1

Apeliaciniu skundu Maxime Picard prašo panaikinti 2021 m. kovo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Picard / Komisija (T‑769/16, EU:T:2021:153), kuris buvo ištaisytas 2021 m. balandžio 16 d. Nutartimi Picard / Komisija (T‑769/16, EU:T:2021:200) (toliau – skundžiamas sprendimas) ir kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jo ieškinį dėl, pirma, 2016 m. sausio 4 d. Europos Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sektoriaus „Pensijos“ pareigūno atsakymo (toliau – 2016 m. sausio 4 d. atsakymas) ir, antra, prireikus 2016 m. liepos 25 d. Komisijos Žmogiškųjų išteklių generalinio direktorato (toliau – Žmogiškųjų išteklių GD) E direktorato direktoriaus sprendimo, kuriuo buvo atmestas 2016 m. balandžio 4 d. apelianto skundas dėl 2016 m. sausio 4 d. atsakymo (toliau – 2016 m. liepos 25 d. sprendimas atmesti skundą), panaikinimo.

2

Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose, iš dalies pakeistuose 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15) (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai), yra V antraštinė dalis „Pareigūnų tarnybinės pajamos ir socialinio draudimo išmokos“, o jos 3 skyriuje „Pensijos ir invalidumo [neįgalumo] pašalpa“ yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 77–84 straipsniai.

3

Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnio pirmoje, antroje ir penktoje pastraipose numatyta:

„Pareigūnas, turintis ne mažesnį kaip 10 metų tarnybos stažą, turi teisę gauti ištarnauto laiko pensiją. <…>

Didžiausia senatvės pensija siekia 70 % paskutinės kategorijos, kuriai pareigūnas buvo priskirtas bent vienerius metus, paskutinės bazinės algos. 1,80 % to paskutinio bazinio darbo užmokesčio pareigūnui mokama už kiekvienus tarnybos metus, skaičiuojamus VIII [priedo] 3 [straipsnyje] nustatyta tvarka.

<…>

Pensinis amžius yra 66 metai.“

4

Pareigūnų tarnybos nuostatų 83 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Išmokos pagal šią pensijų sistemą mokamos į Sąjungos biudžetą. Valstybės narės bendrai užtikrina tokių išmokų mokėjimą pagal toms išlaidoms finansuoti nustatytą skalę.

2.   Pareigūnai padengia trečdalį šios pensijų sistemos finansavimo sąnaudų. <…> Ji [Ši įmoka] kas mėnesį išskaičiuojama iš pareigūnų algų. <…>“

5

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII antraštinė dalis pavadinta „Apeliaciniai skundai [Teisių gynimo priemonės]“. Joje yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 90–91a straipsniai.

6

Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatai, gali paduoti paskyrimų tarnybai skundą dėl kiekvieno jo nenaudai priimto akto <…>“

7

Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bet kuris Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo priklauso Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo jurisdikcijai. <…>“

8

Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo „Pereinamojo laikotarpio priemonės [nuostatos], taikomos Sąjungos pareigūnams“ 21 straipsnio antra pastraipa suformuluota taip:

„Pareigūnai, pradėję tarnybą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi teisę į 1,9 % [Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje] minėto jų darbo užmokesčio už kiekvienus pensijų draudimo stažo, įgyto tarnybos pagrindu ir skaičiuojamo pagal VIII priedo 3 straipsnį, metus.“

9

XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Pareigūnai, kuriems 2014 m. gegužės 1 d. yra 35 ar daugiau metų ir kurie pradėjo tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., teisę į ištarnauto laiko [senatvės] pensiją įgyja sulaukę šioje lentelėje nurodyto amžiaus <…>“

10

Pareigūnams, kuriems 2014 m. gegužės 1 d. yra 35 metai, pirmesniame punkte nurodytoje lentelėje nustatytas pensinis amžius – 64 metai ir 8 mėnesiai.

11

Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų, iš dalies pakeistų Reglamentu Nr. 1023/2013 (toliau – KTĮS), 8 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Laikinieji tarnautojai <…> gali būti įdarbinami fiksuotos ar neapibrėžtos trukmės laikotarpiui. Fiksuotos trukmės laikotarpiui įdarbinamų darbuotojų darbo sutartys fiksuotos trukmės laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą. Visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui.“

12

KTĮS 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Baigdamas tarnybą [laikinasis] tarnautojas <…> turi teisę į senatvės pensiją, aktuarinio ekvivalento pervedimą ar išeitinę išmoką, kaip numatyta Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatų V antraštinės dalies 3 skyriuje ir VIII priede. <…>“

13

KTĮS 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Kai <…> sutartininkas perkeliamas į naują jo pareigų grupės etatą, jis nepaskiriamas į žemesnį lygį ar pakopą, negu savo ankstesniame etate.

Kai toks sutartininkas perkeliamas į aukštesnę pareigų grupę, jam suteikiamas toks lygis ir pakopa, kad jo atlyginimas būtų ne mažesnis negu tas, kurį jis gavo pagal ankstesniąją darbo sutartį.

<…>“

14

KTĮS 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Baigdamas tarnybą sutartininkas turi teisę į ištarnauto laiko [senatvės] pensiją, aktuarinio ekvivalento pervedimą ar išeitinę išmoką, kaip numatyta Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatų V antraštinės dalies 3 skyriuje ir VIII priede. <…>“

15

KTĮS 117 straipsnyje numatyta:

„Pagal analogiją taikomos Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatų VII antraštinės dalies dėl apeliacinių skundų [teisių gynimo priemonių] nuostatos.“

16

KTĮS priedo „Pereinamojo laikotarpio nuostatos, galiojančios darbuotojams, kuriems taikomos [KTĮS]“ 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, be kita ko, numatyta, kad „[k]itiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. yra įdarbinti, pagal analogiją taikomi“ Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 straipsnis ir 22 straipsnis, išskyrus jo 4 dalį.

17

Reglamento Nr. 1023/2013 29 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„reikėtų numatyti pereinamojo laikotarpio tvarką, kad naujas taisykles ir priemones būtų galima taikyti laipsniškai, atsižvelgiant į iki šių Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatų pakeitimų įsigaliojimo įdarbintų darbuotojų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius.“

18

Reglamento Nr. 1023/2013 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas įsigalioja trečią dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

2.   Šis reglamentas taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d., išskyrus 1 straipsnio 44 punktą ir 1 straipsnio 73 punkto d papunktį, kurie taikomi nuo šio reglamento įsigaliojimo datos.“

19

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–25 punktuose ir gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

20

Apeliantas yra Komisijos sutartininkas.

21

2008 m. birželio 10 d. Komisija apeliantą nuo 2008 m. liepos 1 d. įdarbino sutartininku PMO 5 skyriuje (toliau – 2008 m. sutartis). Įdarbinant apeliantas buvo priskirtas prie pirmosios pareigų grupės. 2008 m. sutartis tris kartus buvo pratęsta terminuotam laikotarpiui, o 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu pratęsta neterminuotai.

22

2014 m. gegužės 16 d. Žmogiškųjų išteklių GD pasiūlė apeliantui naują sutartininko sutartį; apeliantas pasirašė ją tą pačią dieną (toliau – 2014 m. gegužės 16 d. sutartis). Ši neterminuota sutartis įsigaliojo 2014 m. birželio 1 d., o apeliantas buvo priskirtas prie antrosios pareigų grupės.

23

Tuo metu Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS buvo iš dalies pakeisti Reglamentu Nr. 1023/2013, taikytinu – kiek tai susiję su šioje byloje reikšmingomis nuostatomis – nuo 2014 m. sausio 1 d. (toliau – 2014 m. reforma).

24

Po 2014 m. reformos Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnio antroje pastraipoje, taikomoje sutartininkams remiantis KTĮS 109 straipsnio 1 dalimi, nustatoma nauja 1,8 % metinė teisių į pensiją kaupimo norma, kuri yra mažiau palanki nei ankstesnė 1,9 % norma. Be to, šio 77 straipsnio penktoje pastraipoje nustatytas pensinis amžius yra 66 metai, o prieš tai buvo 63 metai.

25

Vis dėlto Tarnybos nuostatų XIII priede buvo numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka. Taigi pareigūnui, kuris pradėjo tarnybą laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., toliau taikoma 1,9 % metinė teisių į pensiją kaupimo norma. Be to, pareigūnas, kuriam 2014 m. gegužės 1 d. yra 35 metai ir kuris pradėjo tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., teisę į senatvės pensiją įgyja sulaukęs 64 metų ir 8 mėnesių amžiaus. Galiausiai KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši pereinamojo laikotarpio tvarka pagal analogiją taikoma kitiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti.

26

2016 m. sausio 4 d. elektroniniu laišku apeliantas, kuriam kilo abejonių dėl galimų 2014 m. reformos padarinių jo padėčiai pasirašius 2014 m. gegužės 16 d. sutartį, paprašė PMO sektoriaus „Pensijos“ pareigūno paaiškinimų.

27

2016 m. sausio 4 d. atsakyme šis pareigūnas nurodė apeliantui, kad dėl sutarties pakeitimo pasikeitė jo teisės į pensiją, todėl jo atveju nuo 2014 m. birželio 1 d. įprastinis pensinis amžius ir metinė teisių į pensiją kaupimo norma tapo atitinkamai 66 metai ir 1,8 %.

28

2016 m. balandžio 4 d. apeliantas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl 2016 m. sausio 4 d. atsakymo.

29

2016 m. liepos 25 d. sprendimu Žmogiškųjų išteklių GD E direktorato direktorius, kaip sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (STSĮT), atmetė tą skundą visų pirma kaip nepriimtiną dėl to, kad nėra asmens nenaudai priimto akto, ir subsidiariai – kaip nepagrįstą.

30

2016 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apelianto ieškinį dėl 2016 m. sausio 4 d. atsakymo ir prireikus 2016 m. liepos 25 d. sprendimo atmesti skundą panaikinimo.

31

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. vasario 6 d.) Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, nebuvimu.

32

2017 m. spalio 12 d. sprendimu Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nusprendė sustabdyti bylą Picard / Komisija (T‑769/16), kol sprendimas byloje Torné / Komisija (T‑128/17) įgis res judicata galią.

33

Paskelbus 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Torné / Komisija (T‑128/17, EU:T:2018:969) ir dėl jo nepateikus apeliacinio skundo, procesas byloje Picard / Komisija (T‑769/16) buvo tęsiamas ir šalys pateikė pastabas dėl to sprendimo pasekmių šiai bylai.

34

2019 m. gegužės 13 d. nutartimi Bendrasis Teismas Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo nagrinėjimą prijungė prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

35

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė iš pradžių išnagrinėti apelianto nurodytą pagrindą, prieš tai nepriėmęs sprendimo dėl šio nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, motyvuodamas tuo, kad ieškinys bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

36

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog dėl 2014 m. gegužės 16 d. sutarties apeliantui negalėjo būti taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsniuose numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su metinėmis teisių į pensiją kaupimo normomis ir pensiniu amžiumi.

37

Pirmiausia skundžiamo sprendimo 65–83 punktuose Bendrasis Teismas išaiškino KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį, kiek joje nustatyta, kad šios pereinamojo laikotarpio nuostatos „pagal analogiją“ taikomos „[k]itiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. yra įdarbinti“.

38

Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad iš šio 1 straipsnio 1 dalies turinio matyti, jog 21 ir 22 straipsniai tarnautojams, kuriems taikomos KTĮS, taikomi tiek, kiek tarp jų ir pareigūnų galima analogija, atsižvelgiant į kiekvienos iš šių darbuotojų kategorijų ypatumus. Išnagrinėjęs šiuos ypatumus Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nors pareigūnas pradeda ir tęsia tarnybą Sąjungos administracijoje remiantis paskyrimo dokumentu, kuris išlieka nepakitęs visą jo karjerą, sutartininkas pradeda ir tęsia tarnybą pagal sutartį tol, kol ji galioja.

39

Atsižvelgdamas būtent į šiuos samprotavimus Bendrasis Teismas išaiškino reikalavimą „2013 m. gruodžio 31 d. [būti] įdarbint[am]“, kaip tai suprantama pagal KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį.

40

Skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „pagal analogiją“ reiškia, kad tarnautojų padėtis yra analogiška pareigūnų padėčiai. Bendrojo Teismo teigimu, tokia padėtis gali būti konstatuota tik tuo atveju, kai tarnautojas nėra pasirašęs naujos sutarties, pagal kurią užmezgami nauji darbo santykiai su Sąjungos administracija. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, remdamasis savo 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo EMA / Drakeford (T‑231/14 P, EU:T:2015:639) 40 punktu, priminė, kad jau yra nusprendęs, jog tarnautojo ir Sąjungos administracijos darbo santykiai gali išlikti nepakitę net ir pasirašius naują sutartį, kuri formaliai yra atskirta nuo pradinės sutarties, jeigu tokia sutartis nereiškia esminio tarnautojo pareigų pakeitimo, be kita ko, pareigų grupės pakeitimo, verčiančio abejoti dėl jo darbo santykių su administracija funkcinio tęstinumo.

41

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsniai taikomi tik kitiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti ir tokie lieka po šios datos pagal sutartį, kol jų padėtis bus įvertinta siekiant apskaičiuoti teises į pensiją.

42

Toliau skundžiamo sprendimo 85–93 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apelianto situaciją, atsižvelgdamas į tokį KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Konkrečiai kalbant, išnagrinėjęs jo ir Komisijos sudarytas sutartis ir pareigų, kuriose jis buvo įdarbintas, ypatumus bei konstatavęs, kad pakeitus pareigų grupę kilo abejonių dėl apelianto darbo santykių su Sąjungos administracija funkcinio tęstinumo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad sudarius 2014 m. gegužės 16 d. sutartį 2008 m. sutartis, pagal kurią apeliantas „2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbintas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebesukelia jokių pasekmių, todėl šie darbo santykiai nutrūko. Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad sudarius 2014 m. gegužės 16 d. sutartį buvo įdarbinta iš naujo taikant minėtą nuostatą, pagal kurią apeliantui negali būti taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priede numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su metine teisių į pensiją kaupimo norma ir pensiniu amžiumi.

43

Galiausiai Bendrasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad šios išvados negali paneigti apelianto argumentas, kad nauja sutartis nėra kliūtis taikyti šių pereinamojo laikotarpio nuostatų, nes dėl jos nenutrūksta dalyvavimas Sąjungos pensijų sistemoje ir jos įmokų mokėjimas. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, šių nuostatų taikymas tarnautojams negali priklausyti nuo tariamai nepertraukiamo dalyvavimo Sąjungos pensijų sistemoje; tai priklauso nuo darbo santykių funkcinio tęstinumo.

44

Todėl Bendrasis Teismas ieškinį atmetė.

45

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

46

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

47

Komisija ginčija apeliacinio skundo priimtinumą, motyvuodama tuo, kad apeliantas tiksliai nenurodė skundžiamo sprendimo punktų, kuriuos ginčija, ir taip pažeidė Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą.

48

Šios institucijos teigimu, apeliantas neginčija esminių skundžiamo sprendimo punktų, kuriuose Bendrasis Teismas pateikė KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kaip teisiškai klaidingų.

49

Be to, minėta institucija remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią apeliacinis skundas, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir tiksliai nenurodomi skundžiamo sprendimo punktai, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida, turi būti atmetamas kaip akivaizdžiai nepriimtinas (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Staelen / Ombudsmenas, C‑45/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:814, 15 punktas).

50

Komisijos teigimu, apeliaciniame skunde vienintelė nuoroda į skundžiamo sprendimo dalį yra nuoroda į to sprendimo 90 punktą, o tai neatitinka Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytų aiškumo reikalavimų.

51

Apeliantas nesutinka su šiais argumentais.

52

Iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto bei 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas jo pagrindas gali būti pripažįstamas nepriimtinu (2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑833/19 P, EU:C:2021:950, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Visų pirma šių reikalavimų neatitinka ir turi būti pripažintas nepriimtinu pagrindas, kurio argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti jam pavestą teisėtumo kontrolę visų pirma dėl to, kad esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis pagrindas, pakankamai nuosekliai ir suprantamai neišplaukia iš apeliacinio skundo teksto, kuris šiuo klausimu suformuluotas neaiškiai ir dviprasmiškai. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kaip akivaizdžiai nepriimtinas turi būti atmestas apeliacinis skundas, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslių nuorodų į skundžiamo sprendimo punktus, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo 24 ir paskesnių punktų matyti, kad apeliantas tvirtina, jog aiškindamas KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 81 punkte nusprendė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsniuose numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos gali būti toliau taikomos kitiems tarnautojams, tik jeigu jie nesudaro naujos sutarties arba, formaliai sudarydami naujas sutartis, toliau atlieka iš esmės tas pačias pareigas. Pareiškėjas taip pat nurodo priežastis, dėl kurių mano, kad toks aiškinimas yra teisiškai klaidingas.

55

Taigi – priešingai, nei teigia Komisija – apeliaciniame skunde tiksliai nurodytas kritikuojamas skundžiamo sprendimo punktas ir pateikti pakankami argumentai, kodėl tame punkte padaryta teisės klaida, todėl šis apeliacinis skundas leidžia Teisingumo Teismui atlikti teisėtumo kontrolę.

56

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinį skundą reikia pripažinti priimtinu.

57

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, kai šis skundžiamo sprendimo 81 punkte nusprendė, kad KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalyje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos gali būti toliau taikomos kitiems tarnautojams, tik jeigu jie nesudaro naujos sutarties arba, formaliai sudarydami naujas sutartis, toliau atlieka iš esmės tas pačias pareigas.

58

Atsižvelgiant į pensijų sistemos sritį ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą, ne pareigų tęstinumas, o būtent tolesnis dalyvavimas pensijų sistemoje ir tolesnis įmokų į šią sistemą mokėjimas leidžia nustatyti KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalyje numatytų pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymo sritį. Taigi tuo atveju, kai sutartys su sutartininku sudaromos iškart viena po kitos, tarnautojas toliau dalyvauja šioje sistemoje ir toliau kaupia teises į pensiją.

59

Komisija nesutinka su šiuo vieninteliu pagrindu. Visų pirma dėl skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktų ji teigia, kad apeliantas ginčija tik Bendrojo Teismo nuorodą į savo jurisprudenciją, susijusią su darbo santykių funkciniu tęstinumu, nepaisant naujos sutarties pasirašymo; ši nuoroda susijusi tik su 81 punkto paskutiniame sakinyje nurodyta išimtimi iš taisyklės, pagal kurią reikalaujama, kad analogija su pareigūnų padėtimi, kaip tai suprantama pagal KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį, būtų tik tuo atveju, jeigu tarnautojas lieka dirbti pagal sutartį ir nepasirašo naujos sutarties. Ši išimtis būtų leidusi apeliantui pasinaudoti Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsnių taikymu tuo atveju, kai buvo galima nustatyti įvairių jo sutarčių funkcinį tęstinumą, tačiau jam nebuvo konkrečiai taikoma.

60

Be to, Bendrasis Teismas KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį aiškino pagal šios nuostatos, kurioje kalbama apie „analogijos“ tarp pareigūnų ir kitų tarnautojų paiešką, tekstą. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad jo darbo santykiai, palyginti su pareigūno darbo santykiais, skiriasi pagal savo pobūdį, siekiant nustatyti, ar kitas tarnautojas vis dar dirba, reikia atsižvelgti į jo darbo sutartį, o ne į tolesnį jo dalyvavimą pensijų sistemoje.

61

2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Torné / Komisija (T‑128/17, EU:T:2018:969) irgi nėra reikšmingas šiai bylai, nes KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalis tame sprendime – kadangi jis buvo susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsnių taikymo pareigūnui sąlygomis – nebuvo nagrinėjama. Taip pat yra nepagrįsti svarstymai, kad Bendrasis Teismas tame sprendime pažymėjo, jog šiuose 21 ir 22 straipsniuose nurodytų pereinamojo laikotarpio nuostatų netaikymą galėtų pateisinti tik dalyvavimo Sąjungos pensijų sistemoje pertrūkis. Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovė byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, buvo įdarbinta tik dėl jos, kaip pareigūnės, paskyrimo, o jos dalyvavimas Sąjungos pensijų sistemoje buvo tik šio konstatavimo pasekmė.

62

Be to, Komisijos teigimu, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas naujos sutarties sudarymo neprilygino galutiniam pareigūno tarnybos nutraukimui. Jis tik priminė, kad – skirtingai nuo pareigūno – to, kad sutartininkas konkrečią dieną yra įdarbintas, negalima nustatyti vien konstatuojant, kad yra paskyrimo aktas.

63

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas atmetė bet kokio 2008 m. sutarties ir 2014 m. gegužės 16 d. sutarties tęstinumo galimybę po to, kai skundžiamo sprendimo 86–90 punktuose labai išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su šių sutarčių sudarymu viena po kitos. Kadangi apeliantas šių punktų neginčijo, negalima pagrįstai teigti, kad tarp šių dviejų sutarčių yra tęstinumas.

64

Galiausiai KTĮS 86 straipsnis aiškinant KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės.

65

Pirma, reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priede nustatytos pareigūnams taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios, be kita ko, su Sąjungos pensijų sistema.

66

Antra, KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, be kita ko, numatyta, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 straipsnis ir 22 straipsnis (išskyrus jo 4 dalį), kuriuose įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su metine teisių į pensiją kaupimo norma ir pareigūnų pensiniu amžiumi, „pagal analogiją“ taikomi „[k]itiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. yra įdarbinti“.

67

Skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „pagal analogiją“ reiškia, kad tarnautojų ir pareigūnų padėtis yra analogiška, o to, jo teigimu, nėra, kai tarnautojas pasirašė naują sutartį, pagal kurią pradedami nauji darbo santykiai su Sąjungos administracija, nebent pagal šią naują sutartį tarnautojo pareigos (be kita ko, pareigų grupė) iš esmės nepasikeičia taip, kad dėl to gali kilti klausimas dėl jo darbo santykių su minėta administracija funkcinio tęstinumo. Remdamasis būtent šia prielaida Bendrasis Teismas išnagrinėjo apelianto situaciją ir atmetė jo ieškinį.

68

Taigi siekiant nustatyti, ar aiškindamas KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies antrą sakinį Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, visų pirma reikia išanalizuoti šioje nuostatoje esančią sąvoką „pagal analogiją“.

69

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad iš paties KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies antro sakinio teksto ir, be kita ko, iš jame vartojamos sąvokos „pagal analogiją“, matyti, kad šia nuostata siekiama užtikrinti, kad kitiems tarnautojams, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti, – nepaisant pareigūnų ir kitų tarnautojų skirtumų – bus taikomos tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priede numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, vien ši sąvoka „pagal analogiją“ neleidžia iš kitų tarnautojų, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti, tiksliai nustatyti tų, kuriems turi būti taikomos atitinkamos pereinamojo laikotarpio nuostatos, be kita ko, jei vėliau pasikeičia jų darbo santykiai su Sąjungos administracija.

70

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, C‑184/20, EU:C:2022:601, 121 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Kalbant apie Sąjungos teisės aktų leidėjo siektus tikslus vykdant 2014 m. reformą, pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 1023/2013, kuriuo buvo iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS siekiant įgyvendinti šią reformą, 29 konstatuojamosios dalies matyti, kad „reikėtų numatyti pereinamojo laikotarpio tvarką, kad naujas taisykles ir priemones būtų galima taikyti laipsniškai, atsižvelgiant į iki šių Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatų pakeitimų įsigaliojimo įdarbintų darbuotojų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius“.

72

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 67 punkte, tarp šių pereinamojo laikotarpio nuostatų yra ne tik Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsniai, bet ir KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalis.

73

Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1023/2013 29 konstatuojamąją dalį, reikia konstatuoti, kad minėtos pereinamojo laikotarpio nuostatos buvo nustatytos nepažeidžiant 2013 m. gruodžio 31 d.„įdarbintų darbuotojų“„teisėt[ų] lūkesči[ų]“. Tai yra plati formuluotė, platesnė, nei įgytos teisės siaurąja prasme, ir taikoma visam Sąjungos personalui, ne tik Sąjungos pareigūnams.

74

Taigi, kaip savo išvados 54 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į tikslus, susijusius su kitų Sąjungos tarnautojų, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti pagal sutartį, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga.

75

Be to, kalbant apie šios nuostatos kontekstą, pirma, reikia pažymėti, kad iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 83 straipsnio 2 dalies matyti, jog pareigūnai padengia trečdalį šios pensijų sistemos finansavimo sąnaudų, o ši įmoka nustatoma kaip tam tikra bazinio darbo užmokesčio procentinė dalis (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 43 punktas). Visi pareigūnai, kurie gauna darbo užmokestį ar išmokas iš Sąjungos ir dar nėra pensininkai, turi mokėti įmokas į Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą pensijų sistemą (šiuo klausimu žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimo Lestelle / Komisija, C‑30/91 P, EU:C:1992:252, 23 punktą). Šios įmokos pareigūnui suteikia teisę į senatvės pensiją, neatsižvelgiant į Sąjungos administracijoje atliekamas pareigas.

76

Be to, reikia pažymėti, kad pareigūnui, pradėjusiam tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., tam tikromis sąlygomis taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 straipsnio antroje pastraipoje ir 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, kurios jam leidžia išlaikyti metinę teisių į pensiją kaupimo normą ir pensinį amžių, kurie Pareigūnų tarnybos nuostatuose buvo nustatyti iki jų pakeitimo Reglamentu Nr. 1023/2013. Pareigūnas, kuris pradėjo tarnybą iki šios datos ir kurio pareigos po šios datos iš esmės pasikeičia, vien dėl šios aplinkybės nepraranda galimybės naudotis minėtomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, kiek tai susiję, be kita ko, su įmokomis, kurias jis ir toliau moka į šią pensijų sistemą savo tarnybos laikotarpiu.

77

Antra, reikia pabrėžti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS įtvirtina pareigūnams ir kitiems tarnautojams bendrą pensijų sistemą.

78

Atsižvelgiant į KTĮS 39 straipsnio 1 dalyje ir 109 straipsnio 1 dalyje esančią nuorodą į Pareigūnų tarnybos nuostatų V antraštinės dalies 3 skyriuje numatytas sąlygas, Pareigūnų tarnybos nuostatų 83 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis laikinieji tarnautojai ir sutartininkai taip pat prisideda prie šios pensijų sistemos finansavimo.

79

Taigi taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 ir 22 straipsniuose numatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, susijusias su minėta pensijų sistema, sutartininko, kaip antai apelianto, padėtis yra analogiška pareigūno situacijai, kaip nurodyta šio sprendimo 76 punkte, kai po 2013 m. gruodžio 31 d. pasikeičia jo darbo santykiai su Sąjungos administracija, dėl ko nutrūksta įmokų į Sąjungos pensijų sistemą mokėjimas.

80

Darytina išvada, kad, remiantis KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalies antro sakinio aiškinimu pagal kontekstą ir jame numatytų pereinamojo laikotarpio nuostatų tikslais, primintais šio sprendimo 74 punkte ir susijusiais su kitų Sąjungos tarnautojų, kurie 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti pagal sutartį, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių paisymu, tarnautojui (ne pareigūnui), kuris buvo įdarbintas ne vėliau kaip tą dieną ir kurio funkcijos buvo iš esmės pakeistos po tos dienos sudaryta nauja sutartimi, – pagal analogiją su tuo, kas taikoma pareigūnams, kurių padėtis yra tokia, kokia aprašyta šio sprendimo 76 punkte, – turėtų būti taikomos šios pereinamojo laikotarpio nuostatos, jeigu jis ir toliau prisideda prie šios pensijų sistemos finansavimo.

81

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 81 punkte dėl kito tarnautojo (ne pareigūno), kuris 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbintas ir po šios dienos su Sąjungos administracija pasirašė naują sutartį, nusprendė, kad pagal KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „pagal analogiją“ reikalaujama, kad šia nauja sutartimi nebūtų iš esmės pakeistos šio tarnautojo pareigos, dėl ko galėtų kilti klausimas dėl jo darbo santykių su minėta administracija funkcinio tęstinumo.

82

Šiomis aplinkybėmis reikia tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

83

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį šis teismas Bendrojo Teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

84

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrajame Teisme Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, grindžiamą asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, nebuvimu. Kaip nurodyta šio sprendimo 34 ir 35 punktuose, Bendrasis Teismas šio prieštaravimo nagrinėjimą prijungė prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir nusprendė iš esmės išnagrinėti vienintelį apelianto nurodytą pagrindą, prieš tai nepriėmęs sprendimo dėl šio prieštaravimo, motyvuodamas tuo, kad ieškinys bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

85

Šiomis aplinkybėmis, siekiant priimti galutinį sprendimą byloje, prieš nagrinėjant ieškinio pagrįstumą reikia nuspręsti dėl Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

86

Nagrinėjamu atveju, visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad tiek Komisijos pateiktas prieštaravimas dėl nepriimtinumo, tiek apelianto ieškiniui pagrįsti pateiktas vienintelis pagrindas buvo aptarti Bendrajame Teisme laikantis rungimosi principo ir juos nagrinėjant nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar bylos tyrimo priemonių, Teisingumo Teismas mano, kad šį ieškinį galima išnagrinėti šioje bylos stadijoje ir dėl jo reikia priimti galutinį sprendimą.

87

Grįsdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Komisija pažymi, kad Bendrajame Teisme ginčijamas aktas, t. y. 2016 m. sausio 4 d. atsakymas, yra elektroninis laiškas, kurį išsiuntė vienas iš PMO dirbančių apelianto kolegų, ir tame elektroniniame laiške buvo toks įspėjimas:„[a]tkreipkite dėmesį į tai, kad šis pranešimas siunčiamas informavimo tikslu ir nėra paskyrimų tarnybos / STSĮT sprendimas, dėl kurio gali būti pateiktas skundas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį“. Ji mano, kad minėtas elektroninis laiškas neatitinka jurisprudencijoje, susijusioje su asmens nenaudai priimtais aktais, numatytų sąlygų.

88

Pirma, Komisija tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ji nepriėmė jokio sprendimo, o tik pateikė informacijos. Konkrečiai kalbant, šis įspėjimas rodo aiškų Komisijos norą tik pateikti informaciją ir duoti suprasti, kad ji nesiėmė atsargumo priemonių, kurios yra būtinos aktui asmens nenaudai priimti.

89

Antra, net jeigu apeliantas būtų pateikęs PMO prašymą informuoti apie jo būsimas teises į pensiją, atsakymas į šį prašymą nebūtų buvęs asmens nenaudai priimtas aktas. Teisių į pensiją srityje teisinių pasekmių sukelianti priemonė gali būti priimta tik išeinant į pensiją – tai patvirtina 1990 m. balandžio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfloeschner / Komisija (T‑135/89, EU:T:1990:26).

90

Trečia, kadangi pensinis amžius ir metinė teisių į pensiją kaupimo norma nustatyti Pareigūnų tarnybos nuostatuose, o ne administraciniu sprendimu, 2016 m. sausio 4 d. atsakymo paskirtis yra tik informacinė.

91

Galiausiai, ketvirta, Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, susijusias su teisių į pensiją įgijimu ir pensiniu amžiumi, Sąjungos teisės aktų leidėjas gali pakeisti iki faktinio teisių į pensiją nustatymo. Todėl jų pažeidimu grindžiamas argumentas iš esmės yra per ankstyvas, taigi nepriimtinas.

92

Apelianto teigimu, jo ieškinys buvo pareikštas dėl jo nenaudai priimto akto, todėl jis yra priimtinas.

93

Savo ieškiniu Bendrajame Teisme apeliantas prašo panaikinti, pirma, 2016 m. sausio 4 d. atsakymą ir, antra, prireikus 2016 m. liepos 25 d. sprendimą atmesti skundą. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šis 2016 m. sausio 4 d. atsakymas yra asmens nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

94

Pagal šią nuostatą bet kuris asmuo, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, gali paduoti paskyrimų tarnybai skundą dėl jo nenaudai priimto akto. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti bet kurį Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie nuostatai, ginčą dėl šio asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal minėto 90 straipsnio 2 dalį, teisėtumo. Pagal KTĮS 117 straipsnį šios nuostatos pagal analogiją taikomos kitų tarnautojų ieškiniams.

95

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmens nenaudai priimti aktai, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, yra tik tie aktai arba priemonės, kurie sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir nedelsiant paveikti ieškovo interesus, aiškiai pakeisdami jo teisinę padėtį (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia tokių pasekmių, reikia remtis šio akto esme ir įvertinti šias pasekmes pagal objektyvius kriterijus, kaip antai minėto akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (pagal analogiją žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Poggiolini / Parlamentas, C‑408/20 P, EU:C:2021:806, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

97

Taigi tai, ar aktas gali daryti tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai, negali būti vertinama atsižvelgiant vien į tai, kad šis aktas yra elektroninis laiškas, nes tai reikštų, kad apskųsto teisės akto forma turi viršenybę prieš pačią šio akto esmę (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 64 ir 67 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

98

Remiantis šio sprendimo 96 punkte priminta jurisprudencija, reikia išnagrinėti 2016 m. sausio 4 d. atsakymo turinį, atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus.

99

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, 2016 m. sausio 4 d. elektroniniu laišku apeliantas paprašė PMO sektoriaus „Pensijos“ pareigūno paaiškinti, kokį poveikį 2014 m. reforma gali turėti jo padėčiai po 2014 m. gegužės 16 d. sutarties pasirašymo. 2016 m. sausio 4 d. atsakyme šis pareigūnas nurodė apeliantui, kad dėl sutarties pakeitimo pasikeitė jo teisės į pensiją, todėl jo atveju nuo 2014 m. birželio 1 d. įprastinis pensinis amžius ir metinė teisių į pensiją kaupimo norma tapo atitinkamai 66 metai ir 1,8 %.

100

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad minėtas pareigūnas elektroninį laišką užbaigė tokia formuluote: „[t]ikiuosi, kad ši informacija Jums bus naudinga“. Be to, prie to paties pareigūno parašo buvo toks įspėjimas: „[a]tkreipkite dėmesį į tai, kad šis pranešimas siunčiamas informavimo tikslu ir nėra paskyrimų tarnybos / STSĮT sprendimas, dėl kurio gali būti pateiktas skundas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį“.

101

Nors 2016 m. sausio 4 d. atsakyme yra požymių, patvirtinančių PMO norą suteikti jam tik informacinį pobūdį, atsakyme taip pat yra konkrečių garantijų, nes PMO sektoriaus „Pensijos“ pareigūnas jame nurodė apeliantui, jog „iš tikrųjų patvirtina, kad dėl sutarties pakeitimo pasikeitė jo teisės į pensiją“.

102

Nors, kaip pažymi Komisija, pensinis amžius ir metinė teisių į pensiją kaupimo norma nustatoma Pareigūnų tarnybos nuostatuose, o ne administracijos, vis dėlto reikia konstatuoti, kad 2016 m. sausio 4 d. atsakyme šis pareigūnas ne tik informavo apeliantą apie Pareigūnų tarnybos nuostatų, nustatytų įvykdžius 2014 m. reformą, turinį, bet ir nurodė, kad nuo šiol šios nuostatos jam taikomos ir – netiesiogiai, bet neišvengiamai – kad jam negali būti taikomos KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalyje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Todėl šis atsakymas turi būti nagrinėjamas ne kaip suteikiantis apeliantui vien informacijos apie Pareigūnų tarnybos nuostatų ir KTĮS turinį, bet kaip jam nurodant šių teisės aktų nuostatas, kurias administracija laikė taikytinomis jo situacijai.

103

Kaip savo išvados 85 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, dėl tokių aplinkybių negali būti laikoma, kad 2016 m. sausio 4 d. atsakymas, atsižvelgiant į jo turinį, yra tik informacinio pobūdžio.

104

Iš tiesų šis atsakymas, kurį pateikė PMO sektoriaus „Pensijos“ (t. y. Komisijos darbuotojų pensijų administravimo ir mokėjimo padalinio) pareigūnas, galėjo tiesiogiai ir iš karto paveikti apelianto interesus, aiškiai pakeisdamas jo teisinę padėtį, visų pirma kiek tai susiję su amžiaus, kurio sulaukus ir nesikeičiant teisės aktams (t. y. pagal bet kuriuo metu galiojusius teisės aktus) jis galėtų pretenduoti išeiti į pensiją, nustatymu.

105

Šią išvadą patvirtina minėtą atsakymą parengusio subjekto įgaliojimai. Yra aišku, kad jį pateikė Komisijos darbuotojų pensijų administravimo ir mokėjimo padalinys, ir neginčijama, kad Komisija buvo kompetentinga priimti sprendimus dėl suinteresuotojo asmens, sukeliančius privalomų teisinių pasekmių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 95 punkte primintą jurisprudenciją.

106

Vis dėlto Komisija tvirtina, kad teisių į pensiją srityje teisinių pasekmių sukelianti priemonė gali būti priimta tik išeinant į pensiją, ir tai patvirtina 1990 m. balandžio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfloeschner / Komisija (T‑135/89, EU:T:1990:26).

107

Šiuo klausimu reikia konstatuoti: nors prieš išleidžiant į pensiją (neužtikrintas įvykis ateityje) teisės į pensiją yra virtualios, kasdien besiformuojančios teisės, vis dėlto administracinis aktas, iš kurio matyti, kad tarnautojas negali pasinaudoti palankesnėmis nuostatomis dėl metinės šių teisių kaupimo normos ir jo įprasto išėjimo į pensiją amžiaus, iš karto ir tiesiogiai veikia suinteresuotojo asmens teisinę padėtį, net jeigu šis aktas turi būti įgyvendintas tik vėliau. Jei būtų nuspręsta kitaip, apeliantas galėtų žinoti savo teises tik išėjimo į pensiją metu ir iki to laiko būtų neužtikrintas ne tik dėl savo finansinės padėties, bet ir dėl amžiaus, nuo kurio gali prašyti būti išleistas į pensiją; tokia situacija neleistų jam nedelsiant imtis tinkamų asmeninių priemonių savo planuojamai ateičiai užtikrinti. Darytina išvada, kad apeliantas turi atsiradusį ir esamą pakankamai aiškų teisėtą interesą, jog teismas jau dabar nustatytų neužtikrintą aplinkybę, kaip antai jo pensinį amžių ir metinę teisių į pensiją kaupimo normą (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 1 d. Sprendimo Deshormes / Komisija, 17/78, EU:C:1979:24, 10–12 punktus).

108

Be to, primintina, kad tarpinės priemonės, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, iš principo nėra aktai, dėl kurių būtų galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109

Vis dėlto konstatavimo, kad institucijos aktas yra tarpinė priemonė, kuri neišreiškia šios institucijos galutinės pozicijos, negali pakakti norint sistemiškai įrodyti, jog šis aktas nėra aktas, dėl kurio būtų galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Poggiolini / Parlamentas, C‑408/20 P, EU:C:2021:806, 38 punktą).

110

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl tarpinio akto, kuris sukelia savarankiškų teisinių pasekmių, galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu su šiuo aktu susijęs neteisėtumas negali būti panaikintas pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriam parengti tas aktas yra skirtas (pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

111

Vadinasi, kai tarpinio akto teisėtumo ginčijimas pareiškiant tokį ieškinį negali ieškovui užtikrinti veiksmingos teisminės apsaugos nuo šio akto padarinių, turi būti galima pareikšti ieškinį dėl jo panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Poggiolini / Parlamentas, C‑408/20 P, EU:C:2021:806, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

112

Kaip savo išvados 89 punkte iš esmės konstatavo generalinis advokatas, jeigu apeliantas būtų priverstas laukti dienos, kurią sulauks kompetentingos institucijos nustatyto pensinio amžiaus, kad galėtų ginčyti tą dieną priimsimą galutinį sprendimą, kuriuo galutinai bus nustatytos jo teisės į pensiją, jis netektų bet kokios veiksmingos teisminės apsaugos, leidžiančios jam ginti savo teises.

113

Kaip teigia Komisija, tokią aplinkybę, kaip tarnautojo pensinis amžius, Sąjungos teisės aktų leidėjas gali bet kada pakeisti iki šio tarnautojo teisių į pensiją faktinio apskaičiavimo momento. Vis dėlto – išskyrus atvejus, kai iš apelianto būtų atimta pirmesniame punkte nurodyta veiksminga teisminė apsauga, – jam neturi būti sudaryta kliūčių tiksliai žinoti, koks – nesikeičiant teisės aktams – yra jo įprastas pensinis amžius (neatsižvelgiant į galimus teisės aktų pasikeitimus).

114

Kadangi šiomis aplinkybėmis pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kurį Komisija priims apeliantui išeinant į pensiją, panaikinimo jam nebūtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga, dėl 2016 m. sausio 4 d. atsakymo, kuris yra asmens nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, turi būti galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

115

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys dėl panaikinimo, kurį apeliantas pareiškė Bendrajame Teisme, turi būti pripažintas priimtinu.

116

Grįsdamas ieškinį Bendrajame Teisme apeliantas remiasi vieninteliu pagrindu, grindžiamu teisės klaida ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnio antra ir penkta pastraipomis, kurios sutartininkams taikomos pagal KTĮS 109 straipsnį, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 straipsnio antra pastraipa ir 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, nes iš 2016 m. sausio 4 d. atsakymo matyti, kad tarnybos pradžios data, į kurią atsižvelgta taikant šias Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, buvo 2014 m. birželio 1 d. (t. y. diena, kai įsigaliojo 2014 m. gegužės 16 d. sutartis), nors turėjo būti 2008 m. liepos 1 d. (t. y. diena, kai jis iš pradžių pradėjo tarnybą Komisijoje kaip sutartininkas).

117

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nuo 2008 m. liepos 1 d. (t. y. dienos, kai pirmą kartą buvo įdarbintas sutartininku PMO) nepertraukiamai dirbo Sąjungos tarnyboje ir prisidėjo prie jos pensijų sistemos finansavimo.

118

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 80 punkto, pagal KTĮS priedo 1 straipsnio 1 dalį apeliantui pagal analogiją turi būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su 1,9 % dydžio metinės teisių į pensiją kaupimo normos ir teisės į senatvės pensiją sulaukus 64 metų ir 8 mėnesių tolesniu taikymu atitinkamai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 21 straipsnio antrą pastraipą ir 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

119

Vadinasi, 2016 m. sausio 4 d. atsakymą ir 2016 m. liepos 25 d. sprendimą atmesti skundą reikia panaikinti kaip prieštaraujančius KTĮS priedo 1 straipsnio 1 daliai.

120

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

121

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

122

Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos ir ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir apelianto šiame apeliaciniame procese bei pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: