–

Asociación Multisectorial de Empresas de la Electrónica, las Tecnologías de la Información y la Comunicación, de las Telecomunicaciones y de los Contenidos Digitales (Ametic), atstovaujamos abogados A. González García, M. Magide Herrero, R. Sánchez Aristi ir D. Sarmiento Ramírez-Escudero,

–

Asociación para el Desarrollo de la Propiedad Intelectual (ADEPI), atstovaujamos abogado J. J. Marín López,

–

Artistas Intérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (AIE), atstovaujamos abogado J. A. Hernández-Pinzón García,

–

Artistas Intérpretes, Entidad de Gestión de Derechos de Propiedad Intelectual (AISGE), atstovaujamos abogado J. M. Montes Relazón,

–

Ventanilla Única Digital, atstovaujamos abogado J. J. Marín López,

–

Derechos de Autor de Medios Audiovisuales (DAMA), atstovaujamos abogado R. Gómez Cabaleiro,

–

Centro Español de Derechos Reprográficos (CEDRO), atstovaujamo abogados I. Aramburu Muñoz ir J. de Fuentes Bardají,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-L. Desjonquères,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230; klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16) ir bendrųjų Sąjungos teisės principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Asociación Multisectorial de Empresas de la Electrónica, las Tecnologías de la Información y la Comunicación, de las Telecomunicaciones y de los contenidos Digitales (Ametic) ginčą su Administración del Estado (Valstybės administracija, Ispanija), Entidad de Gestión de Derechos de los Productores Audiovisuales (EGEDA), Asociación para el Desarrollo de la Propiedad lntelectual (ADEPI), Artistas lntérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (AlE), Artistas lntérpretes Entidad de Gestión de Derechos de Propiedad lntelectual (AISGE), Ventanilla Única Digital, Derechos de Autor de Medios Audiovisuales (DAMA), Centro Español de Derechos Reprográficos (CEDRO), Asociación de Gestión de Derechos lntelectuales (AGEDI) ir Sociedad General de Autores y Editores (SGAE) dėl prašymo panaikinti tam tikras 2018 m. lapkričio 23 d.Real Decreto 1398/2018 por el que se desarrolla el artículo 25 del texto refundido de la Ley de Propiedad Intelectual, aprobado por el Real Decreto Legislativo 1/1996, de 12 de abril, en cuanto al sistema de compensación equitativa por copia privada (Karaliaus dekretas Nr. 1398/2018, kuriuo įgyvendinamas kodifikuotos redakcijos Intelektinės nuosavybės įstatymo, patvirtinto 1996 m. balandžio 12 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1996, 25 straipsnis dėl teisingos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemos) (BOE, Nr. 298, 2018 m. gruodžio 11 d., p. 121354) nuostatas.

3

Direktyvos 2001/29 31, 35 ir 38 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

5

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 ir 5 dalyse numatyta:

„2.   Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

<…>

5.   Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

6

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje (OL L 84, 2014, p. 72) 2, 14 ir 26 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

7

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatomi reikalavimai, kurie būtini siekiant užtikrinti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos tinkamai administruotų autorių teises ir gretutines teises.

8

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje pateikiamos tokios sąvokų apibrėžtys:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

9

Ley de propiedad Intelectual (Intelektinės nuosavybės įstatymas) konsoliduotos versijos, patvirtintos 1996 m. balandžio 12 d.Real Decreto Legislativo 1/1996, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Propiedad Intelectual, regularizando, aclarando y armonizando las disposiciones legales vigentes sobre la materia (Karaliaus įstatyminis dekretas 1/1996, patvirtinantis Intelektinės nuosavybės įstatymo kodifikuotą redakciją, kuriame nustatomos, patikslinamos ir suderinamos šioje srityje galiojančios teisės nuostatos, BOE, Nr. 97, 1996 m. balandžio 22 d., p. 14369), pakeistos 2017 m. liepos 3 d.Real Decreto-Ley 12/2017 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 12/2017, BOE, Nr. 158, 2017 m. liepos 4 d., p. 56444) (toliau – Intelektinės nuosavybės įstatymas), 25 straipsnis „Teisingas atlyginimas už kopijavimą asmeniniam naudojimui“ suformuluotas taip:

„1.   Už knygų ar šiuo tikslu Karaliaus dekretu joms prilyginta forma paskelbtų kūrinių, taip pat fonogramų, videogramų ar kitų garso, vaizdo ar audiovizualinių laikmenų atgaminimą, atliktą techniniais prietaisais ar priemonėmis, kurios nėra tipografinės, tik asmeniniam (neprofesionaliam ir ne verslo) naudojimui ir tikslais, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai komerciniai, pagal 31 straipsnio 2 ir 3 dalis mokama vienkartinė teisinga kompensacija už kiekvieną iš trijų minėtų atgaminimo būdų, ja siekiama tinkamai kompensuoti žalą, padarytą dėl atgaminimo, atlikto remiantis įstatyminiu kopijavimo asmeniniam naudojimui apribojimu. Kiekvieno atgaminimo būdo atveju ši kompensacija nustatoma pagal tokiam atgaminimui tinkamą įrangą, prietaisus ar materialines laikmenas, kurie buvo pagaminti Ispanijos teritorijoje arba įgyti už jos ribų, turint tikslą juos platinti komerciniais tikslais ar naudoti Ispanijoje.

<…>

3.   Ispanijoje įsisteigę gamintojai, veikiantys kaip komerciniai platintojai, bei asmenys, įsigyjantys 1 dalyje nurodytos įrangos, prietaisų ar fizinių laikmenų už Ispanijos ribų, turėdami tikslą juos platinti ar naudoti Ispanijoje, turi mokėti šią kompensaciją.

Be to, platintojai, didmenininkai ir mažmenininkai, kurie vėliau įsigyja šios įrangos, prietaisų ir fizinių laikmenų, yra solidariai atsakingi už kompensacijos sumokėjimą šią įrangą teikusiems skolininkams, nebent jie įrodo, kad iš tikrųjų šiems sumokėjo kompensaciją.

Platintojai, didmenininkai ir mažmenininkai, kurie vėliau įsigyja šios įrangą, prietaisų ir fizinių laikmenų, gali pagal Karaliaus dekrete numatytą procedūrą, kuria siekiama, kad teisinga kompensacija būtų veiksminga, prašyti administravimo organizacijų, kad ši kompensacija būtų grąžinta už atgaminimo įrangos, prietaisų ir fizinių laikmenų pardavimą asmenims, kuriems taikoma išimtis pagal 7 dalį.

<…>

7.   Kompensacija nemokama toliau išvardytais atvejais, įsigyjant įrangos, prietaisų ir fizinių laikmenų, skirtų atgaminimui:

<…>

<…>

8.   Juridiniai arba fiziniai asmenys, kurie nėra atleisti nuo kompensacijos mokėjimo, gali reikalauti ją grąžinti, kai:

<…>

10.   Intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos pagal galiojančius teisės aktus dalyvauja valdant ir finansuojant juridinį asmenį, kuris kaip visų jų atstovas vykdo šias funkcijas:

11.   Kompensaciją privalantys mokėti ir solidariai atsakingi asmenys įgalioja juridinį asmenį, įsteigtą administravimo organizacijų pagal ankstesnės dalies nuostatas, prižiūrėti įsigijimus ir pardavimus, už kuriuos mokama teisinga kompensacija, ir tuos, kuriems taikomos 7 dalyje nurodytos išimtys. Be to, asmenys, gavę pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją, minėto juridinio asmens prašymu pateikia būtinus duomenis, kad būtų galima patikrinti, ar sąlygos, kurių reikalaujama norint pasinaudoti atleidimu nuo prievolės, vis dar veiksmingai tenkinamos.

12.   <…>

<…> [Š]vietimo, kultūros ir sporto ministerija sprendžia jai perduotus ginčus, susijusius su minėto juridinio asmens atsisakymu išduoti 7 dalies b ir c punktuose numatytas pažymas dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją, ir nagrinėja reikalavimus grąžinti teisingą kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui pagal 8 dalį.“

10

Karaliaus dekreto įstatymo 12/2017 papildomoje vienintelėje nuostatoje numatyta:

„1. Intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos per tris mėnesius nuo šio Karaliaus dekreto įstatymo įsigaliojimo turi įsteigti juridinį asmenį, numatytą <…> Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 10 dalyje.

2. Nė viena administravimo organizacija negali pati kontroliuoti šio juridinio asmens sprendimų.

<…>“

11

Karaliaus dekreto 1398/2018 3 straipsnyje nustatyta:

„Šiame Karaliaus dekrete:

a) pažyma dėl atleidimo nuo prievolės: kiekviena iš <…> Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 7 dalies a–c punktuose nurodytų pažymų, kurių savininkai gali būti šie asmenys:

<…>

<…>“

12

Karaliaus dekreto 1398/2018 10 straipsnyje „Pažymos dėl atleidimo nuo prievolės gavimo ir naudojimo tvarka“ nurodyta:

„1.   Kad gautų 3 straipsnio a punkto 2 papunktyje numatytą pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją, suinteresuotasis asmuo juridiniam asmeniui [numatytam Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 10 dalyje] turi pateikti prašymą, kuris, pageidautina, turi būti pasirašytas elektroniniu būdu ir kuriame turi būti nurodyta ši informacija:

2.   Juridinis asmuo savo interneto svetainėje pateikia standartinės formos prašymą išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės, kuris atitinka ankstesnėje dalyje numatytas sąlygas.

<…>

4.   Gavęs prašymą išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją, juridinis asmuo per 15 darbo dienų turi išduoti pažymą arba atsisakyti ją išduoti ir apie savo sprendimą pranešti pareiškėjui.

5.   Juridinis asmuo gali atsisakyti išduoti pažymą tik šiais atvejais:

A ir b punktuose numatytais atvejais juridinis asmuo pirmiausia pareiškėjui suteikia septynių darbo dienų terminą, per kurį jis turi ištaisyti prašymo trūkumus.

Apie atsisakymą išduoti pažymą pareiškėjui pranešama tinkamai motyvuojant tokį sprendimą, be to, jis informuojamas apie galimybę per vieną mėnesį nuo pranešimo apie atsisakymą išduoti pažymą pateikti skundą Kultūros ir sporto ministerijai pagal <…> Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 12 dalį.

<…>

10.   Jeigu asmenys, kuriems taikomas atleidimas nuo prievolės mokėti kompensaciją, neturi pažymos, jie gali pasinaudoti kompensacijos grąžinimo procedūra.“

13

Karaliaus dekreto 1398/2018 11 straipsnis „Kompensacijos grąžinimo procedūra“ suformuluotas taip:

„1.   Prašymas grąžinti kompensaciją perduodamas juridiniam asmeniui. Kartu su šiuo prašymu, kuris, pageidautina, turi būti pasirašytas elektroniniu parašu, turi būti pateikta ši informacija:

2.   Juridinis asmuo savo interneto svetainėje pateikia standartinės formos prašymą išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės, kuris atitinka ankstesnėje dalyje numatytas sąlygas.

3.   Juridinis asmuo per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo turi atlikti būtinus patikrinimus, kad nustatytų, ar egzistuoja pagrindas grąžinti kompensaciją, ir pranešti savo sprendimą pareiškėjui.

<…>

5.   Juridinis asmuo gali atsisakyti grąžinti kompensaciją tik šiais atvejais:

A ir b punktuose numatytais atvejais pareiškėjui suteikiamas septynių darbo dienų terminas, per kurį jis turi ištaisyti prašymo trūkumus.

Apie atsisakymą grąžinti kompensaciją pareiškėjui pranešama tinkamai motyvuojant, be to, jis informuojamas apie galimybę per vieną mėnesį nuo pranešimo apie atsisakymą grąžinti kompensaciją pateikti skundą Kultūros ir sporto ministerijai pagal <…> Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 12 dalį.“

14

Karaliaus dekreto 1398/2018 12 straipsnyje numatyta:

„1.   Administravimo organizacijos ir juridinis asmuo užtikrina bet kokios informacijos, kurią jie gauna vykdydami savo pareigas, konfidencialumą ir bet kuriuo atveju tokią informaciją tvarko laikydamiesi konkurencijos ir duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų.

2.   Kompensaciją privalantys mokėti asmenys, platintojai ir pažymų dėl atleidimo nuo prievolės turėtojai negali remtis bendrovės sąskaitų slaptumu, numatytu Código de Comercio (Prekybos kodeksas) 32 straipsnio 1 dalyje, kai kontrolę atlieka juridinis asmuo pagal <…> Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 11 dalimi jam suteiktus įgaliojimus.“

15

Ametic, ieškovė pagrindinėje byloje, yra informacinių technologijų ir komunikacijų sektoriaus gamintojų, prekybininkų ir platintojų asociacija, kurios veikla apima prekybą atgaminimo įranga, prietaisais ir fizinėmis laikmenomis, kuriems taikoma kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pateiktu skundu Ametic prašo, be kita ko, panaikinti tam tikras Karaliaus dekreto 1398/2018 nuostatas, įskaitant jo 3 ir 10 straipsnius. Šiuo Karaliaus dekretu nustatomos Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio taikymo taisyklės, nes šis įstatymas buvo priimtas po 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo EGEDA ir kt. (C‑470/14, EU:C:2016:418), kuriuo Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas buvo aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama ankstesnė teisingos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistema, kuri buvo finansuojama iš bendrojo valstybės biudžeto.

16

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Ispanijos teisės aktų leidėjas 25 straipsnyje įtvirtino autorių teisių turėtojų kompensavimo už saugomų kūrinių atgaminimą išimtinai asmeniniam naudojimui sistemą, naudojant netipografinius aparatus ar technines priemones (toliau – kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui).

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nurodo, kad Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog asmenys, Ispanijos teritorijoje gaminantys ar platinantys įrangą, kuri gali būti naudojama saugomiems kūriniams atgaminti, privalo mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui. Minėti gamintojai ir platintojai gali perkelti šios sumos mokėjimo naštą savo klientams, didmenininkams ar mažmenininkams, kurie prireikus gali ją perkelti galutiniams naudotojams.

18

Šis teismas taip pat patikslina, kad pagal šio įstatymo 25 straipsnio 7 dalies b punktą juridiniai ar fiziniai asmenys, veikiantys kaip galutiniai naudotojai, įsigydami atgaminimo įrangos, prietaisų ir laikmenų, nuo pat pradžių atleidžiami nuo kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui mokėjimo, jeigu pateikia įrodymus, kad įsigyta įranga, prietaisai ar laikmenos naudojami tik profesiniais tikslais, su sąlyga, kad jie de jure ar de facto nebuvo suteikti privatiems naudotojams ir yra aiškiai skirti kitiems tikslams nei kopijavimas asmeniniam naudojimui. Tai įrodoma pateikiant pažymą, išduotą pagal šio 25 straipsnio 10 dalį intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų įsteigto juridinio asmens, kuris, kaip jų atstovas, administruoja atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui mokėjimą ir tokių kompensacijų grąžinimo atvejus.

19

Asmenys, neturintys tokios pažymos, pirkdami atgaminimo įrangą sumoka kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui. Vis dėlto, jeigu jie pagrindžia įsigytos atgaminimo įrangos, prietaisų ar laikmenų naudojimą išimtinai profesiniais tikslais, su sąlyga, kad tokia įranga nebuvo perduota privatiems naudotojams ir yra aiškiai skirta kitiems tikslams nei kopijavimas asmeniniam naudojimui, tokie asmenys gali reikalauti, kad tas pats juridinis asmuo grąžintų anksčiau jų sumokėtą kompensaciją.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad platintojai, didmenininkai ir mažmenininkai, kurie vėliau įsigyja atitinkamų prekių, gali prašyti administravimo organizacijų grąžinti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kurią jie anksčiau sumokėjo pirkdami prekes iš asmenų, turinčių pažymas dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją.

21

Karaliaus dekreto 1398/2018 3 straipsnio a punkte „pažyma dėl atleidimo nuo prievolės“ vadinama pažyma, kurią gali turėti, be kita ko, Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 7 dalies b punkte nurodyti asmenys. Šio Karaliaus dekreto 10 straipsnyje reglamentuojama minėtos pažymos dėl atleidimo nuo prievolės gavimo ir naudojimo tvarka.

22

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 11 dalį ir jį įgyvendinančio Karaliaus dekreto 12 straipsnį juridinis asmuo turi teisę reikalauti pateikti informaciją, reikalingą jam suteiktiems kontrolės įgaliojimams, vykdant administravimo funkcijas, kiek tai susiję su atleidimu nuo prievolės mokėti kompensacijas už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokių kompensacijų grąžinimu, ir kad atliekant tokią kontrolę ūkio subjektai negali remtis nacionalinėje teisėje numatytu bendrovės sąskaitų slaptumu.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad juridinį asmenį, kuris, išduodamas pažymas (šios labai palengvina jas turinčio subjekto veiklą), administruoja atleidimo nuo prievolės mokėti kompensacijas ir kompensacijų grąžinimo sistemą, kontroliuoja intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos, t. y. subjektai, kurie išimtinai atstovauja kompensacijas už kopijavimą asmeniniam naudojimui gaunančių asmenų interesams. Ši aplinkybė gali turėti įtakos juridinio asmens konkretiems sprendimams išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją arba grąžinti tokią kompensaciją. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šis sistemos „nesuderinamumas ar asimetriškumas“ gali pažeisti lygybės prieš įstatymą principą, juo labiau kad būtent nuo šio juridinio asmens priklauso galimybė supaprastinti veiksmus, kuriuos reikia atlikti įsigyjant atgaminimo įrangą, prietaisus ir laikmenas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jo abejones sustiprina nagrinėjamam juridiniam asmeniui suteikti pernelyg dideli įgaliojimai kontrolės srityje, kuriais remdamasis jis gali reikalauti pateikti su atitinkamų asmenų veikla susijusią informaciją, šių įgaliojimų apimtis yra tokia didelė, kad iš atitinkamo ūkio subjekto atimama galimybė remtis bendrovės sąskaitų slaptumu. Tai, kad šio juridinio asmens sprendimai gali būti skundžiami Kultūros ir sporto ministerijai, kurios sprendimus galima apskųsti teisme, jam atrodo nepakankama, kad būtų pašalintos jam kylančios abejonės dėl šio juridinio asmens sudėties.

24

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

ADEPI, Ventanilla Única Digital ir DAMA ginčija pirmojo klausimo priimtinumą motyvuodamos tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nei Direktyvos 2001/29 nuostatos, nei bendrųjų Sąjungos teisės principų, kuriuos prašo išaiškinti.

26

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant vien į pirmojo klausimo formuluotę, tiesa, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas juo siekia, kad Teisingumo Teismas įvertintų nacionalinės teisės nuostatos suderinamumą su Sąjungos teise, šiuo atveju – Direktyva 2001/29 ir Sąjungos bendraisiais principais, bet nenurodo atitinkamų nuostatų ir principų. Teisingumo Teismas yra jau ne kartą nusprendęs, kad jam bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, jis neturi vertinti nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorci Sanitari del Maresme, C‑203/14, EU:C:2015:664, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Vis dėlto reikia priminti, kad pagal šią SESV 267 straipsnyje įtvirtintą bendradarbiavimo procedūrą Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju jam gali tekti performuluoti pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Šiuo tikslu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus minėtos teisės klausimus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad pagrindinė byla susijusi su Ispanijos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui rinkimo sistema, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktas prašymas panaikinti tam tikras Karaliaus dekreto 1398/2018, kuriuo įgyvendinamas Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnis, nuostatas, kuriose, be kita ko, numatyta įsteigti juridinį asmenį, įgaliotą administruoti kompensacijų už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemą. Direktyvoje 2001/29 yra tik viena nuostata, susijusi su tokia kompensacija, t. y. jos 5 straipsnio 2 dalies b punktas.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai remiasi aptariamą kompensaciją privalančių mokėti ir ją gaunančių asmenų lygybės principu, į kurį atsižvelgdamas jis turi išnagrinėti jam pateiktų ginčijamų nuostatų teisėtumą, ir nenurodo kito bendrojo Sąjungos teisės principo, kurį, jo nuomone, reikėtų aiškinti.

31

Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad pirmasis klausimas yra nepakankamai motyvuotas, kad Teisingumo Teismas negalėtų pateikti naudingo atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

32

Taigi šis klausimas yra priimtinas.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 27–30 punktuose, reikia suprasti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas ir vienodo požiūrio principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos juridiniam asmeniui, kurį įsteigė ir kontroliuoja intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos, yra patikėta administruoti atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją ir kompensacijos grąžinimo atvejus.

34

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, jog valstybės narės gali nustatyti 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės išimtis arba apribojimus, kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui.

35

Kaip matyti iš tos pačios direktyvos 35 ir 38 konstatuojamųjų dalių, jos 5 straipsnio 2 dalies b punktas rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą įtvirtinti specialią kompensacijos sistemą, kuri pradeda veikti tada, kai teisių turėtojams padaroma žalos, iš principo sukeliančios pareigą jiems „atlyginti“ arba „kompensuoti“ (2016 m. birželio 9 d. Sprendimo EGEDA ir kt., C‑470/14, EU:C:2016:418, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Kadangi Direktyvos 2001/29 nuostatose aiškiau neįvardijami atskiri teisingos kompensacijos sistemos elementai, valstybės narės turi didelę diskreciją juos nustatyti. Valstybės narės, be kita ko, turi nustatyti tokią kompensaciją turinčius mokėti asmenis, jos formą, mokėjimo tvarką ir dydį (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo EGEDA ir kt., C 470/14, EU:C:2016:418, 22 ir 23 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

37

Atsižvelgiant į praktinius sunkumus, kylančius siekiant nustatyti privačius naudotojus ir įpareigoti juos kompensuoti išimtinės atgaminimo teisės turėtojams daromą žalą, kad būtų finansuota teisinga kompensacija, valstybėms narėms leidžiama įtvirtinti „mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui“, kurį mokėtų ne suinteresuotieji privatūs asmenys, o subjektai, disponuojantys skaitmeninio atgaminimo įranga, prietaisais ar laikmenomis ir teisiškai ar faktiškai teikiantys šią atgaminimo įrangą, prietaisus ir laikmenas šiuo tikslu privatiems asmenims. Tokioje sistemoje mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui turi mokėti šia įranga disponuojantys asmenys. Tam tikromis sąlygomis valstybės narės gali nedarydamos skirtumo taikyti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui įrašų laikmenoms, kurias galima naudoti atgaminant, įskaitant atvejį, kai galutinis tokių laikmenų naudojimas nėra vienas iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytų atvejų (2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 31, 32 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

38

Kadangi tokia sistema leidžia mokesčio mokėtojams perkelti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui jį įtraukiant į aptariamos atgaminimo įrangos, prietaisų ar laikmenų kainą, galiausiai mokesčio našta tenka šią kainą mokančiam privačiam naudotojui, o tai atitinka Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje numatytą „deramą pusiausvyrą“, kuri turi būti užtikrinta tarp išimtinės atgaminimo teisės turėtojų ir saugomų objektų naudotojų interesų (2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Vis dėlto tokia sistema turi būti pagrįsta ne tik praktiniais sunkumais, pavyzdžiui, negalimumu nustatyti galutinių naudotojų, bet pagal ją mokestis neturi būti taikomas tiekiant atgaminimo įrangą, prietaisus ir laikmenas asmenims, kurie nėra fiziniai asmenys, akivaizdžiai ne kopijavimo asmeniniam naudojimui tikslais (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 45–47 punktus, taip pat 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 34–36 punktus).

40

Konkrečiai dėl sąlygos, susijusios su tokios sistemos netaikymu atgaminimo įrangą, prietaisus ir laikmenas tiekiant asmenims, kurie nėra fiziniai asmenys, akivaizdžiai ne kopijavimo asmeniniam naudojimui tikslais, iš esmės aplinkybė, kad toks mokestis gali būti grąžinamas tik galutiniam pirkėjui ir kad jis grąžinamas tik su sąlyga, kad šiuo tikslu būtų pateiktas prašymas už tokio mokesčio administravimą atsakingai organizacijai, atitinka teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų interesų „deramą pusiausvyrą“, kaip numatyta Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 53 punktą).

41

Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 38 punkte, gamintojams, platintojams ir mažmenininkams suteikta galimybė perkelti savo klientams sumokėtą kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui lemia tai, kad tokie ūkio subjektai šios finansinės naštos nepatiria. Siekiant užtikrinti, kad kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui našta galiausiai tektų tik galutiniams naudotojams, nurodytiems Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte, sistema, pagal kurią nustatomas toks mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui, turi užtikrinti, kad galutiniai naudotojai, perkantys atgaminimo įrangos, prietaisų ir laikmenų akivaizdžiai ne kopijavimo asmeniniam naudojimui tikslais, būtų atleisti nuo tokio mokesčio.

42

Be to, kai kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui rinkimo sistemoje numatyta, kad galutinis naudotojas gali būti atleistas nuo prievolės mokėti tokią kompensaciją, kai jis įsigyja atgaminimo įrangos, prietaisų ir laikmenų, pateikęs pažymą dėl atleidimo nuo prievolės, kuria iš esmės patvirtinama, kad jis įsigyja šiuos įrenginius akivaizdžiai ne kopijavimo asmeniniam naudojimui tikslais, šį mokestį tiekėjui sumokėjęs pardavėjas negali jo perkelti savo klientui, kai pateikiama minėta pažyma, tačiau turi turėti teisę prašyti organizacijos, atsakingos už šio mokesčio administravimą, jį grąžinti (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 55 punktas).

43

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėjama kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui rinkimo sistema skirta tam, kad būtų numatyta, jog iš principo galutiniai naudotojai privalo mokėti šią kompensaciją, kartu įtvirtinant procedūras, leidžiančias tam tikromis sąlygomis atleisti nuo minėtos prievolės mokėti kompensaciją, kai išduodama pažyma, arba grąžinti tokią kompensaciją.

44

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pateikė pirmąją klausimą, motyvuodamas tuo, kad aplinkybė, jog pažymas dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją išduodantį ir kompensacijas grąžinantį juridinį asmenį įsteigė ir kontroliuoja intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos, gali lemti tokio juridinio asmens interesų „pusiausvyros nebuvimą“ arba „asimetriją“, o tai gali prieštarauti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktui ir vienodo požiūrio principui.

45

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su reikalavimais, kylančiais iš šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto, teisė į mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui grąžinimą nefiziniams asmenims, kurie atgaminimo įrangos įsigyja akivaizdžiai ne kopijavimo asmeniniam naudojimui tikslais, turi būti veiksminga ir pernelyg neapsunkinti sumokėto mokesčio grąžinimo. Teisės į mokesčio susigrąžinimą taikymo sritis, veiksmingumas, galimybė ja naudotis, jos paskelbimas ir įgyvendinimo paprastumas turi leisti kompensuoti dėl mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemos galbūt sukurtus neatitikimus, kad būtų išspręsti konstatuoti praktiniai sunkumai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tas pats pasakytina apie pažymų dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją išdavimą, kai nacionalinės teisės aktuose taip pat numatyta tokia priemonė siekiant užtikrinti, kad tik minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytiems mokesčių mokėtojams iš tikrųjų tenka kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui našta.

46

Be to, pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punktą teisių turėtojų vardu kolektyvinio administravimo organizacijos surinktos pajamos už teisę į kompensaciją yra pajamos už autorių ir gretutinių teisių naudojimą. Tos pačios direktyvos 2 ir 26 konstatuojamosiose dalyse patikslinama, kad šias pajamas kolektyvinio administravimo organizacijos surenka, administruoja ir paskirsto teisių turėtojams.

47

Šiuo klausimu iš Direktyvos 2014/26 3 straipsnio a punkto matyti, kad kolektyvinio administravimo organizacija yra bet kuri organizacija, kurios vienintelis arba pagrindinis tikslas yra daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu ir jų naudai pagal teisės aktus, paskyrimą, licenciją ar bet kurį kitą susitarimą administruoti autorių teises arba gretutines teises; tokią organizaciją nuosavybės teise valdo arba kontroliuoja jos nariai. Kaip matyti iš Direktyvos 2014/26 14 konstatuojamosios dalies, iš esmės taip yra ir praktikoje. Galiausiai Direktyvos 2014/26 3 straipsnio d punkte patikslinta, kad tiek autorių ar gretutinių teisių turėtojai, tiek kitos kolektyvinio administravimo organizacijos gali būti kolektyvinio administravimo organizacijos nariai.

48

Darytina išvada, kad, kalbant apie kompensacijų už kopijavimą asmeniniam naudojimui administravimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, skirtingai nei šią kompensaciją turinčių mokėti asmenų atveju, toks administravimas pagal apibrėžtį yra užduotis, kuri gali būti pavesta kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijoms, kaip antai Intelektinės nuosavybės įstatyme nurodytoms intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijoms.

49

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šio sprendimo 45 punkte išdėstytus reikalavimus, reikia konstatuoti, kad tokio juridinio asmens, kaip numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, įsteigimas, siekiant administruoti atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokių kompensacijų grąžinimo atvejus, gali atitikti paprastumo ir veiksmingumo tikslą, kuris skirtas ir šią kompensaciją turintiems mokėti asmenims, ir tokie asmenys neatsiduria mažiau palankioje padėtyje nei ta, kuri būtų susiklosčiusi, jei tokio juridinio asmens nebūtų buvę, vien dėl to, kad atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos.

50

Vis dėlto nacionalinės teisės aktuose, kuriais nustatoma kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, turi būti numatytos procedūros, kuriomis, atsižvelgiant į šio sprendimo 45 punkte išdėstytus reikalavimus, užtikrinama, kad tik Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytiems asmenims iš tikrųjų tenka kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui našta.

51

Konkrečiai kalbant, valstybės narės negali numatyti tokios teisingos kompensacijos tvarkos, dėl kurios skirtingos ūkio subjektų, prekiaujančių panašiomis prekėmis, kurioms taikoma mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui išimtis, grupės arba skirtingos saugomų kūrinių naudotojų grupės būtų nepagrįstai vertinamos skirtingai (2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 45 punktas).

52

Šiems reikalavimams galėtų kilti pavojus, jei pagal nacionalinės teisės aktus juridiniam asmeniui, turinčiam įgaliojimus išduoti pažymas dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją arba grąžinti kaip kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui nepagrįstai sumokėtas sumas būtų suteikta diskrecija, dėl kurios kiekvieno šiais tikslais pateikto prašymo likimas priklausytų nuo atsitiktinių veiksnių, todėl šis juridinis asmuo, naudodamasis savo diskrecija, galėtų nepagrįstai apriboti teisę į atleidimą nuo prievolės mokėti kompensaciją arba į tokios kompensacijos grąžinimą. Iš tiesų, tikėtina, kad dėl tokios diskrecijos būtų pažeista derama teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų pusiausvyra, kurios siekiama Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje. Kompetentingas juridinis asmuo taip pat galėtų, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, diskriminuoti skirtingų kategorijų ūkio subjektus ar naudotojus, esančius panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje.

53

Priešingai, nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad pažymos dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui turi būti išduodamos, o kompensacijos grąžinamos laiku ir remiantis objektyviais kriterijais, nesusijusiais su asmens, atsakingo už šiuo tikslu pateiktų prašymų nagrinėjimą, diskrecijos teise, iš esmės gali tenkinti šio sprendimo 45 punkte nurodytus reikalavimus.

54

Be to, siekiant išvengti bet kokios tokio juridinio asmens šališkumo rizikos išduodant pažymas dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją ir grąžinant tokias kompensacijas ir dėl to užkirsti kelią deramos pusiausvyros tarp saugomų objektų teisių turėtojų ir naudotojų, kurios siekiama Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje, pažeidimui, būtina, kad tokio juridinio asmens sprendimus, kuriais atsisakoma išduoti tokią pažymą ar grąžinti kompensaciją, būtų galima apskųsti nepriklausomai teisminei ar neteisminei institucijai.

55

Nagrinėjamu atveju, atrodo, kad Karaliaus dekreto 1398/2018 10 ir 11 straipsniai įpareigoja juridinį asmenį, atsakingą už prašymų nagrinėjimą, per tiksliai nustatytą terminą išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją arba nustatyti, ar egzistuoja teisė į jos grąžinimą, kai pareiškėjas pateikia reikiamą identifikavimo informaciją ir pasirašo jam pateiktas deklaracijas. Be to, atrodo, kad šiuose straipsniuose numatyta galimybė apskųsti nepriklausomai institucijai, t. y. Kultūros ir sporto ministerijai, šio juridinio asmens sprendimus, kuriais atmetamas prašymas išduoti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją arba grąžinti tokią kompensaciją. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad šios nuostatos gali atitikti šio sprendimo 45 punkte nurodytus reikalavimus, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

56

Antra, Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytos išimtys turi būti taikomos laikantis vienodo požiūrio principo, įtvirtinto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Taigi šis principas negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama priskirti atleidimų nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokių kompensacijų grąžinimo administravimo veiklą asmeniui, atstovaujančiam kolektyviniams tokią kompensaciją gauti turinčių asmenų interesams. Atsižvelgiant į šią pareigą, kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui turinčių mokėti ir ją gaunančių asmenų teisinės situacijos yra visiškai skirtingos, todėl minėtas principas nebus pažeistas dėl to, kad jiems taikomos skirtingos teisės ir pareigos pagal kompensavimo už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemą.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas ir vienodo požiūrio principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos juridiniam asmeniui, kurį įsteigė ir kontroliuoja intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos, gali būti patikėtas atleidimo nuo prievolės mokėti kompensacijas už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokių kompensacijų grąžinimo atvejų administravimas, kai šiuose nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad pažymos dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją turi būti išduodamos, o kompensacijos grąžinamos laiku ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, kurie neleidžia šiam juridiniam asmeniui atmesti prašymo išduoti tokią pažymą ar grąžinti kompensaciją remiantis aplinkybėmis, susijusiomis su jo paties diskrecijos teise, ir kad šio juridinio asmens sprendimai atmesti tokį prašymą gali būti apskųsti nepriklausomai institucijai.

59

DAMA ginčija šio klausimo priimtinumą motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė nei Direktyvos 2001/29 nuostatos, nei bendrųjų Sąjungos teisės principų, kuriuos prašo išaiškinti.

60

Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 26–28 punktuose primintus principus ir motyvus, išdėstytus šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, šis argumentas neturi įtakos antrojo klausimo priimtinumui.

61

Be to, ADEPI ir Ventanilla Única Digital teigia, kad iš Intelektinės nuosavybės įstatymo 25 straipsnio 7 dalies b punkto ir Karaliaus dekreto 1398/2018 10 straipsnio nematyti, kad juridinis asmuo turi galimybę susipažinti su apskaitos informacija. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta situacija yra visiškai hipotetinė, todėl antrąjį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu.

62

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jeigu pateikti nacionalinių teismų klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą (2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Hewlett-Packard Belgium, C‑572/13, EU:C:2015:750, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Su Sąjungos teise susijusiems klausimams taikoma svarbumo prezumpcija, todėl nacionalinio teismo pateiktą prašymą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Hewlett-Packard Belgium, C‑572/13, EU:C:2015:750, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Be to, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, Teisingumo Teismo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo funkcijos yra aiškiai atskirtos ir tik pastarasis gali aiškinti nacionalinės teisės aktus. Todėl Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų. Iš tikrųjų laikydamasis Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimo taisyklių Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą (2019 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Spedidam, C‑484/18, EU:C:2019:970, 28 ir 29 punktai).

65

Iš šių aplinkybių matyti, kad ADEPI ir Ventanilla Única Digital pateikto nacionalinės teisės aiškinimo, susijusio su informacija, kurios juridinis asmuo turi teisę reikalauti, nepakanka šio sprendimo 63 punkte nurodytai svarbos prezumpcijai paneigti.

66

Be to, kadangi antrasis klausimas nesusijęs nė su vienu iš trijų atvejų, numatytų šio sprendimo 63 punkte primintoje jurisprudencijoje, reikia konstatuoti, kad jis yra priimtinas.

67

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas ir vienodo požiūrio principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų įsteigtas ir kontroliuojamas juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokios kompensacijos grąžinimo atvejus, gali prašyti suteikti jam galimybę susipažinti su informacija, būtina jam šiuo klausimu suteiktiems kontrolės įgaliojimams vykdyti, kai nėra galimybės ginčyti tokį jo prašymą remiantis nacionalinėje teisėje numatytu bendrovės sąskaitų slaptumu.

68

Pirma, svarbu pažymėti, kad galimybė prašyti informacijos, leidžiančios stebėti, ar tinkamai taikomos nacionalinės taisyklės dėl kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui, yra neatsiejama Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos išimties dalis.

69

Iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 35 konstatuojamosios dalies matyti, jog valstybėse narėse, kurios numatė kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, teisių turėtojai turėtų gauti teisingą kompensaciją, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi – be jų sutikimo – saugomais jų kūriniais ar kitais objektais. Be to, pagal to paties straipsnio 5 dalį įvedus kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį negali būti nepagrįstai pažeisti teisėti autorių teisių turėtojų interesai. Iš to darytina išvada, kad šiomis nuostatomis valstybei narei, kuri nacionalinėje teisėje numatė tokią kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, nustatyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, kadangi ši valstybė privalo, laikydamasi savo kompetencijos ribų, užtikrinti, kad bus realiai gaunama tokia kompensacija, skirta autoriams už patirtą žalą atlyginti, jei ši žala atsirado tos valstybės narės teritorijoje, nes kitaip šios nuostatos netektų praktinio veiksmingumo (2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Stichting de Thuiskopie, C‑462/09, EU:C:2011:397, 33 ir 34 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija, taip pat 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo EGEDA ir kt., C‑470/14, EU:C:2016:418, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Taigi sistemoje, kuri grindžiama vienašališkomis ūkio subjektų deklaracijomis, siekiant nustatyti tiek sumas, mokėtinas kaip kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, tiek pardavimus, kurių atveju tokia prievolė netaikoma, aplinkybė, kad už šios kompensacijos administravimą atsakingam subjektui suteikiama teisė kontroliuoti atitinkamų deklaracijų teisingumą, yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti veiksmingą minėtų kompensacijų surinkimą.

71

Vadinasi, asmuo, atsakingas už kompensacijų už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemos valdymą, turi, pirma, turėti galimybę patikrinti, ar įvykdytos sąlygos, būtinos norint gauti pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją. Jei atlikus tokį patikrinimą paaiškėja, kad šios sąlygos neįvykdytos, pareiga užtikrinti veiksmingą kompensacijų už kopijavimą asmeniniam naudojimui surinkimą reikalauja, kad šis juridinis asmuo galėtų apskaičiuoti ir surinkti pagal šią kompensaciją mokėtinas sumas nuo to momento, kai nebuvo ar nebėra tenkinamos pažymos dėl atleidimo nuo pareigos mokėti kompensaciją išdavimo sąlygos. Šiam juridiniam asmeniui būtų kliudoma vykdyti šias funkcijas, jei tikrinamas asmuo, remdamasis savo sąskaitų slaptumu, galėtų atsisakyti leisti susipažinti su šioms funkcijoms atlikti reikalinga apskaitos informacija.

72

Reikėtų pridurti, kad tai taip pat pasakytina apie asmenis, kurie nėra atleisti nuo kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui mokėjimo, pavyzdžiui, gamintojus, importuotojus ar platintojus, bet kurie gali perkelti tokią naštą savo klientui, jei šis neturi pažymos dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją, arba reikalauti juridinio asmens, kad šis grąžintų sumokėtą kompensaciją, kai jų klientas tokią pažymą turi. Iš tiesų juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti kompensacijų už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemą, turi turėti galimybę prašyti leisti susipažinti su duomenimis, leidžiančiais patikrinti įsigijimus ir pardavimus, kurių atveju mokama kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, ir įsigijimus ir pardavimus, kuriems ši kompensacija netaikoma.

73

Vis dėlto šie patikrinimai turi apimti tik tuos duomenis, kurie leidžia, pirma, patikrinti, ar įvykdytos atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją ar jos grąžinimo sąlygos, ir, antra, apskaičiuoti galimai mokėtinas sumas kaip kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui asmenų, kuriems netaikomas atleidimas nuo prievolės mokėti kompensaciją ar jos grąžinamas, kaip antai gamintojų, importuotojų ar platintojų, arba asmenų, nepagrįstai gavusių pažymą dėl atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją ar kuriems tokia kompensacija buvo nepagrįstai grąžinta, atveju. Be to, kadangi nagrinėjami duomenys yra konfidencialūs, juridinis asmuo ir administravimo organizacijos, kurios susipažįsta su tokiais duomenimis vykdydamos savo funkcijas, privalo išsaugoti jų konfidencialumą. Nagrinėjamu atveju atrodo, kad Karaliaus dekreto 1398/2018 12 straipsnio 1 dalimi siekiama nustatyti tokią pareigą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

74

Antra, dėl motyvų, analogiškų išdėstytiems šio sprendimo 56 ir 57 punktuose, vienodo požiūrio principas negali paneigti nuostatų, kaip antai Intelektinės nuosavybės įstatymo ir Karaliaus dekreto 1398/2018 nuostatos, susijusios su juridiniams asmenims suteiktomis prerogatyvomis administruojant atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir jos grąžinimo atvejus.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas ir vienodo požiūrio principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų įsteigtas ir kontroliuojamas juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti atleidimo nuo prievolės mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir tokios kompensacijos grąžinimo atvejus, gali prašyti suteikti galimybę susipažinti su informacija, būtina jam šiuo klausimu suteiktiems kontrolės įgaliojimams vykdyti, kai nėra galimybės ginčyti tokio jo prašymo remiantis nacionalinėje teisėje numatytu bendrovės sąskaitų slaptumu; toks juridinis asmuo privalo užtikrinti gautos informacijos konfidencialumą.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: