–

FU ir DRV Intertrans BV, atstovaujamų advocaat F. Vanden Bogaerde,

–

Verbraeken J. en Zonen BV, atstovaujamos advocaten P. Bekaert ir S. Bekaert,

–

PN, atstovaujamo advocaat F. Vanden Bogaerde,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos S. Baeyens, C. Pochet ir L. Van den Broecket,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. de Ree,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir F. van Schaik,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 465/2012 (OL L 149, 2012, p. 4) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012 (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009), 5 straipsnio, 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB (OL L 300, 2009, p. 51), 3 straipsnio 1 dalies a punkto ir 11 straipsnio 1 dalies ir 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (OL L 300, 2009, p. 72) 4 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi baudžiamąsias bylas, iškeltas FU bei DRV Intertrans BV (byla C‑410/21) ir Verbraeken J. en Zonen BV ir PN (byla C‑661/21) dėl sukčiavimo, susijusio su socialinio draudimo įmokomis.

3

Reglamento Nr. 883/2004 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalin[ės] teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų.“

4

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 11–16 straipsniai.

5

Šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.“

6

Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi:

<…>

<…>“

7

Pagal to paties reglamento 72 straipsnio a punktą Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija (toliau – administracinė komisija) nagrinėja visus administravimo ir aiškinimo klausimus, kylančius iš Reglamento Nr. 883/2004 ar Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų.

8

Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnyje „Bendradarbiavimas“ nurodyta:

„<…>

4.   Įstaigos ir asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, privalo informuoti vieni kitus ir bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą šio to įgyvendinimą.

<…>

6.   Iškilus sunkumų aiškinant arba taikant šį reglamentą, kurie gali kelti pavojų pagal jį asmeniui suteiktoms teisėms, kompetentingos valstybės narės arba atitinkamo asmens gyvenamosios valstybės narės įstaiga kreipiasi į atitinkamos (-ų) valstybės (-ių) narės (-ių) įstaigą (-as). Jeigu sprendimo nerandama per pagrįstą laikotarpį, atitinkamos valdžios institucijos gali prašyti Administracinės komisijos įsikišti.“

9

Šio reglamento 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[1971 m. birželio 14 d.] Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 [dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35),] nuo šio reglamento taikymo dienos panaikinamas.

<…>“

10

Reglamento Nr. 987/2009 2 ir 6 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

11

Šio reglamento 5 straipsnyje „Kitoje valstybėje narėje išduotų dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų teisinė galia“ nustatyta:

„1.   Valstybių narių įstaigos priima kitos valstybės narės įstaigos išduotus asmens padėtį liudijančius dokumentus, reikalingus [Reglamentui Nr. 883/2004] ir [šiam reglamentui] taikyti, ir patvirtinamuosius įrodymus, kurių pagrindu tie dokumentai buvo išduoti, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais.

2.   Kilus abejonėms dėl dokumento galiojimo arba dėl duomenų, kuriais grindžiami jame išdėstyti teiginiai, tikslumo, dokumentą gaunanti valstybės narės įstaiga prašo dokumentą išdavusi[os] įstaigos suteikti reikiamą tikslesnę informaciją, o tam tikrais atvejais anuliuoti tą dokumentą. Išdavusi įstaiga persvarsto dokumento išdavimo pagrindą ir prireikus jį anuliuoja.

3.   Vadovaujantis 2 dalimi, tais atvejais, kai kyla abejonių dėl atitinkamų asmenų pateiktos informacijos, dokumentų ar patvirtinančių įrodymų galiojimo ar faktų, kuriais pagrįsta juose pateikta informacija, tikslumo, buvimo vietos ar gyvenamosios vietos įstaiga kompetentingos įstaigos prašymu, jeigu tai įmanoma, atlieka reikiamą tokios informacijos ar dokumento patikrinimą.

4.   Jei atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, ne anksčiau kaip po mėnesio nuo tos dienos, kurią dokumentą gavusi įstaiga pateikė prašymą, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į Administracinę komisiją. Administracinė komisija mėgina išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi.“

12

Šio reglamento 14 straipsnio 5a dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Taikant [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, „registruota buveinė arba veiklos vieta“ – registruota buveinė arba veiklos vieta, kurioje priimami svarbiausi įmonės sprendimai ir kurioje atliekamos jos centrinės administracijos funkcijos.“

13

To paties reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.“

14

Reglamento Nr. 987/2009 20 straipsnyje „Įstaigų tarpusavio bendradarbiavimas“ nustatyta:

„1.   Atitinkamos įstaigos perduoda valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinės dalies nuostatas, kompetentingai įstaigai informaciją, būtiną nustatant dieną, kurią pradedami taikyti tie teisės aktai, ir įmokas, kurias šis asmuo ir jo darbdavys (-iai) turi mokėti pagal tuos teisės aktus.

2.   Valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikomi asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga sudaro galimybę valstybės narės, kurios teisės aktai tam asmeniui buvo taikomi vėliausiai, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai gauti informaciją apie dieną, kurią pradedami taikyti šie teisės aktai.“

15

Šio reglamento 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[1972 m. kovo 21 d. Tarybos] reglamentas (EEB) Nr. 574/72[, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83)], nuo 2010 m. gegužės 1 d. panaikinamas.

<…>“

16

Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio „Vertimosi profesine vežimo kelių transportu veikla reikalavimai“ 1 dalyje numatyta:

„Įmonės, kurios verčiasi profesine vežimo kelių transportu veikla, turi:

<…>“

17

Šio reglamento 5 straipsnis „Sąlygos, susijusios su įsisteigimo reikalavimu“ suformuluotas taip:

„Siekdama įvykdyti 3 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą reikalavimą, įmonė atitinkamoje valstybėje narėje turi:

18

Šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Transporto įmonei, kuri atitinka 3 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pateikus prašymą išduodamas leidimas verstis profesine vežimo kelių transportu veikla. Kompetentinga valdžios institucija patikrina, ar prašymą pateikusi įmonė atitinka tame straipsnyje nustatytus reikalavimus.“

19

Šio reglamento 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Kompetentingos valdžios institucijos stebi, ar įmonės, kurioms buvo suteikti leidimai verstis profesine vežimo kelių transportu veikla, nuolatos atitinka 3 straipsnyje nustatytus reikalavimus. <…>“

20

Reglamento Nr. 1072/2009 3 straipsnyje nurodyta:

„Tarptautinis vežimas vykdomas turint Bendrijos licenciją ir, jei vairuotojas yra trečiosios šalies pilietis – vairuotojo liudijimą.“

21

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vadovaudamasi šiuo reglamentu, valstybė narė Bendrijos licencijas išduoda bet kuriam už atlygį keliais krovinius vežančiam vežėjui, kuris:

22

FU yra Belgijoje įsteigtos bendrovės DRV Intertrans BV vadovas. Jis kartu su savo žmona Slovakijoje įsteigė bendrovę Md Intercargo s. r. o. Šios dvi bendrovės verčiasi nacionalinio ir tarptautinio transporto veikla.

23

Slovakijos kompetentinga institucija išdavė A 1 formos pažymas, kuriose pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį patvirtinama, kad kai kurie bendrovės Md Intercargo darbuotojai apdrausti Slovakijos socialiniu draudimu (toliau – atitinkami darbuotojai).

24

Sociale Inspectie (Socialinės priežiūros tarnyba, Belgija) (toliau – Belgijos socialinės priežiūros tarnyba) atliko FU veiklos ir minėtų bendrovių ryšių patikrinimą ir nustatė, kad Md Intercargo iš tikrųjų buvo valdoma iš Belgijos, kur teikiama didžioji dalis jos transporto paslaugų. Belgijos socialinės priežiūros tarnybos teigimu, Md Intercargo buvo įsteigta siekiant aprūpinti DRV Intertrans pigia darbo jėga komandiruojant darbuotojus. Nors Md Intercargo turėjo Slovakijos valdžios institucijų išduotą Bendrijos vežimo keliais licenciją, Slovakijoje ji nevykdė jokios reikšmingos ekonominės veiklos; tai patvirtino šios valstybės narės valdžios institucijos, atsakydamos į Belgijos socialinės priežiūros tarnybos klausimą.

25

Remiantis Belgijos socialinės priežiūros tarnybos atliktu patikrinimu, Rechtbank West-Vlaanderen, afdeling Brugge (Vakarų Flandrijos baudžiamųjų bylų teismas, Brugės skyrius, Belgija) FU ir DRV Intertrans buvo iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo socialinės apsaugos įmokų srityje 2013 m. liepos 17 d.–2014 m. spalio 11 d. laikotarpiu.

26

Vykstant šiam baudžiamajam procesui, 2016 m. spalio 26 d. Belgijos socialinės priežiūros tarnyba paprašė A 1 formos pažymas dėl atitinkamų darbuotojų išdavusios Slovakijos įstaigos atgaline data jas anuliuoti.

27

2016 m. gruodžio 20 d. raštu pažymas išdavusi Slovakijos įstaiga atsakė, kad nesėkmingai mėgino atlikti bendrovės MD Intercargo patikrinimą, ir paprašė Belgijos socialinės priežiūros tarnybos pateikti jai tyrimo rezultatus ir visus šioje byloje surinktus įrodymus, kad galėtų nuspręsti, ar sutinka atgaline data taikyti atitinkamiems darbuotojams Belgijos socialinės apsaugos sistemą. Kadangi pažymas išdavusiai Slovakijos įstaigai kilo didelių abejonių dėl to, kur iš tikrųjų yra šios bendrovės registruota buveinė, ir atsižvelgdama į tai, kad vyksta šio sprendimo 25 ir 26 punktuose minėtas baudžiamasis procesas, ji nurodė laikinai anuliuojanti visas dėl atitinkamų darbuotojų išduotas A 1 formos pažymas, taigi nuo šiol šios pažymos nebeturi privalomosios galios, o Belgijos valdžios institucijos gali tęsti minėtą baudžiamąjį procesą. Vis dėlto ši įstaiga pabrėžė, kad, pirma, tiek įrodymai, kuriuos Belgijos socialinės priežiūros tarnyba turėjo jai perduoti, tiek Belgijos teismuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtis leistų jai galutinai nustatyti atitinkamiems darbuotojams taikytinus teisės aktus ir, antra, kol kas šie darbuotojai ir toliau bus apdrausti pagal Slovakijos socialinės apsaugos sistemą ir nė viena iš nagrinėjamų A 1 formos pažymų nebus galutinai anuliuota.

28

2017 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Correctionele rechtbank West-Vlaanderen, afdeling Brugge (Vakarų Flandijos baudžiamųjų bylų teismas, Brugės skyrius) pripažino FU ir DRV Intertrans kaltais dėl sukčiavimo socialinės apsaugos įmokų srityje. Šis nuosprendis paliktas galioti 2018 m. spalio 4 d.Hof van beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas, Belgija) sprendimu, o paskui – 2019 m. balandžio 9 d.Hof van Cassatie (Kasacinis teismas, Belgija) sprendimu, kuriuo byla perduota hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas, Belgija).

29

2021 m. vasario 11 d.hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas) sprendimu FU ir DRV Intertrans buvo pripažinti kaltais dėl sukčiavimo socialinės apsaugos įmokų srityje. Iš šio sprendimo matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas A 1 formos pažymas išdavusi Slovakijos įstaiga jas laikinai anuliavo, jos buvo laikomos neprivalomomis, todėl neturinčiomis jokios įrodomosios galios, kiek tai susiję su atitinkamiems darbuotojams taikytina socialinės apsaugos sistema. Be to, konstatuota, kad bendrovės MD Intercargo turima Bendrijos vežimo keliais licencija neturi įtakos nustatant tokią taikytiną sistemą ir savaime nereiškia, kad ši bendrovė turi nuolatinę ir faktinę buveinę Slovakijoje, kiek tai svarbu taikant reglamentus Nr. 883/2004 ir 987/2009.

30

FU ir DRV Intertrans dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Hof van Cassatie (Kasacinis teismas). Šiame kasaciniame skunde ieškovai pagrindinėje byloje teigia, kad, viena vertus, pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnį neleidžiama anuliuoti A 1 formos pažymų arba laikinai sustabdyti jų galiojimo, todėl A 1 formos pažymas išdavusios Slovakijos įstaigos anuliuotos pažymos vis dar galioja. Kita vertus, ieškovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 1071/2009 5, 11 ir 12 straipsnius ir Reglamento Nr. 1072/2009 3 ir 4 straipsnius tai, kad bendrovė turi Bendrijos vežimo keliais licenciją, yra nenuginčijamas įrodymas, kad ją išdavusioje valstybėje narėje yra nuolatinė ir faktinė bendrovės buveinė, taigi ir šios bendrovės registruota buveinė šioje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.

31

Šiomis aplinkybėmis Hof van Cassatie (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

32

PN yra Melyje (Belgija) įsteigtos transporto bendrovės Verbraeken J. en Zonen BV (toliau – Verbraeken) vadovas. Be to, PN yra UAB Van Daele F. (toliau – Van Daele), Lietuvoje įsteigtos bendrovės, kuri specializuojasi transporto ir logistikos paslaugų srityje ir turi Lietuvos valdžios institucijų išduotą Bendrijos vežimo keliais licenciją, bendraturtis.

33

Belgijos socialinės priežiūros tarnybai atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad PN ir Verbraeken pasitelkė Van Daele vairuotojus iš Lietuvos įdarbindami Belgijoje. Įdarbinti Lietuvoje, jie nedelsdami nuvyko į Belgiją pasirašyti darbo sutarčių ir dirbti darbo iš šios valstybės narės, įmonės Verbraeken patalpų. Jie daugiausia važinėja Belgijoje ir kaimyninėse šalyse ir grįžta į šias patalpas privalomo poilsio laikotarpiais. Transporto dokumentai ir su tachografais susiję reikalai tvarkomi PN biure Melyje.

34

Pradėtas PN ir Verbraeken baudžiamasis persekiojimas, be kita ko, dėl sukčiavimo socialinio draudimo įmokų srityje laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.

35

2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu correctionele rechtbank van Oost-Vlaanderen, afdeling Gent (Rytų Flandrijos baudžiamųjų bylų teismas, Gento skyrius, Belgija) pripažino PN ir Verbraeken kaltais dėl šio nusikaltimo. 2021 m. kovo 18 d.hof van beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas) sprendimu šis nuosprendis buvo iš dalies panaikintas, kiek jame su PN ir Verbraeken susijusios šį nusikaltimą sudarančios faktinės aplinkybės laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. buvo laikomos įrodytomis.

36

Dėl šio sprendimo PN ir Verbraeken pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme; jie tvirtino, kad pagal Reglamento Nr. 1071/2009 5, 11 ir 12 straipsnius ir Reglamento Nr. 1072/2009 4 straipsnį tai, kad bendrovė turi Bendrijos vežimo keliais licenciją, yra nenuginčijamas įrodymas, kad ją išdavusioje valstybėje narėje yra nuolatinė ir faktinė bendrovės buveinė, taigi ir šios bendrovės registruota buveinė šioje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.

37

Šiomis aplinkybėmis Hof van Cassatie (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

38

2022 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑410/21 ir C‑661/21 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

39

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑410/21 matyti, kad po to, kai Belgijos socialinės priežiūros tarnyba paprašė pagrindinėje byloje nagrinėjamas A 1 formos pažymas išdavusios Slovakijos institucijos persvarstyti ir anuliuoti šias pažymas, šiai institucijai kilo abejonių dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis tos pažymos buvo išduotos, ir dėl to, kokie socialinės apsaugos teisės aktai turėtų būti taikomi atitinkamiems darbuotojams, ir ji nurodė, kad laikinai anuliuoja šias pažymas, kad jos neturi privalomosios galios, kol ji nustatys, kokia socialinės apsaugos sistema taikytina atitinkamiems darbuotojams, ir kad ji priims sprendimą dėl šio prašymo, kai bus baigta Belgijos teismuose įtariamiesiems pagrindinėje byloje iškelta baudžiamoji byla dėl veiksmų, galėjusių lemti šių pažymų gavimą sukčiaujant arba naudojimąsi jomis sukčiaujant.

40

Taigi, „laikinai anuliuodama“ pagrindinėje byloje nagrinėjamas A 1 formos pažymas, jas išdavusi Slovakijos institucija siekė sustabdyti šių pažymų teisines pasekmes tam tikru laikotarpiu.

41

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu byloje C‑410/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentingos įstaigos išduota A 1 formos pažyma galutinai nebesaisto valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, įstaigų ir teismų, jeigu, gavusi šios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktą prašymą persvarstyti ir anuliuoti pažymą, ją išdavusi įstaiga pareiškia sustabdanti šios pažymos privalomąją galią, kol priims galutinį sprendimą dėl tokio prašymo. Jeigu į šį pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, teismas, nagrinėjantis asmenims, kurie įtariami gavę šią A 1 formos pažymą arba ją panaudoję sukčiaujant, iškeltą baudžiamąją bylą, vis dėlto gali konstatuoti sukčiavimą ir dėl to neatsižvelgti į šią pažymą.

42

Pirmiausia primintina, kad A 1 formos pažyma, pakeitusi Reglamente Nr. 574/72 numatytą E 101 formos pažymą, atitinka standartinės formos pažymą, kurią pagal Reglamento Nr. 987/2009 II antraštinę dalį išduoda valstybės narės, kurios socialinės apsaugos teisės aktai taikomi, kompetentingos institucijos paskirta įstaiga, kad patvirtintų, jog, kaip nurodyta, be kita ko, šio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje, darbuotojams, kurių situacija yra viena iš nurodytųjų Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje, taikomi šios valstybės narės teisės aktai. Vadinasi, remiantis principu, jog darbuotojai turi būti apdrausti tik pagal vieną socialinės apsaugos sistemą, ši pažyma būtinai reiškia, kad kitų valstybių narių socialinės apsaugos sistemos negali būti taikomos (2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Bouygues travaux publics ir kt., C‑17/19, EU:C:2020:379, 38 ir 39 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

43

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad Reglamente Nr. 987/2009 yra kodifikuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su E 101 formos pažymos taikymo sritimi bei jos teisinėmis pasekmėmis ir atitinkamų valstybių narių įstaigų ginčų dėl šios pažymos galiojimo ar tikslumo sprendimo procedūra, nes šiame reglamente įtvirtintas šių pažymų privalomasis pobūdis ir jas išdavusios įstaigos išimtinė kompetencija vertinti jų galiojimą ir aiškiai perimta atitinkamų valstybių narių kompetentingų įstaigų dialogo procedūra ir galimybė kreiptis į administracinę komisiją, kaip priemonė šių įstaigų ginčams, susijusiems su valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotų dokumentų teisingumu ir atitinkamam darbuotojui taikytinų teisės aktų nustatymu, spręsti (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Alpenrind ir kt., C‑527/16, EU:C:2018:669, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybių narių įstaigos priima kitos valstybės narės įstaigos išduotus asmens padėtį liudijančius dokumentus, reikalingus reglamentams Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 taikyti, ir patvirtinamuosius įrodymus, kurių pagrindu tie dokumentai buvo išduoti, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais.

45

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad valstybės narės kompetentingos įstaigos išduota A 1 formos pažyma saisto ne tik valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, įstaigas, bet ir šios valstybės narės teismus (2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Alpenrind ir kt., C‑527/16, EU:C:2018:669, 47 punktas).

46

Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 2–4 dalyse patikslinta Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje numatytos procedūros taikymo tvarka, siekiant išspręsti valstybės narės įstaigos, gavusios šio 5 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus ir įrodymus, ir šiuos dokumentus išdavusios įstaigos ginčus. Konkrečiau kalbant, šio 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kokių veiksmų turi imtis šios įstaigos, jei joms kyla abejonių dėl tokių dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų galiojimo arba dėl duomenų, kuriais grindžiami juose išdėstyti teiginiai, tikslumo, o dokumentus išdavusi įstaiga tokiu atveju įpareigojama persvarstyti jų išdavimo pagrindą ir prireikus juos anuliuoti. To paties 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, kompetentingos valdžios institucijos gali kreiptis į administracinę komisiją, kuri „mėgina išspręsti klausimą“ per šešis mėnesius nuo kreipimosi.

47

Pirmiausia reikia patikrinti, ar A 1 formos pažyma, kurios pasekmės laikinai sustabdytos, per šį laikino sustabdymo laikotarpį neturi privalomosios galios valstybių narių įstaigoms ir teismams.

48

Pirma, iš Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad A 1 formos pažymos netenka privalomosios galios valstybių narių įstaigoms ir teismams tik jas anuliavus ir paskelbus negaliojančiomis.

49

Kadangi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojama sąvoka „anuliavimas“ teisiškai reiškia akto išnykimą arba jo panaikinimą atgaline data remiantis jį priėmusios administracinės institucijos sprendimu, Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia manyti, kad pažymą išdavusios įstaigos sprendimas laikinai sustabdyti A 1 formos pažymos galiojimą nereiškia, kad ji nebeturi privalomosios galios. Šį aiškinimą patvirtina tai, kad, be anuliavimo galimybės, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad A 1 formos pažymos nebeturi privalomosios galios tik tuomet, kai paskelbiamos negaliojančiomis; šis paskelbimas taip pat yra galutinis veiksmas, prilygstantis minėtų pažymų anuliavimui.

50

Antra, pažymą išdavusios įstaigos, gavusios kitos valstybės narės įstaigos prašymą anuliuoti A 1 formos pažymą, sprendimas anuliuoti šią pažymą pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį turi būti priimtas vykstant Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje numatytai įstaigų dialogo ir taikinimo procedūrai, kurios taikymo tvarka patikslinta Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 2–4 dalyse, jeigu persvarsčiusi šios pažymos išdavimo pagrįstumą ją išdavusi įstaiga mano, kad, atsižvelgiant į faktinę atitinkamo darbuotojo padėtį, jam netaikoma jos socialinės apsaugos sistema.

51

Vadinasi, vien dėl A 1 formos pažymą išdavusios įstaigos sprendimo anuliuoti šią pažymą, priimto pagal šią dialogo ir taikinimo procedūrą, t. y. persvarsčius tokios pažymos išdavimo pagrįstumą ir nustačius atitinkamam darbuotojui taikytiną socialinės apsaugos sistemą, ši pažyma netenka privalomosios galios.

52

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad, kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, valstybių narių, kurios turi taikyti reglamentus Nr. 883/2004 ir 987/2009, įstaigos turi laikytis šios dialogo ir taikinimo procedūros, kai tarp atitinkamų valstybių narių įstaigų kyla ginčų dėl A 1 formos pažymos galiojimo ar teisingumo (šiuo klausimu dėl Reglamento Nr. 1408/71 žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo A-Rosa Flussschiff, C‑620/15, EU:C:2017:309, 53 punktą).

53

Pripažinus, kad pažymą išdavusi įstaiga gali panaikinti, nors ir laikinai, A 1 formos pažymos privalomąją galią, prieš tai nepersvarsčiusi jos išdavimo pagrįstumo ir nenustačiusi atitinkamam darbuotojui taikytinos socialinės apsaugos sistemos, būtų nepaisoma tiek minėtos dialogo ir taikinimo procedūros taikymo tvarkos, tiek jos tikslo.

54

Trečia, primintina kad pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 teikiama didelė reikšmė principui, pagal kurį taikomi tik vienos valstybės teisės aktai, lojalaus bendradarbiavimo ir teisinio saugumo principams, kuriais grindžiama visa Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl E 101 formos pažymų privalomosios galios. Teisinio saugumo principu remiamasi Reglamento Nr. 987/2009 6 konstatuojamojoje dalyje, o pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų priklausymo vienai socialinės apsaugos sistemai principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 15 konstatuojamojoje dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje, be to, lojalaus bendradarbiavimo principo svarba matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 76 konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 987/2009 2 konstatuojamosios dalies ir 20 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Alpenrind ir kt., C‑527/16, EU:C:2018:669, 45 punktą).

55

Šio sprendimo 53 punkte nurodytu atveju lojalaus bendradarbiavimo principas, kuriuo grindžiama dialogo ir taikinimo procedūra, būtų pažeistas dėl šios procedūros nesilaikymo.

56

Be to, tokiu atveju dėl to, kad nagrinėjama A 1 formos pažyma neturi privalomosios galios, kitų valstybių narių, ypač valstybės narės, kuri išreiškė abejonių dėl šios pažymos tikslumo ir galiojimo, įstaigoms, būtų sudarytos sąlygos atitinkamam darbuotojui taikyti savo socialinės apsaugos sistemas. Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio aiškinimas, kad A 1 formos pažymą išdavusi įstaiga gali laikinai sustabdyti šios pažymos galiojimą ir tuo laikinu laikotarpiu panaikinti jos privalomąją galią, padidintų riziką, kad bus taikomos kelių valstybių narių socialinio draudimo sistemos, o tai pažeistų principą, jog pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai turi būti draudžiami tik pagal vieną socialinės apsaugos sistemą, taip pat apsunkintų galimybę numatyti taikytiną sistemą ir taip pažeistų teisinį saugumą (šiuo klausimu dėl Reglamento Nr. 1408/71 žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo CRPNPAC ir Vueling Airlines, C‑370/17 ir C‑37/18, EU:C:2020:260, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57

Pažymėtina, kad tokios rizikos negali pašalinti A 1 formos pažymą išdavusios įstaigos pareiškimas, kuriame patikslinta, kad, laikinai sustabdžius šios pažymos galiojimą, tuo laikotarpiu atitinkamam darbuotojui ir toliau bus taikoma tos valstybės narės socialinės apsaugos sistema. Toks pareiškimas negali sukelti pačiai A 1 formos pažymai būdingų pasekmių, tarp kurių yra privalomumas kitų valstybių narių nei ta, kurioje yra tokią pažymą išdavusi įstaiga, institucijoms ir teismams.

58

Galiausiai, ketvirta, atsižvelgiant į sunkumus, kurių gali kilti dėl galimo socialinės apsaugos sistemų sutapimo, toks Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio aiškinimas, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, taip pat galėtų pakenkti galutiniam tikslui, kurio siekiama tiek A 1 formos pažymomis, tiek šio reglamento II antraštinėje dalyje įtvirtintomis materialinės teisės normomis, t. y. palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą ir laisvą paslaugų teikimą (pagal analogiją žr. 2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C‑359/16, EU:C:2018:63, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, nors A 1 formos pažymos galiojimas buvo laikinai sustabdytas pažymą išdavusios įstaigos sprendimu, tokio laikino sustabdymo laikotarpiu ji išlieka privaloma, taigi ji ir toliau saisto valstybių narių įstaigas ir teismus.

60

Taigi, antra, reikia patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodytos šio sprendimo 39 punkte, valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, teismas, nagrinėjantis asmenims, įtariamiems aptariamos A 1 formos pažymos gavimu ar naudojimu sukčiaujant, iškeltą baudžiamąją bylą, vis dėlto gali konstatuoti sukčiavimą ir dėl to neatsižvelgti į šią pažymą.

61

Šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog priimančiosios valstybės narės teismas, kuriame nagrinėjama byla prieš darbdavį dėl aplinkybių, galinčių įrodyti, kad A 1 formos pažymos gautos ar naudojamos sukčiaujant, gali priimti galutinį sprendimą dėl tokio sukčiavimo buvimo ir neatsižvelgti tas pažymas, tik jeigu jis, prireikus pagal nacionalinę teisę sustabdęs teismo procesą, konstatuoja, kad, nedelsiant pradėjus Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje numatytą dialogo ir taikinimo procedūrą, A 1 formos pažymas išdavusi įstaiga atsisakė jas persvarstyti ir per protingą terminą išreikšti nuomonę dėl priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktų įrodymų, prireikus panaikindama ar anuliuodama tas pažymas (pagal analogiją žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo CRPNPAC ir Vueling Airlines, C‑370/17 ir C‑37/18, EU:C:2020:260, 80 punktą).

62

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši dialogo ir taikinimo procedūra yra išankstinė ir privaloma siekiant nustatyti, ar tenkinamos sukčiavimo buvimo sąlygos, ir padaryti visas reikalingas išvadas dėl aptariamų A 1 formos pažymų galiojimo ir atitinkamiems darbuotojams taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų. Taigi, kai priimančiosios valstybės narės teisme nagrinėjama tokia baudžiamoji byla kaip nagrinėjamu atveju, tas teismas negali ignoruoti minėtos dialogo ir taikinimo procedūros (pagal analogiją žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo CRPNPAC ir Vueling Airlines, C‑370/17 ir C‑37/18, EU:C:2020:260, 71 ir 73 punktus).

63

Nagrinėjamu atveju, nors minėta dialogo ir taikinimo procedūra buvo pradėta, pagrindinėje byloje nagrinėjamas A 1 formos pažymas išdavusi įstaiga vis dėlto nusprendė atidėti šių pažymų galiojimo peržiūrą ir atitinkamiems darbuotojams taikomos socialinės apsaugos sistemos vertinimą, kol bus baigtas baudžiamasis procesas valstybės narės, kurioje šie darbuotojai dirba, teismuose, ir taip pažeidė šios procedūros taikymo tvarką.

64

Šiomis aplinkybėmis matyti, kad minėta pažymas išdavusi įstaiga nepersvarstė pažymų, kurių gavimas ar naudojimas sukčiaujant buvo ginčijamas per minėtą baudžiamąjį procesą, ir per protingą terminą neišreiškė nuomonės dėl šiuo klausimu priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktų įrodymų.

65

Vadinasi, šiais įrodymais turi būti galima remtis per minėtą baudžiamąjį procesą siekiant, kad valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, teismas neatsižvelgtų į aptariamas pažymas (žr. 2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C‑359/16, EU:C:2018:63, 55 punktą).

66

Bet kuriuo atveju primintina, kad asmenys, kurie per tokį teismo procesą kaltinami tuo, kad pasinaudojo komandiruotaisiais darbuotojais naudodami pažymas, kurios buvo gautos sukčiaujant, turi turėti galimybę paneigti įrodymus, kuriais grindžiamas šis procesas, laikantis su teise į teisingą bylos nagrinėjimą susijusių garantijų, prieš tai, kai nacionalinis teismas nusprendžia neatsižvelgti į šias pažymas ir priima sprendimą dėl minėtų asmenų atsakomybės pagal taikytiną nacionalinę teisę (2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C‑359/16, EU:C:2018:63, 56 punktas).

67

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodytosios šio sprendimo 39 punkte, valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, teismas, nagrinėjantis asmenims, įtariamiems sukčiaujant gavus A 1 formos pažymą ar sukčiaujant ją panaudojus, iškeltą baudžiamąją bylą, gali konstatuoti sukčiavimą ir dėl to neatsižvelgti į šią pažymą su sąlyga, kad laikomasi su teise į teisingą bylos nagrinėjimą susijusių garantijų, kurios turi būti suteiktos šiems asmenims.

68

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą byloje C‑410/21 reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentingos įstaigos išduota A 1 formos pažyma saisto valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, įstaigas ir teismus ir tuomet, kai, gavusi šios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktą prašymą persvarstyti ir anuliuoti pažymą, ją išdavusi įstaiga pareiškia laikinai sustabdanti šios pažymos privalomąją galią, kol priims galutinį sprendimą dėl tokio prašymo. Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, teismas, nagrinėjantis asmenims, įtariamiems sukčiaujant gavus A 1 formos pažymą ar sukčiaujant ją panaudojus, iškeltą baudžiamąją bylą, gali konstatuoti sukčiavimą ir dėl to neatsižvelgti į šią pažymą, jei tai svarbu šioje baudžiamojoje byloje, su sąlyga, kad, pirma, pažymą išdavusi įstaiga per protingą terminą nepersvarstė šios pažymos išdavimo pagrįstumo ir neišreiškė nuomonės dėl priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktų įrodymų, leidžiančių manyti, kad pažyma gauta arba ja remtasi sukčiaujant, prireikus panaikindama arba anuliuodama aptariamą pažymą, ir, antra, laikomasi su teise į teisingą bylos nagrinėjimą susijusių garantijų, kurios turi būti suteiktos šiems asmenims.

69

Antruoju klausimu byloje C‑410/21 ir pirmuoju klausimu byloje C‑661/21, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, siejamas su Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktu bei 11 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento Nr. 1072/2009 4 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinamas taip, kad tai, jog bendrovė turi valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų išduotą Bendrijos vežimo keliais licenciją, yra nenuginčijamas įrodymas, kad ši bendrovė turi registruotą buveinę šioje valstybėje narėje, o tai svarbu pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį nustatant taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus.

70

Kaip matyti iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl to, ar Bendrijos vežimo keliais licencijos išdavimas įmonei siejamas su reikalavimu turėti nuolatinę ir faktinę buveinę, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą, išdavimo valstybėje narėje.

71

Toks reikalavimas pirmiausia kyla iš Reglamento Nr. 1072/2009 4 straipsnio 1 dalies.

72

Taigi reikia patikrinti, ar sąvoka „registruota buveinė arba veiklos vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, atitinka sąvoką „nuolatinė ir faktinė buveinė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

73

Pirma, dėl sąvokos „registruota buveinė arba veiklos vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog asmeniui, pagal darbo sutartį paprastai dirbančiam dviejose ar daugiau valstybių narių ir didelę veiklos dalį vykdančiam ne toje valstybėje narėje, kurioje gyvena, taikomi valstybės narės, kurioje yra įmonės arba darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jei jis dirba vienoje įmonėje arba vienam darbdaviui.

74

Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5a dalyje patikslinta, kad taikant Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, kurioje yra ir 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, „registruota buveinė arba veiklos vieta“ suprantama kaip registruota buveinė arba veiklos vieta, kurioje priimami svarbiausi įmonės sprendimai ir kurioje atliekamos jos centrinės administracijos funkcijos.

75

Vadinasi, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodytas siejamasis veiksnys „registruota buveinė arba veiklos vieta“ nustatant valstybę narę, kurios socialinės apsaugos teisės aktai taikomi, nustatomas pagal vietą, iš kurios įmonė faktiškai valdoma ir organizuojama.

76

Antra, kiek tai susiję su sąvoka „nuolatinė ir faktinė buveinė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio reglamento 5 straipsnio, tai, kad įmonė turi „nuolatinę ir faktinę buveinę“, kaip tai suprantama pagal minėto 3 straipsnio 1 dalies a punktą, reiškia, kad, pirma, ji turi patalpas, kuriose laiko svarbiausius įmonės dokumentus, antra, turi registruotų transporto priemonių ir, trečia, faktiškai ir nepertraukiamai vykdo savo veiklą, susijusią su šiomis transporto priemonėmis, veiklos centre su būtina administracine įranga ir tinkama technine įranga bei priemonėmis.

77

Vadinasi, sąvoka „nuolatinė ir faktinė buveinė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą, iš esmės reiškia vietą, kur saugomi svarbiausi įmonės dokumentai ir kur yra jos įranga, taip pat techninė ir administracinė įranga ir priemonės.

78

Taigi kriterijai, kuriais remiantis nustatoma transporto įmonės buveinė, kai ji siekia gauti Bendrijos vežimo keliais licenciją, skiriasi nuo kriterijų, taikomų nustatant tokios įmonės buveinę pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį.

79

Nors nuolatinė ir faktinė buveinė, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą, ir vieta, kurioje įmonė ar darbdavys priima svarbiausius įmonės sprendimus ir kurioje atliekamos jos centrinės administracijos funkcijos, gali sutapti, taip nebūtinai turi būti.

80

Vadinasi, sąvoka „registruota buveinė arba veiklos vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, neatitinka sąvokos „nuolatinė ir faktinė buveinė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

81

Tokiomis aplinkybėmis tai, kad įmonė turi Bendrijos vežimo keliais licenciją, gali būti aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti nustatant jos registruotą buveinę ar veiklos vietą, siekiant nustatyti taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies i punktą, tačiau tai automatiškai negali būti įrodymas ar juo labiau nenuginčijamas įrodymas ir saistyti valstybės narės, kurioje darbuotojai dirba, valdžios institucijų.

82

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą byloje C‑410/21 ir į pirmąjį klausimą byloje C‑661/21 reikia atsakyti: Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, siejamas su Reglamento Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies a punktu bei 11 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento Nr. 1072/2009 4 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinamas taip, kad tai, jog bendrovė turi valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų išduotą Bendrijos vežimo keliais licenciją, nėra nenuginčijamas įrodymas, kad ši bendrovė turi registruotą buveinę šioje valstybėje narėje, o tai svarbu pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį nustatant taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus.

83

Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą byloje C‑410/21 ir į pirmąjį klausimą byloje C‑661/21, į antrąjį klausimą šioje byloje atsakyti nereikia.

84

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: