–

X, atstovaujamo solicitor B. Burns, Rechtsanwalt H. Hofmann ir BL P. O’Shea,

–

International Protection Appeals Tribunal, Minister for Justice and Equality, Ireland ir The Attorney General, atstovaujamų M. Browne, C. Aherne ir A. Joyce, padedamų SC C. Donnelly, BL E. Doyle ir BL A. McMahon,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M.K. Bulterman ir J.M. Hoogveld,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir L. Grønfeldt,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies e punkto, taip pat dėl 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), 8 straipsnio 2 ir 3 dalių, 23 straipsnio 2 dalies ir 39 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant X ginčą su, pirma, International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas, Airija) (toliau – IPAT) ir, antra, Minister for Justice and Equality (teisingumo ir lygybės ministras, Airija), trečia, Airija ir, ketvirta, Attorney General (generalinis prokuroras, Airija) (toliau kartu – IPAT ir kt.) dėl to, kad IPAT atmetė jo skundus dėl spendimų atmesti jo prašymus suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą.

3

Direktyva 2004/83 buvo panaikinta ir pakeista 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9). Tačiau, kadangi Airija nedalyvavo priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma, šiai valstybei narei ir toliau taikoma Direktyva 2004/83.

4

Direktyvos 2004/83 2 straipsnio a, d, e, f, g ir k punktuose pateiktos šios apibrėžtys:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

5

Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašym[u] susijusią informaciją.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje minima informacija – tai prašytojo pareiškimai ir visa jo turima dokumentacija, susijusi su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant sietinus giminaičius, tapatybe, pilietybe (‑ėmis), ankstesne (‑ėmis) gyvenamąja (‑osiomis) šalimi (‑is) ir vieta (‑omis), ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, tapatybės bei kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo priežastimis.

3.   Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>

4.   Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar buvo imtasi smurto veiksmų arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis smurto veiksmų, yra rimtas pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti smurtą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas ar smurtas nesikartos.

5.   Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimo faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nebūtina patvirtinti, jei:

6

Minėtos direktyvos 15 straipsnio c punktas suformuluotas taip:

„Smurto veiksmus sudaro:

<…>

7

Direktyva 2005/85 buvo pakeista ir panaikinta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60). Tačiau, kadangi Airija nedalyvavo priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma, šiai valstybei narei ir toliau taikoma Direktyva 2005/85.

8

Direktyvos 2005/85 11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Tiek valstybės narės, tiek prieglobsčio prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl prieglobsčio prašymų būtų priimami kuo skubiau. Prieglobsčio prašymų nagrinėjimo organizavimas turėtų būti paliktas valstybių narių nuožiūrai, kad pagal savo nacionalinius poreikius jos galėtų tam tikrų prašymų nagrinėjimui skirti pirmenybę ar jį paspartinti atsižvelgiant į šioje direktyvoje išdėstytus reikalavimus.“

9

Šios direktyvos 2 straipsnio b–e punktuose pateikiamos šios apibrėžtys:

„Šioje direktyvoje:

<…>

10

Minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:

3.   V skyriuje nurodytos valdžios institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 2 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.“

11

Tos pačios direktyvos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės svarsto prieglobsčio prašymus nagrinėjimo procedūros metu pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas.

2.   Valstybės narės, nepažeisdamos tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principo, užtikrina, kad tokia procedūra būtų kuo greičiau baigta.

Kai sprendimo negalima priimti per šešis mėnesius, valstybės narės užtikrina, kad atitinkamam prašytojui:

12

Direktyvos 2005/85 28 straipsnio 1 dalyje numatyta:

Nepažeisdamos 19 ir 20 straipsnių, valstybės narės gali laikyti nepagrįstu prieglobsčio prašym[ą] tik tada, jeigu sprendžiančioji institucija nustato, kad prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų pagal Direktyvą 2004/83/EB.“

13

Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalies a punkte ir 4 dalyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

4.   Valstybės narės gali nustatyti terminus teismui nagrinėti sprendžiančiosios institucijos sprendimą pagal 1 dalį.“

14

X yra Pakistano pilietis, atvykęs į Airiją 2015 m. liepos 1 d. – po to, kai 2011–2015 m. gyveno Jungtinėje Karalystėje, kur nepateikė tarptautinės apsaugos prašymo.

15

2015 m. liepos 2 d. X Airijoje pateikė prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Šis prašymas, iš pradžių grįstas melaginga informacija, kurią X paneigė per pirmąjį pokalbį, buvo grindžiamas tuo, kad jis buvo netoli bombos sprogimo per teroristinį incidentą, įvykusį per laidotuves Pakistane, dėl kurio žuvo apie keturiasdešimt asmenų, iš kurių du jis pažinojo. Jis teigė, kad šis įvykis jį labai sukrėtė, todėl jis bijojo gyventi Pakistane, ir mano, kad, jei būtų ten grąžintas, galėtų patirti didelę žalą. Jis tvirtino, kad kenčia nuo nerimo, depresijos ir nemigos. 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu Refugee Applications Commissioner (Pabėgėlių prašymų komisaras, Airija) atmetė šį prašymą.

16

2016 m. gruodžio 2 d. X apskundė šį sprendimą Refugee Appeals Tribunal (Skundus dėl pabėgėlių nagrinėjantis teismas, Airija). Procesas, susijęs su šio skundo nagrinėjimu, buvo sustabdytas atsižvelgiant į įstatymų pakeitimus, padarytus 2016 m. gruodžio 31 d. įsigaliojus International Protection Act 2015 (2015 m. Įstatymas dėl tarptautinės apsaugos), kuriuo buvo suvienodintos anksčiau taikytos įvairios tarptautinės apsaugos procedūros ir, be kita ko, įsteigtas International Protection Office (Tarptautinės apsaugos biuras, toliau – IPO) bei IPAT.

17

2017 m. kovo 13 d. X pateikė prašymą suteikti papildomą apsaugą. IPO sprendimas atmesti šį prašymą taip pat buvo apskųstas IPAT.

18

2019 m. vasario 7 d. IPAT abu skundus atmetė.

19

2019 m. balandžio 7 d. X pateikė High Court (Aukštasis teismas, Airija) kasacinį skundą, prašydamas panaikinti šį IPAT sprendimą.

20

Grįsdamas šį skundą jis tvirtina, kad, pirma, IPAT susipažino su neišsamia ir pasenusia 2015–2017 m. informacija apie kilmės šalį, todėl neatsižvelgė į padėtį Pakistane 2019 m. vasario 7 d. sprendimo priėmimo dieną. Be to, IPAT tinkamai neišnagrinėjo turimos informacijos.

21

Antra, terminas priimti sprendimą dėl 2015 m. liepos 2 d. prašymo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir juo pažeidžiamas veiksmingumo principas, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnis ir Direktyvoje 2005/85 nustatyti būtiniausi procedūriniai reikalavimai.

22

Trečia, IPAT buvo pranešta apie X psichinės sveikatos būklę, bet šis teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų, jog jis turi visus įrodymus, būtinus siekiant tinkamai išnagrinėti prašymus. Pirmiausia IPAT turėjo paprašyti, kad būtų pateikta medicininė teismo eksperto išvada, paprastai naudojama kankinimus išgyvenusio asmens prieglobsčio prašymui pagrįsti, arba kokia nors kita ekspertų ataskaita dėl jo psichinės sveikatos būklės.

23

Ketvirta, kilus abejonių dėl kitų jo prašymui reikšmingų aplinkybių, jos nebuvo vertinamos taip, kaip palanku jam, net jo psichinės sveikatos būklė nebuvo tinkamai nustatyta ir į ją nebuvo atsižvelgta. Taigi nebuvo patikrinta jo argumentuose nurodyta svarbi informacija arba į ją nebuvo atsižvelgta, taip pat kompetentingos institucijos su juo visiškai nebendradarbiavo, be kita ko, kiek tai susiję su minėta medicinine teismo ekspertize.

24

Penkta, šios bylos aplinkybėmis atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje pripažino, kad pirminė jo nurodytų įvykių versija buvo neteisinga ir kad jis galimai turi psichikos sveikatos problemų, neracionalu nuspręsti, kad jis nepatikimas, kiek tai susiję su esminiais jo argumentavimo aspektais.

25

High Court (Aukštasis teismas) pirmiausia mano, kad IPAT nepasirūpino gauti nei naujausios informacijos, susijusios su kilmės šalimi, nei medicininės teisinės ekspertizės išvados. Vis dėlto jam kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę IPAT privalėjo gauti tokią eksperto išvadą ir ar su Sąjungos teise suderinama vadovaujantis nacionaline teise reikalauti, kad X, siekdamas, kad būtų panaikintas IPAT sprendimas, įrodytų žalą, kurią lėmė šis pareigos nevykdymas.

26

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip vertinti tai, kad nuo 2015 m. liepos 2 d. prašymo pateikimo iki IPAT sprendimo priėmimo 2019 m. vasario 7 d. praėjo daugiau kaip treji metai ir šeši mėnesiai; jis šį sprendimo priėmimo laikotarpį galėtų laikyti nepagrįstu.

27

Galiausiai šis teismas išreiškė abejonių, ar vieno melagingo teiginio, kurį X paaiškino prieš jį atsiimdamas, kai tik atsirado galimybė, gali pakakti tam, kad būtų galima pagrįstai suabejoti bendru X patikimumu.

28

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

30

2021 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo, nes šis teismas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios konstatuoti, kad būtų skubu priimti sprendimą šioje byloje. Konkrečiai kalbant, minėtas teismas nenurodė nei kad X taikomas suėmimas, nei juo labiau motyvų, dėl kurių Teisingumo Teismo atsakymai galėjo turėti lemiamą reikšmę galimam jo paleidimui į laisvę.

31

Pirma, IPAT ir kt. pažymi, kad, priešingai, nei galima suprasti iš pirmojo klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nei konstatavo visiško kompetentingoms institucijoms tenkančios bendradarbiavimo pareigos pažeidimo, nei tai galėjo konstatuoti remdamasis jo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Todėl šis klausimas yra hipotetinis ir Teisingumo Teismo prašoma priimti lemiamą sprendimą dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, o tai nepriklauso jo kompetencijai. Tokie argumentai turi įtakos ir antrajam, ir trečiajam klausimams, nes jie glaudžiai susiję su pirmuoju klausimu.

32

Antra, ketvirtasis ir penktasis klausimai taip pat yra hipotetiniai, nes High Court (Aukštasis teismas) nenustatė pareigos priimti sprendimą per pagrįstą terminą neįvykdymo.

33

Trečia, atsakymas į šeštąjį klausimą nėra būtinas, nes IPAT atsižvelgė į X pateiktus medicininius įrodymus ir jų neginčijo.

34

Ketvirta, septintasis klausimas yra hipotetinis, nes X patikslino, kad neginčija IPAT išvadų dėl jo patikimumo ir kad pripažinta melagystė, priešingai, nei teigiama šiame klausime, nebuvo vienintelė aplinkybė, dėl kurios IPAT nusprendė, kad X patikimumas nebuvo įrodytas. Iš tiesų X tik labai vėlai nurodė pagrindines aplinkybes, susijusias su praeities įvykiais, ir savo pradiniame prašyme neprašė tarptautinės apsaugos.

35

Remiantis suformuota jurisprudencija, per procedūrą pagal SESV 267 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo VD ir SR, C‑339/20 ir C‑397/20, EU:C:2022:703, 56 punktas).

36

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2022 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo VD ir SR, C‑339/20 ir C‑397/20, EU:C:2022:703, 57 punktas).

37

Be to, laikydamasis Europos Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymo, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą (2022 m. spalio 20 d. Sprendimo Centre public d’action sociale de Liège (Sprendimo grąžinti panaikinimas arba galiojimo sustabdymas), C‑825/21, EU:C:2022:810, 35 punktas).

38

Taigi, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibrėžė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, Teisingumo Teismas neturi tikrinti jų tikslumo (2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 50 punktas).

39

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš pirmojo–trečiojo klausimų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nurodytos faktinės aplinkybės yra pareigos bendradarbiauti pažeidimas ir kokias išvadas jis prireikus turi padaryti atsižvelgdamas į nacionalinėje teisėje šio teismo kompetencijai nustatytas ribas. Priešingai, nei teigia IPAT ir kt., šie klausimai nėra hipotetiniai, nes jie yra pagrindinės bylos esmė. Be to, Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos klausimus aiškinant Sąjungos teisę, todėl jis gali tai padaryti nepriimdamas lemiamo sprendimo dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių.

40

Antra, kadangi iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad High Court (Aukštasis teismas) ketina konstatuoti pareigos priimti sprendimą per pagrįstą terminą neįvykdymą, ketvirtasis ir penktasis klausimai negali būti hipotetiniai motyvuojant vien tuo, kad šis teismas dar nepadarė tokios išvados.

41

Trečia, tai, kad IPAT atsižvelgė į X pateiktus medicininius įrodymus ir jų neginčijo, niekaip nepaneigia šeštojo klausimo, susijusio su galima pareiga atlikti papildomą medicininę teismo ekspertizę, svarbos.

42

Ketvirta, prieštaraudami septintojo klausimo priimtinumui IPAT ir kt. ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotas faktines aplinkybes ir šio teismo atliktą šio klausimo svarbos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje vertinimą. Tačiau Teisingumo Teismas neturi vietoj prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo spręsti nei dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, nei dėl tokio vertinimo.

43

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad IPAT ir kt. prieštaravimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

44

Pirmuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta bendradarbiavimo pareiga įpareigoja sprendžiančiąją instituciją gauti, pirma, naujausią informaciją apie visus reikšmingus faktus, susijusius su bendra situacija prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalyje, ir antra, medicininę teismo ekspertizę apie jo psichikos sveikatą, kai yra psichikos sveikatos problemų požymių, galinčių kilti dėl trauminio įvykio šioje kilmės šalyje.

45

Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnis, kaip matyti iš jo pavadinimo, susijęs su „faktų ir aplinkybių įvertinimu“.

46

Pagal šios nuostatos 1 dalį, pirma, valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Antra, valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su jo prašymu susijusią informaciją.

47

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem atskirais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu vertinimu, siekiant nuspręsti, ar, atsižvelgiant į konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, yra įvykdytos esminės sąlygos dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, numatytos Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 64 punktas).

48

Nors pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalį prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti, Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, kad, siekiant nustatyti ir papildyti reikšmingą prašymo informaciją, valstybių narių valdžios institucijos prireikus turi aktyviai su juo bendradarbiauti, nes šioms institucijoms taip pat dažnai gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 65 ir 66 punktus).

49

Kiek tai susiję su šio bendradarbiavimo apimtimi, iš šios nuostatos konteksto, visų pirma iš Direktyvos 2005/85 4 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies, matyti, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų turi būti priimami tinkamai juos išnagrinėjus (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 40 punktas).

50

Konkrečiai kalbant, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 59 punkte, vertinimas, ar nustatytos aplinkybės kelia tokią grėsmę, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, gali pagrįstai baimintis, kad iš tikrųjų jam bus taikomi persekiojimo veiksmai, bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai, nes kyla klausimų dėl žmogaus neliečiamumo ir asmens laisvių, o šie klausimai susiję su pagrindinėmis Sąjungos vertybėmis (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105, 89 ir 90 punktai).

51

Antra, kaip matyti iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies a–c punktų ir 5 dalies, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Prireikus kompetentinga institucija taip pat turi atsižvelgti į pateiktus paaiškinimus, kodėl nebuvo pateikta įrodymų, ir apskritai į tai, ar prašytoju galima tikėti (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 41 punktą).

52

Taip pat reikia priminti, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 58 punkte, pagal Direktyvos 2005/85 28 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepagrįstu tik tuo atveju, jei sprendžiančioji institucija nustato, kad prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso pagal Direktyvą 2004/83 reikalavimų.

53

Taigi, kai asmuo atitinka Direktyvos 2004/83 9 ir 10 ar 15 straipsniuose numatytus tarptautinės apsaugos materialinius reikalavimus, valstybės narės privalo, atsižvelgusios į šioje direktyvoje numatytus nesuteikimo pagrindus, suteikti prašomą tarptautinę apsaugą, nes šios valstybės šiuo klausimu neturi diskrecijos (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C‑556/17, EU:C:2019:626, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Iš šio sprendimo 48–53 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalyje numatyta bendradarbiavimo pareiga reiškia, kad sprendžiančioji institucija, šiuo atveju IPAT, negali tinkamai išnagrinėti prašymų ir todėl pripažinti prašymo nepagrįstu tuomet, kai priimamas sprendimas dėl prašymo, neatsižvelgusi, pirma, į visas svarbias faktines aplinkybes, susijusias su bendra situacija kilmės šalyje, ir, antra, į visas svarbias aplinkybes, susijusias su prašytojo individualiu statusu ir asmenine padėtimi.

55

Kalbant apie svarbias faktines aplinkybes, susijusias su bendra padėtimi kilmės šalyje, pažymėtina, kad iš kartu aiškinamų Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų gauta tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir prireikus šalyse, per kurias jie vyko tranzitu (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 67 punktas).

56

Kiek tai susiję su svarbiomis aplinkybėmis, susijusiomis su prašytojo individualiu statusu ir asmenine padėtimi, reikia priminti, kad Direktyvos 2005/85 nuostatomis neribojamos priemonės, kuriomis gali naudotis kompetentingos valdžios institucijos, visų pirma neatmetama galimybė skirti ekspertizę atliekant faktų ir aplinkybių vertinimą, kad būtų galima tiksliau nustatyti realius prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, su sąlyga, kad tuo atveju, jei skiriama ekspertizė, ji turi būti atliekama laikantis kitų reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų, be kita ko, Chartijos užtikrinamų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 34 ir 35 punktus).

57

Taigi reikalaujamas individualus vertinimas, be kita ko, gali apimti medicininę teismo ekspertizę, jei paaiškėja, kad tokia ekspertizė yra būtina arba svarbi siekiant rūpestingai ir apdairiai įvertinti realius prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, su sąlyga, kad tokios ekspertizės skyrimas atitinka, be kita ko, Chartijoje užtikrinamas pagrindines teises.

58

Iš to matyti, kad sprendžiančioji institucija turi diskreciją, susijusią su tokios ekspertizės būtinybe ir svarba, ir kai ji konstatuoja tokią būtinybę ar svarbą, ji turi bendradarbiauti su prašytoju, kad ją būtų atlikta, paisydama pirmesniame punkte nurodytų ribų.

59

Galiausiai, kadangi iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad High Court (Aukštasis Teismas) konkrečiai klausia, ar šio sprendimo 54–58 punktuose padarytos išvados taikomos ir IPAT, reikia pažymėti, kad šis teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, patikslino, jog iš taikytinų Airijos teisės aktų matyti, kad IPAT turi atlikti išsamią ir ex nunc IPO sprendimų kontrolę, visų pirma jis turi teisę reikalauti, kad teisingumo ir lygybės ministras atliktų tyrimus ar suteiktų jam informacijos, ir kad IPAT gali, be kita ko, remdamasis tokiais įrodymais, patvirtinti IPO sprendimus arba juos panaikinti ir privalomai rekomenduoti suteikti pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą.

60

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad minėtos išvados taip pat taikomos IPAT. Iš tiesų atliekant tokią IPAT sprendimo motyvų pagrįstumo kontrolę reikia gauti ir išnagrinėti tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalyje buvusią padėtį, kuria, be kita ko, grindžiamas šis sprendimas, taip pat galimybę nurodyti taikyti tyrimo priemones, kad būtų galima priimti sprendimą ex nunc. Taigi gali būti reikalaujama, kad IPAT gautų ir ištirtų tokią tikslią ir naujausią informaciją, įskaitant medicininę teismo ekspertizę, kuri laikoma svarbia ar būtina.

61

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal šioje nuostatoje nustatytą pareigą bendradarbiauti sprendžiančioji institucija turi gauti tikslią ir naujausią informaciją apie visus svarbius faktus, susijusius su bendra padėtimi prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalyje, taip pat teismo ekspertizės dėl prašytojo psichinės sveikatos išvadą, jeigu yra įrodymų, kad psichikos sveikatos problemų gali kilti dėl trauminio įvykio toje kilmės šalyje ir jeigu tokia ekspertizė yra būtina arba svarbi siekiant įvertinti tikrąjį prašytojo tarptautinės apsaugos poreikį, su sąlyga, kad tokia ekspertizės atlikimo tvarka visų pirma atitinka Chartijoje garantuojamas pagrindines teises.

62

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vien konstatavimas, jog vykdant nacionalinėje teisėje numatytą antros pakopos teisminę kontrolę buvo pažeista šioje nuostatoje numatyta pareiga bendradarbiauti, turi lemti sprendimo atmesti skundą, pateiktą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, panaikinimą, o gal tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti įpareigotas įrodyti, kad sprendimas atmesti skundą galėjo būti kitoks, jei tokio pažeidimo nebūtų buvę.

63

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šiame prašyme ir atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą pateiktą informaciją IPAT turi būti laikomas pirmosios instancijos teismu, kuriam patikėtos Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje numatytos teisminės kontrolės užduotys. Būtent kaip toks jis turi atlikti šio sprendimo 59 punkte nurodytą visapusišką peržiūrą, o tai reiškia, kad jis yra kompetentingas priimti sprendimą ex nunc, remdamasis jam pateiktais (prireikus jo prašymu) įrodymais, ir kad, remdamasis šiais įrodymais, jis yra įgaliotas patvirtinti arba panaikinti IPO sprendimą ir prireikus privalomai rekomenduoti suteikti pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą. Reikia pridurti, kad Teisingumo Teisme nebuvo teigiama ir iš jo turimos bylos medžiagos nematyti, kad IPO sprendimų, kuriais atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, teisminė kontrolė, kurią turi atlikti IPAT, neatitinka šio 39 straipsnio reikalavimų.

64

Iš šio prašymo ir atsakymo matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo ruožtu turi būti laikomas antrosios pakopos teismu, kuriam pavesta, kaip jis patikslino, vykdyti tik ribotą IPAT sprendimų kontrolę dėl kompetencijos viršijimo, esminių teisinių ar faktinių klaidų, tokio sprendimo neracionalumo ar neproporcingumo ir proceso teisingumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo ir tokio neteisėtumo konstatavimo atveju – šiuos sprendimus panaikinti ir grąžinti bylas pastarajam teismui.

65

Kaip dar pažymėjo šis teismas, vis dėlto jis turi nepriimti sprendimo dėl tokio panaikinimo ir bylos grąžinimo, jei paaiškėtų, kad net nesant konstatuoto pažeidimo IPAT sprendimas nebūtų galėjęs būti kitoks. Iš tiesų pagal Airijos teisę šalis, prašanti panaikinti šį sprendimą, privalo įrodyti, kad, nesant šio neteisėtumo, minėtas sprendimas būtų buvęs kitoks.

66

Kadangi Direktyvoje 2005/85 nėra jokios taisyklės, susijusios su galimybe pateikti apeliacinį skundą dėl sprendimo dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, arba aiškiai reglamentuojančios galimo apeliacinio skundo tvarką, reikia konstatuoti, kad minėtu 39 straipsniu, siejamu su Chartijos 18 ir 47 straipsniais, suteikiama apsauga apsiriboja viena teismine teisių gynimo priemone ir nereikalauja sukurti kelių teismų pakopų (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑180/17, EU:C:2018:775, 33 punktą).

67

Todėl, nesant Sąjungos taisyklių šiuo klausimu, kiekvienos valstybės narės vidaus teisinėje sistemoje, remiantis procesinio savarankiškumo principu, turi būti nuspręsta, ar įsteigti antrosios pakopos teismą, kuris nagrinėtų apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dėl skundo, kuriuo prašoma panaikinti sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, ir, jei taip, nustatyti šios antrosios pakopos teismo proceso taisykles, su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie(Apeliacinio skundo sustabdomasis poveikis), C‑180/17, EU:C:2018:775, 34 ir 35 punktus ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 42 punktą).

68

Dėl lygiavertiškumo principo reikia pažymėti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo jam pateiktą klausimą matyti, kad šio sprendimo 64 ir 65 punktuose nurodytos proceso taisyklės visada taikomos šio teismo vykdomai antrosios pakopos kontrolei: tiek tuomet, kai situacijai taikoma Sąjungos teisė, tiek kai ji patenka į vidaus teisės taikymo sritį.

69

Dėl veiksmingumo principo reikia pažymėti, kad, neatrodo, jog dėl pareigos įrodyti, kad nesant konstatuoto bendradarbiavimo pareigos pažeidimo IPO ir (arba) IPAT sprendimas galėjo būti kitoks, taptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

70

Iš tiesų, viena vertus, tokia pareiga reiškia ne tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi įrodyti, jog sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nebūtų šio pažeidimo, o tik tai, kad negalima atmesti galimybės, jog sprendimas galėjo būti kitoks.

71

Kita vertus, jeigu iš karto paaiškėja arba jeigu kompetentingai institucijai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pavyksta įrodyti, prireikus atsakant į tarptautinės apsaugos prašytojo argumentus, kad net ir nesant minėto pažeidimo sprendimas jokiu būdu nebūtų galėjęs būti kitoks, neatrodo, kad egzistuoja pagal Sąjungos teisę suteiktos teisės, kurių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Taigi taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats atlieka minėto sprendimo pagrįstumo kontrolę, todėl tokiu atveju panaikinus ir grąžinus bylą IPAT ši kontrolė galėtų būti dubliuojama, o procesas be reikalo būtų vilkinamas.

72

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: vien konstatavimas, jog vykdant nacionalinėje teisėje numatytą antrosios pakopos teisminę kontrolę buvo pažeista šioje nuostatoje numatyta pareiga bendradarbiauti, nebūtinai turi lemti sprendimo atmesti skundą, pateiktą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, panaikinimą, kai tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti įpareigotas įrodyti, kad sprendimas atmesti skundą galėjo būti kitoks, jei tokio pažeidimo nebūtų buvę.

73

Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 2 dalis ir 39 straipsnio 4 dalis, turi būti aiškinama taip, kad terminai nuo, pirma, prieglobsčio prašymo pateikimo iki, antra, sprendžiančiosios institucijos ir kompetentingo pirmosios instancijos teismo sprendimų priėmimo gali būti pateisinti per šiuos terminus valstybėje narėje padarytais teisės aktų pakeitimais, ir, jei taip nėra, ar tam tikrais atvejais dėl vieno ar kito iš šių terminų nepagrįstumo gali būti panaikintas kompetentingo pirmosios instancijos teismo sprendimas.

74

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 89–93 punktuose, iš Direktyvos 2005/85 struktūros, sistemos ir tikslų visų pirma matyti, kad atitinkamai jos 23 straipsnio 2 dalyje ir 39 straipsnio 4 dalyje numatytus terminus reikia skirti: pirmasis taikomas administracinei procedūrai, o antrasis – teismo procesui.

75

Be to, kaip matyti ir iš šių nuostatų teksto, minėti terminai nėra privalomi priimant sprendimą.

76

Galiausiai, kadangi pirmojoje iš šių nuostatų numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad administracinė procedūra būtų baigta kuo greičiau, antrojoje iš jų valstybėms narėms aiškiai leidžiama nustatyti terminus, per kuriuos kompetentingas teismas turi išnagrinėti sprendžiančiosios institucijos sprendimą, o Direktyvos 2005/85 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tiek valstybės narės, tiek prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl prašymų būtų priimami kuo greičiau, šioje direktyvoje reikalaujama skubiai nagrinėti tiek tarptautinės apsaugos prašymus, tiek skundus, pateiktus, be kita ko, dėl sprendimų atmesti tokius prašymus.

77

Iš tiesų, siekiant užtikrinti, kad galimybė gauti tarptautinės apsaugos statusą būtų veiksminga, reikia, kad prašymas būtų išnagrinėtas per pagrįstą terminą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo N., C‑604/12, EU:C:2014:302, 45 punktą). Be to, iš paties Chartijos 47 straipsnio teksto matyti, kad dėl veiksmingos teisminės gynybos reikalaujama, kad teismas asmens bylą išnagrinėtų, be kita ko, per kuo trumpesnį laiką.

78

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar sprendimai, kuriuos atitinkamai administracinės stadijos pabaigoje priėmė IPO, o pirmosios instancijos teismo proceso pabaigoje – IPAT, buvo priimti per pagrįstą terminą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

79

Dėl šių aplinkybių pažymėtina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog jeigu procedūros trukmė nėra nustatyta Sąjungos teisės nuostatoje, termino, per kurį buvo priimtas atitinkamas aktas, pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybių visumą ir, be kita ko, į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo SATCEN / KF, C‑14/19 P, EU:C:2020:492, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80

Tačiau prie kiekvienos bylos aplinkybių nepriskiriami teisės aktų pakeitimai, padaryti valstybėje narėje, kol byla buvo nagrinėjama administracinėje ar teisminėje stadijoje. Iš tiesų iš šio sprendimo 76 ir 77 punktuose išdėstytų argumentų matyti, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad šios procedūros būtų užbaigtos kuo greičiau ir bet kuriuo atveju per pagrįstą terminą. Todėl, pateisindamos galimus šio reikalavimo pažeidimus, jos negali remtis jų kompetencijai priskiriamomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, teisės aktų pakeitimais.

81

Vis dėlto, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 103–105 punktuose, galimas reikalavimo nagrinėti bylas per pagrįstą terminą tarptautinės apsaugos srityje pažeidimas tiek administracinėje, tiek teismo stadijoje savaime negali lemti to, kad panaikinamas sprendimas, kuriuo atmestas skundas dėl sprendimo, kuriuo nepatenkintas tarptautinės apsaugos prašymas, panaikinimo, nebent dėl pagrįsto termino viršijimo buvo pažeista teisė į gynybą.

82

Iš tiesų, kadangi sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų pagrįstumo turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į Direktyvoje 2004/83 numatytus materialinius tokios apsaugos suteikimo kriterijus, pagrįsto termino nesilaikymas, nesant įrodymų, kad pernelyg ilga administracinės ar teisminės procedūros trukmė turėjo įtakos ginčo baigčiai, negali lemti ginčijamo administracinio ar teismo sprendimo panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, C‑414/12 P, nepaskelbtas, EU:C:2014:301, 84 punktą).

83

Tačiau jei yra įrodymų, kad pernelyg ilga administracinės procedūros arba teismo proceso trukmė galėjo turėti įtakos bylos baigčiai, pagrįsto termino nesilaikymas gali lemti ginčijamo administracinio ar teismo sprendimo panaikinimą, be kita ko, kai dėl šio nesilaikymo pažeidžiama teisė į gynybą, kuri yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑110/10 P, EU:C:2011:687, 47–52 punktus).

84

Taigi, nors Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad dėl vieno ar kito iš dviejų pagrindinėje byloje nagrinėjamų terminų nepagrįstumo buvo pažeista X teisė į gynybą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti šią aplinkybę.

85

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 2 dalis ir 39 straipsnio 4 dalis, turi būti aiškinama taip:

86

Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pirminiame tarptautinės apsaugos prašyme pateiktas melagingas pareiškimas, kurį prieglobsčio prašytojas paaiškino ir atsiėmė, kai tik atsirado galimybė, yra toks, dėl kurio savaime negalima nustatyti bendro prieglobsčio prašytojo patikimumo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

87

Pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalį, kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti savo prašymą, ir kai tam tikri prašytojo pareiškimų aspektai nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei tenkinamos šios nuostatos a–e punktuose išvardytos sąlygos.

88

Šios kumuliacinės sąlygos susijusios su tuo, kad prašytojas nedelsdamas pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, iš tikrųjų stengėsi pagrįsti savo prašymą, pateikė visą turimą svarbią informaciją, pateikė patenkinamą paaiškinimą, kodėl nėra kitų įrodymų, prašytojo pareiškimai laikomi nuosekliais ir tikėtinais, jiems neprieštarauja žinoma ir su jo prašymu susijusi bendra ir konkreti informacija ir buvo galima įrodyti bendrą prašytojo patikimumą.

89

Taigi iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies matyti, kad, kai šios nuostatos a–e punktuose išvardytos sąlygos nėra įvykdytos kumuliatyviai, prieglobsčio prašytojų pareiškimus, kurie nėra pagrįsti įrodymais, gali reikėti patvirtinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2406, 51 punktą).

90

Iš to matyti, kad bendras prieglobsčio prašytojo patikimumas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant per Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalyje numatytą pirmąjį vertinimo etapą, susijusį su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, patikrinti, ar reikia patvirtinti prieglobsčio prašytojų pareiškimus.

91

Reikia konstatuoti, kad konkrečiu atveju padarytos išvados, susijusios su Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies a–d punktuose nurodytomis sąlygomis, gali turėti įtakos vertinant šios nuostatos e punkte nurodytą bendrą prašytojo patikimumą.

92

Tokiomis aplinkybėmis, kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 109 punkte, vertinant bendrą prieglobsčio prašytojo patikimumą reikia atsižvelgti ne tik į minėtas Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies a–d punktuose nurodytas sąlygas, bet ir, kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė, atliekant bendrą ir individualų vertinimą atsižvelgti į visas kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

93

Žinoma, atliekant tokią analizę, pradiniame tarptautinės apsaugos prašyme esantis melagingas pareiškimas yra reikšminga aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti. Vis dėlto vien ši aplinkybė negali užkirsti kelio bendrai įrodyti prašytojo patikimumą. Iš tiesų taip pat svarbu tai, kad prieglobsčio prašytojas, gavęs galimybę, paaiškino ir atsiėmė šį melagingą pareiškimą, vietoj šio melagingų pareiškimų nurodyti reikalavimai ir vėlesnis prieglobsčio prašytojo elgesys.

94

Galiausiai, jeigu įvertinus visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes būtų neįmanoma įrodyti bendro prieglobsčio prašytojo patikimumo, įrodymais nepatvirtintiems jo pareiškimams gali prireikti patvirtinimo – tokiu atveju atitinkamai valstybei narei gali tekti pareiga bendradarbiauti su šiuo prašytoju, kaip priminta, be kita ko, šio sprendimo 47 ir 48 punktuose, kad būtų galima surinkti visą informaciją, galinčią pagrįsti prieglobsčio prašymą.

95

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į septintąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip: pirminiame tarptautinės apsaugos prašyme pateiktas melagingas pareiškimas, kurį prieglobsčio prašytojas paaiškino ir atsiėmė, kai tik atsirado galimybė, nėra toks, kad dėl jo nebūtų galima nustatyti bendro prieglobsčio prašytojo patikimumo, kaip apibrėžta šioje nuostatoje.

96

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: