1

Apeliaciniu skundu Europos Centrinis Bankas (ECB) prašo panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Crédit lyonnais / ECB (T‑504/19, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2021:185), kuriuo šis teismas patenkino Crédit lyonnais ieškinį dėl 2019 m. gegužės 3 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimo ECB-SSM-2019-FRCAG-39 (toliau – ginčijamas sprendimas), priimto pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 4 straipsnio 1 dalies d punktą ir 10 straipsnį ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1), iš dalies pakeisto 2014 m. spalio 10 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/62 (OL L 11, 2015, p. 37) (toliau – Reglamentas Nr. 575/2013), 429 straipsnio 14 dalį, panaikinimo tiek, kiek šiuo sprendimu atsisakoma leisti Crédit lyonnais neįtraukti tam tikrų pozicijų apskaičiuojant sverto koeficientą.

2

Reglamento Nr. 575/2013 90, 91 ir 94 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

3

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies 93 ir 94 punktuose nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

4

Minėto reglamento 116 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Išskirtinėmis aplinkybėmis viešojo sektoriaus subjektų pozicijos gali būti vertinamos kaip centrinės valdžios, regioninės valdžios arba vietos valdžios, kurios jurisdikcijoje šie subjektai yra įsteigti, pozicijos, jei šiai jurisdikcijai priklausančių kompetentingų institucijų nuomone, šių pozicijų rizika nesiskiria dėl centrinės valdžios, regioninės valdžios arba vietos valdžios suteiktos tinkamos garantijos.“

5

To paties reglamento 412 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Įstaigos turi turėti likvidžiojo turto, kurio verčių suma padengia netenkamų pinigų srautą atėmus gaunamų pinigų srautą nepalankiausiomis sąlygomis, kad būtų užtikrinta, kad įstaigos išlaikytų likvidumo atsargą, kurios pakaktų gaunamų pinigų srauto ir netenkamų pinigų srauto disbalansui padengti trisdešimties dienų laikotarpiu esant pačioms nepalankiausioms sąlygoms. <…>“

6

Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 2 ir 14 dalyse įtvirtinta:

„2.   Sverto koeficientas apskaičiuojamas įstaigos kapitalo matą padalijus iš tos įstaigos bendro pozicijų mato ir yra išreiškiamas procentine dalimi.

<…>

<…>

14.   Kompetentingos institucijos įstaigai gali leisti neįtraukti į pozicijų matą pozicijų, kurios atitinka visas šias sąlygas:

7

Reglamento Nr. 575/2013, iš dalies pakeisto 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/876 (OL L 150, 2019, p. 1) (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 575/2013), 429a straipsnio 1 dalies j punkte, kuris, remiantis Reglamento 2019/876 3 straipsnio 2 dalimi, taikomas nuo 2021 m. birželio 28 d., numatyta:

„1.   Nukrypstant nuo 429 straipsnio 4 dalies, įstaiga į savo bendrą pozicijos matą gali neįtraukti bet kurios iš šių pozicijų:

<…>

8

Reglamento 1024/2013 55 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„priežiūros uždavinių pavedimas reiškia didelę ECB atsakomybę užtikrinti finansinį stabilumą Sąjungoje ir kuo veiksmingiau ir proporcingiau naudotis savo priežiūros įgaliojimais. <…>“

9

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies d punkte ir 3 dalyje nurodyta:

„1.   „Pagal 6 straipsnį ECB, laikantis šio straipsnio 3 dalies, rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti šiuos uždavinius:

<…>

<…>

3.   Vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. <…>“

10

Minėto nutarimo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„ECB vykdo savo uždavinius bendrame priežiūros mechanizme, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos. ECB yra atsakingas už tai, kad [bendras priežiūros mechanizmas] veiktų veiksmingai ir nuosekliai“.

11

Crédit lyonnais yra pagal Prancūzijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, turinti leidimą veikti kaip kredito įstaiga. Ji yra Crédit agricole SA patronuojamoji bendrovė, todėl jai taikoma ECB tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.

12

2015 m. gegužės 5 d.Crédit agricole savo ir Crédit agricole grupei priklausančių subjektų, įskaitant Crédit lyonnais, vardu paprašė ECB leidimo apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti į pozicijų matą pozicijų, perleistų Caisse des dépôts et consignations (Prancūzija, toliau – CDC), kurios sudarė dėl indėlių pagal livrets A (taupomosios knygelės A), livrets d’épargne populaire (mažas pajamas gaunančių asmenų taupomosios knygelės) ir livrets de développement durable et solidaire (tvarios ir solidarios plėtros taupomosios knygelės), kurie pagal taikytinus Prancūzijos teisės aktus privalo būti perduoti CDC (toliau kartu – reguliuojamieji taupomieji indėliai).

13

2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ECB atsisakė suteikti Crédit agricole jos prašomą leidimą. Šis sprendimas buvo panaikintas 2018 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimu Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472).

14

2018 m. liepos 26 d.Crédit agricole savo ir Crédit agricole grupei priklausančių subjektų, įskaitant Crédit lyonnais, vardu vėl paprašė ECB leisti apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti į pozicijų matą CDC perleistų pozicijų, susidariusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles.

15

Pateikęs Crédit agricole sprendimo projektą ir gavęs jos pastabas šiuo klausimu, 2019 m. gegužės 3 d. ECB priėmė ginčijamą sprendimą.

16

Šiuo sprendimu Crédit agricole ir subjektams, priklausantiems Crédit agricole grupei, išskyrus Crédit lyonnais, buvo leista apskaičiuojant sverto koeficientą visiškai neįtraukti į pozicijų matą CDC perleistų pozicijų, susidariusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles. Vis dėlto Crédit lyonnais buvo leista neįtraukti tik 66 % šių pozicijų.

17

Grįsdamas minėtą sprendimą ECB nurodė, kad šiuo atveju tenkinamos Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies a–c punktuose nustatytos sąlygos. Manydamas, kad turi diskreciją taikyti išimtį pagal šią nuostatą, ECB taikė metodiką, pagal kurią atsižvelgiama į tris aspektus, t. y. Prancūzijos centrinės administracijos kreditingumą, labai skubaus turto pardavimo riziką ir CDC perleistų pozicijų, susidariusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles, koncentracijos vertinimą.

18

Galiausiai ECB nusprendė, kad subjektų, kuriems taikoma rizikos ribojimu pagrįsta jo priežiūra, pozicijos, perleistos CDC, kelia nedidelę riziką. Vis dėlto, kiek tai susiję su Crédit lyonnais, ECB, remdamasis trijų savo metodikos aspektų vertinimu ir visų pirma šios kredito įstaigos pozicijų ir CDC pozicijų koregavimo dešimties dienų laikotarpiu, didele ir didėjančia minėtos kredito įstaigos CDC perleistų pozicijų, susijusių su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais, koncentracija, ir tuo, kad šiai kredito įstaigai netaikomas Crédit agricole grupėje egzistuojantis solidarumo mechanizmas, nusprendė, kad pusiausvyra tarp intereso taikyti rizikos požiūriu neutralų sverto koeficientą ir intereso neįtraukti kai kurių mažos rizikos pozicijų pateisina sprendimą leisti minėtai įstaigai apskaičiuojant šį koeficientą neįtraukti tik 66 % jos CDC perleistų pozicijų.

19

2019 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Crédit lyonnais ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek šiuo sprendimu Crédit lyonnais neleidžiama sverto koeficiento apskaičiavimo tikslais neįtraukti į pozicijų matą visų CDC perleistų pozicijų, susidariusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles.

20

Grįsdama šį ieškinį Crédit lyonnais nurodė tris pagrindus, grindžiamus, pirma, SESV 266 straipsnio pažeidimu, nes ECB netinkamai įvykdė 2018 m. liepos 13 d. Sprendimą Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472), antra, Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies ir 400 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu ir, trečia, ECB padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

21

Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį ir antrąjį pagrindus ir skundžiamo sprendimo 69 punkte nusprendė, kad reikia nagrinėti pirmojo pagrindo trečioje dalyje pateiktą argumentą, susijusį su klausimu, ar ECB atliktas vertinimas atitiko 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472) 81 punktą, siejant su trečiuoju pagrindu.

22

Skundžiamo sprendimo 101–123 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo trečiojo pagrindo pirmą dalį, susijusią su ginčijamame sprendime ECB padaryta akivaizdžia vertinimo klaida vertinant labai skubaus turto pardavimo riziką.

23

Atlikdamas šį nagrinėjimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107–114 punktuose pirmiausia pažymėjo, kad reguliuojamiesiems taupomiesiems indėliams būdingos tam tikros esminės ypatybės: pirma, šių taupomųjų indėlių kaip saugių vertybinių popierių statusas bankų krizės atveju, nenurodytas ginčijamame sprendime, antra, Prancūzijos Respublikos teikiama dviguba garantija dėl reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ir, trečia, minėti indėliai vargu ar gali prisidėti prie pernelyg didelio sverto sukūrimo, nes jie turi būti perduoti CDC, todėl, kitaip nei kitų rūšių bankų indėliai, jie negali būti investuojami į rizikingą ar nelikvidų turtą.

24

Toliau to sprendimo 105 ir 115–117 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į minėto sprendimo 107–114 punktuose išdėstytas aplinkybes, vien ginčijamo sprendimo pagrindimo, susijusio su itin dideliu reguliuojamųjų taupomųjų indėlių likvidumu, nepakanka įrodyti ECB išvados, grindžiamos labai skubaus šių indėlių pardavimo rizika, pagrįstumo, todėl šis pagrįstumas priklauso nuo kitos aplinkybės, kuria ECB iš esmės rėmėsi, susijusios su pastarųjų bankų krizių patirtimi.

25

Galiausiai šiuo klausimu Bendrasis Teismas to paties sprendimo 118–122 punktuose nurodė, kad pavyzdys, į kurį ECB atsižvelgė darydamas išvadą, kad neseniai įvykusios bankų krizės parodė, jog buvo masiškai atsiimami indėliai, nebuvo susijęs su indėliais, kurių ypatybės, atsižvelgiant į šio sprendimo 23 punkte primintas aplinkybes, būtų pakankamai panašios į reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybes.

26

Skundžiamo sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad reikia pritarti trečiojo pagrindo pirmai daliai, nes vertindamas labai skubaus pardavimo riziką ECB neatsižvelgė į visas reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybes, ir tuo remdamasis to sprendimo 124 punkte nurodė, kad ECB „neteisingai taikė“ taikė 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472) 81 punktą, todėl reikia pritarti argumentui, šiuo klausimu pateiktam pirmojo pagrindo trečioje dalyje.

27

Skundžiamo sprendimo 125 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo motyvas, susijęs su labai skubaus pardavimo rizikos vertinimu, yra neteisėtas.

28

To sprendimo 126 punkte, atsižvelgdamas į ginčijamame sprendime ECB taikytą metodiką, jis nusprendė, kad kiti šio sprendimo motyvai, susiję su Prancūzijos centrinės administracijos kreditingumu ir CDC perleistų pozicijų koncentracijos lygiu, darant prielaidą, kad jie nėra neteisėti, negalėjo pagrįsti ECB atsisakymo tenkinti Crédit lyonnais prašymą. Iš tikrųjų, remiantis šia metodika, atsižvelgimas tiktai į šiuos motyvus, Bendrojo Teismo teigimu, negalėjo lemti atsisakymo suteikti Crédit lyonnais galimybę visapusiškai pasinaudoti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje numatyta išimtimi.

29

Taigi, neišanalizavęs argumentų, susijusių su kitais ginčijamo sprendimo motyvais, Bendrasis Teismas panaikino šį sprendimą tiek, kiek ECB atsisakė leisti Crédit lyonnais apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti į pozicijų matą 34 % CDC perleistų pozicijų, atsiradusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles.

30

Apeliaciniame skunde ECB Teisingumo Teismo prašo:

31

Crédit lyonnais Teisingumo Teismo prašo:

32

ECB apeliacinį skundą grindžia keturiais pagrindais. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas nesilaikė jam nustatytų teisminės kontrolės ribų. Antrasis–ketvirtasis pagrindai atitinkamai grindžiami pareigos motyvuoti pažeidimu, Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymu ir Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punkto bei 429 straipsnio 14 dalies pažeidimu.

33

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde ECB teigia, kad Bendrasis Teismas nepaisė jo teisminės kontrolės vykdymui nustatytų ribų.

34

Pirmiausia ECB pažymi, kad kai Sąjungos institucijos ar įstaigos turi didelę diskreciją, be kita ko, dėl sudėtingų ekonominių vertinimų, kuriuos jie turi atlikti, Sąjungos teismų kontrolės įgaliojimai yra riboti. Be nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo, faktinių aplinkybių iškraipymo, teisės klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais, jie gali bausti tik už akivaizdžią vertinimo klaidą, kurią atitinkama institucija ar įstaiga padarė priimdama sprendimą, kuris jiems apskųstas, tačiau negali pakeisti šios institucijos ar įstaigos vertinimo savuoju.

35

Iš Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje nurodytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, be kita ko, atsižvelgiant į jų techninę kompetenciją bankų priežiūros srityje ir į konfidencialią informaciją, su kuria jos gali šiuo pagrindu susipažinti. Iš tiesų minėtoje nuostatoje numatyta, kad net jei atitinkamos pozicijos atitinka joje nustatytas sąlygas, kompetentingos institucijos gali leisti arba neleisti įstaigai jų neįtraukti į pozicijų matą.

36

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas neįrodė, kad ECB išvados akivaizdžiai nepagrįstos, atsižvelgiant į jo nustatytas faktines aplinkybes. Iš tikrųjų jis rėmėsi kitais motyvais nei tie, kuriuos ECB nurodė grįsdamas ginčijamą sprendimą. Be to, kad Bendrojo Teismo nurodyti motyvai yra netikslūs, šiuo atveju jo vykdoma kontrolė reiškia, kad jam perduodama užduotis atlikti sudėtingus ekonominius vertinimus.

37

Taigi, nors ECB ginčijamame sprendime nusprendė, kad labai skubaus pardavimo rizika, nors ir mažai tikėtina, vis dėlto egzistavo ir, jeigu materializuotųsi Crédit lyonnais atveju, galėtų sukelti didelių nuostolių, atsižvelgiant į šios kredito įstaigos pozicijų, perduotų CDC, lygį, Bendrasis Teismas, remdamasis savo atliktu reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių tam tikrų savybių vertinimu, padarė išvadą, kad Crédit lyonnais atveju ši rizika nebuvo įrodyta. Taigi Bendrasis Teismas ECB atliktą vertinimą pakeitė savuoju.

38

Toks pakeitimas buvo padarytas kelių ginčijamo sprendimo motyvų atžvilgiu.

39

Pirma, ECB priekaištauja Bendrajam Teismui, kad skundžiamo sprendimo 107–110 punktuose jis nusprendė, kad, reguliuojamiesiems taupomiesiems indėliams turint „saugių vertybinių popierių“ statusą, indėlininkai negalėjo masiškai per trumpą laikotarpį atsiimti indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles arba tai buvo mažai tikėtina. ECB pats neignoravo šios „saugių vertybinių popierių“ ypatybės bankų krizės atveju, bet padarė išvadą, kad, nesant teisės aktų, ribojančių indėlininkų galimybę atsiimti indėlius, ši ypatybė neleidžia visiškai pašalinti masinių atsiėmimų rizikos.

40

ECB mano, kad nors argumentai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo nuoseklūs, įrodymai, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamame sprendime, neturi reikšmės dėl jų senumo ar bendro pobūdžio; Bendrasis Teismas juos neteisingai aiškino ir jie negali pagrįsti išvadų, jais remiantis padarytų tame sprendime.

41

Antra, ECB teigia, kad skundžiamo sprendimo 113 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog dėl Crédit lyonnais CDC perduotų indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles negalėjo kilti pernelyg didelio sverto rizika, nors ginčijamame sprendime ECB nusprendė, kad į šią riziką, nors ir nedidelę, negalima neatsižvelgti.

42

Šiuo klausimu ECB pažymi, kad pareiga perduoti CDC dalį indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles yra viena iš sąlygų, kurias pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies c punktą pozicijos turi atitikti, kad apskaičiuojant sverto koeficientą jos galėtų būti neįtrauktos į pozicijų matą. Nusprendęs, kad šios sąlygos pakako bet kokiai pernelyg didelio sverto rizikai pašalinti, Bendrasis Teismas pakeitė ECB vertinimą savuoju ir nepaisė šios rizikos apibrėžties, pateiktos šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies 94 punkte, kuriame nekalbama apie laisvą indėlių naudojimą. ECB mano, kad siekiant nustatyti, ar egzistuoja pernelyg didelio sverto rizika, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia nustatyti, ar įstaiga gali įvykdyti įsipareigojimą tą dieną, kurią jis turi būti įvykdytas, ir, jeigu ne, ar ji turi imtis labai skubaus pardavimo, kad galėtų įvykdyti šią pareigą. Nagrinėjamu atveju pernelyg didelio sverto rizikos nebuvo galima atmesti, nes, pirma, nebuvo tikrumo dėl to, kad indėlininkai atsiims pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles deponuotas sumas, o CDC grąžins šias sumas vienu metu, ir, antra, nėra teisės nuostatų, ribojančių galimybę atsiimti tas sumas.

43

Trečia, ECB pažymi, kad skundžiamo sprendimo 122 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog dėl reglamentuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių apsaugos taikant dvigubą Prancūzijos Respublikos garantiją indėlininkai šių knygelių saugumo lygį suvokia kaip aukštesnį nei indėlių, kuriems taikoma tik garantijų mechanizmo apsauga, įtvirtinta perkėlus 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149). Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši dviguba garantija padeda išvengti masinio šių indėlių atsiėmimo per trumpą laikotarpį. Ginčijamame sprendime ECB nusprendė, kad minėta dviguba garantija negalėjo užkirsti kelio bet kokiai masinio atsiėmimo per tokį laikotarpį rizikai, todėl į šią riziką reikia atsižvelgti vertinant pernelyg didelio sverto riziką.

44

Ketvirta, ECB teigia, kad skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas ECB vertinimą pakeitė savuoju, kai nusprendė, kad indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles likvidumas prisidėjo prie to, kad šios knygelės būtų laikomos „saugiais vertybiniais popieriais“ krizės laikotarpiu. ECB manė, kad reikia atsižvelgti į tai, jog reguliuojamųjų taupomųjų indėlių likvidumas neleido pašalinti bet kokios masinio indėlių atsiėmimo per trumpą laikotarpį rizikos.

45

Be to, Bendrasis Teismas rėmėsi observatoire de l’épargne réglementée (reguliuojamųjų taupomųjų indėlių stebėjimo centras, Prancūzija) metinės ataskaitos ištrauka, kurios turinys neleidžia pagrįsti Bendrojo Teismo remiantis ja daromų išvadų.

46

Crédit lyonnais mano, kad ECB argumentai yra nepagrįsti.

47

Ji teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai taikė Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus teisminės kontrolės standartus srityse, kuriose sprendimo, kurį prašoma panaikinti, autorius turi diskreciją. Remiantis šia jurisprudencija, ši kontrolė, taip pat ir pinigų politikos srityje, reiškia, kad turi būti tikrinama, ar laikomasi tam tikrų procedūrinių reikalavimų, įskaitant pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas nagrinėjamos situacijos aplinkybes.

48

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė: analizuodamas reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių ypatybes, kad įvertintų prudencinę riziką, susijusią su CDC perduotomis Crédit lyonnais pozicijomis, ECB akivaizdžiai rėmėsi šiuo klausimu nereikšmingais duomenimis ir neatsižvelgė arba sąmoningai atmetė reikšmingas aplinkybes, t. y. šių knygelių kaip „saugių vertybinių popierių“ statusą krizės laikotarpiu, tai, kad indėlius priėmusi įstaiga negalėjo laisvai naudoti pagal šias knygeles įneštų indėlių, ir dvigubą Prancūzijos Respublikos garantiją.

49

Crédit lyonnais ginčija ECB argumentus, pateiktus dėl Bendrojo Teismo motyvų.

50

Pirma, Crédit lyonnais tvirtina, kad Bendrasis Teismas nurodė ECB motyvų spragą, kai šis rėmėsi tik indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles likvidumu, neatsižvelgdamas į šių knygelių kaip „saugių vertybinių popierių“ pobūdį krizės laikotarpiu. Toks pobūdis, kurio ECB neginčijo, reiškia, kad dėl minėtų knygelių šiuos taupomuosius indėlius surinkusiai įstaigai gali kilti tik nedidelė masinio atsiėmimo rizika krizės atveju.

51

Be to, Crédit lyonnais tvirtina, kad ECB Bendrajame Teisme neginčijo įrodymų, kuriuos ji pateikė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje ir kuriais remtasi skundžiamo sprendimo motyvuose.

52

Antra, dėl sverto rizikos vertinimo pažymėtina, kad Bendrasis Teismas teisingai atsižvelgė į teisės aktų leidėjo ketinimą, nurodytą 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472) 48–51 punktuose, ir Europos bankininkystės institucijos (toliau – EBI) analizę. Be to, jis tik konstatavo, kad indėlius pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles priėmusios įstaigos negali laisvai jais disponuoti.

53

Trečia, dėl Prancūzijos Respublikos teikiamos dvigubos garantijos indėliams pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 ir 122 punktuose paprasčiausiai konstatavo, kad Direktyvoje 2014/49 nustatyta indėlių garantijų sistema neturi tokių pačių ypatybių kaip ši dvigubos garantijos sistema, be kita ko, kiek tai susiję su tuo, kaip indėlininkai suvokia indėlių saugumą. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad ECB argumentai tiek, kiek jie grindžiami vien šioje direktyvoje įtvirtinta sistema ir jais neatsižvelgiama į dvigubą Prancūzijos Respublikos garantiją, neturi reikšmės vertinant sverto riziką, kuri Crédit lyonnais kyla dėl reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelėse nurodytų sumų.

54

Ketvirta, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 115 punkte atsižvelgė į visus įrodymus, kurie jam buvo pateikti nagrinėjant bylą, ir nepadarė jokios teisės klaidos juos aiškindamas. ECB nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentą, kad skubaus pardavimo rizika kyla vien dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles likvidumo. Taigi skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, kad šis likvidumas iš tikrųjų gali paskatinti indėlininkus atsiimti indėlius, tačiau konstatavo ginčijamo sprendimo motyvų spragą, nes šiuo klausimu jis grindžiamas vien minėtu likvidumu ir neatsižvelgiama į pateiktus priešingus įrodymus.

55

Kaip Bendrasis Teismas iš esmės priminė skundžiamo sprendimo 98 punkte, kadangi ECB turi didelę diskreciją sprendžiant, ar leisti pasinaudoti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalimi, Sąjungos teismas, turintis vykdyti sprendimo, kaip antai ginčijamo sprendimo, motyvų pagrįstumo teisminę kontrolę, negali ECB vertinimo pakeisti savuoju, bet siekia patikrinti, ar tas sprendimas nėra grindžiamas iš esmės netiksliais faktais ir ar jame nepadaryta jokios akivaizdžios vertinimo klaidos arba nepiktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1979 m. sausio 25 d. Sprendimo Racke, 98/78, EU:C:1979:14, 5 punktą; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés / Komisija, C‑326/05 P, EU:C:2007:443, 76 punktą; 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 46 punktą ir 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 24 punktą).

56

Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 104 punktas ir 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 117 punktas).

57

Kai institucija turi plačią diskreciją, labai svarbu paisyti procedūrinių garantijų, įskaitant šios institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus svarbius nagrinėjamos situacijos aspektus (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktą ir 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 30 punktą).

58

Nagrinėjamu atveju, siekdamas priimti sprendimą dėl ECB vertinimo, susijusio su skubaus pardavimo rizikos egzistavimu, pagrįstumo, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107–114 punktuose visų pirma įvertino tam tikrus aspektus, susijusius su reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių ypatybėmis, kurias Crédit lyonnais nurodė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje: šių knygelių, kaip „saugių vertybinių popierių“, statusu bankų krizės atveju, tuo, kad juos priėmusi įstaiga negali laisvai naudoti pagal šias knygeles įneštų indėlių, ir dviguba Prancūzijos Respublikos garantija, teikiama šiems indėliams.

59

Atlikdamas šį vertinimą Bendrasis Teismas, be kita ko, palygino indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles ir paprastų indėlių ypatybes. Sprendimo 111 ir 113 punktuose jis nusprendė, kad pastarieji indėliai galėjo būti investuojami į turtą, galintį prisidėti prie pernelyg didelio sverto sukūrimo, o pirmųjų atveju mažai tikėtina, kad jie prisidėtų prie tokio sverto sukūrimo.

60

Paskui minėto sprendimo 115 punkte, atsižvelgdamas į to paties sprendimo 107–114 punktuose nurodytų aplinkybių vertinimą, Bendrasis Teismas konstatavo, kad pagrindimas, susijęs su itin dideliu pagal šias knygeles įneštų indėlių likvidumu, savaime neįrodo ECB išvados, kad CDC perduotos pozicijos, susijusios su šiais indėliais, kėlė labai skubaus pardavimo riziką, pagrįstumo.

61

To paties sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad iš Crédit lyonnais pateiktų įrodymų matyti, jog ECB vertinime dėl itin didelio šių indėlių likvidumo poveikio labai skubaus pardavimo rizikai neatsižvelgta į tai, kad šis likvidumas, kaip ir jų aukštas saugumo lygis, taip pat prisidėjo prie reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių kaip „saugių vertybinių popierių“ bankų krizės atveju statuso.

62

Galiausiai skundžiamo sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad pavyzdys, kuriuo grindžiama ECB išvada, kad CDC perleistos pozicijos, susijusios su indėliais pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles, kelia labai skubaus pardavimo riziką, nebuvo susijęs su indėliais, kurių ypatybės būtų pakankamai panašios į šių knygelių, kad į jas būtų galima naudingai atsižvelgti.

63

Šiuo klausimu to sprendimo 122 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis minėto sprendimo 107–110 ir 114 punktuose pateiktais vertinimais, nusprendė, kad galimybė, jog krizės atveju šie indėliai bus masiškai ir staiga atsiimami, skiriasi nuo galimybės, susijusios su indėliais, į kuriuos ECB atsižvelgė kaip į pavyzdžius ginčijamame sprendime.

64

Tuo remdamasis skundžiamo sprendimo 125 ir 126 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamo sprendimo motyvas, susijęs su labai skubaus pardavimo rizikos lygiu, yra „neteisėtas“, todėl kiti du metodikos aspektai, taip pat nurodyti šio sprendimo 17 punkte, t. y. Prancūzijos centrinės administracijos kreditingumas ir Crédit lyonnais pozicijų, perduotų CDC, koncentracijos lygis, negalėjo lemti ginčijamame sprendime įtvirtinto ECB atsisakymo leisti Crédit lyonnais, kaip numatyta Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje, neįtraukti visų šios kredito įstaigos pozicijų, perduotų CDC. Todėl skundžiamo sprendimo 127 punkte Bendrasis Teismas panaikino minėtą ECB sprendimą tiek, kiek jame atsisakyta leisti Crédit lyonnais apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti 34 % savo pozicijų.

65

Iš šio sprendimo 58–64 punktuose nurodytų skundžiamo sprendimo punktų matyti, kad siekdamas motyvuoti ginčijamo sprendimo panaikinimą iš dalies, Bendrasis Teismas, pirma, pats vertino reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybes, visų pirma nuspręsdamas, kad reguliuojamųjų taupomųjų indėlių kaip „saugių vertybinių popierių“ statusas atsveria šių taupomųjų indėlių likvidumą, ir, antra, nusprendė, kad ECB savo pateisinimą, susijusį su neseniai įvykusių bankų krizių patirtimi, grindė pavyzdžiu apie atsiimamus indėlius, kurių ypatybės nebuvo pakankamai panašios į reguliuojamųjų taupomųjų indėlių, nes pastarieji nuo minėtame pavyzdyje nurodytų indėlių skiriasi tuo, kad priimančioji įstaiga negali laisvai naudoti indėlių pagal minėtų taupomųjų indėlių knygeles, taip pat tuo, kad šie indėliai yra „saugūs vertybiniai popieriai“ bankų krizės atveju dėl Prancūzijos Respublikos dvigubos garantijos, taikomos šiems indėliams.

66

Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad labai skubaus pardavimo rizikos lygis, išplaukiantis iš jo paties atlikto reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybių ir jų bendro poveikio vertinimo, nebuvo pakankamai aukštas, kad būtų galima pateisinti atsisakymą apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti į pozicijų matą visų Crédit lyonnais pozicijų, perleistų CDC.

67

Vis dėlto, pirma, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas neginčijo dėl reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybių padarytų ECB išvadų, kuriomis remdamasis jis nusprendė, kad šios ypatybės neleido visiškai atmesti rizikos, kad indėliai bus masiškai atsiimami, ir todėl Crédit lyonnais būtų priversta imtis labai skubaus pardavimo per jos pačios pozicijų ir CDC pozicijų koregavimo dešimties dienų laikotarpį.

68

Taigi iš skundžiamo sprendimo 116 punkto matyti, kad vertindamas reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatybes Bendrasis Teismas nusprendė, kad didelis šių indėlių likvidumas ir dviguba Prancūzijos Respublikos garantija, taikoma pagal minėtų taupomųjų indėlių knygeles deponuotoms sumoms, padėjo jiems įgyti „saugių vertybinių popierių“ bankų krizės atveju statusą. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teisme teigė ECB, ginčijamame sprendime vertindamas labai skubaus pardavimo riziką jis atsižvelgė į savybes, dėl kurių, Bendrojo Teismo teigimu, šie taupomieji indėliai įgyja „saugių vertybinių popierių“ statusą.

69

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nepaneigė ginčijamame sprendime ECB padarytų išvadų, susijusių su dideliu reguliuojamųjų taupomųjų indėlių likvidumu, nesant teisės aktų nuostatų, kuriomis būtų ribojamas jų atsiėmimas, ir su Crédit lyonnais pareiga grąžinti indėlius per jos pozicijų ir CDC pozicijų koregavimo dešimties dienų laikotarpį.

70

Taigi negalima teigti, kad argumentais, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, yra ginčijamas aplinkybių, į kurias atsižvelgta tame sprendime, faktinis teisingumas, patikimumas ar nuoseklumas, arba kad jais įrodoma, jog šios aplinkybės nėra visi reikšmingi duomenys, į kuriuos nagrinėjamu atveju turėjo atsižvelgti ECB.

71

Antra, kalbant apie tai, kad Bendrasis Teismas vis dėlto padarė išvadą, kad duomenys, į kuriuos atsižvelgė ECB, negalėjo pagrįsti jais remiantis ginčijamame sprendime padarytų išvadų, reikia konstatuoti, kad ši Bendrojo Teismo išvada išplaukia iš jo paties atlikto skubaus pardavimo rizikos lygio vertinimo; šis vertinimas, nors ir grindžiamas tais pačiais įrodymais, į kuriuos atsižvelgė ECB, skiriasi nuo šios institucijos vertinimo, bet neįrodyta, kad pastarasis vertinimas akivaizdžiai klaidingas.

72

Taip samprotaudamas Bendrasis Teismas neatliko pagal šio sprendimo 55–57 punktuose nurodytą jurisprudenciją jam tenkančios kontrolės, ar padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų, tačiau pakeitė ECB vertinimą savuoju, nors ši institucija tokiu atveju turi didelę diskreciją.

73

Be to, kalbant apie skundžiamo sprendimo 117–122 punktuose Bendrojo Teismo atliktą ECB pagrindimo, susijusio su neseniai įvykusių bankų krizių patirtimi, vertinimą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas tame sprendime nenurodė, kodėl jo 121 punkte nurodyti argumentai, kad reguliuojamieji taupomieji indėliai, kitaip nei minėto sprendimo 118 punkte nurodyti indėliai, negali būti investuojami į rizikingą arba nelikvidų turtą, gali įrodyti, kad ECB atliktas masinio atsiėmimo rizikos scenarijaus vertinimas, į kurį reikėjo atsižvelgti analizuojant Crédit lyonnais kylančią skubaus pardavimo riziką, yra akivaizdžiai klaidingas. Tas pats pasakytina apie to paties sprendimo 122 punkte pateiktus argumentus, grindžiamus skirtumu tarp Prancūzijos Respublikos dvigubos garantijos, teikiamos reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelėms, ir Direktyvoje 2014/49 nustatyto garantijų mechanizmo.

74

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Crédit lyonnais, ir pakeitė Crédit lyonnais kylančios labai skubaus pardavimo rizikos vertinimą savuoju, tačiau neįrodė, kodėl tame sprendime pateiktame ECB vertinime šiuo klausimu padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Taip Bendrasis Teismas peržengė šio sprendimo 55 punkte primintas jo teisminės kontrolės ribas. Jis taip pat klaidingai nusprendė, kad ECB neįvykdė iš šio sprendimo 57 punkte primintos jurisprudencijos išplaukiančios pareigos rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas nagrinėjamos situacijos aplinkybes.

75

Iš to, kas išdėstyta, matyti: nesant reikalo nagrinėti kitų apeliacinio skundo pagrindų, reikia pripažinti pagrįstu jo pirmąjį pagrindą ir todėl panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame pritarta pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio trečiojo pagrindo pirmai daliai ir – iš dalies – pirmojo pagrindo trečiai daliai ir iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas.

76

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

77

Taip yra šioje byloje, nes Teisingumo Teismas turi visą būtiną informaciją sprendimui dėl Crédit lyonnais pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio priimti.

78

Šis ieškinys grindžiamas trimis pagrindais, nurodytais šio sprendimo 20 punkte.

79

Kaip matyti iš šio sprendimo 21 punkto, Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį pagrindą, išskyrus jo trečioje dalyje, grindžiamoje SESV 266 straipsnio pažeidimu, ECB netinkamai įvykdžius 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Crédit agricole / ECB (T‑758/16, EU:T:2018:472) 81 punktą, išdėstytus argumentus, ir antrąjį pagrindą, o Crédit lyonnais priešpriešiniame apeliaciniame skunde neginčijo dėl jų Bendrojo Teismo pateiktų vertinimų pagrįstumo. Šiomis aplinkybėmis skundžiamas sprendimas, kiek tai susiję su šiais vertinimais, turi res judicata galią, nepaisant to, kad jis iš dalies panaikinamas pripažinus ECB apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą pagrįstu (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 109–111 punktus).

80

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi išnagrinėti tik trečiąjį pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pagrindą ir pirmesniame punkte minėtus pirmojo pagrindo trečios dalies argumentus.

81

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje ir trečiojo pagrindo pirmoje dalyje, kurias reikia nagrinėti kartu, Crédit lyonnais teigia, kad ECB, vertindamas labai skubaus pardavimo riziką, neatliko išsamios reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių ypatybių analizės, nors turėjo tai padaryti pagal jurisprudenciją, kuri priminta šio sprendimo 57 punkte.

82

Pirma, Crédit lyonnais tvirtina, kad ekonominiai tyrimai ir ataskaitos įrodo, jog bankų krizės atveju šios knygelės yra „saugūs vertybiniai popieriai“ dėl Prancūzijos Respublikos garantijos, kuri suteikiama indėliams pagal šias knygeles; tai išties itin saugus taupomasis produktas ir masinio šių indėlių atsiėmimo krizės laikotarpiu hipotezė nėra tikėtina.

83

Šiuo atžvilgiu Crédit lyonnais ginčija ECB nurodomą scenarijų, kai 10–30 % garantuojamų indėlių būtų atsiimti mažiau nei per penkias dienas; tokia hipotezė yra nepatikrinama ir nereikšminga.

84

Be to, ECB neįrodė, kodėl per dešimties dienų laikotarpį nuo tada, kai reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių turėtojai atsiimtų indėlius, iki tada, kai CDC grąžintų Crédit lyonnais šiuos atsiėmimus atitinkančias sumas, kiltų likvidumo rizika vertinant sverto koeficientą, nors jos nekiltų vertinant likvidumo koeficientą, kaip tai pripažino ECB.

85

Antra, Crédit lyonnais nuomone, reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių mechanizmas yra struktūriškai subalansuotas, nes pagal šias knygeles įneštus indėlius, centralizuojamus CDC, atitinka to paties dydžio Crédit lyonnais skoliniai reikalavimai CDC atžvilgiu. Pagal šias knygeles priimti indėliai negali būti investuojami į rizikingą turtą ir jiems visiškai taikoma CDC tenkanti pareiga grąžinti sumas, atitinkančias indėlininkų atsiimtus indėlius, todėl įstaiga, kaip antai Crédit lyonnais, priimanti minėtus indėlius, neturi skubiai parduoti turto, kad gautų grynųjų pinigų, būtinų atsiimamiems indėliams padengti.

86

Trečia, Crédit lyonnais teigia, kad indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles mastas priklauso ne nuo juos priimančios įstaigos strategijos, bet veiksnių, kurių ji nekontroliuoja. Ši įstaiga tėra indėlininko ir CDC tarpininkas.

87

Šios reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių ypatybės rodo, kad priimančioms įstaigoms šios knygelės nekelia pernelyg didelio sverto rizikos, ir tai patvirtina 2016 m. rugpjūčio 3 d. EBI ataskaita dėl pozicijų, kurioms taikomi specialūs teisinės garantijos mechanizmai, bei iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 575/2013 429a straipsnio 1 dalies j punktas.

88

ECB mano, kad šiuos argumentus reikia atmesti.

89

Kaip pažymėta šio sprendimo 55–57 punktuose, spręsdamas, ar reikia suteikti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje numatytą leidimą, ECB turi didelę diskreciją, todėl vykdydamas tokio sprendimo, kaip antai ginčijamas sprendimas, motyvų pagrįstumo teisminę kontrolę Sąjungos teismas turi ne pakeisti ECB vertinimą savuoju, bet patikrinti, ar šis sprendimas nėra pagrįstas iš esmės netiksliomis faktinėmis aplinkybėmis ir ar jame nėra padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais.

90

Nagrinėjamu atveju ECB nusprendė, kad CDC perleistos pozicijos, susidariusios dėl reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių, kelia nedidelę prudencinę riziką jo prižiūrimoms įstaigoms, tačiau, kalbant apie Crédit lyonnais, išlieka prudencinė rizika, į kurią reikia atsižvelgti iki 66 % apribojant šių pozicijų neįtraukimą į pozicijų matą siekiant apskaičiuoti šios įstaigos sverto koeficientą.

91

Atlikdamas analizę, kuria grindžiama tokia išvada, ECB, atsižvelgdamas į reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių ypatybes, įskaitant, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo priede pateikto Crédit agricole pastabų Nr. 2 ir Nr. 4 vertinimo, ypatybes, susijusias su Prancūzijos Respublikos dvigubos garantijos egzistavimu, įvertino, ar ECB prižiūrimos įstaigos galėtų tam tikru bankų krizės momentu susidurti su masiniu indėlių atsiėmimu per trumpą laikotarpį, dėl kurio galėtų prireikti imtis įstaigos verslo plane nenumatytų taisomųjų priemonių, įskaitant skubų turto pardavimą, siekiant įgyti lėšų, reikalingų prašymams dėl atsiėmimo patenkinti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punktą.

92

Iš to matyti, kad ECB atliko preliminarią rizikos ribojimu pagrįstą analizę, nustatydamas pasekmes, kurias įvykiai, kurie neaišku ar įvyks, galėtų turėti įstaigos gebėjimui reaguoti į šiuos įvykius.

93

Jeigu siekdamas tinkamai atlikti šią analizę ECB, naudodamasis turima didele diskrecija, turi remtis scenarijais, kurie, atsižvelgiant į turimus duomenis, nėra neįtikimi, vis dėlto, atsižvelgiant į preliminarų minėtos analizės pobūdį, negalima teigti, kad ECB privalo įrodyti praeities įvykius, kurių požymiai sutampa su nagrinėjamo scenarijaus.

94

Kalbant apie ginčijamame sprendime ECB nurodytą scenarijų, kad per mažiau nei penkias dienas būtų atsiimta 10–30 % garantuojamų indėlių, šis scenarijus, grindžiamas tikru atveju esant situacijai, kurios požymiai panašūs į CDC perleistų pozicijų, susidariusių dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles, nėra akivaizdžiai neįtikimas.

95

Šiuo klausimu Crédit lyonnais pateikti argumentai ir aplinkybės dėl šių knygelių kaip „saugių vertybinių popierių“ statuso, be kita ko, dėl joms taikomos Prancūzijos Respublikos garantijos, iš tiesų leidžia konstatuoti, kad praeityje tam tikrais bankų krizės tarpsniais bendras tam tikrų reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelių lygis rodė augimo tendenciją.

96

Vis dėlto ši bendra išvada negali visiškai paneigti, kad įtikimas toks scenarijus, kuriuo ECB rėmėsi preliminarioje labai skubaus pardavimo rizikos analizėje, kad egzistuoja tikimybė, nors ir nedidelė, kad bankų krizės atveju būtų masiškai atsiimami Crédit lyonnais deponuoti reguliuojamieji taupomieji indėliai.

97

Iš tiesų, nors Crédit lyonnais išdėstyti argumentai ir aplinkybės, leidžiantys padaryti šią išvadą, gali, kaip pripažino ECB, paaiškinti, kad kilus įtampai ar krizei finansų rinkose indėlininkai paprastai bus linkę nuo rizikingesnių ar mažiau likvidžių investicijų formų pereiti prie minėtų saugaus ir likvidaus investavimo formų, šie argumentai ir aplinkybės vis dėlto negali įrodyti, kad būtų akivaizdžiai pašalinta bet kokia rizika, kad indėlininkai ims staiga ir masiškai atsiimti šiuos indėlius, siekdami, pavyzdžiui, reinvestuoti juos patikimesnėse įstaigose. Taigi minėtus argumentus reikia atmesti.

98

Dėl Prancūzijos Respublikos teikiamos dvigubos garantijos, susijusios su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais, pažymėtina, kad Crédit lyonnais neįrodė, kaip ECB ginčijamame sprendime padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai, atsižvelgdamas į neseniai įvykusių bankų krizių patirtį, nevertino šios ypatybės kaip galinčios apsaugoti šią kredito įstaigą nuo bet kokios masinio atsiėmimo rizikos, taigi ir nuo bet kokios labai skubaus pardavimo rizikos.

99

Be to, kalbant apie Crédit lyonnais argumentą, susijusį su tuo, kad reguliuojamieji taupomieji indėliai laikomi struktūriškai subalansuotais sandoriais šio tipo indėlius priimančios įstaigos balanse, reikia pažymėti, kad ECB nusprendė, jog tokioje perdavimo sistemoje, kokia nurodyta Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies c punkte numatytoje sąlygoje, kuri tenkinama, kai CDC perduodamos dėl tokių indėlių atsirandančios pozicijos, masinis atsiėmimas savaime nesukeltų turto trūkumo įstaigai, privalančiai atsakyti į prašymus dėl atsiėmimo, jeigu, nesant atsiėmimo galimybę ribojančio mechanizmo, tokia įstaiga galėtų reikalauti ir nedelsiant gauti iš viešojo sektoriaus subjektų, kuriems buvo pervesti šie indėliai, sumas, atitinkančias taip atsiimtus indėlius. Vis dėlto ECB ginčijamame sprendime konstatavo, kad šiuo atveju taip nėra.

100

Jis išties atsižvelgė į tai, kad pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles deponuotos sumos buvo pervestos CDC viešojo intereso investicijoms finansuoti ir CDC turėjo pareigą, kurios vykdymas garantuojamas Prancūzijos Respublikos, grąžinti šiuos indėlius priėmusioms įstaigoms indėlininkų atsiimtas sumas. Vis dėlto jis nusprendė, kad dešimties dienų koregavimo laikotarpis nuo deponuotų sumų atsiėmimo iki to momento, kai CDC grąžins atsiimtas sumas, tebekelia labai skubaus pardavimo riziką.

101

Matyti, kad atsiėmimo scenarijumi, kuris nėra akivaizdžiai neįtikimas, grindžiamas šios institucijos pasirinkimas atsižvelgti į pasekmes, kurių šis dešimties dienų koregavimo laikotarpis galėtų turėti būtinybei, kad atitinkama įstaiga imtųsi verslo plane nenumatytų taisomųjų priemonių, įskaitant skubų turto pardavimą, neviršijo ECB turimos didelės diskrecijos vertinti prudencinės rizikos lygį, kuris laikomas reikšmingu taikant Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį.

102

Šios išvados nepaneigia Crédit lyonnais argumentas, kad ECB neįrodė, kaip dėl šio dešimties dienų koregavimo laikotarpio gali kilti likvidumo rizika, kalbant apie vertinimą sverto koeficientui nustatyti, nors negalima to paties pasakyti, kalbant apie grynųjų pinigų poreikių patenkinimo reikalavimo vertinimą.

103

Iš tiesų reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime ECB pagrindė atsižvelgimą į tokį dešimties dienų terminą, pabrėždamas, kad apskaičiuojant sverto koeficientą, priešingai nei likvidumo koeficiento apskaičiavimo tikslais, nenustatytas joks konkretus tinkamas laikotarpis.

104

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip ECB pabrėžė Bendrajame Teisme, grynųjų pinigų poreikių patenkinimo reikalavimu, kuris reglamentuojamas, be kita ko, Reglamento Nr. 575/2013 412 straipsnyje, siekiama, kad bendra likvidžiojo turto vertė „padeng[tų] netenkamų pinigų srautą atėmus gaunamų pinigų srautą nepalankiausiomis sąlygomis“, siekiant užtikrinti, kad įstaigos išlaikytų „likvidumo atsargą, kurios pakaktų gaunamų pinigų srauto ir netenkamų pinigų srauto disbalansui padengti trisdešimties dienų laikotarpiu esant pačioms nepalankiausioms sąlygoms“. Sverto koeficientas reglamentuojamas, be kita ko, šio reglamento 429 straipsnyje ir juo siekiama, kad įstaiga išvengtų pernelyg didelio sverto rizikos, t. y. rizikos, „susijusio[s] su svertu arba sąlyginiu svertu, dėl kurios gali prireikti nenumatytų ištaisomųjų priemonių jos verslo plane, įskaitant skubų turto pardavimą, dėl kurio gali atsirasti nuostolių arba prireikti jos likusio turto vertės koregavimo“. Taigi, jeigu likvidumo reikalavimu siekiama užtikrinti pakankamą netenkamų pinigų srautų padengimą trisdešimties dienų laikotarpiu esant pačioms nepalankiausioms sąlygoms, sverto koeficientu savo ruožtu siekiama išvengti situacijos, kai įstaiga, kurios likvidumas yra nepakankamas, būtų priversta imtis taisomųjų priemonių, kaip antai „skubaus“ turto pardavimo sumažintomis kainomis.

105

ECB pažymėjo, kad, jeigu 30 % reglamentuojamų taupomųjų indėlių būtų atsiimta per mažiau nei penkias dienas, Crédit lyonnais tai sudarytų 5,4 mlrd. EUR. Jis nusprendė, kad negalima atmesti tokios apimties ir spartos atsiėmimo galimybės šiai kredito įstaigai ir kad tokiu atveju jai gali tekti imtis verslo plane nenumatytų priemonių, įskaitant skubų turto pardavimą, siekiant įgyti lėšų, reikalingų prašymams dėl atsiėmimo patenkinti.

106

Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šiuos laikotarpių skirtumus, išplaukiančius iš Reglamento Nr. 575/2013, ECB vertinimas, susijęs su atsižvelgimu į dešimties dienų laikotarpį tarp indėlių atsiėmimo ir CDC grąžinimo, taikant šio reglamento 429 straipsnio 14 dalį, nėra akivaizdžiai klaidingas.

107

Be to, kalbant apie Crédit lyonnais argumentą, susijusį su tuo, kad reguliuojamųjų taupomųjų indėlių apimtis priklauso ne nuo šiuos indėlius priimančios įstaigos strategijos, bet veiksnių kurių ji nekontroliuoja, reikia konstatuoti, kad Crédit lyonnais tik nurodė aplinkybes, galinčias įrodyti, kad su jos veiksmais nesusiję veiksniai taip pat turėjo įtakos šiai apimčiai. Ji neteigė ir neįrodė, kad neturėjo jokios įtakos indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles apimčiai.

108

Tokiomis aplinkybėmis šį Crédit lyonnais argumentą reikia atmesti.

109

Taip pat reikia atmesti Crédit lyonnais argumentus, susijusius su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 575/2013 429a straipsnio 1 dalies j punktu ir šio sprendimo 87 punkte nurodyta EBI ataskaita.

110

Viena vertus, ši nuostata įsigaliojo jau priėmus ginčijamą sprendimą, todėl šioje byloje netaikytina ratione temporis. Be to, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, ja siekiama ne automatiškai neįtraukti tam tikrų pozicijų, kaip antai susijusių su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais, į bendrą pozicijų matą, apskaičiuojant sverto koeficientą, bet panaikinti atitinkamų įstaigų pareigą gauti kompetentingų institucijų leidimą dėl tokio neįtraukimo, perkeliant joms atsakomybę įvertinti, ar toks neįtraukimas pateisinamas, kalbant apie pozicijas, kurios atitinka Reglamente Nr. 575/2013 numatytas sąlygas.

111

Kalbant apie tai, kad šis teisės akto pakeitimas galėtų reikšti, jog teisės aktų leidėjas manė, kad su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais susijusios pozicijos nesukelia sverto rizikos, ši išvada neleistų manyti, kad ECB turėjo vertinti Crédit lyonnais padėtį, atsižvelgdamas į požymius, kuriuos gali reikšti iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 575/2013 429a straipsnio 1 dalies j punktas, dėl teisės aktų leidėjo ketinimo, susijusio su būsima šioms pozicijoms taikytina tvarka.

112

Antra, dėl šio sprendimo 87 punkte minėtos EBI ataskaitos reikia pažymėti, kad joje siūlyta taikyti išimtį, panašią į numatytąją Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje, kitoms pozicijoms nei tos, kurios susidaro dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles.

113

Bet kuriuo atveju ši ataskaita, kuri nesaisto ECB, kai jis priima sprendimą pagal šį straipsnį, nebent leidžia pažymėti, kad EBI manė, jog šių kitų pozicijų rizikos profilis taip pat buvo žemas, o tai, kaip pažymėta šio sprendimo 90 punkte, atitinka ginčijamame ECB sprendime pateiktą bendrą vertinimą, susijusį su reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygelėmis.

114

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad savo argumentais Crédit lyonnais neįrodo, jog ECB vertinime, susijusiame su labai skubaus pardavimo rizika, kurią kelia CDC perduotos jos pozicijos, susidarančios dėl indėlių pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles, padėjusiame pateisinti tik 66 % šių pozicijų neįtraukimą į pozicijų matą sverto koeficientui apskaičiuoti, padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

115

Darytina išvada, kad trečiojo pagrindo pirmą dalį ir pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

116

Crédit lyonnais mano, kad ECB nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti tikimybę, kad Prancūzijos Respublika neįvykdys įsipareigojimų, kuria būtų galima pagrįsti atsisakymą, net ir dalinį, leisti neįtraukti pozicijų, kaip numatyta Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje.

117

ECB mano, kad šiuos argumentus reikia atmesti.

118

Ginčijamo sprendimo 2.2.1 punkte ECB atsižvelgė į Prancūzijos centrinės administracijos kreditingumą, kad įvertintų, ar egzistuoja rizika, kad CDC nevykdant įsipareigojimų ši administracija negalės subjektams, kuriems taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, grąžinti CDC pervestų sumų, atitinkančių indėlininkų atsiimtus indėlius, kurie buvo deponuoti pagal reguliuojamųjų taupomųjų indėlių knygeles.

119

Be to, iš šio ginčijamo sprendimo punkto matyti, kad ECB nusprendė, jog ši rizika pati savaime nekelia „prudencinių problemų“, kurios pateisintų ECB sprendimą neleisti neįtraukti pozicijų, kaip prašoma pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį.

120

Vis dėlto, atsižvelgdamas į išorinių kredito rizikos vertinimo organizacijų, tarp jų – Standard & Poor’s, Prancūzijos Respublikai suteiktą reitingą, kuris nebuvo „pats aukščiausias“, ir į suderėtų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių penkerių metų laikotarpiu reitingą, susietą su šios šalies „įsipareigojimų neįvykdymo tikimybe, kuri nelygi nuliui“, ECB nusprendė, kad įstaigų, kurioms jis taiko rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą, pozicijų, perleistų CDC, mastas yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant bendrą prudencinę riziką, kurią rodo šių įstaigų padėtis.

121

Iš to matyti, kad ECB atliko Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų neįvykdymo rizikos vertinimą remdamasis informacija, kuri leido pagrįstai manyti, kad su Prancūzijos centrinės administracijos kreditingumu susijusi rizika nelygi nuliui, o Crédit lyonnais neįrodė, kad šiame vertinime padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

122

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje byloje ECB, įgyvendindamas didelę turimą diskreciją, turėjo nustatyti, ar, atlikdamas jam tenkantį vertinimą, jis turi atsižvelgti į nedidelę Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų neįvykdymo riziką, kurią konstatavo remdamasis vertinimu, kuriame nėra akivaizdžių klaidų.

123

Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šią didelę diskreciją, negalima teigti, jog nustatant rizikos lygį ir jo poveikį ECB prižiūrimų įstaigų padėčiai buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

124

Taigi reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį, o kartu ir visą šį pagrindą.

125

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį reikia atmesti.

126

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

127

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

128

Šiuo atveju, kadangi Crédit lyonnais pralaimėjo bylą, o ECB ir Teisingumo Teisme, ir Bendrajame Teisme prašė priteisti iš Crédit lyonnais bylinėjimosi išlaidas, ji turi padengti ne tik savo, bet ir ECB bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir šiame apeliaciniame procese.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: