–

Quadrant Amroq Beverages SRL, atstovaujamos avocat D.‑D. Dascălu,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir A. Rotăreanu,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, A. Joyce ir M. Tierney,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir C. Perrin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo (OL L 316, 1992, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 206) 27 straipsnio 1 dalies e punkto ir proporcingumo bei veiksmingumo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Quadrant Amroq Beverages SRL ir Agenţia Naţională de Administrare Fiscală – Direcţia Generală a Marilor Contribuabili (Nacionalinė mokesčių administravimo agentūra – Didžiųjų mokesčių mokėtojų administravimo generalinis direktoratas, Rumunija, toliau – kompetentinga mokesčių institucija) dėl šios bendrovės sumokėtų akcizų už etilo alkoholį grąžinimo.

3

Direktyvos 92/83 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi iš valstybių narių neturėtų būti atimtos priemonės, padedančios kovoti su išsisukinėjimais, vengimais ar piktnaudžiavimais, susijusiais su atleidimais nuo mokesčių.“

4

Šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės apmokestina etilo alkoholį akcizo akcizu pagal šios direktyvos nuostatas.“

5

Tos pačios direktyvos 20 straipsnio pirmoje įtraukoje nustatyta:

„Šioje direktyvoje terminas „etilo alkoholis“ apima:

6

Tos pačios direktyvos 27 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalies d punktas suformuluoti taip:

„1.   Valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus, kuriems taikoma ši direktyva, nuo suderintų akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo:

<…>

<…>

2.   Valstybės narės produktus, kuriems taikoma ši direktyva, atleisti nuo suderinto akcizo mokesčio tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti, kad tuo atleidimu būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti bei išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimų ar piktnaudžiavimo tais atvejais, kai jie vartojami:

<…>

7

1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179), iš dalies pakeistos 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 807/2003 (OL L 122, 2003, p. 36), 24 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Komisijai padeda komitetas, toliau – Akcizo mokesčių komitetas.

<…>

4.   Be 2 straipsnio dalyje nurodytų priemonių, pirmininko iniciatyva arba valstybės narės atstovo prašymu Komitetas nagrinėja klausimus, susijusius su Bendrijos nuostatų dėl akcizo mokesčių taikymu.

<…>“

8

2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12 (OL L 9, 2009, p. 12), 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Sąlygos skaičiuoti akcizą prekėms, kurias apima Direktyva [92/12] (toliau – akcizais apmokestinamos prekės), turi likti suderintos, kad būtų užtikrintas deramas vidaus rinkos veikimas.“

9

Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:

„Šia direktyva nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas toliau nurodytų prekių (toliau – akcizais apmokestinamos prekės) vartojimas:

<…>

10

Direktyvos 2008/118 4 straipsnio 1 ir 9 punktuose nustatyta:

„Šios direktyvos ir jos įgyvendinimo nuostatų tikslais taikomos šios sąvokos:

<…>

11

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje.

2.   Šios direktyvos tikslais, „išleidimas vartoti“ – bet kuris iš toliau nurodytų atvejų:

12

KN 22 skirsnyje yra 2207 ir 2208 pozicijos, kurios suformuluotos taip:

13

KN 33 skirsnį sudaro šios pozicijos:

14

Pagal Akcizų komiteto dokumento „2003 m. lapkričio 12, 13 ir 14 d. posėdyje priimtos gairės“ (2003 m. lapkričio 19 d. CED dokumentas Nr. 458) 1 punktą „delegacijos beveik vieningai sutinka, kad [Direktyvos 92/83] 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas nuo pagaminimo arba importo momento kvapiosioms medžiagoms, kurios klasifikuojamos nurodant šių gairių priėmimo dieną galiojusios redakcijos KN kodus 1302 1930, 2106 9020 ir 3302.“

15

Iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusio 2003 m. gruodžio 22 d.Legea Nr. 571/2003 privind Codul fiscal (Įstatymas Nr. 571/2003 dėl Mokesčių kodekso; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 927, 2003 m. gruodžio 23 d.; toliau – 2003 m. Mokesčių kodeksas) 20658 straipsnio 1 dalies e punkte buvo nustatyta:

„Etilo alkoholiui ir kitiems 2062 straipsnio a punkte nurodytiems alkoholio produktams akcizas netaikomas, jeigu jie yra:

<…>

16

Šios nuostatos formuluotė pakartota 2015 m. rugsėjo 8 d.Legea Nr. 227/2015 privind codul fiscal (Įstatymas Nr. 227/2015 dėl Mokesčių kodekso) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 688, 2015 m. rugsėjo 10 d.; toliau – 2015 m. mokesčių kodeksas), įsigaliojusio 2016 m. sausio 1 d., 397 straipsnio 1 dalyje.

17

2003 m. Mokesčių kodekso 20658 straipsniui taikytinose metodinėse taisyklėse buvo nustatyta:

„<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

18

2015 m. Mokesčių kodekso 397 straipsniui taikytinose metodinėse taisyklėse numatyta:

„<…>

81.   

82.   

19

Finance Act 2003 (2003 m. Finansų įstatymas) 77 straipsnio a punkto iii papunkčiu į Airijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas. Jame numatyta:

„Nedarant poveikio jokiems kitiems galimiems atleidimams nuo akcizo ir laikantis tokių sąlygų, kurias Commissioners [(mokesčių administratorius, Airija)] gali nustatyti ar kitaip įpareigoti, nuo alkoholio produktų mokesčio atleidžiami visi alkoholio produktai, jei Commissioners [(mokesčių administratorius)] įrodoma, kad:

20

Concentrate Manufacturing Company Ireland Ltd (toliau – CMCI) yra maisto produktus ir gėrimus gaminančios tarptautinės bendrovės PepsiCo patronuojamoji įmonė Airijoje. CMCI naudoja 100 % nedenatūruotą etilo alkoholį, priskiriamą prie KN 2207 pozicijos, kvapiosioms medžiagoms, priskiriamoms prie KN 3302 pozicijos, gaminti. Šių kvapiųjų medžiagų tūrinė alkoholio koncentracija viršija 1,2 % ir jos yra skirtos nealkoholiniams gėrimams gaminti.

21

CMCI gamina minėtas kvapiąsias medžiagas Airijoje ir parduoda jas kitai PepsiCo patronuojamajai bendrovei Pepsi Cola International Cork (toliau – Pepsi Airija). Ši bendrovė parduoda kvapiąsias medžiagas pareiškėjai pagrindinėje byloje, kuri jas naudoja nealkoholiniams gėrimams gaminti Rumunijoje. Nagrinėjamas kvapiąsias medžiagas CMCI tiesiogiai pristato pareiškėjai pagrindinėje byloje.

22

Ši nėra registruota gavėja, o Pepsi Airija neturi įgalioto sandėlio savininko statuso. Vis dėlto CMCI yra įgaliotas sandėlio savininkas.

23

2011–2014 m. ir nuo 2016 m. sausio iki rugpjūčio mėn. pareiškėja pagrindinėje byloje sumokėjo 3702961 Rumunijos lėjų (RON) (apie 752787 EUR) akcizų už pagrindinėje byloje nagrinėjamas kvapiąsias medžiagas. 2016 m. rugsėjo mėn. ji paprašė grąžinti šią sumą.

24

Kompetentinga mokesčių institucija atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad 2003 m. Mokesčių kodekso 20658 straipsnyje (dabar – 2015 m. Mokesčių kodekso 397 straipsnis) numatytas atleidimas nuo akcizo taikomas tik etilo alkoholiui ir kitiems alkoholiniams produktams, naudojamiems maisto produktų ar nealkoholinių gėrimų gamybai, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %. Ši institucija mano: kadangi pareiškėja pagrindinėje byloje gamina nealkoholinius gėrimus iš kvapiųjų medžiagų, kurių sudėtyje yra alkoholio, šis atleidimas nuo mokesčio netaikomas.

25

Be to, šios institucijos teigimu, minėtas atleidimas nuo mokesčių negali būti taikomas, nes pareiškėja pagrindinėje byloje neturi registruotos gavėjos statuso, o Pepsi Airija neturi įgalioto sandėlio savininko statuso.

26

Pagal Airijos mokesčių teisės aktus alkoholiui, naudojamam kvapiųjų medžiagų, skirtų maisto produktų ar gėrimų, gamybai, neviršijančių 1,2 % tūrinės koncentracijos, taikomas 2003 m. Finansų įstatymo 77 straipsnio a punkto iii papunktyje, kuriuo į Airijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas, numatytas atleidimas nuo mokesčių. Šis atleidimas nuo mokesčių taikomas etilo alkoholiui, naudojamam ne tik gaminant šias kvapiąsias medžiagas, bet ir vėliau parduodant.

27

Vis dėlto kompetentinga mokesčių institucija mano, kad minėtoms kvapiosioms medžiagoms turi būti taikomas akcizas.

28

2017 m. birželio 22 d. sprendimu kompetentingai mokesčių institucijai atmetus 2016 m. gruodžio 28 d. pareiškėjos pagrindinėje byloje pateiktą mokestinį skundą, ši pateikė skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Tribunalul Bucureşti (Bukarešto pirmosios instancijos teismas, Rumunija). Tam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkto ir 2 dalies d punkto išaiškinimo.

29

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Bucureşti (Bukarešto pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Rumunijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui informacijos, kurios reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą.

31

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kurią pasitelkdamas Teisingumo Teismas teikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamų ginčų (2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Impacto Azul, C‑186/12, EU:C:2013:412, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, C‑184/20, EU:C:2022:601, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, vykstant šiai procedūrai, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Vadinasi, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo BalevBio, C‑76/20, EU:C:2021:441, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad siekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, būtina, kad šis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, kad būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Roma Multiservizi ir Rekeep, C‑332/20, EU:C:2022:610, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Šiuo atveju, nors sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra tam tikrų spragų, Teisingumo Teismas mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai aiškiai išdėstė priežastis, paskatinusias jį pateikti klausimų dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų ir principų išaiškinimo. Be to, remdamosi sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija valstybių narių vyriausybės ir kiti suinteresuotieji asmenys galėjo pateikti pastabas.

35

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

36

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad tiek etilo alkoholiui, naudojamam kvapiųjų medžiagų gamybai, kurių dedama gaminant gaiviuosius gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, tiek etilo alkoholiui, kuris jau buvo naudojamas tokių kvapiųjų medžiagų gamybai, taikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčių.

37

Direktyvos 92/83, kuria suderinamos akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūros, 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad valstybės narės atleidžia produktus, kuriems taikoma ši direktyva, nuo suderinto akcizo tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti tinkamą ir tiesioginį tokio atleidimo nuo mokesčio taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui, kai jie naudojami kvapiosioms medžiagoms, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, gaminti.

38

Pagal minėtos direktyvos 20 straipsnio pirmą įtrauką sąvoka „etilo alkoholis“ apima, be kita ko, „visus produktus, kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija viršija 1,2 % ir kurie yra priskiriami [prie] KN 2207 ir 2208 [pozicijų], net tais atvejais, kai šie produktai yra produkto, priskirtino [prie kito] KN skirsni[o], sudedamoji dalis“.

39

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš paties Direktyvos 92/83 27 straipsnio teksto matyti, jog tik į Direktyvos 92/83 taikymo sritį patenkantys produktai gali būti atleisti nuo mokesčių pagal minėtą 27 straipsnį. Vis dėlto neturi reikšmės, kad šių produktų yra prekėje, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Y GmbH (Vanilės aliejingoji derva), C‑668/20, EU:C:2022:270, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Darytina išvada, kad bet kuris produktas, priskirtinas prie KN 2207 ir 2208 pozicijų ir turintis tūrinę alkoholio koncentraciją, viršijančią 1,2 %, patenka į sąvoką „etilo alkoholis“ kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 92/83 20 straipsnio pirmą įtrauką, nors ir jis sudaro kvapiąją medžiagą, priskirtiną prie KN 3302 pozicijos. Vadinasi, pagal šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalį tokiam produktui iš esmės yra taikomas šioje direktyvoje numatytas suderintas akcizas atsižvelgiant į tos pačios direktyvos 27 straipsnio 1 dalyje numatytus atleidimo nuo mokesčių atvejus.

41

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 30 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotė nėra nedviprasmiška.

42

Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ministerstvo životního prostředí (Papūgos Ara hyacinthe), C‑659/20, EU:C:2022:642, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkto kontekstą ir juo siekiamus tikslus.

44

Iš jurisprudencijos matyti, kad tai, dėl ko pradedamas taikyti šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčių, yra galutinis etilo alkoholio panaudojimas (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 49 punktą).

45

Šiuo atveju šį galutinį naudojimą sudaro, pirma, kvapiųjų medžiagų, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio, gamyba ir, antra, nealkoholinių gėrimų, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, gamyba.

46

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, pirma, jog Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalyje išvardytų produktų atleidimas nuo mokesčių yra bendrasis principas, o atsisakymas atleisti – išimtis, ir, antra, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteikta teisė nustatyti sąlygas, siekiant „užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo“, negali paneigti besąlyginio šioje nuostatoje numatytos pareigos atleisti nuo mokesčių pobūdžio (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Direktyvoje 92/83 numatytais atleidimo nuo mokesčio atvejais siekiama, be kita ko, neutralizuoti akcizų poveikį alkoholiui kaip tarpiniam produktui, esančiam kitų komercinių ar pramoninių produktų sudėtyje (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 48 punktas ir 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Biovet, C‑306/14, EU:C:2015:689, 21 punktas).

48

Šiuo klausimu Akcizų komiteto dokumento „2003 m. lapkričio 12, 13 ir 14 d. posėdyje priimtos gairės“ 1 punkte nurodyta, kad delegacijos beveik vieningai sutinka, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatytas atleidimas nuo mokesčių taikomas nuo kvapiųjų medžiagų, priskiriamų, inter alia, prie KN 3302 pozicijos, gamybos ar importo momento.

49

Kaip savo išvados 33 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jei kompetentingos mokesčių institucijos aiškinimui, kurio santrauka pateikta šio sprendimo 24 punkte, būtų teikiama pirmenybė, tai reikštų, kad etilo alkoholis, skirtas tokioms kvapiosioms medžiagoms gaminti, būtų atleistas nuo akcizo, o etilo alkoholis, jau esantis šių kvapiųjų medžiagų sudėtyje – ne. Toks aiškinimas lemtų nenuoseklų rezultatą: etilo alkoholis būtų atleistas nuo akcizo tuo etapu, kai būtų skirtas naudoti kvapiųjų medžiagų gamybai, paskui, kai būtų panaudotas šioms kvapiosioms medžiagoms gaminti, jis vėl taptų akcizo objektu. Akivaizdu, kad tokiu rezultatu nebūtų pasiektas tikslas neutralizuoti akcizų poveikį alkoholiui, naudojamam gaminant kvapiąsias medžiagas, skirtas nealkoholiniams gėrimams, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, gaminti.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad tiek etilo alkoholiui, kuris naudojamas kvapiųjų medžiagų gamybai, dedamoms gaminant gaiviuosius gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, tiek etilo alkoholiui, kuris jau buvo naudojamas tokių kvapiųjų medžiagų gamybai, taikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčių.

51

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kai etilo alkoholis, išleistas vartoti valstybėje narėje, kurioje jam netaikomas akcizas remiantis tuo, kad jis buvo panaudotas kvapiųjų medžiagų, skirtų nealkoholiniams gėrimams, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, gamybai, vėliau parduodamas kitoje valstybėje narėje, ši privalo tą etilo alkoholį vertinti taip pat.

52

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vienodas Direktyvos 92/83 nuostatų taikymas reiškia, kad produkto apmokestinimą akcizu ar atleidimą nuo jo vienoje valstybėje narėje iš esmės turi pripažinti kitos valstybės narės (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 41 punktas).

53

Aiškinant kitaip, būtų pakenkta Direktyvos 92/83 tikslo įgyvendinimui ir trukdoma laisvam prekių judėjimui (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 42 punktas).

54

Vis dėlto iš valstybės narės negali būti atimta Direktyvos 92/83 22 konstatuojamojoje dalyje ir 27 straipsnyje numatyta galimybė imtis priemonių, skirtų bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui atleidimo nuo mokesčių srityje išvengti, taip pat teisingam ir tiesioginiam šių mokesčių taikymui užtikrinti (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 43 punktas).

55

Vis dėlto tokių priemonių nustatymas turi būti grindžiamas konkrečiais, objektyviais ir patikrintinais įrodymais (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 44 punktas).

56

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl to, jog, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, pagrindinėje byloje nagrinėjamos kvapiosios medžiagos buvo išleistos vartoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/118, jų pagaminimo valstybėje narėje, t. y. Airijoje, ir dėl to, kad ši valstybė narė šioms kvapiosioms medžiagoms taikė atleidimą nuo mokesčio, numatytą 2003 m. Finansų įstatymo 77 straipsnio a punkto iii papunktyje, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamos minėtos direktyvos 27 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatos, šių kvapiųjų medžiagų paskirties valstybė narė privalėjo jas vertinti taip pat nuo jų atvežimo į jos teritoriją momento, nebent būtų pagrindas konstatuoti, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis buvo pritaikyta neteisingai arba buvo galimai sukčiaujama, vengiama mokesčių ar piktnaudžiaujama.

57

Viena vertus, iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad Airija teisingai taikė minėtą atleidimą nuo mokesčių pagrindinėje byloje nagrinėjamoms kvapiosioms medžiagoms. Antra vertus, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad kompetentingos mokesčių institucijos atsisakymą taikyti šį atleidimą nuo mokesčių šioms kvapiosioms medžiagoms pateisina sukčiavimo, mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo požymiais.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kai etilo alkoholis, išleistas vartoti valstybėje narėje, kurioje jam netaikomas akcizas remiantis tuo, kad jis buvo panaudotas kvapiųjų medžiagų, skirtų nealkoholiniams gėrimams, kurių tūrinė alkoholio koncentracija neviršija 1,2 %, gamybai, vėliau parduodamas kitoje valstybėje narėje, ši privalo tą etilo alkoholį taip pat vertinti savo teritorijoje, jei pirmoji valstybė narė teisingai taikė toje nuostatoje numatytą atleidimą nuo mokesčių ir jei nėra požymių, kad buvo sukčiaujama, vengiama mokesčių ar piktnaudžiaujama.

59

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiajame klausime nurodė Direktyvos 92/83 27 straipsnio 2 dalies d punktą, vis dėlto prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodė nei nacionalinės teisės aktų, kuriais ši nuostata įgyvendinama, nei aplinkybių, galinčių pagrįsti šios nuostatos svarbą pagrindinėje byloje.

60

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos tam, kad ūkio subjektui, kuris jos teritorijoje parduoda produktus, įsigytus iš pardavėjo, įsisteigusio kitos valstybės narės teritorijoje, kur jie buvo pagaminti, išleisti vartoti ir atleisti nuo akcizų pagal šią nuostatą, būtų suteiktas minėtoje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčių, taikoma sąlyga, kad šis ūkio subjektas turėtų registruoto gavėjo, o šis pardavėjas – įgalioto sandėlio savininko statusus.

61

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės gali nustatyti sąlygas, siekdamos užtikrinti teisingą ir tiesioginį šioje nuostatoje numatytų atleidimo nuo mokesčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui. Kaip priminta šio sprendimo 46 punkte, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši valstybėms narėms suteikta galimybė negali paneigti šioje nuostatoje numatytos pareigos atleisti nuo mokesčių besąlyginio pobūdžio (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Iš to matyti, kad įgyvendindama šią galimybę atitinkama valstybė narė turi remtis konkrečiais, objektyviais ir patikrinamais įrodymais, pagrindžiančiais didelės sukčiavimo, mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo rizikos buvimą, ir kad šios valstybės narės nustatytos sąlygos, susijusios su jai suteikta galimybe, negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Vadinasi, valstybės narės negali Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto atleidimo nuo mokesčių taikymui nustatyti sąlygų, kurios nėra pagrįstos konkrečiais, objektyviais ir patikrinamais įrodymais ir nėra būtinos siekiant užtikrinti teisingą ir tiesioginį šio atleidimo taikymą bei užkirsti kelią sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui (2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Repertoire Culinaire, C‑163/09, EU:C:2010:752, 53 punktas).

64

Atrodo, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatytos sąlygos, t. y. kad ūkio subjektas, prekiaujantis atitinkamos valstybės narės teritorijoje iš pardavėjo, įsisteigusio kitos valstybės narės teritorijoje, įsigytais produktais, turi turėti registruoto gavėjo, o šis pardavėjas – įgaliotojo sandėlio savininko statusus, nėra būtinos nei siekiant užtikrinti teisingą ir tiesioginį atleidimo nuo mokesčių, numatyto Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte, taikymą, nei norint užkirsti kelią sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui.

65

Tiesa, Rumunijos vyriausybė rašytinėse pastabose teigė, kad jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos kvapiosios medžiagos būtų leidžiamos į apyvartą netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, kiltų pavojus, kad jos būtų perdirbtos į skirtus vartoti alkoholinius gėrimus, už kuriuos akcizas nebūtų mokamas.

66

Vis dėlto reikia priminti, kaip savo išvados 36 punkte nurodė generalinis advokatas, kad, kaip matyti iš 2003 m. sausio 22 d. CED dokumento Nr. 364 rev 1, Akcizų komitetas nusprendė, kad kvapiosios medžiagos daugiausia naudojamos kaip koncentratai nealkoholiniams gėrimams gaminti, kad jos yra palyginti brangios ir daugelyje valstybių narių kainuoja daugiau nei pigiausias rinkoje esantis alkoholis, galiausiai, kad kvapiųjų medžiagų distiliavimas siekiant išgauti etilo alkoholį yra brangus. Atsižvelgdamas į šias savybes Akcizų komitetas padarė išvadą, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto atleidimo nuo mokesčių taikymas nuo kvapiųjų medžiagų gamybos momento nesukeltų mokestinės rizikos.

67

Šie argumentai kelia didelių abejonių dėl Rumunijos vyriausybės nurodytos rizikos, kad kvapiosios medžiagos bus perdirbtos į vartoti skirtus alkoholinius gėrimus, ir dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose numatytų sąlygų būtinybės užtikrinti tinkamą ir tiesioginį minėto atleidimo nuo mokesčių taikymą ir išvengti sukčiavimo, mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo.

68

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjantis pagrindinę bylą ir turintis prisiimti atsakomybę už sprendimo priėmimą, remdamasis turimais konkrečiais, objektyviais ir patikrinamais įrodymais turi patikrinti, ar sąlygos, su kuriomis Rumunijos teisės aktai sieja Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto atleidimo nuo mokesčių taikymą, yra būtinos siekiant užtikrinti teisingą ir tiesioginį šio atleidimo nuo mokesčių taikymą ir užkirsti kelią sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos tam, kad ūkio subjektui, kuris jos teritorijoje parduoda produktus, įsigytus iš pardavėjo, įsisteigusio kitos valstybės narės teritorijoje, kur jie buvo pagaminti, išleisti vartoti ir atleisti nuo akcizų pagal šią nuostatą, būtų suteiktas minėtoje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčių, taikoma sąlyga, kad šis ūkio subjektas turėtų registruoto gavėjo, o šis pardavėjas – įgalioto sandėlio savininko statusus, nebent remiantis konkrečiais, objektyviais ir patikrinamais įrodymais matyti, kad šios sąlygos yra būtinos siekiant užtikrinti teisingą ir tiesioginį šio atleidimo nuo mokesčių taikymą ir užkirsti kelią sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui.

70

Ketvirtasis klausimas susijęs su prielaida, kad valstybė narė neteisingai taikė Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies e punkte numatytą atleidimą nuo mokesčių.

71

Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad nagrinėjamu atveju Airija teisingai taikė šį atleidimą nuo mokesčių pagrindinėje byloje nagrinėjamoms kvapiosioms medžiagoms. Atsižvelgiant į tai, nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą.

72

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia: