–

NM, atstovaujamo abogada M. P. Maciá García,

–

Midmark 2 Ltd, atstovaujamos abogados M.-D. Gómez Dabic ir J. M. Macías Castaño,

–

Club La Costa (UK) plc, filialo Ispanijoje, atstovaujamo abogado J. Martínez-Echevarría Maldonado,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Castilla Contreras, S. Noë ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 18 straipsnio 1 dalies ir 63 straipsnio 2 dalies, taip pat 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008, p. 6; toliau – reglamentas „Roma I“) 3 straipsnio ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant NM ir bendrovių Club La Costa (UK) plc, sucursal en España, CLC Resort Management Ltd, Midmark 2 Ltd, CLC Resort Development Ltd ir European Resorts & Hotels SL ginčą dėl prašymo pripažinti pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu sutartį negaliojančia ir įpareigoti sumokėti grąžintiną sumą.

3

Reglamento „Briuselis Ia“ 15, 21 ir 34 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 7 straipsnio 5 dalis suformuluota taip:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

5

Minėto reglamento 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu:

<…>

2.   Jeigu vartotojas sudaro sutartį su šalimi, kurios nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, bet kuri vienoje iš valstybių narių turi filialą, atstovybę arba kitokį padalinį, visuose su minėto filialo, atstovybės arba padalinio veikla susijusiuose ginčuose laikoma, kad tokios šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje valstybėje narėje.

<…>“

6

To paties reglamento 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.“

7

Reglamento „Briuselis Ia“ 19 straipsnyje nustatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą:

8

Šio reglamento 24 straipsnio 1 punkte nustatyta:

„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

9

Minėto reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. <…>“

10

To paties reglamento 63 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Šiame reglamente bendrovės ar kito juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijos buveinės vieta yra ten, kur yra jų:

2.   Airijoje, Kipre ir Jungtinėje Karalystėje „oficiali buveinės vieta“ yra registruotas biuras arba, jeigu tokio biuro niekur nėra, įregistravimo vieta ar, jeigu tokios vietos niekur nėra, vieta, pagal kurios teisę buvo įsteigta bendrovė.

<…>“

11

Reglamento „Roma I“ 6, 7, 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

12

Šio reglamento 1 straipsnio „Materialinė taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.

Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.“

13

Minėto reglamento 2 straipsnyje „Visuotinis taikymas“ nurodyta:

„Šiame reglamente nurodyta teisė taikoma net jei ši teisė nėra valstybės narės teisė.“

14

To paties reglamento 3 straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ numatyta:

„1.   Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.

2.   Šalys gali bet kuriuo metu susitarti sutarčiai taikyti kitą teisę, nei pagal pirmesnį šalių pasirinkimą pagal šį straipsnį ar kitas šio reglamento nuostatas taikyta teisė. Pakeitimai dėl taikytinos teisės, padaryti po sutarties sudarymo, neturi įtakos formaliam jos galiojimui pagal 11 straipsnį ir negali neigiamai paveikti trečiųjų šalių teisių.

3.   Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi.

4.   Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra vienoje ar keliose valstybėse narėse, šalių pasirinkta kita nei valstybės narės taikytina teisė tinkamais atvejais neturi kliudyti taikyti Bendrijos teisės nuostatų, kaip jos įgyvendinamos ginčo nagrinėjimo vietos valstybėje narėje, nuo kurių negali būti nukrypstama susitarimu.

5.   Šalių susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo buvimas ir galiojimas nustatomas pagal 10, 11 ir 13 straipsnių nuostatas.“

15

Reglamento „Roma I“ 4 straipsnyje „Teisė, taikytina šalims nepasirinkus sutarties teisės“ nustatyta:

„1.   Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:

<…>

<…>

2.   Jei sutarties neapima 1 dalis arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš 1 dalies a–h punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.

3.   Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė.

4.   Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė.“

16

Šio reglamento 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:

ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.

2.   Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.

3.   Jei 1 dalies a arba b punkto reikalavimai neįvykdyti, vartotojo ir profesionalo sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal 3 ir 4 straipsnius.

4.   1 ir 2 dalys netaikomos:

<…>

<…>“

17

Minėto reglamento 9 straipsnis „Viršesnės privalomos nuostatos“ suformuluotas taip:

„1.   Viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.

2.   Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo.

3.   Valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytos viršesnės privalomos nuostatos, gali būti taikomos tiek, kiek pagal šias viršesnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas. Sprendžiant, ar taikyti tas nuostatas, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį ir tikslą bei į jų taikymo arba netaikymo pasekmes.“

18

To paties reglamento 24 straipsnyje „Santykis su Romos konvencija“ numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas vietoje Romos konvencijos valstybėse narėse, išskyrus valstybių narių teritorijas, kurios patenka į Romos konvencijos teritorinę taikymo sritį, ir kurioms pagal [EB] 299 straipsnį šis reglamentas netaikomas.

2.   Kadangi šis reglamentas taikomas vietoje Romos konvencijos, bet kuri nuoroda į tą Konvenciją laikoma nuoroda į šį reglamentą.“

19

Reglamento „Roma I“ 28 straipsnyje „Taikymas laike“ numatyta:

„Šis reglamentas taikomas sutartims, sudarytoms nuo 2009 m. gruodžio 17 d.“

20

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.   Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

Faktas, kad buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, neužkerta kelio šį straipsnį taikyti likusiai sutarties daliai, jeigu bendrai įvertinus sutartį paaiškėja, jog tai vis dėlto yra iš anksto suformuluota tipinė sutartis.

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

21

Pagrindinėje byloje taikytinas 1998 m. gruodžio 15 d.Ley 42/1998, sobre derechos de aprovechamiento por turno de bienes inmuebles de uso turístico y normas tributarias (Įstatymas 42/1998 dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu turistiniais tikslais teisių ir mokestinių priemonių) (BOE, Nr. 300, 1998 m. gruodžio 16 d., p. 42076).

22

2018 m. spalio 6 d. Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Didžiosios Britanijos vartotojas NM per Jungtinėje Karalystėje įsteigtą Club La Costa (UK) filialą Ispanijoje (toliau – Club La Costa) sudarė sutartį dėl pakaitinio naudojimosi turistiniais būstais teisių (toliau – ginčijama sutartis), kurios dalykas, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra nei daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, nei nuomos teisė.

23

NM pareiškė ieškinį šiai bendrovei ir kitoms tai pačiai grupei priklausančioms bendrovėms, su kuriomis jis taip pat buvo susijęs sutartiniais santykiais, tačiau kurios su minėta sutartimi nesusijusios.

24

Visos bendrovės atsakovės pagrindinėje byloje įsteigtos Jungtinėje Karalystėje, išskyrus European Resorts & Hotels, kuri įsteigta Ispanijoje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Club La Costa savo komercinę veiklą sieja ne tik su Ispanija, bet ir su kitomis šalimis, visų pirma Jungtine Karalyste.

25

Ginčijamoje sutartyje yra sąlyga, pagal kurią, be kita ko, sutartis priskiriama išimtinei Anglijos ir Velso teismų jurisdikcijai ir sutarčiai taikytina Anglijos ir Velso teisė.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Sąjungos teisės išaiškinimas yra svarbus siekiant jo nagrinėjamoje byloje, susijusioje su šios sutarties galiojimu ar negaliojimu, nustatyti, ar Ispanijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą ir, jei taip, kokią teisę reikia taikyti, į kurią atsižvelgiant būtina vertinti minėtos sutarties galiojimą ar negaliojimą.

27

Dėl tokių sutarčių, kaip ginčijama sutartis, Ispanijos teismai laikosi skirtingų požiūrių.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, pirma, reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 1 punkte numatyta išimtinė jurisdikcija negali būti taikoma, nes dėl ginčijamos sutarties dalyko konkrečios konfigūracijos negali atsirasti daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuomos teisė, ir, antra, ši sutartis turi būti laikoma „vartotojų sudaryta sutartimi“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį. Iš to jis daro išvadą, kad galima taikyti šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje numatytą jurisdikcijos taisyklę, pagal kurią vartotojas gali pareikšti ieškinį ne tik savo nuolatinės gyvenamosios vietos, bet ir valstybės narės, kurioje yra „kitos sutarties šalies“ nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose.

29

Šiuo klausimu Ispanijos jurisprudencijoje taip pat esama skirtingų aiškinimų ne tik dėl „kitos sutarties šalies“ sąvokos, bet ir dėl nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos nustatymo pagal reglamento „Briuselis Ia“ 62 straipsnį, kuriame daroma nuoroda į [valstybėje narėje esančio] teismo, į kurį kreipiamasi, vidaus teisę, arba, jei „kita sutarties šalis“ yra juridinis asmuo, pagal šio reglamento 63 straipsnį, kuriame buveinės vieta apibrėžiama kaip vieta, kurioje yra šio asmens oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta. Kalbant konkrečiai apie Jungtinę Karalystę, pažymėtina, kad „oficiali buveinės vieta“ yra registruotas biuras arba, jei tokio biuro nėra, įregistravimo vieta ar, jeigu tokios vietos niekur nėra, vieta, pagal kurios teisę buvo įsteigta bendrovė.

30

Pagal pirmąją jurisprudencijos kryptį, nepaisant jurisdikciją turinčio teismo pasirinkimo, kuriuo vartotojas gali pasinaudoti pagal reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalį, negalima pripažinti jo teisės išplėsti šį pasirinkimą pareiškiant ieškinį ne sutarties šaliai atitinkamame teisme. Todėl reikia atmesti tarptautinę Ispanijos teismų jurisdikciją, kai vartotojas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Ispanijoje ir visi juridiniai asmenys atsakovai turi buveinę Jungtinėje Karalystėje. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei kai kurios bendrovės yra įsisteigusios Ispanijoje, tačiau jos nėra susijusios su nagrinėjama sutartimi arba kai minėtas ieškinys skirtas Ispanijoje įsisteigusioms bendrovėms, kurios sudarė papildomas sutartis prie sutarties, kurią prašoma pripažinti negaliojančia.

31

Pagal antrąją jurisprudencijos kryptį, atvirkščiai, neatsižvelgiama į tai, kas yra „kita sutarties šalis“ ir kaip nustatyti jos nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Pagal šią jurisprudencijos kryptį reglamento „Briuselis Ia“ 63 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta faktinė prezumpcija, todėl „kita sutarties šalis“ turi įrodyti, kad jos buveinė atitinka jos registruotą buveinės vietą, nes priešingu atveju, jei būtų nustatyta, kad bendrovių grupė, kuriai priklauso „kita sutarties šalis“, vykdo veiklą Ispanijoje, tarptautinė Ispanijos teismų jurisdikcija yra pateisinama.

32

Vis dėlto toks aiškinimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, prieštarauja ne tik reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalies formuluotei, bet ir šios nuostatos – pagal kurią, tiesa, vartotojui leidžiama netaikyti bendrosios jurisdikcijos pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, tačiau tai nereiškia, kad jis gali nustatyti atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą taip, kad nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos sąvoką būtų galima apeiti, kai ši nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta sutampa su ieškovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta – tikslui ir struktūrai.

33

Dėl taikytinos teisės šis teismas primena, kad pagal bendrąsias reglamento „Roma I“ nuostatas, t. y. jo 3 straipsnio 1 dalį, sutartims taikoma šalių pasirinkta teisė, o jos nepasirinkus – pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytus įvairius kriterijus nustatyta teisė, prireikus papildyta šio 4 straipsnio 4 dalyje numatyta teise, kurioje daroma nuoroda į valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisę. Be šių bendrųjų nuostatų, minėtame reglamente yra specialių nuostatų, be kita ko, taikomų vartojimo sutartims.

34

Minėtas teismas nurodo, kad reglamento „Roma I“ 6 straipsnyje nustatyta tokia tvarka: šalys gali pasirinkti atitinkamai sutarčiai taikytiną teisę su sąlyga, kad dėl tokio pasirinkimo atitinkamas vartotojas nepraras apsaugos, kurią jam suteikia imperatyvios teisės, kuri jam būtų taikoma nesant pasirinkimo, t. y. valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisės, nuostatos, jeigu kita sutarties šalis atitinka tam tikras sąlygas, susijusias su jos veiklos vykdymo būdu. Jei taip nėra, taikomi šio reglamento 3 ir 4 straipsniuose nustatyti bendrieji kriterijai.

35

Tas pats teismas mano, kad negalima teigti, jog sutarties sąlyga, pagal kurią numatyta taikyti Anglijos ir Velso teisę, siekiama apeiti kokią nors tvarkos apsaugos taisyklę, kuri būtų taikoma nesant šios sąlygos, nes ši tvarka taip pat patenka į šios teisės taikymo sritį.

36

Vis dėlto kai kurie nacionaliniai teismai mano, kad tokia taikytinos teisės sąlyga yra niekinė, jeigu tai yra iš anksto parengta bendrųjų sąlygų nuostata, iš kurios formuluotės matyti, kad ją nustatė ją parengęs pardavėjas ar tiekėjas, ir jeigu ji neišplaukia iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo. Tačiau nei pagal reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nei pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nedraudžiama, kad bendrosiose sutarčių sąlygose būtų daugiau ar mažiau standartinių sąlygų.

37

Be to, šie nacionaliniai teismai mano, kad atsižvelgiant į tai, jog reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalies tikslas yra apsaugoti vartotojus, o ne kitas sutarties šalis, pastarosios negali remtis šios nuostatos taikymu, jeigu vartotojas to nepadaro, todėl reikėtų taikyti šio reglamento 6 straipsnio 3 dalį, kurioje daroma nuoroda į minėto reglamento 3 ir 4 straipsniuose nustatytas bendrąsias taisykles.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokiu aiškinimu būtų nepaisoma Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią Sąjungos teisėje įtvirtintos teisinės sąvokos yra savarankiškos sąvokos, kurios turi būti aiškinamos pagal šiai teisei būdingus principus.

39

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 2 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 2) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

40

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje įtvirtintą formuluotę „kita sutarties šalis“ reikia suprasti kaip apimančią tik fizinį ar juridinį asmenį, kuris yra nagrinėjamos sutarties šalis, ar ir kitus subjektus, kurie su šia sutartimi nesusiję, tačiau yra susiję su tuo fiziniu ar juridiniu asmeniu.

41

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 34 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistą vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos, todėl Teisingumo Teismo pateiktas šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento „Briuselis Ia“ nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“ (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo CNP, C‑913/19, EU:C:2021:399, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Taip pat reikia priminti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17–19 straipsniuose nustatytos jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, taisyklės leidžia vartotojui pasirinkti, ar pareikšti ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, ar valstybės narės, kurioje yra kitos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 54 punktą).

43

Šių taisyklių paskirtis – užtikrinti tinkamą vartotojo, kaip šalies, kuri laikoma ekonomiškai silpnesne ir turinčia mažiau patirties teisės srityje nei verslininkas, kuris yra kita sutarties šalis, apsaugą, kad vartotojas nebūtų atgrasomas kreiptis į teismą, privalėdamas pareikšti ieškinį valstybės, kurios teritorijoje yra įsisteigęs jo kontrahentas, teismuose (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Šiuo klausimu reglamento „Briuselis Ia“ 17 straipsnyje nustatyta minėtų taisyklių taikymo sąlyga, kad sutartį vartotojas būtų sudaręs su jo ne profesinės veiklos tikslais su asmeniu, vykdančiu komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančiu su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir jeigu sutartis priskiriama tokios veiklos sričiai.

45

Kadangi šiomis taisyklėmis nukrypstama tiek nuo šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismams, tiek nuo to paties reglamento 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos bylose, kylančiose iš sutarčių, taisyklės, jos būtinai turi būti aiškinamos siaurai ir negali viršyti šiose taisyklėse numatytų atvejų (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Kerr, C‑25/18, EU:C:2019:376, 22 punktą ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Be to, reglamente „Briuselis Ia“ vartojamos sąvokos, pirmiausia tos, kurios nustatytos šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse (2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 22 punktas).

47

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su tuo, ar šio sprendimo 44 punkte nurodytos sąlygos gali būti laikomos įvykdytomis, kiek tai susiję su subjektu, kuris, nors ir nesusijęs su atitinkamo vartotojo sudaryta sutartimi, yra su vartotoju kitaip susijęs.

48

Šiuo klausimu taikant reglamento „Briuselis Ia“ 17–19 straipsniuose nustatytas jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, taisykles lemiamą reikšmę turi tai, kad ginčo šalys yra ir nagrinėjamos sutarties šalys (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 58 punktą).

49

Šiuose 17–19 straipsniuose aiškiai daroma nuoroda į „sutartį, kurią sudaro vartotojas“, „vartotojo kontrahentą“, „kitą sutarties“, kurią sudaro vartotojas, „šalį“ arba į susitarimą dėl jurisdikcijos, sudarytą „tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies“ (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 59 punktą).

50

Šios nuorodos patvirtina aiškinimą, jog taikant minėtus 17–19 straipsnius vartotojo ieškinys gali būti pareikštas tik vartotojo kontrahentui (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 60 punktą).

51

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, taisyklės pagal šios nuostatos tekstą taikomos tik vartotojo kitai sutarties šaliai pareikštam ieškiniui, o tai neišvengiamai reiškia, jog vartotojas su atitinkamu pardavėju ar tiekėju turi būti sudaręs sutartį (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Aiškinimas, kad reglamento „Briuselis Ia“ 17–19 straipsniuose nustatytos jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, taisyklės taip pat būtų taikomos tuo atveju, kai nėra sudarytos vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sutarties, neatitiktų šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyto tikslo užtikrinti aukštą nuspėjamumo lygį, kiek tai susiję su jurisdikcijos priskyrimu (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 62 punktą).

53

Vartotojo galimybę pareikšti ieškinį pardavėjui ar tiekėjui teisme, kurio teritorinėje jurisdikcijoje yra šio vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, atsveria reikalavimas, kad tarp jų turi būti sudaryta sutartis, dėl ko atsakovui atsiranda toks nuspėjamumas (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 63 punktą).

54

Be to, nors Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „kita sutarties šalis“ turi būti aiškinama taip, kad ji apima ir ūkio subjekto, su kuriuo vartotojas sudarė šią sutartį ir kurio buveinė yra šio vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kontrahentą (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Maletic, C‑478/12, EU:C:2013:735, 32 punktas), vis dėlto šis aiškinimas grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis, kai vartotojas nuo pat pradžių pagal sutartį buvo neatsiejamai susijęs su dviem kontrahentais (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Primera Air Scandinavia, C‑215/18, EU:C:2020:235, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčijama sutartis, kurią ieškovas pagrindinėje byloje prašo pripažinti negaliojančia, buvo sudaryta su viena bendrove, t. y. Club La Costa, nes kitos bendrovės atsakovės pagrindinėje byloje buvo kitų su šiuo ieškovu sudarytų sutarčių šalys, todėl jos negali patekti į sąvoką „kita sutarties šalis“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalį.

56

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo, susijusio su aplinkybės, kad „kita sutarties šalis“ priklauso bendrovių grupei, įtaka teismų jurisdikcijai pagal reglamento „Briuselis Ia“ nuostatas dėl jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, reikia pažymėti, kad, išskyrus šio reglamento 17 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas alternatyvus sąsajos kriterijus, kai vartotojo kontrahentas neturi nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybėje narėje, tačiau joje turi filialą, atstovybę ar kitokį padalinį, minėto reglamento 17–19 straipsniuose nėra nieko, kas leistų manyti, jog egzistuoja sąsajos kriterijus, grindžiamas priklausymu bendrovių grupei.

57

Be to, šių 17–19 straipsnių aiškinimas, leidžiantis atsižvelgti į vartotojo kontrahento priklausymą bendrovių grupei, suteikiant galimybę šiam vartotojui pareikšti ieškinį valstybės narės, kurios teritorijoje yra kiekviena šiai grupei priklausanti bendrovė, teismuose, akivaizdžiai prieštarautų reglamente „Briuselis Ia“ numatytų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslams, todėl būtų nesuderinamas su teisinio saugumo principu.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje įtvirtintą sąvoką „kita sutarties šalis“ reikia suprasti kaip apimančią tik fizinį ar juridinį asmenį, nagrinėjamos sutarties šalį, o ne kitus su šia sutartimi nesusijusius subjektus, net jeigu jie susiję su tuo fiziniu ar juridiniu asmeniu.

59

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 63 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad „kitos sutarties šalies“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos nustatymas nėra pasirinkimo, kuriuo vartotojas gali pasinaudoti pagal šio 18 straipsnio 1 dalį, apribojimas. Be to, jis kelia klausimą dėl įrodinėjimo pareigos nustatant šią gyvenamąją (buveinės) vietą.

60

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nei fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta, dėl kurios reglamento „Briuselis Ia“ 62 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad ji turi būti nustatoma pagal teismo, į kurį kreiptasi, nacionalinę teisę, bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vieta, nesant tokio patikslinimo, nustatoma pagal savarankišką Sąjungos teisės išaiškinimą.

61

Iš šio reglamento 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad juridinio asmens buveinės vieta turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant didesnio bendrų taisyklių skaidrumo ir norint išvengti jurisdikcijų kolizijos.

62

Taigi minėto reglamento 63 straipsnio 1 dalies a–c punktuose įtvirtinti trys kriterijai, pagal kuriuos nustatoma bendrovių ir juridinių asmenų gyvenamoji vieta, t. y. vieta, kurioje yra jų oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta.

63

Kadangi šiame 63 straipsnyje nenustatyta jokia šių trijų kriterijų hierarchija, vartotojas, siekdamas nustatyti jurisdikciją turintį teismą pagal reglamento „Briuselis Ia“ 18 straipsnio 1 dalį, turi pasirinkti iš jų.

64

Atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte primintą tikslą, kurio siekiama šiame reglamente numatytomis jurisdikcijos bylose, susijusiose su vartojimo sutartimis, taisyklėmis, t. y. tikslą užtikrinti tinkamą vartotojo, kaip sutarties šalies, laikomos ekonomiškai silpnesne ir mažiau patyrusia teisiniu požiūriu, apsaugą, bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vietos nustatymas pagal minėto reglamento 63 straipsnį negali būti laikomas dviejų jurisdikciją turinčių teismų, į kuriuos kreiptis siūloma vartotojui pagal to paties reglamento 18 straipsnio 1 dalį, apribojimu.

65

Be to, dėl reglamento „Briuselis Ia“ 63 straipsnio 1 dalies a punkte vartojamos sąvokos „oficiali buveinės vieta“ pažymėtina, kad šio straipsnio 2 dalyje pateikiama paaiškinimų dėl šios sąvokos, t. y. kad Airijoje, Kipre ir Jungtinėje Karalystėje „oficiali buveinės vieta“ yra registruotas biuras arba, jeigu tokio biuro niekur nėra, įregistravimo vieta ar, jeigu tokios vietos niekur nėra, vieta, pagal kurios teisę buvo įsteigta bendrovė.

66

Atsižvelgiant į tai, kad reglamento „Briuselis Ia“ 63 straipsnyje turi būti pateikta savarankiška bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vietos apibrėžtis, siekiant padidinti bendrųjų taisyklių skaidrumą ir užtikrinti vienodą jų taikymą visose valstybėse narėse, taip pat negalima sutikti, kad šio 63 straipsnio 2 dalyje pateikti patikslinimai yra tik paprastos faktinės prielaidos, kurios gali būti paneigtos pateikiant priešingų įrodymų, antraip būtų pažeistas šiame reglamente numatytų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslas.

67

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 63 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad „kitos sutarties šalies“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos nustatymas nėra pasirinkimo, kuriuo vartotojas gali pasinaudoti pagal šio 18 straipsnio 1 dalį, apribojimas. Šiuo klausimu 63 straipsnio 2 dalyje pateikti paaiškinimai dėl sąvokos „oficiali buveinės vieta“ yra savarankiškos apibrėžtys.

68

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Roma I“ 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikytiną teisę pasirinkti leidžianti sąlyga, įtvirtinta standartinėse sutarties sąlygose arba atskirame dokumente, į kurį daroma nuoroda šioje sutartyje ir kuris buvo įteiktas vartotojui.

69

Šiuo klausimu reikia priminti, kad reglamento „Roma I“ II skyriuje numatytos vienodos taisyklės, įtvirtinančios principą, pagal kurį pirmenybė teikiama šalių valiai.

70

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal reglamento „Roma I“ 3 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Vis dėlto šio straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad pasirinkimas būtų tiksliai išreikštas ar aiškiai kiltų iš sutarties sąlygų arba bylos aplinkybių.

71

Dėl taikytinos teisės pasirinkimo sąlygų pažymėtina, kad vartotojui taikoma ypatinga apsauga, įtvirtinta Direktyvoje 93/13 ir pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (žr., be kita ko, 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Van Hove, C‑96/14, EU:C:2015:262, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pardavėjo ar tiekėjo bendrosiose pardavimo sąlygose numatyta taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią nagrinėjamai sutarčiai taikytina atitinkamos pardavėjo ar tiekėjo buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl jos vartotojas suklaidinamas, nes jam sudaromas įspūdis, kad sutarčiai taikoma tik šios valstybės narės teisė, ir jis neinformuojamas apie tai, kad pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį taip pat turi apsaugą, užtikrinamą pagal imperatyvias teisės, kuri būtų taikoma nesant šios sąlygos, nuostatas (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C‑191/15, EU:C:2016:612, 71 punktą), t. y. valstybės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisės nuostatas.

73

Šiuo klausimu reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartyje, kurią vartotojas sudaro su pardavėju ar tiekėju, šalys gali pasirinkti šiai sutarčiai taikytiną teisę, tačiau patikslinta, kad toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kuri jam suteikiama pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri būtų taikoma nesant minėto pasirinkimo remiantis šio reglamento 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tokiai sutarčiai taikoma vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo ShareWood Switzerland, C‑595/20, EU:C:2022:86, 15 ir 16 punktus).

74

Taigi taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, galioja tik jeigu ji neklaidina atitinkamo vartotojo, kai jam sudaromas įspūdis, kad atitinkamai sutarčiai taikoma tik ši teisė, ir jis neinformuojamas apie tai, kad pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį jam taip pat suteikiama apsauga, kuri jam užtikrinama pagal imperatyvias teisės, kuri būtų taikoma nesant šios sąlygos, t. y. jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisės, nuostatas.

75

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad ginčijamoje sutartyje iš anksto parengtoje sąlygoje nustatyta, jog taikytina Anglijos ir Velso teisė, todėl atrodo, kad ji sutampa su valstybės, kurioje yra ieškovo pagrindinėje byloje įprastinė gyvenamoji vieta, teise, kuri taip pat yra Anglijos ir Velso teisė.

76

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: reglamento „Roma I“ 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, įtvirtinta standartinėse sutarties sąlygose arba atskirame dokumente, į kurį daroma nuoroda šioje sutartyje ir kuris buvo įteiktas vartotojui, su sąlyga, kad toje sąlygoje vartotojas informuojamas apie tai, kad pagal šio reglamento 6 straipsnio 2 dalį jam bet kuriuo atveju suteikiama apsauga, kuri jam užtikrinama pagal jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės imperatyvias teisės nuostatas.

77

Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, jei būtų pripažinta negaliojančia vartojimo sutarčiai taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, pirma, abi šios sutarties šalys, įskaitant pardavėją ar tiekėją, gali remtis šia nuostata, kad nustatytų šiai sutarčiai taikytiną teisę, ir, antra, taip nustatyta teisė taikoma, net jei šio 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta teisė, t. y. tai pačiai sutarčiai taikytina teisė pagal šio reglamento 3 ir 4 straipsnius, gali būti palankesnė vartotojui.

78

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad reglamento „Roma I“ 6 straipsnis yra ne tik specialus, bet ir išsamus, todėl šiame straipsnyje numatytų kolizinių normų negalima keisti ar papildyti kitomis šiame reglamente įtvirtintomis kolizinėmis normomis, nebent minėtame straipsnyje esančioje specialioje nuostatoje yra aiški nuoroda į jas (pagal analogiją žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo ROI Land Investments, C‑604/20, EU:C:2022:807, 40 ir 41 punktus).

79

Kaip matyti iš reglamento „Roma I“ 23 konstatuojamosios dalies, sutarties šalys, kurios laikomos silpnesnėmis, turėtų būti apsaugotos pagal kolizines normas, kurios yra palankesnės jų interesams nei bendrosios teisės normos.

80

Be to, atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento 6 straipsnyje įtvirtintomis normomis siekiama apsaugoti vartotoją, klausimas, kuri iš dviejų nagrinėjamos sutarties šalių jomis remiasi, neturi reikšmės, todėl šiomis normomis gali remtis ir pardavėjas ar tiekėjas.

81

Reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarčiai, kurią vartotojas sudaro su pardavėju ar teikėju, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė, jeigu laikomasi šioje nuostatoje nustatytų sąlygų.

82

Be to, reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad pagal šio reglamento 3 straipsnį šalys gali pasirinkti tokiai sutarčiai taikytiną teisę su sąlyga, kad šis pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, jam teikiamos pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri, nepasirinkus teisės, būtų taikoma remiantis šio reglamento 6 straipsnio 1 dalimi.

83

Tik tuo atveju, kai nagrinėjama sutartis neatitinka reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalies a arba b punktuose nustatytų sąlygų, šio reglamento 6 straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad šiai sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal šio reglamento 3 ir 4 straipsnius; tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas gali, be kita ko, nustatyti šią teisę atsižvelgdamas į valstybę, su kuria ši sutartis labiausiai susijusi.

84

Iš to matyti, kad, kai vartojimo sutartis atitinka šias sąlygas ir šalims nepasirinkus taikytinos teisės, ši teisė turi būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalį.

85

Dėl šiame 6 straipsnyje įtvirtintų taikytinos teisės nustatymo taisyklių specialaus ir išsamaus pobūdžio negalima pasirinkti jokios kitos teisės, net jei ši kita teisė, nustatyta, be kita ko, remiantis šio reglamento 4 straipsnyje numatytais sąsajos kriterijais, būtų palankesnė vartotojui.

86

Priešingas aiškinimas, pagal kurį siekiant nustatyti vartojimo sutarčiai taikytiną teisę galima nukrypti nuo reglamente „Roma I“ numatytų kolizinių normų, remiantis tuo, kad kita teisė būtų palankesnė vartotojui, neišvengiamai labai pakenktų bendram taikytinos teisės nuspėjamumo reikalavimui, taigi ir esant teisinio saugumo sutartiniams santykiams, susijusiems su vartotojais, principui (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 35 punktą).

87

Nustatydamas, kad taikytina valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė, Sąjungos teisės aktų leidėjas pažymėjo, kad pagal šią teisę vartotojui suteikiama tinkama apsauga, tačiau toks nurodymas nebūtinai reiškia, kad visais atvejais turi būti taikoma vartotojui palankiausia teisė (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 34 punktą).

88

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti: reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartojimo sutartis atitinka šioje nuostatoje nurodytas sąlygas ir nėra tinkamai pasirinkta šiai sutarčiai taikytina teisė, ši teisė turi būti nustatoma vadovaujantis minėta nuostata, kuria gali remtis abi minėtos sutarties šalys, įskaitant pardavėją ar tiekėją, nepaisant to, kad pagal šio reglamento 3 ir 4 straipsnius tai pačiai sutarčiai taikytina teisė gali būti palankesnė vartotojui.

89

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: