–

MA ir PB, atstovaujamų Rechtsanwalt A. Petzold,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos S. Lauper,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir G. von Rintelen,

1

Abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“), 27 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti nagrinėjant Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ginčus su MA, PB (byla C‑245/21) ir LE (byla C‑248/21) dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija; toliau – Tarnyba) priimtų sprendimų, kuriais šių asmenų prašymai suteikti prieglobstį buvo pripažinti nepriimtinais, konstatuota, kad nėra jų išsiuntimui prieštaraujančių pagrindų, nurodyta juos išsiųsti į Italiją ir uždrausta atvykti į šalį ir joje gyventi.

3

Reglamento „Dublinas III“ 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šio reglamento 27 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„3.   Sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad:

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas.“

5

To paties reglamento 28 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje numatyta:

„Kai asmuo sulaikomas pagal šį straipsnį, tas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas taip greitai kaip tik praktiškai įmanoma ir ne vėliau kaip per šešias savaites nuo netiesioginio ar tiesioginio kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti priėmimo [nuo netiesioginio ar tiesioginio kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti] arba nuo tada, kai skundas arba sprendimo peržiūrėjimas nebeturi sustabdomojo poveikio pagal 27 straipsnio 3 dalį.“

6

Šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   Prašytojas <…> iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo [nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti] arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.

<…>

2.   Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.“

7

Verwaltungsgerichtsordnung (Administracinių bylų teisenos kodeksas) 80 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valdžios institucija, kuri priėmė administracinį aktą, tam tikrais atvejais gali sustabdyti jo vykdymą, jei federaliniuose įstatymuose nenurodyta kitaip.

8

2019 m. lapkričio mėn. MA ir PB pateikė prašymus suteikti prieglobstį Vokietijoje.

9

Atlikus paiešką Eurodac sistemoje paaiškėjo, kad jie buvo neteisėtai atvykę į Italijos Respublikos teritoriją ir įregistruoti kaip tarptautinės apsaugos prašytojai šioje valstybėje narėje, todėl 2019 m. lapkričio 19 d. Tarnyba paprašė Italijos valdžios institucijų perimti MA ir PB savo žinion pagal reglamentą „Dublinas III“.

10

Italijos valdžios institucijos į šį prašymą perimti savo žinion neatsakė.

11

2020 m. sausio 22 d. sprendimu Tarnyba pripažino MA ir PB prašymus suteikti prieglobstį nepriimtinais, konstatavo, kad nėra jų išsiuntimui prieštaraujančių pagrindų, nurodė juos išsiųsti į Italiją ir uždraudė jiems atvykti į šalį ir gyventi joje.

12

2020 m. vasario 1 d. MA ir PB apskundė šį Tarnybos sprendimą kompetentingam Verwaltungsgericht (administracinis teismas, Vokietija). Be to, PB kartu su šiuo skundu pateikė prašymą sustabdyti minėto sprendimo vykdymą. 2020 m. vasario 11 d. šis prašymas buvo atmestas.

13

2020 m. balandžio 8 d. sprendimu Tarnyba, remdamasi Administracinių bylų teisenos kodekso 80 straipsnio 4 dalimi ir reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalimi, iki naujo nurodymo sustabdė nurodymų išsiųsti iš šalies vykdymą, motyvuodama tuo, kad, atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos raidą, įvykdyti MA ir PB perdavimo neįmanoma.

14

2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Verwaltungsgericht (administracinis teismas), į kurį buvo kreiptasi, panaikino Tarnybos 2020 m. sausio 22 d. sprendimą. Šis teismo sprendimas buvo grindžiamas tuo, jog, darant prielaidą, kad Italijos Respublika buvo atsakinga už MA ir PB prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą, ši atsakomybė perėjo Vokietijos Federacinei Respublikai pasibaigus reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje numatytam perdavimo terminui, nes šio termino eigos nenutraukė 2020 m. balandžio 8 d. Tarnybos priimtas sprendimas.

15

Vokietijos Federacinė Respublika dėl 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija).

16

2019 m. rugpjūčio mėn. LE pateikė prašymą suteikti prieglobstį Vokietijoje.

17

Atlikus paiešką Eurodac sistemoje paaiškėjo, kad 2017 m. birželio 7 d. jis buvo pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą Italijoje, todėl Tarnyba paprašė Italijos valdžios institucijų atsiimti LE pagal reglamentą „Dublinas III“.

18

Italijos valdžios institucijos patenkino šį prašymą dėl atsiėmimo.

19

Tarnyba pripažino LE prašymą suteikti prieglobstį nepriimtinu, konstatavo, kad nėra jo išsiuntimui prieštaraujančių pagrindų, nurodė jį išsiųsti į Italiją ir uždraudė jam atvykti į šalį ir gyventi joje.

20

2019 m. rugsėjo 11 d. LE apskundė šį Tarnybos sprendimą kompetentingam Verwaltungsgericht (administracinis teismas). Be to, kartu su šiuo skundu jis pateikė prašymą sustabdyti minėto sprendimo vykdymą. 2019 m. spalio 1 d. šis prašymas buvo atmestas.

21

2020 m. vasario 24 d. raštu Italijos valdžios institucijos informavo Vokietijos valdžios institucijas, kad dėl COVID-19 pandemijos perdavimas į Italiją ir iš jos pagal reglamentą „Dublinas III“ nebebus vykdomas.

22

2020 m. kovo 25 d. sprendimu Tarnyba, remdamasi Administracinių bylų teisenos kodekso 80 straipsnio 4 dalimi ir reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalimi, iki naujo nurodymo sustabdė nurodymo išsiųsti iš šalies vykdymą, motyvuodama tuo, kad, atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos raidą, įvykdyti LE perdavimo neįmanoma.

23

2020 m. gegužės 4 d. atmetęs antrąjį prašymą sustabdyti sprendimo dėl LE perdavimo vykdymą, Verwaltungsgericht (administracinis teismas), į kurį buvo kreiptasi, 2020 m. birželio 10 d. sprendimu panaikino šį sprendimą. Šis teismo sprendimas buvo grindžiamas panašiais motyvais, kaip ir šio sprendimo 14 punkte nurodytas sprendimas.

24

Vokietijos Federacinė Respublika dėl šio 2020 m. birželio 10 d. sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas).

25

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atveju jam paduoti skundai turi būti tenkinti, jei bus nustatyta, pirma, kad sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymas, grindžiamas faktiniu negalėjimu perduoti asmenį dėl COVID-19 pandemijos, patenka į reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, antra, kad dėl tokio sustabdymo gali būti nutrauktas šio reglamento 29 straipsnio 1 dalyje numatytas perdavimo terminas ir, trečia, kad šį perdavimo terminą leidžiama nutraukti net ir tuo atveju, jei teismas pirmiau atmetė prašymą sustabdyti aptariamo sprendimo dėl perdavimo vykdymą.

26

Šis nacionalinis teismas mano, kad nors pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad joje numatytas sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymas būtų siejamas su skundo pateikimu, ši nuostata taip pat galėtų būti taikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kadangi vyksta skundo dėl sprendimo dėl perdavimo nagrinėjimas, o negalėjimas įvykdyti išsiuntimo gali pagal Vokietijos teisę sukelti abejonių dėl šio sprendimo teisėtumo. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į šio reglamento tikslus ir atitinkamus susijusių asmenų bei valstybės narės interesus, kurių pusiausvyra turėtų būti užtikrinta atsižvelgiant į dabartines sveikatos apsaugos aplinkybes, susijusias su COVID-19 pandemija.

27

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, vienodai suformuluotus sujungtose bylose C‑245/21 ir C‑248/21:

28

2021 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

29

Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo, kad šiems prašymams priimti prejudicinį sprendimą būtų taikoma Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta pagreitinta procedūra.

30

Grįsdamas savo prašymą šis teismas pažymi, kad kelios valstybės narės atsisakė vykdyti perdavimą dėl COVID-19 pandemijos, todėl Tarnyba nuo 2020 m. kovo iki birželio mėn. priėmė sprendimus dėl sustabdymo 20000 atvejų, įskaitant 9303 atvejus, kuriais vyko teismo procesai.

31

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

32

Šiuo atveju 2021 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio sprendimo 29 punkte nurodyto prašymo.

33

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, taikytina ypatingos skubos atvejais (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs(Visavertis sveikatos draudimas), C‑247/20, EU:C:2022:177, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Taigi didelis asmenų ar teisinių situacijų, kuriems pateikti klausimai gali turėti įtakos, skaičius savaime negali būti išimtinė aplinkybė, galinti pateisinti pagreitintos procedūros taikymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Caruter, C‑642/20, EU:C:2022:308, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Todėl vien prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybe, kad daugelio tarptautinės apsaugos prašytojų padėtis buvo panaši į pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtį, negalima pateisinti šios procedūros taikymo.

36

Be to, nors šią procedūrą buvo galima pradėti esant išskirtinei krizinei situacijai, siekiant kuo greičiau pašalinti tinkamam ES prieglobsčio sistemos veikimui kenkiantį netikrumą (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Jafari, C‑646/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:138, 15 punktą ir 2017 m. vasario 15 d. nutarties Mengesteab, C‑670/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:120, 16 punktą), iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių nematyti, kad šios sistemos veikimas būtų labai apsunkintas, laukiant Teisingumo Teismo atsakymo į jam pateiktus klausimus.

37

Pirmuoju ir antruoju klausimais bylose C‑245/21 ir C‑248/21, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalis ir 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pastarojoje nuostatoje numatytas perdavimo terminas nutrūksta, kai valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi 27 straipsnio 4 dalimi, priima atšaukiamą sprendimą sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tuo pagrindu, kad sprendimo įvykdyti faktiškai neįmanoma dėl COVID-19 pandemijos.

38

Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atitinkamas asmuo atsakingai valstybei narei perduodamas kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal šio reglamento 27 straipsnio 3 dalį.

39

Pagal minėto reglamento 29 straipsnio 2 dalį, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei.

40

Nors šios nuostatos atskleidžia Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį užtikrinti greitą sprendimų dėl perdavimo vykdymą, tam tikrais atvejais šių sprendimų vykdymą galima sustabdyti.

41

Todėl pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad valstybės narės atitinkamiems asmenims suteiktų teisių gynimo priemonę, kuria gali būti sustabdytas tų asmenų atžvilgiu priimto sprendimo dėl perdavimo vykdymas.

42

Pagal šią nuostatą valstybės narės turi numatyti, pirma, kad sprendimo dėl perdavimo apskundimas suteiktų atitinkamam asmeniui teisę likti tą sprendimą priėmusioje valstybėje narėje, kol nagrinėjamas tas skundas, arba, antra, kad pateikus skundą dėl sprendimo dėl perdavimo jo vykdymas automatiškai būtų sustabdomas pagrįstam laikotarpiui, per kurį teismas priima sprendimą dėl skundžiamo sprendimo vykdymo sustabdymo, arba, trečia, kad atitinkamas asmuo turėtų galimybę pateikti skundą, kad sprendimo dėl perdavimo vykdymas būtų sustabdytas, kol nagrinėjamas skundas dėl to sprendimo.

43

Be to, reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas dėl šio sprendimo pateiktas skundas.

44

Tuo atveju, kai sprendimo dėl perdavimo vykdymas sustabdomas pagal šio reglamento 27 straipsnio 3 dalį, jo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perdavimo terminas skaičiuojamas ne nuo sutikimo patenkinti prašymą perimti savo žinion arba atsiimti gavimo, bet, nukrypstant nuo šio reglamento, nuo galutinio sprendimo dėl skundo dėl perdavimo sprendimo priėmimo.

45

Nors reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nenurodyta situacija, kylanti iš jo 27 straipsnio 4 dalies, kai sprendimo dėl perdavimo vykdymas sustabdomas kompetentingų institucijų sprendimu, vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į minėto reglamento 28 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje ir 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje vartojamų sąvokų panašumą ir į tai, kad abiem šiomis nuostatomis siekiama nustatyti laikotarpį, per kurį turi būti įvykdytas perdavimas, minėtos nuostatos turi būti aiškinamos vienodai (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Khir Amayry, C‑60/16, EU:C:2017:675, 70 punktą).

46

Tokiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas dėl reglamento „Dublinas III“ 28 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos jau yra nusprendęs, kad perdavimo termino eigos pradžios atidėjimas tais atvejais, kai sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal šio reglamento 27 straipsnio 3 dalį, yra susijęs su tuo, kad tol, kol tęsiasi sprendimo perduoti apskundimo stabdomasis poveikis, praktiškai neįmanoma įvykdyti perdavimo, nes šiuo tikslu numatytas jo terminas gali būti pradedamas skaičiuoti tik tuomet, kai dėl būsimo perdavimo įvykdymo iš principo yra sutarta ir lieka tik nustatyti perdavimo būdus – nuo datos, kurią šis stabdomasis poveikis pasibaigia (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Khir Amayry, C‑60/16, EU:C:2017:675, 55 punktą).

47

Kai sprendimo dėl perdavimo vykdymas sustabdomas, kol bus išnagrinėtas dėl jo pateiktas skundas, kompetentingos institucijos pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalį priimtu sprendimu, atitinkamo asmens, kurio atžvilgiu priimtas minėtas sprendimas, padėtis visais atžvilgiais yra panaši į asmens, kurio skundas turi stabdomąjį poveikį pagal įstatymą arba teismo sprendimą pagal minėto reglamento 27 straipsnio 3 dalį, padėtį (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Khir Amayry, C‑60/16, EU:C:2017:675, 68 punktą).

48

Be to, jeigu reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad, kompetentingai institucijai pasinaudojus šio reglamento 27 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe, terminas įvykdyti perdavimą taip pat turi būti pradedamas skaičiuoti nuo sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba jį atsiimti gavimo, pastarosios nuostatos veiksmingumas smarkiai sumažėtų, nes ja negalėtų būti remiamasi be rizikos sukliudyti įvykdyti tokį perdavimą per minėtame reglamente nustatytus terminus (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Khir Amayry, C‑60/16, EU:C:2017:675, 71 punktą).

49

Taigi reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalis, kaip ir jo 28 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai apskundus sprendimą dėl perdavimo jo vykdymas sustabdomas pagal šio reglamento 27 straipsnio 4 dalį, perdavimo terminas skaičiuojamas nuo galutinio sprendimo dėl šio skundo priėmimo, todėl sprendimas dėl perdavimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo galutinio sprendimo dėl šio skundo priėmimo.

50

Vis dėlto tokią išeitį galima pasirinkti tik tuo atveju, jei kompetentingos institucijos sprendimą dėl sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymo priėmė neperžengdamos reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalies taikymo srities ribų.

51

Siekiant nustatyti šios taikymo srities ribas, reikia atsižvelgti ne tik į šios nuostatos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Autoriteit Persoonsgegevens, C‑245/20, EU:C:2022:216, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Šiuo klausimu visų pirma reikia pabrėžti, kad, kaip nurodyta generalinio advokato išvados 50 ir 51 punktuose, iš pačios reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, kad šios nuostatos taikymas yra glaudžiai susijęs su atitinkamo asmens skundo dėl sprendimo dėl perdavimo pateikimu, nes šios institucijos gali sustabdyti vykdymą, „kol nagrinėjamas jo skundas“.

53

Antra, dėl šio reglamento 27 straipsnio 4 dalies konteksto reikia pažymėti, kad ši nuostata įtvirtinta reglamento VI skyriaus IV skirsnyje „Procedūrinės garantijos“.

54

Be to, ši nuostata įtvirtinta straipsnyje „Teisės gynimo priemonės“ ir išdėstyta po dalies, skirtos apskųstam sprendimui dėl perdavimo sustabdyti; toliau nurodyta, kad valstybės narės gali leisti kompetentingoms institucijoms sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tais atvejais, kai jo sustabdymas pateikus skundą nėra numatytas nei įstatyme, nei teismo sprendime.

55

Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 49 punkte, iš reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies sąsajos matyti, kad taip suteiktas stabdomasis poveikis privalomai pasibaigia priėmus galutinį sprendimą dėl skundo dėl perdavimo sprendimo, nes to 29 straipsnio 1 dalies nuostatos nereglamentuoja perdavimo termino skaičiavimo tuo atveju, kai kompetentingos institucijos panaikina sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymą dar neišnagrinėjus skundo dėl šio sprendimo arba vėliau.

56

Trečia, iš reglamento „Dublinas III“ 4 ir 5 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama tiek valstybėms narėms, tiek atitinkamiems asmenims nustatyti aiškų ir veiksmingą, objektyviais ir teisingais kriterijais grindžiamą būdą greitai nustatyti valstybę narę, atsakingą už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti tokios apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 58 punktas).

57

Šiam spartumo siekiui įgyvendinti Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė kelis perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūrų, vykdomų pagal reglamentą „Dublinas III“, imperatyvius terminus, kuriais siekiama užtikrinti, jog šios procedūros bus įgyvendintos be nepagrįsto vėlavimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo X ir X, C‑47/17 ir C‑48/17, EU:C:2018:900, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Konkrečiai kalbant, reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu šešių mėnesių perdavimo terminu norima užtikrinti, kad atitinkamas asmuo iš tiesų kuo greičiau būtų perduotas valstybei narei, atsakingai už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir kartu, atsižvelgiant į sudėtingą praktinę pusę ir į organizacines tokio asmens perdavimo problemas, palikti abiem suinteresuotosioms valstybėms narėms laiko, reikalingo šio perdavimo vykdymui suderinti, o visų pirma prašančiajai valstybei narei nustatyti perdavimo vykdymo tvarką (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 59 punktą).

59

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, pagal šio reglamento 27 straipsnio 4 dalį sustabdžius sprendimo dėl perdavimo vykdymą, perdavimo terminas nutrūksta, jei ši nuostata būtų aiškinama kaip suteikianti valstybėms narėms galimybę leisti kompetentingoms institucijoms sustabdyti sprendimų dėl perdavimo vykdymą tiesiogiai su atitinkamo asmens teismine gynyba nesusijusiu pagrindu, tuomet kiltų pavojus, kad šio reglamento 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas perdavimo terminas taptų visiškai neveiksmingas, pasikeistų iš reglamento „Dublinas III“ kylantis valstybių narių pareigų pasidalijimas, o tarptautinės apsaugos prašymai būtų nagrinėjami gerokai ilgiau.

60

Atsižvelgiant į tai, taip pat reikėtų priminti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino atitinkamiems asmenims garantuojamos teisminės gynybos paaukoti dėl reikalavimo skubiai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus; priešingai, šiuo reglamentu jis labai išplėtojo pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo sukurtą atsakingos valstybės narės nustatymo sistemą (Dublino sistema) šiems asmenims taikomas procedūrines garantijas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash, C‑63/15, EU:C:2016:409, 57 punktą).

61

Todėl reikia konstatuoti, kad kompetentingos institucijos pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalį gali sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tik tuo atveju, kai su šiuo vykdymu susijusios aplinkybės rodo, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens teisminę gynybą, jam turi būti leista likti šį sprendimą priėmusios valstybės narės teritorijoje, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl šio skundo.

62

Tuo remiantis darytina išvada, kad atšaukiamo sprendimo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tuo pagrindu, kad toks vykdymas faktiškai neįmanomas dėl COVID-19 pandemijos, negalima priimti pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalį, nes šis pagrindas tiesiogiai nesusijęs su atitinkamo asmens teismine gynyba.

63

Šios išvados nepaneigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Vokietijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, kad iš Vokietijos teisės matyti, jog nesant faktinės galimybės įvykdyti sprendimo dėl perdavimo šis gali tapti neteisėtas.

64

Viena vertus, tai, kad sprendimas sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą gali būti atšauktas, nereiškia, kad buvo nurodyta sustabdyti vykdymą, kol nagrinėjamas skundas dėl sprendimo dėl perdavimo, siekiant užtikrinti atitinkamo asmens teisminę gynybą, nes negalima atmesti galimybės, kad minėtas atšaukimas bus panaikintas, kol nagrinėjamas šis skundas.

65

Kita vertus, reikia pabrėžti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė, jog faktinis negalėjimas vykdyti sprendimo dėl perdavimo laikytinas pakankama priežastimi nutraukti ar sustabdyti reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą perdavimo terminą.

66

Teisės aktų leidėjas į šį reglamentą neįtraukė jokios bendro pobūdžio nuostatos dėl tokio nutraukimo ar sustabdymo.

67

Be to, kalbant apie tam tikrus dažnai pasitaikančius atvejus, kai faktiškai neįmanoma įvykdyti sprendimo dėl perdavimo, pažymėtina, kad minėto reglamento 29 straipsnio 2 dalyje teisės aktų leidėjas apsiribojo nuostata, kad perdavimo terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienų metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

68

Vis dėlto šioje nuostatoje numatytas ne perdavimo termino nutraukimas ar sustabdymas, o jo pratęsimas; be to, reikėtų priminti, kad šis pratęsimas yra išimtinio pobūdžio, todėl turi būti aiškinamas siaurai, vadinasi, jo negalima pagal analogiją taikyti kitais atvejais, kai sprendimo dėl perdavimo įvykdyti neįmanoma (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 60 punktą ir 2022 m. kovo 31 d. Sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl ir kt. (Prieglobsčio prašytojo hospitalizavimas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje), C‑231/21, EU:C:2022:237, 54 ir 56 punktus).

69

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas šešių mėnesių perdavimo terminas turi būti taikomas tais atvejais, kai atitinkamo asmens negalima perduoti dėl jo sveikatos būklės (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 89 punktą) arba dėl to, kad asmuo yra priverstinai hospitalizuotas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 31 d. Sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl ir kt. (Prieglobsčio prašytojo hospitalizavimas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje), C‑231/21, EU:C:2022:237, 62 punktą).

70

Taigi kompetentingos institucijos negali pagrįstai remtis nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka tuomet, kai faktiškai neįmanoma įvykdyti sprendimo dėl perdavimo, kad pateisintų reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalies taikymą ir taip užkirstų kelią taikyti perdavimo terminą – jį, siekiant užtikrinti greitą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, įtvirtina to reglamento 29 straipsnio 1 dalis.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus sujungtose bylose C‑245/21 ir C‑248/21 reikia atsakyti, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 4 dalis ir 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip: pastarojoje nuostatoje numatytas perdavimo terminas nenutrūksta, kai valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi 27 straipsnio 4 dalimi, priima atšaukiamą sprendimą sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tuo pagrindu, kad sprendimo įvykdyti faktiškai neįmanoma dėl COVID-19 pandemijos.

72

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą sujungtose bylose C‑245/21 ir C‑248/21 į pirmąjį ir antrąjį klausimus, šiose bylose nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą, nes nacionalinis teismas jį pateikė darydamas prielaidą, kad į minėtus pirmąjį ir antrąjį klausimus bus atsakyta teigiamai.

73

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 27 straipsnio 4 dalis ir 29 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pastarojoje nuostatoje numatytas perdavimo terminas nenutrūksta, kai valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi 27 straipsnio 4 dalimi, priima atšaukiamą sprendimą sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą tuo pagrindu, kad sprendimo įvykdyti faktiškai neįmanoma dėl COVID-19 pandemijos.