1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – Reglamentas „Dublinas III“), 27 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant VW ir Agence fédérale pour l’accueil des demandeurs d’asile (Fedasil) (Federalinė prieglobsčio prašytojų priėmimo agentūra (Fedasil) (Belgija) ginčą dėl priemonės, kuria VW skiriama vieta atitinkamoje priėmimo įstaigoje, kur apgyvendintiems asmenims teikiama pagalba rengiantis juos perduoti valstybei narei, atsakingai už jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, teisėtumo.

3

Reglamento „Dublinas III“ 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:

„Šiuo reglamentu išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą (toliau – atsakinga valstybė narė), nustatymo kriterijai ir mechanizmai.“

4

Šio reglamento 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

5

Minėto reglamento 26 straipsnio „Pranešimas apie sprendimą dėl perdavimo“ 1 dalyje numatyta:

„Jei prašoma valstybė narė sutinka prašytoją arba kitą 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, prašančioji valstybė narė praneša atitinkamam asmeniui apie sprendimą perduoti jį atsakingai valstybei narei ir atitinkamais atvejais jo tarptautinės apsaugos prašymo nenagrinėjimą. Jei atitinkamam asmeniui atstovauja teisės konsultantas arba kitas patarėjas, valstybės narės gali nuspręsti apie sprendimą pranešti tokiam teisės konsultantui arba kitam patarėjui, o ne atitinkamam asmeniui ir atitinkamais atvejais apie sprendimą pranešti atitinkamam asmeniui.“

6

To paties reglamento 27 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašytojas <…> turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.

<…>

3.   Sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad:

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamas asmuo turėtų galimybę pasinaudoti teisine pagalba ir, prireikus, kalbine pagalba.

6.   Valstybės narės užtikrina, kad gavus prašymą teisinė pagalba būtų suteikta nemokamai, kai atitinkamas asmuo tam neturi lėšų.<…>

<…>“

7

Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio, susijusio su perdavimo atsakingai valstybei narei sąlygomis ir terminais, 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.

<…>

2.   Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.“

8

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), 7 straipsnyje „Gyvenamoji vieta ir judėjimo laisvė“ nustatyta:

„1.   Prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems nustatytoje vietoje. Nustatyta vieta negali turėti poveikio nedalomai privataus gyvenimo sferai bei turi garantuoti pakankamai galimybių naudotis visa pagal šią direktyvą teikiama parama.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti dėl prašytojo gyvenamosios vietos, remdamosi visuomenės interesais, viešosios tvarkos sumetimais arba, jei reikalinga, siekdamos paspartinti su tarptautinės apsaugos prašymu susijusį procesą ir jo veiksmingą stebėseną.

3.   Valstybės narės gali nustatyti, kad materialinės priėmimo sąlygos bus užtikrintos tik tuo atveju, jeigu prašytojai faktiškai gyvens valstybių narių nurodytoje konkrečioje vietoje. Toks, galintis būti bendrojo pobūdžio, sprendimas kiekvienu atveju priimamas individualiai pagal nacionalinę teisę.

<…>“

9

Šios direktyvos 18 straipsnyje „Materialinių priėmimo sąlygų sudarymo būdai“ nustatyta:

„1.   Kai būstas suteikiamas natūra, tai turėtų būti viena iš toliau nurodytų formų ar jų derinys:

<…>

b) apgyvendinimo centrai, kuriuose užtikrinamas tinkamas gyvenimo lygis;

<…>

3.   Valstybės narės atsižvelgia į amžiaus ir lyties aspektus, taip pat į pažeidžiamų asmenų padėtį, kiek tai susiję su prašytojais, esančiais 1 dalies a ir b punktuose nurodytose patalpose ir apgyvendinimo centruose.

<…>

6.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai būtų perkeliami iš vienos apgyvendinimo vietos į kitą būstą tiktai esant būtinybei. <…>

<…>“

10

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d.Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo ir įsikūrimo šalyje bei išsiuntimo iš jos) (Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584) (toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) Ia antraštinę dalį „Le Conseil du Contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba)“ sudaro penki skyriai.

11

1 skyrius „Užsieniečių ginčų tarybos steigimas ir jos jurisdikcija“, be kita ko, apima 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnį, kuriame numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali pateikti skundą Užsieniečių ginčų tarybai (Belgija) dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo nesuteikti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodant išvykti iš šalies teritorijos, panaikinimo, kuris neturi stabdomojo poveikio.

12

Tos pačios 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo Ia antraštinės dalies 5 skyrių „Procedūra“ sudaro trys skirsniai. III skirsnyje, susijusiame su „Skundais dėl panaikinimo“, be kita ko, yra 3 poskirsnis „Laikinosios apsaugos priemonės“, kuriame yra šio įstatymo 39/82 straipsnis, suformuluotas taip:

„1.   Jeigu administracinės institucijos aktas gali būti panaikintas pagal 39/2 straipsnį, tik [Užsieniečių ginčų taryba] yra kompetentinga nurodyti, kad jo vykdymas būtų sustabdytas.

<…>

Jeigu ieškovas prašo sustabdyti sprendimo vykdymą, jis turi pasirinkti sustabdymą skubos arba įprasta tvarka. Jis negali nei tuo pačiu metu, nei vėliau dar kartą paduoti trečioje pastraipoje nurodyto prašymo arba 3 dalyje nurodytame pareiškime prašyti dar kartą sustabdyti sprendimo vykdymą, nes toks prašymas bus laikomas nepriimtinu.

<…>

4.   Kolegijos pirmininkas arba jo paskirtas užsieniečių ginčus nagrinėjantis teisėjas sprendimą dėl prašymo sustabdyti akto vykdymą priima per trisdešimt dienų. Jeigu nurodoma sustabdyti akto vykdymą, sprendimas dėl pareiškimo dėl panaikinimo priimamas per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo.

Jei užsieniečiui taikoma išsiuntimo ar grąžinimo priemonė, kuri vykdytina nedelsiant, pirmiausia tuo atveju, kai laikomas nustatytoje vietoje, nurodytoje 74/8 ir 74/9 straipsniuose, arba perduotas vyriausybės žinion, jis gali, jei dar nėra įprasta tvarka pateikęs prašymo sustabdyti šios priemonės vykdymą, prašyti sustabdyti jos vykdymą ypatingos skubos tvarka per terminą, nurodytą 39/57 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje.

<…>“

13

2007 m. sausio 12 d.Loi sur l’accueil des demandeurs d’asile et de certaines autres catégories d’étrangers (Įstatymas dėl prieglobsčio prašytojų ir tam tikrų kitų kategorijų užsieniečių priėmimo (Moniteur belge, 2007 m. gegužės 7 d., p. 24027)) 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tam tikromis sąlygomis prieglobsčio prašytojams privaloma skirti vietą priėmimo įstaigoje. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį Fedasil gali savo iniciatyva pakeisti prieglobsčio prašytojo priėmimo vietą.

14

2020 m. spalio 14 d. ieškovas pagrindinėje byloje, jaunas pilnametis Gvinėjos pilietis, Belgijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

15

Kol bus priimtas sprendimas dėl jo prašymo, jis buvo apgyvendintas Bierzė Raudonojo Kryžiaus priėmimo centre (Belgija).

16

Belgijos valdžios institucijos pateikė Ispanijos valdžios institucijoms prašymą perimti savo žinion. Prašymas buvo patenkintas 2020 m. spalio 28 d.

17

Office des étrangers (Užsieniečių reikalų taryba, Belgija) priėmė sprendimą nesuteikti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodė išvykti iš šalies teritorijos; apie jį ieškovui pagrindinėje byloje pranešta 2020 m. gruodžio 2 d. Šiame sprendime jam buvo nurodyta, kad Ispanijos Karalystė yra atsakinga už jo atvejo nagrinėjimą, taip pat – išvykti iš Belgijos ir vykti į Ispaniją.

18

Taigi 2020 m. gruodžio 9 d. ieškovas pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo dėl perdavimo panaikinimo Užsieniečių ginčų tarybai (Belgija).

19

2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu Fedasil, atsižvelgusi į sprendimą dėl perdavimo, pakeitė ieškovo pagrindinėje byloje priėmimo vietą ir privaloma tvarka paskyrė jį į specifinę priėmimo įstaigą, įsikūrusią Mukrone (Belgija), kad jam būtų suteikta pagalba, numatyta organizuojant jo perdavimą atsakingai valstybei narei.

20

2020 m. gruodžio 9 d. ieškovas pagrindinėje byloje Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas, Belgija) pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl šio sprendimo.

21

2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patvirtinta 2021 m. sausio 5 d., Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas) nurodė laikinai palikti ieškovą pagrindinėje byloje apgyvendintą Bierzė Raudonojo Kryžiaus priėmimo centre, jeigu per tris mėnesius jis pateiks skundą dėl esmės dėl 2020 m. gruodžio 4 d.Fedasil sprendimo.

22

2020 m. gruodžio 10 d. ieškovas pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl esmės dėl Fedasil sprendimo. Grįsdamas šį skundą jis nurodė, kad juo pažeidžiama jo teisė dėl sprendimo nesuteikti leidimo gyventi šalyje pasinaudoti stabdomąjį poveikį turinčia teisės gynimo priemone.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsniu prašytojui garantuojama veiksminga teisės gynimo priemonė dėl sprendimo nesuteikti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodant išvykti iš šalies teritorijos.

24

Vis dėlto jis pabrėžia, kad pagal nacionalinę teisę skundo pateikimas neturi savaiminio stabdomojo poveikio nurodymo išvykti iš šalies teritorijos vykdymo požiūriu. Tik pateikęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašytojas gali prašyti sustabdyti tokio akto vykdymą neatidėliotinos skubos atveju, t. y. kai tokio nurodymo išvykti iš šalies teritorijos vykdymas yra neišvengiamas.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje pirmiausia reikia nustatyti, ar skundas dėl sprendimo perduoti turi stabdomąjį poveikį ir kokiomis sąlygomis. Šiuo klausimu jis paaiškina, kad jeigu toks poveikis būtų pripažintas, pateikus skundą laikinai nebūtų galima perduoti atitinkamo prašytojo kitai valstybei narei, taigi jo perkėlimas į specifinį centrą pasirengimo perduoti tikslais būtų pernelyg ankstyvas.

26

Taigi jam kyla klausimas, ar toks sprendimas dėl privalomo priėmimo vietos pakeitimo kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris jo atžvilgiu vertintinas kaip sprendimo dėl perdavimo vykdymo pradžia, atitinka Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnį.

27

Šiomis aplinkybėmis Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šią bylą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą arba to paties procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.

29

2021 m. kovo 1 d. sprendimu penktoji kolegija, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone, nusprendė netenkinti prašymo šią bylą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, nes neįvykdytos Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytos skubos sąlygos. Tos pačios dienos sprendimu taip pat atmestas prašymas šią bylą nagrinėti pagal pagreitintą procedūrą. Vis dėlto tą pačią 2021 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo pirmininkas pagal to paties procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį nusprendė, kad minėtai bylai turi būti teikiama pirmenybė kitų bylų atžvilgiu.

30

Pagal savo procedūros reglamento 99 straipsnį Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi, jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių. Be to, pagal šio procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį, jeigu prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

31

Šioje byloje reikia taikyti šias nuostatas.

32

Antruoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad skundą dėl sprendimo dėl perdavimo kitai valstybei narei, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį, prašytojo atžvilgiu pateikusi valstybė narė imtųsi parengiamųjų priemonių dėl šio perdavimo, pavyzdžiui, suteiktų vietą specifinėje priėmimo įstaigoje, kurioje apgyvendinami asmenys, kuriems teikiama pagalba ruošiantis juos perduoti.

33

Pagal Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalį prašytojas turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti. Be to, iš šio reglamento 27 straipsnio 3–6 dalių matyti, kad, siekiant užtikrinti šios teisės gynimo priemonės veiksmingumą, prieglobsčio prašytojas turi turėti, be kita ko, galimybę per pagrįstą terminą prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol bus išnagrinėtas jo skundas, ir kad taip pat turi galėti pasinaudoti teisine pagalba (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash, C‑63/15, EU:C:2016:409, 50 punktą).

34

Nors pagal šį 27 straipsnį užtikrinant teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę prašytojui turi būti bent jau suteikta galimybė paprašyti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, šia nuostata valstybės narės neįpareigojamos savo teisės normose numatyti, kad pateikus tokį skundą savaime sustabdomas vykdymas.

35

Iš tiesų iš Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalies c punkto matyti, kad įpareigojęs valstybes nares suteikti suinteresuotajam asmeniui galimybę per pagrįstą laikotarpį prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas, Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, kad valstybės narės gali nuspręsti, jog vien skundo dėl sprendimo perduoti pateikimo nepakanka perdavimui sustabdyti ir perdavimas gali įvykti nelaukiant skundo nagrinėjimo pabaigos, jeigu nebuvo prašyta sustabdyti vykdymo arba toks prašymas buvo atmestas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash, C‑63/15, EU:C:2016:409, 59 punktą).

36

Vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad nors šioje nuostatoje numatyta teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir galimybė paprašyti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol bus išnagrinėtas skundas, nei šioje, nei kitose Reglamento „Dublinas III“ nuostatose nedraudžiama patvirtinti tokias priemones kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios savaime nelaikytinos sprendimo dėl perdavimo vykdymo procedūros pradžia, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą.

37

Iš tikrųjų tokios priemonės turėtų būti laikomos ne perdavimo vykdymo priemonėmis, o parengiamosiomis vykdymo procedūros priemonėmis, nes jas įgyvendinus atitinkamas asmuo neišvyksta iš prašančiosios valstybės narės teritorijos. Be to, jomis nepažeidžiama nei prašytojo judėjimo laisvė, nei jam Reglamente „Dublinas III“ suteiktos procesinės teisės.

38

Be to, tokios priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, savaime negali daryti įtakos sprendimo, kuris bus priimtas dėl skundo dėl perdavimo sprendimo, esmei, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas to, beje, ir neteigia.

39

Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašytojas iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas „kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo <…> priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas“. Pagal tokią nuostatą reikalaujama, kad, jeigu įvykdytos perdavimo teisinės sąlygos, prašytojas būtų perduotas kuo anksčiau.

40

Taigi parengiamosios perdavimo priemonės laikytinos suderinamomis su Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio nuostatomis ta prasme, kad minėtomis priemonėmis siekiama kuo greičiau pasirengti prašytoją perduoti, jeigu atmetamas jo skundas dėl sprendimo perduoti.

41

Antra, patvirtinus tokias parengiamąsias priemones, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taip pat nepažeidžiamos Direktyvos 2013/33, kuria nustatomos prieglobsčio prašytojų, įskaitant tuos, kuriems pagal Reglamentą „Dublinas III“ buvo pranešta apie sprendimą dėl perdavimo, priėmimo sąlygos, nuostatos (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Cimade ir GISTI, C‑179/11, EU:C:2012:594, 50 punktą).

42

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 18 straipsnio 6 dalyje numatytą valstybių narių pareigą prašytojus perkelti iš vienos apgyvendinimo vietos į kitą būstą „tiktai esant būtinybei“, nedraudžiama priėmus sprendimą dėl perdavimo prašytoją perkelti į naują priėmimo būstą, kuriame teikiamos pagalbos perkeliant paslaugos, neatsižvelgiant į tai, kad prašytojas pateikė skundą dėl šio sprendimo perkelti.

43

Iš tikrųjų prašančiajai valstybei narei negali būti priekaištaujama dėl to, kad ji nusprendė, jog prašytojo apgyvendinimo vietos pakeitimas yra būtinas dėl jo administracinės padėties pokyčių, susijusių su sprendimu dėl perdavimo, taip pat dėl šiai valstybei narei dėl to kylančių suvaržymų.

44

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad prašytojams pateikta informacija ir pokalbiais su jais atvirajame priėmimo centre, į kuriuos jie buvo nukreipti, negali būti daromas nederamas spaudimas tarptautinės apsaugos prašytojams, kad jie atsisakytų naudotis savo procesinėmis teisėmis, kurios jiems suteiktos pagal Reglamentą „Dublinas III“.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama, kad skundą dėl sprendimo perduoti kitai valstybei narei, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį, padavusio prašytojo atžvilgiu valstybė narė imtųsi parengiamųjų priemonių dėl šio perdavimo, pavyzdžiui, suteiktų vietą specifinėje priėmimo įstaigoje, kurioje apgyvendinami asmenys, kuriems teikiama pagalba ruošiantis juos perduoti.

46

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė prašytojui paprašyti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tik tuo atveju, kai šis sprendimas yra vykdomas ir prašytojui kyla neišvengiamo perdavimo grėsmė.

47

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo A. P. (Probacijos priemonės), C‑2/19, EU:C:2020:237, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo A. P. (Probacijos priemonės), C‑2/19, EU:C:2020:237, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Šiuo atveju, viena vertus, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tik „įsitikinti, ar VW suteikta materialine parama Mukrono centre jam bus sudarytos tos pačios materialinės ir teisinės sąlygos kaip ir jį priimant kitame centre, kad jam būtų suteikta galimybė tokiomis pačiomis sąlygomis pasinaudoti teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę“ dėl perdavimo sprendimo, apie kurį jam buvo pranešta.

50

Kita vertus, kaip nurodyta šios nutarties 37 punkte, tokios priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nelaikytinos sprendimo dėl perdavimo įgyvendinimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Reglamentą „Dublinas III“.

51

Darytina išvada, kad klausimas, susijęs su skundo dėl perdavimo sprendimo stabdomuoju pobūdžiu, yra nereikšmingas sprendžiant pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą, todėl reikia konstatuoti, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku.

52

Šios išvados nepaneigia 2020 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas CPAS de Liège (C‑233/19, EU:C:2020:757), nes šiuo atveju nėra ryšio tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo, susijusio su prašytojo perkėlimu į apgyvendinimo centrą, kur teikiamos pagalbos perduodant paslaugos, ir Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio taikymo. Todėl tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išspręstų ginčą pagrindinėje byloje, jam nereikia spręsti klausimo, susijusio su šiam teismui pateikto skundo dėl panaikinimo veiksmingumu.

53

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, ir remiantis Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalimi, reikia konstatuoti, kad pirmasis klausimas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nutaria:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama, kad skundą dėl sprendimo perduoti kitai valstybei narei, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį, padavusio prašytojo atžvilgiu valstybė narė imtųsi parengiamųjų priemonių dėl šio perdavimo, pavyzdžiui, suteiktų vietą specifinėje priėmimo įstaigoje, kur apgyvendinami asmenys, kuriems teikiama pagalba ruošiantis juos perduoti.