1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514) 15 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HYA, IP, DD, ZI ir SS iškeltą baudžiamąją bylą dėl priklausymo organizuotai nusikalstamai grupei.

3

Direktyvos 2002/58 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Ši direktyva, kaip ir [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 13 sk., 15 t., p. 355)], nenagrinėja pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos klausimų, susijusių su veiklos rūšimis, kurių nereglamentuoja Bendrijos teisės aktai. Todėl ji nekeičia esamos pusiausvyros tarp fizinio asmens teisės į privatumą ir valstybių narių galimybės imtis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, kurių reikia užtikrinti visuomenės saugumą, gynybą, valstybės saugumą (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) ir baudžiamosios teisės vykdymu. Tokiu būdu ši direktyva neturi jokio poveikio valstybių narių galimybėms teisėtu būdu perimti elektroninių ryšių pranešimus arba imtis kitų priemonių, kurių reikia minėtiems tikslams pasiekti laikantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK)], kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo nutarime [kaip ją savo sprendimuose aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas]. Tokios priemonės turi būti tinkamos, griežtai atitinkančios siekiamą tikslą ir būtinos demokratinėje visuomenėje, taip pat joms turi būti taikoma tinkama apsaugos garantija pagal [EŽTK].“

4

Šios direktyvos 2 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Jeigu toliau nepateikta [nenurodyta] kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta Direktyvoje 95/46/EB ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) [(OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)].“

5

Tos direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo [asmenims, kurie nėra naudotojai,] klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“

6

Tos pačios direktyvos 15 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus [ESS] 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

7

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (OL L 119, 2016, p. 1) 4 straipsnio 2 punkte nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

8

Šio reglamento 94 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Nuorodos į [Direktyvą 95/46/EB) laikomos nuorodomis į šį reglamentą. Nuorodos į Direktyvos 95/46/EB 29 straipsniu įsteigtą Darbo grupę asmenų apsaugai tvarkant asmens duomenis laikomos nuorodomis į šiuo reglamentu įsteigtą Europos duomenų apsaugos valdybą.“

9

Bulgarijos Konstitucijos 121 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „teismo dokumentai turi būti motyvuoti“.

10

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 34 straipsnyje nustatyta, kad „kiekviename teismo dokumente turi būti nurodyti <…> motyvai <…>“.

11

NPK 172 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Už ikiteisminio tyrimo etapą atsakingos institucijos gali taikyti specialiuosius tyrimo metodus <…>, kuri[e] naudojam[i] stebimų asmenų veiklai fiksuoti <…>

2.   Specialieji tyrimo metodai taikomi, kai tai būtina tiriant sunkias tyčines nusikalstamas veikas, numatytas Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas) pirmajame skyriuje, antrojo skyriaus I, II, IV, V, VIII ir IX skirsniuose, trečiojo skyriaus III skirsnyje, penktojo skyriaus I–VII skirsniuose, šeštojo skyriaus II–IV skirsniuose, aštuntajame skyriuje, aštuntajame a skyriuje, devintajame a skyriuje, vienuoliktojo skyriaus I–IV skirsniuose, dvyliktajame skyriuje, tryliktajame ir keturioliktajame skyriuose, taip pat nusikalstamas veikas, numatytas specialiosios dalies 219 straipsnio 4 dalies antrajame variante, 220 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnyje, 308 straipsnio 2, 3 dalyse ir 5 dalies antrame sakinyje, 321, 321a, 356k ir 393 straipsniuose, kai atitinkamų aplinkybių neįmanoma nustatyti jokiais kitais būdais arba kai dėl to kyla išskirtinių sunkumų.“

12

BPK 173 straipsnyje numatyta:

„1.   Tyrimui vadovaujantis prokuroras, siekdamas proceso ikiteisminio tyrimo etape taikyti specialiuosius tyrimo metodus, pateikia teismui rašytinį prašymą, kuriame nurodo motyvus. Prieš pateikdamas prašymą, jis apie tai praneša atitinkamos prokuratūros administracijos vadovui.

2.   Prašyme nurodoma:

13

NPK 174 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   Leidimą taikyti specialiuosius tyrimo metodus per Spetsializiran nakazatelen sad [(Specializuotas baudžiamasis teismas)] jurisdikcijai priklausantį procesą iš anksto suteikia jo pirmininkas <…>

4.   1–3 dalyse nurodyta institucija priima motyvuotą nutartį <…>“

14

NPK 175 straipsnis suformuluotas taip:

„<…>

3.   Specialiųjų tyrimo metodų taikymo trukmė negali viršyti:

4.   Prireikus 1 dalyje nurodytas terminas gali būti pratęstas pagal 174 straipsnį:

15

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1997 m. spalio 8 d.Zakon za spetsialnite razuznavatelni sredstva (Specialiųjų tyrimo metodų įstatymas) (DV, Nr. 95, 1997 m. spalio 21 d., p. 2) (toliau – ZSRS) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Specialieji tyrimo metodai taikomi, kai tai būtina siekiant užkirsti kelią ir išaiškinti sunkias tyčines nusikalstamas veikas, numatytas [Baudžiamojo kodekso] pirmajame skyriuje, antrojo skyriaus I, II, IV, V, VIII ir IX skirsniuose, trečiojo skyriaus III skirsnyje, penktojo skyriaus I–VII skirsniuose, šeštojo skyriaus II–IV skirsniuose, aštuntajame skyriuje, aštuntajame a skyriuje, devintajame a skyriuje, vienuoliktojo skyriaus I–IV skirsniuose, dvyliktajame skyriuje, tryliktajame ir keturioliktajame skyriuose, taip pat nusikalstamas veikas, numatytas specialiosios dalies 219 straipsnio 4 dalies antrajame variante, 220 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnyje, 308 straipsnio 2, 3 dalyse ir 5 dalies antrame sakinyje, 321, 321a, 356k ir 393 straipsniuose, kai neįmanoma surinkti reikiamos informacijos kitais būdais arba kai dėl to kyla išskirtinių sunkumų.“

16

ZSRS 6 straipsnyje numatyta:

„Pasiklausymo naudojant technines priemones atveju stebimų asmenų <…> telefoniniai <…> pokalbiai perimami akustiniu ar kitokiu būdu“.

17

ZSRS 11 straipsnis suformuluotas taip:

„Naudojant operatyvinius veiksmus, įrodymai fiksuojami <…> įrašant garsą <…> į fizinę laikmeną“.

18

ZSRS 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:

„Specialieji tyrimo metodai taikomi asmenims, apie kuriuos turima informacijos ir yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jie rengia, vykdo arba įvykdė bet kurią iš 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų sunkių tyčinių nusikalstamų veikų.“

19

ZSRS 13 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Teisę prašyti leidimo taikyti specialiuosius tyrimo metodus ir panaudoti taikant juos surinktą informaciją bei daiktinius įrodymus turi:

20

ZSRS 14 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta:

„Specialieji tyrimo metodai taikomi tik gavus motyvuotą rašytinį prašymą, kurį teikia 13 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos atitinkamas administracijos vadovas, tyrimui vadovaujantis prokuroras arba atitinkamais atvejais – 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta institucija, o jeigu prašymą teikia 13 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas departamentas – jo direktorius; šiame prašyme nurodomos <…> priežastys, dėl kurių neįmanoma surinkti reikiamos informacijos kitu būdu, arba aprašomi išskirtiniai sunkumai, kylantys ją renkant.“

21

ZSRS 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„13 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų vadovai arba tyrimui vadovaujantis prokuroras, o 13 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyto departamento atveju – Kovos su korupcija ir neteisėtai įgyto turto konfiskavimo komisijos pirmininkas, pateikia prašymą Sofiyski gradski sad [(Sofijos miesto teismas, Bulgarija)] pirmininkui, atitinkamų apygardos arba karinių teismų, Spetsializiran nakazatelen sad [(Specializuotas baudžiamasis teismas)] pirmininkams arba jų įgaliotam pavaduotojui, kurie per 48 val. raštu leidžia taikyti specialiuosius tyrimo metodus arba atsisako leisti juos taikyti, nurodydami savo sprendimų motyvus.“

22

Nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki gegužės 15 d. Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra, Bulgarija) pateikė Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) pirmininkui septynis prašymus leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus siekiant klausytis, įrašyti, stebėti ir sekti IP, DD, ZI ir SS telefoninius pokalbius; šie keturi asmenys buvo įtariami padarę sunkius nusikaltimus (toliau – prašymai klausytis telefoninių pokalbių).

23

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kiekviename iš šių prašymų buvo išsamiai, detaliai ir motyvuotai apibūdintas prašymo dalykas, atitinkamo asmens vardas, pavardė ir telefono numeris, ryšys tarp numerio ir šio asmens, jau surinkti įrodymai ir preziumuojamas atitinkamo asmens vaidmuo darant nusikalstamas veikas. Taip pat buvo konkrečiai motyvuota būtinybė klausytis telefoninių pokalbių siekiant surinkti tiriamos nusikalstamos veiklos įrodymus, taip pat priežastys ir sąlygos, pagrindžiančios, kodėl šios informacijos neįmanoma gauti kitomis priemonėmis.

24

Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) pirmininkas patenkino kiekvieną prašymą jų pateikimo dieną; tam jis priėmė septynias nutartis leisti klausytis telefoninių pokalbių (toliau – leidimai klausytis telefoninių pokalbių).

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) teigimu, leidimai klausytis telefoninių pokalbių atitinka šabloninį modelį, skirtą visiems galimiems leidimo atvejams, nenurodant jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, išskyrus leidimo taikyti specialiuosius tyrimo metodus galiojimo trukmę.

26

Konkrečiai kalbant, šiuose leidimuose tik nurodoma, kad laikomasi juose nurodytų teisės nuostatų, tačiau neįvardijama prašymą leisti klausytis telefoninių pokalbių pateikusi institucija ir nenurodoma kiekvieno atitinkamo asmens pavardė ir telefono numeris, NPK 172 straipsnio 2 dalyje ir ZSRS 3 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai, požymiai, leidžiantys įtarti vieno ar daugiau šių nusikaltimų padarymą, taip pat ZSRS 12 straipsnyje nurodytos asmenų ir patalpų kategorijos, kurių atveju leista naudoti specialiuosius tyrimo metodus. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiuose leidimuose nepateikiami specializuotos prokuratūros argumentai, kuriais, remiantis NPK 172 straipsniu ir ZSRS 14 straipsniu, būtų įrodyta, kad neįmanoma gauti norimos informacijos kitomis priemonėmis nei klausantis telefoninių pokalbių, taip pat, atsižvelgiant į NPK 175 straipsnį, nepatikslinama, ar leidžiama šių metodų naudojimo trukmė nustatyta pirmą kartą, ar pratęsiama, bei remiantis kokiais duomenimis ir argumentais ši trukmė nustatyta.

27

Remiantis minėtais leidimais tam tikri IP, DD, ZI ir SS pokalbiai buvo įrašyti ir išsaugoti pagal ZSRS 11 straipsnį.

28

2020 m. birželio 19 d. specializuota prokuratūra pareiškė šiems keturiems asmenis, taip pat penktajam – HYA – kaltinimus dalyvavus organizuotoje nusikalstamoje grupėje, kuri pasipelnymo tikslais ketino padėti trečiųjų šalių piliečiams slaptai kirsti Bulgarijos sieną, neteisėtai atvykti į Bulgarijos teritoriją ir gauti ar duoti su šia veikla susijusius kyšius. Tarp kaltinamųjų yra trys Sofijos oro uoste dirbę pasienio policijos pareigūnai.

29

Bylą iš esmės nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad įrašytų pokalbių turinys yra tiesiogiai svarbus nustatant IP, DD, ZI ir SS pareikštų kaltinimų pagrįstumą.

30

Jis paaiškina, kad pirmiausia turi patikrinti procedūros, per kurią buvo leista klausytis telefoninių pokalbių, teisėtumą. Šiomis aplinkybėmis galima teigti, jog tai, kad šie leidimai buvo parengti pagal šabloninį tekstą, nenurodant individualių motyvų, neleidžia jam patikrinti, kokiais motyvais vadovavosi šiuos leidimus išdavęs teisėjas. Atvirkščiai, taip pat galima teigti, kad tenkindamas specializuotos prokuratūros prašymą teismas, kuris išdavė leidimus klausytis telefoninių pokalbių, sutiko su visais šių prašymų motyvais ir pats jais vadovavosi.

31

Neabejodamas dėl, be kita ko, NPK ir ZSRS įtvirtintų nacionalinės teisės nuostatų, reglamentuojančių telefoninių pokalbių klausymąsi, atitikties Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar tokia nacionalinė praktika, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai teismo pareiga motyvuoti leidimą taikyti specialiuosius tyrimo metodus, gavus motyvuotą baudžiamojo persekiojimo institucijų prašymą, laikoma įvykdyta, jeigu pagal šabloną ir be individualių motyvų parengtame jo sprendime nurodyta, kad tenkinami šiose teisės nuostatose, į kurias jame daroma nuoroda, įtvirtinti reikalavimai, suderinama su nurodytos direktyvos 15 straipsnio 1 dalies paskutiniu sakiniu, siejamu su jos 11 konstatuojamąja dalimi.

32

Šis teismas ypač pabrėžia, kad teismo sprendimais, kuriais leidžiama klausytis telefoninių pokalbių, ribojamos suinteresuotųjų fizinių asmenų teisės ir laisvės, garantuojamos pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 8 ir 11 straipsnius. Jam taip pat kyla abejonių dėl tokios praktikos atitikties Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintai teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir proporcingumo principui, kaip bendrajam Sąjungos teisės principui.

33

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisę draudžiami nacionalinės teisės aktai, aiškinami taip, kad pagal leidimą, išduotą nemotyvuotu teismo sprendimu, padaryti telefoninių pokalbių įrašai vis dėlto gali būti naudojami kaip įrodymas baudžiamajame procese.

34

Tokiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

2022 m. rugpjūčio 5 d. raštu Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) informavo Teisingumo Teismą, kad priėmus įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius 2022 m. liepos 27 d., Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) buvo panaikintas, o tam tikros jame nagrinėtos baudžiamosios bylos, įskaitant pagrindinę bylą, nuo tos datos perduotos Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas).

36

Pirmiausia primintina, kad kai valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, įgyvendina teisėkūros priemones, nukrypstančias nuo šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto elektroninių ryšių konfidencialumo principo, duomenų subjektų duomenų apsauga patenka į šios direktyvos taikymo sritį tik tiek, kiek nagrinėjamomis priemonėmis tokių ryšių paslaugų teikėjams nustatomos duomenų tvarkymo pareigos, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 4 straipsnio 2 punktą, taikomą remiantis Direktyvos 2002/58 2 straipsniu, siejamu su šio reglamento 94 straipsnio 2 dalimi (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 96 ir 104 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

37

Remiantis nurodytomis nuostatomis, sąvoka „duomenų tvarkymas“ apima, be kita ko, šių paslaugų teikėjų suteikiamą prieigą prie šių ryšių ir duomenų, taip pat pastarųjų perdavimą kompetentingoms valdžios institucijoms (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Privacy International, C‑623/17, EU:C:2020:790, 39–41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

38

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar dėl pagrindinėje byloje naudotų specialiųjų tyrimo metodų, būtent ZSRS 6 straipsnyje numatyto telefoninių pokalbių perėmimo, atitinkamiems paslaugų teikėjams buvo nustatytos tokios pareigos ir ar todėl pagrindinė byla patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį. Taigi reikia pažymėti, kad į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakys tiek, kiek pagrindinė byla patenka į šios direktyvos, visų pirma į jos 15 straipsnio 1 dalies, taikymo sritį.

39

Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, reikia manyti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė praktika, kai dėl motyvuoto baudžiamojo persekiojimo institucijų prašymo priimami teismo sprendimai leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus rengiami pagal šabloną, neįtraukiant individualių motyvų, ir, be šių leidimų galiojimo trukmės, tik nurodant, kad tenkinami šiuose sprendimuose minimuose teisės nuostatose įtvirtinti reikalavimai.

40

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pranešimų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešas elektroninių ryšių paslaugas, ir su jais susijusių srauto duomenų konfidencialumo principas. Šis principas pasireiškia draudimu klausytis, perimti, saugoti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis arba taikyti jiems bet kokias kitas perėmimo ar stebėjimo priemones be atitinkamų naudotojų sutikimo, išskyrus šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus.

41

Šiame straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti teisėkūros priemones, ribojančias šios direktyvos 5 straipsnyje numatytų teisių ir pareigų apimtį, be kita ko, kai toks apribojimas demokratinėje visuomenėje yra būtina, tinkama ir proporcinga priemonė nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui už jas užtikrinti. Jame taip pat patikslinta, kad visų šių teisėkūros priemonių turi būti imamasi laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant Chartijoje įtvirtintas teises, laisves ir principus.

42

Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisėkūros priemonės, kuriomis reglamentuojama kompetentingų institucijų prieiga prie Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje numatytų duomenų, negali apsiriboti reikalavimu, kad ši prieiga atitiktų pačiose teisėkūros priemonėse siekiamą tikslą; jose taip pat turi būti numatytos tokių duomenų tvarkymą reglamentuojančios materialinės ir procedūrinės sąlygos (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Tokios priemonės ir sąlygos turi būti nustatytos laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant proporcingumo principą, ir Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių, kaip matyti iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, kurioje daroma nuoroda į ESS 6 straipsnio 1 ir 2 dalis (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Konkrečiai kalbant, šio sprendimo 42 punkte nurodytos procedūrinės sąlygos turi būti nustatytos laikantis Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kuri, kaip matyti iš su šiuo straipsniu susijusių išaiškinimų, atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Pagal šią teisę reikalaujama, kad bet koks teismo sprendimas būtų motyvuotas (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Trade Agency, C‑619/10, EU:C:2012:531, 52 ir 53 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

45

Taigi, kai pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį priimtoje teisėkūros priemonėje numatyta, kad šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto elektroninių ryšių konfidencialumo principo apribojimai gali būti nustatyti teismo sprendimais, šia 15 straipsnio 1 dalimi, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, valstybės narės įpareigojamos numatyti, kad tokie sprendimai būtų motyvuoti.

46

Iš tiesų, kaip savo išvados 38 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teisė į veiksmingą teisminę kontrolę reikalauja, kad suinteresuotasis asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba pranešus jam šiuos motyvus, kad galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą tam, kad šis atliktų to sprendimo teisėtumo kontrolę (pagal analogiją žr. 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C‑225/19 ir C‑226/19, EU:C:2020:951, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtas nacionalines teisėkūros priemones, visų pirma NPK 34 straipsnį ir 174 straipsnio 4 dalį, taip pat ZSRS 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Konstitucijos 121 straipsnio 4 dalimi, bet koks teismo sprendimas leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus turi būti motyvuotas.

48

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad pirmasis klausimas pateiktas ne dėl NPK ir ZSRS nuostatų, priimtų remiantis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, bet dėl nacionalinių teismų praktikos, kuria įgyvendinamos šios teisėkūros nuostatos ir pagal kurią sprendimai leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus grindžiami visiems galimiems leidimo atvejams skirtu šabloniniu tekstu, kuriame nenurodomi individualūs motyvai. Tokie sprendimai priimami specifinėmis procedūrinėmis aplinkybėmis.

49

Iš tiesų pažymėtina, kad pagal Bulgarijos teisę sprendimas leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus priimamas atlikus procedūrą, kuria siekiama veiksmingai ir greitai surinkti duomenis apie asmenį, kuris, kaip galima pagrįstai įtarti, rengiasi padaryti, daro arba padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, jeigu šiuos duomenis galima gauti tik taikant specialiuosius tyrimo metodus arba jeigu renkant juos kitomis priemonėmis kiltų išskirtinių sunkumų.

50

Per šią procedūrą valdžios institucijos, įgaliotos prašyti leidimo taikyti tokius metodus, kaip nurodyta NPK 173 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir ZSRS 13 straipsnio 1 dalyje, pagal NPK 173 straipsnio 2 dalį ir ZSRS 14 straipsnio 1 dalies 7 punktą privalo kompetentingam teismui raštu pateikti motyvuotą ir išsamų prašymą, kuriame nurodomas tiriamas nusikaltimas, atliekant tyrimą taikytos priemonės ir jų rezultatas, asmenį ar vietą, dėl kurių teikiamas prašymas, identifikuojantys duomenys, taikytini operatyviniai veiksmai, numatyta sekimo trukmė, ją pagrindžiantys motyvai ir priežastys, dėl kurių šių metodų naudojimas yra būtinas tyrimui.

51

Iš šios procedūros teisinio reglamentavimo matyti, kad teismas, išduodantis leidimą taikyti specialiuosius tyrimo metodus, savo sprendimą priima remdamasis motyvuotu ir išsamiu prašymu, kurio turinys, numatytas įstatyme, turi leisti jam patikrinti, ar įvykdytos tokio leidimo suteikimo sąlygos.

52

Taigi ši praktika atitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtas teisėkūros priemones, numatančias galimybę priimti motyvuotą teismo sprendimą, kuriuo ribojamas šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas elektroninių ryšių ir srauto duomenų konfidencialumo principas. Atitinkamai taikant šią praktiką, turi būti įgyvendinama šiose teisėkūros priemonėse numatyta pareiga motyvuoti, kaip reikalaujama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, kuria remiamasi minėtos direktyvos 15 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje, darant nuorodą į ESS 6 straipsnio 1 ir 2 dalis.

53

Pažymėtina, kad jeigu per minėtą procedūrą kompetentingas teismas išnagrinėjo išsamaus prašymo, kaip antai nurodyto šio sprendimo 50 punkte, motyvus ir, atlikęs šį nagrinėjimą, mano, kad prašymas yra pagrįstas, reikia konstatuoti, kad pasirašęs pagal šabloną parengtą tekstą, kuriame nurodyta, jog laikomasi teisinių reikalavimų, šis teismas patvirtino prašymo motyvus ir įsitikino, kad teisinių reikalavimų iš tiesų laikomasi.

54

Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose nurodo Europos Komisija, būtų nenatūralu reikalauti, kad leidime taikyti specialiuosius tyrimo metodus būtų nurodyti specialūs ir išsamūs motyvai, kai pagal nacionalinės teisės aktus tokie motyvai jau nurodyti prašyme, dėl kurio suteiktas šis leidimas.

55

Atvirkščiai, kai suinteresuotajam asmeniui pranešama, kad jam taikyti specialieji tyrimo metodai, pagal Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą pareigą motyvuoti reikalaujama, kad šis asmuo, remiantis šio sprendimo 46 punkte priminta jurisprudencija, galėtų suprasti priežastis, dėl kurių buvo leista taikyti šiuos metodus, kad prireikus galėtų veiksmingai ginčyti tokį leidimą. Šis reikalavimas taip pat taikomas kiekvienam teismui, kaip antai baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui, kuris, atsižvelgdamas į savo kompetenciją, turi savo iniciatyva arba atitinkamo asmens prašymu patikrinti tokio leidimo teisėtumą.

56

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar, taikant šio sprendimo 39 punkte nurodytą praktiką, užtikrinamas Chartijos nuostatos ir Direktyvos 2002/58 laikymasis. Šiuo tikslu jis turės patikrinti, ar ir asmuo, kuriam buvo taikyti specialieji tyrimo metodai, ir teismas, kuriam pavesta patikrinti leidimo taikyti šiuos metodus teisėtumą, gali suprasti tokio leidimo motyvus.

57

Nors šį patikrinimą turi atlikti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vis dėlto Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų priimant sprendimą (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Victorinox, C‑179/21, EU:C:2022:353, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Šiuo klausimu pažymėtina, kad jeigu leidimas taikyti specialiuosius tyrimo metodus suteikiamas remiantis motyvuotu ir išsamiu kompetentingų nacionalinių institucijų prašymu, reikia patikrinti, ar šio sprendimo 56 punkte nurodyti asmenys gali susipažinti ne tik su sprendimu suteikti leidimą, bet ir su jo prašiusios institucijos prašymu.

59

Be to, tam, kad būtų laikomasi Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje numatytos pareigos motyvuoti, svarbu, kad, kaip savo išvados 41 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tie asmenys, vien sugretinę leidimą taikyti specialiuosius tyrimo metodus ir prie jo pridėtą motyvuotą prašymą, galėtų lengvai ir nedviprasmiškai suprasti tikslias priežastis, dėl kurių šis leidimas buvo suteiktas atsižvelgiant į prašyme nurodytą konkretų atvejį apibūdinančias faktines ir teisines aplinkybes; iš šio sugretinimo taip pat privalo matytis leidimo galiojimo trukmė.

60

Kai sprendime suteikti leidimą, kaip nagrinėjamu atveju, tik nurodoma leidimo galiojimo trukmė ir pažymima, kad laikomasi jame nurodytų teisės nuostatų, prašyme suteikti leidimą privalo būti aiškiai nurodyta visa informacija, reikalinga tam, kad ir suinteresuotasis asmuo, ir teismas, kuriam pavesta tikrinti suteikto leidimo teisėtumą, galėtų suprasti, jog remdamasis vien šia informacija leidimą suteikęs teismas, pritaręs prašyme nurodytiems motyvams, padarė išvadą, kad laikytasi visų teisinių reikalavimų.

61

Jeigu prašymo ir paskesnio leidimo sugretinimas neleistų lengvai ir vienareikšmiškai suprasti šio leidimo motyvų, tektų konstatuoti, kad nesilaikyta pareigos motyvuoti, kylančios iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa.

62

Taip pat reikia pridurti, kad, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, Chartijoje įtvirtintų teisių ir jas atitinkančių EŽTK garantuojamų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati, tačiau tai nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos.

63

Šiuo klausimu iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad net glaustų motyvų nurodymas yra esminė apsaugos nuo neteisėto sekimo garantija, nes tik toks nurodymas leidžia užtikrinti, kad teismas tinkamai išnagrinėjo prašymą suteikti leidimą, prie jo pridėtus įrodymus ir iš tikrųjų patikrino, ar prašomas sekimas yra pateisinamas ir proporcingas EŽTK 8 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas. Vis dėlto dėl dviejų Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) sprendimų Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad individualių motyvų nebuvimas negali automatiškai lemti išvados, kad leidimą suteikęs teismas netinkamai išnagrinėji prašymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimo Ekimdzhiev ir kt. prieš Bulgariją, CE:ECHR:2022:0111JUD007007812, 313 ir 314 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

64

Taip pat reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas 2015 m. sausio 15 d. EŽTT sprendimas Dragojević prieš Kroatiją (CE:ECHR:2015:0115JUD006895511) negali paneigti šio sprendimo 58–61 punktuose išdėstytų argumentų. Iš tiesų, prieš darydamas išvadą dėl EŽTK 8 straipsnio pažeidimo, Europos Žmogaus Teisių Teismas tame 2015 m. sausio 15 d. sprendime nagrinėjo ne tai, ar suinteresuotasis asmuo, sugretinęs sprendimus suteikti leidimą ir prašymą dėl sekimo, galėjo suprasti ikiteisminio tyrimo teisėjo motyvus, bet kitą klausimą – ar įmanoma a posteriori ištaisyti sprendimų suteikti leidimą motyvų nebuvimą arba jų nepakankamumą.

65

Atsižvelgiant į pirma išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinė praktika, kai dėl motyvuoto ir išsamaus baudžiamojo persekiojimo institucijų prašymo priimami teismo sprendimai leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus rengiami pagal šabloną, neįtraukiant individualių motyvų, ir, be šių leidimų galiojimo trukmės, tik nurodant, kad tenkinami šiuose sprendimuose minimuose teisės nuostatose įtvirtinti reikalavimai; tačiau būtina, kad tikslias priežastis, dėl kurių kompetentingas teismas, atsižvelgdamas į konkretų atvejį apibūdinančias faktines ir teisines aplinkybes, nusprendė, kad laikytasi teisinių reikalavimų, būtų įmanoma lengvai ir nedviprasmiškai nustatyti sugretinus sprendimą ir prašymą suteikti leidimą, o tam, suteikus leidimą, su šiuo prašymu turi būti leista susipažinti asmeniui, prieš kurį leista taikyti specialiuosius tyrimo metodus.

66

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa,

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiama nacionalinė praktika, kai dėl motyvuoto ir išsamaus baudžiamojo persekiojimo institucijų prašymo priimami teismo sprendimai leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus rengiami pagal šabloną, neįtraukiant individualių motyvų, ir, be šių leidimų galiojimo trukmės, tik nurodant, kad tenkinami šiuose sprendimuose minimuose teisės nuostatose įtvirtinti reikalavimai; tačiau būtina, kad tikslias priežastis, dėl kurių kompetentingas teismas, atsižvelgdamas į konkretų atvejį apibūdinančias faktines ir teisines aplinkybes, nusprendė, kad laikytasi teisinių reikalavimų, būtų įmanoma lengvai ir nedviprasmiškai nustatyti sugretinus sprendimą ir prašymą suteikti leidimą, o tam, suteikus leidimą, su šiuo prašymu turi būti leista susipažinti asmeniui, prieš kurį leista taikyti specialiuosius tyrimo metodus.