–

AR, atstovaujamo radca prawny R. Lewandowski,

–

KP, atstovaujamo radca prawny L. Nawrocki,

–

RD Sp. z o.o., atstovaujamos radca prawny G. Stasiak,

–

SI S.A., atstovaujamos radca prawny M. Nycz,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, P. Busche ir M. Hellmann,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos U. Małecka, B. Sasinowska ir H. Tserepa-Lacombe,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 18 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 3 straipsniu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant šešias bylas tarp motorinių transporto priemonių savininkų ir asmenų, atsakingų už jų transporto priemonėms padarytą žalą, civilinės atsakomybės draudikų – atitinkamai tarp AR ir PK S.A. bei CR, tarp BF ir SI S.A., tarp ZN ir MB S.A., tarp NK sp. z o.o. s.k. ir PK S.A., tarp KP ir SI ir tarp RD sp. z o.o. ir EZ S.A., – dėl prašymų atlyginti šią žalą.

3

Direktyvos 2009/103 30 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Teisė pasinaudoti draudimo sutartimi ir tiesiogiai pateikti reikalavimą atlyginti žalą draudimo įmonei yra labai svarbi ginant nukentėjusį asmenį motorinės transporto priemonės sukelto įvykio atveju. Siekiant palengvinti veiksmingą ir greitą žalos sureguliavimą bei kiek įmanoma išvengti brangiai kainuojančių teismo procesų, teisė tiesiogiai pareikšti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei turėtų būti numatyta visiems asmenims, nukentėjusiems motorinių transporto priemonių sukeltuose įvykiuose.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Pareiga apdrausti transporto priemones“ nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, [susijusi su jų eismu].

Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos nustatomos remiantis pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis.

<…>

Pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui.“

5

Pagal šios direktyvos 5 straipsnį kiekviena valstybė narė gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų, dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį.

6

Šios direktyvos 9 straipsnio „Mažiausios sumos“ 1 dalyje numatyta:

„Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip:

<…>“

7

Direktyvos 2009/103 18 straipsnis „Teisė pareikšti tiesioginį ieškinį“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad nukentėjusiosios šalys pagal 3 straipsnį apdraustos transporto priemonės sukeltuose įvykiuose, turėtų teisę tiesiogiai pareikšti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.“

8

1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Civilinio kodekso įstatymas) (Dz. U., 1964, Nr. 16, pozicija 93) pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos (toliau – Civilinis kodeksas) 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Žala turi būti atlyginama nukentėjusiosios šalies pasirinkimu atkuriant ankstesnę būklę arba sumokant atitinkamą pinigų sumą. Tačiau jeigu ankstesnės būklės atkūrimas būtų neįmanomas arba tai sukeltų pernelyg didelių sunkumų ar išlaidų žalą atlyginti privalančiam asmeniui, nukentėjusiosios šalies reikalavimas apsiriboja pinigine išmoka.“

9

Civilinio kodekso 822 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudikas įsipareigoja sumokėti sutartyje nurodytą kompensaciją už tretiesiems asmenims, prieš kuriuos draudėjas ar apdraustasis atsako, padarytą žalą.

<…>

4.   Asmuo, turintis teisę į žalos atlyginimą dėl įvykio, kuriam taikoma civilinės atsakomybės draudimo sutartis, gali pareikšti reikalavimą tiesiogiai draudikui.“

10

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą teisme Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija) nagrinėjamos šešios bylos. Penkiose iš jų ieškovai yra atitinkamai BF, ZN, NK, KP ir RD, ir kiekvienas jų prašo atlyginti žalą, patirtą dėl jų transporto priemonei per eismo įvykį padarytos žalos. Šeštoje byloje AR prašo atlyginti jo transporto priemonei padarytą žalą nukritus garažo durims.

11

Ieškovai pagrindinėje byloje savo žalą įvertino remdamiesi remonto išlaidomis, atitinkančiomis originalių atsarginių dalių ir darbo jėgos, reikalingų apgadintai transporto priemonei taisyti, rinkos vertę. Kadangi atitinkamų transporto priemonių remontas dar nėra atliktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šias remonto išlaidas laiko „hipotetinėmis“. Atsakovės pagrindinėje byloje, t. y. asmenų, privalančių atlyginti ieškovams pagrindinėje byloje žalą, civilinę atsakomybę draudžiančios draudimo įmonės, savo ruožtu teigia, kad ši kompensacija negali viršyti faktiškai patirtos žalos sumos, apskaičiuotos taikant vadinamąjį „diferencinį“ metodą. Pagal šį metodą ši suma turi atitikti skirtumą tarp vertės, kurią būtų turėjusi transporto priemonė, jeigu nebūtų įvykęs eismo įvykis ir ji nebūtų buvusi apgadinta, ir faktinės apgadintos transporto priemonės vertės. Draudimo įmonių teigimu, į remonto išlaidas galima atsižvelgti tik įrodžius, kad jos iš tikrųjų buvo patirtos.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal nacionalinę teisę žalos atlyginimu siekiama išmokėti nukentėjusiajai šaliai sumą, atitinkančią skirtumą tarp sugadinto daikto vertės ir vertės, kurią jis būtų turėjęs, jei žala nebūtų padaryta, tačiau neleidžiant tam asmeniui praturtėti.

13

Jis pažymi, kad pagal Lenkijos jurisprudenciją apgadintos transporto priemonės savininkui mokėtina kompensacija turi būti apskaičiuojama remiantis hipotetinėmis tos transporto priemonės remonto išlaidomis, nepaisant to, ar jos savininkas ją iš tikrųjų atidavė taisyti, ar ketina tai daryti. Kompensacija, kai atsižvelgiama į tokias hipotetines remonto išlaidas, kurios gerokai viršija patirtos žalos sumą, nustatytą taikant diferencinį metodą, yra mokama net tiems nukentėjusiems asmenims, kurie jau pardavė savo apgadintą transporto priemonę ir dėl to nenaudos šios kompensacijos tam, kad ją pataisytų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl tokios praktikos tokie asmenys nepagrįstai praturtėja visų kitų draudėjų, ant kurių draudimo įmonės, reikalaudamos mokėti vis didesnes įmokas, perkelia šias pernelyg didelių kompensacijų išlaidas, nenaudai.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokia jurisprudencija kritikuotina, nes kai kuriais atvejais leidžia nukentėjusiajai šaliai nepagrįstai praturtėti, bet ji gali būti pateisinama specialia Sąjungos teisėje numatyta per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga. Jis mano, kad būtina išaiškinti nukentėjusio asmens teisių, kylančių iš Direktyvos 2009/103 18 straipsnyje numatytos teisės pareikšti tiesioginį ieškinį draudimo įmonei, apimtį.

15

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl šios teisės apimties, atsižvelgiant į tai, kad pagal Lenkijos teisę ieškiniu, pareikštu už žalą atsakingam asmeniui, nukentėjusio asmens nuožiūra gali būti siekiama arba piniginės kompensacijos, arba to, kad apgadinta transporto priemonė būtų pataisyta, t. y. natūrinės prievolės, nors Civilinio kodekso 822 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo įmonė gali būti skolininkė tik piniginės prievolės atžvilgiu.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias iš nukentėjusio asmens, norinčio pareikšti tiesioginį ieškinį draudimo įmonei, atimama teisė pasinaudoti vienu iš nacionalinėje teisėje numatytų žalos atlyginimo būdų. Savo ruožtu jis yra linkęs manyti, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai.

17

Vis dėlto jam taip pat kyla klausimas dėl nukentėjusio asmens draudikui pareikšto tiesioginio ieškinio, kuriuo jis reikalauja pataisyti jo transporto priemonę, dalyko. Iš tiesų būtų galima arba neatsižvelgti į iš Civilinio kodekso 822 straipsnio 1 dalies kylančią taisyklę, pagal kurią draudiko prievolė yra tik piniginio pobūdžio, ir leisti nukentėjusiam asmeniui reikalauti, kad draudikas užsiimtų jo apgadintos transporto priemonės remontu, arba pripažinti nukentėjusio asmens teisę reikalauti, kad draudikas, užuot užsiėmęs remontu, išmokėtų tam reikalingą sumą.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra linkęs pritarti antrajam variantui. Vis dėlto jam taip pat kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama taikyti nacionalinės teisės normas, pagal kurias nukentėjusiam asmeniui išmokėti jo transporto priemonei remontuoti reikalingas lėšas galima su sąlygomis, kuriomis siekiama užkirsti kelią tam, kad jis galėtų naudoti šias lėšas su remontu nesusijusiais tikslais ir pasinaudotų situacija, kai dėl eismo įvykio jo turtas padidėja. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar teisė reikalauti, kad draudikas išmokėtų lėšas, reikalingas apgadintos transporto priemonės remontui, taip pat turi būti pripažinta tokios transporto priemonės savininkui, kuris ją jau pardavė, todėl faktiškai negali jos taisyti.

19

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakymai į prejudicinius klausimus taip pat turi reikšmės sprendžiant pagrindinę bylą, kurioje AR yra ieškovas, nors žala, transporto priemonei padaryta nukritus garažo durims, nepatenka į Direktyvos 2009/103 taikymo sritį. Atsižvelgiant į „lygybės prieš įstatymą“ principą, jam atrodo pagrįsta tokiai bylai taikyti tuos pačius principus, kurie taikomi kitose pagrindinėse bylose.

20

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Teisingumo Teismui pateiktose pastabose RD tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes prejudiciniais klausimais iš tikrųjų siekiama užginčyti Lenkijos teisėje nustatytą civilinės atsakomybės draudimo, taikomo su motorinių transporto priemonių eismu susijusiems nelaimingiems įvykiams, reglamentavimo tvarką. Savo ruožtu Lenkijos vyriausybė pažymi, kad ieškiniais pagrindinėse bylose siekiama ne atkurti ieškovų pagrindinėse bylose transporto priemonių būklę, o išmokėti jiems piniginę kompensaciją, todėl du pirmieji klausimai turi būti laikomi hipotetiniais ir nepriimtinais.

22

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose nustatyti visų pirma transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri privalo būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo K. S. (Sugadintos transporto priemonės vilkimo išlaidos), C‑707/19, EU:C:2021:405, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Vis dėlto šiuo atveju prejudiciniai klausimai nėra susiję su pirmesniame punkte nurodytomis sritimis. Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta tam tikra tvarka, susijusi su asmenų, patyrusių žalą per eismo įvykį, naudojimusi šiame straipsnyje pripažinta teise tiesiogiai pareikšti ieškinį už žalą atsakingo asmens draudikui.

24

Be to, Lenkijos vyriausybės argumento, kad ieškiniai pagrindinėse bylose, susiję ne su apgadintų transporto priemonių būklės atkūrimu, o su piniginės kompensacijos mokėjimu, nepakanka siekiant įrodyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmieji du klausimai yra hipotetiniai.

25

Iš to teismo pateiktos informacijos, apibendrintos šio sprendimo 13–17 punktuose, matyti, kad jis gerai žino, jog ieškiniais pagrindinėse bylose siekiama, kad būtų sumokėta piniginė kompensacija. Vis dėlto jis nori sužinoti, be kita ko, ar Direktyvos 2009/103 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, kai valstybės narės teisės aktuose numatyta, jog nukentėjęs asmuo gali iš už žalą atsakingo asmens savo nuožiūra reikalauti sumokėti piniginę kompensaciją arba atkurti apgadintos transporto priemonės būklę, nukentėjęs asmuo, pasinaudodamas teise pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui, apdraudusiam už žalą atsakingo asmens civilinę atsakomybę, gali reikalauti iš draudiko piniginės kompensacijos, kuri būtų apskaičiuojama remiantis ne vadinamuoju „diferenciniu“ metodu, o išlaidomis, būtinomis transporto priemonės būklei atkurti.

26

Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu ir nėra hipotetiniai.

27

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, pagrindinėje byloje tarp AR ir PK bei CR siekiama, kad būtų atlyginta žala, transporto priemonei padaryta dėl garažo durų kritimo.

28

Direktyva 2009/103 siekiama apsaugoti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis, ir šį tikslą Sąjungos teisės aktų leidėjas nuolat siekė sustiprinti (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo K.S. (Sugadintos transporto priemonės vilkimo išlaidos), C‑707/19, EU:C:2021:405, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Vis dėlto akivaizdu, kad asmens, kuris valdo garažą, civilinė atsakomybė dėl garažo durų kritimo ant motorinės transporto priemonės kyla ne dėl atitinkamos transporto priemonės sukeltos žalos, o dėl žalos, padarytos transporto priemonei nukritus pastato daliai. Darytina išvada, kad, kaip pripažįsta pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinės bylos tarp AR ir PK bei CR faktinės aplinkybės nepatenka į Direktyvos 2009/103 taikymo sritį.

30

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, atsižvelgiant į „lygybės prieš įstatymą“ principą, jam atrodo pagrįsta tokiam ginčui taikyti tas pačias taisykles, kokios taikomos kitoms pagrindinėms byloms. Dėl to, kad nacionalinis teismas apsiriboja tik pasekmių, kurių gali kilti iš šio sprendimo pagal Lenkijos teisėje pripažintą principą, nurodymu, pakanka priminti, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti nacionalinės teisės ir taikyti teisės normas konkrečiai situacijai, nes šios užduotys tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Vikingo Fővállalkozó, C‑610/19, EU:C:2020:673, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. sausio 9 d. Nutarties A.T.S. 2003, C‑289/22, EU:C:2023:26, 29 punktą). Vadinasi, šių argumentų nepakanka, kad būtų nustatyta, jog egzistuoja ryšys tarp pirmosios bylos dalyko ir prašomo Sąjungos teisės išaiškinimo.

31

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, išskyrus tiek, kiek susijęs su AR ir PK bei CR ginču, kurio atžvilgiu jis yra nepriimtinas.

32

Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2009/103 18 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 3 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias asmeniui, kurio transporto priemonė buvo apgadinta per eismo įvykį, pareiškus tiesioginį ieškinį už eismo įvykį atsakingo asmens draudikui, vienintelis būdas gauti žalos atlyginimą iš draudiko yra piniginės kompensacijos mokėjimas, ir kokios pareigos šiuo atveju kyla iš šių nuostatų, kiek tai susiję su šios kompensacijos apskaičiavimo tvarka ir jos mokėjimo sąlygomis.

33

Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo, išskyrus išimtis, kurias jos gali numatyti pagal šios direktyvos 5 straipsnį, imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

34

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nenurodžius priešingai, penkios pagrindinės bylos, dėl kurių prašymas priimti prejudicinį sprendimą pripažintas priimtinu, nėra susijusios su asmenimis ar transporto priemonėmis, dėl kurių Lenkijos Respublika būtų pasinaudojusi šiame 5 straipsnyje numatytomis galimybėmis nukrypti.

35

Kalbant apie Direktyvos 2009/103 18 straipsnyje įtvirtintą nukentėjusių asmenų teisę pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui, reikia konstatuoti, kad pagal šią nuostatą nedraudžiama nacionalinėje teisėje numatyti, kad šis būdas gauti žalos atlyginimą gali būti tik piniginio pobūdžio prievolė.

36

Reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 30 konstatuojamosios dalies matyti, jog ši teisė reiškia, kad nukentėjęs asmuo draudimo įmonės atžvilgiu gali tiesiogiai remtis draudimo sutartimi. Vadinasi, tokio ieškinio dalykas gali būti tik atsakingo asmens draudiko tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui vykdoma prievolė, kurią draudikas, laikydamasis draudimo sutarties ribų, būtų turėjęs įvykdyti jo apdraustam asmeniui.

37

Taigi, kai draudimo sutartyje apibrėžta draudiko prievolė yra išimtinai piniginė, pagal šios direktyvos 18 straipsnį nedraudžiama, kad nukentėjusio asmens draudikui pareikšto tiesioginio ieškinio dalykas būtų piniginės kompensacijos išmokėjimas.

38

Kaip savo išvados 52 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tai, kad, be kita ko, Direktyvos 2009/103 9 straipsnyje nustatyta mažiausia privaloma apsauga, numatant mažiausias žalos atlyginimo sumas, patvirtina tokį aiškinimą.

39

Taip yra ir pagal šios direktyvos 18 straipsnį pagrindinėje byloje pareikštų tiesioginių ieškinių atveju, nes, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos, Civilinio kodekso 822 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudiko prievolės gali būti tik piniginės.

40

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai taip pat yra susiję su tokios piniginės kompensacijos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, be kita ko, su galimybe susieti tokios draudiko mokamos kompensacijos mokėjimą su sąlygomis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų panaudos kompensaciją savo automobilio taisymui, o tai reikštų, kad kompensacija neatitinka apgadintos transporto priemonės remonto išlaidų, kai šis asmuo parduoda transporto priemonę tokios būklės, kokios ji yra.

41

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nacionaliniai teismai turi teisę užtikrinti, kad pagal Europos Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių apsauga neleistų nepagrįstai praturtėti tų teisių turėtojams (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Balgarska Narodna Banka, C‑501/18, EU:C:2021:249, 125 punktas ir 2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 94 punktas).

42

Atsižvelgiant į tai reikia taip pat priminti, jog pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe apimtis. Pirmąją apibrėžia ir garantuoja Sąjungos teisės aktai, o antrąjį iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė (2021 m. gegužės 20 d. (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo K.S. (Sugadintos transporto priemonės vilkimo išlaidos), C‑707/19, EU:C:2021:405, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Taigi, Sąjungos teisės aktais nesiekiama suderinti valstybių narių civilinės atsakomybės sistemų, nes valstybės narės iš esmės gali laisvai nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo K.S. (Sugadintos transporto priemonės vilkimo išlaidos), C‑707/19, EU:C:2021:405, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Todėl, kaip priminta šio sprendimo 22 punkte, pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose visų pirma nustatyti transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri privalo būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą.

45

Vis dėlto valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Sąjungos teisės aktų veiksmingumo, be kita ko, ex officio nesuteikiant nukentėjusiam asmeniui teisės gauti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teikiamo žalos atlyginimo arba šią teisę neproporcingai apribojant (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo K.S. (Sugadintos transporto priemonės vilkimo išlaidos), C‑707/19, EU:C:2021:405, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Van Ameyde España, C‑923/19, EU:C:2021:475, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Reikia pažymėti, kad kai įgyvendindamas savo teisę pareikšti tiesioginį ieškinį už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės draudikui nukentėjęs asmuo reikalauja, kad jo naudai būtų atlikta draudimo sutartyje numatyta draudiko prievolė, šios prievolės vykdymui gali būti taikomos tik šioje sutartyje aiškiai numatytos sąlygos.

47

Todėl, kaip savo išvados 62 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šio sprendimo 40 punkte nurodytos sąlygos negali panaikinti ar apriboti iš Direktyvos 2009/103 3 straipsnio kylančios draudiko pareigos padengti visą žalą, kurią už ją atsakingas asmuo turi mokėti nukentėjusiam asmeniui, nes priešingu atveju būtų pakenkta šios direktyvos 18 straipsnyje numatytos teisės pareikšti tiesioginį ieškinį veiksmingumui.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2009/103 18 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 3 straipsniu, turi būti aiškinamas taip:

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 18 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 3 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip: