–

QE, atstovaujamo avocat S. Viaud,

–

Caisse régionale de Crédit mutuel de Loire-Atlantique et du Centre Ouest, atstovaujamos avocate M.-A. Doumic-Seiller,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères ir N. Vincent,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant QE ginčą su Caisse régionale de Crédit mutuel de Loire-Atlantique et du Centre Ouest, pagal Prancūzijos teisę įsteigta banko įstaiga (toliau – bankas), dėl QE gyvenamojoje vietoje įvykdyto turto arešto po to, kai bankas nutraukė šių dviejų šalių sudarytą paskolos sutartį.

3

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

4

Šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

5

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Code de la consommation (Vartotojų kodeksas, Prancūzija) L. 132-1 straipsnyje buvo numatyta, kad verslininkų su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos, kuriomis siekiama ryškaus neatitikimo tarp sutarties šalių teisių ir pareigų vartotojų nenaudai ar dėl kurių atsiranda toks ryškus neatitikimas, yra nesąžiningos.

6

2006 m. gegužės 17 d. notariškai patvirtintu aktu bankas suteikė QE 209109 eurų dydžio paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti, grąžinamą per 20 metų.

7

Paskolos sutarties bendrosiose sąlygose buvo numatyta, kad bankas gali nutraukti paskolos sutartį, o dėl to mokėtinos sumos turėtų būti sumokėtos nedelsiant, netaikant jokių formalumų ir nepateikiant raginimo įvykdyti pareigą, kai daugiau nei 30 dienų vėluojama sumokėti pagrindinės paskolos sumos įmoką, palūkanas ar kitus mokesčius. Be to, paskolos sutartyje taip pat buvo numatyta, kad QE gali prašyti pakeisti mėnesinių įmokų terminus, kad prireikus galėtų išvengti įmokos nesumokėjimo rizikos.

8

Atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo sumokėta nei 904,5 EUR paskolos įmoka, kuri turėjo būti sumokėta 2012 m. gruodžio 10 d., nei 2013 m. sausio mėn. paskolos įmoka, 2013 m. sausio 29 d. bankas, remdamasis pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartimi, nutraukė šią sutartį prieš terminą prieš tai neparaginęs įvykdyti pareigos, ir 2015 m. rugsėjo 17 d. jo prašymu buvo areštuotas QE būstas.

9

2015 m. spalio 13 d. paskolos gavėjas kreipėsi į vykdymą užtikrinantį teismą dėl arešto procedūros panaikinimo ir nurodė, kad turto arešto akte buvo pažeidimų.

10

QE prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė kasacinį skundą dėl 2019 m. spalio 3 d.Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas, Prancūzija) sprendimo, kuriame šis atsisakė pripažinti pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties nutraukimo sąlygą nesąžininga. QE, be kita ko, teigia, kad šios sutarties sąlyga, kurioje numatytas atleidimas nuo raginimo įvykdyti pareigą, yra nesąžininga sąlyga, atsižvelgiant į 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) nustatytus kriterijus.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal jo suformuotą jurisprudenciją iš pagrindinėje byloje taikomos redakcijos Civilinio kodekso 1134, 1147 ir 1184 straipsnių matyti, kad nors piniginės sumos paskolos sutartyje gali būti numatyta, kad paskolos gavėjui, kuris nėra verslininkas, nevykdant pareigų sutartis gali būti nutraukta, kreditorius negali tuo remtis, jei nepateikiamas raginimas (ir juo nesivadovaujama) įvykdyti pareigas, nurodant terminą, per kurį skolininkas turi tam užkirsti kelią. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad sutinka, jog galima nukrypti nuo šio reikalavimo dėl raginimo įvykdyti pareigą, į sutartį įtraukiant aiškią ir nedviprasmišką sąlygą, jei vartotojas informuojamas apie savo pareigų nesilaikymo pasekmes.

12

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, pirma, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnį, paskolos sutartyje gali būti numatytas atleidimas nuo raginimo įvykdyti pareigą nutraukiant paskolos sutartį prieš terminą. Antra, jam kyla abejonių dėl šios sutarties sąlygos, pagal kurią sutartis automatiškai nutraukiama tuo atveju, kai daugiau nei 30 dienų vėluojama sumokėti įmoką, nesąžiningumo, atsižvelgiant, be kita ko, į 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) nustatytus kriterijus.

13

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, pirma, tokios sąlygos nesąžiningumą galima pagrįsti tuo, kad ji leidžia paskolos davėjui nutraukti sutartį apie tai neįspėjus per protingą terminą ir nesuteikus paskolos gavėjui galimybės pateikti paaiškinimų dėl jam inkriminuojamo pažeidimo. Priešingai, tai, kad tokia sąlyga nėra nesąžininga, patvirtintų aplinkybė, jog tam, kad ji būtų galiojanti, ji turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta paskolos sutartyje, kad paskolos gavėjas būtų nepriekaištingai informuotas apie savo pareigas ir tai, kad jis visada turi galimybę kreiptis į teismą, kad būtų užginčytas sąlygos taikymas ir kad kreditorius būtų nubaustas piktnaudžiavimo tokia sąlyga atveju.

14

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje nagrinėjamai sąlygai, susijusiai su paskolos sutarties nutraukimu dėl to, kad ribotą laikotarpį skolininkas nevykdė įsipareigojimų, taiko 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) nustatytus kriterijus, vertindamas galimą šios sąlygos nesąžiningumą.

15

Atsižvelgdamas į kriterijų, pagal kurį verslininkui suteikta galimybė pripažinti visą paskolą grąžintina priklauso nuo to, ar vartotojas neįvykdė prievolės, kuri yra esminė nagrinėjamiems sutartiniams santykiams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad galima pripažinti, jog tai, kad vartotojas per nustatytą terminą nesumokėjo įmokos, reiškia, kad jis neįvykdė prievolės, kuri yra esminė nagrinėjamiems sutartiniams santykiams, jeigu jis įsipareigojo mokėti numatytas įmokas ir šis įsipareigojimas nulėmė paskolos davėjo įsipareigojimą.

16

Dėl kriterijaus, pagal kurį vertinama, ar pagrindinės sumos, palūkanų ar kitų mokesčių mokėjimo vėlavimas daugiau kaip 30 dienų, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje, yra pakankamai didelis sutarties pažeidimas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad esant aplinkybėms, kurioms būdingas paskolų trukmės ilginimas ir palūkanų normų mažėjimas, įsiskolinimų sumos gali būti gana nedidelės, palyginti su paskolų trukme ir suma sutarties nutraukimo metu, todėl sutartinės pareigos nevykdymo reikšmė yra ginčytina, ir kad galima labiau atsižvelgti į bendrą sutartinių santykių pusiausvyrą. Be to, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, nustatant, ar pareigų nevykdymas yra pakankamai reikšmingas, kad būtų galima pateisinti reikalavimą nedelsiant gražinti paskolą, galėtų atsirasti vartotojų nelygybė.

17

Dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar verslininkui suteikta galimybė nutraukti paskolos sutartį prieš terminą nukrypsta nuo šioje srityje taikomų bendrosios teisės normų, jei nėra konkrečių sutartinių nuostatų ir jei nacionalinėje teisėje numatytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, leidžiančios vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti reikalavimo grąžinti paskolą pasekmes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal bendrąją teisę, taikytiną šioje srityje nesant konkrečių sutartinių nuostatų, reikalaujama, kad prieš nutraukiant sutartį būtų išsiųstas raginimas įvykdyti pareigą, tačiau šalims leidžiama nukrypti nuo šio reikalavimo išsiųsti tokį raginimą ir reikalaujama, kad būtų tinkamai apie tai įspėta. Šiuo atveju, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamoje sąlygoje numatytas 30 dienų įspėjimo terminas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar šis terminas yra pakankamas, kad paskolos gavėjas galėtų susisiekti su paskolos davėju ir pasiaiškinti dėl įsipareigojimų neįvykdymo bei surasti sprendimą, kuris leistų padengti laiku nesumokėtą (-as) sumą (-as). Vis dėlto jis pažymi, kad nagrinėjamoje sutartyje numatyta galimybė paskolos gavėjui paprašyti pakeisti mėnesinių įmokų terminą, kad jis prireikus galėtų išvengti įmokos nesumokėjimo rizikos. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) nustatyti kriterijai yra kumuliaciniai, ar alternatyvūs ir, jeigu jie būtų kumuliaciniai, ar sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nesąžiningumas negali būti atmestas atsižvelgiant į vieno iš šių kriterijų santykinę svarbą.

18

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Po to, kai bankas Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose patvirtino, kad „2021 m. birželio 17 d., t. y. kitą dieną po [to, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą], [QE] sumokėjo visas [bankui] mokėtinas sumas“, 2022 m. kovo 11 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą pateikti informacijos, kuriame prašė patvirtinti, ar ši aplinkybė yra teisinga, ir nurodyti, koks yra šios aplinkybės poveikis pagrindinės bylos dalykui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo taip pat buvo paprašyta tuo atveju, jei jis nuspręstų, kad pagrindinė byla dabar neturi dalyko, informuoti Teisingumo Teismą apie savo ketinimą palikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir prireikus nurodyti to priežastis.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsakė, kad QE neatsiėmė skundo, todėl procesas tebevyksta. Be to, jis nurodė, kad atsakymas į pateiktus klausimus yra būtinas sprendimui dėl jam pateikto kasacinio skundo priimti.

21

2022 m. balandžio 21 d. raštu Teisingumo Teismo kanceliarija paprašė QE, pirma, nurodyti, ar jis ketina palikti nagrinėti kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir, antra, atsakyti į banko teiginį, kad ginčas pagrindinėje byloje tapo nebetikslingas, nes jis sumokėjo visas sumas, mokėtinas vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamą paskolą ir ankstesnius teismo sprendimus, priimtus bylose, kuriose nagrinėjami jo ir banko ginčai.

22

QE patvirtino savo ketinimą išlaikyti kasacinį skundą ir teigė, kad ginčas pagrindinėje byloje neprarado dalyko, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga yra nesąžininga, galėtų leisti jam pareikšti ieškinį bankui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo.

23

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už būsimo sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti tiek reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Avio Lucos, C‑116/20, EU:C:2022:273, 37 punktas).

24

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Avio Lucos, C‑116/20, EU:C:2022:273, 38 punktas).

25

Atsižvelgiant į informaciją, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir pagrindinės bylos šalys, reikia konstatuoti, kad, pirma, pagrindinė byla vis dar nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir, antra, nėra akivaizdu, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašyta problema tapo hipotetinė, nes, be kita ko, negalima atmesti galimybės, kad šioje byloje QE yra suinteresuotas, kad būtų priimtas sprendimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos sąlygos nesąžiningumo.

26

Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra priimtini.

27

Ketvirtuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar 2017 m. sausio 26 d. Sprendimas Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) turi būti aiškinamas taip, kad jame nustatyti kriterijai vertinant sutarties sąlygos nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, be kita ko, ryškų iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimą, kurį lemia ši sąlyga vartotojo nenaudai, yra kumuliaciniai, ar alternatyvūs.

28

Pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

29

2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 66 punkte Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad siekdamas nustatyti, ar dėl sutarties sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas vartotojo nenaudai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas turi, be kita ko, išnagrinėti, ar verslininkui palikta teisė pareikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri, atsižvelgiant į aptariamus sutartinius santykius, yra esminė, ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų bendrųjų teisės normų, kai nėra specialių sutartinių nuostatų, ir ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kai šiam taikoma tokia sąlyga, pašalinti reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes.

30

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš šio 66 punkto nematyti, jog šie sutarties sąlygos, susijusios su sutarties nutraukimu dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo ribotą laikotarpį, nesąžiningumo vertinimo kriterijai yra kumuliaciniai arba alternatyvūs.

31

Be to, reikia pažymėti, kad 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 66 punkte esantis prieveiksmis „visų pirma“ leidžia suprasti, kad šie kriterijai nėra išsamūs.

32

Galiausiai 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 67 punkto pirmoje įtraukoje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad, nagrinėjant verslininko su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą (tai apima ir analizę, ar dėl šios sąlygos atsiranda sutarties šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai), reikia atsižvelgti į visas šios sutarties sudarymo aplinkybes.

33

Jeigu 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 66 punkte nustatytus kriterijus būtų galima laikyti arba kumuliaciniais, arba alternatyviais, tai apribotų tokį nacionalinio teismo atliekamą nagrinėjimą.

34

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje labai plačiai apibrėžiami kriterijai, leidžiantys atlikti tokį vertinimą, aiškiai apimantys „visas [atitinkamos] sutarties sudarymo aplinkybes“ (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C‑453/10, EU:C:2012:144, 42 punktą). Taigi sutarties sąlygos nesąžiningumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas aplinkybes, apie kurias verslininkas galėjo žinoti atitinkamos sutarties sudarymo momentu ir kurios galėjo paveikti paskesnį jos vykdymą, nes sutarties sąlyga gali lemti šalių teisių ir pareigų neatitikimą, kuris atsiranda tik vykdant sutartį (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 54 punktą).

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: 2017 m. sausio 26 d. Sprendimas Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinti kriterijai vertinant sutarties sąlygos nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, visų pirma ryškų iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimą, kurį lemia ši sąlyga vartotojo nenaudai, negali būti suprantami nei kaip kumuliaciniai, nei kaip alternatyvūs, bet turi būti suprantami kaip atitinkamos sutarties sudarymo aplinkybių, kurias nacionalinis teismas turi išnagrinėti, kad galėtų įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, visuma.

36

Atsižvelgiant į atsakymą į ketvirtąjį klausimą, nereikia atsakyti į penktąjį klausimą, susijusį su hipoteze, kad 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 66 punkte nustatyti kriterijai yra kumuliaciniai.

37

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad vien daugiau kaip 30 dienų pavėluotas paskolos įmokos mokėjimas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, gali būti pakankamai reikšmingas paskolos sutarties nevykdymas, kaip tai suprantama pagal 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60).

38

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje bei šios direktyvos priede pavartotą sąvoką „nesąžininga sąlyga“ ir pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos konkretaus kvalifikavimo. Tuo remiantis darytina išvada, kad Teisingumo Teismui pakanka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti gaires, į kurias jis turi atsižvelgti vertindamas aptariamos sąlygos nesąžiningumą (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Kaip matyti iš 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 66 punkto, nacionalinis teismas vertindamas, ar sąlyga, susijusi su sutarties nutraukimu dėl to, kad skolininkas ribotą laikotarpį nevykdė įsipareigojimų, yra nesąžininga, turi, be kita ko, išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, įsipareigojimų nevykdymas, dėl kurio priekaištaujama paskolos gavėjui, yra toks reikšmingas, kad pateisina paskolos davėjo teisę nutraukti sutartį, dėl ko mokėtinos sumos tampa mokėtinos nedelsiant.

40

Taigi negalima atmesti galimybės, kad nacionalinis teismas gali padaryti išvadą, jog daugiau kaip 30 dienų vėlavimas sumokėti vieną pagrindinės paskolos sumos įmoką, palūkanas ar kitus mokesčius yra pakankamai reikšmingas sutarties nevykdymas.

41

Vadinasi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad vien daugiau kaip 30 dienų pavėluotas paskolos įmokos mokėjimas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, gali iš principo būti pakankamai reikšmingas paskolos sutarties nevykdymas, kaip tai suprantama pagal 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60).

42

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama paskolos sutarties šalims įtraukti sutarties sąlygą, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad paskolos sutartis gali būti automatiškai nutraukta, jei per tam tikrą laikotarpį vėluojama sumokėti įmoką.

43

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies matyti, jog sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (2020 m. liepos 2 d. Nutarties STING Reality, C‑853/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:522, 52 punktas).

44

Taigi būtent tai, kad nebuvo atskirai derėtasi dėl verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos, leidžia nacionaliniam teismui, gavusiam atitinkamą prašymą, išnagrinėti tokios sąlygos nesąžiningumą, vykdant pareigas, jam tenkančias pagal Direktyvos 93/13 nuostatas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 2 d. Nutarties STING Reality, C‑853/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:522, 54 punktas).

45

Tačiau vien tai, kad sąlygoje įtvirtinta aiški ir nedviprasmiška pareiga, negali leisti išvengti jos nesąžiningumo kontrolės pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies taikymą.

46

Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje, sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 31 punktas).

47

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sutarties sąlygomis, priskirtinomis sąvokai „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios dėl to apibrėžia šią sutartį. Vis dėlto ši sąvoka negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinių santykių esmę apibrėžiančias sąlygas (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 32 punktas).

48

Bet kuriuo atveju reikia pridurti, jog neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga patenka į sąvoką „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

49

Be to, siekdamas nustatyti, ar verslininkui suteikta galimybė paskelbti visą paskolą mokėtina sukuria iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „ryškų neatitikimą“ vartotojo nenaudai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, kaip nurodyta šio sprendimo 35 punkte, visas su nagrinėjamos sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, įskaitant tai, ar šia galimybe nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų bendrosios teisės normų, nesant konkrečių sutartinių nuostatų. Būtent atlikęs tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (o jei reikia, kiek) dėl sutarties vartotojas patenka į mažiau palankią teisinę padėtį, palyginti su numatyta galiojančioje nacionalinėje teisėje (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 59 punktas).

50

Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas turi patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 69 punktas).

51

Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies taikymą, jais draudžiama paskolos sutarties šalims įtraukti sąlygą, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad tokia sutartis gali būti automatiškai nutraukta, jei per tam tikrą laikotarpį vėluojama sumokėti įmoką, kai dėl šios sąlygos nebuvo atskirai derėtasi ir dėl jos atsiranda ryškus iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai.

52

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: