–

Financijska agencija, atstovaujamos S. Pejaković,

–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Herrmann, M. Mataija ir P. J. O. Van Nuffel,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant tris ginčus: pirmieji du Financijska agencija (Finansų agentūra, Kroatija) ginčai su HANN-INVEST d.o.o. (C‑554/21) ir MINERAL-SEKULINE d.o.o. (C‑622/21) kilo dėl šios agentūros išlaidų, patirtų jai atliekant veiksmus nemokumo byloje, išieškojimo, o trečiasis ginčas susijęs su UDRUGA KHL MEDVEŠČAK ZAGREB pateiktu prašymu pradėti restruktūrizavimo teismo tvarka procedūrą (C‑727/21).

3

Zakon o sudovima (Teismų įstatymas; Narodne novine, br. 28/13, 33/15, 82/15, 82/16, 67/18, 126/19, 130/20) 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kroatijoje teisminę valdžią įgyvendina bendrosios kompetencijos teismai, specializuoti teismai ir Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas, Kroatija).

<…>

3.   Specializuoti teismai yra Trgovački sudovi (komerciniai teismai, Kroatija), Upravni sudovi (administraciniai teismai, Kroatija), Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas, Kroatija), Visoki upravni sud (Apeliacinis administracinis teismas, Kroatija), Visoki prekršajni sud (Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas, Kroatija) ir Visoki kazneni sud (Apeliacinis baudžiamasis teismas, Kroatija).

4.   Aukščiausioji Kroatijos teisminė institucija yra Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas).

<…>“

4

Šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta:

„Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas):

1)   nagrinėja apeliacinius skundus dėl sprendimų, kuriuos kaip pirmoji instancija priėmė Trgovački sudovi (komerciniai teismai);

2)   nagrinėja Trgovački sudovi (komerciniai teismai) teritorinės jurisdikcijos kolizijos klausimus ir priima sprendimus dėl jurisdikcijos perdavimo šiems teismams;

<…>“

5

Minėto įstatymo 38 straipsnyje nustatyta:

„1.   Skyriaus susirinkimuose nagrinėjami jo veiklai svarbūs klausimai, t. y. visų pirma klausimai dėl skyriaus vidaus veiklos organizavimo, prieštaringi teisės klausimai, teismų praktikos suvienodinimo klausimai ir klausimai, kurie yra svarbūs taikant teisės aktus kiekvienoje teisės srityje, taip pat klausimai dėl į skyrių paskirtų teisėjų, teisėjų patarėjų ir teisėjų stažuotojų darbo ir mokymo stebėjimo.

2.   Županijski sud (apygardos teismas, Kroatija), Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas), Visoki upravni sud (Apeliacinis administracinis teismas), Visoki kazneni sud (Apeliacinis baudžiamasis teismas) ir Visoki prekršajni sud (Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas) skyrių susirinkimuose taip pat nagrinėjami žemesnės instancijos teismams bendri jų jurisdikcijai priskiriami klausimai.

3.   Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas) skyriaus susirinkimuose nagrinėjami tam tikriems arba visiems Kroatijos Respublikos teritorijoje veikiantiems teismams bendri klausimai ir konkrečios teisės srities teisės aktų projektai, taip pat dėl jų pateikiamos nuomonės.“

6

To paties įstatymo 39 straipsnyje nurodyta:

„1.   Skyriaus pirmininkas arba atitinkamo teismo pirmininkas prireikus ir bent kartą per ketvirtį sušaukia skyriaus susirinkimą; jis vadovauja susirinkimo darbui. Kai teismo pirmininkas dalyvauja skyriaus susirinkimo darbe, jis pirmininkauja susirinkimui ir dalyvauja sprendimų priėmimo procese.

2.   Kai to prašo teismo skyrius arba ketvirtadalis visų teismo teisėjų, turi būti sušauktas visų teismo teisėjų susirinkimas.

3.   Teismo ar jo skyriaus teisėjų susirinkimuose sprendimai priimami teismo teisėjų ar šio skyriaus teisėjų balsų dauguma.

4.   Parengiamas atitinkamo susirinkimo protokolas.

5.   Teismo ar jo skyriaus pirmininkas taip pat gali pakviesti žinomus mokslininkus ir ekspertus konkrečioje teisės srityje dalyvauti visų to teismo ar skyriaus teisėjų susirinkime.“

7

Teismų įstatymo 40 straipsnyje nustatyta:

„1.   Skyriaus ar teisėjų susirinkimas šaukiamas, kai nustatoma, kad teismo skyriai, kolegijos ar teisėjai skirtingai aiškina teisės taikymo klausimus, arba kai kolegija ar skyriaus teisėjas nukrypsta nuo ankstesnės teisinės pozicijos.

2.   Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas), Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas), Visoki upravni sud (Apeliacinis administracinis teismas), Visoki kazneni sud (Apeliacinis baudžiamasis teismas), Visoki prekršajni sud (Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas) visų teisėjų ar skyriaus susirinkime ir Županijski sud (apygardos teismas) skyriaus susirinkime priimta teisinė pozicija yra privaloma visoms atitinkamo skyriaus ar teismo antrosios instancijos teisėjų kolegijoms ir teisėjams.

3.   Skyriaus pirmininkas prireikus gali pakviesti teisės fakulteto dėstytojus, žinomus mokslininkus ar ekspertus tam tikroje teisės srityje dalyvauti atitinkamo skyriaus susirinkime.“

8

Sudski poslovnik (Teismų procedūros reglamentas; Narodne novine, br. 37/14, 49/14, 8/15, 35/15,123/15, 45/16, 29/17, 33/17, 34/17, 57/17, 101/18, 119/18, 81/19, 128/19, 39/20, 47/20, 138/20, 147/20, 70/21, 99/21 ir 145/21) 177 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Antrosios instancijos teisme byla laikoma baigta tą dieną, kai, Registro tarnybai sugrąžinus bylą, atitinkamo teisėjo kabinetas išsiunčia teismo sprendimo kopiją. Registro tarnyba privalo nuo atitinkamos bylos medžiagos gavimo datos per kuo trumpesnį laiką grąžinti ją šio teisėjo kabinetui. Tuomet šio sprendimo kopija išsiunčiama per naują aštuonių dienų terminą.“

9

Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas), prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėja tris apeliacinius skundus. Dėl bylų C‑554/21 ir C‑622/21 pažymėtina, kad apeliaciniai skundai pateikti dėl nutarčių atmesti Finansų agentūros prašymus atlyginti išlaidas, kurių ji patyrė atlikdama veiksmus nemokumo byloje. Kiek tai susiję su byla C‑727/21, apeliacinis skundas pateiktas dėl nutarties atmesti prašymą pradėti restruktūrizavimo teismo tvarka procedūrą.

10

Trijų teisėjų sudėties prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išnagrinėjo šiuos tris apeliacinius skundus ir vienbalsiai juos atmetė, taip patvirtindamas pirmojoje instancijoje priimtus sprendimus. To teismo teisėjai pasirašė sprendimus ir tuomet pagal Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalį juos perdavė Teismo sprendimų registro tarnybai.

11

Vis dėlto Registro tarnybos teisėjas (toliau – sprendimus registruojantis teisėjas) atsisakė įregistruoti šiuos teismo sprendimus ir grąžino juos atitinkamoms teisėjų kolegijoms kartu su raštu, nurodydamas, kad nepritaria tuose sprendimuose pasirinktai pozicijai.

12

Dėl bylos C‑554/21 pažymėtina, kad šiame rašte nurodytos bylos, kuriose panašiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė kitokius sprendimus, taip pat dar viena byla, kurioje jis priėmė tokį patį sprendimą kaip ir teisėjų kolegija pagrindinėje byloje. Tuo remdamasis sprendimus registruojantis teisėjas padarė išvadą, kad pagrindinė byla turi būti grąžinta atitinkamai teisėjų kolegijai, o jeigu ji paliktų galioti savo sprendimą, ši pagrindinė byla turėtų būti nagrinėjama atitinkamo „skyriaus susirinkime“. Šitaip sprendimus registruojantis teisėjas nustatė sąlygą, kad teismo sprendimas minėtoje pagrindinėje byloje bus įregistruotas, jeigu bus priimtas kitoks sprendimas, teikdamas pirmenybę vienai iš dviejų skirtingų šio teismo praktikos krypčių, ir nurodė, kad jeigu ši kolegija pakartotinai neišnagrinės atitinkamos bylos ir nepakeis priimto sprendimo, jis perduos tą sprendimą šio teismo Komercinių bylų ir kitų ginčų skyriui įvertinti, kad būtų priimta „teisinė pozicija“ dėl to, kaip reikėtų nagrinėti šios kategorijos bylas.

13

Kiek tai susiję su byla C‑622/21, sprendimus registruojančio teisėjo rašte pagrindinės bylos grąžinimas atitinkamai teisėjų kolegijai grindžiamas tuo, kad yra du prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimai, kuriuose pasirinkta kitokia pozicija nei šioje pagrindinėje byloje. Vis dėlto tas teismas nurodo, kad šie sprendimai buvo priimti vėliau nei sprendimas minėtoje pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų pastarojo sprendimo registravimo procedūra buvo sustabdyta ir jo kopija nebuvo išsiųsta, kol nebuvo išsiųsti šie vėlesni sprendimai, atspindintys kitokią teisinę poziciją.

14

Dėl bylos C‑727/21 pažymėtina, kad iš sprendimus registruojančio teisėjo rašto matyti, kad jis nesutinka su pagrindinę bylą išnagrinėjusios teisėjų kolegijos pateiktu teisės aiškinimu. Vis dėlto tame rašte nenurodyta jokio kito sprendimo, prieštaraujančio šios kolegijos priimtam sprendimui.

15

Šioje pagrindinėje byloje, atsisakius įregistruoti pirmąjį tos kolegijos sprendimą, ji susirinko į naujus pasitarimus, per kuriuos pakartotinai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir sprendimus registruojančio teisėjo nuomonę; ji nusprendė nekeisti savo ankstesnio sprendimo. Taigi ji priėmė naują sprendimą ir perdavė jį Registro tarnybai.

16

Teikdamas pirmenybę kitokiai teisinei pozicijai sprendimus registruojantis teisėjas minėtą pagrindinę bylą perdavė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Komercinių bylų ir kitų ginčų skyriui, kad ginčijamas teisės klausimas būtų išnagrinėtas jo susirinkime.

17

Tame susirinkime minėtas skyrius priėmė „teisinę poziciją“, patvirtindamas sprendimus registruojančio teisėjo pasirinktą sprendimą. Tuomet minėta pagrindinė byla buvo grąžinta atitinkamai teisėjų kolegijai, kad ji priimtų sprendimą pagal šią „teisinę poziciją“.

18

Trijose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalį antrosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje teisminis darbas laikomas baigtu tik tada, kai Registro tarnyba įregistruoja atitinkamą teismo sprendimą. Tokia byla laikoma baigta tik atlikus šią registraciją ir po jos išsiuntus šio sprendimo kopiją šalims. Taigi, remiantis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, nors toks teismo sprendimas buvo priimtas kolegialiai, išnagrinėta byla laikoma baigta tik tada, kai tą sprendimą patvirtina sprendimus registruojantis teisėjas, paskirtas pagal metinę teisėjų paskyrimo programą atitinkamo teismo pirmininko, veikiančio kaip teismo administravimo subjektas. Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šalys nežino apie sprendimus registruojančio teisėjo įsikišimą, taip pat jo vardo ir pavardės; nors registravimo procedūra įstatyme nenumatyta kaip teismo sprendimo priėmimo sąlyga, tai kyla iš antrosios instancijos teismų praktikos pagal Teismų procedūros reglamentą.

19

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks teisėjas, kaip sprendimus registruojantis teisėjas, apie kurį šalys nežino, kurio vaidmuo nėra numatytas apeliaciniams skundams taikomose proceso teisės normose ir kuris nėra aukštesnės instancijos teismas, bet gali paskatinti bylą nagrinėjusią teisėjų kolegiją pakeisti savo sprendimą, gali daryti didelį poveikį teisėjų nepriklausomumui.

20

Byloje C‑554/21 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, nepaisant vienos iš jo teisėjų kolegijos ankstesniu sprendimu pakeistos teismų praktikos tuo pačiu teisės klausimu, sprendimus registruojantis teisėjas dėl šio pakeitimo neveikė taip, kaip pagrindinėje byloje, o patvirtino ir įregistravo šį teismų praktiką pakeitusį sprendimą, leisdamas išsiųsti jo kopiją šalims, ir tai, jo teigimu, įrodo, kad sprendimus registruojantis teisėjas daro didelę įtaką kompetentingo konkrečios sudėties teismo teisėjų nepriklausomumui.

21

Byloje C‑622/21 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šią įtaką patvirtina tai, jog nepateikęs klausimo atitinkamo skyriaus susirinkimui sprendimus registruojantis teisėjas pritarė kitų teisėjų kolegijų vėlesnių sprendimų nei tas, kuris priimtas pagrindinėje byloje, registracijai ir įteikimui, tačiau nusprendė atidėti teismo sprendimo šioje pagrindinėje byloje įregistravimą ir grąžinti jį atitinkamai teisėjų kolegijai vien dėl to, kad nepritarė jame pasirinktai pozicijai.

22

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiose dviejose bylose nurodo, kad teismų sprendimų registravimo mechanizmas iki šiol buvo grindžiamas būtinybe užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą. Vis dėlto, to teismo nuomone, tai, kaip Registro tarnyba veikia priėmus teismo sprendimą, prieštarauja teismų nepriklausomumui. Kaip matyti iš pagrindinių bylų aplinkybių, Teismo sprendimų registro tarnyba pasirenka sprendimus, kurių kopijas išsiųs antrosios instancijos teismas, ir sprendžia, kokiais atvejais reikia viešai paskelbti sprendimą, kuriuo nukrypstama nuo teismų praktikos.

23

Byloje C‑727/21 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl skyriaus susirinkimų taip pat nurodo, kad Teismų procedūros reglamente jie nenumatyti ir kad tik sprendimus registruojantys teisėjai, skyriaus ar teismo pirmininkai sprendžia dėl į tokio susirinkimo darbotvarkę įtrauktinų klausimų. Bylos šalims šio susirinkimo vaidmuo nėra žinomas ir jos negali jame dalyvauti. Pagal Teismų įstatymo 40 straipsnį aukštesnės instancijos teismo skyriaus susirinkime priimtos „teisinės pozicijos“ privalomos visiems šio skyriaus teisėjams ar kolegijoms konkrečiose jų nagrinėjamose bylose. Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis teismo skyrių kvaziteisėkūros vaidmuo prieštarauja trijų valdžių atskyrimui ir teisinei valstybei, taip pat teisėjų nepriklausomumo principui. Vis dėlto jis patikslina, kad antrosios instancijos teismų teisėjų susirinkime priimtos „teisinės pozicijos“ nėra privalomos aukštesnės instancijos teismams ir kad daugeliu atvejų aukščiausieji teismai, nagrinėdami jiems pateiktus skundus, priėmė kitokias „teisines pozicijas“ nei antrosios instancijos teismai.

24

Tokiomis aplinkybėmis Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą, kuris bylose C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21 suformuluotas vienodai:

„Ar [Teismų procedūros reglamento] 177 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio antroje dalyje ir antrame sakinyje įtvirtinta taisyklė, kad „[a]ntrosios instancijos teisme byla laikoma baigta tą dieną, kai, Registro tarnybai sugrąžinus bylą, atitinkamo teisėjo kabinetas išsiunčia teismo sprendimo kopiją[,] [kad] Registro tarnyba privalo nuo atitinkamos bylos medžiagos gavimo datos per kuo trumpesnį laiką grąžinti ją šio teisėjo kabinetui [ir kad] [t]uomet šio sprendimo kopija išsiunčiama per naują aštuonių dienų terminą“, atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalį ir [Chartijos] 47 straipsnį?“

25

Be to, byloje C‑727/21 Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas) nutarė pateikti Teisingumo Teismui tokį antrąjį prejudicinį klausimą:

„Ar [Teismų įstatymo] 40 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad „Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas), Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinis teismas), Visoki upravni sud (Apeliacinis administracinis teismas), Visoki kazneni sud (Apeliacinis baudžiamasis teismas), Visoki prekršajni sud (Apeliacinis baudžiamųjų nusižengimų teismas) visų teisėjų ar skyriaus susirinkime ir Županijski sud (apygardos teismas) skyriaus susirinkime priimta teisinė pozicija yra privaloma visoms atitinkamo skyriaus ar teismo antrosios instancijos teisėjų kolegijoms ir teisėjams“, atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalį ir [Chartijos] 47 straipsnį?“

26

2021 m. lapkričio 8 ir 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais bylų C‑554/21 ir C‑622/21 nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas byloje PET-PROM (C‑361/21).

27

2022 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑727/21 nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus gautas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymas byloje PET-PROM (C‑361/21) dėl to, kokios stadijos yra jo nagrinėjama pagrindinė byla, atsižvelgiant į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo byloje C‑727/21 nurodytą informaciją.

28

2022 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylų C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21 nagrinėjimas atnaujintas, atsižvelgiant į tai, kad kilo abejonių dėl to, ar yra ginčas pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑361/21. Tos pačios dienos Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

29

Pirmiausia primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pats Teisingumo Teismas turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipiasi nacionalinis teismas, ir patikrinti savo paties jurisdikciją arba jam pateikto prašymo priimtinumą (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas gali Sąjungos teisę aiškinti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama suformuota jurisprudencija, pagal kurią Europos Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Nagrinėjamu atveju, kiek tai konkrečiai susiję su Chartijos 47 straipsniu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kad ginčai pagrindinėse bylose būtų susiję su Sąjungos teisės normos, įgyvendintos nacionaliniu lygmeniu, aiškinimu ar taikymu.

33

Vadinasi, šiose bylose Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Chartijos 47 straipsnio.

34

Antra, reikia priminti, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės nustato teisių gynimo priemones, kad užtikrintų teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse laikymąsi. Taigi valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią šiose srityse būtų užtikrinta veiksminga teisminė kontrolė (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo srities ratione materiae pažymėtina, kad ši nuostata taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 29 punktą; taip pat 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, be kita ko, taikoma bet kuriai nacionalinei institucijai, kuri, kaip teismas, gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi patenkančių į šios teisės taikymo sritį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Toks yra prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atvejis; jam iš tiesų gali tekti priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, ir jis, kaip „teismas“, kaip tai suprantama pagal šią teisę, yra priskiriamas prie Kroatijos teisių gynimo priemonių „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ sistemos, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, todėl šis teismas turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (pagal analogiją žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Vadinasi, šiose bylose Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

39

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašomas priimti prejudicinis sprendimas turi būti „reikalingas“, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad trys pagrindines bylas nagrinėjusios teisėjų kolegijos gavo sprendimus registruojančio teisėjo nurodymų (bylos C‑554/21 ir C‑622/21) ir buvo įpareigotos priimti sprendimą pagal šio teismo Komercinių bylų ir kitų ginčų skyriaus susirinkimo „teisinę poziciją“ (byla C‑727/21). Jis pažymi, kad šie nurodymai ir „teisinė pozicija“ nukreipti į šių trijų teisėjų kolegijų jau priimtų sprendimų turinį ir kad jų laikymasis yra pagrindinių bylų galutinio užbaigimo ir šių sprendimų įregistravimo bei įteikimo šalims sąlyga. Savo prejudiciniais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas kitų asmenų, vykdančių funkcijas teisme, „kišimasis“ į to teismo kolegijos teisminę veiklą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose. Vadinasi, Teisingumo Teismo atsakymas į šiuos prejudicinius klausimus yra reikalingas, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų galutinai užbaigti tris pagrindines bylas.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.

43

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinėje teisėje numatyti nacionalinio teismo vidaus mechanizmą, pagal kurį, pirma, teismo sprendimo kopija gali būti išsiųsta šalims ir taip užbaigta atitinkama byla tik jeigu jo turinį patvirtina sprendimus registruojantis teisėjas, nepriklausantis šį sprendimą priėmusiai teisėjų kolegijai, ir, antra, šio nacionalinio teismo skyriaus susirinkimas gali priimti visoms to teismo kolegijoms ar teisėjams privalomas „teisines pozicijas“.

44

Pirmiausia primintina, kad, nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas, visų pirma nacionalinių teismų steigimas, sudėtis, įgaliojimai ir veikimas, yra priskirtas šių valstybių kompetencijos sričiai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo vykdyti savo pareigas, kurios kyla iš Sąjungos teisės, visų pirma iš ESS 19 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Veiksmingos teisminės gynybos principas, į kurį daroma nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas, be kita ko, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, atitinkančioje Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 219 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi į šią Chartijos nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo W.Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Skyrimas), C‑487/19, EU:C:2021:798, 102 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Be to, Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK įtvirtintas teises, todėl pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje ir EŽTK numatytų teisių darną, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės autonomijai. Remiantis su Pagrindinių teisių chartija susijusiais išaiškinimais (OL C 303, 2007, p. 17), jos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Taigi Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad šiose bylose jo pateiktu išaiškinimu būtų garantuojamas toks apsaugos lygis, kuris nepažeistų pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, kaip ją aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, suteikiamo apsaugos lygio (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo W.Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Skyrimas), C‑487/19, EU:C:2021:798, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Atsižvelgiant į tai, primintina, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, ir turinčios priimti sprendimus dėl šios teisės taikymo ar aiškinimo, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, tarp jų – nepriklausomumo reikalavimą (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Vadinasi, visos nacionalinės priemonės ar praktika, kuriomis siekiama išvengti teismų praktikos skirtumų arba juos pašalinti ir taip užtikrinti nuo teisinės valstybės principo neatsiejamą teisinį saugumą, turi atitikti iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylančius reikalavimus.

49

Šiuo klausimu primintina, pirma, kad teismų nepriklausomumo reikalavimas, kuris neatsiejamas nuo teismo paskirties, yra teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė, o šios teisės ypač svarbios, nes yra visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, tarp jų teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Pagal suformuotą jurisprudenciją šis nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 121 punktas).

51

Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su sąvoka „nešališkumas“ ir pagal jį reikalaujama vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Pagal šį aspektą reikalaujama objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 122 punktas).

52

Norint užtikrinti šias nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl atitinkamos institucijos sudėties, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar šiai institucijai nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jos neutralumo, kai susikerta interesai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 123 punktą).

53

Šiuo aspektu svarbu, kad teisėjai būtų apsaugoti nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jų nepriklausomumui. Teisėjų statusui ir jų pareigoms taikomos taisyklės visų pirma turi leisti užkirsti kelią ne tik bet kokiai tiesioginei įtakai, daromai teikiant nurodymus, bet ir netiesioginei įtakai, galinčiai pakreipti atitinkamų teisėjų sprendimus kuria nors linkme, ir pašalinti jų nepriklausomumo ar nešališkumo nebuvimo regimybę, galinčią pakenkti teisės subjektų pasitikėjimui teismais, kuris būtinas demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Nors pagal „išorinį“ nepriklausomumo aspektą iš esmės siekiama užtikrinti teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių laikantis valdžių padalijimo principo, kuris būdingas teisinės valstybės veikimui, šį aspektą reikia suprasti kaip apimantį ir teisėjų apsaugą nuo atitinkamo teismo viduje daromo nederamo poveikio (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 22 d. EŽTT sprendimo Parlov-Tkalčić prieš Kroatiją, CE:ECHR:2009:1222JUD002481006, 86 punktą).

55

Antra, atsižvelgiant į neatsiejamus teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą garantijų ryšius (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Krajowa Rada Sądownictwa (Leidimas teisėjui toliau eiti pareigas), C‑718/21, EU:C:2023:1015, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą taip pat reikalaujama, kad teismas būtų „[įsteigtas] pagal įstatymą“. Šis žodžių junginys, pirmiausia atspindintis teisinės valstybės principą, susijęs ne tik su paties atitinkamo teismo steigimo teisiniu pagrindu, bet ir su kiekvieną bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Peržiūra Simpson / Taryba ir HG / Komisija, C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 73 punktą ir 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 73 punktą). Pagal šį principą, be kita ko, reikalaujama, kad bylą nagrinėjantis konkrečios sudėties teismas būtų vienintelis sprendimą, kuriuo užbaigiamas procesas, priimantis teismas.

56

Žodžių junginiu „pagal įstatymą įsteigtas“, be kita ko, siekiama neleisti, kad teismų sistemos organizavimas būtų paliktas vykdomosios valdžios diskrecijai, ir užtikrinti, kad šis klausimas būtų reglamentuojamas įstatymu. Be to, kodifikuotosios teisės šalyse teismų sistemos organizavimas taip pat negali būti paliktas teisminių institucijų diskrecijai, tačiau tai nereiškia, kad joms negali būti suteikti tam tikri įgaliojimai aiškinti nacionalinės teisės aktus šioje srityje (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 168 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57

„Pagal įstatymą įsteigtas teismas“ atlieka teisminę funkciją, t. y. remdamasis teisės normomis ir įvykus procesui, išsprendžia bet kurį jo jurisdikcijai priklausantį klausimą. Taigi turi būti ne tik užtikrintas teismo narių nepriklausomumas ir nešališkumas, bet ir įvykdytos kitos sąlygos, visų pirma susijusi su procesinių garantijų suteikimu teismo nagrinėjamoje byloje (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimo Coëme ir kiti prieš Belgiją, CE:ECHR:2000:0622JUD003249296, 99 punktą).

58

Trečia, viena iš šių garantijų yra rungimosi principas, kuris yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisminę gynybą sudedamoji dalis (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Peržiūrėjimas M / EMEA, C‑197/09 RX-II, EU:C:2009:804, 59 punktą; 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 61 punktą; 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 92 punktą ir 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Senaties terminas), C‑219/20, EU:C:2022:89, 46 punktą). Pagal rungimosi principą, be kita ko, reikalaujama, kad šalys galėtų byloje, nagrinėjamoje laikantis šio principo, pareikšti savo poziciją dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso bylos baigtis (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 56 punktas ir 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Peržiūrėjimas M / EMEA, C‑197/09 RX-II, EU:C:2009:804, 41 punktas).

59

Taigi pagal šio sprendimo 47–58 punktuose nurodytus reikalavimus būtina, kad, be kita ko, egzistuotų skaidrios ir teisės subjektams žinomos taisyklės dėl bylą nagrinėjančio teismo sudėties, pagal kurias būtų galima užkirsti kelią nederamai kištis į sprendimų priėmimo procesą konkrečioje byloje asmenims, kurie neįeina į tą bylą nagrinėjančio teismo sudėtį ir kuriems šalys negalėjo pateikti savo argumentų.

60

Nors, žinoma, visus primintus principus turi taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas, remdamasis SESV 267 straipsnyje įtvirtintu teismų bendradarbiavimu ir atsižvelgdamas į bylos medžiagą, gali nacionaliniam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimo gaires, kurios jam galėtų būti naudingos vertinant vienos ar kitos šios teisės nuostatos poveikį (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo W.Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Skyrimas), C‑487/19, EU:C:2021:798, 133 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Kiek tai susiję su pagrindinėse bylose nagrinėjamu sprendimus registruojančio teisėjo kišimusi, iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos matyti, kad Teismų procedūros reglamento 177 straipsnio 3 dalyje nenumatyta, jog šis teisėjas turi kompetenciją tikrinti teismo sprendimo turinį ir, jei nesutinka su jo turiniu, užkirsti kelią tam, kad jis būtų oficialiai priimtas ir įteiktas šalims.

62

Iš šių bylų medžiagos taip pat matyti, kad tokia kompetencija nenumatyta ir Teismų įstatyme, visų pirma jo 40 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su skyriaus susirinkimuose priimtų „teisinių pozicijų“ privalomumu.

63

Vis dėlto remiantis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija ir, kaip matyti iš trijų pagrindinių bylų faktinių aplinkybių, atrodo, jog praktiškai šios nuostatos taikomos taip, kad sprendimus registruojančio teisėjo vaidmuo viršija registravimo funkciją.

64

Iš tiesų, nors šis teisėjas negali atitinkamą bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos vertinimo pakeisti savuoju, jis gali faktiškai sustabdyti priimto teismo sprendimo registravimą ir taip trukdyti užbaigti sprendimo priėmimo procesą bei įteikti šį sprendimą šalims, grąžindamas jį šiai kolegijai peržiūrėti, atsižvelgiant į jo paties teisines pastabas, o jeigu toliau nesutariama su minėta teisėjų kolegija, gali prašyti atitinkamo skyriaus pirmininko sušaukti skyriaus susirinkimą, kad šis priimtų, be kita ko, tai pačiai teisėjų kolegijai privalomą „teisinę poziciją“.

65

Tokia praktika leidžia sprendimus registruojančiam teisėjui kištis į atitinkamą bylą, todėl šis teisėjas gali daryti įtaką galutiniam sprendimui, kuris bus priimtas toje byloje.

66

Pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 61 ir 62 punktų, neatrodo, kad su pagrindinėmis bylomis susijusiose nacionalinės teisės nuostatose būtų numatytas toks sprendimus registruojančio teisėjo kišimasis.

67

Antra, toks kišamasis vyksta po to, kai teisėjų kolegija, kuriai paskirta atitinkama byla, po pasitarimų priima sprendimą, nors minėtas teisėjas nepriklauso šiai kolegijai ir dėl to nedalyvavo ankstesniuose proceso etapuose, užbaigtuose to sprendimo priėmimu. Taigi minėtas teisėjas gali daryti įtaką teisėjų kolegijų, kurioms jis nepriklauso, priimtų sprendimų turiniui.

68

Trečia, neatrodo, kad sprendimus registruojančio teisėjo teisė kištis būtų apribota aiškiai nurodytais objektyviais ir konkretų pagrindimą atspindinčiais kriterijais, kurie neleistų pasinaudoti diskrecija. Pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑554/21, sprendimus registruojantis teisėjas konstatavo, kad jam pateiktas teismo sprendimas dera su vienu ankstesniu sprendimu, tačiau su kitais dviem ankstesniais sprendimais – ne, ir suteikė pirmenybę vienam iš dviejų skirtingų teisinių sprendimų. Pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑622/21, sprendimus registruojantis teisėjas bylos grąžinimą atitinkamai teisėjų kolegijai grindė tuo, kad yra sprendimų, priimtų vėliau nei sprendimas šioje pagrindinėje byloje, kuriuose pirmenybė buvo suteikta kitokiai pozicijai. Pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑727/21, nesutikdamas su pagrindinėje byloje nagrinėjamame sprendime išreikšta teisine pozicija sprendimus registruojantis teisėjas, nenurodęs jokio ankstesnio sprendimo, grąžino bylą atitinkamai teisėjų kolegijai, kuri savo sprendime rėmėsi ankstesniu panašiu sprendimu.

69

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad tokia praktika, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos priimtas sprendimas gali būti laikomas galutiniu ir jo kopija išsiųsta šalims tik jeigu jo turinį patvirtino šiai kolegijai nepriklausantis sprendimus registruojantis teisėjas, yra nesuderinama su teisės į veiksmingą teisminę gynybą reikalavimais.

70

Kiek tai susiję su tokiu skyriaus susirinkimo kišimusi, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad iš Teismų įstatymo 40 straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės matyti, jog teismo skyriaus ar teisėjų susirinkimas gali būti šaukiamas, kai, be kita ko, šio teismo skyriai, kolegijos ar teisėjai skirtingai aiškina teisės taikymo klausimus, ir tuomet jis suformuluoja „teisinę poziciją“, privalomą visoms šio skyriaus ar teismo kolegijoms ar teisėjams.

71

Be to, iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad tokį skyriaus susirinkimą sprendimus registruojančio teisėjo prašymu gali sušaukti skyriaus pirmininkas, jeigu šis teisėjas nesutinka, kad būtų įregistruotas atitinkamą bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos jam perduotas sprendimas bent jau tuo atveju, kai peržiūrėjusi savo sprendimą, kaip to reikalavo tas teisėjas, ši kolegija norėtų palikti jį galioti.

72

Remiantis šiais paaiškinimais, šiame susirinkime gali dalyvauti visi atitinkamo skyriaus teisėjai, įskaitant atitinkamą bylą nagrinėjusius teisėjus ir sprendimus registruojantį teisėją. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors, kaip matyti iš bylos C‑727/21 medžiagos, atrodo, jog atitinkamos kolegijos teisėjas ar teisėjai dalyvavo aptariamame skyriaus susirinkime, dauguma jame dalyvavusių teisėjų yra kiti atitinkamo teismo nariai, nepriklausantys šiai kolegijai. Be to, pagal Teismų įstatymo 40 straipsnio 3 dalį „teisės fakulteto dėstytojai, žinomi mokslininkai ar ekspertai tam tikroje teisės srityje“, kurie yra atitinkamam teismui nepriklausantys asmenys, gali tam tikromis sąlygomis dalyvauti tokiame skyriaus susirinkime, taigi ir teismo procese.

73

Iš minėtų paaiškinimų taip pat matyti, kad skyriaus susirinkimas neturi priimti galutinio sprendimo byloje, dėl kurios į jį buvo kreiptasi, ar joje pasiūlyti konkretaus sprendimo. Vis dėlto, net jeigu šio skyriaus susirinkimo „teisinė pozicija“ yra suformuluota daugiau ar mažiau abstrakčiai ir privaloma visiems teisėjams, siekdamas priimti šią teisinę poziciją minėtas susirinkimas teisę aiškina atsižvelgdamas į konkrečius atvejus.

74

Pagal Teismų įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, be kita ko, teisėjų kolegija, priėmusi sprendimą byloje, dėl kurios kreiptasi į skyriaus susirinkimą, privalo laikytis jo „teisinės pozicijos“, jei tas sprendimas dar neįregistruotas ir jo kopija neišsiųsta. Iš tiesų sprendimus registruojantis teisėjas, praktiškai turintis užtikrinti atitinkamo skyriaus susirinkimo priimtų „teisinių pozicijų“ laikymąsi, gali atsisakyti įregistruoti šios teisėjų kolegijos priimtą „naują“ sprendimą, jeigu ji nukrypsta nuo šios „teisinės pozicijos“.

75

Sušaukus skyriaus susirinkimą, visi jame dalyvaujantys teisėjai faktiškai gali kištis formuluojant galutinę poziciją byloje, kurioje po pasitarimų kompetentinga teisėjų kolegija jau priėmė sprendimą, bet jis dar neįregistruotas ir jo kopija neišsiųsta.

76

Iš tiesų tai, kad šios teisėjų kolegijos sprendimą tuo atveju, kai ji toliau laikosi kitokios teisinės pozicijos nei sprendimus registruojantis teisėjas, gali vertinti skyriaus susirinkimas, kaip ir tai, kad minėta kolegija privalo jau pasibaigus pasitarimams laikytis šio skyriaus susirinkimo suformuluotos „teisinės pozicijos“, turi įtakos galutiniam to sprendimo turiniui.

77

Pirma, nėra pagrindo teigti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama skyriaus susirinkimo teisė kištis būtų pakankamai apribota objektyviais kriterijais ir kurie būtų taikomi. Nors, žinoma, Teismų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta sušaukti skyriaus susirinkimą, „kai nustatoma, kad teismo skyriai, kolegijos ar teisėjai skirtingai aiškina teisės taikymo klausimus, arba kai kolegija ar skyriaus teisėjas nukrypsta nuo ankstesnės teisinės pozicijos“, iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑727/21 pateikto faktinių aplinkybių aprašymo matyti, kad atitinkamas skyriaus susirinkimas buvo sušauktas vien dėl to, kad sprendimus registruojantis teisėjas nepritarė kompetentingos teisėjų kolegijos teisinei pozicijai, nors nebuvo nurodyta jokio sprendimo, kuriame būtų suformuluota kitokia teisinė pozicija nei ankstesniuose teismo sprendimuose.

78

Antra, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos (C‑727/21) matyti, kad, kaip ir apie sprendimus registruojančio teisėjo įsikišimą, šalims jokiu momentu nepranešama apie skyriaus susirinkimo sušaukimą ir jo priimtą „teisinę poziciją“, privalomą, be kita ko, šią bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai. Taigi neatrodo, kad šios šalys turi galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis tokiame skyriaus susirinkime.

79

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias priimdamas „teisinę poziciją“ nacionalinio teismo skyriaus susirinkimas gali įpareigoti bylą nagrinėjusią teisėjų kolegiją pakeisti anksčiau jos priimto sprendimo turinį, kai į šio skyriaus susirinkimo sudėtį taip pat įeina kiti nei šios kolegijos teisėjai ir tam tikru atveju asmenys, nepriklausantys atitinkamam teismui, kuriems šalys neturi galimybės pateikti savo argumentų, yra nesuderinamos su teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimais.

80

Taip pat svarbu pažymėti, kad, siekiant išvengti teismų praktikos skirtumų arba juos pašalinti ir taip užtikrinti nuo teisinės valstybės principo neatsiejamą teisinį saugumą, procesinis mechanizmas, leidžiantis nacionalinio teismo teisėjui, nepriklausančiam kompetentingai teisėjų kolegijai, perduoti bylą nagrinėti išplėstinei šio teismo kolegijai, nepažeidžia iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylančių reikalavimų, jeigu byloje dar neįvyko iš pradžių paskirtos teisėjų kolegijos pasitarimų, aplinkybės, kurioms esant galimas toks perdavimas, yra aiškiai nurodytos taikytinuose teisės aktuose ir dėl šio perdavimo iš atitinkamų asmenų neatimama galimybė dalyvauti nagrinėjant bylą šioje išplėstinėje teisėjų kolegijoje. Be to, iš pradžių paskirta teisėjų kolegija visada gali priimti sprendimą dėl tokio perdavimo.

81

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinėje teisėje numatyti nacionalinio teismo vidaus mechanizmą, pagal kurį:

82

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa

turi būti aiškinama taip:

pagal ją draudžiama nacionalinėje teisėje numatyti nacionalinio teismo vidaus mechanizmą, pagal kurį: