–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos, N. Grünberg ir M. Kriisa,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo ir M. J. Ruiz Sánchez,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, L. Grønfeldt ir E. Randvere,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 15 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Estijoje gyvenančio Moldovos piliečio I. L., kuriam skirtas priimtas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos, ir Politsei- ja Piirivalveamet (Policijos ir sienų apsaugos tarnyba, Estija, toliau – PPA) ginčą dėl sprendimo, kuriuo PPA nurodė sulaikyti I. L., motyvuodama tuo, kad kyla realus pavojus, jog jis gali padaryti nusikalstamą veiką, dėl kurios nustatymo ir nubaudimo išsiuntimo procesas gali tapti žymiai sudėtingesnis.

3

Direktyvos 2008/115 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 7 punkte pasislėpimo pavojus apibrėžiamas kaip situacija, kai „esama priežasčių, kurios grindžiamos teisėje apibrėžtais konkrečiais kriterijais, manyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam turi būti taikoma grąžinimo tvarka, gali pasislėpti“.

5

Šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka[,] tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [procedūrą] (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.“

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1998 m. spalio 21 d.väljasõidukukukohustuse ja sissesõidukelu seadus (Įstatymas dėl įpareigojimo išvykti iš šalies ir draudimo atvykti į šalį) (RT I 1998, 98, 1575) (toliau – VSS) 68 straipsnis „Pavojus, kad užsienietis pasislėps“ suformuluotas taip:

„Priimant įsakymą išvykti iš šalies arba sulaikant užsienietį vertinamas pavojus, ar jis pasislėps. Esama pavojaus, kad užsienietis pasislėps, jeigu:

7

VSS 15 straipsnyje „Užsieniečio sulaikymas ir išsiuntimo priemonė“ nustatyta:

„(1)   Užsienietis gali būti sulaikytas pagal tolesnį 2 punktą, jei šiame įstatyme numatytos priežiūros priemonės negali būti veiksmingai taikomos. Sulaikymas turi atitikti proporcingumo principą, ir kiekvienu atveju privaloma atsižvelgti į su užsieniečiu susijusias reikšmingas aplinkybes.

(2)   Užsienietis gali būti sulaikytas, jei, taikant šiame įstatyme numatytas priežiūros priemones, neužtikrinama, kad bus veiksmingai įvykdytas įpareigojimas išvykti iš šalies, visų pirma kai:

<…>“

8

I. L. yra Moldovos pilietis, kuris gyveno Estijoje pasinaudojęs vizų režimo išimtimi.

9

2020 m. spalio 12 d. jis buvo sulaikytas įtarus, kad savo partnerei ir dar vienai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir sutrikdė sveikatą.

10

2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas, Estija) pripažino I. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, kvalifikuojamą kaip kūno sužalojimas, ir skyrė vienų metų vieno mėnesio ir 28 dienų laisvės atėmimo bausmę, vykdymą atidedant dvejiems metams. Šis teismas nurodė paleisti I. L. į laisvę.

11

Tą pačią dieną PPA pirma laiko nutraukė I. L. buvimą Estijos teritorijoje ir Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) patalpose nurodė jį sulaikyti. PPA šį sprendimą grindė „pavojumi, kad jis pasislėps“, kaip tai suprantama pagal VSS 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Sulaikymo protokole nurodyta, kad atitinkamas asmuo buvo sulaikytas atsižvelgiant į jo požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir jo elgesį po nuosprendžio priėmimo. PPA teigimu, šiomis aplinkybėmis buvo priežasčių manyti, kad atitinkamas asmuo, nepaisant pažado išvykti savanoriškai ir prašymo priimti įsakymą dėl savanoriško išvykimo, gali slėptis, kad nebūtų išsiųstas.

12

PPA taip pat išsiuntė I. L. įpareigojimą išvykti iš Estijos teritorijos tuo pagrindu, kad jis joje gyveno neteisėtai.

13

2020 m. spalio 15 d. nutartimi patenkinęs PPA prašymą, Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas, Estija) leido apgyvendinti I. L. sulaikymo centre iki jo išsiuntimo dienos, tačiau šis sulaikymas negalėjo būti pratęstas po 2020 m. gruodžio 15 d.

14

2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) atmetė I. L. pateiktą skundą dėl Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas) nutarties panaikinimo.

15

2020 m. lapkričio 23 d. I. L. buvo išsiųstas į Moldovą.

16

I. L. pateikė Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) kasacinį skundą dėl Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nutarties panaikinimo ir jo sulaikymo pripažinimo neteisėtu. Apeliaciniame skunde I. L. patikslino, kad būtų pagrįsta PPA pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, jei Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) priimtų sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad jo sulaikymas neteisėtas.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas tik leidimo sulaikyti I. L. klausimas.

18

Priešingai, nei vertina PPA, šis teismas mano, kad nebuvo galima nurodyti sulaikyti I. L., remiantis „pavojumi, kad jis pasislėps“, kaip tai suprantama pagal VSS 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Šiuo klausimu minėtas teismas konstatuoja, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis netenkinama nė vienas iš šio įstatymo 68 straipsnyje išvardytų atvejų, kurių dalykas yra apibrėžti pasislėpimo pavojaus sąvoką.

19

Konkrečiai dėl VSS 68 straipsnio 4 punkte nustatyto kriterijaus, kuris susijęs su baudžiamuoju nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jis reiškia, jog buvo priimtas galutinis sprendimas; nuosprendis dėl I. L. kaltės tapo galutinis tik po to, kai Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas) priėmė sprendimą leisti jį sulaikyti.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad sulaikymas taip pat negalėjo būti grindžiamas VSS 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais, kurie atitinkamai susiję su nebendradarbiavimu ir grįžimui būtinų dokumentų neturėjimu.

21

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad I. L. sulaikymo teisėtumas priklauso nuo to, ar VSS 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąrašas yra išsamus.

22

Pagal pirmąjį aiškinimą VSS 15 straipsnio 2 dalyje išsamiai nurodyti trys sulaikymo pagrindai. Kadangi I. L. situacija neatitinka nė vieno iš šių trijų pagrindų, sulaikymas turi būti laikomas neteisėtu.

23

Pagal antrąjį aiškinimą minėti pagrindai nurodyti neišsamiai, jais tik apibūdinamas bendras kriterijus, t. y. pavojus, kad išsiuntimas iš šalies nebus veiksmingai vykdomas, kuris išplaukia iš VSS 15 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis iš tikrųjų galėtų kilti toks pavojus, nes iš tiesų gali būti, kad I. L. stengtųsi išspręsti konfliktą, kilusį tarp jo ir jo buvusios sugyventinės, ir tokiu atveju padarytų naują nusikalstamą veiką. Tačiau, teismui konstatavus tokią nusikalstamą veiką ir paskyrus už ją bausmę, o prireikus ir įvykdžius paskirtą bausmę, jo išsiuntimo vykdymas būtų atidėtas neribotam laikui.

25

Šiam teismui kyla klausimas dėl tokio aiškinimo atitikties Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 daliai.

26

Konkrečiai kalbant, šiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad pagal ją leidžiama sulaikyti remiantis pirma nurodytu bendruoju kriterijumi, t. y. pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas, ar turi būti tenkinamas vienas iš dviejų šioje nuostatoje aiškiai išvardytų pagrindų.

27

Šiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kai kyla realus pavojus, kad šis asmuo, būdamas laisvėje, prieš išsiuntimą padarys nusikalstamą veiką ir tuomet dėl šios veikos tyrimo ir paskirtos sankcijos gali būti daug sunkiau įvykdyti išsiuntimą?“

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei leidžiama nurodyti sulaikyti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį remiantis vien bendruoju kriterijumi, susijusiu su pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas, jei netenkinamas vienas iš konkrečių sulaikymo pagrindų, numatytų ir aiškiai apibrėžtų šią nuostatą perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose.

29

Remdamasis Teisingumo Teismui pateiktais paaiškinimais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis netenkinamas nė vienas iš VSS 15 straipsnio 2 dalyje, kuria į Estijos teisę perkeliama Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis, numatytų konkrečių sulaikymo pagrindų, pagrįstų atitinkamai pasislėpimo pavojaus buvimu, bendradarbiavimo pareigos nevykdymu ir grįžimui reikalingų dokumentų nebuvimu. Tačiau šis teismas mano, kad pateiktame klausime nurodytas bendrasis kriterijus, t. y. pavojus, jog išsiuntimas iš šalies nebus veiksmingai vykdomas, yra tenkinamas, nes buvo realus pavojus, jog atitinkamas asmuo padarys nusikalstamą veiką, dėl kurios nustatymo ir bausmės išsiuntimas galėjo būti atidėti neribotam laikui.

30

Reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį sulaikyti atitinkamą asmenį leidžiama tik siekiant „pareng[ti] grąžinimą ir (arba) vykdyti išsiuntimo [procedūrą]“.

31

Teisingumo Teismas šiuo klausimu patikslino, kad tik tuo atveju, kai, įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, sprendimo grąžinti išsiunčiant vykdymui gali kilti pavojus dėl atitinkamo asmens elgesio, valstybės narės gali apriboti jo laisvę ir jį sulaikyti (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Vadinasi, kai neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį nurodoma sulaikyti siekiant išsiųsti, šis sulaikymas turi būti skirtas tik grąžinimo procedūros veiksmingumui užtikrinti ir juo nesiekiama jokio baudžiamojo tikslo (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 38 punktas).

33

Taigi sulaikymo priemonė, kurią valstybė narė priėmė remdamasi nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis, turi atitikti bendrąjį kriterijų, susijusį su pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas.

34

Vis dėlto tai nereiškia, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama taip, kad bendrasis kriterijus pats savaime nustato sulaikymo pagrindą ir leidžia valstybei narei taikyti sulaikymo priemonę remiantis vien šiuo pagrindu.

35

Iš tiesų Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyti du sulaikymo pagrindai, pagrįsti, pirma, šios direktyvos 3 straipsnio 7 punkte apibrėžto pasislėpimo pavojaus buvimu ir, antra, aplinkybe, kad atitinkamas asmuo vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo procedūros arba tam trukdo.

36

Žinoma, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 30–34 punktuose, iš Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio, būtent iš žodžių „visų pirma“, matyti, kad šie du motyvai nėra nurodyti išsamiai. Todėl valstybės narės gali numatyti ir kitus specialius sulaikymo pagrindus, papildydamos šioje nuostatoje aiškiai numatytus du pagrindus.

37

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti papildomų sulaikymo pagrindų yra griežtai apribota tiek pačioje Direktyvoje 2008/115 įtvirtintais reikalavimais, tiek reikalavimais, kylančiais iš pagrindinių teisių, visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę.

38

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip priminta šio sprendimo 30–33 punktuose, sulaikymo priemonę gali būti nurodyta taikyti tik tuo atveju, kai sprendimas grąžinti išsiunčiant gali būti nevykdomas dėl atitinkamo asmens elgesio, ir ja turi būti siekiama vienintelio tikslo – užtikrinti grąžinimo procedūros veiksmingumą.

39

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad šį reikalavimą atitinka bendrasis kriterijus, kaip antai nurodytasis pateiktame klausime, susijęs su pavojumi, kad išsiuntimas iš šalies nebus veiksmingai vykdomas.

40

Antra, sulaikymo taikymas išsiuntimo tikslu turėtų būti ribojamas ir atitikti proporcingumo principą, kaip tai patvirtina ir Direktyvos 2008/115 16 konstatuojamoji dalis.

41

Reikia priminti, kad Direktyva 2008/115 siekiama suformuoti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, visapusiškai laikantis pagrindinių teisių ir gerbiant atitinkamų asmenų orumą (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Taigi bet koks pagal šią direktyvą taikomas sulaikymas yra griežtai reglamentuotas jos IV skyriaus nuostatose, kad būtų užtikrinta, viena vertus, taikomų priemonių ir siekiamų tikslų proporcingumas ir, kita vertus, atitinkamų trečiųjų šalių piliečių pagrindinės teisės (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Darytina išvada, kad valstybės narės numatytas papildomas sulaikymo pagrindas jokiu būdu negali būti susijęs su situacija, kai pakanka taikyti švelnesnes prievartos priemones, visų pirma atitinkančias pagrindines atitinkamų asmenų teises, kad būtų užtikrintas grąžinimo procedūros veiksmingumas.

44

Konkrečiau kalbant apie reikalavimus, kylančius iš Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę apsaugos, reikia remtis 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor (C‑528/15, EU:C:2017:213).

45

Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31), 28 straipsnyje, pagal kurį leidžiama prašytoją sulaikyti siekiant užtikrinti perdavimo procedūras, jeigu egzistuoja didelis pavojus, kad prašytojas gali pasislėpti, numatytas pagrindinės teisės į laisvę apribojimas (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 36 punktas).

46

Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį leidžiant sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka, siekiant pasirengti grąžinimui ir (arba) išsiųsti, irgi numatytas Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę apribojimas.

47

Šiuo klausimu iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies matyti, kad bet koks šios teisės įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, nekeisti šios teisės esmės ir nepažeisti proporcingumo principo. Kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka tas, kurios garantuojamos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – EŽTK), Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje šiuo atžvilgiu nustatyta, kad jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje, ir kartu patikslinama, kad Sąjungos teisėje galima numatyti didesnę apsaugą. Taigi aiškinant Chartijos 6 straipsnį reikia atsižvelgti į EŽTK 5 straipsnį, kaip nustatantį minimalią apsaugą (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 37 punktas).

48

Dėl reikalavimų, kuriuos turi atitikti teisės į laisvę apribojimo teisinis pagrindas, Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 21 d. EŽTT sprendimą Del Río Prada prieš Ispaniją (CE:ECHR:2013:1021JUD004275009), pažymėjo, jog tam, kad nacionalinis įstatymas, kuriuo leidžiama atimti laisvę, atitiktų Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis turi būti pakankamai prieinamas, tikslus ir jo taikymą galima numatyti siekiant išvengti bet kokios savivalės pavojaus (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 38 punktas ir šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo JZ (Laisvės atėmimo bausmė draudimo atvykti atveju), C‑806/18, EU:C:2020:724, 41 punktą).

49

Pastaruoju klausimu Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad Chartijos 6 straipsnyje ir EŽTK 5 straipsnyje nustatytų laisvės garantijų tikslas pirmiausia yra asmens apsauga nuo savivalės. Tam, kad taikoma laisvės atėmimo priemonė atitiktų šį tikslą, reikia, kad ji nebūtų siejama su jokiu valdžios institucijų nesąžiningumo ar apgaulės elementu (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 39 punktas ir šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 12 d. Sprendimo JZ (Laisvės atėmimo bausmė draudimo atvykti atveju), C‑492/18 PPU, EU:C:2019:108, 59 punktą).

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiosios šalies piliečio, kuriam taikomos grąžinimo procedūros, teisė į laisvę smarkiai ribojama, todėl sulaikymas siejamas su griežtomis garantijomis, t. y. turi būti teisinis pagrindas, aiškumas, nuspėjamumas, prieinamumas ir apsauga nuo savivalės (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 40 punktas).

51

Šiuo atveju, kiek tai susiję su teisinio pagrindo reikalavimu, reikia konstatuoti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis teisės į laisvę apribojimas grindžiamas VSS 15 straipsniu, t. y. nacionalinės teisės akto nuostata, kuria įgyvendinama Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis.

52

Tai nurodžius, reikia kelti klausimą dėl kitų pirmiau nurodytų garantijų laikymosi nagrinėjamu atveju, kai atitinkamas asmuo sulaikytas remiantis vien bendru kriterijumi, susijusiu su pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas, ir nesiremiama nė vienu iš šioje nacionalinės teisės nuostatoje numatytų specialių sulaikymo pagrindų.

53

Remiantis šio sprendimo 47–49 punktuose priminta jurisprudencija, šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad atitinkamų valdžios institucijų turima individuali diskrecija turi atitikti tam tikras iš anksto nustatytas ribas. Todėl būtina, kad sulaikymo pagrindą apibrėžiantys kriterijai būtų aiškiai nustatyti privalomąją galią turinčiu aktu, kurio taikymą galima numatyti (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 42 punktą).

54

Tačiau reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodė Europos Komisija, bendrasis kriterijus, susijęs su pavojumi, kad išsiuntimas iš šalies nebus veiksmingai vykdomas, neatitinka aiškumo, nuspėjamumo ir apsaugos nuo savivalės reikalavimų. Iš tiesų dėl to, kad šis kriterijus nėra tikslus, visų pirma kiek tai susiję su aplinkybių, į kurias kompetentingos nacionalinės institucijos turi atsižvelgti vertindamos pavojaus, kuriuo jis grindžiamas, buvimą, nustatymu, toks kriterijus neleidžia atitinkamiems asmenims pakankamai tiksliai numatyti, kokiais atvejais jie gali būti sulaikyti. Dėl tų pačių priežasčių toks kriterijus nesuteikia šiems asmenims tinkamos apsaugos nuo savivalės.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei neleidžiama nurodyti sulaikyti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį remiantis vien bendruoju kriterijumi, susijusiu su pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas, jei netenkinamas vienas iš konkrečių sulaikymo pagrindų, numatytų ir aiškiai apibrėžtų šią nuostatą perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją valstybei narei neleidžiama nurodyti sulaikyti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį remiantis vien bendruoju kriterijumi, susijusiu su pavojumi, kad išsiuntimas nebus veiksmingai vykdomas, jei netenkinamas vienas iš konkrečių sulaikymo pagrindų, numatytų ir aiškiai apibrėžtų šią nuostatą perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose.