–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir A. Rotăreanu,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia, A. Katsimerou ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio antros pastraipos, 4 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio a punkto išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant IG ginčą su Agenția Județeană de Ocupare a Forței de Muncă Ilfov (Ilfovo rajono įdarbinimo agentūra, toliau – Ilfovo agentūra) (byla C‑524/21) ir Agenția Municipală pentru Ocuparea Forței de Muncă București (Bukarešto savivaldybės įdarbinimo agentūra, toliau – Bukarešto agentūra) ginčą su IM (byla C‑525/21); ginčai kilo dėl šių agentūrų išieškomų sumų, kurias Fondul de garantare pentru plata creanțelor salarialea (Darbo užmokesčio reikalavimų garantijų fondas, Rumunija, toliau – Garantijų fondas) padengė pagal darbo sutartį dirbusiems darbuotojams IG ir IM kaip nesumokėtą darbo užmokestį.

3

Direktyvos 2008/94 I skyriuje „Taikymo sritis ir sąvokų apibrėžimai“ yra 1 ir 2 straipsniai.

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje darbdavys laikomas nemokiu, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus pateikiamas prašymas pradėti kolektyvinius procesinius veiksmus dėl darbdavio nemokumo, apimant darbdavio viso turto ar jo dalies atėmimą bei likvidatoriaus ar asmens, atliekančio panašų darbą, paskyrimą, o pagal pirmiau minėtus įstatymus ir kitus teisės aktus kompetentinga institucija:

6

Direktyvos 2008/94 II skyriuje „Nuostatos, susijusios su garantijų institucijomis“ yra 3–5 straipsniai.

7

Direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos garantuotų, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.

Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“

8

Minėtos direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų atsakomybę.

2.   Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos datos, darbo užmokestį.

Valstybės narės šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį gali įskaityti į atskaitinį laikotarpį, kuris būtų ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai.

Valstybės narės, kurių atskaitinis laikotarpis ne trumpesnis kaip 18 mėnesių, gali iki aštuonių savaičių sutrumpinti laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tokiu atveju apskaičiuojant minimalų laikotarpį remiamasi tais laikotarpiais, kurie yra palankiausi darbuotojui.

3.   Valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.

Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos informuoja [Europos] Komisiją apie metodus, taikomus maksimaliam dydžiui nustatyti.“

9

Direktyvos 2008/94 V skyriuje „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“ yra 11–18 straipsniai.

10

Šios direktyvos 12 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:

<…>“

11

Legea Nr. 200/2006 privind constituirea și utilizarea Fondului de garantare pentru plata creanțelor salariale (Įstatymas Nr. 200/2006 dėl darbo užmokesčio reikalavimų garantijų fondo įsteigimo ir naudojimo) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 453, 2006 m. gegužės 25 d.) 2 straipsnyje nustatyta:

„Garantijų fondas užtikrina su darbo užmokesčiu susijusių reikalavimų, kylančių iš individualių darbo sutarčių ir kolektyvinių darbo sutarčių, sudarytų tarp darbuotojų ir darbdavių, dėl kurių buvo priimti galutiniai teismo sprendimai dėl nemokumo bylos iškėlimo ir kurių valdymo įgaliojimus nurodyta visiškai ar iš dalies panaikinti [toliau – nemokūs darbdaviai], įvykdymą.“

12

Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Atsižvelgiant į šiame skyriuje nurodytus apribojimus ir sąlygas, Garantijų fondo lėšomis įvykdomi toliau nurodytų rūšių reikalavimai, susiję su darbo užmokesčiu: nesumokėtas darbo užmokestis <…>“

13

Minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Visa su darbo užmokesčiu susijusių reikalavimų, padengiamų Garantijų fondo lėšomis, suma vienam darbuotojui negali viršyti šalies vidutinio trijų mėnesių darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, sumos.“

14

To paties įstatymo 15 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai, nurodyti 13 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose, įvykdomi už trijų kalendorinių mėnesių laikotarpį.

(2)   1 dalyje nurodytas laikotarpis yra laikotarpis iki prašymo suteikti teises pateikimo dienos, einantis iki arba po nemokumo bylos iškėlimo dienos.“

15

2006 m. gruodžio 21 d.Normele metodologice de aplicare a Legii Nr. 200/2006 privind constituirea şi utilizarea Fondului de garantare pentru plata creanţelor salariale (Įstatymo Nr. 200/2006 taikymo metodinės taisyklės) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 1038, 2006 m. gruodžio 28 d., toliau – metodinės taisyklės) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai, nurodyti Įstatymo [Nr. 200/2006] 13 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose, siejami su trijų kalendorinių mėnesių laikotarpiu, nurodytu [šio] įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir einančiu prieš mėnesį, kurį pateiktas prašymas suteikti teises.“

16

Metodinių taisyklių 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„(1)   Jei nemokaus darbdavio darbuotojų reikalavimai pareiškiami iki mėnesio, kurį iškelta nemokumo byla, pradžios, trijų kalendorinių mėnesių laikotarpis, nurodytas Įstatymo [Nr. 200/2006] 15 straipsnio 1 dalyje, yra iki bylos iškėlimo dienos.

(2)   Jei nemokaus darbdavio darbuotojų reikalavimai pareiškiami pasibaigus mėnesiui, kurį iškelta nemokumo byla, [šio] įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas laikotarpis eina po bylos iškėlimo dienos.“

17

Legea Nr. 76/2002 privind sistemul asigurărilor pentru șomaj și stimularea ocupării forței de muncă (Įstatymas Nr. 76/2002 dėl draudimo nuo nedarbo ir užimtumo skatinimo sistemos) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 103, 2002 m. vasario 6 d.) 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nepagrįstai iš draudimo nuo nedarbo biudžeto sumokėtos sumos, taip pat bet kurios kitos iš draudimo nuo nedarbo biudžeto gautos sumos, išskyrus darbo draudimo įmokas, išieškomos remiantis įdarbinimo agentūrų priimtus sprendimais <…>, kurie yra vykdomieji dokumentai.“

18

Legea Nr. 500/2002 privind finanțele publice (Įstatymas Nr. 500/2002 dėl viešųjų finansų) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 597, 2002 m. rugpjūčio 13 d.), iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 270/2013, 73.1 straipsnyje numatyta:

„Kompetentingų kontrolės įstaigų nustatytos sumos, atitinkančios žalą ir (arba) neteisėtą valstybės lėšų sumokėjimą, išieškomos kartu su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą arba delspinigiais, atsižvelgiant į konkretų atvejį, taikomais biudžeto pajamoms ir apskaičiuojamais už laikotarpį nuo žalos atsiradimo ir (arba) neteisėtų valstybės lėšų sumokėjimo iki tų sumų išieškojimo.“

19

2017 m. kovo 13 d. Ilfovo agentūra patenkino teismo paskirto likvidatoriaus prašymą, kad būtų nustatyta ir Garantijų fondo lėšomis padengta nesumokėta darbo užmokesčio suma už 2013 m. gegužės, birželio ir liepos mėn. samdomiems darbuotojams, kurių darbdavys tapo nemokus. Šiuo pagrindu buvo nustatyta, kad IG mokėtino darbo užmokesčio suma yra 1308 Rumunijos lėjos (RON) (apie 264 EUR); ši suma suinteresuotajam asmeniui buvo sumokėta (byla C‑524/21).

20

2018 m. kovo 14 d. Bukarešto agentūra patenkino teismo paskirto likvidatoriaus prašymą, kad būtų nustatyta ir Garantijų fondo lėšomis padengta nemokiu tapusio darbdavio nesumokėta darbo užmokesčio suma. Atitinkamai buvo nustatyta, kad IM mokėtino darbo užmokesčio suma – 3143 Rumunijos lėjos (RON) (apie 634 EUR); ši suma suinteresuotajam asmeniui buvo sumokėta (byla C‑525/21).

21

Kai buvo priimtas 2019 m. rugpjūčio 6 d.Curtea de Conturi a României (Rumunijos audito rūmai) sprendimas, Agenția Națională pentru Ocuparea Forței de Muncă (Nacionalinė įdarbinimo agentūra, Rumunija, toliau – nacionalinė agentūra) buvo įpareigota taikyti priemones, kuriomis siekta susigrąžinti nepagrįstai iš Garantinio fondo išmokėtas sumas, susijusias su tam tikrų nemokių darbdavių darbo užmokesčio įsiskolinimais, už laikotarpius, kurių neapima trijų mėnesių laikotarpis, einantis prieš iškeliant ar iškart iškėlus nemokumo šiems darbdaviams bylas, kurios numatytos Įstatymo Nr. 200/2006 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, per tą laiką išaiškintose Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija) 2018 m. kovo 5 d. sprendime, arba sumas, kurias padengti buvo reikalauta suėjus senaties terminui. 2019 m. rugsėjo 2 d. nacionalinės įdarbinimo agentūros vadovo nutarimu departamento ir savivaldybės įdarbinimo agentūroms buvo pavesta nustatyti Garantijų fondo patirtos žalos dydį ir išieškoti atitinkamas sumas.

22

2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu, priimtu vykdant 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, Bukarešto agentūros vykdomasis direktorius nurodė išieškoti iš IM (byla C‑525/21) darbo užmokesčio sumą, kurią jis nepagrįstai gavo už 2017 m. spalio ir lapkričio mėn., t. y. už mėnesius, kurių neapima trijų mėnesių atskaitinis laikotarpis, einantis iki ar iškart po nemokumo bylos darbdaviui iškėlimo, t. y. 2015 m. sausio 22 d.

23

2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu Ilfovo agentūros vykdomasis direktorius nurodė išieškoti iš IG (byla C‑524/21) darbo užmokesčio sumą, kurią jis nepagrįstai gavo už 2013 m. gegužės, birželio ir liepos mėn., kartu su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą, motyvuodamas tuo, kad prašymą sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį teismo paskirtas likvidatorius pateikė 2017 m. vasario 8 d., nors nemokumo procedūra buvo pradėta 2010 m. kovo 19 d., taigi aptariamo darbo užmokesčio neapima trijų mėnesių atskaitinis laikotarpis, einantis prieš arba iškart po jo darbdavio bankroto bylos iškėlimo.

24

IM ir IG pareiškė ieškinius atitinkamai dėl 2019 m. gruodžio 6 d. Bukarešto agentūros vykdomojo direktoriaus sprendimo ir dėl 2019 m. gruodžio 31 d. Ifovo agentūros vykdomojo direktoriaus sprendimo Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija).

25

2020 m. gegužės 25 d. sprendimu Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) atmetė IG ieškinį kaip nepagrįstą. 2020 m. liepos 14 d. sprendimu jis patenkino IM ieškinį.

26

IG ir Bukarešto agentūra pateikė apeliacinius skundus dėl šių sprendimų Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

27

Šis teismas mano, kad pagrindinėse bylose kyla klausimas dėl administracinės praktikos, pagal kurią nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad galima ginčyti darbo užmokesčio reikalavimus, kurie jau buvo įvykdyti nemokių darbdavių darbuotojams, atitikties šios Direktyvos 2008/94 socialiniam tikslui. Ši administracinė praktika atsirado dėl Curtea de Conturi a României (Rumunijos audito rūmai) sprendimo, priimto Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) pateikus minėtų teisės aktų išaiškinimą, t. y. sprendimą ir išaiškinimą, nurodytus šio sprendimo 21 punkte.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl minėtos administracinės praktikos šių darbuotojų teisinė padėtis tapo nepalanki, nes, ginčijant jiems jau sumokėtas su darbo užmokesčiu susijusias sumas, taip pat be tinkamo nacionalinio teisinio pagrindo numatant pareigą grąžinti atitinkamai gautas sumas su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą, buvo pakenkta teisinių santykių tikrumui ir saugumui.

29

Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar jo nagrinėjamose pagrindinėse bylose aptariamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta iš darbuotojo išieškoti sumas, sumokėtas pasibaigus senaties terminui, kurias Garantijų fondas išmokėjo kaip nemokaus darbdavio darbuotojams nesumokėtą darbo užmokestį, gali būti pripažintos priimtomis „piktnaudžiavimams išvengti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktą, jeigu darbuotojo darbo užmokesčio reikalavimai buvo įvykdyti, kai teismo paskirtas darbdavio likvidatorius pateikė paraišką Garantiniam fondui, nesant jokio veiksmo ar neveikimo, už kurį atsakingas atitinkamas darbuotojas.

30

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie vienodai suformuluoti bylose C‑524/21 ir C‑525/21:

31

2021 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑524/21 ir C‑525/21 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

32

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar kartu taikomos Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio antros pastraipos ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog atskaitos data, siekiant nustatyti laikotarpį, už kurį garantijų institucija sumoka nesumokėtą samdomų darbuotojų darbo užmokestį, yra diena, kurią šių darbuotojų darbdaviui iškeliama nemokumo byla, taip pat kurie apriboja šį mokėjimą trijų mėnesių laikotarpiu, patenkančiu į atskaitinį laikotarpį, kurį sudaro trys mėnesiai prieš ir trys mėnesiai iškart po tos bylos iškėlimo dienos.

33

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.

34

Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad darbdavys laikomas nemokiu, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus pateikiamas prašymas pradėti kolektyvinius procesinius veiksmus dėl darbdavio nemokumo, apimant jo viso turto ar dalies atėmimą bei likvidatoriaus ar asmens, atliekančio panašų darbą, paskyrimą, o pagal pirma minėtus įstatymus ir kitus teisės aktus kompetentinga institucija nusprendė pradėti procesinius veiksmus arba nustatė, jog darbdavio įmonė yra visiškai uždaryta arba verslas baigtas vykdyti, o esamo turto nepakanka, kad būtų prasminga pradėti procesinius veiksmus.

35

Pagal Direktyvos 2008/94/EB 3 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės imasi priemonių, būtinų, kad garantijų institucijos, laikydamosi 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, įskaitant išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių, jeigu tai numatyta nacionalinės teisės aktuose.

36

Remiantis Direktyvos 2008/94/EB 3 straipsnio antra pastraipa, reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra su darbo užmokesčiu susiję neįvykdyti reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba) kai kuriais atvejais po jos.

37

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/94 3 straipsnio antroje pastraipoje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti datą, iki kurios ir (arba) kai kuriais atvejais po jos einančiu laikotarpiu garantijų institucija perima neįvykdytus su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus ir valstybėms narėms paliekama laisvė tai padaryti (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Mustafa, C‑247/12, EU:C:2013:256, 39 ir 41 punktus).

38

Taigi niekas nedraudžia valstybei narei nustatyti, kad darbdavio nemokumo bylos iškėlimo data yra atskaitos data garantijų institucijai nustatant laikotarpį, už kurį išmokamas to darbdavio nesumokėtas darbuotojų darbo užmokestis.

39

Be to, kadangi pagrindinėse bylose yra nustatyta, kad iš tiesų egzistavo darbo santykiai ir darbuotojams buvo nesumokėtas darbo užmokestis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokia yra garantijos institucijos pareigos sumokėti minėtą darbo užmokestį apimtis laiko atžvilgiu.

40

Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Direktyva 2008/94 valstybėms narėms suteikia galimybę apriboti mokėjimo prievolę nustatant atskaitinį ar garantinį laikotarpį ir (arba) numatant maksimalų mokėjimų dydį (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Guigo, C‑338/17, EU:C:2018:605, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Kita vertus, remiantis Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės gali apriboti tos direktyvos 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų mokėjimo prievolę. Jeigu valstybės narės pasinaudoja minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos datos darbo užmokestį. Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antra pastraipa valstybėms narėms taip pat suteikia teisę įskaityti šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį į atskaitinį laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip šeši mėnesiai.

42

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktų paaiškinimų ir Rumunijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad Įstatymo Nr. 200/2006 15 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti suprantamos kaip numatančios maksimalų trijų mėnesių laikotarpį, už kurį galima atsižvelgti į neįvykdytus su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus; šis laikotarpis patenka į trijų mėnesių atskaitinį laikotarpį prieš pat bankroto bylos iškėlimą ir trijų mėnesių laikotarpį iškart po bankroto bylos iškėlimo.

43

Tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos garantijų institucija gali išmokėti darbuotojams nesumokėtą darbo užmokestį tik už ne ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį iki darbdavio kolektyvinio nemokumo bylos iškėlimo arba po jo, atitinka, be kita ko, Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Tokiais nacionalinės teisės aktais laikomasi toje nuostatoje numatyto minimalaus trijų mėnesių laikotarpio, už kurį garantijų institucija gali sumokėti neįvykdytus reikalavimus, ir šis laikotarpis patenka į atskaitinį laikotarpį, atitinkantį toje pačioje nuostatoje nustatytą minimalų šešių mėnesių laikotarpį.

44

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti:

45

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės priimtos taisyklės, pagal kurias garantijų institucija iš samdomo darbuotojo išieško sumas, kurios šiam darbuotojui, nesilaikant bendrojo senaties termino buvo sumokėtos kaip samdomiems darbuotojams nesumokėtas darbo užmokestis, gali būti pripažintos priemonėmis, būtinomis siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktą ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti.

47

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė nei šiame klausime minimo bendrojo senaties termino trukmės, nei teisinio pagrindo, nei paaiškino, kodėl šio termino nesilaikyta pagrindinių bylų aplinkybėmis, vis dėlto galima daryti prielaidą, kad šis teismas turi omenyje, jog toks senaties terminas gali būti suėjęs, kiek tai susiję su suinteresuotojo asmens teise į su nesumokėto darbo užmokesčio išmokėjimą, nagrinėjama byloje C‑524/21, nepriklausomai nuo to, ar šis terminas yra Komisijos rašytinėse pastabose siūlomas ir Rumunijos mokesčių kodekse numatytas penkerių metų terminas, ar Rumunijos vyriausybės rašytinėse pastabose minimas trejų metų terminas, numatytas Civiliniame kodekse. Byloje C‑524/21 atitinkamo darbdavio nemokumo byla buvo iškelta 2010 m. kovo 19 d., o prašymas sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį pateiktas 2017 m. vasario 8 d., t. y. praėjus beveik septyneriems metams nuo šios nemokumo bylos iškėlimo.

48

Tai patikslinus, šiuo atveju, kaip matyti iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal nacionalinės teisės aktus būtent teismo paskirtas nemokaus darbdavio likvidatorius, o ne teisę turintis asmuo, t. y. atitinkamas samdomas darbuotojas, pateikia prašymą įdarbinimo agentūrai, kad Garantinis fondas sumokėtų šiam darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį. Tokiomis aplinkybėmis, kai, regis, negalima daryti išvados, kad minėtas darbuotojas elgėsi nesąžiningai arba kad jis gali būti laikomas atsakingu už veiksmus, kuriuos siekdamas išieškoti su nesumokėtu darbo užmokesčiu susijusias sumas teismo paskirtas likvidatorius atliko ne pagal teisės aktus, sumų, kurios remiantis minėtais teisės aktais buvo nepagrįstai sumokėtos, išieškojimas negali padėti išvengti darbuotojo piktnaudžiavimo.

49

Be to, nacionalinis teismas sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikė kitos informacijos, ypač susijusios su atitinkamų darbuotojų veiksmais ar neveikimu, iš kurios būtų galima suprasti, kaip aplinkybė, kad darbuotojai gavo išmokas iš Garantinio fondo už nesumokėtą darbo užmokestį, į kurį jie galiausiai neturėjo teisės, nes jų teisei į šias išmokas buvo suėjęs senaties terminas, nagrinėjamu atveju galėtų atskleisti šių darbuotojų piktnaudžiavimą.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės priimtos taisyklės, pagal kurias iš samdomo darbuotojo garantijų institucija išieško sumas, kurios šiam darbuotojui, nesilaikant bendrojo senaties termino, sumokėtos kaip nesumokėtas darbo užmokestis, nesant jokio veiksmo ar neveikimo, už kurį atsakingas atitinkamas darbuotojas, negali būti pripažintos priemonėmis, būtinomis siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

51

Trečiuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus siekiant išieškoti iš darbuotojų sumas (su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą), kurias garantijų institucija nepagrįstai sumokėjo samdomiems darbuotojams kaip nesumokėtą darbo užmokestį už pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytus laikotarpius, kurių neapima tos valstybės nacionalinės teisės aktuose nustatytas laikotarpis arba kurias prašoma sumokėti suėjus senaties terminui.

52

Dėl sumų, kurias pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, įgyvendinančius Direktyvą 2008/94, garantijų institucija sumokėjo nepagrįstai, išieškojimo tvarkos pirmiausia reikia konstatuoti, kad šioje direktyvoje nėra jokios nuostatos, reglamentuojančios klausimą, ar valstybės narės gali numatyti tokį išieškojimą iš darbuotojų ir kokiomis sąlygomis, įskaitant procedūrines, gali būti vykdomas toks išieškojimas.

53

Iš tiesų Direktyvos 2008/94 4, 5 ir 12 straipsniuose, kuriuose valstybėms narėms leidžiama ne tik nustatyti garantijų institucijos organizavimo, finansavimo ir veikimo tvarką, bet ir tam tikromis aplinkybėmis apriboti apsaugą, kurią ja siekiama užtikrinti samdomiems darbuotojams, nenumatyta jokių apribojimų valstybėms narėms išieškoti sumas, kurios pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinama Direktyva 2008/94, buvo nepagrįstai sumokėtos (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Visciano, C‑69/08, EU:C:2009:468, 38 punktą).

54

Šiomis aplinkybėmis valstybės narės iš principo gali savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti nuostatas su išsamiomis taisyklėmis, įskaitant procedūrines, tačiau su sąlyga, kad šios nuostatos nėra mažiau palankios nei nuostatos, taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems prašymams (lygiavertiškumo principas) ir nėra taip suformuluotos, kad dėl jų naudotis Direktyvoje 2008/94 pripažintomis teisėmis taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Pflücke, C‑125/01, EU:C:2003:477, 34 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Visciano, C‑69/08, EU:C:2009:468, 39 punktą).

55

Nors trečiasis ir penktasis klausimai susiję su sumų, kurias garantijų institucija sumokėjo samdomiems darbuotojams kaip nesumokėtą darbo užmokestį, išieškojimo iš tų darbuotojų sąlygomis, o ne su pačiu darbuotojų teisės į Direktyvoje 2008/94 numatytas išmokas įgyvendinimu, vis dėlto šios išieškojimo sąlygos gali trukdyti veiksmingai įgyvendinti šią teisę ir daryti poveikį šios teisės apimčiai. Todėl iš pirmesniame punkte nurodytų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų kylantys reikalavimai turi būti taikomi pagrindinėse bylose.

56

Šiuo klausimu, pirma, dėl lygiavertiškumo principo pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 54 punkte primintos jurisprudencijos, pagal šį principą valstybei narei draudžiama nustatyti taisykles, įskaitant procedūrines, kurios būtų mažiau palankios išmokų, kurių skyrimą reglamentuoja ar apibrėžia Sąjungos teisė, išieškojimo priemonėms nei tos, kurios taikomos panašaus pobūdžio išmokų, kurių skyrimą reglamentuoja ar apibrėžia tik vidaus teisė, išieškojimo priemonėms.

57

Nagrinėjamu atveju svarbu konstatuoti, kad, kaip matyti iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėse bylose nagrinėjamas išieškojimas vykdomas remiantis nacionalinėmis nuostatomis dėl mokestinių skolų išieškojimo, kurios šiose bylose taikomos pagal analogiją.

58

Vis dėlto, kadangi Direktyva 2008/94, kurios socialinis tikslas – užtikrinti minimalią visų samdomų darbuotojų apsaugą Europos Sąjungos lygiu darbdaviui tapus nemokiam (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Guigo, C‑338/17, EU:C:2018:605, 28 punktą), patenka į darbuotojų socialinės apsaugos teisės taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar pagrindinėse bylose taikomos išieškojimo sąlygos nėra mažiau palankios samdomiems darbuotojams nei kitų panašių išmokų, mokėtinų pagal šios srities nacionalines nuostatas, išieškojimo sąlygos.

59

Atlikdamas šį palyginimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į tai, ar darbuotojų, ginčijančių jiems pagal Direktyvą 2008/94 sumokėtų sumų išieškojimą, padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su tų, kurie dalyvauja procedūroje dėl panašaus pobūdžio sumų, kurių skyrimą reglamentuoja nacionalinė teisė, išieškojimo. Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 59 punkte, šiuo tikslu gali būti atsižvelgiama, be kita ko, į galimybę susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, asmens, kuris tariamai nepagrįstai jas gavo, sąžiningumą ir dieną, nuo kurios pradedami skaičiuoti delspinigiai.

60

Antra, dėl veiksmingumo principo primintina, kad protingų naikinamųjų terminų nustatymas iš esmės atitinka šį veiksmingumo reikalavimą, nes juos nustatant taikomas teisinio saugumo principas (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Pflücke, C‑125/01, EU:C:2003:477, 36 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Visciano, C‑69/08, EU:C:2009:468, 43 punktą).

61

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 63 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, dėl nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių išieškojimą iš samdomų darbuotojų sumų, kurias šiems darbuotojams nepagrįstai sumokėjo garantijų institucija kaip nesumokėtą darbo užmokestį, negali tapti neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise reikalauti, kad garantijų institucija padengtų darbuotojams kaip nesumokėtą darbo užmokestį priklausančias sumas.

62

Konkrečiai kalbant, dėl nagrinėjamos išieškojimo procedūros tvarkos negali susiklostyti situacija, kai yra suėję senaties terminai bet kokioms darbuotojų teisėms į nesumokėto darbo užmokesčio, kuris jiems iš tikrųjų priklauso, išmokėjimą.

63

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamiems ginčams būdinga tai, jog prašymų padengti neįvykdytus atitinkamų darbuotojų darbo užmokesčio reikalavimus pagrįstumas iš esmės ginčijamas dėl to, kad šie reikalavimai nepatenka į pagal Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 2 dalį nacionalinės teisės aktuose nustatytą atskaitinį laikotarpį.

64

Taigi negalima atmesti galimybės, kad tie darbuotojai būtų turėję teisę į tai, kad garantijų institucija, neviršydama tos pačios sumos, įvykdytų jų darbo užmokesčio reikalavimus, atitinkančius laikotarpį, kurį apima tas atskaitinis laikotarpis, jeigu tie reikalavimai iš tikrųjų liko neįvykdyti, ir kad šis mokėjimas būtų buvęs atliktas, jeigu likvidatorius šiuo tikslu pateiktame prašyme būtų teisingai nustatęs tuos laikotarpius, o tada, kai darbuotojai sužinojo apie sprendimą dėl išieškojimo, tokio prašymo pateikti teisiškai ar praktiškai galėjo būti nebeįmanoma, visų pirma dėl galimai pasibaigusio bendrojo senaties termino.

65

Esant tokiai situacijai, nors Teisingumo Teismas šioje srityje yra pripažinęs, kad protingų senaties terminų nustatymas atitinka Sąjungos teisę, o Rumunijos teisėje numatytas bendrasis senaties terminas, nurodytas šio sprendimo 47 punkte, atrodo iš principo protingas, vis dėlto darbuotojai galiausiai negalėtų pasinaudoti Direktyvoje 2008/94 jiems pripažintomis teisėmis, o tai prieštarauja veiksmingumo principui, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66

Dėl darbuotojų pareigos mokėti palūkanas ir baudas už vėlavimą, numatytos nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 64 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad galimas šių palūkanas ir baudų už vėlavimą mokėjimas niekaip nepaveiktų Direktyva 2008/94 darbuotojams suteikiamos apsaugos, be kita ko, šio sprendimo 64 punkte nurodytomis aplinkybėmis nepakenktų minimaliam darbuotojų apsaugos, numatytos pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, lygiui.

67

Iš tiesų, darant prielaidą, kad tuo atveju, jei prašymas būtų buvęs pateiktas tinkamai, darbuotojai būtų turėję teisę gauti iš esmės tokią pačią sumą kaip ir ta, kuri jiems faktiškai buvo sumokėta, kai likvidatorius pateikė klaidingą prašymą, atsižvelgiant į tai, kad galimybės pakartotinai pateikti tinkamą prašymą nebuvimas prieštarauja veiksmingumo principui, šiems darbuotojams turi būti suteikta galimybė visiškai pasinaudoti teise į nesumokėto darbo užmokesčio sumokėjimą, laikantis Direktyvos 2008/94 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje ir prireikus – nacionalinėje teisėje nustatytų ribų.

68

Taigi pagrindinėse bylose išieškant jau sumokėtą sumą kartu su palūkanomis ir baudomis užvėlavimą neišvengiamai būtų pažeistos teisės, kurias atitinkami darbuotojai gali turėti pagal Direktyvos 2008/94 3 ir 4 straipsnius, nes galiausiai bendra jiems mokėtina suma, susijusi su neįvykdytais darbo užmokesčio reikalavimais, būtų sumažinta žemiau juose nustatytų minimalių ribų.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyva 2008/94, siejama su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus siekiant išieškoti iš samdomų darbuotojų sumas (su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą), kurias garantijų institucija nepagrįstai sumokėjo tiems darbuotojams kaip nesumokėtą darbo užmokestį už pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytus laikotarpius, kurių neapima tos valstybės teisės aktuose nustatytas atskaitinis laikotarpis, taip pat kurias prašoma sumokėti suėjus senaties terminui, kai:

70

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: