteisinti aiškinimo sunkumais ir reglamentavimo sudėtingumu.

104.

Mano nuomone, šios bylos aplinkybėmis negalima sutikti su tuo, kad Komisija, kaip „geras“ administratorius, kuris paprastai yra atsargus ir rūpestingas ( 77 ), galėtų manyti, jog pagrįstai taikė bandymo metodą, kuris klaidina vartotojus dėl dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumo, tik todėl, kad tai buvo vienintelis tuo metu prieinamas bandymas.

105.

Pirma, Komisija neteigė, kad nebuvo aišku, ar taikant bandymo metodą dulkių siurblių efektyvumas turėjo būti vertinamas „naudojimo metu“. Vis dėlto jos padėtis buvo sudėtinga, nes klostantis bylos faktinėms aplinkybėms nebuvo moksliškai pagrįsto pilnos dulkių talpyklos bandymo ( 78 ). Taigi Komisija nusprendė naudoti tuščios dulkių talpyklos bandymą.

106.

Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad bent bylai reikšmingu laikotarpiu dar buvo galima manyti, kad dulkių siurblių bandymas jų naudojimo pradžioje (esant tuščioms dulkių talpykloms) reiškė jų bandymą „naudojimo metu“. Tik vėliau sprendime dėl panaikinimo Teisingumo Teismas paaiškino, kad „naudojimo metu“ reiškia dulkių siurblių energinio naudingumo matavimą kuo panašesnėmis sąlygomis į realias naudojimo sąlygas, reikalaujant, kad dulkių siurblio talpykla būtų užpildyta iki tam tikro lygio ( 79 ).

107.

Ar galima priimti tokį pateisinimą?

108.

Jei būtų remiamasi vien pažodiniu aiškinimu ir dėmesys būtų sutelktas tik į šiuos du žodžius, būtų galima daryti išvadą, kad naudojimo pradžia taip pat reiškia „naudojimo metu“.

109.

Vis dėlto klostantis bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms Komisija žinojo (kaip nurodė per teismo posėdį), kad dulkių siurblių su talpyklomis energijos vartojimo efektyvumas sumažėjo. Visų pirma, kaip nurodė Dyson, tai įrodo Komisijos ekspertų ataskaita ( 80 ), taip pat vartotojų organizacijų ( 81 ) ir pačios Dyson ( 82 ) per konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais, po kurių buvo priimtas Deleguotasis reglamentas Nr. 665/2013, pateikta informacija.

110.

Taigi klostantis bylos faktinėms aplinkybėms Komisija žinojo, kad tuščios dulkių talpyklos bandymas negalėjo pasiekti Direktyvos 2010/30 tikslo – informuoti vartotojus apie dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumą ir sudaryti jiems galimybę pirkti energiją efektyvesnius gaminius. Atvirkščiai, Komisija negalėjo nežinoti, kad toks bandymas klaidina vartotojus.

111.

Nė vienam geram administratoriui neturėtų būti leidžiama nepaisyti teisės nuostatų, kurias jis įgyvendina, tikslo. Aiškinant žodžių junginį „naudojimo metu“ remiantis Komisijos turima informacija ir atsižvelgiant į Direktyvos 2010/30 tikslus, jo nebuvo galima suprasti kaip leidžiančio atlikti bandymus su dulkių tuščiomis talpyklomis.

112.

Mano nuomone, tai, kad klostantis bylos faktinėms aplinkybėms Parlamentas ar Taryba neprieštaravo Deleguotajam reglamentui 665/2013, kaip tai buvo galima padaryti pagal Direktyvos 2010/30 12 straipsnį, neįrodo, jog įgaliojimai buvo neaiškūs.

113.

Taigi nemanau, kad aiškinimo sunkumai galėtų pateisinti Komisijos padarytą pažeidimą.

114.

Dėl reglamentavimo sudėtingumo Komisija paaiškino turinti palyginti būtinybę taikyti bandymo metodą, kuris atspindėtų realias naudojimo sąlygas, ir reikalavimą, kad toks metodas būtų moksliškai tikslus ir patikimas. Vis dėlto Komisija į palyginimą negalėjo įtraukti kriterijaus, lemiančio klaidinančius rezultatus vartotojams. Nebuvo jokio reglamentavimo sudėtingumo, susijusio su išvada, kad tuščios dulkių talpyklos bandymas nėra tinkamas variantas.

115.

To pakanka padaryti išvadą, kad, nepaisant galimų techninių sunkumų surasti tinkamą bandymą, bylai reikšmingu laikotarpiu buvo aišku, kad Komisijos pasirinktas bandymas negalėjo būti naudojamas. Taigi sunku suprasti, kaip Komisija, veikdama kaip gera administratorė, galėtų pasiteisinti to nepripažinusi.

116.

Galiausiai Komisija teigė, kad pagal Direktyvos 2010/30 11 straipsnio 1 dalį ji turi priimti deleguotąjį reglamentą per penkerius metus. Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad būtų geriau taikyti tuščios dulkių talpyklos bandymą, užuot išvis netaikius jokio bandymo.

117.

Atsakant į šį argumentą pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija klaidingai suprato Direktyvos 2010/30 11 straipsnio 1 dalyje nurodytą penkerių metų laikotarpį. Šioje nuostatoje nebuvo nustatyta galutinio terminas, iki kurio Komisija turėjo bet kokiomis aplinkybėmis patvirtinti bandymo metodą. Joje buvo nustatytas tik pradinis delegavimo laikotarpis, kuriam pasibaigus Komisija turėjo pateikti ataskaitą. Šis terminas turėjo būti automatiškai pratęstas dar penkeriems metams, jei Parlamentas arba Taryba neatšauktų delegavimo. Be to, net jei penkerių metų terminas būtų galutinis Komisijai nustatytas terminas, tai negalėtų pateisinti jos sprendimo rinktis delegavimo neatitinkantį bandymą, nes jis klaidino vartotojus.

118.

Apibendrinant pažymėtina, kad jei Dyson prašymas apibūdintas tinkamai (žr. mano pateiktą apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizę) kaip toks, kuriame teigiama, kad Komisija, patvirtindama tuščios dulkių talpyklos bandymą, padarė pakankamai aiškų pažeidimą, gana aišku, kad, patvirtinusi šį bandymą, Komisija negalėjo teisintis nei aiškinimo sunkumais, nei reglamentavimo sudėtingumu.

119.

Taigi manau, kad trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra pagrįsti ir kad Komisija padarė pakankamai aiškų Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

120.

Likusiais trimis pagrindais Dyson priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Komisijos padarytas pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus, atsižvelgiant į tariamus vienodo požiūrio principo (penktasis pagrindas), gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos (šeštasis pagrindas) bei teisės užsiimti profesine veikla (septintasis apeliacinio skundo pagrindas) pažeidimus.

121.

Kaip matyti iš šios išvados 43 punkto, Bendrasis Teismas, konstatuodamas, kad, kiek tai susiję su kitais nurodomais Sąjungos teisės pažeidimais, pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus, rėmėsi savo motyvais dėl nurodomo Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kaip jau nurodžiau analizuodamas pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindus, Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo Dyson ieškinio pagrindą ir padarė teisės klaidą pripažinęs, kad Komisijos padarytas Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra pakankamai aiškus, todėl Bendrojo Teismo išvados dėl to, ar tie kiti nurodomi Sąjungos teisės pažeidimai yra pakankamai aiškūs, taip pat yra teisiškai klaidingos.

122.

Taigi manau, kad penktasis, šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai yra pagrįsti.

123.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau: