1.

Europos piliečių iniciatyva (toliau – EPI) – tai dalyvaujamosios demokratijos priemonė, kuri, nepaisant kol kas iš pažiūros nedidelio jos poveikio, tapo gana gerai žinomu Sąjungos institucinės sistemos papildymu ( 2 ). Priminsiu, kad šis mechanizmas buvo numatytas Lisabonos sutartyje siekiant suteikti Sąjungos piliečiams galimybę tiesiogiai daryti įtaką Sąjungos teisės sistemai, raginant Europos Komisiją parengti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, šio mechanizmo pridėtinė vertė „yra ne rezultato tikrumas, o ja Sąjungos piliečiams sukuriamos galimybės inicijuoti politinius debatus Sąjungos institucijose <…> ( 3 ).

2.

Tam, kad EPI galėtų judėti į priekį, ji turi sėkmingai pereiti keletą etapų, įskaitant pirmąjį – jos „registraciją“. Šiame „priimtinumo“ etape Komisija, be kita ko, patikrina, ar klausimas, dėl kurio ji raginama imtis veiksmų, akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimų teikti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto taikymo sritį. Šis pirmasis etapas iš esmės baigiasi sprendimu, kuriuo Komisija užregistruoja EPI arba, atvirkščiai, atsisako ją užregistruoti.

3.

Ši byla susijusi su šiuo konkrečiu etapu ir yra ankstesnio Europos Sąjungos teismuose nagrinėto ginčo dėl EPI „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“ tęsinys. Šia EPI iš esmės buvo raginama parengti teisės aktus, kuriais regionams, kurie dėl jiems būdingų nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių skiriasi nuo gretimų regionų, būtų suteiktos vienodos galimybės gauti Sąjungos lėšų.

4.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl to, kad Komisija atsisakė užregistruoti šią EPI, nes jos dalykas akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimų teikti pasiūlymą dėl teisės akto sritį. Bendrasis Teismas atmetė ieškinį dėl to sprendimo neregistruoti. Vis dėlto nagrinėdamas šios EPI organizatorių pateiktą apeliacinį skundą Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą kartu su Komisijos sprendimu.

5.

Vėliau Komisija priėmė naują sprendimą, juo užregistravo ginčijamą EPI, taip sudarydama sąlygas rinkti Sąjungos piliečių pritarimo pareiškimus. Tam Komisija apribojo šios EPI taikymo sritį tik tais jos pradiniais elementais, kurie, jos nuomone, nebuvo akivaizdžiai „nepriimtini“.

6.

Vis dėlto pagal tuo metu galiojusias taikytinas taisykles Komisija iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirinkti tik vieną iš dviejų – užregistruoti EPI arba atsisakyti ją užregistruoti. Šioje byloje kyla klausimas, ar taikant šią dvejetainę logiką Komisijai buvo užkirstas kelias atlikti tokią „kvalifikuotą“ aptariamos EPI registraciją.

7.

Pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos (toliau – 2011 m. EPI reglamentas) ( 4 ) 1 straipsnį šiame reglamente buvo nustatytos piliečių iniciatyvos išsamios procedūros ir sąlygos, kaip numatyta ES sutarties 11 straipsnyje ir SESV 24 straipsnyje ( 5 ).

8.

Šio teisės akto 2 straipsnio 1 dalyje EPI buvo apibrėžta kaip „Komisijai pagal [2011 m. EPI reglamentą] pateikta iniciatyva, kurioje Komisija raginama neviršydama savo įgaliojimų pateikti pasiūlymą dėl tų klausimų, dėl kurių, piliečių nuomone, Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas, ir kuriai pritarė bent milijonas reikalavimus atitinkančių pasirašiusiųjų, kurie yra bent iš ketvirtadalio visų valstybių narių“.

9.

2011 m. EPI reglamento 4 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Prieš pradėdami iš pasirašiusiųjų rinkti pritarimo pasiūlytai iniciatyvai pareiškimus, organizatoriai turi ją užregistruoti Komisijoje ir pateikti II priede nurodytą informaciją, visų pirma apie pasiūlytos piliečių iniciatyvos objektą.

<…>

2.   Per du mėnesius nuo II priede nurodytos informacijos gavimo dienos Komisija registruoja pasiūlytą piliečių iniciatyvą, suteikdama jai unikalų numerį, ir išsiunčia patvirtinimą organizatoriams, jei laikomasi šių sąlygų:

<…>

<…>

3.   Komisija atsisako registruoti iniciatyvą, jei neįvykdytos 2 dalyje nurodytos sąlygos.

Jei Komisija atsisako registruoti pasiūlytą iniciatyvą, praneša organizatoriams apie tokio atsisakymo priežastis ir apie visas galimas teismines ir neteismines teisės gynimo priemones, kurių jie gali imtis.

<…>“

10.

2011 m. EPI reglamento II priede buvo nurodyta „informacija, kurią reikia pateikti registruojant pasiūlytą piliečių iniciatyvą“, ir jame buvo reikalaujama „piliečių iniciatyvą registruojant Komisijos internetiniame registre, pateik[ti] toki[ą] informacij[ą]:

<…>“

Tame priede taip pat nustatyta, kad „daugiau informacijos apie pasiūlytos piliečių iniciatyvos objektą, tikslus ir priežastis organizatoriai gali pateikti priede. Jei nori, jie taip pat gali pateikti teisės akto projekto tekstą.“

11.

2013 m. birželio 18 d. Komisijai buvo pateikta registruoti EPI „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“.

12.

Šios EPI organizatoriai pateikė 2011 m. EPI reglamento II priede nurodytą būtiniausią reikalaujamą informaciją (toliau – reikalaujama informacija) ir „išsamesnę informaciją“, kaip tai suprantama pagal šį priedą (toliau – papildoma informacija).

13.

Iš pateiktos reikalaujamos informacijos matyti, kad šia iniciatyva buvo siekiama, kad, vykdant Sąjungos sanglaudos politiką, ypatingas dėmesys būtų skiriamas regionams, kurie dėl jiems būdingų nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių skiriasi nuo gretimų regionų ( 6 ).

14.

Buvo nurodyti, be kita ko, tokie šios iniciatyvos tikslai, kurie taip pat aprašyti kaip privaloma informacija: „kalbant apie tokius regionus, aprėpiančius geografines vietoves, kuriose nėra administracinę kompetenciją turinčių struktūrų, reikia užkirsti kelią jų ekonominiam atsilikimui, užtikrinti tvarų vystymąsi ir išlaikyti ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos sąlygas taip, kad dėl to nepakistų šių regionų ypatybės. Todėl šiems regionams turi būti suteiktos lygios galimybės naudotis įvairiais ES fondais ir užtikrintas jų ypatybių išsaugojimas, taip pat tinkama ekonominė plėtra tam, kad ES vystymasis būtų tvarus ir būtų išsaugota jos kultūrų įvairovė“ ( 7 ).

15.

Be to, iš papildomos informacijos (kurią vėliau apibendrino Teisingumo Teismas) matyti, kad, kaip nurodė šios EPI organizatoriai, „tam, kad SESV 174–178 straipsniuose reglamentuojama sanglaudos politika atitiktų ESS 2 ir 3 straipsniuose nustatytas pagrindines vertybes, ji turi prisidėti prie tautinių mažumų gyvenamų regionų, kuriems kyla pavojus dėl Europos ekonominės integracijos, specifinių etninių, kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių išsaugojimo ir prie trūkumų bei diskriminacijos, darančių įtaką šių regionų ekonominei plėtrai, pašalinimo. Todėl siūlomu teisės aktu tautinių mažumų gyvenamiems regionams turėjo būti suteikta tokia pati galimybė pasinaudoti fondais, ištekliais ir Sąjungos sanglaudos politikos programomis, kaip ir šiuo metu reikalavimus atitinkantiems regionams, kurie buvo įtraukti į [Reglamento 1059/2003] ( 8 ) I priedą. Kaip teigia [organizatoriai], į šias užtikrinimo priemones galėjo būti įtrauktas regioninių savivaldos institucijų, turinčių pakankamus įgaliojimus padėti tautinių mažumų gyvenamiems regionams išsaugoti savo tautines, kalbines ir kultūrines ypatybes bei identitetą, steigimas“ ( 9 ).

16.

2013 m. liepos 25 d. sprendimu Komisija atsisakė užregistruoti aptariamą EPI, motyvuodama tuo, kad siūloma EPI akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto priėmimo siekiant įgyvendinti Sutartis (kaip tai suprantama pagal 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą) ( 10 ).

17.

Bendrasis Teismas atmetė ieškinį, kuriuo EPI organizatoriai, remiami Vengrijos, prašė panaikinti šį sprendimą ( 11 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas panaikino šį sprendimą, taip pat priėmė galutinį sprendimą dėl ginčo ir panaikino 2013 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimą ( 12 ). Atrodo, kad Teisingumo Teismas, be kita ko, nepritarė Komisijos pateiktam Sutarties nuostatų dėl Sąjungos sanglaudos politikos, kuri buvo išanalizuota kaip galimas teisės aktų, kuriuos Komisija buvo paraginta parengti, teisinis pagrindas, aiškinimui, nes manė, kad jis pernelyg siauras ( 13 ).

18.

2019 m. balandžio 30 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, juo buvo užregistruota aptariama EPI ( 14 ).

19.

Vis dėlto, nors ši registracija įsigaliojo pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, jo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „pritarimo šiai pasiūlytai piliečių iniciatyvai pareiškimai gali būti renkami remiantis tuo, kad ja siūloma Komisijai pateikti pasiūlymų dėl teisės aktų, kuriais nustatomi struktūrinių fondų uždaviniai, prioritetiniai tikslai ir sąranga, jei finansuotinais veiksmais stiprinama Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda“ ( 15 ).

20.

2019 m. liepos 8 d. pareikštame ieškinyje Rumunija, remdamasi dviem pagrindais, prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Pirma, ji teigė, kad buvo pažeistas 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktas, nes, jos nuomone, aptariama EPI akivaizdžiai nepateko į Komisijos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Antra, Rumunija tvirtino, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti.

21.

2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 16 ).

22.

2022 m. sausio 27 d. Rumunija pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, prašydama Teisingumo Teismo jį panaikinti ir arba pačiam priimti sprendimą šiuo klausimu, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų naują sprendimą. Ji taip pat prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23.

Rumunija nurodo vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, grindžiamą 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkto, siejamo su ES sutarties 5 straipsnio 2 dalimi (įtvirtinančia įgaliojimų suteikimo principą), pažeidimu ( 17 ). Šis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių.

24.

Pirma dalis susijusi su skundžiamo sprendimo 105 ir 106 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija „gali atsisakyti registruoti pasiūlytą EPI tik tuo atveju, jeigu <…> prieina prie išvados, kad nėra jokios tikimybės, kad ji galės pateikti Europos Sąjungos teisės akto pasiūlymą Sutarčių įgyvendinimo tikslais“ ir kad, dėl tos priežasties, ji turi užregistruoti EPI „net tuo atveju, kai [jai] kyla didelių abejonių“ dėl to, ar siūloma EPI patenka į jos atitinkamus įgaliojimus.

25.

Rumunijos nurodyto pagrindo antra dalis susijusi su skundžiamo sprendimo 116 punkte išdėstytais Bendrojo Teismo teiginiais, pagal kuriuos Komisijos sprendimas užregistruoti ginčijamą EPI remiantis tuo, kokia gali būti jos taikymo sritis, iš esmės neprieštarauja 2011 m. EPI reglamentui ir jo aiškinimui, pateiktam Teisingumo Teismo sprendime Izsák ir Dabis / Komisija.

26.

Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Rumunijos bylinėjimosi išlaidas.

27.

Abi šalys taip pat pateikė dubliką ir tripliką. Vengrijos vyriausybė įstojo į bylą Komisijos pusėje ir pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą bei tripliką.

28.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio skiriama Rumunijos argumentams, išdėstytiems apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje dėl to, ar Komisija turėjo įgaliojimus „kvalifikuoti“ (ir apriboti) aptariamos EPI taikymo sritį prieš ją užregistruodama.

29.

Siekdamas įvertinti šį klausimą, pakomentuosiu svarbius EPI mechanizmo ypatumus (1 dalis) ir apibūdinsiu Komisijos praktiką (kurios dalis yra aptariama EPI), kai tam tikros EPI užregistruojamos konkrečiai remiantis tuo, kokia gali būti jų taikymo sritis (2 dalis). Paaiškinęs šiuos bendresnio pobūdžio elementus, aptarsiu Rumunijos argumentus, pateiktus apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje, ir išdėstysiu motyvus, kuriais remdamasis padarysiu išvadą, kad Komisija turėjo teisę užregistruoti EPI, apribodama jos taikymo sritį tik kai kuriais jos aspektais (3 dalis).

30.

ES sutarties 11 straipsnio 4 dalyje nustatytas EPI mechanizmas buvo įgyvendintas 2011 m. EPI reglamentu, vėliau panaikintu šiuo metu galiojančiu 2019 m. EPI reglamentu. Abiejuose reglamentuose nustatytos sąlygos, kurioms esant iniciatyva gali būti pateikta Komisijai, ir procedūra, pagal kurią Komisija turi ją nagrinėti.

31.

Pažymėtina, jog tam, kad iniciatyva paskatintų politines diskusijas Sąjungos institucijose, ji turi sėkmingai pereiti tris pagrindinius vienas po kito einančius etapus.

32.

Pirma, ji turi atitikti registracijos sąlygas (kartais vadinamas „priimtinumo“ sąlygomis ( 18 )), kurios konkrečiai išvardytos. Antra, užregistravus EPI, jos organizatoriai turi surinkti reikiamą pritarimo pareiškimų skaičių (mažiausiai vieno milijono pasirašiusiųjų iš ne mažiau kaip ketvirtadalio valstybių narių) ( 19 ). Trečia, Komisija iš esmės turi padaryti išvadą, kad iš tiesų būtina priimti teisės aktą nurodytu klausimu, ir pradėti jį rengti, tačiau tai yra visiškai jos diskrecija ( 20 ).

33.

Kiek tai susiję su registracijos etapu, kuris nagrinėjamas šioje byloje, pagal šiuo metu galiojantį 2019 m. EPI reglamentą registracijai taikoma, be kita ko, (neigiama) sąlyga – jokia pateiktos iniciatyvos dalis neturi akivaizdžiai viršyti Komisijos įgaliojimų pateikti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis ( 21 ).

34.

Kai ši sąlyga netenkinama, Komisija turi apie tai informuoti organizatorius ir suteikti jiems galimybę iš dalies pakeisti iniciatyvą. 2019 m. EPI reglamente nustatyta, kad jeigu jie palieka pradinę iniciatyvą ir kartu dalis tos iniciatyvos nėra akivaizdžiai viršijanti Komisijos atitinkamus įgaliojimus, Komisija iš dalies užregistruoja tokią iniciatyvą ( 22 ).

35.

Vis dėlto 2019 m. EPI reglamente nustatytos registracijos sąlygos ratione temporis netaikomos šiai bylai – šiuo požiūriu jai taikomas 2011 m. EPI reglamentas ( 23 ). Nors antrajame teisės akte buvo nustatyta panaši neigiama registracijos sąlyga, jos formuluotė skyrėsi tuo, kad nebuvo nurodyta, jog nė viena iš siūlomos iniciatyvos dalių negali viršyti atitinkamų Komisijos įgaliojimų. Jo 4 straipsnio 2 dalies b punkte tik buvo reikalaujama, kad nebūtų taip, jog pasiūlyta iniciatyva (iš esmės) akivaizdžiai nepatektų į šiuos įgaliojimus ( 24 ). Svarbu tai, kad 2011 m. EPI reglamente nebuvo aptarta situacija, kai siūloma EPI šią neigiamą sąlygą tenkina tik iš dalies. Kitaip tariant, jame nebuvo numatyta jokių konkrečių pasekmių, kurių turėtų kilti dėl pasiūlymo, turinčiame įvairių elementų, iš kurių vieni akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus, o kiti – patenka.

36.

Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar dėl to, kad šis klausimas nėra aptartas tame reglamente, Komisija negalėjo priimti ginčijamo sprendimo, kuriuo nagrinėjama EPI buvo užregistruota konkrečiai remiantis tuo, kokia gali būti šios EPI taikymo sritis. Prieš išsamiau aptardamas šį klausimą, pereisiu prie praktikos, kurią šiuo klausimu suformavo Komisija (ir kuri vėliau de facto tikriausiai paskatino nustatyti šiuo metu galiojančią dalinės registracijos sistemą).

37.

Aptariama EPI nėra pirmoji, kuri pagal 2011 m. EPI reglamentą buvo užregistruota „kvalifikuotai“, t. y. Komisijai sprendime dėl registracijos nurodžius galimą jos taikymo sritį vėlesniuose proceso etapuose.

38.

Kiek man žinoma, Komisija pasirinko tokį kelią pagal 2011 m. EPI reglamentą dar devyniose bylose ( 25 ), o tai sudaro apie 14 % sėkmingų registracijų, atliktų pagal šį teisės aktą ( 26 ).

39.

Kiekvienoje iš jų, išskyrus vieną, priimtame sprendime dėl registracijos yra nuostata, atitinkanti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje Komisija pažymi, kad pritarimo pareiškimai gali būti renkami „remiantis tuo“, kad tam tikra iniciatyva siūloma pateikti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto, kuriuo būtų siekiama konkretaus toje nuostatoje trumpai aprašyto tikslo ( 27 ). Tai skiriasi nuo sprendimų dėl „visapusiškos“ registracijos – kiekvieno iš jų 1 straipsnyje tiesiog nurodoma, kad atitinkama EPI yra užregistruota ( 28 ).

40.

Kiek man žinoma, klausimą, ar Komisija pagal 2011 m. EPI reglamentą gali iš dalies užregistruoti „pernelyg plačią“ EPI (užuot ją visiškai atmetus), Europos Sąjungos teismai sprendė tik dėl vienos EPI ir tik gana ribotai.

41.

Konkrečiai kalbant, EPI „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ buvo siekiama, kad būtų priimta 11 teisės aktų, kad, trumpai tariant, būtų sustiprinta tautinių ir kalbinių mažumų apsauga ( 29 ).

42.

Iš pradžių Komisija nusprendė, kad ši iniciatyva akivaizdžiai neatitinka jos įgaliojimų teikti pasiūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto, ir atsisakė ją užregistruoti ( 30 ). Per vėliau įvykusį teismo procesą Bendrasis Teismas panaikino šį sprendimą neregistruoti, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad Komisija nenurodė motyvų, kuriais grindė sprendimą, kad tam tikri iš pasiūlytų aktų akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus, kartu pažymėdamas, kad kai kurie klausimai iš tiesų galėtų patekti į jos kompetencijos sritį ( 31 ).

43.

Vėliau Komisija priėmė naują sprendimą, juo užregistravo aptariamą EPI dėl 9 iš 11 teisės aktų, kuriuos Komisija buvo paraginta parengti ( 32 ).

44.

Rumunija nesėkmingai užginčijo šį naują sprendimą dėl registracijos, motyvuodama, pirma, 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu, ir, antra, motyvų nenurodymu.

45.

Dėl pirmojo pagrindo Bendrasis Teismas atmetė, be kita ko, Rumunijos argumentą, kad dalinė registracija pakenkė EPI organizatorių savarankiškumui ir nepagrįstai pakeitė jos dalyką. Jis pažymėjo, kad patys organizatoriai išreiškė pageidavimą, kad Komisija atliktų dalinę registraciją tuo atveju, jeigu padarytų išvadą, jog tam tikros pasiūlytos priemonės akivaizdžiai nepatenka į jos atitinkamų įgaliojimų sritį ( 33 ).

46.

Dėl antrojo pagrindo Bendrasis Teismas atmetė teiginį, kad sprendimas iš dalies užregistruoti EPI nebuvo motyvuotas, ir rėmėsi, be kita ko, Komisijos paaiškinimais dėl jos praktikos pasikeitimo (ir nukrypimo nuo pradinio požiūrio, pagal kurį pagal 2011 m. EPI reglamentą negalima atlikti dalinės registracijos).

47.

Apeliaciniame skunde, kurį Rumunija pateikė taip pat nesėkmingai, šie konkretūs klausimai nebuvo iškelti ( 34 ).

48.

Pažymiu, kad nei Bendrojo Teismo sprendime, nei Teisingumo Teismo sprendime nebuvo aiškiai išnagrinėtas pagrindinis klausimas, ar Komisija pagal 2011 m. EPI reglamentą turėjo įgaliojimus užregistruoti EPI tik iš dalies ( 35 ). Vis dėlto manau, kad Komisijos požiūris iš tiesų gana pagrįstas. Būtent šį klausimą išnagrinėsiu dabar analizuodamas Rumunijos argumentus, kuriais ji grindžia šio apeliacinio skundo vienintelio pagrindo antrą dalį.

49.

Šioje dalyje pirmiausia išsamiau išnagrinėsiu Rumunijos pateiktus argumentus (a punktas) ir paaiškinsiu terminiją, kurią Bendrasis Teismas vartojo, ko gero, aptariamai Komisijos praktikai apibūdinti (b punktas). Paskui pereisiu prie to, kas, mano nuomone, yra Rumunijos nurodyto pagrindo antrosios dalies esmė, t. y. prie teiginio, kad pagal 2011 m. EPI reglamentą Komisija negali užregistruoti EPI „kvalifikuotai“ (c punktas).

50.

Primenu, kad apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje (kaip jau paaiškinta, šioje išvadoje nagrinėjama tik ji) Rumunija ginčija Bendrojo Teismo teiginius, išdėstytus skundžiamo sprendimo 116 punkte, kuriame šis teismas atmetė Rumunijos argumentą, kad tam tikros „išlygos“ buvimas ginčijamame sprendime iš esmės prieštarauja 2011 m. EPI reglamentui ( 36 ).

51.

Konkrečiai kalbant, šiame punkte Bendrasis Teismas patvirtino, kad Komisijos sprendimas užregistruoti aptariamą EPI remiantis tuo, kokia gali būti jos galima taikymo sritis, atitinka 2011 m. EPI reglamentą ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 37 ), motyvuodamas tuo, kad Komisija turi aiškinti ir taikyti nagrinėjamą sąlygą dėl registravimo taip, kad būtų galima lengvai naudotis EPI.

52.

Skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą: „taigi Komisija gali, jei reikia, „skaidyti“, „kvalifikuoti“ ar net iš dalies registruoti aptariamą pasiūlytą EPI, kad būtų užtikrinta galimybė laisvai ja naudotis, jeigu ta EPI tenkina jai nustatytą pareigą motyvuoti ir jeigu to pasiūlymo turinys neiškraipytas“.

53.

Tame pačiame punkte jis nurodė, kad taip „Komisija, užuot atsisakiusi registruoti pasiūlytą EPI, gali ją registruoti kvalifikuotai, kad būtų išsaugotas [2011 m. EPI reglamentu] siekiamas tikslas“. Jis pridūrė, kad „juo labiau reikia daryti tokią išvadą, nes tokio pasiūlymo organizatoriai nebūtinai yra teisininkai, sugebantys tiksliai raštu reikšti mintis ir turintys žinių apie Sąjungos kompetencijas ir Komisijos įgaliojimus“ ( 38 ).

54.

Apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje Rumunija iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas, patvirtindamas Komisijos sprendimą „kvalifikuotai“ užregistruoti EPI, pažeidė 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą (siejamą su ES sutarties 5 straipsnio 2 dalimi), nes, kaip ir Komisija ginčijamame sprendime, neatsižvelgė į visą aptariamos EPI organizatorių Komisijai pateiktą informaciją.

55.

Šiuo klausimu Rumunija nurodo tam tikrą „papildomą“ informaciją (kaip tai suprantama pagal 2011 m. EPI reglamento II priedą), kurią pateikė aptariamos EPI organizatoriai. Konkrečiai ji kalba apie raginimą: pirma, teisės akte apibrėžti sąvoką „mažumų gyvenami regionai ir (arba) etniniai regionai“; antra, taip pat nustatyti, kad ši sąvoka būtų taikoma regionams, kuriems nesuteikta administracinė kompetencija, bet kurie išreiškė pageidavimą turėti autonomiją; ir, trečia, teisės akto, kuris turi būti priimtas, priede pateikti šių regionų sąrašą. Be to, Rumunija teigia, kad taip pat nebuvo atsižvelgta į nuorodą į Reglamentą Nr. 1059/2003 ( 39 ).

56.

Rumunija tvirtina, kad jeigu būtų atsižvelgta į visą šią informaciją, aptariama EPI nebūtų priimta, nes būtų padaryta išvada, kad SESV 174–178 straipsniais (susijusiais su Sąjungos sanglaudos politika) grindžiamais veiksmais nebūtų galima pasiekti šia EPI siekiamų tikslų.

57.

Galiausiai Rumunija mano, kad Bendrojo Teismo išvada grindžiama bendru argumentu dėl būtinybės užtikrinti galimybę lengvai naudotis EPI. Vis dėlto, Rumunijos nuomone, toks bendras argumentas savaime negali lemti EPI registracijos, jeigu neįvykdytos registracijos sąlygos.

58.

Atsakydama į tai Komisija iš esmės pažymi, kad būtent todėl, kad atsižvelgė į visą organizatorių pateiktą informaciją, ji priėmė sprendimą užregistruoti aptariamą EPI „kvalifikuotai“.

59.

Pažymiu, kad, kaip teisingai primena Rumunija, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, jog tais atvejais, kai organizatoriai Komisijai pateikia ne tik informaciją, kurią reikia pateikti, apie konkrečios iniciatyvos dalyką ir tikslą, bet ir papildomos informacijos, kaip tai suprantama pagal 2011 m. EPI reglamento II priedą, apie pasiūlymo dalyką, tikslus ir kontekstą, Komisija privalo ją išnagrinėti ( 40 ).

60.

Mano nuomone, kai Bendrasis Teismas išnagrinėjo informaciją, į kurią Komisija atsižvelgė prieš priimdama ginčijamą sprendimą, jis atsižvelgė į Rumunijos apibūdintas aplinkybes. Kaip pripažįsta pati ši valstybė narė, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte iš esmės atsižvelgė į šias aplinkybes, kai konstatavo, kad jos yra organizatorių nurodytos priemonės, skirtos aptariamos EPI tikslams pasiekti. Atsižvelgdamas į tai, remdamasis Vengrijos (kaip įstojusios į bylą šalies) atsiliepime į ieškinį išreikštu požiūriu, negaliu sutikti su tuo, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes.

61.

Vis dėlto atrodo, kad apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje Rumunija iš esmės ginčija tai, kad Bendrasis Teismas patvirtino pagrindinį Komisijos sprendimą užregistruoti aptariamą EPI „kvalifikuotai“. Iš tiesų, kadangi, šios valstybės narės nuomone, dėl minėtų aplinkybių ši EPI negalėjo būti užregistruota nepažeidžiant įgaliojimų suteikimo principo, manau, kad jos argumentas prilygsta teiginiui, kad atlikti „kvalifikuotos“ registracijos, kurią pasirinko Komisija ir kuriai Bendrasis Teismas pritarė [skundžiamo] sprendimo 116 punkte, tiesiog nebuvo galima pagal 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą.

62.

Prieš išdėstydamas motyvus, dėl kurių manau, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu nesuklydo, pateiksiu kelias trumpas pastabas dėl Bendrojo Teismo vartojamų formuluočių, kuriomis jis, ko gero, apibūdino nagrinėjamą situaciją.

63.

Kaip jau pažymėta, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 116 punkte, visų pirma atsižvelgdamas į poreikį užtikrinti, kad būtų galima lengvai naudotis EPI, nurodė, kad Komisija gali skaidyti, kvalifikuoti ar net iš dalies registruoti pasiūlytą EPI ( 41 ). Atrodo, kad šios sąvokos ir ši formuluotė vartojamos kalbant apie skirtingus scenarijus.

64.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš tiesų gali būti tam tikras skirtumas, be kita ko, tarp dalinės ir kvalifikuotos registracijos. Mano nuomone, pirmoji puikiai atitinka scenarijų, kuris buvo išnagrinėtas Sprendime Rumunija / Komisija – Minority SafePack. Kaip jau paaiškinta, šis sprendimas susijęs su EPI, kuri galiausiai buvo įregistruota dėl 9 iš 11 iš pradžių pasiūlytų teisės aktų. Šie aktai buvo pateikti sąraše, iš kurio Komisija atrinko akivaizdžiai neviršijusius jos įgaliojimų.

65.

O aptariama EPI apskritai iš esmės siekiama, kad būtų imtasi veiksmų, skirtų užtikrinti, kad regionai, vadinami „mažumų gyvenamais ir (arba) etniniais regionais“, turėtų vienodas galimybes naudotis Sąjungos fondais. Įvairiuose pateiktos papildomos informacijos teksto skirsniuose raginama nustatyti naują reglamentavimo sistemą, skirtą tam tikriems konkretiems su tokiais regionais susijusiems aspektams, nepateikiant panašaus teisės aktų, kuriuos Komisija būtų raginama parengti, sąrašo. Tam tikru požiūriu atrodo, kad teikiant EPI raginama imtis tam tikrų veiksmų, kad būtų užtikrintas „tautinių mažumų gyvenamų ir (arba) etninių regionų“ skatinimas ir išsaugojimas, dėl kurių joje nurodytos tam tikros bendrai apibūdintos priemonės. Esant tokiai situacijai atrinkti elementus, kurie, Komisijos nuomone, galėtų patekti į jos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, gali atrodyti ne taip paprasta, bent jau formaliai, kaip EPI „Minority SafePack“ atveju ( 42 ).

66.

Vis dėlto atidžiau išnagrinėjęs šiuos du scenarijus manau, kad iš esmės tarp jų nėra didelio skirtumo. Atrodo, kad tai, kaip Komisija apribojo abiejų pirma minėtų EPI taikymo sritį, kiekvienu atveju atspindi tai, kaip konkrečiai buvo parengtos šios iniciatyvos. Kitais požiūriais abiem sprendimams dėl registracijos būdinga tai, kad Komisija abiem atvejais susiaurino taikymo sritį, palyginti su ta, kurią iš pradžių pasiūlė organizatoriai.

67.

Dėl šios priežasties bent jau tiek, kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju, nemanau, kad būtų labai naudinga atskirti atvejus, kai Komisija „skaido“, „kvalifikuoja“ ar „net iš dalies registruoja“ iniciatyvą.

68.

Mano nuomone, šios skirtingos sąvokos pakaitomis vartojamos siekiant apibūdinti iš esmės tą pačią situaciją, kai Komisija, registruodama tam tikrą iniciatyvą, nusprendžia apriboti jos taikymo sritį, nes mano, kad kai kurios jos dalys akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl teisės akto. Taigi manau, kad siekiant supaprastinti ir apibūdinti pačią susiklosčiusią situaciją tikslinga vartoti tik vieną iš šių sąvokų. Šiuo požiūriu sąvoka „dalinė registracija“ natūraliai atrodo tinkamiausia, nes būtent ši sąvoka vartojama 2019 m. EPI reglamente, kuriame Sąjungos teisės aktų leidėjas tikriausiai kodifikavo Komisijos suformuotą praktiką (kaip išsamiau paaiškinsiu toliau).

69.

Atsižvelgdamas į šias pastabas, dabar išnagrinėsiu klausimą, ar ši praktika iš tikrųjų buvo leistina iki šio teisės akto pakeitimo.

70.

Kaip jau minėjau, priešingai nei šiuo metu taikytinoje reglamentavimo sistemoje, 2011 m. EPI reglamente nebuvo jokių nuostatų, pagal kurias registracija būtų atliekama remiantis tam tikru EPI taikymo srities suvokimu. Iš tiesų 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 3 dalyje tiesiog buvo numatyta, kad Komisija „atsisako registruoti“, jeigu neįvykdytos atitinkamos registracijos sąlygos. Taigi atsižvelgiant į tai galima teigti, kad pagal šį reglamentavimą Komisija turėjo tik vieną iš dviejų galimybių: užregistruoti atitinkamą EPI arba atsisakyti ją registruoti, ir jai nebuvo suteikta galimybės rinktis „trečiąjį variantą“.

71.

Pirmiausia, nors šioje išvadoje aptartoje jurisprudencijoje, susijusioje su EPI „Minority SafePack“, aiškiai nekalbama apie Komisijos įgaliojimus užregistruoti EPI iš dalies, kaip jau pažymėjau ( 43 ), galima teigti, kad teigiamas atsakymas yra numanomas. Iš tiesų, jeigu būtų paneigta, kad Komisija turi tokius įgaliojimus, būtų galima teigti, kad nėra didelės prasmės kritikuoti Komisiją už tai, kad ji pradiniame sprendime neregistruoti iniciatyvos nepaaiškino, kurie iš vienuolikos pasiūlytų teisės aktų nebuvo akivaizdžiai nepatenkantys į jos įgaliojimus teikti siūlymą dėl Europos Sąjungos teisės akto. Vis dėlto tinkamas motyvavimas yra pagrindas vėlesnei teisminei kontrolei, taip pat suteikia galimybę organizatoriams parengti naują, visiškai „priimtiną“ pasiūlymą ( 44 ).

72.

Nepaisydamas šio aspekto manau, kad, atsižvelgiant į EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkto tekstą, jo „vidinį kontekstą“ (sudarytą iš kitų šio reglamento nuostatų) ir ypač į konkrečius tikslus, kurių siekiama šiuo reglamentu, dalinė registracija atitinka šį reglamentą ( 45 ).

73.

Pirma, nors 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkto tekste iš esmės nekalbama apie dalinės registracijos galimybę, manau, kad vartojama sąvoka „akivaizdus“ (apibūdinant atitinkamų Komisijos įgaliojimų nebuvimą, dėl kurio priimamas sprendimas atmesti iniciatyvą) rodo, jog taikytinas kriterijus turi būti „tinkamai apribotas“ ( 46 ).

74.

Šiame kontekste buvo pažymėta, kad šio būdvardžio vartojimas reiškia, jog Komisija gali užregistruoti EPI, kuri galbūt nepatenka į jos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, tačiau kai tokia išvada nėra „akivaizdi“ ( 47 ). Sutinku, kad tai atrodo logiška iš šios vartojamos formuluotės išplaukianti pasekmė. Vis dėlto atsižvelgiant į tai atrodytų šiek tiek nenuoseklu teigti, kad registruoti turi būti atsisakyta, kai tik dalis siūlomos iniciatyvos akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus, o kitais aspektais (galbūt dauguma jų) ji galėtų patekti į jų taikymo sritį.

75.

Antra, 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimą, kad pagal jį leidžiama dalinė registracija, patvirtina atitinkamo (vidaus) konteksto, tiksliau, atitinkamos diskrecijos, kurią Komisija turi abiem viso proceso etapais, analizė.

76.

Šiuo požiūriu 2011 m. EPI reglamento nuostatos dėl galutinio etapo, kuriame Komisija suformuluoja požiūrį į konkrečios EPI „esmę“, aiškiai rodo, kad Komisijos diskrecija šiame etape yra labai plati. Konkrečiai 2011 m. EPI reglamento 10 straipsnio 1 dalies c punkte buvo numatyta, kad Komisija turi paskelbti pranešimą, kuriame pateikia savo „teisines ir politines išvadas dėl piliečių iniciatyvos, nurodo, kokių veiksmų prireikus ketina imtis ir dėl kokių priežasčių imasi tokių veiksmų ar ne“ ( 48 ). Taigi, kaip patvirtino Teisingumo Teismas, tai, kad pavyko sėkmingai užregistruoti EPI ir surinkti reikiamą skaičių pritarimo pareiškimų, dar negarantuoja, kad Komisija imsis kokių nors tolesnių veiksmų, nes Lisabonos sutartyje nustatytas EPI mechanizmas nepaveikė Komisijos beveik monopolinės teisėkūros iniciatyvos ( 49 ).

77.

Ši plati diskrecija iš esmės skiriasi nuo diskrecijos, kuria Komisija naudojasi registracijos etape ir kuri, kaip priminė Teisingumo Teismas, yra siaura, t. y. Komisija privalo užregistruoti kiekvieną siūlomą EPI, atitinkančią nustatytas registracijos sąlygas ( 50 ).

78.

Atsižvelgdamas į šią siaurą diskreciją Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje byloje nagrinėjama registracijos sąlyga negali būti aiškinama taip, kad iš esmės pernelyg apsunkintų organizatorius. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas atmetė požiūrį, kurio toje byloje ginčijamame sprendime laikėsi Bendrasis Teismas, nagrinėdamas šią registracijos sąlygą kaip faktinių aplinkybių ir įrodymų, kuriuos turi pateikti organizatoriai, klausimą ( 51 ). Atvirkščiai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos registracijos sąlygos patikrinimas turi apsiriboti „tyrimu, ar, objektyviai vertinant, tokios priemonės, vertinamos abstrakčiai, galėtų būti priimtos remiantis Sutartimis“ ( 52 ).

79.

Manau, kad siaura Komisijos diskrecija registracijos etape taip pat turi neleisti sudaryti panašios kliūties EPI organizatoriams šios bylos aplinkybėmis. Taip atsitiktų, jeigu iš jų būtų reikalaujama griežtai laikytis Komisijos įgaliojimų ribų ir dėl to net menkiausia klaida dėl šių įgaliojimų apimties lemtų pačios EPI pripažinimą netinkama.

80.

Trečia, ši paskutinė aplinkybė susijusi su 2011 m. EPI reglamento tikslais, ir tai, mano nuomone, akivaizdžiai patvirtina aiškinimą, kad pagal 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą leidžiama dalinė registracija.

81.

Šie tikslai nurodyti šio reglamento 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse, t. y. „būtent piliečių dalyvavimo skatinimas ir Sąjungos tapimas prieinamesnės“ ( 53 ). 2 konstatuojamojoje dalyje taip pat konkrečiai nurodyta, kad taikomos procedūros ir sąlygos turėtų būti „aiškios, paprastos, lengvos taikyti ir turėtų atitikti [EPI] pobūdį“ ( 54 ).

82.

Žinoma, kaip nusprendė Teisingumo Teismas ir kaip iš esmės priminė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 116 punkte, šiais tikslais taip pat turi būti grindžiama nagrinėjama registracijos sąlyga.

83.

Atsižvelgdamas į tai pirmiausia pažymiu, kad EPI mechanizmas buvo sukurtas kaip dalyvaujamosios demokratijos priemonė, kuria gali naudotis Sąjungos piliečiai, norintys paskatinti priimti teisės aktą bet kuriuo klausimu, patenkančiu į atitinkamus Komisijos įgaliojimus ( 55 ).

84.

Šiomis aplinkybėmis, kaip iš esmės skundžiamo sprendimo 116 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, sprendimo sudaryti galimybę bendrai dalyvauti politinės darbotvarkės sudarymo procese būtinas padarinys yra tai, kad Komisijai siūlomus registruoti tekstus gali rengti asmenys, nebūtinai gerai išmanantys Sąjungos teisės subtilybes, Sąjungos kompetencijos apimtį apskritai ir konkrečiai Komisijos įgaliojimų siūlyti Europos Sąjungos teisės aktą ribas.

85.

Atsižvelgdamas į 81 punkte aprašytus tikslus ir į patį EPI mechanizmo tikslą užmegzti ryšį tarp Sąjungos institucijų ir Sąjungos piliečių, manau, kad pernelyg griežtai taikant 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą registracijos sąlygą šis mechanizmas prarastų veiksmingumą, nes dėl to daugelis EPI žlugtų jau pirmajame šio proceso etape.

86.

Kitaip tariant, reikalaujant, kad Komisija pagal 2011 m. EPI reglamentą galėtų registruoti tik tas EPI, kurių turinys visiškai atitinka Komisijos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl teisės akto, ir kad ji privalėtų atmesti EPI, turinčią elementų, nepatenkančių į šiuos įgaliojimus, būtų taikomas pernelyg formalus požiūris ir jis lemtų neproporcingus rezultatus.

87.

Pavyzdžiui, tai reikštų, kad EPI, kurią sudaro ir priimtini, ir nepriimtini elementai, būtinai būtų atmesta, nors dėl priimtinų tokios iniciatyvos dalių būtų gautas kitoks rezultatas, jeigu tas pats dalykas būtų formaliai pateiktas tiesiog dviejose atskirose iniciatyvose: vienoje, kurios dalykas būtų „visiškai atmestas“, ir kitoje, kurios dalykas būtų „visiškai priimtas“. Taip pat, jeigu kitu atveju priimtinoje EPI būtų vienas nedidelis nepriimtinas elementas, ji vis tiek būtų visiškai atmesta. Be to, toks rezultatas atsirastų net ir tuo atveju, jeigu „netinkamumą lemianti klaida“ pasitaikytų papildomoje informacijoje, kuri pagal EPI reglamento II priedą vis dėlto yra visiškai neprivaloma.

88.

Atrodo, kad būtent didelis atsisakymų užregistruoti rodiklis ir paskatino dalinio registravimo praktiką, kurią suformavo Komisija (ir apie kurią jau kalbėjau) ( 56 ), nukrypdama nuo savo pradinės pozicijos, pagal kurią toks požiūris nesuderinamas su 2011 m. EPI reglamento nuostatomis ( 57 ). Atsižvelgiant į tai atrodo, kad Komisija sureagavo į sunkumus, su kuriais susidurdavo organizatoriai, siūlydami EPI, kurių dalykas atitiktų 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą specialią registracijos sąlygą.

89.

Mano nuomone, akivaizdu, kad dėl to dalinė registracija atitinka EPI mechanizmu siekiamus tikslus, t. y. ja skatinamas demokratinis piliečių dalyvavimas, nes taip sudaromos sąlygos didesniam skaičiui iniciatyvų pereiti į tolesnius proceso etapus. Be to, atrodo, kad atsižvelgiant į būtent šiuos tikslus Komisijos dalinės registracijos praktika buvo kodifikuota dabartiniame 2019 m. EPI reglamente ( 58 ).

90.

Kartu, jeigu norima skatinti, kad būtų užtikrinta galimybė plačiai naudotis EPI, šis požiūris yra bene vienintelis būdas nepriimtinų elementų problemai spręsti (kitu atveju priimtinoje EPI), nes jis užkerta kelią nerealiems potencialių rėmėjų lūkesčiams ir užtikrina, kad nuo pat proceso pradžios būtų laikomasi įgaliojimų suteikimo principo.

91.

Taigi šis Komisijos pasirinktas požiūris anaiptol nepažeidžia įgaliojimų suteikimo principo, kaip, atrodo, teigia Rumunija, o jį visiškai atitinka, nes pagal jį EPI užregistruojama būtent tik tiek, kiek neatrodo, kad ji akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl teisės akto.

92.

Šiuo požiūriu potencialūs pasirašantieji informuojami apie tai, kokia iniciatyvos dalis užregistruota, ir tai, kad pritarimo pareiškimai renkami tik siauresnei užregistruotai daliai ( 59 ). Apibendrinant galima teigti, kad sprendimas iš dalies užregistruoti (pernelyg plačią) iniciatyvą, atrodo, yra veiksmingas būdas Komisijai įgyvendinti tikslą užtikrinti galimybę lengvai naudotis EPI mechanizmu, kartu užtikrinant, kad pritarimo pareiškimai nebus renkami ir Sąjungos piliečiai nedalyvaus diskusijose dėl klausimų, dėl kurių Komisija neturi įgaliojimų veikti.

93.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad ginčijamas sprendimas yra reakcija į Teisingumo Teismo sprendimą Izsák ir Dabis / Komisija, iš kurio, kaip jau minėjau, iš esmės išplaukia, kad pradinį Komisijos atsisakymą užregistruoti aptariamą EPI lėmė neteisingas su Sąjungos sanglaudos politika susijusių Sutarties nuostatų, nurodytų kaip galimas teisės akto (‑ų), kurį (‑iuos) Komisija buvo raginama pasiūlyti, pagrindas, aiškinimas.

94.

Konkrečiai kalbant, nors pradinė Komisijos pozicija buvo ta, kad SESV 174 straipsnyje pateiktas trūkumų, kuriems reikia skirti ypatingą dėmesį konkrečiame regione, sąrašas yra išsamus, Teisingumo Teismas minėtame sprendime nurodė, kad šis sąrašas iš tiesų yra orientacinis. Kaip suprantu, būtent atsižvelgdama į tai Komisija nusprendė užregistruoti aptariamą EPI ( 60 ), kartu laikydamasi nuomonės, kad kai kurie iš pateiktų elementų akivaizdžiai nepateko į jos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl teisės akto. Taigi jos sprendime užregistruoti aptariamą iniciatyvą remiantis tuo, kad „[ja] siekiama <…> pateikt[i] pasiūlymų dėl teisės aktų, kuriais nustatomi struktūrinių fondų uždaviniai, prioritetiniai tikslai ir sąranga, jei finansuotinais veiksmais stiprinama Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda“ ( 61 ), potencialiems šią iniciatyvą pasirašantiesiems buvo paaiškinta, koks galėtų būti galimas Komisijos veiksmų dalykas. Taip, kaip jau minėjau, Komisija, ko gero, siekė užtikrinti, kad Sąjungos piliečiams būtų suteikta galimybė pritarti šiai iniciatyvai, ir, jeigu būtų gautas reikiamas pritarimas ( 62 ), pradėti politines diskusijas minėta tema. Kartu atrodo, kad, kaip jau pažymėjau, taip apribodama iniciatyvą Komisija siekė išvengti situacijos, kai prašoma pritarimo ir kuriami lūkesčiai remiantis klaidingomis prielaidomis dėl Europos Sąjungai ir konkrečiai Komisijai suteiktų įgaliojimų, kiek tai susiję su aptariama iniciatyva.

95.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Bendrasis Teismas teisingai išaiškino 2011 m. EPI reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, kai skundžiamo sprendimo 116 punkte nusprendė, kad Komisija ginčijamu sprendimu galėjo užregistruoti aptariamą EPI, konkrečiai remdamasi tuo, kokia gali būti konkreti šios EPI taikymo sritis.

96.

Nedarydamas poveikio Rumunijos nurodyto apeliacinio skundo vienintelio pagrindo kitos dalies esmei ir bylinėjimosi išlaidų nustatymui, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo vienintelio pagrindo antrą dalį byloje C‑54/22 kaip nepagrįstą.