62021CJ0457

Language
- My EUR-Lex
- Sign in
- Register
- My recent searches (0)

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Search tips

Need more search options? Use the Advanced search

EUROPA
EUR-Lex home
EUR-Lex - 62021CJ0457 - EN

Document 62021CJ0457

Help

2023 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
Europos Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę ir kt.
Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės narės priimtas išankstinis sprendimas dėl mokesčių – Su vidaus rinka nesuderinama pripažinta pagalba – Sąvoka „pranašumas“ – Referencinės sistemos nustatymas – „Įprastas“ apmokestinimas pagal nacionalinę teisę – Įprastų rinkos sąlygų principas – Bendrojo Teismo atlikto nacionalinės teisės aiškinimo ir taikymo kontrolė Teisingumo Teisme.
Byla C-457/21 P.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2023:985

Language of the case

HTML

PDF

Document published in the digital reports of cases. They have official status.

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. gruodžio 14 d. ( *1 )

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės narės priimtas išankstinis sprendimas dėl mokesčių – Su vidaus rinka nesuderinama pripažinta pagalba – Sąvoka „pranašumas“ – Referencinės sistemos nustatymas – „Įprastas“ apmokestinimas pagal nacionalinę teisę – Įprastų rinkos sąlygų principas – Bendrojo Teismo atlikto nacionalinės teisės aiškinimo ir taikymo kontrolė Teisingumo Teisme“

Byloje C‑457/21 P

dėl 2021 m. liepos 22 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Europos Komisija, atstovaujama P.-J. Loewenthal ir F. Tomat,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, iš pradžių atstovaujamai A. Germeaux ir T. Uri, vėliau – A. Germeaux ir T. Schell, padedamų avocats J. Bracker, A. Steichen ir D. Waelbroeck,

Amazon.com, Inc., įsteigtai Sietle (JAV),

Amazon EU Sàrl, įsteigtai Liuksemburge (Liuksemburgas),

atstovaujamoms avocats D. Paemen, M. Petite ir A. Tombiński,

ieškovėms pirmojoje instancijoje,

Airijai, atstovaujamai A. Joyce, padedamo KC P. Baker, SC C. Donnelly, BL B. Doherty, BL D. Fennelly ir SC P. Gallagher,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, N. Wahl (pranešėjas), J. Passer ir M. L. Arastey Sahún,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorius M. Longar, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. kovo 16 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2023 m. birželio 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

Apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti 2021 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Luxembourg ir Amazon / Komisija (T‑816/17 ir T‑318/18, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2021:252); juo šis teismas panaikino 2017 m. spalio 4 d. Komisijos sprendimą (ES) 2018/859 dėl valstybės pagalbos SA.38944 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią Liuksemburgas suteikė „Amazon“ (OL L 153, 2018, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

Bylos aplinkybės

Skundžiamo sprendimo viešos redakcijos 1–71 punktuose ginčo aplinkybės yra išdėstytos taip:

„1.

Bendrovė Amazon.com, Inc., kurios buveinė yra JAV, ir jos kontroliuojamos įmonės (toliau kartu – Amazon grupė) vykdo veiklą internete ir, be kita ko, sudaro mažmeninės prekybos internetu ir įvairių paslaugų teikimo internetu sandorius. Šiuo tikslu Amazon grupė valdo kelias interneto svetaines skirtingomis Europos Sąjungos kalbomis, tarp jų amazon.de, amazon.fr, amazon.it ir amazon.es.

Iki 2006 m. gegužės mėn. Amazon grupės veikla Europoje buvo valdoma iš JAV. Kalbant konkrečiai, mažmeninės prekybos ir paslaugų teikimo veiklą Europos interneto svetainėse vykdė du JAV įsteigti subjektai, t. y. Amazon.com International Sales, Inc. (toliau – AIS) ir Amazon International Marketplace (toliau – AIM), taip pat kiti Prancūzijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje įsteigti subjektai.

2003 m. buvo suplanuota restruktūrizuoti Amazon grupės veiklą Europoje. Šis restruktūrizavimas, kuris iš tikrųjų buvo įgyvendintas 2006 m. (toliau – 2006 m. restruktūrizavimas), buvo susijęs su dviejų bendrovių, kurių buveinės yra Liuksemburge (Liuksemburgas), įsteigimu. Kalbant konkrečiau, tai buvo, pirma, Amazon Europe Holding Technologies SCS (toliau – LuxSCS) – Liuksemburgo paprastoji komanditinė ūkinė bendrija, kurios nariai buvo JAV įmonės, ir, antra, Amazon EU Sàrl (toliau – LuxOpCo), kurios, kaip ir LuxSCS, registruotoji buveinė buvo Liuksemburge.

LuxSCS pirmiausia sudarė kelis susitarimus su tam tikrais Amazon grupės subjektais, įsteigtais JAV, t. y.:

–	anksčiau galiojusių intelektinės nuosavybės teisių licencijos ir perleidimo susitarimus (License and assignment Agreements For Preexisting Intellectual Property, toliau kartu – IN teisių perleidimo sutartis) su JAV įsteigtu Amazon grupės subjektu Amazon Technologies, Inc. (toliau – ATI),

–

sąnaudų pasidalijimo susitarimą (toliau – SPS), 2005 m. sudarytą su ATI ir su JAV įsteigtu Amazon grupės subjektu A 9.com, Inc. (toliau – A 9). Pagal IN teisių perleidimo sutartį ir SPS LuxSCS įgijo teisę naudotis tam tikromis intelektinės nuosavybės teisėmis ir jų „antriniais kūriniais“, kuriuos valdė ir kūrė A 9 ir ATI. SPS nurodytas nematerialusis turtas iš esmės apėmė tris intelektinės nuosavybės kategorijas, t. y. technologijas, klientų duomenis ir prekių ženklus. Pagal SPS ir IN teisių perleidimo sutartį LuxSCS taip pat galėjo suteikti sublicenciją naudotis nematerialiuoju turtu, be kita ko, siekdama eksploatuoti Europos interneto svetaines. Kaip atlygį už šias teises LuxSCS turėjo mokėti IN teisių perleidimo įmokas ir jai tenkančią metinę išlaidų, susijusių su SPS plėtros programa, dalį.

5.	Vėliau LuxSCS ir LuxOpCo sudarė 2006 m. balandžio 30 d. įsigaliojusią licencijos sutartį dėl minėto nematerialiojo turto (toliau – licencijos sutartis). Pagal ją LuxOpCo įgijo teisę naudoti nematerialųjį turtą mainais už bendrovei LuxSCS mokėtiną mokestį (toliau – licencijos mokestis).

6.	Galiausiai LuxSCS sudarė licencijos ir intelektinės nuosavybės teisių perleidimo sutartį su Amazon.co.uk Ltd, Amazon.fr SARL ir Amazon.de GmbH, pagal ją LuxSCS gavo tam tikrus prekių ženklus ir Europos interneto svetainių intelektinės nuosavybės teises.

7.	2014 m. Amazon grupė buvo antrą kartą restruktūrizuota ir LuxSCS ir LuxOpCo sudarytos sutartys nebebuvo taikomos. A. Dėl nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių

8.	Rengiantis 2006 m. restruktūrizavimui, Amazon.com ir mokesčių konsultantas 2003 m. spalio 23 d. ir 31 d. raštais paprašė Liuksemburgo mokesčių administratoriaus priimti išankstinį sprendimą dėl mokesčių, patvirtinantį LuxOpCo ir LuxSCS apmokestinimą Liuksemburgo pelno mokesčiu.

2003 m. spalio 23 d. raštu Amazon.com paprašė patvirtinti licencijos mokesčio, kurį LuxOpCo turėjo mokėti LuxSCS nuo 2006 m. balandžio 30 d., dydžio apskaičiavimą. Šis Amazon.com prašymas buvo grindžiamas jos mokesčių konsultantų parengta sandorių kainodaros ataskaita (toliau – 2003 m. sandorių kainodaros ataskaita). Šios ataskaitos autoriai iš esmės siūlė sandorių kainodaros nustatymo tvarką, pagal ją, anot jų, buvo galima nustatyti pelno mokesčio, kurį LuxOpCo turėjo sumokėti Liuksemburge, sumą. Kalbant konkrečiau, [šiuo] raštu Amazon.com paprašė patvirtinti, kad pagal 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje aprašytą sandorių kainodaros nustatymo tvarką apskaičiuojant metinio licencijos mokesčio, kurį LuxOpCo turėjo mokėti LuxSCS pagal licencijos sutartį, dydį LuxOpCo buvo suteikta galimybė gauti „tinkamą ir priimtiną pelną“ pagal sandorių kainodaros politiką ir iš dalies pakeisto <…> [1967 m. gruodžio 4 d. Pelno mokesčio įstatymo] 56 straipsnį bei 164 straipsnio 3 dalį. <…>

10.

Kito mokesčių konsultanto parengtame 2003 m. spalio 31 d. rašte Amazon.com paprašė patvirtinti bendrovės LuxSCS, jos JAV įsikūrusių narių ir dividendų, kuriuos pagal tokią struktūrą gauna bendrovė LuxOpCo, apmokestinimą. Tame rašte paaiškinta, kad bendrovė LuxSCS, kuri yra komanditinė ūkinė bendrija (pranc. société en commandite simple), atskirai nuo savo narių neturi mokesčių mokėtojo statuso, todėl Liuksemburge neapmokestinama nei pelno, nei turto mokesčiu.

11.

2003 m. lapkričio 6 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Administration des contributions directes (tiesioginių mokesčių administracija, toliau – Liuksemburgo mokesčių administratorius arba Liuksemburgo mokesčių institucijos) išsiuntė Amazon.com raštą (toliau – nagrinėjamas išankstinis sprendimas dėl mokesčių), kuris iš dalies suformuluotas taip:

„<…> Gerbiamasis pone,

Susipažinęs su 2003 m. spalio 31 d. raštu, kurį man atsiuntė [jūsų mokesčių] konsultantas, taip pat su jūsų 2003 m. spalio 23 d. raštu ir išnagrinėjęs jūsų poziciją dėl Liuksemburgo mokesčių taikymo jūsų būsimai veiklai, džiaugiuosi galėdamas jus informuoti, kad galiu pritarti abiejų raštų turiniui <…>“

12.

Amazon.com prašymu Liuksemburgo mokesčių administratorius pratęsė nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių galiojimą iki 2010 m. ir faktiškai jį taikė iki 2014 m. birželio mėn., kai buvo pakeista Amazon grupės struktūra Europoje. Taigi nagrinėjamas išankstinis sprendimas dėl mokesčių buvo taikomas nuo 2006 m. iki 2014 m. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis).

B. Dėl administracinės procedūros Komisijoje

13.	2014 m. birželio 24 d. Europos Komisija paprašė Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pateikti informacijos apie Amazon grupei taikomus išankstinius sprendimus dėl mokesčių. 2014 m. spalio 7 d. Komisija paskelbė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. <…>

[Per šią procedūrą] Amazon.com pateikė Komisijai mokesčių konsultanto parengtą naują sandorių kainodaros ataskaitą, kuria siekta ex post patikrinti, ar licencijos mokestis, bendrovės LuxOpCo sumokėtas bendrovei LuxSCS pagal nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių, atitiko įprastų rinkos sąlygų principą (toliau – 2017 m. sandorių kainodaros ataskaita)

C. Dėl ginčijamo sprendimo

16.	2017 m. spalio 4 d. Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą <…>.

17.

Šio sprendimo 1 straipsnis iš dalies suformuluotas taip:

„[Nagrinėjamas išankstinis sprendimas dėl mokesčių], kuriuo Liuksemburgas patvirtino <…> sandorių kainodaros tvarką, pagal kurią [LuxOpCo] 2006–2014 m. galėjo nustatyti savo pelno mokesčio įsipareigojimą Liuksemburge, ir tai, kad Liuksemburgas vėliau priėmė metines pelno mokesčio deklaracijas, parengtas taikant tą tvarką, yra [valstybės] pagalba.<…>“

1. Dėl faktinių ir teisinių aplinkybių apibūdinimo

<…>

a) Dėl „Amazon“ grupės pristatymo

<…>

21.	Nagrinėjamu laikotarpiu Amazon grupės struktūrą Europoje Komisija atvaizdavo pateikdama tokią schemą:

22.

Pirma, dėl LuxSCS Komisija pažymėjo, kad ši bendrovė neturėjo fizinio pavidalo ar darbuotojų Liuksemburge. Komisijos teigimu, nagrinėjamu laikotarpiu bendrovė LuxSCS turėjo veikti išimtinai kaip Amazon grupės veiklai Europoje, už kurią LuxSCS buvo atsakinga kaip pagrindinė veiklos vykdytoja, skirtą nematerialųjį turtą kontroliuojanti bendrovė. Vis dėlto ji nurodė, kad LuxSCS taip pat buvo suteikusi paskolas grupės viduje keliems Amazon grupės subjektams. Be to, Komisija pažymėjo, kad LuxSCS buvo kelių grupės viduje sudarytų susitarimų su ATI, A 9 ir LuxOpCo, šalis <…>

23.	Antra, kalbant apie LuxOpCo, Komisija ypatingą dėmesį skyrė aplinkybei, kad nagrinėjamu laikotarpiu LuxOpCo buvo bendrovei LuxSCS visiškai priklausanti patronuojamoji įmonė.

24.

Komisijos teigimu, po 2006 m. įvykusio Amazon grupės veiklos Europoje restruktūrizavimo bendrovė LuxOpCo veikė kaip Amazon grupės centrinė buveinė Europoje ir pagrindinė Amazon grupės mažmeninės prekybos ir paslaugų teikimo internetu veiklos Europoje, vykdomos per ES svetaines, vykdytoja. Komisija nurodė, kad turėdama šį statusą bendrovė LuxOpCo turėjo toliau būti atsakinga už sprendimų, susijusių su mažmeninės prekybos ir paslaugų teikimo veikla, vykdoma per Europos interneto svetaines, priėmimą bei pagrindinių fizinių mažmeninės prekybos veiklos elementų administravimą. Be to, LuxOpCo, kaip oficiali Amazon grupės atsargų Europoje pardavėja, taip pat buvo atsakinga už atsargų valdymą Europos interneto svetainėse. Ji buvo minėtų atsargų savininkė ir prisiėmė su jomis susijusią riziką bei nuostolius. Be to, Komisija nurodė, kad bendrovė LuxOpCo į apskaitą įtraukdavo tiek produktų pardavimo, tiek užsakymų vykdymo apyvartą. Galiausiai LuxOpCo taip pat vykdė Amazon grupės Europos veiklos iždo valdymo funkcijas.

25.

Toliau Komisija nurodė, kad LuxOpCo turėjo Amazon Services Europe (toliau – ASE) ir Amazon Media Europe (toliau – AMEU) – dviejų Liuksemburge reziduojančių Amazon grupės subjektų, taip pat Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Vokietijoje įsteigtų Amazon.com patronuojamųjų įmonių (toliau – susijusios ES bendrovės), kurios teikė įvairias LuxOpCo veiklai reikalingas paslaugas grupės viduje, akcijų. Nagrinėjamu laikotarpiu ASE valdė Amazon grupės platformą „Marketplace“, skirtą ES trečiųjų šalių pardavėjams. AMEU buvo atsakinga už Amazon grupės „skaitmeninę veiklą“ ES, kaip antai MP3 ir e. knygų pardavimą. Susijusios ES bendrovės teikė paslaugas Europos interneto svetainėms eksploatuoti.

26.

Be to, Komisija pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu LuxOpCo kartu su ASE ir AMEU, kurios buvo Liuksemburgo rezidentės, sudarė apmokestinamąjį vienetą Liuksemburgo mokesčių tikslais, kuriame LuxOpCo veikė kaip patronuojančioji bendrovė. Taigi šie trys subjektai kartu buvo vienas ir tas pats mokesčių mokėtojas.

27.

Galiausiai, be licencijos sutarties, kurią LuxOpCo sudarė su LuxSCS, Komisija išsamiai apibūdino kai kurias kitas grupės viduje sudarytas sutartis, kurių šalis LuxOpCo buvo nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. tam tikras 2006 m. gegužės 1 d. sudarytas paslaugų teikimo sutartis su susijusiomis ES bendrovėmis ir 2006 m. balandžio 30 d. sudarytas licencijos sutartis dėl intelektinės nuosavybės su ASE ir AMEU, pagal kurias šiems dviem subjektams buvo suteiktos neišimtinės sublicencijos naudotis nematerialiuoju turtu.

b) Dėl nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių apibūdinimo

28.	Išnagrinėjusi Amazon grupės struktūrą Komisija apibūdino nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių.

29.	Šiuo klausimu, pirma, ji nurodė šio sprendimo 8–10 punktuose paminėtus 2003 m. spalio 23 d. ir 31 d. raštus.

30.	Antra, Komisija paaiškino 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitos, kuria remiantis buvo pasiūlytas licencijos mokesčio sumos nustatymo metodas, turinį.

31.

Pirmiausia Komisija nurodė, kad 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje buvo pateikta bendrovių LuxSCS ir LuxOpCo funkcijų analizė, kuria remiantis buvo nurodyta, kad pagrindinė LuxSCS veikla buvo tiktai bendrovės, valdančios nematerialųjį turtą, ir pagal SPS nuolat vystančios nematerialųjį turtą dalyvės veikla. Šioje ataskaitoje buvo nurodyta, kad bendrovė LuxOpCo buvo atsakinga už strateginių sprendimų, susijusių su mažmeninės prekybos ir ES svetainėse vykdoma paslaugų teikimo veikla, priėmimą bei pagrindinių fizinių mažmeninės prekybos veiklos elementų administravimą.

32.

Toliau Komisija nurodė, kad 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje buvo skirsnis, kuriame aptartas tinkamiausios sandorių kainodaros nustatymo metodo pasirinkimas siekiant nustatyti, ar licencijos mokesčio dydis atitinka įprastų rinkos sąlygų principą. Ataskaitoje buvo išnagrinėti du metodai: pirmasis grindžiamas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje (toliau – PKLR) metodu, o kitas – likutinio pelno padalijimo metodu.

33.	Pirma, taikant palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje buvo apskaičiuotas įprastas rinkos sąlygas atitinkantis 10,6 %–13,6 % licencijos mokesčio dydis, grindžiamas palyginimu su tam tikru Amazon.com ir JAV mažmenininko sudarytu susitarimu <…>.

34.

Antra, taikant likutinio pelno padalijimo metodą, 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje buvo pateiktas bendrovės LuxOpCo„įprastų funkcijų, kurias ji atliko kaip valdymo bendrovė Europoje“, grąžos įvertis, apskaičiuotas prie LuxOpCo sąnaudų pridėjus pelno maržą. Šiuo tikslu buvo nuspręsta, kad „grynosios sąnaudos pridėjus pelno maržą“ (angl. net cost plus mark up) yra rodiklis, pagal kurį turėjo būti vertinamas atlygis už numatytas LuxOpCo funkcijas įprastomis rinkos sąlygomis. Buvo pasiūlyta pakoreguotoms LuxOpCo veiklos sąnaudoms taikyti [konfidencialu] pelno maržą. Komisija pažymėjo, kad, pagal 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitą, skirtumas tarp šios grąžos ir LuxOpCo veiklos pelno atitiko likutinį pelną, kuris visas buvo gautas naudojant LuxSCS pagal licenciją suteiktą nematerialųjį turtą. Komisija taip pat pažymėjo, kad remdamiesi šiuo apskaičiavimu 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitos rengėjai padarė išvadą, jog licencijos mokesčio dydis, sudarantis 10,1–12,3 % LuxOpCo grynosios apyvartos, pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gaires atitinka įprastų rinkos sąlygų kriterijų.

35.

Galiausiai Komisija nurodė, kad 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitos autoriai manė, jog rezultatai sutampa, ir buvo paminėję, kad įprastų rinkos sąlygų intervalas, taikomas apskaičiuojant licencijos mokesčio, kurį LuxOpCo turėjo mokėti LuxOpCo, dydį, sudaro 10,1–12,3 % LuxOpCo pardavimų. Tačiau 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitos autoriai manė, kad likutinio pelno padalijimo analizė yra patikimesnė, todėl reikia remtis ja.

36.

Trečia, <…> Komisija nurodė, kad Liuksemburgo mokesčių administratorius patvirtino, jog licencijos mokesčio dydžio nustatymo metodas, pagal kurį buvo nustatytos LuxOpCo metinės apmokestinamosios pajamos Liuksemburge, atitinka įprastų rinkos sąlygų principą. Ji pridūrė, kad pildydama metines mokesčių deklaracijas LuxOpCo rėmėsi nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių.

c) Dėl taikytinų nacionalinės teisės aktų apibūdinimo

37.

Iš taikytinų nacionalinės teisės aktų Komisija pacitavo [Pelno mokesčio įstatymo] 164 straipsnio 3 dalį. Pagal šią nuostatą „[į] apmokestinamąsias pajamas [turi būti įtrauktas] nuslėptas pelno paskirstymas“, o „nuslėptas pelno paskirstymas visų pirma atsiranda tada, kai akcininkas, dalininkas ar suinteresuotoji šalis tiesiogiai arba netiesiogiai gauna naudos iš bendrovės ar asociacijos, kurios jis įprastai nebūtų gavęs, jei nebūtų buvęs akcininku, dalininku ar suinteresuotąja šalimi“. Šiomis aplinkybėmis Komisija, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu Liuksemburgo mokesčių administratorius [Pelno mokesčio įstatymo] 164 straipsnio 3 dalį aiškino taip, jog pagal ją Liuksemburgo mokesčių teisėje yra įtvirtintas „įprastų rinkos sąlygų principas“.

d) Dėl EBPO sandorių kainodaros sistemos apibūdinimo

38.

Ginčijamo sprendimo 244–249 konstatuojamosiose dalyse Komisija pristatė EBPO sandorių kainodaros sistemą. Jos teigimu, „sandorių kainos“, kurias EBPO įtraukė į šios organizacijos 1995 m., 2010 m. ir 2017 m. paskelbtas gaires, yra kainos, už kurias įmonė perduoda materialųjį ir nematerialųjį turtą arba teikia paslaugas asocijuotosioms įmonėms. Pagal įprastų rinkos sąlygų principą, taikomą apmokestinant bendroves, nacionaliniai mokesčių administratoriai turėtų pripažinti grupės vidaus sandorių kainas, dėl kurių susitarė asocijuotosios grupės įmonės, tik tuo atveju, jeigu tos kainos atitiktų kainas, dėl kurių būtų susitarta sudarius nekontroliuojamus sandorius, t. y. savarankiškų bendrovių, rinkoje vykdančių derybas panašiomis aplinkybėmis, tarpusavio sandorius. Be to, Komisija pažymėjo, kad įprastų rinkos sąlygų principas grindžiamas atskiro subjekto požiūriu, pagal kurį mokesčių tikslais įmonių grupės nariai laikomi atskirais subjektais.

39.

Komisija taip pat pažymėjo, kad EBPO gairėse (1995 m., 2010 m. ir 2017 m. jų redakcijose) išvardyti penki metodai, pagal kuriuos galima nustatyti įprastoms rinkos kainoms artimiausias sandorių grupės viduje kainas. Priimant ginčijamą sprendimą buvo reikšmingi tik trys iš jų, t. y. PKLR metodas, sandorio grynosios maržos metodas (toliau – SGMM) ir pelno padalijimo metodas. Ginčijamo sprendimo 250–256 konstatuojamosiose dalyse Komisija aprašė šių metodų esmę.

2. Dėl nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių vertinimo

<…>

44.

Kalbėdama apie trečiąją valstybės pagalbos buvimo sąlygą, [numatytą SESV 107 straipsnio 1 dalyje], Komisija nurodė, kad, jeigu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtinamas rezultatas, aiškiai neatitinkantis rezultato, kuris būtų gautas įprastai taikant bendrąją apmokestinimo tvarką, ir tai nepagrindžiama, ir jeigu taikant tą atrankiąją tvarką sumažėja mokesčių mokėtojo mokestinis įsipareigojimas, palyginti su bendrovėmis, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, tuo sprendimu mokesčių mokėtojui suteikiamas atrankusis pranašumas. Komisija taip pat nusprendė, kad byloje nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių LuxOpCo buvo suteiktas atrankusis pranašumas, sumažinant jos Liuksemburge mokėtiną pelno mokestį.

a) Dėl pranašumo buvimo analizės

<…>

46.

Pirmiausia Komisija priminė, kad, kalbant apie mokestines priemones, mokesčių mokėtojui gali būti suteiktas pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnį, sumažinant jo mokesčio bazę arba jo mokėtino mokesčio sumą. Ginčijamo sprendimo 402 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siekiant įvertinti, ar apmokestinamųjų pajamų nustatymas suteikia pranašumą, reikia palyginti taikytą tvarką su įprasta apmokestinimo tvarka, pagrįsta laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu. Todėl, pasak Komisijos, „išankstiniu sprendimu dėl mokesčių, kuriuo mokesčių mokėtojui suteikiama galimybė savo grupės vidaus sandoriams taikyti sandorių kainas, neatitinkančias kainų, kurios būtų taikomos savarankiškoms įmonėms, įprastomis rinkos sąlygomis rengiančioms derybas panašiomis aplinkybėmis, laisvai konkuruojant, tam mokesčių mokėtojui suteikiamas pranašumas, nes sumažinamos bendrovės apmokestinamosios pajamos, taigi, ir jos mokesčio bazė, taikytina pagal įprastą pelno mokesčio sistemą“.

47.

Atsižvelgdama į šiuos vertinimus ginčijamo sprendimo 406 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad siekdama nustatyti, jog nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių buvo suteiktas ekonominis pranašumas LuxOpCo, ji privalo įrodyti, kad taikant nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtintą sandorių kainodaros nustatymo tvarką gautas rezultatas neatitiko patikimo apytikslio rinkoje gaunamų rezultatų įverčio, taigi bendrovės LuxOpCo mokesčio bazė, taikyta apskaičiuojant pelno mokestį, buvo sumažinta. Komisijos teigimu, toks rezultatas buvo gautas dėl nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių.

48.	Šis teiginys grindžiamas viena pagrindine ir trimis papildomomis išvadomis. 1) Dėl pagrindinės išvados, kuria nustatytas pranašumas

49.

[Ginčijamame sprendime] <…> Komisija nusprendė, kad nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtinus sandorių kainodaros nustatymo metodą, pagal kurį LuxOpCo buvo mokamas atlygis tik už vadinamąsias „įprastas“ funkcijas, o visas tą atlygį viršijantis bendrovės LuxOpCo gautas pelnas priskiriamas bendrovei LuxSCS, taip papildant jai mokamą licencijos mokestį, buvo gautas rezultatas, neatitinkantis patikimo apytikslio rinkoje gaunamų rezultatų įverčio.

50.

Iš esmės pagrindinėje išvadoje Komisija nusprendė, kad LuxOpCo ir LuxSCS funkcijų analizė, kurią atliko 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitos autoriai ir galiausiai pripažino Liuksemburgo mokesčių administratorius, yra klaidinga ir ja remiantis negalima pasiekti įprastomis rinkos sąlygomis gaunamo rezultato. Priešingai, Liuksemburgo mokesčių administratorius turėjo padaryti išvadą, kad LuxSCS nevykdė „unikalių ir vertingų“ funkcijų, susijusių su nematerialiuoju turtu, į kurį ji turėjo tik teisinės nuosavybės teisę.

<…>

62.

Baigdama pirmąją išvadą, kad egzistuoja pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija nurodė, kad LuxSCS„atlyginimas įprastomis rinkos sąlygomis“ pagal licencijos sutartį turėjo būti lygus šios bendrovės patirtų IN teisių perleidimo sąnaudų ir pagal SPS patirtų sąnaudų sumai be maržos kartu su visomis tiesiogiai LuxSCS patirtomis atitinkamomis išlaidomis, kurioms turėjo būti taikoma 5 % marža, jeigu šios sąnaudos atitiko LuxSCS vardu faktiškai atliktas funkcijas. Toks atlygio dydis atspindi tai, ką savarankiška šalis, kurios padėtis panaši į bendrovės LuxOpCo padėtį, būtų pasirengusi mokėti už pagal licencijos sutartį suteikiamas teises ir prisiimamus įsipareigojimus. Be to, Komisijos teigimu, šio atlygio dydžio pakako, kad LuxSCS galėtų padengti savo mokėjimo įsipareigojimus pagal IN teisių perleidimo sutartį ir SPS (ginčijamo sprendimo 559 ir 560 konstatuojamosios dalys).

63.

Komisijos teigimu, kadangi Komisijos apskaičiuotas LuxSCS atlygis buvo mažesnis už LuxSCS atlygį, apskaičiuotą pagal nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtintą sandorių kainodaros nustatymo metodą, minėtu sprendimu LuxOpCo buvo suteiktas pranašumas sumažinant jos mokesčio bazę Liuksemburgo pelno mokesčio tikslais, palyginti su bendrovių, kurių apmokestinamasis pelnas atitiko įprastomis rinkos sąlygomis sutartas kainas, apyvarta (ginčijamo sprendimo 561 konstatuojamoji dalis).

2) Dėl papildomų išvadų, kuriomis konstatuojamas pranašumas

64.

[Ginčijamame sprendime] <…> Komisija pateikė papildomą išvadą dėl naudos, pagal kurią, net jeigu Liuksemburgo mokesčių administratorius būtų buvęs teisus, sutikdamas su 2003 m. sandorių kainodaros ataskaitoje atlikta bendrovės LuxSCS funkcijų analize, nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtintas sandorių kainodaros nustatymo metodas bet kuriuo atveju būtų buvęs pagrįstas netinkamai pasirinkta metodika, kurią taikant būtų gautas rezultatas, neatitinkantis patikimo apytikslio rinkoje gaunamų rezultatų įverčio. Ji pažymėjo, kad <…> argumentavimu siekta ne tiksliai nustatyti atlygį, kurį LuxOpCo gautų įprastomis rinkos sąlygomis, o veikiau įrodyti, kad nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių buvo suteiktas ekonominis pranašumas, nes patvirtintas sandorių kainodaros nustatymo metodas buvo grindžiamas trimis klaidingais metodikos pasirinkimais, dėl kurių buvo sumažintos bendrovės LuxOpCo apmokestinamosios pajamos, palyginti su bendrovėmis, kurių apmokestinamasis pelnas atitiko kainas, dėl kurių rinkoje susitariama įprastomis rinkos sąlygomis.

65.	Šiomis aplinkybėmis Komisija padarė tris atskiras papildomas išvadas.

66.	Pirmoje papildomoje išvadoje Komisija tvirtino, kad LuxOpCo buvo klaidingai laikoma vykdančia tik „įprastas“ valdymo funkcijas ir kad turėjo būti taikomas pelno padalijimo metodas su indėlio analize. <…> b) Dėl priemonės atrankumo

69.	Ginčijamo sprendimo 9.3 skirsnyje „Atrankumas“ Komisija išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė, kad nagrinėjama priemonė yra atrankiojo pobūdžio. c) Dėl pagalbos gavėjo nustatymo

70.	[Ginčijamame sprendime] <…> Komisija konstatavo, kad bet koks palankus LuxOpCo mokestinis vertinimas taip pat buvo naudingas visai Amazon grupei, nes suteikė jai papildomų išteklių, todėl grupė turėjo būti laikoma vienu subjektu, kuriam buvo taikoma nagrinėjama pagalbos priemonė.

71.

<…> Komisija [jame taip pat] teigė, kad, turint omenyje tai, jog pagalbos priemonė buvo suteikiama kiekvienais metais, kai mokesčių institucijos priimdavo LuxOpCo metinę mokesčio deklaraciją, Amazon grupė negalėjo remtis senaties taisyklėmis, kad užginčytų pagalbos susigrąžinimą. Ginčijamo sprendimo 639–645 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė lėšų susigrąžinimo metodą.“

Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

2017 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ieškinį byloje T‑816/17, kuriame visų pirma prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti šį sprendimą tiek, kiek jame nurodyta susigrąžinti tame sprendime nustatytą pagalbą.

4	2018 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Amazon EU Sàrl ir Amazon.com (toliau kartu – Amazon) ieškinį byloje T‑318/18, kuriame visų pirma prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo 1–4 straipsnius, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti to sprendimo 2–4 straipsnius.

Grįsdamos ieškinius Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon nurodė atitinkamai penkis ir devynis pagrindus, kurie, Bendrojo Teismo nuomone, didele dalimi sutampa taip:

–	pirma, pateikdamos pirmąjį pagrindą byloje T‑816/17 ir pirmąjį–ketvirtąjį pagrindus byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon iš esmės ginčijo Komisijos pagrindinę išvadą dėl LuxOpCo įgyto pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį,

–	antra, pateikdamos pirmojo pagrindo antros dalies trečiąjį prieštaravimą byloje T‑816/17 ir penktąjį pagrindą byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon ginčijo papildomas Komisijos išvadas dėl LuxOpCo skirtos mokesčių lengvatos, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą,

–	trečia, pateikdamos antrąjį pagrindą byloje T‑816/17 ir šeštąjį bei septintąjį pagrindus byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon ginčijo pagrindines ir papildomas Komisijos išvadas dėl nagrinėjamo išankstinio sprendimo dėl mokesčių atrankumo,

–	ketvirta, pateikdama trečiąjį pagrindą byloje T‑816/17 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė tvirtino, kad Komisija pažeidė išimtinę valstybių narių kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje,

–	penkta, pateikdamos ketvirtąjį pagrindą byloje T‑816/17 ir aštuntąjį pagrindą byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon teigė, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą,

–

šešta, pateikdamos pirmojo pagrindo antrą dalį ir antrojo pagrindo antros dalies pirmą prieštaravimą byloje T‑816/17 ir aštuntąjį pagrindą byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon ginčijo tai, kad 2017 m. redakcijos EBPO gairės, kuriomis Komisija naudojosi priimdama ginčijamą sprendimą, yra reikšmingos nagrinėjamu atveju,

–	septinta, pateikdamos penktąjį pagrindą, kuriuo siekiama pagrįsti papildomus reikalavimus byloje T‑816/17, ir devintąjį pagrindą byloje T‑318/18 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon ginčijo Komisijos argumentų dėl šios institucijos nurodyto pagalbos susigrąžinimo pagrįstumą.

Įstojimo į bylą paaiškinime Airija nurodė, pirma, kad buvo pažeistas SESV 107 straipsnis, nes Komisija neįrodė, jog LuxOpCo buvo suteiktas pranašumas, antra, kad buvo pažeistas šis straipsnis, nes Komisija neįrodė, jog priemonė yra atrankiojo pobūdžio, trečia, kad buvo pažeisti ESS 4 ir 5 straipsniai, nes Komisija atliko paslėptą mokesčių derinimą, ir, ketvirta, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, nes ginčijamame sprendime jai buvo nurodyta susigrąžinti tame sprendime konstatuotą pagalbą.

7	Sujungęs bylas T‑816/17 ir T‑318/18, kad būtų priimtas skundžiamas sprendimas, Bendrasis Teismas tuo sprendimu panaikino ginčijamą sprendimą.

8	Iš pradžių jis pripažino pagrįstais pirmojo pagrindo byloje T‑816/17 antros dalies pirmąjį ir antrąjį prieštaravimus ir trečią dalį bei antrąjį ir ketvirtąjį pagrindus byloje T‑318/18, grindžiamus tuo, kad padarydama pagrindinę išvadą Komisija neįrodė pranašumo buvimo.

Šiuo aspektu jis nusprendė, pirma, kad Komisija klaidingai manė, jog LuxSCS turi būti laikoma šalimi, kuri turi būti tikrinama taikant SGMM, ir, antra, kad Komisijai atliekant „LuxSCS atlygio“ apskaičiavimą remiantis prielaida, kad LuxSCS yra tikrintinas subjektas, buvo padaryta daug klaidų ir jo negalima laikyti pakankamai patikimu ar leidžiančiu pasiekti įprastas rinkos sąlygas atitinkantį rezultatą. Kadangi reikėjo atmesti Komisijos taikytą apskaičiavimo metodą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šis metodas negali būti pagrindas konstatuoti, jog licencijos mokestis turėjo būti mažesnis už tą, kurį ginčijamu laikotarpiu pagal nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių faktiškai gavo LuxSCS. Taigi, anot Bendrojo Teismo, Komisijos nurodytos aplinkybės, kiek tai susiję su pagrindine išvada dėl pranašumo buvimo, neleido įrodyti, kad LuxOpCo mokesčių našta buvo dirbtinai sumažinta dėl pernelyg didelio licencijos mokesčio nustatymo (skundžiamo sprendimo 296 ir 297 punktai).

Toliau Bendrasis Teismas pritarė Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Amazon pateiktiems pagrindams ir argumentams, kuriais buvo siekiama užginčyti trijų papildomų Komisijos išvadų dėl pranašumo buvimo pagrįstumą. Šiuo klausimu jis nusprendė:

–

dėl pirmosios papildomos išvados – kad Komisija, neteisingai nusprendusi, jog LuxOpCo funkcijos, susijusios su komercine veikla, buvo „unikalios ir vertingos“, ir neištyrusi, ar buvo iš nepriklausomų įmonių gautų išorinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti LuxSCS ir LuxOpCo atitinkamų indėlių vertę, nepagrindė to, kad jos taikytas pelno padalijimo metodas su indėlių analize šiuo atveju buvo tinkamas metodas sandorių kainodarai nustatyti (skundžiamo sprendimo 503–507 punktai). Be to, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija, visų pirma dėl to, kad nesiekė išnagrinėti, koks buvo LuxSCS ir LuxOpCo bendro pelno padalijimo būdas, dėl kurio būtų sutarta, jeigu šios įmonės būtų buvusios nepriklausomos, ar nurodyti konkrečių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kad už LuxOpCo funkcijas, susijusias su nematerialiojo turto plėtra ar buveinės funkcijų vykdymu, jai būtų suteikta teisė gauti didesnę pelno dalį nei taikant nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių faktiškai apskaičiuota pelno dalis, neįrodė, kad jei būtų taikomas jos pasirinktas metodas, LuxOpCo atlygis būtų buvęs didesnis, todėl šis sprendimas suteikė šiai bendrovei ekonominį pranašumą (skundžiamo sprendimo 518 ir 530 punktai),

–

dėl antrosios papildomos išvados – kad Komisija turėjo įrodyti, jog jos nustatyta LuxOpCo pelno rodiklio pasirinkimo išankstiniame sprendime dėl mokesčių klaida lėmė subjekto, kuriam skirtas tas sprendimas, mokesčių naštos sumažinimą, o tai reiškė, kad ji turėjo atsakyti į klausimą, koks rodiklis iš tikrųjų būtų buvęs tinkamas. Atsižvelgdamas į Komisijos pateiktą ginčijamo sprendimo aiškinimą Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji nesiekė nustatyti įprastas rinkos sąlygas atitinkančio LuxOpCo atlygio ar juo labiau išsiaiškinti, ar nagrinėjamu išankstiniu sprendimu dėl mokesčių patvirtintas šios bendrovės atlygis buvo mažesnis už įprastas rinkos sąlygas atitinkantį atlygį (skundžiamo sprendimo 546 ir 547 punktai),

–

dėl trečiosios papildomos išvados – kad nors Komisija padarė teisingą išvadą, jog LuxOpCo atlygio viršutinės ribos nustatymo pagal jos metinių pardavimų procentinę dalį mechanizmas yra metodologinė klaida, vis dėlto ji neįrodė, kad šis mechanizmas turėjo įtakos tam, kad bendrovės LuxOpCo bendrovei LuxSCS mokėtas licencijos mokestis atitiko įprastas rinkos sąlygas. Todėl jis nusprendė, kad vien konstatavimo, jog šis viršutinės ribos nustatymas buvo taikomas 2006, 2007 ir 2011–2013 m., nepakanka siekiant įrodyti, kad už tuos metus LuxOpCo gautas atlygis neatitiko įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo apytikslio rezultato, todėl trečiojoje papildomoje išvadoje Komisija neįrodė, kad LuxOpCo buvo suteiktas pranašumas (skundžiamo sprendimo 575, 576, 585, 586 ir 588 punktai).

11	Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kurių, jo nuomone, pakanka ginčijamam sprendimui panaikinti, Bendrasis Teismas nenagrinėjo kitų ieškinių pagrindų ir argumentų.

Procesas Teisingumo Teisme ir šalių apeliacinėje byloje reikalavimai

Apeliaciniame skunde Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–	panaikinti skundžiamą sprendimą,

–	atmesti pirmąjį pagrindą byloje T‑816/17 ir antrąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir aštuntąjį pagrindus byloje T‑318/18,

–	grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl dar nenagrinėtų ieškinio pagrindų,

–	jei šie reikalavimai būtų netenkinami, priimti galutinį sprendimą byloje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį ir

–	atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, jei byla būtų grąžinta Bendrajam Teismui, arba priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Amazon bylinėjimosi išlaidas, jei Teisingumo Teismas priimtų galutinį sprendimą byloje.

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė Teisingumo Teismo prašo:

–	atmesti apeliacinį skundą,

–	nepatenkinus šio reikalavimo, grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir

–	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Amazon Teisingumo Teismo prašo:

–	atmesti apeliacinį skundą ir

–	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Dėl apeliacinio skundo

Dėl priimtinumo

Formaliai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai ir antrojo pagrindo antrai daliai pagrįsti pateikti argumentai, susiję su įprastų rinkos sąlygų principo aiškinimu ir taikymu, yra nepriimtini, nes jais siekiama užginčyti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Kadangi Komisija nesiekia įrodyti šių faktinių aplinkybių iškraipymo, ji negali jų ginčyti apeliaciniame skunde. Be to, hipotetinės Bendrojo Teismo klaidos aiškinant ir taikant įprastų rinkos sąlygų principą turi būti laikomos susijusiomis su Liuksemburgo nacionaline teise, nes, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, šis principas Sąjungos teisėje nėra savarankiškas, taigi – fakto klaidomis. Fakto klausimai negali būti keliami apeliaciniame procese, išskyrus atvejus, kai Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes. Taigi dėl šios priežasties argumentai taip pat yra nepriimtini, nes šiuo aspektu Komisijos nurodyti iškraipymai nepagrįsti.

Savo ruožtu Amazon, formaliai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, teigia, kad Komisija bando pateikti Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių vertinimą kaip teisės ar teisinio aiškinimo klausimus, kad Teisingumo Teismas šias aplinkybes išnagrinėtų iš naujo. Pagal SESV 256 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą tik dėl teisės klausimų, išskyrus iškraipymo atvejį; Komisija jį šioje byloje tik nurodo, tačiau net nebando įrodyti. Šios apimties apeliacinis skundas, ypač pirmojo pagrindo pirma dalis ir antrojo pagrindo antra dalis, yra nepriimtinas.

Reikia pažymėti, kad apeliacinio skundo 25 punkte Komisija, be kita ko, teigia, kad „klaidingas įprastų rinkos sąlygų principo aiškinimas ir taikymas yra SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kiek tai susiję su pranašumo sąlyga“, o jo 26 punkte – kad „klaidingai aiškindamas ir taikydamas įprastų rinkos sąlygų principą Bendrasis Teismas padaro klaidą „atlikdamas vertinimą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį“. Šį prieštaravimą ji pakartoja apeliacinio skundo 6.2 punkte.

Taigi, neatsižvelgiant į motyvus, dėl kurių Komisija mano, kad Bendrasis Teismas, visų pirma skundžiamo sprendimo 162–151 punktuose, neteisingai aiškino ir taikė įprastų rinkos sąlygų principą, reikia konstatuoti, kad ši institucija prašo Teisingumo Teismo patikrinti, ar Bendrasis Teismas teisingai aiškino ir taikė šį principą atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija nagrinėti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo apibrėžta SESV 256 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Joje nurodyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas tik teisės klausimais ir laikantis „statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų“. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje esančiame apeliacinio skundo galimų pagrindų sąraše nurodyta, kad apeliacinis skundas gali būti grindžiamas Bendrojo Teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 46 punktas).

Žinoma, kalbant apie Bendrojo Teismo su nacionaline teise susijusių vertinimų, kurie valstybės pagalbos srityje yra faktinių aplinkybių vertinimas, analizę nagrinėjant apeliacinį skundą, iš esmės reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik patikrinti, ar ši teisė nebuvo iškraipyta (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto iš Teisingumo Teismo negalima atimti galimybės tikrinti, ar tokie vertinimai savaime nėra Sąjungos teisės pažeidimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 19 punkte nurodytą jurisprudenciją.

Klausimas, ar Bendrasis Teismas tinkamai apibrėžė reikšmingą referencinę sistemą ir atitinkamai teisingai aiškino ir taikė ją sudarančias nuostatas, šiuo atveju įprastų rinkos sąlygų principą, yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali peržiūrėti apeliaciniame procese. Argumentai, kuriais siekiama užginčyti referencinės sistemos pasirinkimą ar jos reikšmę pirmajame atrankiojo pranašumo buvimo analizės etape, yra priimtini, nes ši analizė atliekama teisiškai kvalifikuojant nacionalinę teisę remiantis Sąjungos teisės nuostata (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 85 punktą ir 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija, C‑451/21 P ir C‑454/21 P, EU:C:2023:948 punktą).

Pripažinti, kad Teisingumo Teismas negali nustatyti, ar Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė dėl to, kaip Komisija apibrėžė, aiškino ir taikė reikšmingą referencinę sistemą, o tai yra lemiamas veiksnys nagrinėjant atrankiojo pranašumo buvimą, reikštų pripažinti tai, kad Bendrasis Teismas galimai pažeidė Sąjungos pirminės teisės nuostatą, t. y. SESV 107 straipsnio 1 dalį, tačiau už šį pažeidimą negali būti baudžiama apeliaciniame procese, o tai prieštarautų SESV 256 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, kaip pažymėta šio sprendimo 19 punkte.

Taigi reikia konstatuoti, kad prašydama Teisingumo Teismo patikrinti, ar Bendrasis Teismas teisingai aiškino ir taikė įprastų rinkos sąlygų principą atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai nusprendė, kad referencinė sistema, kurią Komisija pasirinko siekdama nustatyti įprastą apmokestinimą, buvo klaidinga, taigi kad nebuvo įrodytas Amazon grupei suteiktas pranašumas, Komisija pateikė pagrindus ir argumentus, kurie, priešingai, nei teigia Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon, yra priimtini.

Dėl esmės

Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus, siejamus su, pirma, Bendrojo Teismo padarytomis klaidomis dėl ginčijamame sprendime jos pateiktos pagrindinės išvados dėl pranašumo ir, antra, Bendrojo Teismo klaidomis, susijusiomis su pirmąja papildoma išvada, kurią ji padarė dėl šio pranašumo.

25	Šiuos du pagrindus reikia nagrinėti kartu.

Šalių argumentai

Komisijos pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma dalis grindžiama tuo, kad skundžiamo sprendimo 162–151 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ir taikė įprastų rinkos sąlygų principą, šiuo aspektu nemotyvavo skundžiamo sprendimo ir pažeidė proceso taisykles, kai atmetė LuxSCS funkcinę analizę ir tai, kad ginčijamame sprendime ši bendrovė buvo pasirinkta kaip vertinama šalis. Antra dalis grindžiama klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė to sprendimo 257–295 punktuose atmesdamas įprastas rinkos sąlygas atitinkančio licencinio mokesčio dydžio apskaičiavimą.

Grįsdama šį pagrindą Komisija pirmiausia teigia, kad, kaip pažymėjo pats Bendrasis Teismas, šiuo atveju įprastas apmokestinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į įprastų rinkos sąlygų principą, o tai yra „priemonė“, kuria ji turėjo remtis vertindama pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą. Todėl klaidingai aiškindamas ir taikydamas šį principą Bendrasis Teismas pažeidė šią nuostatą. Bet kuriuo atveju Komisija teigia, kad jei reikėtų laikyti, jog Bendrojo Teismo padarytos šio principo taikymo klaidos yra susijusios tik su Liuksemburgo teise, šios klaidos vis dėlto būtų akivaizdus šios teisės, kuri, Bendrojo Teismo manymu, yra pagrįsta šiuo principu, iškraipymas.

28	Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Amazon ginčija visus argumentus, kuriais grindžiamas pirmasis apeliacinio skundo pagrindas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, be kita ko, pažymi, kad tiek priimant nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių, tiek jį pratęsiant, Liuksemburgo teisėje nebuvo jokios nuorodos į EBPO gaires. Jos nėra privalomos šios organizacijos šalims narėms, bet leidžia paaiškinti reikšmingas Liuksemburgo teisės nuostatas.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas, pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 314–442 ir 499–538 punktų, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė ginčijamame sprendime Komisijos padarytą pirmą papildomą išvadą. Pateikdama šio antrojo pagrindo antrą dalį Komisija apeliacinio skundo 6.2 antraštinėje dalyje dar kartą tvirtina, kad „Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ir taikė įprastų rinkos sąlygų principą“, o tai ginčija ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, ir Amazon.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybių narių priemonės, kurių jos imasi Sąjungos teisėje nesuderintose srityse, nėra pašalintos iš SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos kontrolės taikymo srities. Taigi valstybės narės turi susilaikyti nuo bet kokių mokestinių priemonių, kurios gali būti pripažintos su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, priėmimo (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo aspektu Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, jog tam, kad nacionalinę priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti tenkinamos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, ši priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, dėl jos subjektas, kuriam skirta priemonė, turi įgyti atrankųjį pranašumą. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Dėl atrankiojo pranašumo sąlygos pažymėtina, kad ją taikant reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisės sistemą nagrinėjama nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei kitoms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, yra panaši ir kurioms dėl to taikomas skirtingas požiūris, iš esmės galintis būti kvalifikuojamas kaip diskriminacinis (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Kad nacionalinę mokestinę priemonę galėtų kvalifikuoti kaip „atrankiąją“, Komisija turi, pirma, apibrėžti atitinkamoje valstybėje narėje taikomą referencinę sistemą, t. y. „įprastą“ mokesčių sistemą, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo referencinės sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši. Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kuriomis diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į nagrinėjamos teisinės sistemos tikslą, yra panaši, ir kurios dėl to yra a priori atrankiosios, jeigu atitinkama valstybė narė, trečia, įrodo, jog ši diferenciacija pateisinama, nes atsiranda dėl sistemos, pagal kurią tos priemonės taikomos, pobūdžio ar struktūros (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35	Referencinės sistemos nustatymas ypač svarbus mokestinių priemonių atveju, nes, kaip pabrėžta šio sprendimo 23 punkte, ekonominio pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu.

Taigi siekiant nustatyti visas įmones, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, prieš tai reikia apibrėžti teisinę sistemą, kuria siekiamo tikslo atžvilgiu prireikus turi būti nagrinėjama, ar pranašumą iš nagrinėjamos priemonės gaunančių ir jo negaunančių įmonių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Vertinant mokestinės priemonės atrankumą svarbu, kad bendrąją apmokestinimo tvarka arba atitinkamoje valstybėje narėje taikoma referencinė sistema būtų teisingai identifikuota Komisijos sprendime ir išnagrinėta teismo, kuriam pateiktas skundas dėl to identifikavimo. Kadangi referencinės sistemos nustatymas yra lyginamojo tyrimo, kuris turi būti atliktas vertinant atrankumą, atskaitos taškas, dėl per šį nustatymą padarytos klaidos visa su atrankumu susijusios sąlygos analizė neišvengiamai tampa klaidinga (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiomis aplinkybėmis reikia, pirma, pažymėti, kad referencinio pagrindo nustatymas, kuris turi būti atliktas po rungimosi principu grindžiamų diskusijų su atitinkama valstybe nare, turi būti pagrįstas objektyviu pagal šios valstybės nacionalinę teisę taikytinų teisės normų turinio, formuluočių ir konkretaus poveikio tyrimu (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Antra, srityse, kuriose Sąjungos mokesčių teisė yra nesuderinta, mokesčio sudedamąsias savybes, kurios iš principo apibrėžia referencinę sistemą arba „įprastą“ apmokestinimo tvarką, kuria remiantis reikia analizuoti su atrankumu susijusią sąlygą, nustato būtent atitinkama valstybė narė, įgyvendindama savo kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje ir nepažeisdama šioje srityje turimos autonomijos. Tai, be kita ko, taikoma nustatant mokesčio bazę, apmokestinimo momentą ir galimas išimtis (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Vadinasi, siekiant nustatyti referencinę sistemą tiesioginių mokesčių srityje reikia atsižvelgti tik į atitinkamoje valstybėje narėje taikytiną nacionalinę teisę, o pats toks nustatymas yra būtina išankstinė sąlyga siekiant įvertinti ne tik pranašumo buvimą, bet ir tai, ar jis yra atrankiojo pobūdžio (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 74 punktas).

Ši byla, kaip ir byla, kurioje priimtas 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859), susijusi su Liuksemburgo mokesčių administratoriaus priimto išankstinio sprendimo dėl mokesčių, grindžiamo sandorių kainodaros nustatymu atsižvelgiant į įprastų rinkos sąlygų principą, teisėtumu.

Iš to sprendimo matyti, pirma, kad įprastų rinkos sąlygų principas gali būti taikomas tik jeigu jis pripažįstamas atitinkamoje nacionalinėje teisėje ir laikantis joje nustatytų sąlygų. Kitaip tariant, šiuo metu galiojančioje Sąjungos teisėje nėra įtvirtintas savarankiškas įprastų rinkos sąlygų principas, taikomas neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo įtrauktas į nacionalinę teisę, siekiant išnagrinėti mokestines priemones pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 104 punktą).

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors Liuksemburge bendrovėms taikoma nacionaline teise integruotų bendrovių apmokestinimo srityje siekiama nustatyti apytikslę, bet patikimą rinkos kainą ir nors šis tikslas apskritai atitinka įprastų rinkos sąlygų principo tikslą, vis dėlto, nesant Sąjungos teisės suderinimo, konkrečios šio principo taikymo sąlygos yra nustatytos nacionalinėje teisėje ir į jas turi būti atsižvelgta siekiant identifikuoti referencinį pagrindą, kad būtų nustatyta, ar buvo suteiktas atrankusis pranašumas (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 93 punktas).

Antra, reikia priminti, kad EBPO gairės nėra privalomos šios organizacijos šalims narėms. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, nors daugelis mokesčių srityje kompetenciją turinčių nacionalinių institucijų, rengdamos ir tikrindamos sandorių kainodarą, vadovaujasi šiomis gairėmis, tik pagal reikšmingas nacionalinės teisės nuostatas reikia nustatyti, ar konkretūs sandoriai turi būti nagrinėjami pagal įprastų rinkos sąlygų principą ir prireikus – ar sandorių kainodara, kuria grindžiama apmokestinamojo asmens apmokestinamųjų pajamų bazė ir jos paskirstymas tarp atitinkamų valstybių, skiriasi nuo įprastas rinkos sąlygas atitinkančio rezultato. Nagrinėjant, ar buvo suteiktas atrankusis mokestinis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir nustatant, kokia mokesčių našta paprastai turėtų tekti įmonei, neturi būti atsižvelgiama į parametrus ir taisykles, nesusijusius su nagrinėjama nacionaline mokesčių sistema, kaip antai minėtas gaires, nebent šioje sistemoje pateikta aiški nuoroda į juos (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 96 punktą).

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 121 ir 122 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė:

„121.

Be to, reikia pažymėti, jog tada, kai Komisija taiko įprastų rinkos sąlygų principą, siekdama patikrinti, ar integruotos įmonės apmokestinamasis pelnas taikant mokestinę priemonę atitinka rinkos sąlygomis nustatytą apytikslį, bet patikimą apmokestinamąjį pelną, ji gali konstatuoti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą, tik jeigu dviejų lyginamųjų tarpusavio neatitiktis viršija tai apytiksliai sumai gauti taikyto metodo nulemtus netikslumus (2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Nyderlandai ir kt. / Komisija, T‑760/15 ir T‑636/16, EU:T:2019:669, 152 punktas).

122.

Nors Komisija nėra oficialiai saistoma EBPO gairių, vis dėlto šios gairės grindžiamos reikšmingais kompetentingų ekspertų grupės atliktais darbais, jose atsispindi tarptautiniu lygiu pasiektas bendras sutarimas dėl sandorių kainodaros, todėl jos tikrai turi praktinę reikšmę aiškinant su sandorių kainodara susijusius klausimus (2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Nyderlandai ir kt. / Komisija, T‑760/15 ir T‑636/16, EU:T:2019:669, 155 punktas).“

Iš skundžiamo sprendimo 121 punkto matyti, kad jame nusprendęs, jog įgyvendindama SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija apskritai galėjo taikyti įprastų rinkos sąlygų principą, nors šis principas Sąjungos teisėje savarankiškai neegzistuoja, tačiau nepažymėjęs, jog ši institucija pirmiausia turėjo įsitikinti, kad šis principas yra įtrauktas į atitinkamą nacionalinę mokesčių teisę, šiuo atveju Liuksemburgo mokesčių teisę, ir kad joje daroma aiški nuoroda į jį, Bendrasis Teismas padarė pirmą teisės klaidą. Šios klaidos neištaiso tai, kad skundžiamo sprendimo 137 punkte Bendrasis Teismas dėl to sprendimo 54 ir 55 punktuose išdėstytų motyvų nusprendė, beje, klaidingai, kad faktinių aplinkybių susiklostymo metu šis principas buvo įtvirtintas Liuksemburgo teisėje.

Be to, skundžiamo sprendimo 122 punkte nurodęs, kad, nepaisant to, jog EBPO gairės nėra privalomos Komisijai, jos turi „aiškią praktinę reikšmę“ vertinant šio principo laikymąsi, Bendrasis Teismas nepaminėjo, kad šios gairės taip pat nėra privalomos EBPO valstybėms narėms ir kad dėl to jos turi praktinę reikšmę tik tiek, kiek į jas daroma aiški nuoroda atitinkamos valstybės narės mokesčių teisėje. Taigi jis neišsiaiškino, ar Komisija įsitikino, kad taip yra Liuksemburgo mokesčių teisės atveju, ir pats tas gaires laikė taikytinomis, taip padarydamas antrą teisės klaidą.

Vadinasi, nors, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 132 punkto, Airija rėmėsi tuo, kad Sąjungos teisėje nėra įprastų rinkos sąlygų principo pagrindo, Bendrasis Teismas, atmesdamas šį argumentą kaip nepriimtiną ir jo nenagrinėdamas, nors juo iš esmės buvo ginčijamas referencinės sistemos, kurią Komisija pasirinko įprastam apmokestinimui apibrėžti, tinkamumas ir tai, kad Amazon grupei buvo suteiktas pranašumas, pateikė Sąjungos teisei prieštaraujantį įprastų rinkos sąlygų principo, priminto visų pirma 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C‑898/19 P) 96 ir 104 punktuose, aiškinimą, taigi klaidingai patvirtino Komisijos nustatytą referencinę sistemą.

Visa skundžiamo sprendimo 162–251, 257–295, 314–442 ir 499–538 punktuose Bendrojo Teismo atlikta analizė, susijusi su atrankiojo pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimo sąlyga, grindžiama įprastų rinkos sąlygų principo taikymu vertinant tokio pranašumo buvimą pagal EBPO gaires, neatsižvelgiant į tai, ar šis principas įtrauktas į Liuksemburgo teisę.

50	Kadangi tokia analizė grindžiama Bendrojo Teismo klaidingai nustatyta reikšminga referencine sistema, pagal kurią vertinamas atrankiojo pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimas, ji, remiantis šio sprendimo 37 punkte nurodyta jurisprudencija, taip pat yra klaidinga.

Vis dėlto reikia priminti, kad jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau jo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus ir atmesti apeliacinį skundą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Xellia Pharmaceuticals ir Alpharma / Komisija, C‑611/16 P, EU:C:2021:245, 149 punktą ir 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo PJ ir PC / EUIPO, C‑529/18 P ir C‑531/18 P, EU:C:2022:218, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52	Taip yra šiuo atveju.

Pirma, Komisija taikė įprastų rinkos sąlygų principą taip, tarsi jis būtų pripažintas Sąjungos teisėje, kaip tai matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 402, 403, 409, 519, 520 ir 561 konstatuojamųjų dalių. Iš 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859) 104 punkto matyti, kad šiuo metu galiojančioje Sąjungos teisėje nėra savarankiško įprastų rinkos sąlygų principo, kuris būtų taikomas neatsižvelgiant į tai, ar jis įtrauktas į nacionalinę teisę.

Antra, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 241 ir 242 konstatuojamųjų dalių, ji nusprendė, kad Pelno mokesčio įstatymo 164 straipsnio 3 dalį Liuksemburgo mokesčių administratorius aiškino taip, kad ja Liuksemburgo mokesčių teisėje yra įtvirtintas įprastų rinkos sąlygų principas. Vis dėlto, kaip matyti iš 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859) 96 ir 104 punktų, tik šio principo įtraukimas į nacionalinę teisę, o tam reikia, kad nacionalinėje teisėje bent jau būtų pateikta aiški nuoroda į šį principą, leistų Komisijai jį taikyti vertinant, ar buvo suteiktas atrankusis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

Kaip pati Komisija pripažino ginčijamo sprendimo 243 konstatuojamojoje dalyje, tik nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. priėmus nagrinėjamą išankstinį sprendimą dėl mokesčių ir jį pratęsus, naujame Pelno mokesčio įstatymo straipsnyje buvo „aiškiai įformintas įprastų rinkos sąlygų principo taikymas Liuksemburgo mokesčių teisėje“. Taigi nustatyta, kad pirmesniame punkte nurodytoje jurisprudencijoje primintas reikalavimas nebuvo įvykdytas atitinkamai valstybei narei priimant priemonę, kurią Komisija laikė valstybės pagalba, todėl ši institucija negalėjo atgaline data taikyti šio principo ginčijamame sprendime.

Trečia, to sprendimo 246 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse taikydama EBPO sandorių kainodaros gaires Komisija, neįrodžiusi, kad visos šios gairės ar jų dalis buvo aiškiai perkeltos į Liuksemburgo teisę, pažeidė 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859) 96 punkte primintą draudimą, nagrinėjant, ar suteiktas atrankusis mokestinis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir siekiant nustatyti įmonei paprastai tenkančią mokesčių naštą, atsižvelgti į atitinkamai nacionalinei mokesčių sistemai nepriklausančius parametrus ir taisykles, kaip antai šias gaires, nebent toje sistemoje į juos būtų pateikta aiški nuoroda.

Šiuo aspektu svarbu priminti, kad dėl tokių klaidų, padarytų nustatant pagal atitinkamą nacionalinę teisę faktiškai taikytinas taisykles, taigi vadinamąjį „įprastą“ apmokestinimą, į kurį atsižvelgiant turi būti vertinamas nagrinėjamas išankstinis sprendimas dėl mokesčių, visi argumentai dėl atrankiojo pranašumo buvimo neišvengiamai yra klaidingi (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58	Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamo sprendimo 590 punkte Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog Komisija neįrodė Amazon grupei suteikto pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios priežasties panaikino ginčijamą sprendimą.

59	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir pakeičiant motyvus pagal šio sprendimo 51 punkte nurodytą jurisprudenciją, reikia atmesti abu apeliacinio skundo pagrindus, taigi ir visą apeliacinį skundą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60	Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

61	Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

62	Šioje byloje, kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji padengia savo ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bei Amazon bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Be to, Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikomoje apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Airija, kaip į bylą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.	Atmesti apeliacinį skundą.

2.	Europos Komisija padengia savo ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Amazon.com Inc . bei Amazon EU Sàrl . bylinėjimosi išlaidas.

3.	Airija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalbos: anglų ir prancūzų.

Top