1

SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė SU prašo, pirma, panaikinti 2020 m. liepos 15 d. Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos (EIOPA) sprendimą nepratęsti jos sutarties ir prireikus 2021 m. vasario 11 d. sprendimą atmesti jos skundą ir, antra, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji teigia dėl to patyrusi.

2

2015 m. sausio 15 d. ieškovė buvo įdarbinta EIOPA už priežiūrą atsakingame padalinyje vidaus modelių vyresniąja eksperte pagal trejų metų sutartį kaip AD 8 lygio laikinoji tarnautoja.

3

2016 m. lapkričio 1 d. ieškovė buvo perkelta į Priežiūros ir kontrolės konvergencijos departamento „vidaus modelių“ grupę taip pat kaip vidaus modelių vyresnioji ekspertė.

4

Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2018 m. kovo 19 d. ieškovė buvo motinystės atostogose, po kurių iki 2018 m. spalio 19 d. buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų.

5

2018 m. sausio 15 d. papildomu susitarimu ieškovės darbo sutartis buvo pratęsta trejiems metams iki 2021 m. sausio 15 d.

6

Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. ieškovė dirbo darbo ne visą darbo laiką (80 %), o vieną dieną per savaitę – struktūrinio nuotolinio darbo režimu. Šios darbo sąlygos toliau buvo taikomos laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. Atskirais atvejais jai taip pat buvo leista dirbti nenuolatinio nuotolinio darbo režimu.

7

Vykstant 2019 m. vertinimo procedūrai, 2019 m. gruodžio 9 d. ieškovė pateikė įsivertinimą, o 2020 m. sausio 15 d. įvyko pokalbis su jos vertintoju.

8

2020 m. sausio 16 d. vertintojas pateikė ieškovės įvertinimą. Dalyje „Bendras vertinimas ir potencialas“, kurioje pateiktas „bendras su šia vertinimo procedūra susijusio laikotarpio įvertinimas ir, prireikus, komentaras dėl darbuotojo potencialo“, vertintojas ieškovės darbą įvertino kaip „patenkinamą“ ir pažymėjo, kad ieškovė „nors ir turi potencialo būti pagrindine darbuotoja, prižiūrinčia EIOPA [vidaus modelius], šis potencialas turėtų pasireikšti konkretesniu ir geresnės kokybės [darbu] [;] 2019 m. rezultatai nebuvo pakankami, 2020 m. rezultatai privalo pagerėti, kad liktų bendrai patenkinami“.

9

Ieškovė nesutiko su jos vertinimo ataskaita ir 2020 m. sausio 21 d. pateikė pastabų.

10

EIOPA vykdomasis direktorius, kuris yra ir apeliacinis vertintojas, kompetentingas priimti sprendimą tuo atveju, kai atitinkamas tarnautojas motyvuotai nesutinka su vertinimo ataskaita, nesureagavo į ieškovės nesutikimą ir pastabas, taigi toje ataskaitoje nepateikė savo nuomonės dėl šių pastabų.

11

2020 m. vasario 27 d. įvyko EIOPA vykdomojo direktoriaus ir ieškovės pokalbis (pastarosios prašymu).

12

2020 m. liepos 2 d. ieškovė gavo ataskaitą dėl jos sutarties pratęsimo; joje padalinio vadovas nerekomendavo antrą kartą pratęsti jos sutarties.

13

2020 m. liepos 8 d. ieškovė pateikė savo pastabas, o 2020 m. liepos 14 d. susitiko su EIOPA vykdomuoju direktoriumi aptarti rekomendaciją nepratęsti jos sutarties.

14

2020 m. liepos 15 d. EIOPA vykdomasis direktorius nusprendė nepratęsti sutarties su ieškove (toliau – sprendimas nepratęsti sutarties).

15

2020 m. spalio 13 d. ieškovė pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 2 dalį, kuri pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 46 straipsnį pagal analogiją taikoma laikiniesiems tarnautojams, pateikė skundą dėl sprendimo nepratęsti sutarties ir prireikus dėl jos 2019 m. vertinimo ataskaitos.

16

2021 m. sausio 15 d. vykdomasis direktorius informavo ieškovę apie ketinimą atmesti jos skundą ir paprašė jos pateikti pastabas; jos buvo pateiktos 2021 m. sausio 22 d.

17

2021 m. vasario 1 d. vykdomasis direktorius išsiuntė ieškovei atnaujintą sprendimo atmesti jos skundą projektą ir paprašė pateikti pastabas; jos buvo pateiktos 2021 m. vasario 8 d.

18

2021 m. vasario 11 d. sprendimu vykdomasis direktorius atmetė ieškovės skundą (toliau – sprendimas atmesti skundą).

19

Per teismo posėdį atsisakiusi reikalavimo panaikinti 2019 m. vertinimo ataskaitą (tai užfiksuota teismo posėdžio protokole), ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

20

EIOPA Bendrojo Teismo prašo:

21

Reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurios pagal KTĮS 46 straipsnį pagal analogiją taikomos laikiniesiems tarnautojams, bet kuris tarnautojas, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, gali pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme tik tuo atveju, jeigu prieš tai kreipėsi į sudaryti tarnybos sutartis įgaliotą tarnybą (toliau – STSĮT) su skundu dėl jo nenaudai priimto akto ir kai ši tarnyba priėmė sprendimą, ir kai nepriėmė sprendimo, kaip to reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus. Taigi administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli / Komisija, T‑281/04, EU:T:2006:334, 25 ir 26 punktus).

22

Pagal suformuotą jurisprudenciją oficialiai pateiktas reikalavimas panaikinti sprendimą atmesti skundą, kai šio reikalavimo turinys nėra savarankiškas, reiškia, kad į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (žr. 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Ianniello / Komisija, T‑205/04, EU:T:2007:346, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 75 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktą).

23

Vis dėlto, kai sprendimo atmesti skundą apimtis skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas šis skundas, apimties, visų pirma kai tuo sprendimu pakeičiamas pradinis sprendimas arba dėl naujų teisinių ir faktinių aplinkybių, į kurias būtų buvę atsižvelgta, jeigu jos būtų susiklosčiusios arba kompetentingai institucijai būtų buvusios žinomos prieš priimant pirminį sprendimą, peržiūrima ieškovo situacija, Bendrajam Teismui gali tekti priimti sprendimą būtent dėl oficialiai pateikto reikalavimo panaikinti sprendimą atmesti skundą (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo – be sprendimo nepratęsti sutarties – prireikus panaikinti sprendimą atmesti skundą.

25

Pastarasis sprendimas nėra tik patvirtinantis sprendimą nepratęsti sutarties, nes EIOPA vykdomasis direktorius išdėstė savo poziciją dėl naujų aplinkybių. Tiksliau tariant, EIOPA vykdomasis direktorius rėmėsi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad jis, kaip apeliacinis vertintojas, niekada nebuvo informuotas apie ieškovės nesutikimą su jos 2019 m. vertinimo ataskaita ir kad procedūriniu požiūriu ši ataskaita nebuvo baigta.

26

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti reikalavimą panaikinti tiek sprendimą nepratęsti sutarties, tiek sprendimą atmesti skundą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Be to, sprendime atmesti skundą paaiškinti tam tikri sprendimo nepratęsti sutarties motyvų aspektai. Todėl, atsižvelgiant į ikiteisminės procedūros kintamą pobūdį, į šiuos motyvus taip pat reikės atsižvelgti nagrinėjant sprendimo nepratęsti sutarties teisėtumą, nes šie motyvai laikomi sutampančiais šio sprendimo motyvais (2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP /Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 80 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 58 ir 59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

28

Grįsdama reikalavimą dėl panaikinimo ieškovė nurodo šešis pagrindus, kuriais siekiama įrodyti sprendimo nepratęsti sutarties ir sprendimo atmesti skundą neteisėtumą ir kurie grindžiami:

29

Laikydamasis proceso ekonomijos ir gero teisingumo vykdymo principų, Sąjungos teismas gali priimti sprendimą dėl ieškinio nebūtinai pateikdamas nuomonę dėl visų šalių pateiktų pagrindų ir argumentų (žr. 2018 m. vasario 5 d. Sprendimo Ranocchia / EMTTVĮ, T‑208/16, EU:T:2018:68, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų pagrindų.

30

Pirmajame pagrinde ieškovė teigia, kad sprendimas nepratęsti sutarties yra neteisėtas, nes grindžiamas 2019 m. vertinimo ataskaita, kuri nebuvo baigta.

31

Ieškovė pabrėžia, kad jos 2019 m. vertinimo ataskaita yra esminė sprendimo nepratęsti sutarties motyvų dalis. Tačiau ši ataskaita nebuvo baigta, nes ieškovė neturėjo galimybės veiksmingai pareikšti apie ją savo nuomonės. Taigi ši ataskaita negali būti sprendimo nepratęsti sutarties priėmimo pagrindas. Tai yra procedūrinis pažeidimas, turintis įtakos sprendimo nepratęsti sutarties teisėtumui; todėl tas sprendimas neturi teisinio ar faktinio pagrindo, juo labiau kad jame aiškiai nurodytas 2019 m. vertinimo ataskaitoje pateiktas ieškovės vertinimas.

32

Be to, negalima atmesti galimybės, kad jeigu į ieškovės pastabas, kuriomis ginčijamas jos vertinimas, pateiktas 2019 m. vertinimo ataskaitoje, tuo metu būtų buvę tinkamai atsižvelgta, STSĮT būtų priėmusi kitokį sprendimą dėl jos sutarties pratęsimo. Iš tiesų nėra įrodymų, kad buvo atsižvelgta į jos pastabas dėl 2019 m. vertinimo ataskaitos, o neigiamos vertintojo pastabos sprendime atmesti skundą patvirtintos nepateikiant motyvų. Taigi EIOPA negali patvirtinti vertinimo, kurį vertintojas pateikė 2019 m. vertinimo ataskaitoje.

33

EIOPA atsikerta, kad ieškovės 2019 m. vertinimo procedūra iki apeliacinės procedūros vyko tinkamai, o vertintojo pastabos buvo pateiktos ir toliau galiojo vertinant ieškovės darbo rezultatų pokyčius 2020 m. ir priimant sprendimą dėl jos sutarties pratęsimo.

34

Be to, EIOPA pripažįsta, kad per ieškovės 2019 m. vertinimo procedūrą buvo neatliktas vienas procedūrinis veiksmas, tačiau mano, kad ieškovės skundas buvo atmestas implicitiškai. STSĮT nurodė, kad jeigu būtų gavusi ieškovės skundą dėl jos vertinimo ataskaitos, būtų ją patvirtinusi ir remiantis ieškovės pastabomis, pateiktomis nesutinkant su 2019 m. vertinimo ataskaita, nebūtų buvę galima kvestionuoti sprendimo nepratęsti sutarties. Be to, per 2020 m. vasario 27 d. pokalbį STSĮT nurodė ieškovei, kad sutinka su jos vertintojo atliktu vertinimu.

35

Siekiant nuspręsti dėl šių argumentų, grindžiamų tuo, kad 2019 m. vertinimo ataskaita nebuvo baigta, pirmiausia reikia išnagrinėti jos teisinį statusą.

36

Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio pirmos pastraipos ir KTĮS 15 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad administracija privalo užtikrinti, kad būtų periodiškai rengiamos ataskaitos apie jos tarnautojų gebėjimus, darbo našumą ir elgesį tarnyboje tiek dėl gero administravimo, tiek dėl jų interesų apsaugos. Vertinimo ataskaitos yra raštiškas ir oficialus darbuotojo atitinkamu laikotarpiu atlikto darbo kokybės įrodymas (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, T‑591/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:938, 55 ir 56 punktai ir 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo WD / EFSA, T‑320/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:45, 60 punktas).

37

Pagal 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo C(2013)8985 dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 44 straipsnio pirmos pastraipos taikymo tvarkos (toliau – 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimas; taikomas EIOPA pagal analogiją (EIOPA-MB-14/018)) 7 straipsnio 1 dalį motyvuotas darbuotojo nesutikimas su ataskaita automatiškai reiškia kreipimąsi į apeliacinį vertintoją. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinis vertintojas patvirtina ataskaitą arba ją pakeičia, motyvuodamas savo sprendimą, per 20 darbo dienų nuo motyvuoto nesutikimo su ataskaita dienos, o 4 dalyje nustatyta, kad ataskaita tampa galutinė būtent po to, kai apeliacinis vertintojas priima sprendimą.

38

2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta, kad po to, kai apeliacinis vertintojas priima sprendimą, ataskaita tampa galutinė ir kad „darbuotojas elektroniniu paštu arba bet kuria kita priemone informuojamas apie tai, kad buvo priimtas sprendimas, dėl kurio ataskaita tapo galutinė, <…> [ir] tuo metu galės susipažinti ir su apeliacinio vertintojo sprendimu[;] [š]i informacija prilygsta pranešimui apie sprendimą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnį[;] Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytas trijų mėnesių skundo pateikimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo šios informacijos pateikimo dienos“.

39

Pažymėtina, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnyje – tinkamai paskelbto ir įgyvendinto Komisijos oficialaus sprendimo nuostatoje – nustatyta teisiškai privaloma bendro pobūdžio vidaus taisyklė, ribojanti šios institucijos – taip pat EIOPA, kuri nusprendė pagal analogiją taikyti tą sprendimą savo padalinių organizavimo ir personalo valdymo srityse ir kurios darbuotojai gali juo remtis Sąjungos teisme, užtikrinančiame jo laikymąsi, – naudojimąsi diskrecija (pagal analogiją žr. 2012 m. balandžio 27 d. Sprendimo De Nicola / EIB, T‑37/10 P, EU:T:2012:205, 40 punktą ir 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard / Europolas, F‑54/08, EU:F:2009:86, 47 punktą).

40

Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad tais atvejais, kai darbuotojas nesutinka su vertinimo ataskaita, ji tampa galutinė tik po apeliacinio vertintojo sprendimo. Pagal jurisprudenciją tais atvejais, kai apeliacinis vertintojas turi įgaliojimus atlikti visišką vertinimo ataskaitoje pateiktų vertinimų pagrįstumo kontrolę ir gali tą ataskaitą patvirtinti ar pakeisti, tačiau neteisėtai atsisako atlikti jam pavestą kontrolę, vertinimo ataskaita, su kuria darbuotojas nesutiko, netampa galutinė (2012 m. balandžio 27 d. Sprendimo De Nicola / EIB, T‑37/10 P, EU:T:2012:205, 38, 41 ir 60 punktai).

41

Be to, kaip teisingai teigia ieškovė, 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendime nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, kad pasibaigus terminui, per kurį apeliacinis vertintojas turi priimti sprendimą, motyvuotas nesutikimas su vertinimo ataskaita yra implicitiškai atmetamas.

42

Priešingai, nei teigia EIOPA, 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje esanti nuoroda į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį neturi nei tikslo, nei poveikio, kad nagrinėjamu atveju būtų taikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, t. y. kad nepateiktas atsakymas į Pareigūnų tarnybos nuostatuose nurodyto asmens paskyrimų tarnybai adresuotą prašymą priimti dėl jo sprendimą, pasibaigus keturių mėnesių terminui reiškia implicitinį sprendimą atmesti prašymą. 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir nagrinėjamu atveju taikytina vertinimo procedūros taisyklė, kurios negalima nesilaikyti siekiant taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą. 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnio 4 dalies turinys taip pat negali būti pakeistas jį aiškinant atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kurioje nustatyta kitokia procedūra ir terminas.

43

Nagrinėjamu atveju EIOPA vykdomasis direktorius, kuris yra ir apeliacinis vertintojas, sprendime atmesti skundą nurodė (tai taip pat buvo patvirtinta per teismo posėdį), kad nežinojo apie ieškovės motyvuotą nesutikimą su 2019 m. vertinimo ataskaita, ir pripažino, kad ši ataskaita niekada nebuvo baigta. EIOPA atsiliepime į ieškinį paaiškina, kad apeliacinis vertintojas dėl techninės problemos niekada negavo pranešimo apie ieškovės nesutikimą su 2019 m. vertinimo ataskaita, tačiau nepateikia daugiau detalių, išskyrus tai, kad 2021 m. lapkričio mėn. kompetentingo paslaugų teikėjo buvo paprašyta pasirūpinti pranešimo siuntimu, kai darbuotojas nesutinka su savo vertinimo ataskaita.

44

Vis dėlto administracija negali remtis savo vidaus administraciniu organizavimu, siekdama pateisinti jai tenkančios aiškios pareigos užtikrinti, kad vertinimo ataskaitos būtų periodiškai rengiamos laiku ir tinkamai, nesilaikymą (1980 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Gratreau / Komisija, 156/79 ir 51/80, nepaskelbtas Rink., EU:C:1980:304, 15 punktas).

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinio vertintojo neveikimas dėl vidaus organizavimo klaidos po to, kai ieškovė nesutiko su 2019 m. vertinimo ataskaita, negali būti laikomas implicitiniu šios ataskaitos patvirtinimu, dėl kurio ji taptų galutinė ir pradėtų eiti terminas jai apskųsti. Pagal EIOPA nurodytą teisinio saugumo principą ieškovei negali būti nustatyta rūpestingumo pareiga, kuri tenka administracijai, ir EIOPA negali pagrįstai teigti, kad ieškovė prarado galimybę remtis vertinimo procedūros neteisėtumu, nes neapskundė šio tariamo implicitinio sprendimo atmesti jos prašymą. Galiausiai negalima konstatuoti, kad toks implicitinis atmetimas yra, nes vykdomasis direktorius, kuris nežinojo apie apeliantės pateiktą skundą dėl vertinimo ataskaitos, negalėjo priimti dėl jo jokio sprendimo.

46

Be to, nors ieškovė per posėdį atsiėmė reikalavimą dėl šios ataskaitos (žr. šio sprendimo 19 punktą), ji tai padarė neatsižvelgdama į kritiką, pareikštą savo dokumentuose, susijusiuose su minėtos ataskaitos neužbaigimu.

47

Darytina išvada, kad, pirma, 2019 m. ieškovės vertinimo ataskaita yra neužbaigtas dokumentas, į kurį nebuvo galima atsižvelgti vertinant jos darbo rezultatus, ir, antra, ji turi teisę papildomai remtis neteisėtumu, susijusiu su tuo, kad tų metų vertinimo ataskaita nebuvo užbaigta (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo WD / EFSA, T‑320/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:45, 62 punktą).

48

Pirmiausia reikia priminti, kad laikinasis tarnautojas, su kuriuo sudaryta terminuota darbo sutartis, iš principo neturi jokios teisės į jo sutarties pratęsimą, nes toks pratęsimas tėra tik galimybė, kuriai taikoma sąlyga, kad tai turi atitikti tarnybos interesus (2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres / Komisija, T‑7/01, EU:T:2003:27, 64 punktas ir 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 103 punktas).

49

Skirtingai nei pareigūnams, kurių darbo stabilumas užtikrinamas Pareigūnų tarnybos nuostatais, laikiniesiems tarnautojams taikoma kita tvarka, kurios pagrindas – su atitinkama institucija sudaryta darbo sutartis. Taigi institucijos ir pagal terminuotą sutartį įdarbinto laikinojo tarnautojo darbo santykių trukmė reglamentuojama būtent šalių sudarytoje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Be to, suformuotoje jurisprudencijoje administracijai irgi pripažįstama didelė diskrecija pratęsti darbo sutartis (žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, T‑591/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:938, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 106 punktą).

50

Nors administracija turi didelę diskreciją, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl naudojantis šia diskrecija priimto akto panaikinimo, vis dėlto vykdo jo teisėtumo kontrolę, kuri pasireiškia keliais aspektais. Kalbant apie prašymą panaikinti sprendimą nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties, pažymėtina, kad Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nebuvo padaryta teisės klaidos, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais, taip pat ar nebuvo pažeista rūpestingumo pareiga, tenkanti administracijai tuomet, kai ji turi priimti sprendimą dėl sutarties, kuri sieja ją su vienu iš jos tarnautojų, pratęsimo. Be to, Bendrasis Teismas patikrina, ar administracijos sprendime nėra su faktinėmis aplinkybėmis susijusių netikslumų (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, T‑591/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:938, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Be to, nuo tada, kai administracija vidaus taisyklėmis nustatė specialias įdarbinimo sąlygas, skirtas sutarčių pratęsimo procedūros skaidrumui užtikrinti, šių sąlygų priėmimas vertinamas kaip institucijos atliktas savo diskrecijos apribojimas, kaip nurodyta šio sprendimo 39 punkte, ir pirma aprašytos pirminės sutartininkų įdarbinimo sąlygos, kurioms būdingas terminuotų sutarčių suteikiamos mažos garantijos, transformuojamos į sąlygas, leidžiančias tam tikrais atvejais pratęsti sutartis. Pagal suformuotą jurisprudenciją institucijos sprendimas, apie kurį pranešta visam personalui ir kuriame paaiškinami kriterijai ir procedūra, taikytini jai naudojantis diskrecija pratęsti sutartis ar jų nepratęsti, yra vidaus taisyklės, kurios savaime turi būti laikoma elgesio taisykle, kurią administracija nustato pati sau ir nuo kurios ji negali nukrypti nenurodžiusi to priežasčių, nes kitaip būtų pažeistas vienodo požiūrio principas (žr. 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard / Europolas, F‑54/08, EU:F:2009:86, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. balandžio 27 d. Sprendimo De Nicola / EIB, T‑37/10 P, EU:T:2012:205, 40 punktą).

52

Nagrinėjamu atveju EIOPA sutarčių pratęsimo procedūra, kurioje apibrėžta šios agentūros bendroji sutarčių pratęsimo politika, yra vidaus taisyklės, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją.

53

Sutarčių pratęsimo procedūros 4 punkte numatyta, kad „sprendimą pratęsti darbo sutartis priima vykdomasis direktorius (STSĮT), atsižvelgdamas į tarnybos poreikius ir į tokius kriterijus, kaip: a) pareigybės tęstinumas <…> b) darbuotojo darbo rezultatai <…> c) tarnautojo kompetencija <…> d) institucijos poreikiai“.

54

Konkrečiau kalbant, Sutarčių pratęsimo procedūros 4 punkto b papunktyje numatyta, kad tais atvejais, kai STSĮT priima sprendimą dėl sutarties pratęsimo remdamasi darbuotojo darbo rezultatais, šis kriterijus vertinamas „remiantis darbuotojo užimamos pareigybės aprašymu ir metinėmis darbo rezultatų vertinimo ataskaitomis, o kai dar nėra parengta jokios vertinimo ataskaitos – remiantis bandomojo laikotarpio ataskaita ir bet kuriuo kitu svarbiu dokumentu“. Sutarčių pratęsimo procedūros 6.5 punkte priduriama, kad padalinio vadovo rekomendacija dėl sutarties pratęsimo pateikiama po 6.4 punkte numatyto dialogo ir joje turi būti atsižvelgta į „ankstesnes darbuotojo vertinimo ataskaitas ir jo gebėjimų atitiktį pareigybei, kurie ateityje gali pasikeisti; Žmogiškųjų išteklių skyrius užtikrina, kad padalinio vadovas galėtų susipažinti su visomis darbuotojo vertinimo ataskaitomis“. Pagal Sutarčių pratęsimo procedūros 6.9 punktą galutinį sprendimą priima vykdomasis direktorius, atsižvelgdamas, pirma, į padalinio vadovo rekomendaciją ir darbuotojo pastabas ir, antra, į minėto sprendimo 4 punkte išvardytus kriterijus.

55

Iš šių nuostatų matyti, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl sutarties pratęsimo priimamas remiantis kriterijumi, susijusiu su darbuotojo darbo rezultatais, į suinteresuotojo asmens vertinimo ataskaitas turi būti atsižvelgiama tiek padalinio vadovo rekomendacijos, tiek sprendimo priėmimo etape.

56

Nagrinėjamu atveju 2020 m. liepos 2 d. ieškovės padalinio vadovo rekomendacija dėl jos sutarties pratęsimo buvo pradėta ieškovės 2019 m. vertinimo ataskaitos išvados citata. Paskui pagrindinis dėmesys minėtoje rekomendacijoje buvo skirtas ieškovės darbo rezultatams per pirmąjį 2020 m. laikotarpį. Ankstesnės vertinimo ataskaitos joje nepaminėtos.

57

Iš sprendimo nepratęsti sutarties matyti, kad vertindama ieškovės darbo rezultatus STSĮT aiškiai rėmėsi darbo rezultatais nuo 2019 m. Į gerus ieškovės darbo rezultatus pirmaisiais tarnybos EIOPA metais sprendime nepratęsti sutarties nebuvo atsižvelgta motyvuojant tuo, kad jie „nereikšmingi“. Be to, STSĮT pažymi, kad ieškovė „jau nuo 2019 m. nesugebėjo dirbti taip, kaip galima tikėtis iš AD 8 lygio vyresniosios ekspertės“. Ji priduria, kad ieškovė jau nuo 2019 m. vertinimo procedūros buvo gavusi „aiškų įspėjimą“ šiuo klausimu ir kad, nepaisant šio įspėjimo, jos darbo rezultatai nepagerėjo. Sprendime nepratęsti sutarties neminima jokia kita vertinimo ataskaita, išskyrus 2019 m. ataskaitą.

58

Sprendime atmesti skundą paaiškinta, kad geri ieškovės 2015-2017 m. darbo rezultatai pateisino pirmąjį jos sutarties pratęsimą, tačiau antrą kartą pratęsiant sutartį ir darant tai neterminuotam laikotarpiui reikia sutelkti dėmesį į laikotarpį po pirmojo pratęsimo. Sprendime atmesti skundą pabrėžiama, kad, STSĮT nuomone, šis laikotarpis iš esmės apima 2019 m. ir 2020 m. pirmąjį pusmetį, nes motinystės ir vaiko priežiūros atostogos lėmė tai, kad ieškovė nebuvo biure iki 2018 m. spalio mėn.

59

Iš šių teiginių matyti, kad iš tikrųjų STSĮT atsižvelgė tik į vertinimo ataskaitą, kurioje aptariami ieškovės 2019 m. darbo rezultatai. Tačiau ši vertinimo ataskaita niekada netapo galutinė ir į ją nebuvo galima atsižvelgti vertinant ieškovės darbo rezultatus (žr. šio sprendimo 47 punktą).

60

Taigi ieškovės darbo rezultatai buvo įvertinti remiantis neišsamiu dokumentų rinkiniu, nes jame nebuvo galutinės 2019 m. vertinimo ataskaitos (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo WD / EFSA, T‑320/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:45, 61 punktą).

61

Taigi sprendimu nepratęsti sutarties buvo pažeistos Sutarčių pratęsimo procedūros nuostatos, pagal kurias reikalaujama atsižvelgti į ankstesnes darbuotojo vertinimo ataskaitas (žr. šio sprendimo 53 punktą).

62

Pagal jurisprudenciją dėl tokio procedūrinio pažeidimo ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik įrodžius, kad šis procedūrinis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 30 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, F‑87/11, EU:F:2013:10, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiau kalbant, vien to, kad vertinant ieškovės darbo rezultatus jos asmens byla buvo nepilna, visų pirma dėl to, kad nebuvo vertinimo ataskaitos, nepakanka, kad būtų panaikintas sprendimas nepratęsti sutarties, nebent įrodoma, kad ši aplinkybė galėjo turėti lemiamą įtaką sutarties pratęsimo procedūrai (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo WD / EFSA, T‑320/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:45, 63 punktą).

63

Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju.

64

Visų pirma – priešingai, nei teigia EIOPA – negalima atmesti galimybės, kad jeigu apeliacinis vertintojas būtų tinkamai susipažinęs su ieškovės nesutikimu su jos 2019 m. vertinimo ataskaita (kurioje, beje, buvo pateiktas vertintojo vertinimas „patenkinamai“) ir ieškovės pastabomis, jis būtų galėjęs atsižvelgti į šias pastabas ir pakeisti minėtą ataskaitą ar jos motyvus. Šiuo klausimu jurisprudencijoje pabrėžiama, kad administracija privalo pakankamai ir išsamiai motyvuoti visas vertinimo ataskaitas ir suteikti suinteresuotajam asmeniui galimybę pateikti pastabas dėl šių motyvų, o šių reikalavimų laikymasis yra dar svarbesnis, kai vertinimas yra blogesnis už ankstesnį vertinimą, kaip yra nagrinėjamu atveju (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo DE / EMA, F‑103/13, EU:F:2014:265, 38 punktą). Taigi EIOPA argumentas, kad jeigu STSĮT būtų gavusi ieškovės skundą ir dėl jo būtų priėmusi sprendimą, ji būtų patvirtinusi 2019 m. vertinimo ataskaitą, todėl į šią ataskaitą reikėjo atsižvelgti vykstant sutarties pratęsimo procedūrai, turi būti atmestas, nes kitaip vertinimo procedūra ir 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 7 straipsnyje numatyta procedūra netektų prasmės.

65

Be to, kaip pabrėžia ieškovė, reikia atsižvelgti į tai, kad padalinio vadovo rekomendacijoje ir sprendime nepratęsti sutarties jos 2019 m. darbo rezultatų vertinimas užėmė pagrindinę vietą.

66

Galiausiai negalima atmesti galimybės, kad padalinio vadovas, pagal Sutarčių pratęsimo procedūros 6.5 punktą teisėtai turėjęs pareikšti nuomonę dėl ieškovės profesinių gebėjimų, galėjo pateikti kitus arba kitaip motyvuotus pasiūlymus dėl jos sutarties pratęsimo ir kad STSĮT galėjo priimti kitokį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 30 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, F‑87/11, EU:F:2013:10, 58 punktą).

67

Taigi tai, kad nebuvo atsižvelgta į ieškovės pastabas dėl 2019 m. vertinimo ataskaitos ir kad ji netapo galutinė, galėjo turėti lemiamą įtaką sutarties pratęsimo procedūrai.

68

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nurodytam pirmajam ieškinio pagrindui reikia pritarti.

69

Vadinasi, sprendimas nepratęsti sutarties ir sprendimas atmesti skundą turi būti panaikinti ir nereikia nagrinėti kitų ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų.

70

Ieškovė mano, kad įrodė sprendimo nepratęsti jos sutarties ir sprendimo atmesti skundą, dėl kurių jai buvo padaryta turtinės ir neturtinės žalos, kurią turi atlyginti EIOPA, neteisėtumą.

71

EIOPA ginčija apeliantės argumentus.

72

Pagal suformuotą jurisprudenciją tais atvejais, kai pareigūnas ar tarnautojas pateikia prašymą atlyginti žalą, Sąjungos atsakomybė atsiranda, jeigu tenkinamos visos sąlygos, t. y. skundžiamas institucijos elgesys yra neteisėtas, žala reali ir egzistuoja priežastinis ryšys tarp skundžiamo elgesio ir nurodomos žalos (žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Petrilli, T‑143/09 P, EU:T:2010:531, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Pažymėtina, kad ginčams viešosios tarnybos srityje pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius (įskaitant ginčus dėl pareigūnui ar tarnautojui padarytos žalos atlyginimo) taikomos atskiros specialios nuostatos, palyginti su nuostatomis, kylančiomis iš bendrųjų principų ir reglamentuojančiomis Sąjungos deliktinę atsakomybę pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą. Būtent iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad – kitaip nei bet kurį kitą asmenį – Sąjungos pareigūną ar tarnautoją su institucija, kurioje jis dirba, sieja teisiniai darbo santykiai, apimantys specifinių abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią atspindi institucijai tenkanti rūpestingumo pareiga suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Šia pusiausvyra iš esmės siekiama išsaugoti pasitikėjimo, kuris turi egzistuoti tarp institucijų ir jų pareigūnų ir tarnautojų, santykį tam, kad piliečiams būtų garantuojamas tinkamas institucijoms patikėtų bendrojo intereso uždavinių įgyvendinimas. Iš to matyti, kad Sąjungai, kai ji veikia kaip darbdavys, tenka didesnė atsakomybė, pasireiškianti pareiga atlyginti jos, kaip darbdavio, bet kokiais neteisėtais veiksmais savo personalui padarytą žalą (žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Petrilli, T‑143/09 P, EU:T:2010:531, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74

Kadangi ieškinio pirmasis pagrindas buvo pripažintas pagrįstu, sprendimas nepratęsti sutarties ir sprendimas atmesti skundą yra neteisėti. Taigi pirmoji EIOPA atsakomybės atsiradimo sąlyga, t. y. neteisėtas skundžiamas elgesys, yra įvykdyta.

75

Kalbant apie kitas dvi sąlygas (žalos realumą ir priežastinį ryšį), reikia atskirti turtinę ir neturtinę žalą.

76

Ieškovė teigia, kad turtinė žala apima darbo užmokestį ir išmokas, į kuriuos ji turėjo teisę nuo tada, kai jos sutartis turėjo būti pratęsta (t. y. nuo 2021 m. sausio 16 d.), iki Bendrojo Teismo sprendimo įvykdymo, taip pat palūkanas už pavėluotą mokėjimą, atsižvelgiant į jos gaunamą nedarbo išmoką. Ji taip pat prašo atgaline data pervesti įmokas į pensijų sistemą. Ieškovė mano, kad, panaikinus sprendimą nepratęsti jos sutarties ir sprendimą atmesti skundą, ši sutartis turėtų būti pratęsta atgaline data ir kad dėl sprendimo pratęsti sutartį nurodyta turtinė žala turėtų būti atlyginta.

77

Ieškovė priduria: jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad ji prarado galimybę, kad jos sutartis būtų pratęsta, ši galimybė buvo rimta ir didelė. Šį galimybės praradimą ji vertina 90 %; tai yra koeficientas, kuris turėtų būti taikomas sumai, kurią ji būtų gavusi, jeigu būtų tebedirbusi, ir jis turėtų būti taikomas protingą laikotarpį.

78

EIOPA tvirtina, kad net jeigu Bendrasis Teismas panaikintų sprendimą nepratęsti sutarties ir sprendimą atmesti skundą, sprendimo vykdymas nelemtų sutarties pratęsimo ipso jure; ieškovė klaidingai teigia turinti subjektinę teisę į sutarties pratęsimą. Be to, nebuvo padaryta jokios klaidos ir jokio pažeidimo ir siekdama darbo sutarties pratęsimo ieškovė negali remtis teisėtais lūkesčiais.

79

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija įpareigoja jį visiškai išspręsti jam pateiktus ginčus. Šia jurisdikcija visų pirma siekiama sudaryti Sąjungos teismams galimybę užtikrinti praktinį teismo sprendimų dėl panaikinimo, kuriuos jie priima su viešąja tarnyba susijusiose bylose, veiksmingumą, todėl jeigu teisės požiūriu klaidingo paskyrimų tarnybos sprendimo panaikinimo nepakanka tam, kad atitinkamas pareigūnas galėtų veiksmingai pasinaudoti teisėmis arba apginti savo interesus, Sąjungos teismas gali – netgi ex officio – priteisti jam kompensaciją (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos / Komisija, C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 49 ir 50 punktus). Jis gali pasinaudoti ta pačia jurisdikcija, kai ieškovas negali gauti naudos iš to, kad įvykdomi su panaikinimu susiję įsipareigojimai (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo EMA / Drakeford, T‑231/14 P, EU:T:2015:639, 47 punktą).

80

Reikia pažymėti, kad nurodytą turtinę žalą sudaro du skirtingi žalos pagrindai. Pirmasis – nurodytas kaip pagrindinis – susijęs su darbo užmokesčio, į kurį ieškovė būtų turėjusi teisę, jeigu jos sutartis būtų buvusi pratęsta, praradimu. Ieškovė mano, kad ši žala turėtų būti atlyginta priėmus sprendimą pratęsti sutartį atgaline data; tokiu atveju EIOPA pervestų jai sumas, kurių ji neteisėtai neteko, atsižvelgiant į nedarbo išmoką, kurią ji gavo iš kitų šaltinių. Antrasis turtinės žalos pagrindas – nurodytas kaip papildomas tuo atveju, jei nebūtų pripažinta, kad ieškovė turėjo teisę į tai, kad jos sutartis būtų pratęsta – yra galimybės, kad ji bus pratęsta, praradimas. Ieškovė mano, kad ši žala galėtų būti atlyginta įpareigojant EIOPA sumokėti jai kompensaciją, apskaičiuotą taikant 90 % koeficientą (t. y. procentinę dalį, kuri atitinka tikimybę pratęsti sutartį, kurią, jos nuomone, ji turėjo) toms pačioms sumoms, kaip nurodytosios dėl ankstesnio žalos pagrindo.

81

Kalbant apie pirmąjį nurodomos turtinės žalos pagrindą, t. y. darbo užmokesčio praradimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė negali tinkamai pagrįsti savo reikalavimo atlyginti žalą, pateikto kartu su reikalavimu panaikinti sprendimą nepratęsti sutarties ir sprendimą atmesti jos skundą, teigdama, kad panaikinus minėtus aktus jos sutartis turėtų būti pratęsta atgaline data, todėl EIOPA turėtų jai pervesti sumas, kurių ji neteisėtai neteko nuo tada, kai pasibaigė jos ankstesnė sutartis. Jeigu būtų pritarta šiems argumentams, šio sprendimo dėl panaikinimo paskelbimo momentu reikalavimas atlyginti žalą, kurią sudaro darbo užmokesčio praradimas, netektų dalyko. Be to, šiems argumentams negalima pritarti. Kaip priminta šio sprendimo 79 punkte, Sąjungos teismas gali pasinaudoti jam suteikta neribota jurisdikcija finansinio pobūdžio ginčuose, įskaitant paprastus reikalavimus dėl panaikinimo, jeigu teisiškai klaidingo sprendimo, kurį priėmė kompetentinga institucija, panaikinimo nepakanka tam, kad būtų veiksmingai apgintos atitinkamo pareigūno teisės arba jo interesai; teismui pasinaudoti tokia jurisdikcija prireikus gali pasiūlyti ieškovas, pareiškiantis, kad negali gauti naudos iš to, kad įvykdomi iš akto panaikinimo kylantys įsipareigojimai. Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima įpareigoti EIOPA padaryti to, ko prašo ieškovė, t. y. grąžinti ją į darbą atgaline data, nes šio sprendimo 67 punkte konstatuotas neteisėtumas reiškia ne tai, kad ji automatiškai bus grąžinta į darbą, o tik tai, kad 2019 m. vertinimo ataskaita turi būti užbaigta, o prašymas pratęsti sutartį – peržiūrėtas. Todėl pagrindiniam ieškovės argumentui, kuriuo ji grindžia reikalavimą atlyginti turtinę žalą dėl darbo užmokesčio praradimo, negalima pritarti.

82

Be to, kalbant apie pirmąjį nurodomos turtinės žalos pagrindą, reikia pažymėti, kad darbo užmokesčio praradimas yra neatsiejamas nuo bet kokio terminuotos darbo sutarties nutraukimo; dar reikia paaiškinti, kad tokios sutarties pratęsimas yra ne teisė, o tik galimybė (žr. šio sprendimo 48 ir 49 punktus). Taigi, kadangi EIOPA nedavė jokių aiškių ir konkrečių garantijų dėl sutarties su ieškove pratęsimo, ši negalėjo tikėtis, kad galės toliau gauti darbo užmokestį pasibaigus jos terminuotai darbo sutarčiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Manéa / CdT, T‑225/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:595, 130 punktą). Dėl šios priežasties taip pat negalima teigti, kad pagal SESV 266 straipsnį sprendimo nepratęsti sutarties ir sprendimo atmesti skundą panaikinimas reikštų naujo sprendimo, kuriuo EIOPA pratęstų sutartį su ieškove, priėmimą atgaline data. Todėl reikalavimas atlyginti žalą dėl darbo užmokesčio praradimo gali būti tik atmestas.

83

Kalbant apie antrąjį nurodomos turtinės žalos, kurią sudaro galimybės praradimas, pagrindą, pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją toks praradimas, kad jį būtų galima konstatuoti ir jis būtų pagrindas žalai atlyginti, turi būti realus ir galutinis (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 54 ir 55 punktus; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. / Komisija, T‑144/02, EU:T:2004:290, 165 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 110 punktą).

84

Pirma, reikia išnagrinėti sąlygą, susijusią su galimybės praradimo realumu.

85

Iš pradžių reikia priminti, kad, siekiant įvertinti, ar prarasta galimybė buvo reali, reikia remtis sprendimo nepratęsti sutarties priėmimo dieną buvusiomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 12 d. Sprendimo CP / Parlamentas, F‑98/15, EU:F:2016:76, 82 punktą).

86

Vadovaujantis jurisprudencija, siekiant nustatyti galimybės praradimo realumą, reikia išnagrinėti, ar teisiniu požiūriu pakankamai įrodyta, kad ieškovas prarado ne būtinai savo darbo sutarties pratęsimą (jis niekada negalės įrodyti, kad sutartis būtų buvusi pratęsta), bet rimtą galimybę, kad jo sutartis bus pratęsta, dėl ko suinteresuotasis asmuo patyrė turtinę žalą, kurią sudaro pajamų praradimas (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. / Komisija, T‑144/02, EU:T:2004:290, 165 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 111 punktą).

87

Rimtos galimybės buvimas nepriklauso nuo tikimybės, kad ta galimybė išsipildys, laipsnio; į šį elementą, jei toks buvimas pripažįstamas, atsižvelgiama vėliau, nustatant patirtos turtinės žalos dydį ir jos atlyginimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 119 punktą ir 2013 m. kovo 13 d. Sprendimo AK / Komisija, F‑91/10, EU:F:2013:34, 74 punktą). Jau buvo nuspręsta, kad prarasta galimybė, įvertinta 50 % (2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 119 punktas) arba 25 % (2016 m. balandžio 12 d. Sprendimo CP / Parlamentas, F‑98/15, EU:F:2016:76, 83 punktas), arba net prarasta „itin mažai tikėtina“ galimybė (2013 m. kovo 13 d. Sprendimo AK / Komisija, F‑91/10, EU:F:2013:34, 74 punktas), atsižvelgiant į šių bylų aplinkybes, buvo pakankamai rimta, kad būtų pripažintas jos realumas.

88

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad tol, kol nebuvo pripažinta, kad sprendimas nepratęsti sutarties yra neteisėtas, nebuvo galima atmesti sutarties su ieškove pratęsimo (be to, neterminuotai) galimybės. Sprendimo nepratęsti sutarties priėmimo metu ieškovė buvo išdirbusi EIOPA daugiau nei penkerius metus, o iš visų jos vertinimo ataskaitų matyti, kad savo funkcijas ji vykdė patenkinamai. Be to, sprendime nepratęsti sutarties nenurodyta, kad jį priimant EIOPA tarnybos interesai ar poreikiai prieštaravo sutarties su ieškove pratęsimui. Iš sprendimo nepratęsti sutarties matyti, kad jis iš esmės buvo grindžiamas ieškovės 2019 m. darbo rezultatais ir 2019 m. vertinimo ataskaita, o į ieškovės pastabas dėl šios ataskaitos, kuri nebuvo tapusi galutinė, neatsižvelgta; tai paskatino Bendrąjį Teismą panaikinti šį sprendimą. Šie argumentai yra pakankamai tikslūs ir įtikinami duomenys, kurie rodo, kad 2020 m. ieškovė per sutarties pratęsimo procedūrą turėjo konkrečią ir pakankamai rimtą (kitaip tariant – realią) galimybę, kad jos sutartis bus pratęsta neterminuotai, taip pat atsižvelgiant į Sutarčių pratęsimo procedūros nuostatas, nepaisant didelės diskrecijos darbo sutarčių pratęsimo srityje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 196 punktą). Būtent ši galimybė 2020 m. buvo prarasta dėl šio sprendimo 67 punkte konstatuoto negalutinės vertinimo ataskaitos neteisėto naudojimo.

89

Antra, reikia išnagrinėti, ar nurodytas galimybės praradimas yra galutinis.

90

Iš pradžių reikia priminti, kad tai, ar galimybės praradimas yra galutinis, vertinama tuo metu, kai Sąjungos teismas priima sprendimą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, įskaitant aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas neteisėtas aktas, dėl kurio atsirado žala (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 50 punktą, kuriame atsižvelgta į tai, kad pareigos, į kurias pretendavo ieškovė, jau buvo užimtos, ir 2021 m. liepos 14 d. Sprendimo Carbajo Ferrero / Parlamentas, T‑670/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:435, pateiktas apeliacinis skundas, 164 punktą, kuriame atsižvelgta į įvykius, kurie skelbiant Bendrojo Teismo sprendimą dar nebuvo įvykę, t. y. į ieškovo išėjimą į pensiją netrukus).

91

Siekiant įvertinti šį galutinį pobūdį, nagrinėjamu atveju reikia išnagrinėti, ar šio sprendimo paskelbimo dieną – atsižvelgiant į priemones jam įvykdyti, kurias turi priimti EIOPA – ieškovė galutinai prarado turėtą galimybę, kad jos sutartis bus pratęsta pasibaigus terminui, t. y. nuo 2021 m. sausio 16 d. (2021 m. liepos 14 d. Sprendimo Carbajo Ferrero / Parlamentas, T‑670/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:435, pateiktas apeliacinis skundas, 164 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1994 m. spalio 27 d. Sprendimo C / Komisija, T‑47/93, EU:T:1994:262, 52 punktą).

92

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 266 straipsnį institucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti. Todėl pagal šią nuostatą institucija atsakovė privalo imtis būtinų priemonių, kad būtų pašalinti konstatuotų pažeidimų padariniai (šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Campolargo / Komisija, T‑372/00, EU:T:2002:103, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Jeigu panaikintas aktas jau įvykdytas, norint panaikinti jo padarinius, iš esmės reikia atkurti teisinę padėtį, kurioje ieškovas buvo prieš jį priimant (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 31 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2004:94, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

93

Vis dėlto administracijos pareiga imtis priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti nebūtinai reiškia, kad ieškovo, kuris pasiekė, kad su juo susijęs sprendimas būtų panaikintas, galimybės praradimas yra galutinis. Jeigu teismo sprendimo dėl panaikinimo vykdymo priemonės, kurių turi imtis administracija, kad įvykdytų įsiteisėjusį sprendimą, negali būti veiksmingos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 79 punkte nurodytą jurisprudenciją, ir nesuteikia ieškovui tokios pačios satisfakcijos galimybės, kaip būtų tuo atveju, jeigu konstatuoto pažeidimo nebūtų buvę padaryta, teismas gali konstatuoti, kad nurodyta galimybė prarasta galutinai, ir įpareigoti administraciją ištaisyti padėtį.

94

Taigi nors byloje, kurioje priimtas 2021 m. liepos 14 d. Sprendimas Carbajo Ferrero / Parlamentas (T‑670/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:435, pateiktas apeliacinis skundas, 164 punktas), administracija dar nebuvo priėmusi priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, Bendrasis Teismas priteisė kompensaciją už prarastą galimybę būti paskirtam į direktoriaus pareigas „anksčiau“, t. y. tą dieną, kai buvo pranešta apie sprendimą nepasirinkti ieškovo kandidatūros ir paskirti kitą kandidatą. Tarnautojų teismas taip pat yra priteisęs kompensaciją už prarastą galimybę būti patvirtintam į skyriaus vadovo pareigas anksčiau ir pripažinęs, kad vėlesnis ieškovo paskyrimas į šias pareigas negali būti tinkama kompensacija už panaikinto sprendimo nepatvirtinti padarinius praeityje (2016 m. balandžio 12 d. Sprendimo CP / Parlamentas, F‑98/15, EU:F:2016:76, 76 punktas).

95

Bylose, susijusiose su sprendimais atmesti kandidatūras, Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad prarastos galimybės būti įdarbintam galutinį pobūdį lemia trečiųjų asmenų, kurių kandidatūros buvo atrinktos atitinkamoms pareigoms užimti, teisių apsauga (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 49 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 91 punktą), o ne tai, kad administracija negali teisiškai ištaisyti padaryto pažeidimo.

96

Byloje dėl sutarties nepratęsimo Bendrasis Teismas yra pripažinęs, kad atitinkamo laikinojo tarnautojo galimybės, kad jo sutartis bus pratęsta, praradimas gali būti kompensuojamas, net jeigu administracija dar neturėjo galimybės imtis priemonių sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti (2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 197 punktas).

97

Iš pateiktos jurisprudencijos matyti, jog tai, kad galimybė prarasta galutinai, nereiškia, jog administracija negali teisiškai ištaisyti savo neteisėtų veiksmų. Galutinis pobūdis gali būti konstatuotas, kai, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (net jei administracija dar gali imtis priemonių, leidžiančių ištaisyti padarytą pažeidimą), šios priemonės ieškovui nebūtų veiksmingos, nes nesuteiktų jam tokios pačios galimybės kaip ta, kurios neteko dėl šio pažeidimo.

98

Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju. Pirma, sprendimo nepratęsti sutarties panaikinimas savaime nereiškia, kad ieškovė teisiškai grąžinama į darbą EIOPA padaliniuose to sprendimo įsigaliojimo dieną. Skirtingai nuo sprendimo atleisti pareigūną ar pagal neterminuotą sutartį dirbantį tarnautoją, jeigu sprendimo nepratęsti sutarties nebūtų buvę, juo nutraukti darbo santykiai būtų tęsęsi. Taigi administracija gali manyti, kad naujas sprendimas, kurį ji turi priimti po šio teismo sprendimo, galios tik į ateitį. Antra, net jeigu, Bendrajam Teismui panaikinus sprendimą nepratęsti sutarties, EIOPA priimtų naują sprendimą, kuriuo ieškovės sutartis būtų pratęsta nuo jos ankstesnės sutarties pasibaigimo, toks sprendimas ieškovei laikotarpiu nuo jos ankstesnės sutarties pasibaigimo iki naujo sprendimo priėmimo nebūtų veiksmingas. Ieškovė negalėtų pagrįstai reikalauti sumokėti jai darbo užmokestį už šį laikotarpį ir galėtų dirbti EIOPA tik nuo tada, kai bus grąžinta į darbą šioje agentūroje.

99

Taigi, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, ieškovė pagrįstai teigia galutinai praradusi galimybę, kad jos sutartis bus pratęsta termino pasibaigimo dieną; tokią galimybę ji būtų turėjusi, jeigu šiame sprendime konstatuotas pažeidimas nebūtų buvęs padarytas.

100

Vadinasi, remiantis šiomis aplinkybėmis, reikia konstatuoti, kad dėl EIOPA padarytų pažeidimų ieškovė tikrai prarado realią galimybę, kad jos darbo santykiai su EIOPA be pertrūkio bus pratęsti nuo 2021 m. sausio 16 d., pasibaigus jos sutarties terminui (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 117 punktą). Taigi antroji EIOPA atsakomybės atsiradimo sąlyga yra įvykdyta.

101

Ši žala atsirado dėl neteisėto EIOPA elgesio, dėl kurio ieškovė tikrai neteko rimtos galimybės, kad jos sutartis bus pratęsta (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 111 punktą). Taigi trečioji EIOPA atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su priežastiniu ryšiu tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat yra įvykdyta, todėl reikia nustatyti dėl galimybės praradimo mokėtinos kompensacijos dydį.

102

Pagal jurisprudenciją, siekiant nustatyti kompensacijos, mokėtinos dėl tokios galimybės praradimo, dydį, identifikavus pareigūno ar tarnautojo netektos galimybės pobūdį reikia nustatyti dieną, nuo kurios jis būtų galėjęs pasinaudoti šia galimybe, tada įvertinti tokią galimybę skaičiais ir galiausiai paaiškinti, kokių finansinių pasekmių jam atsirado dėl šio galimybės praradimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

103

Jei įmanoma, galimybė, kurios pareigūnas ar tarnautojas neteko, turi būti nustatoma objektyviai, taikant matematinį koeficientą, gautą atlikus tikslią analizę. Vis dėlto, kai tokia galimybė negali būti taip įvertinta skaičiais, leidžiama patirtą žalą įvertinti ex æquo et bono (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 119-121 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 199 punktą).

104

Ieškovė pateikė sumos, kuri turi būti pagrindas su galimybės praradimu susijusiai kompensacijai apskaičiuoti, įvertinimą skaičiais. Tačiau šiam įvertinimui negalima pritarti. Neįmanoma tinkamai įvertinti skaičiais šios galimybės ir nustatyti dėl jos praradimo kilusių finansinių pasekmių, nes teisingas ieškovės turtinės žalos apskaičiavimas priklauso nuo įvairių hipotetinių veiksnių, įskaitant – kiek tai susiję su nauju EIOPA sprendimu, kuris turėtų būti priimtas atsižvelgiant į šį teismo sprendimą – visą ieškovės karjeros EIOPA trukmę arba jos paaukštinimus. Todėl, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, reikia patirtą žalą įvertinti ex æquo et bono (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 200 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

105

Nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis teisingai įvertinus visą turtinę žalą, kurią ieškovė patyrė dėl prarastos galimybės, kad jos darbo santykiai su EIOPA bus pratęsti be pertrūkio, t. y. dėl prarastos galimybės, kad sutartis su ja, pasibaigus jos ankstesnės sutarties terminui, bus pratęsta nuo 2021 m. sausio 16 d., reikėtų priteisti iš EIOPA ex æquo et bono fiksuotą 10000 EUR sumą. Apskaičiuojant šią fiksuotą sumą atsižvelgiama, be kita ko, į ieškovės pareigų lygį, į laikotarpį nuo jos sutarties pasibaigimo iki naujo EIOPA sprendimo priėmimo remiantis šiuo teismo sprendimu, į tai, kad ji ėjo pareigas šešerius metus, kad jos vertinimo ataskaitos buvo patenkinamos ir į gautą nedarbo išmoką.

106

Ieškovė teigia patyrusi neturtinę žalą, nes, pirma, dėl sprendimo nepratęsti sutarties ir sprendimo atmesti skundą ji patyrė nervinę depresiją ir pablogėjo jos sveikata, antra, dėl neigiamo jos darbo rezultatų vertinimo 2019 m. vertinimo ataskaitoje ir sprendimo nepratęsti sutarties buvo pakenkta jos orumui, reputacijai ir savigarbai ir, trečia, galimybės išdirbti 10 metų, kad galėtų pretenduoti į senatvės pensiją, praradimas sukėlė jai netikrumo jausmą. Savo neturtinę žalą ex æquo et bono ji vertina 10000 EUR.

107

EIOPA atsikerta, kad neigiami ieškovės darbo rezultatų vertinimai ir su sutarties nepratęsimu susiję sprendimai negali būti laikomi pagrindžiančiais neturtinę žalą. Be to, galimybės gauti senatvės pensiją praradimas yra tik hipotetinis, nes net ir tuo atveju, jeigu sutartis su ieškove būtų buvusi pratęsta, nebūtų jokios garantijos, kad ji būtų išdirbusi 10 metų, kurių reikia šiuo tikslu.

108

Pirma, dėl neturtinės žalos, kilusios dėl to, kad, kaip tvirtina ieškovė, dėl sprendimo nepratęsti sutarties ir sprendimo atmesti skundą ji patyrė nervinę depresiją ir pablogėjo jos sveikata, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tais atvejais, kai reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas panaikinto akto neteisėtumu (kaip yra nagrinėjamu atveju), Bendrojo Teismo paskelbtas akto panaikinimas pats savaime yra tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kurios neturtinės žalos, kurią galėjo patirti ieškovas, atlyginimas (žr. 2015 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, T‑653/13 P, EU:T:2015:652, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109

Taigi jau yra nuspręsta, kad jeigu akto panaikinimas neturi jokio praktinio poveikio, jis savaime negali būti tinkamas ir pakankamas visos panaikintu aktu sukeltos neturtinės žalos atlyginimas (2019 m. sausio 15 d. Sprendimo HJ / EMA, T‑881/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:5, 60 punktas ir 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo N / Parlamentas, F‑26/09, EU:F:2010:17, 107 punktas).

110

Nagrinėjamu atveju vien sprendimo nepratęsti sutarties panaikinimas – dėl šio sprendimo 98 punkte nurodyto jo riboto veiksmingo poveikio – savaime negali būti laikomas pakankamu žalos atlyginimu, o kitos nei turtinio pobūdžio sutarties nepratęsimo pasekmės – visų pirma ieškovės sveikatai – negalės būti lengvai ištaisytos (žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 205 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

111

Šiuo klausimu ieškovė teisiškai pakankamai įrodė, kad patyrė neturtinę žalą ir ją lėmė sprendimas nepratęsti sutarties, sprendimas atmesti skundą ir jų priėmimo aplinkybės, už kurias yra atsakinga EIOPA. Ji buvo laikinojo nedarbingumo atostogose nuo 2020 m. liepos 16 d. (t. y. nuo kitos dienos po to, kai buvo priimtas sprendimas nepratęsti sutarties) iki jos sutarties pabaigos ir pateikė Bendrajam Teismui medicininę pažymą, patvirtinančią, kad kenčia nuo nerimo ir depresijos ir gydėsi. EIOPA neginčija ieškovės streso ir nerimo situacijos ir nieko nenurodo apie pateiktą medicininę pažymą, tik pažymi, kad buvo pakankamai priežasčių, pateisinančių sutarties su ieškove nepratęsimą.

112

Todėl ieškovė patyrė neturtinę žalą, dėl kurios atsakinga EIOPA ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinus sprendimą nepratęsti sutarties ir sprendimą atmesti skundą.

113

Antra, ieškovė negali teigti, kad neigiamas jos darbo rezultatų vertinimas 2019 m. vertinimo ataskaitoje ir sprendime nepratęsti sutarties jai taip pat padarė neturtinės žalos. Viena vertus, šiame sprendime nenustatyta, kad 2019 m. vertinimo ataskaita yra neteisėta, tik nurodyta, kad ji neužbaigta; kita vertus, ieškovė nenurodo, kaip šioje ataskaitoje ir sprendime nepratęsti jos darbo sutarties pateiktas aiškiai neigiamas jos gebėjimų vertinimas gali ją įskaudinti ir pakenkti jos orumui, reputacijai ir savigarbai ir peržengia laikinojo darbuotojo objektyvaus vertinimo, kurį atlieka jo aukštesnis vadovas, ribas (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Strack, T‑526/08 P, EU:T:2010:506, 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo N / Parlamentas, F‑26/09, EU:F:2010:17, 103 ir 104 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

114

Trečia, ieškovė taip pat negali reikalauti atlyginti neturtinę žalą, susijusią su netikrumu, kurį sukėlė galimybės išdirbti 10 metų, kad galėtų pretenduoti į senatvės pensiją, praradimas. Kadangi EIOPA, vykdydama šį teismo sprendimą, turi priimti sprendimą dėl ieškovės sutarties pratęsimo (tai galėtų pastarajai suteikti galimybę toliau įgyti teises į pensiją), jos prašymas šiuo klausimu yra per ankstyvas.

115

Taigi šio sprendimo 110 ir 111 punktuose nurodytos ypatingos nagrinėjamo atvejo aplinkybės bus teisingai įvertintos, ex æquo et bono nustatant 5000 EUR dydžio ieškovės patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

116

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

117

Kadangi nagrinėjamu atveju EIOPA iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: