1.

Ne bis in idem principas (arba dvigubos atsakomybės draudimas), kuris reiškia asmenų teisę nebūti teisiamiems arba nubaustiems daugiau nei vieną kartą už tas pačias aplinkybes, užima svarbią vietą daugelyje nacionalinių ir tarptautinių baudžiamosios teisės sistemų ( 2 ). Šis principas, nors ir su skirtingais ypatumais, įtvirtintas keliose nacionalinėse konstitucijose ir tarptautinėse konvencijose. Šiai bylai dar svarbiau yra tai, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 (toliau – Protokolas Nr. 7) 4 straipsnyje jis aiškiai pripažintas kaip pagrindinė teisė.

2.

Pastaraisiais metais Teisingumo Teismas ir EŽTT – abu teismai dažnai posėdžiauja išplėstinės sudėties – priėmė nemažai sprendimų, kuriuose siekė išaiškinti atitinkamose teisės sistemose reikalaujamas ne bis in idem principo taikymo sąlygas. Abiejų šių teismų jurisprudencijos kryptys labai glaudžiai sąveikauja ir panašėja. Šių teismų jurisprudencijoje ne tik pakartota arba patikslinta (galiojanti) teisė, bet ir įtvirtinti tam tikri svarbūs pokyčiai.

3.

Šioje byloje yra galimybė išsamiau paaiškinti ir plėtoti kai kuriuos naujausius pokyčius, susijusius su minėto principo elementais „bis“ ir „idem“. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išsamiau paaiškinti visų pirma reikalavimus, kad: i) prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą būtų pagrįstas bylos esmės vertinimu atlikus išsamų tyrimą; ir ii) būtų tinkamai išnagrinėta įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamoji atsakomybė.

4.

Chartijos 50 straipsnyje „Teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką“ nustatyta:

„Niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą.“

5.

2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimo 2006/928/EB, nustatančio bendradarbiavimo su Rumunija ir jos pažangos siekiant orientacinių tikslų teismų reformos ir kovos su korupcija srityse patikrinimo mechanizmą ( 3 ), 1 straipsnyje įtvirtinta:

„Kiekvienais metais iki kovo 31 d. <…> Rumunija pateiks Komisijai ataskaitą apie padarytą pažangą siekiant priede nurodytų orientacinių tikslų.

<…>“

6.

Sprendimo 2006/928 priedo 4 punkte kaip vienas iš šio sprendimo 1 straipsnyje nurodytų orientacinių tikslų, kurių turi siekti Rumunija, nustatytas tikslas „imtis tolesnių priemonių užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja, ypač vietos valdžios institucijose“.

7.

2003 m. liepos 22 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2003/568/TVR dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje ( 4 ) 2 straipsnio „Aktyvioji ir pasyvioji korupcija privačiame sektoriuje“ 1 dalyje reikalaujama, kad kiekviena valstybė narė imtųsi būtinų priemonių užtikrinti, kad tam tikros darbo veikloje padarytos tyčinės veikos būtų laikomos baudžiamuoju nusikaltimu.

8.

Protokolo Nr. 7 4 straipsnio „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2.   Ankstesnės dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.“

9.

Legea nr. 135 din 1 iulie 2010 privind Codul de procedură penală (2010 m. liepos 1 d. Įstatymas Nr. 135 dėl baudžiamojo proceso kodekso, toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 6 straipsnyje „Ne bis in idem“ įtvirtinta:

„Niekas negali būti persekiojamas ar teisiamas už nusikalstamą veiką, jei dėl tos pačios veikos, nors ir pagal kitą teisinį kvalifikavimą, jau yra priimtas įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje.“

10.

Baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnyje „Procesas atnaujinus tyrimą“ nustatyta:

„1.   Jei vėliau nustatoma, kad aplinkybė, kuria buvo grindžiamas nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, neegzistuoja, aukštesnės pakopos prokuroras panaikina prokuroro nutarimą ir nurodo atnaujinti tyrimą. <…>

2.   Paaiškėjus naujiems faktams ar aplinkybėms, rodančioms, kad aplinkybė, kuria buvo grindžiamas nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, išnyko, prokuroras panaikina nutarimą ir nurodo atnaujinti tyrimą.“

11.

2014 m. vasario 12 d. vienos kooperatinės bendrovės visuotinis susirinkimas nusprendė atleisti NR (toliau – kaltinamoji) iš šios bendrovės vadovės pareigų. Šis sprendimas buvo apskųstas teisme ir panaikintas. Paskui kaltinamoji buvo grąžinta į darbą. Šioje byloje kaltinamajai atstovavo advokatas, kuriam ji įsipareigojo sumokėti 4400 EUR „sėkmės mokestį“.

12.

2015 m. balandžio 30 d. kaltinamoji pareikalavo šios sumos iš penkių šios bendrovės darbuotojų; ji pažadėjo mainais už tai nepriimti sprendimų nutraukti jų darbo sutartis. Kadangi kaltinamosios finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti, ji priėmė ir pasirašė šiuos sprendimus. Minėti darbuotojai (toliau – skundų pateikėjai) pateikė du vienodo turinio skundus: vieną – 2015 m. birželio 8 d. kompetentingai policijos įstaigai, o kitą – 2015 m. birželio 26 d.Direcția Națională Anticorupție (Nacionalinė kovos su korupcija valdyba, Rumunija, toliau – NKKV).

13.

Pagal šiuos du skundus buvo pradėti du baudžiamieji procesai, kurie vyko lygiagrečiai ir kurių pagrindiniai etapai nurodyti toliau. Vis dėlto siekdamas aiškumo pirmiausia aptarsiu procesą, pradėtą pagal antrąjį skundą.

14.

Kaip jau minėta, 2015 m. birželio 26 d. skundų pateikėjai pateikė (antrąjį) skundą NKKV. Ji manė, kad skunde buvo galimo turto prievartavimo įrodymų, todėl perdavė skundą dėl kaltinamosios nagrinėti Parchetul de pe lângă Judecătoria Slatina (prokuratūra prie Slatinos pirmosios instancijos teismo, Rumunija; toliau – Slatinos prokuratūra), kuri turėjo jurisdikciją nagrinėti šį klausimą ir pradėjo baudžiamąjį persekiojimą.

15.

2016 m. kovo 14 d. Slatinos prokuratūra nurodė pradėti baudžiamąjį procesą in rem ( 5 ) dėl turto prievartavimo. Kompetentinga policijos įstaiga apklausė kaltinamąją ir skundų pateikėjus. Be to, prie tyrimo medžiagos buvo pridėti kai kurie dokumentai ir kompaktinis diskas su 2015 m. balandžio 30 d. skundų pateikėjų tariamai padarytu garso įrašu. Ištyrusi šiuos įrodymus policijos įstaiga manė, kad nusikaltimo nebuvo padaryta, ir parengė prašymą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą. Remdamasis šiuo prašymu už šią bylą atsakingas prokuroras 2016 m. rugsėjo 27 d. priėmė nutarimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą (toliau – 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimas dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo). Šis nutarimas nebuvo apskųstas per nacionalinėje teisėje nustatytą 20 dienų terminą, taigi jis įsiteisėjo.

16.

2016 m. spalio 21 d. Slatinos prokuratūros vyriausiasis prokuroras nesutiko su 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo ir nutarė atnaujinti aptariamą baudžiamąjį procesą. Vyriausiasis prokuroras, be kita ko, pažymėjo, kad dėl tų pačių aplinkybių Parchetul de pe lângă Tribunalul Olt (prokuratūra prie Olto apygardos teismo, Rumunija; toliau – Olto prokuratūra) buvo pradėtas procesas dėl pasyviosios korupcijos nusikalstamos veikos ir šis tyrimas jau buvo pažengęs. Jo nuomone, siekiant tinkamai vykdyti teisingumą, reikėjo atsisakyti jurisdikcijos dėl turto prievartavimo nusikalstamos veikos, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl pasyviosios korupcijos nusikalstamos veikos. Byla buvo perduota Judecătoria Slatina (Slatinos pirmosios instancijos teismas, Rumunija), kad šis patvirtintų baudžiamojo proceso atnaujinimą.

17.

2016 m. lapkričio 21 d. šis teismas atmetė šį prašymą, konstatavęs, kad neįvykdytos teisinės baudžiamojo proceso atnaujinimo sąlygos. Jo nuomone, kadangi dėl to paties asmens atliekamas kitas tyrimas kitoje teisminėje institucijoje ir tas tyrimas jau yra pažengęs į priekį, negalima panaikinti nutarimo nutraukti baudžiamąjį persekiojimą.

18.

Pateikus 2015 m. birželio 8 d. (pirmąjį) skundą, Olto prokuratūra pradėjo baudžiamąjį procesą dėl kaltinamosios tariamai padarytos pasyviosios korupcijos nusikalstamos veikos. Bylą nagrinėjant Tribunalul Olt (Olto apygardos teismas), kaltinamoji rėmėsi ne bis in idem principu – ji tvirtino, kad dėl tų pačių faktinių aplinkybių jau buvo atliktas tyrimas jai iškeltoje turto prievartavimo byloje ir joje jau buvo priimtas galutinis nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą.

19.

Tribunalul Olt (Olto apygardos teismas) atmetė šį gynybos argumentą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įvykdytos šio principo taikymo sąlygos. Šis teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į skirtingas abiejų skundų dėl nusikalstamos veikos pateikimo datas ir į tai, kad procesas dėl turto prievartavimo buvo vykdomas in rem, kitaip nei procesas dėl pasyviosios korupcijos. Be to, šis teismas padarė išvadą, kad per procesą dėl turto prievartavimo nebuvo atlikta išsamaus tyrimo, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, o tyrimą atliko policijos pareigūnas. Taigi 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu šis teismas kaltinamajai skyrė, be kita ko, vienų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už pasyviąją korupciją.

20.

Kaltinamoji ir Olto prokuratūra šį nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. 2020 m. spalio 20 d.Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas, Rumunija) patenkino apeliacinį skundą, panaikino skundžiamą nuosprendį ir nurodė nutraukti kaltinamosios baudžiamąjį persekiojimą. Šis teismas iš esmės padarė išvadą, kad skundų pateikėjų abiejose bylose skundų turinys yra vienodas ir kad per pagal juos pradėtus procesus buvo surinkti panašūs įrodymai, taigi turėjo būti taikomas ne bis in idem principas.

21.

Šis sprendimas buvo apskųstas kasacine tvarka Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukštasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija, toliau – AKTT). 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimu AKTT patenkino kasacinį skundą, panaikino ginčijamą sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas). Šio sprendimo motyvuose AKTT, remdamasis Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudencija šiuo klausimu, iš esmės nurodė, kad nors ne bis in idem principas galėtų būti taikomas dėl prokurorų priimtų nutarimų, kuriais nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas, ne visi tokie nutarimai gali būti laikomi „galutiniais“. AKTT išnagrinėjo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimą dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo ir padarė išvadą, kad jis neatitinka „galutinumo“ reikalavimo, nes jame nepateikta bylos esmės vertinimo. Visų pirma atsakingas prokuroras nepateikė nutarimo motyvų ir tik nurodė nutraukti baudžiamąjį persekiojimą dėl turto prievartavimo.

22.

AKTT priėmus sprendimą, byla buvo perduota Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas), kad šis iš naujo išnagrinėtų kaltinamosios ir Olto prokuratūros pateiktus apeliacinius skundus dėl 2018 m. lapkričio 19 d.Tribunalul Olt (Olto apygardos teismas) nuosprendžio. Vis dėlto Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas), turėdamas abejonių dėl Chartijos 50 straipsnio teisingo aiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Chartijos] 50 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, siejamas su Rumunijos įsipareigojimais laikytis [Komisijos sprendime 2006/928] nustatytų orientacinių tikslų, turi būti aiškinamas taip, kad nutarimu nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, kurį prokuratūra priima surinkusi esminius įrodymus atitinkamoje byloje, užkertamas kelias vėl patraukti baudžiamojon atsakomybėn tą patį asmenį už tą pačią veiką, nors ir remiantis kitu teisiniu kvalifikavimu, nes tas nutarimas yra galutinis, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad aplinkybė, kuria grindžiamas nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, neegzistuoja, arba kai paaiškėja nauji faktai ar aplinkybės, rodantys, jog aplinkybė, kuria grindžiamas nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, nebeegzistuoja?“

23.

Rašytines pastabas šioje byloje pateikė Rumunijos vyriausybė ir Komisija. Šie suinteresuotieji asmenys taip pat buvo išklausyti per 2023 m. kovo 22 d. teismo posėdį.

24.

Šioje išvadoje pirmiausia aptarsiu Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėti šią bylą (A skirsnis), paskui pereisiu prie pateikto klausimo vertinimo, kurį atliksiu dviem etapais: pirma, pateiksiu Chartijos 50 straipsnio aiškinimą, siekdamas išsklaidyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštas hermeneutines abejones (B skirsnis); antra, pateiksiu šiam teismui tam tikras gaires, kaip Chartijos 50 straipsnis gali būti taikomas esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje (C skirsnis). Galiausiai pateiksiu keletą baigiamųjų pastabų dėl ne bis in idem principo pobūdžio ir taikymo srities, siekdamas šioje išvadoje siūlomą Chartijos 50 straipsnio aiškinimą pateikti platesniame kontekste (D skirsnis).

25.

Rumunijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėti šią bylą. Ji tvirtina, kad Chartijos 50 straipsnis pagrindinei bylai netaikytinas, nes ši byla nesusijusi su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį. Kaip teigia ši vyriausybė, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos pagal Sprendimą 2006/928 parengtose ataskaitose nenustatyta jokių trūkumų, kiek tai susiję su ne bis in idem principu, reikia konstatuoti, kad Rumunijai dėl to nebuvo nustatyta jokios konkrečios pareigos.

26.

Komisija laikosi priešingos nuomonės. Ji pažymi, kad materialinėmis baudžiamosios teisės nuostatomis, kurios, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje dalyvaujantis prokuroras, taikytinos kaltinamosios padarytai veikai, įgyvendintas Pamatinis sprendimas 2003/568 ( 6 ). Tai, jos nuomone, lemia Chartijos taikymą.

27.

Šiuo klausimu turiu pasakyti, kad iš dalies pritariu tam tikriems Rumunijos vyriausybės argumentams.

28.

Visų pirma neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla, paprastai tariant, yra visiškai Rumunijos vidaus byla, kurioje nagrinėjami klausimai kilo dėl: i) skirtingų Rumunijos teisminių institucijų prieštaringų nuomonių dėl ne bis in idem principo taikymo; ii) išreikštų per du skirtingus Rumunijoje vykstančius baudžiamuosius procesus; iii) dėl tariamos korupcijos veikos, kuri buvo padaryta Rumunijoje; ir iv) kuri neturi jokio tarpvalstybinio elemento.

29.

Dar svarbiau yra tai, kad sutinku su Rumunijos vyriausybės nuomone, jog Sprendimo 2006/928 nuostatų negalima aiškinti taip, kad būtų pernelyg išplėsta jo taikymo sritis ir kad bet kuri Rumunijos materialinė ir procesinė baudžiamosios teisės nuostata patektų į Sąjungos teisės taikymo sritį. Mano nuomone, tik tie klausimai, kurie yra griežtai ir tiesiogiai susiję su faktiniu šios valstybės narės gebėjimu siekti Sprendime 2006/928 nustatytų konkrečių orientacinių tikslų, gali būti laikomi patenkančiais į šio sprendimo taikymo sritį.

30.

Šiuo tikslu Teisingumo Teismas turi įvertinti, kaip konkrečiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelti klausimai gali kliudyti valstybei narei vykdyti įsipareigojimus, kuriuos ši prisiėmė stodama į Europos Sąjungą ir kurie buvo konkrečiai suformuluoti Sprendime 2006/928.

31.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog Sprendime 2006/928 Rumunijai nustatyta konkreti pareiga siekti jame įtvirtintų orientacinių tikslų, nes jie „suformuluoti aiškiai ir tiksliai ir jiems netaikomos jokios sąlygos“. Taigi pagal šį sprendimą Rumunija privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad kuo greičiau pasiektų šiuos orientacinius tikslus, ir susilaikyti nuo bet kokių priemonių, galinčių pakenkti šiam tikslui, įgyvendinimo ( 7 ).

32.

Vienas iš konkrečių Sprendime 2006/928 nustatytų orientacinių tikslų yra „imtis tolesnių priemonių užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja“ ( 8 ). Iš šios nuostatos išplaukia konkreti Rumunijos pareiga veiksmingai kovoti su korupcija, kuri reiškia, kad draudžiamos nacionalinės taisyklės, galinčios kaip nors susilpninti šią kovą ( 9 ).

33.

Šioje byloje nagrinėjamas įtariamos korupcijos atvejis. Rumunijos vyriausybės akcentuota aplinkybė, kad Komisijos ataskaitose neminima jokių galimų ne bis in idem principo taikymo Rumunijoje problemų, mano nuomone, šiomis aplinkybėmis neturi jokios reikšmės. Šioje byloje veikiau svarbu tai, ar nagrinėjamai bylai taikytinos nacionalinės taisyklės (materialinės ir procesinės, leidžiančios vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir draudžiančios jį vykdyti) gali turėti tiesioginį poveikį Rumunijos gebėjimui pasiekti Sprendime 2006/928 nustatytus tikslus: šiuo atveju – užkirsti kelią korupcijai ir su ja kovoti.

34.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelti teisiniai klausimai susiję ne tik su konkrečiu kaltinamosios atveju, pavyzdžiui, su tam tikru tariamai netinkamu atitinkamų baudžiamųjų nuostatų taikymu nagrinėjamai bylai. Šie klausimai susiję su skirtingais požiūriais į sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad būtų galima taikyti ne bis in idem principą. Tai konstitucinės reikšmės principas, kurio aiškinimas turi sisteminę reikšmę tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinėms baudžiamosios teisės sistemoms. Taigi atsakymas į šioje byloje pateiktą klausimą gali turėti įtakos daugeliui korupcijos bylų Rumunijoje. Kadangi pagal ne bis in idem principą draudžiama toliau tirti įtariamus nusikaltimus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už juos, negalima atmesti galimybės, kad dėl pernelyg plataus šio principo aiškinimo Rumunijos kova su korupcija taptų mažiau veiksminga.

35.

Bet kuriuo atveju Rumunijos vyriausybė per posėdį patvirtino, kad, kaip teigia Komisija, kai kurios materialinės baudžiamosios teisės nuostatos, taikytinos nagrinėjamai bylai, priimtos įgyvendinant Pamatinį sprendimą 2003/568, ypač jo 2 straipsnio 1 dalies b punktą. Tai reiškia, kad šioje byloje susiduriame ne tik su situacija, kai Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė tam tikroje srityje veikia kartu, kaip buvo Sprendime Siragusa ( 10 ) aptartu atveju, kurį paminėjo Rumunijos vyriausybė. Iš tiesų kai kuriomis atitinkamomis nacionalinės teisės nuostatomis įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, o tai reiškia, kad ši priemonė taikoma ( 11 ).

36.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui klausimą užduoda iš esmės tam, kad išsiaiškintų, ar asmuo gali būti laikomas galiausiai išteisintu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, prokurorui priėmus nutarimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, kai šiame nutarime nėra pateikta motyvų, o tik daroma nuoroda į pateiktus už tyrimą atsakingos policijos įstaigos parengtame protokole.

38.

Nagrinėjant šį klausimą, ypač atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme pateiktus paaiškinimus, kyla keli aiškinimo klausimai, susiję su sąlygomis, kurios turi būti įvykdytos tam, kad prokurorui priėmus nutarimą būtų taikomas ne bis in idem principas.

39.

Prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus, reikia pateikti dvi pirmines pastabas.

40.

Pirma, atkreipiu dėmesį į tai, kad pateikdamos tiek rašytines, tiek žodines pastabas Rumunijos vyriausybė ir Komisija ypač siekė paaiškinti įvairių nagrinėjamoje byloje taikytinų nacionalinės teisės nuostatų prasmę ir apžvelgti įvairių procesinių aktų, priimtų per abejose Rumunijos teisminėse institucijose vykusius procesus, pobūdį ir turinį.

41.

Žinoma, Teisingumo Teismui svarbu būti tinkamai informuotam apie su prejudiciniais klausimais susijusią faktinę ir teisinę situaciją tam, kad jis galėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą ( 12 ). Vis dėlto kartu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, peržiūrėti nacionalinių procesinių aktų ir apskritai būti arbitru, sprendžiančiu dėl skirtingų nacionalinių teisminių institucijų prieštaringų išvadų konkrečioje byloje.

42.

Per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas turi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visus Sąjungos teisės aiškinimo aspektus, kurie gali būti naudingi sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti ( 13 ). Tai reiškia, kad tokioje byloje, kaip ši, Teisingumo Teismas turi išaiškinti sąlygas, kurioms esant taikomas Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, ir taip leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pačiam įvertinti, ar prokuroro nutarimas nutraukti tyrimą nesiimant tolesnių veiksmų laikytinas galutiniu su tuo susijusiu sprendimu ( 14 ).

43.

Antra, aiškindamas Chartijos 50 straipsnį taip pat remsiuosi atitinkama Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnio ( 15 ) ir EŽTT jurisprudencija dėl Protokolo Nr. 7 4 straipsnio.

44.

Teisingumo Teismas iš esmės yra nusprendęs, kad Chartijos 50 straipsnis ir KŠSĮ 54 straipsnis aiškintini nuosekliai, nes jų abiejų dalykas yra tas pats ( 16 ). Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė, kuri atitinka Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje numatytą teisę, taigi aiškinant Chartijos 50 straipsnį reikia atsižvelgti į Protokolo Nr. 7 4 straipsnį ( 17 ).

45.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, dabar iš esmės įvertinsiu šioje byloje iškeltus klausimus.

46.

Iš pradžių gali būti naudinga priminti, kad, trumpai tariant, pagal ne bis in idem principą yra draudžiamas kumuliacinis persekiojimas ir baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymas už tą pačią veiką ir tam pačiam asmeniui ( 18 ). Taigi pagrindinės šio principo taikymo sąlygos yra: i) baudžiamasis proceso pobūdis; ii) „bis“ (kumuliacinis persekiojimo taikymas); ir iii) „idem“ (to paties asmens persekiojimas dėl tų pačių faktinių aplinkybių).

47.

Pagrindinėje byloje nebuvo išreikšta jokių abejonių dėl abiejų aptariamų procesų „baudžiamojo pobūdžio“. Vis dėlto tarp procesuose dalyvaujančių nacionalinių institucijų kilo tam tikrų nesutarimų dėl to, ar buvo įvykdytos „bis“ ir „idem“ sąlygos.

48.

Pagal Chartijos 50 straipsnį draudžiama du kartus persekioti baudžiamąja tvarka ir bausti, jeigu asmuo „jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, jog tam, kad būtų laikoma, kad pagal baudžiamąją teisę priimtu sprendimu galutinai nuspręsta dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių pradėtas antras procesas, „būtina ne tik tai, kad šis sprendimas būtų tapęs galutinis, bet ir tai, kad jis būtų priimtas įvertinus bylos esmę“ ( 19 ).

49.

Taigi, siekiant nustatyti, ar vėlesnis procesas lemia kumuliacinį baudžiamojo persekiojimo taikymą, draudžiamą pagal Chartijos 50 straipsnį, reikia išnagrinėti du nagrinėjamo nutarimo aspektus: vienas jų susijęs su nutarimo pobūdžiu (jo „galutinumu“), o kitas – su jo turiniu (ar jame buvo išnagrinėta „bylos esmė“).

50.

Dėl galutinumo reikalavimo pažymėtina, kad yra daug Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl KŠSĮ 54 straipsnio. Galbūt šios nuostatos tekstas šiek tiek skiriasi nuo Chartijos 50 straipsnio teksto, tačiau jos esmė ta pati: joje numatyta, kad ne bis in idem principas taikomas bet kuriam asmeniui, „kurio teismo procesas <…> yra galutinai užbaigtas“. Pagal suformuotą jurisprudenciją ši sąlyga reiškia, kad nagrinėjamu pagal baudžiamąją teisę priimtu sprendimu turi būti užbaigiamas baudžiamasis persekiojimas ir galutinai pareiškiami kaltinimai, taip nacionaliniu lygmeniu užtikrinant ne bis in idem principo apsaugą ( 20 ).

51.

Tai, ar šis reikalavimas tenkinamas, reikia vertinti remiantis valstybės narės, kurioje priimtas atitinkamas sprendimas, vidaus teise ( 21 ). Kaip ne kartą konstatavo Teisingumo Teismas, sprendimas, kuriuo pagal tam tikros valstybės narės teisę nėra užkertamas kelias tęsti baudžiamąją bylą, iš esmės negali būti procesinė kliūtis pradėti ar tęsti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl tų pačių veikų kitoje valstybėje narėje ( 22 ).

52.

Vis dėlto sprendimo galutinio pobūdžio, taigi ir ne bis in idem principo taikymo, negalima atmesti dėl to, kad tam tikroje nacionalinėje sistemoje yra tam tikrų teisių gynybos priemonių, kurias taikant, esant išskirtinėms aplinkybėms, galima atnaujinti bylos nagrinėjimą ( 23 ). Tokia taisyklė aiškiai įtvirtinta Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad ne bis in idem principas nedraudžia „atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai“.

53.

Tuo remdamasis EŽTT nurodė, kad nustatant, ar procesas buvo galutinai užbaigtas, kaip tai suprantama pagal ne bis in idem principą, į išskirtines teisių gynimo priemones neturėtų būti atsižvelgiama. EŽTT padarė išvadą, kad nors šios teisių gynimo priemonės „yra pirmojo proceso tęsinys, sprendimo „galutinis“ pobūdis nepriklauso nuo to, ar jomis buvo pasinaudota“ ( 24 ). Tas teismas nurodė, kad tokį aiškinimą patvirtina Protokolo Nr. 7 aiškinamoji ataskaita, kurioje kalbama apie tai, kad sprendimas yra galutinis, jeigu „jis yra įgijęs res judicata galią. Taip yra tada, kai sprendimas neatšaukiamas, t. y. kai nebėra galimybės pasinaudoti jokiomis kitomis įprastomis teisių gynimo priemonėmis arba kai šalys jau yra išnaudojusios tokias priemones ar praleidusios jomis pasinaudoti nustatytą terminą“ ( 25 ).

54.

Teisingumo Teismas aiškiai pritarė šiam požiūriui Sprendime M. Vadovaudamasis EŽTT nubrėžtomis gairėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal baudžiamąją teisę priimtas sprendimas, kuriuo užkertamas kelias naujam asmens, dėl kurio buvo priimtas minėtas sprendimas, baudžiamajam persekiojimui dėl tų pačių veikų, išskyrus atvejus, jei paaiškėja šio asmens kaltę patvirtinančių naujų faktinių aplinkybių arba įrodymų, pripažintinas galutiniu sprendimu, kaip tai suprantama pagal ne bis in idem principą ( 26 ).

55.

Žinoma, kai kuriais atvejais gali būti sunku suvokti skirtumą tarp „įprastų teisių gynimo priemonių“, kurioms esant negalima taikyti ne bis in idem principo, ir „išskirtinių teisių gynimo priemonių“, kurioms esant jį taikyti galima. Šį klausimą EŽTT išsamiai išnagrinėjo neseniai priimtame Sprendime Mihalache.

56.

EŽTT didžioji kolegija iš esmės padarė išvadą, kad siekiant nustatyti, ar teisių gynimo priemonė yra „įprasta“, analizę reikia pradėti nuo atitinkamos nacionalinės teisės. Vis dėlto šis teismas aiškiai nurodė, kad pats atliks šio klausimo vertinimą, atsižvelgdamas į visas svarbias konkrečios bylos aplinkybes. Jis visų pirma atsižvelgs į tai, ar teisių gynimo priemonė yra „nuspėjama“. Šiuo požiūriu veiksniai, į kuriuos bus atsižvelgta, EŽTT nuomone, yra šie: galimybė šalims pasinaudoti teisių gynimo priemone, įgaliotiems pareigūnams įstatymuose suteikta diskrecija, kai naudojamasi teisių gynimo priemone, ir – tai ypač svarbu – reikalavimas pasinaudoti teisių gynimo priemone per konkretų terminą ( 27 ).

57.

Vis dėlto prie Sprendimo Mihalache pridėtoje bendroje atskirojoje nuomonėje kritikuojamas „nuspėjamumo“ kriterijaus tinkamumas vertinant, ar teisių gynimo priemonė yra įprasta, ar išskirtinė. Pagal šią nuomonę, nustačius tokį kriterijų, gali kilti painiava. Nuomonę pateikę teisėjai manė, kad vienintelis tinkamas kriterijus yra tai, ar yra terminas, per kurį turi būti pasinaudota teisių gynimo priemone: tai, kad vienai teisių gynimo priemonei nenustatyta termino, reiškia, kad ji yra išskirtinė ( 28 ).

58.

Nepaisant šio nuomonių skirtumo esu linkęs pritarti tam, dėl ko, atrodo, ginčų nekyla: aiškaus termino, per kurį galima pasinaudoti teisių gynimo priemone, buvimas turėtų būti lemiamas kriterijus, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar ji yra įprasta, ar išskirtinė. Šiomis aplinkybėmis galbūt taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš pačios sąvokos „išskirtinė“, bet kokia tokia teisių gynimo priemonė negali būti peržiūros procedūra, įtraukta į įprastą apeliacinį procesą, kasdien taikomą vykdant baudžiamąjį teisingumą – paprastai jo vykdymas apima kelias sprendimų priėmimo ir (arba) bylos nagrinėjimo instancijas, siekiant sumažinti teismo klaidų riziką.

59.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant nustatyti, ar pagal baudžiamąją teisę priimtas sprendimas yra sprendimas, kuriuo galutinai baigiamas su asmeniu susijęs baudžiamasis procesas, reikia įsitikinti, kad šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai matyti iš pačios Chartijos 50 straipsnio formuluotės, nes šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „pripažintas kaltu“ ir „išteisintas“ neabejotinai reiškia, kad buvo išnagrinėta atitinkamo asmens baudžiamoji atsakomybė ir šiuo klausimu priimtas sprendimas ( 29 ).

60.

Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę išaiškinti, kad valstybės narės teisminių institucijų sprendimas išteisinti kaltinamąjį nesant pakankamai tinkamų įrodymų iš esmės pripažintinas priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės ( 30 ).

61.

Taip pat sakyčiau, kad bylos esmės vertinimas apima situaciją, kai baudžiamasis persekiojimas nutraukiamas ir kaltinimai atmetami dėl to, kad, nepaisant to, jog buvo nustatyti faktiniai nusikalstamos veikos požymiai, buvo pagrindų, atleidžiančių tariamą kaltininką nuo atsakomybės (pavyzdžiui, būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas ar force majeure) arba neleidžiančių jo patraukti atsakomybėn (pavyzdžiui, asmuo buvo nepilnametis arba turėjo sunkų psichikos sutrikimą) ( 31 ).

62.

Ir atvirkščiai – Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad sprendimai, kuriais asmuo išteisinamas, kaltinimai atmetami arba procesas nutraukiamas tik dėl procesinių priežasčių arba kurie bet kuriuo atveju priimti neįvertinus asmens baudžiamosios atsakomybės, negali būti laikomi „galutiniais“, kaip tai suprantama pagal ne bis in idem principą ( 32 ). Mano nuomone, paprastai taip būna tais atvejais, kai procesas nutraukiamas dėl, pavyzdžiui, amnestijos, imuniteto, abolitio criminis arba suėjusio senaties termino ( 33 ).

63.

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog reikalavimas, kad sprendime būtų pateiktas bylos esmės vertinimas (turint omenyje asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamąją atsakomybę), negali būti patikrintas vien formaliai.

64.

Žinoma, kai sprendimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą aiškiai grindžiamas procesiniais pagrindais, nereikia atlikti jokio papildomo patikrinimo: toks sprendimas iš esmės negali lemti ne bis in idem principo taikymo. Vis dėlto, kai sprendimas grindžiamas trūkstamais ar nepakankamais įrodymais, reikia atlikti papildomus veiksmus. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Kossowski, o EŽTT pakartojo Sprendime Mihalache, tikras bylos išnagrinėjimas iš esmės neabejotinai reiškia, kad atliekamas išsamus tyrimas ( 34 ).

65.

Šias išvadas, su kuriomis visiškai sutinku, reikia šiek tiek paaiškinti.

66.

Ir Teisingumo Teismas, ir EŽTT jurisprudencijoje išplėtė ne bis in idem principo apsaugos taikymo sritį už teismo sprendimų stricto sensu ribų. Abu teismai nusprendė, kad „galutiniais“ sprendimais, kaip tai suprantama pagal ne bis in idem principą, gali būti laikomi ir kitų valdžios institucijų, dalyvaujančių vykdant baudžiamąjį teisingumą nacionaliniu lygmeniu, kurioms nacionalinė teisė suteikia įgaliojimus nustatyti neteisėtus veiksmus ir už juos bausti, pavyzdžiui, prokurorų, sprendimai. Taip yra, nepaisant to, kad šiame procese nedalyvauja joks teismas ir kad atitinkamas sprendimas nėra teismo sprendimas ( 35 ).

67.

Šis išplėtimas labai pagerino asmenų teisių apsaugą pagal baudžiamąją teisę ir per baudžiamąjį procesą. Vis dėlto vargu ar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą tyrimo etape negali būti ipso facto prilygintas teismo nuosprendžiui dėl asmens išteisinimo, priimtam tinkamai išnagrinėjus bylą teisme, kai įrodymai pateikiami teismui (ar prisiekusiųjų kolegijai), šalys dėl jų pateikė savo nuomonę ir galiausiai buvo teismo (ar prisiekusiųjų kolegijos) įvertinti.

68.

Kaip žinoma, valstybių narių baudžiamosiose sistemose įtvirtinti įvairūs teisiniai modeliai, pagal kuriuos reglamentuojamos, pirma, sąlygos, kurioms esant prokurorai gali arba privalo tirti įtariamas nusikalstamas veikas ir prireikus pradėti įtariamų nusikalstamą veiką padariusių asmenų baudžiamąjį persekiojimą, ir, antra, pagrindai, kuriais remiantis baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse priežastys, susijusios su viešojo intereso nebuvimu, pakankamu nusikaltimo sunkumu arba nukentėjusiojo skundu, ankstesniu kaltinamojo elgesiu ar net biudžeto apribojimais, yra teisėtas pagrindas prokurorui nutraukti tyrimą ( 36 ).

69.

Nepaisant to, ar valstybės narės baudžiamojoje sistemoje baudžiamasis persekiojimas iš esmės yra privalomas, ar gali būti pradėtas atitinkamo subjekto nuožiūra, teisminio tikslingumo, ekonomiškumo arba politiniai sumetimai (pavyzdžiui, esamas darbo krūvis, vykdymo prioritetai, tyrimo finansinės ir darbo sąnaudos) neišvengiamai gali turėti įtakos prokurorų sprendimams daugiau ar mažiau aktyviai tirti įtariamą nusikalstamą veiką arba, atvirkščiai, nutraukti baudžiamąjį persekiojimą. Manyti, kad kiekvienas Europos Sąjungos prokuroras sprendžia dėl jam pavestų tyrimų ir procesų likimo remdamasis vien savo vidiniu įsitikinimu dėl įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės ir gebėjimu ją įrodyti teisme, būtų tik iliuzija.

70.

Man atrodo, kad tokie svarstymai gali būti dar svarbesni, kai prokurorai susiduria su tarptautiniais nusikaltimais, įvykdytais dviejose ar daugiau valstybių narių ir (arba) turinčiais joms įtakos, kuriuos padaro asmenys, pasinaudoję Sąjungos teisėje numatytomis teisėmis laisvai judėti per valstybių sienas. Tokiais atvejais akivaizdu, kad kai kurie prokurorai gali turėti geresnes galimybes nei kiti sėkmingai atlikti tyrimą ir prireikus patraukti nusikalstamas veikas galbūt padariusius asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat akivaizdu, kad faktinis kelių prokurorų, dirbančių skirtingose valstybėse narėse savo kalba, esančių galbūt už tūkstančių kilometrų vienas nuo kito ir galbūt nežinančių apie lygiagrečiai vykstantį procesą, veiksmų derinimas nėra savaime suprantamas dalykas, nepaisant to, kad yra specialių priemonių šiam klausimui spręsti ( 37 ).

71.

Taigi tarpusavio pasitikėjimu grindžiamoje ir tarptautiniu mastu taikomoje sistemoje, mano nuomone, absoliučiai būtina, kad ne bis in idem principas būtų taikomas tik jeigu prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą grindžiamas bylos esmės vertinimu, kuris yra išsamaus tyrimo, atlikto kruopščiai įvertinus pakankamai išsamius įrodymus, rezultatas.

72.

Iš tiesų, kai asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamoji atsakomybė atmetama remiantis įrodymų nepakankamumu ir fragmentiškumu, galima drąsiai manyti, kad prokuroro nutarimas pirmiausia buvo pagrįstas teisminio tikslingumo, ekonomiškumo arba politiniais sumetimais.

73.

Žinoma, tai, kad prokuroras atliko išsamų pakankamai išsamių įrodymų vertinimą, nereiškia, kad priimant nutarimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą būtinai turi būti išsklaidytos visos abejonės dėl asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamosios atsakomybės. Iš tikrųjų prokurorui gali tekti susitaikyti su neišvengiamomis pasekmėmis, atsiradusiomis dėl to, kad, nepaisant jo asmeninės nuomonės dėl atitinkamo asmens kaltės, atlikus išsamų tyrimą nebuvo surinkta įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

74.

Vis dėlto, jeigu tyrimas buvo pakankamai išsamus ir kruopštus, nutarimas dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo gali būti prilygintas išteisinamajam nuosprendžiui. Kaip minėta šios išvados 60 punkte, Teisingumo Teismas pripažino, kad tinkamų įrodymų nepakankamumu grindžiami sprendimai iš esmės pripažintini priimtais išnagrinėjus bylą iš esmės. Mano nuomone, tai logiškai išplaukia, be kita ko, iš nekaltumo prezumpcijos principo ( 38 ).

75.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kyla toks klausimas: kaip reikėtų nuspręsti, ar toks nutarimas, kaip nagrinėjamas, yra pagrįstas išsamiu tyrimu?

76.

Tai, ar prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą buvo pagrįstas išsamiu tyrimu, turėtų būti nustatoma iš esmės remiantis pačiame nutarimo tekste nurodytais motyvais ( 39 ) (prireikus siejamais su jame nurodytais ir (arba) prie jo pridėtais dokumentais ( 40 )). Iš tiesų būtent šiame dokumente paaiškinti baudžiamojo persekiojimo nutraukimo pagrindai ir įrodymai, kuriais remiantis jis nutrauktas.

77.

Pavyzdžiui, Sprendime Kossowski Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo ir galimo liudytojo apklausos neatlikimas per tyrimą netiesiogiai rodo, kad nebuvo atliktas išsamus tyrimas ( 41 ). Ir atvirkščiai – kaip EŽTT nurodė Sprendime Mihalache, kai baudžiamasis tyrimas pradėtas pareiškus kaltinimą atitinkamam asmeniui, apklausus nukentėjusįjį, kompetentingai institucijai surinkus ir ištyrus įrodymus ir remiantis jais priėmus pagrįstą sprendimą, tokios aplinkybės gali lemti išvadą, kad byla buvo išnagrinėta iš esmės ( 42 ).

78.

Taigi reikia vertinti kiekvieną konkretų atvejį, daugiausia atsižvelgiant į nutarimo faktinį turinį ( 43 ). Jeigu tame nutarime kas nors būtų neaišku, niekas nedraudžia antrosios [pirmosios] valstybės narės institucijoms pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis bendradarbiavimo priemonėmis ( 44 ), siekiant gauti reikiamus paaiškinimus iš pirmosios valstybės narės valdžios institucijų ( 45 ).

79.

Vis dėlto dėl teisinio saugumo ir nuspėjamumo labai svarbu, kad pagrindiniai elementai, leidžiantys įvertinti nutarimo dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo „galutinumą“, būtų įtraukti į nutarimo tekstą (atitinkamai papildytą jame nurodytais ir (arba) prie jo pridėtais dokumentais). Iš tiesų įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi turėti galimybę patikrinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę teisę, nagrinėjamas nutarimas gali lemti ne bis in idem principo taikymą ( 46 ). Taigi keitimasis informacija ex post gali būti naudingas siekiant patikslinti nutarimo taikymo sritį ir prasmę arba papildyti jo motyvus, tačiau negali iš esmės pakeisti jo turinio.

80.

Šiame etape gali būti naudinga akcentuoti vieną svarbų dalyką. Pirma pateiktas vertinimas negali būti aiškinamas taip, kad baudžiamosios institucijos, dalyvaujančios antrajame procese, iš esmės gali peržiūrėti per pirmąjį procesą priimtų sprendimų teisingumą. Tai prieštarautų tarpusavio pasitikėjimo principui – principui, kuris yra Sąjungos taisyklių dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės pagrindas – ir dėl to ne bis in idem principas taptų iš esmės neveiksmingas ( 47 ).

81.

Antrajame procese dalyvaujančios institucijos turi teisę tik patikrinti (materialines ir (arba) procesines) priežastis, dėl kurių pirmasis prokuroras nutarė nutraukti baudžiamąjį persekiojimą. Šiuo tikslu šioms institucijoms turėtų būti leista patikrinti, ar prokuroras tai padarė išnagrinėjęs išsamius įrodymus ir nepažeidęs teisės (dėl to, kad įrodymų surinkti neįmanoma, pernelyg sudėtinga ar paprasčiausiai nebūtina) surinkti papildomus įrodymus, kurie gali būti ypač svarbūs atliekant vertinimą.

82.

Kitais požiūriais pirmojo prokuroro priimtame nutarime nutraukti baudžiamąjį persekiojimą padarytos išvados (pavyzdžiui, dėl įrodymų įrodomosios vertės) turėtų būti priimtos jų išsamiau neanalizuojant. Antrajame procese dalyvaujančios institucijos negali iš naujo vertinti pirmojo prokuroro jau ištirtų įrodymų ( 48 ). Tarpusavio pasitikėjimas valstybių narių baudžiamųjų sistemų veikimu reiškia, kad nacionalinės baudžiamosios institucijos privalo gerbti kitų nacionalinių institucijų išvadas, kad ir kokį sprendimą šios priimtų ( 49 ).

83.

Galbūt šiuo klausimu būtų naudinga pateikti dar vieną paaiškinimą. Būtinybė patikrinti, ar nutarime nutraukti baudžiamąjį persekiojimą buvo įvertinta bylos esmė remiantis išsamiu tyrimu, yra reikalavimas, kuris gana aiškiai susijęs su „paprastais“ nutarimais dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo. T. y. tais nutarimais, kuriais baudžiamasis persekiojimas nutraukiamas, o asmuo, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, metaforiškai kalbant, „išeina į laisvę“.

84.

Iš tiesų visų valstybių narių teisėje numatyti keli alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai, kuriuos taikant baudžiamasis persekiojimas gali būti nutrauktas mainais į tai, kad įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo sutinka su švelnios (švelnesnės) administracinės nuobaudos arba alternatyvios baudžiamosios priemonės paskyrimu. Savaime suprantama, kad tokio pobūdžio sprendimai nutraukti baudžiamąjį persekiojimą paprastai turėtų būti laikomi prilygstančiais apkaltinamiesiems nuosprendžiams, kiek tai susiję su ne bis in idem principu. Taip yra, nepaisant to, ar juose oficialiai konstatuojama įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybė. Kadangi jurisprudencija šiuo klausimu yra gana aiški, mano nuomone, nebūtina toliau į jį gilintis ( 50 ).

85.

Dabar aptarsiu „idem“ sąlygą.

86.

Dėl „idem“ sąlygos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą ne bis in idem principą draudžiama kartu vykdyti persekiojimus ir taikyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas „už tą pačią to paties asmens veiką“ ( 51 ).

87.

Taigi yra du elementai, kurie yra svarbūs tam, kad būtų tenkinama ši sąlyga: faktinių aplinkybių tapatumas (idem factum) ir asmens tapatumas (idem persona). Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštos abejonės susijusios su abiem šiais elementais, taigi pabandysiu paaiškinti abu šiuos aspektus.

88.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją reikšmingas to paties pažeidimo buvimo vertinimo kriterijus yra faktinių aplinkybių tapatumas, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių aplinkybių, dėl kurių atitinkamas asmuo išteisinamas arba galutinai nuteisiamas, visumos buvimas ( 52 ).

89.

Šiomis aplinkybėmis sąvoka „tapatumas“ neturėtų būti suprantama kaip absoliutus ir visiškas faktų, susijusių su nusikalstama (‑omis) veika (‑omis), dėl kurios (‑ių) asmuo kaltinamas, sutapimas. Iš tiesų Teisingumo Teismas dažnai kalba apie faktus, kurie „iš esmės yra tokie patys“ ( 53 ), pakartodamas EŽTT paprastai vartojamą formuluotę „iš esmės tokie patys“ ( 54 ). Vis dėlto kartu Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad paprasčiausio faktinių aplinkybių panašumo nepakanka: nors papildomi faktiniai elementai gali skirtis ( 55 ), pagrindiniai faktiniai padarytos veikos, kuri tariamai yra nusikalstama, elementai turi sutapti ( 56 ). Pavyzdžiui, esant tam tikrai veikų sekai, vien to, kad asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, veikė turėdamas tą patį nusikalstamą tikslą, nepakanka siekiant įrodyti, jog egzistuoja neatskiriamai tarpusavyje susijusių konkrečių aplinkybių visuma, kiek tai susiję su ne bis in idem principu ( 57 ).

90.

Kita vertus, tai, kaip pagal nacionalinę teisę teisiškai kvalifikuojama veika, neturi reikšmės siekiant konstatuoti tą patį pažeidimą, nes pagal Chartijos 50 straipsnį teikiama apsauga įvairiose valstybėse narėse negali skirtis ( 58 ). Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendime Van Esbroeck, dėl nacionalinės baudžiamosios teisės aktų nesuderinimo kriterijus, pagrįstas teisiniu veikų kvalifikavimu, gali sukurti tiek laisvo judėjimo Europos Sąjungoje kliūčių, kiek egzistuoja valstybių narių baudžiamosios teisės sistemų ( 59 ). Sprendime Zolotoukhine EŽTT taip pat pažymėjo, kad formalistinis ir ribojantis požiūris, grindžiamas dviejų nusikalstamų veikų teisiniu kvalifikavimu, pernelyg suvaržytų asmenų teises ir taip kiltų pavojus, kad bus pakenkta garantijai, kurią siekiama įtvirtinti pagal ne bis in idem principą ( 60 ).

91.

Kitas idem elementas yra nusikalstamą veiką padariusio asmens, t. y. asmens, kuris yra atsakingas už atitinkamą (‑as) nusikalstamą (‑as) veiką (‑as) (arba įtariamas ją (jas) padaręs) ir dėl to gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bei nubaustas daugiau nei vieną kartą, tapatumas.

92.

Taigi taikant Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą ne bis in idem principą daroma prielaida, kad aptariamas baudžiamasis persekiojimas arba bausmės taikomos tam pačiam asmeniui. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šis principas taikomas tik tiems asmenims, kurių teismo procesas vienoje valstybėje narėje yra galutinai baigtas ( 61 ), taigi jis negali būti pažeistas, jeigu asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir (arba) nubaustas daugiau kaip vieną kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, nėra tas pats ( 62 ).

93.

Sprendime Mihalache EŽTT pažymėjo, kad prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą yra pagrįstas bylos esmės vertinimu, kai jame pateikiamas ir faktinių nusikaltimo elementų, ir konkrečios asmens padėties vertinimas. Tai reiškia, kad iš aptariamo nutarimo turėtų matytis, jog prokuroras įvertino bylos medžiagoje esančius įrodymus ir įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens „dalyvavimą viename ar visuose įvykiuose, dėl kurių įsikišo tyrimo institucijos, siekdamas išsiaiškinti, ar buvo nustatyta „baudžiamoji“ atsakomybė“ ( 63 ). Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Chartijos 50 straipsnį jis taikomas tik tuo atveju, kai „buvo išnagrinėta atitinkamo asmens baudžiamoji atsakomybė ir šiuo klausimu priimtas sprendimas“ ( 64 ).

94.

Aš tai suprantu taip, kad atitinkamame pagal baudžiamąją teisę priimtame sprendime to asmens baudžiamoji atsakomybė turi būti konkrečiai išnagrinėta ir atmesta remiantis materialiniu pagrindu: pavyzdžiui, veiką padarė ne tas asmuo arba jis bet kuriuo atveju negali būti už ją patrauktas atsakomybėn.

95.

Geriausia būtų, jeigu tai būtų aiškiai nurodyta atitinkamame sprendime. Vis dėlto negalima atmesti to, kad prokurorui padarius išvadą, jog nurodyti faktai negali būti pripažinti nusikalstama veika, nutarime dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo asmuo, kuris remiasi ne bis in idem principo apsauga, gali būti oficialiai neįvardytas vartojant tokias sąvokas, kaip „įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo“, „įtariamasis“, „kaltinamasis“ arba „asmuo, dėl kurio atliekamas tyrimas“. Be to, šiuo klausimu kyla pavojus, kad formalistinis Chartijos 50 straipsnio aiškinimas pernelyg apribotų asmenų teises. Mano nuomone, asmuo turėtų turėti teisę remtis ne bis in idem principo apsauga, jei iš sprendimo teksto aiškiai ir neabejotinai matyti, kad jo, kaip veiką, kuri tariamai turi nusikalstamos veikos požymių, padariusio arba už šią veiką atsakingo asmens, teisinė padėtis buvo išsamiai įvertinta.

96.

Kaip pažymėjau pirminėse pastabose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės turi įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje tenkinamos pirma aptartos sąlygos. Vis dėlto siekdamas kuo labiau padėti tam teismui dabar norėčiau trumpai aptarti galimą ne bis in idem principo taikymą pagrindinei bylai.

97.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju neginčijama, kad abu atitinkamuose Rumunijos teismuose vykstantys procesai yra baudžiamojo pobūdžio. Ginčas veikiau kyla dėl to, ar tenkinamos „bis“ ir „idem“ sąlygos.

98.

Man atrodo, kad, kiek tai susiję su „bis“ sąlyga, klausimas dėl 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo galutinumo buvo išspręstas 2016 m. lapkričio 21 d.Judecătoria Slatina (Slatinos pirmosios instancijos teismas) priėmus nutarimą ( 65 ). Iš tiesų, jeigu šio teismo išvados yra teisingos, tai reikštų – jeigu teisingai suprantu nacionalinę teisę – kad dėl minėto nutarimo galima pasinaudoti tik išskirtinėmis teisių gynimo priemonėmis. Vadinasi, pagal Chartijos 50 straipsnį šis nutarimas yra „galutinis“, taigi jis iš esmės gali lemti ne bis in idem principo taikymą.

99.

Kita vertus, gerokai daugiau neaiškumų kyla dėl to, ar 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarime dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo pateiktas išsamiu tyrimu pagrįstas bylos esmės vertinimas. Mano nuomone, tai, ar informacija apie šį aspektą pateikta prokuroro nutarimo tekste, ar prie jo pridėtame policijos surašytame protokole, nėra svarbu, jeigu prokuroras aiškiai pateikia policijos atliktą vertinimą kaip savą ir tai leidžiama pagal nacionalinę teisę.

100.

Iš tikrųjų svarbūs yra toliau nurodyti elementai, taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų juos patikrinti: ar šis nutarimas iš esmės buvo grindžiamas materialinių tariamo nusikaltimo elementų vertinimu (pavyzdžiui, tariamų faktų buvimu, jų teisiniu kvalifikavimu, įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamąja atsakomybe ir t. t.), ar procesiniais pagrindais? Jeigu teisingas pirmasis variantas – ar prokuroro išvados buvo padarytos atlikus tinkamą tyrimą, kruopščiai įvertinus pakankamai išsamius įrodymus, ar nutarimas taip pat buvo motyvuotas teisminio tikslingumo, ekonomiškumo arba politiniais sumetimais?

101.

Toliau, kalbant apie „idem“ sąlygą, kaip suprantu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad abiejose bylose išnagrinėti faktai iš esmės yra vienodi. Tai reiškia, kad, nepaisant to, jog tariamai padaryti nusikaltimai, nagrinėjami per du skirtingus procesus, formaliai skiriasi (turto prievartavimas ir pasyvioji korupcija), jie turėtų būti laikomi tapačiais, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį.

102.

Vis dėlto atrodo, kad ginčo šalys nesutaria dėl idem persona elemento. Kaip suprantu, nesutarimo priežastis yra ta, kad vienas procesas buvo pradėtas in rem, o kitas – in personam.

103.

Be abejo, žinau, kuo teoriškai skiriasi ieškiniai in rem ir ieškiniai in personam ( 66 ). Vis dėlto man ne taip aišku, ką tai reiškia per procesą, vykstantį pagal Rumunijos baudžiamąją teisę. Kaip suprantu, šis skirtumas iš esmės kyla iš Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio, pagal kurį, be kita ko, būtent esant duomenų, leidžiančių manyti, kad tam tikras asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas, prokuroras privalo nurodyti tęsti baudžiamąjį tyrimą dėl šio asmens, taigi šis įgyja įtariamojo statusą.

104.

Atsižvelgdamas į tai, nesu tikras, ar vidaus teisės ypatumai turėtų turėti didelę reikšmę vertinimui, kurį turės atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikydamas Chartijos 50 straipsnį nagrinėjamoje byloje. Kaip paaiškinta šios išvados 95 punkte, pagal tą nuostatą svarbūs ne pavadinimai, o esmė. Taigi nėra labai svarbu, ar įtariamam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui per pirmąjį procesą buvo oficialiai suteiktas „įtariamojo“ arba panašus statusas. Esminę reikšmę turi tai, ar iš nutarimo, kuriuo baigtas šis procesas, teksto pakankamai aišku, kad šio asmens, galėjusio padaryti veiką, galbūt turinčią nusikalstamos veikos požymių, teisinė padėtis buvo tinkamai išnagrinėta.

105.

Išnagrinėjęs įvairius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus teisinius klausimus norėčiau baigti šią išvadą keliais baigiamaisiais samprotavimais, tikėdamasis, kad jie gali būti tam tikros gairės aiškinant ir taikant Chartijos 50 straipsnį.

106.

Per pastaruosius kelerius metus Teisingumo Teismo ir EŽTT priimtų sprendimų skaičius rodo, kad dėl ne bis in idem principo taikymo srities nuolat kyla neaiškumų. Daugybėje bylų kilo įvairių klausimų, į kuriuos atsižvelgdami šie teismai, nelygu aplinkybės, patikslino, paaiškino, o kartais ir labai išplėtojo savo jurisprudenciją.

107.

Mano nuomone, tikrai reikia pasidžiaugti tuo, kad, atmetus kai kuriuos nedidelius niuansus, Teisingumo Teismas ir EŽTT rėmėsi panašiais motyvais ir suformavo gana vienodą jurisprudenciją. Apskritai man atrodo, kad šie teismai stengėsi užtikrinti teisingą įvairių konkuruojančių interesų pusiausvyrą. Žinoma, tai nėra lengva užduotis.

108.

Norint paaiškinti, kodėl taip manau, gali būti naudinga šiek tiek atsigręžti į praeitį. Ne bis in idem principas yra labai sena teisinė konstrukcija, kurios pėdsakų galima rasti, be kita ko, Hamurabio kodekse, Demosteno raštuose, Justiniano digestuose, taip pat daugelyje viduramžių kanonų įstatymų ( 67 ). (Dabartinėje) Europos Sąjungoje, net ir nesant jokių su tuo susijusių nuostatų, šis principas buvo pradėtas taikyti dar XX a. 7‑ojo dešimtmečio viduryje ir yra siejamas su prigimtinio teisingumo idėja ( 68 ).

109.

Atrodo, kad nors tiksli ne bis in idem principo reikšmė ir taikymo sritis bėgant amžiams šiek tiek kito, jo dvejopo loginio pagrindo (teisingumo ir teisinio saugumo) suvokimas išliko gana nuoseklus ( 69 ).

110.

Pirma, paprastai valstybės, „turinčios visus išteklius ir galią, bandymai pakartotinai nuteisti asmenį už įtariamą nusikalstamą veiką, taip sukeliant jam nepatogumų, išlaidų ir kančių bei priverčiant jį gyventi nuolatinėje nerimo ir nesaugumo būsenoje“, laikomi nesąžiningais ir savavališkais ( 70 ). Taigi ne bis in idem principas visų pirma skirtas užkirsti keliui tam, kad asmeniui kiltų „pavojus“ daugiau nei vieną kartą ( 71 ).

111.

Antra, ne bis in idem principas taip pat neatsiejamas nuo res judicata principo, pagal kurį tam, kad būtų užtikrintas tiek teisės ir teisinių santykių stabilumas, tiek tinkamas teisingumo vykdymas, teismo sprendimai, kurie tampa galutiniai, nebeturėtų būti ginčijami ( 72 ).

112.

Sąjungos teisės sistemoje ne bis in idem principo apsauga turi trečią loginį pagrindą: laisvo asmenų judėjimo laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje užtikrinimą. Teisingumo Teismas, remdamasis KŠSĮ 54 straipsniu, pažymėjo, kad asmeniui, dėl kurio priimtas galutinis sprendimas, turi būti suteikta galimybė laisvai judėti, nebijant naujo baudžiamojo persekiojimo už tas pačias veikas kitoje valstybėje narėje ( 73 ).

113.

Taigi šiems tikslams prieštarauja pernelyg siauras ne bis in idem principo aiškinimas. Vis dėlto kartu pernelyg platus šio principo taikymas prieštarautų kitiems viešiesiems interesams, kuriuos reikia apsaugoti.

114.

Visų pirma kalbu apie bendrąjį visuomenės interesą veiksmingai persekioti nusikalstamas veikas padariusius asmenis ( 74 ) ir konkretų nusikaltimų aukų interesą ne tik gauti žalos atlyginimą iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų, bet ir įsitikinti, kad „teisingumas įvykdytas“ ( 75 ). Juk pats pavadinimas „laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“ reiškia, kad laisvė negali būti užtikrinta saugumo ir teisingumo sąskaita. Paskutinė sąvoka, be abejo, turi būti suprantama kaip teisingumas visiems asmenims: ne tik įtariamiems nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, bet ir tariamoms aukoms. Todėl pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį šioje erdvėje laisvas asmenų judėjimas turi būti užtikrinamas kartu taikant atitinkamas, be kita ko, nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo priemones ( 76 ).

115.

Šiuo požiūriu negalima neatsižvelgti į tai, kad paviršutiniškas požiūris į ne bis in idem principo taikymą gali lemti tam tikrą nusikalstamas veikas padariusių asmenų, ieškančių palankesnio teisinio reglamentavimo, piktnaudžiavimą ir manipuliacijas, siekiant užsitikrinti nebaudžiamumą už jų veiksmus. Iš tiesų, kai nusikaltimus vienu metu tiria keli prokurorai, kyla realus pavojus, kad prasčiausioje padėtyje esanti (arba turinti nepakankamai darbuotojų, arba per didelį darbo krūvį) prokuratūra gali de facto sutrukdyti atlikti rimtą to nusikaltimo tyrimą, nes tos prokuratūros nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą gali užkirsti kelią bet kurios kitos prokuratūros veiksmams.

116.

Be to, ant šios svarstyklių lėkštės yra su Sąjunga susijęs interesas, į kurį reikėtų rimtai atsižvelgti: tai – tarpusavio pasitikėjimas. Iš nuoseklios jurisprudencijos matyti, kad tarpusavio pasitikėjimą galima užtikrinti ir sustiprinti tik jeigu valstybės narės institucijos turi galimybę įsitikinti, kad kitoje valstybėje narėje buvo tinkamai įvertinta įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamoji atsakomybė ( 77 ).

117.

Taigi aiškinant Chartijos 50 straipsnį itin svarbu rasti teisingą šių interesų pusiausvyrą. Visų pirma veiksminga asmens teisių apsauga turėtų būti suderinta su teisėtu valstybių narių interesu išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo ( 78 ). Tai – pagrindinė mintis, kuria vadovavausi šioje išvadoje, kai, peržiūrėjęs ir apsvarstęs jurisprudenciją, bandžiau pasiūlyti Teisingumo Teismui, mano nuomone, „subalansuotą“ požiūrį į „bis“ ir „idem“ sąlygas.

118.

Visų pirma nesuprantu, kaip asmuo, kurio dalyvavimas darant tariamą nusikalstamą veiką nebuvo konkrečiai išnagrinėtas per pirmąjį procesą, užbaigtą tyrimo stadijoje, ir (arba) per jį buvo išnagrinėtas tik remiantis nepakankamais ir fragmentiškais įrodymais, galėtų pagrįstai teigti, kad dėl vėlesnio proceso, per kurį jo dalyvavimas darant nusikalstamą veiką aiškiai išnagrinėtas remiantis įtikinamais ir išsamiais įrodymais, jam antrą kartą kiltų „pavojus“ ir (arba) kad toks procesas prieštarautų res judicata principui.

119.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad asmuo gali būti laikomas galutinai išteisintu, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnį, prokurorui priėmus nutarimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, kai šiam asmeniui neskirta jokios bausmės arba kitos baudžiamosios priemonės, tik tuo atveju, jeigu, be kita ko: i) nutarimas yra pagrįstas bylos esmės įvertinimu, kuris pats yra išsamaus tyrimo, atlikto kruopščiai įvertinus pakankamai išsamius įrodymus, rezultatas; ir ii) iš nutarimo teksto matyti, kad buvo tinkamai išnagrinėta konkreti šio asmens, kaip atsakingo už veiką, tariamai turinčią nusikalstamos veikos požymių, teisinė padėtis.