–

Towarzystwo Ubezpieczeń Ż S.A., atstovaujamos radcy prawni A. Ciechowicz-Jaworska ir B. Ślażyński,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos S. Šindelková, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello stato G. Santini,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 5 straipsnio ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22) 2 straipsnio d punkto ir 3 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant K. D. ir Towarzystwo Ubezpieczeń Ż S.A.X (toliau – TUŻ) ginčą dėl draudimo įmokų, sumokėtų pagal grupinę su investicinio fondo vienetais susietą gyvybės draudimo sutartį (toliau – grupinė unit-linked sutartis), prie kurios prisijungė K. D., grąžinimo.

3

Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. <…>“

4

2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (OL L 345, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 3), kuri nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo panaikinta ir pakeista 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009, p. 1), iš dalies pakeistos 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/58/ES (OL L 341, 2013, p. 1), 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent III priedo A dalyje nurodyta informacija.“

5

Direktyvos 2005/29 7 ir 9 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

6

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

7

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.

2.   Ši direktyva nepažeidžia [taikoma nedarant poveikio] sutarčių teisės [-ei], ypač taisyklių [-ėms] dėl sutarties galiojimo, sudarymo arba padarinių.“

8

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

<…>

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

<…>“

9

Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

2.   Klaidinančiu informacijos neatskleidimu, atsižvelgiant į 1 dalyje numatytus klausimus, taip pat laikomas prekybininko vykdomas 1 dalyje nurodytos esminės informacijos nuslėpimas arba jos pateikimas neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba komercinės veiklos komercinio tikslo, jeigu jis neaiškus iš konteksto, nenurodymas, ir kai dėl to abiem atvejais vidutinis vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms jis nebūtų priėmęs.

<…>

5.   Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą arba prekybą, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas II priede, laikomi esminiais.“

10

Šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Kad šios direktyvos nuostatų būtų laikomasi vartotojų interesais, valstybės narės užtikrina pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla.“

11

Šio direktyvos 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės numato sankcijas už nacionalinių nuostatų, priimtų taikant šią direktyvą, pažeidimus ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti jų vykdymą. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.“

12

Pagal tos pačios direktyvos II priedą prie informacijos, kuri laikoma esmine, kaip apibrėžta jos 7 straipsnyje, priskiriama informacija, nurodyta Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalyje.

13

Direktyva 2005/29 buvo iš dalies pakeista 2019 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2161 (OL L 328, 2019, p. 7). Pastarąja direktyva, kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2021 m. lapkričio 28 d., remiantis jos 7 straipsnio 1 dalimi, į Direktyvą 2005/29 buvo įterptas 11a straipsnis, kuris suformuluotas taip:

„1.   Vartotojai, nukentėję nuo nesąžiningos komercinės veiklos, turi turėti galimybę pasinaudoti proporcingomis ir veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, įskaitant atlyginimą už vartotojo patirtą žalą ir, atitinkamais atvejais, kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą. Valstybės narės gali nustatyti tų teisių gynimo priemonių taikymo ir jų poveikio sąlygas. Valstybės narės prireikus gali atsižvelgti į nesąžiningos komercinės veiklos sunkumą ir pobūdį, vartotojo patirtą žalą ir kitas susijusias aplinkybes.

2.   Tos teisių gynimo priemonės nedaro poveikio kitų teisių gynimo priemonių, kuriomis vartotojai gali pasinaudoti pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, taikymui.“

14

Direktyva 2005/29 į Lenkijos teisę buvo perkelta 2007 m. rugpjūčio 23 d.Ustawa o przeciwdziałaniu nieuczciwym praktykom rynkowym (Įstatymas dėl kovos su nesąžininga komercine veikla) (Dz. U. Nr. 171, 1206 pozicija). Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos šio įstatymo redakcijos 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nesąžiningos komercinės veiklos atveju vartotojas, kurio interesams kilo pavojus arba kurio interesai buvo pažeisti, gali prašyti:

<…>

4) atlyginti padarytą žalą remiantis bendraisiais principais; visų pirma jis gali prašyti nutraukti sutartį su įpareigojimu abipusiai grąžinti gautą naudą ir su prekybininkui skirtu reikalavimu grąžinti su produkto įsigijimu susijusias išlaidas; <…>“

15

2012 m. sausio 10 d. įsigaliojusiu pranešimu K. D. kaip apdraustoji penkiolikos metų laikotarpiui prisijungė prie grupinės unit-linked sutarties, sudarytos tarp draudimo įmonės TUŻ ir banko Y, veikiančio kaip draudėjas.

16

Šios sutarties tikslas buvo kaupti ir investuoti apdraustųjų mėnesines draudimo įmokas naudojant investicinį fondą, kurio kapitalas sudarytas iš šių įmokų. Po konvertavimo į investicinio fondo vienetus minėtas įmokas atitinkanti suma buvo investuota į investicinės įmonės išleistus sertifikatus (toliau – pagrindinis turtas grupinės unit-linked sutarties atveju), kurių vertė buvo apskaičiuojama pagal indeksą.

17

Už tai TUŻ įsipareigojo sumokėti išmokas pasibaigus draudimo laikotarpiui apdraustojo mirties ar išgyvenimo iki tam tikro amžiaus atveju. Šių išmokų suma neturėjo būti mažesnė už apdraustojo sumokėtų įmokų nominaliąją vertę, pridėjus bet kokį teigiamą investicinio fondo vienetų vertės pokytį. Vis dėlto draudimo sutarties nutraukimo prieš pasibaigiant jos galiojimo laikotarpiui atveju TUŻ įsipareigojo apdraustajam grąžinti sumą, lygią investicinio fondo vienetų vertei aktualiu metu, atskaičius išpirkimo komisinį mokestį.

18

Grupinei unit-linked sutarčiai buvo taikomos bendrosios draudimo sąlygos, išlaidų ir įmokų limitų lentelė ir investicinio fondo nuostatai, kuriuose buvo įtvirtintos standartinės TUŻ parengtos sutarčių sąlygos. Šiuose dokumentuose nenurodytos nei taisyklės, reglamentuojančios mėnesinių įmokų konvertavimą į investicinio fondo vienetus ir šių vienetų vertinimą, viso fondo grynojo turto ir sertifikatų, į kuriuos buvo investuotos minėto fondo lėšos, vertinimą, nei indekso, kuriuo buvo grindžiamos išmokos pagal tuos sertifikatus, vertės apskaičiavimo metodas. Tačiau investicinio fondo nuostatuose buvo nurodyta, kad, be kita ko, investuojant patiriama minėtų sertifikatų emitento kredito rizika ir rizika prarasti dalį sumokėtų įmokų, jeigu minėta sutartis būtų nutraukta prieš terminą.

19

Grupinę unit-linked sutartį vartotojams rinkoje pateikdavo ir ją administruodavo bankas Y, kuris už savo tarpininkavimą gaudavo komisinius iš TUŻ. Nors nedalyvavo kuriant draudimo produktą – jį visą sukūrė TUŻ, Y rengė mokymus savo darbuotojams, atsakingiems už šio produkto siūlymą, ir šiuo tikslu parengė mokomąją medžiagą, kurią patvirtino TUŻ.

20

Šiuo atveju prie nagrinėjamos grupinės unit-linked sutarties K. D. prisijungė tarpininkaujant Y darbuotojui, kuris, K. D. teigimu, jai pristatė nagrinėjamą draudimo produktą kaip investicinį produktą, suteikiantį užtikrintą kapitalą sutarties galiojimo laikotarpio pabaigoje. Siūlymas prisijungti prie sutarties buvo grindžiamas TUŻ parengtomis bendrosiomis draudimo sąlygomis ir investicinio fondo nuostatais, kuriuos Y darbuotojas pateikė K. D.

21

Sužinojusi, kad jos investicinio fondo investicinių vienetų vertė buvo gerokai mažesnė už jos sumokėtų draudimo įmokų sumą, 2017 m. balandžio 4 d. raštu K. D. nutraukė draudimo sutartį ir paprašė TUŻ grąžinti jai visas sumokėtas draudimo įmokas. 2017 m. balandžio 25 d. raštu TUŻ atsisakė tenkinti šį prašymą.

22

2018 m. sausio 10 d. K. D. kreipėsi su ieškiniu į Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; ieškiniu ji prašė priteisti iš TUŻ sumą, iš esmės atitinkančią skirtumą tarp draudimo sutarties išperkamosios sumos sutarties nutraukimo dieną, kuri, atskaičius išpirkimo išlaidas, sudaro maždaug trečdalį K. D. sumokėtų draudimo įmokų, ir visų šių įmokų.

23

Grįsdama šį ieškinį K. D. remiasi keliais pagrindais ir visų pirma nurodo, kad jos pareiškimas dėl prisijungimo prie grupinės unit-linked sutarties yra niekinis ir kad TUŻ vykdė nesąžiningą komercinę veiklą, t. y. pardavė vartotojo poreikiams nepritaikytus produktus ir suteikė vartotojui klaidinančią informaciją šios sutarties sudarymo momentu. Grįsdama šiuos pagrindus K. D. iš esmės teigia, kad standartinėse sutarties sąlygose yra neaiškių, netikslių ir dėl to klaidinančių nuostatų, kurios neleidžia vartotojui nustatyti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos.

24

TUŻ teigia, kad tariamai nesąžininga veikla, kurią nurodė K. D., buvo susijusi su draudimo produkto pardavimo procesu, kurį Y, vykdydamas ekonominę veiklą, vykdė savo naudai ir savo vardu. Be to, TUŻ teigia įvykdžiusi jai tenkančią pareigą informuoti, nes visa informacija, susijusi su minėtu draudimo produktu, buvo nurodyta dokumentuose, kuriuos K. D. gavo prisijungusi prie grupinės unit-linked sutarties.

25

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekiančiam išspręsti nagrinėjamą ginčą, kyla klausimas dėl kelių Direktyvos 2005/29 ir Direktyvos 93/13 nuostatų aiškinimo. Pirma, jis pažymi, kad, remiantis pažodiniu Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 7 konstatuojamąja dalimi, aiškinimu, sąvoka „nesąžininga komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apima tik aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu ir produkto pateikimu vartotojui, o ne ankstesnį etapą, susijusį su šio produkto koncepcija ir standartinės draudimo sutarties turinio nustatymu.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto reikia atsižvelgti į tokių trišalių teisinių santykių, kaip nagrinėjamų pagrindinėje byloje, ypatumus. Esant tokiems santykiams, draudimo įmonės sukurtas ir draudėjo platinamas draudimo produktas yra siūlomas remiantis tos draudimo įmonės parengta standartine draudimo sutartimi, kurioje nustatoma tos įmonės ir vartotojo atitinkamų įsipareigojimų apimtis.

27

Taigi, kai tokia standartinė sutartis nėra parengta suprantamai, nes iš jos vidutinis vartotojas negali nustatyti siūlomo draudimo produkto pagrindinių savybių, sąvoka „nesąžininga komercinė veikla“ taip pat gali būti aiškinama kaip apimanti prekybininko, kuris, nors ir nedalyvavo prekiaujant šiuo produktu, parengė klaidinančią standartinę draudimo sutartį, kuria grindžiamas kito prekybininko vartotojams parengtas ir jiems pateiktas komercinis pasiūlymas, elgesį.

28

Antra, jei taip būtų, taip pat kiltų klausimas, ar už šią nesąžiningą komercinę veiklą atsakingas prekybininkas yra tas, kuris parengė klaidinančią standartinę draudimo sutartį, ar tas, kuris vartotojui pristatė šia standartine sutartimi grindžiamą produktą ir kuris yra tiesiogiai atsakingas už jo pateikimą rinkai, o gal už tokią veiklą turėtų būti atsakingi abu prekybininkai.

29

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: kadangi draudėjas yra įpareigotas pasiūlyti prisijungti prie grupinės unit-linked sutarties ir už tai jis gauna draudimo įmonės komisinį mokestį, o sąvoka „prekybininkas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio b punktą, taip pat apima bet kurį asmenį, veikiantį prekybininko vardu ir jo naudai, abu ūkio subjektai gali būti laikomi atsakingais.

30

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Įstatymo dėl kovos su nesąžininga komercine veikla 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto suderinamumo su Direktyva 2005/29. Pagal šią nuostatą, kaip ją aiškina Lenkijos teismai, leidžiama pateikti prašymą panaikinti nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu parengtą sutartį.

31

Iš Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalies matyti, kad komercinės veiklos nesąžiningumo konstatavimas neturi tiesioginės įtakos sutarties galiojimui. Be to, iš šios direktyvos 13 straipsnio matyti, kad valstybių narių numatytos sankcijos už nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimus turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Todėl šios sankcijos turėtų būti nustatytos atsižvelgiant į minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą atskyrimo taisyklę.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Direktyva 2005/29 negali būti pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia. Darytina išvada, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria perkeliama ši direktyva ir kurioje numatytas nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu sudarytos sutarties panaikinimas, yra neproporcinga sankcija. Tik Direktyvoje 2019/2161 Sąjungos teisės aktų leidėjas išimties tvarka numatė galimybę prašyti nutraukti taip sudarytą sutartį, į Direktyvą 2005/29 įterpdamas naują 11a straipsnį po to, kai įsigaliojo Įstatymo dėl kovos su nesąžininga komercine veikla 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

33

Ketvirta, jeigu pagal Direktyvą 2005/29 būtų draudžiama bausti už nesąžiningą komercinę veiklą panaikinant sutartį, kaip yra Lenkijos teisėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 93/13 5 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas reikalauti tokio panaikinimo.

34

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tuomet, kai naudojama nesuprantama ir neaiški standartinė draudimo sutartis, iš kurios vartotojas negali suprasti esminių parduodamo produkto savybių arba jam tenkančios investavimo rizikos pasiskirstymo ir masto, reiškia, kad nesilaikoma Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatytos pareigos aiškiai ir suprantamai suformuluoti sutarties sąlygas. Dėl tokios išvados tam tikromis sąlygomis nacionaliniai teismai galėtų pripažinti negaliojančiomis kai kurias tokios standartinės sutarties sąlygas dėl jų nesąžiningo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

35

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, Lenkija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36

2021 m. gruodžio 28 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 1 dalies b punktą šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas Sprendimas A ir kt. (Draudimo sutartys „unit-linked“) sujungtose bylose C‑143/20 ir C‑213/20.

37

2022 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu 2022 m. vasario 24 d. Sprendimas A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked) (C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118) buvo įteiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad šis patikslintų, ar nori atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

38

2022 m. gegužės 6 d. laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad palieka savo prašymą. Todėl buvo nuspręsta atnaujinti procesą šioje byloje.

39

TUŻ abejoja dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir teigia, kad atsakymas į pateiktus klausimus nėra būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Pirma, TUŻ pripažino ir 2020 m. lapkričio 25 d. į K. D. sąskaitą pervedė jos reikalaujamą sumą, todėl ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko. Antra, TUŻ teigimu, Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje jau yra atsakyta į šiuos klausimus.

40

Viena vertus, kiek tai susiję su aplinkybe, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau buvo atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus, pakanka pažymėti, kad net jeigu esama jurisprudencijos, kuria išsprendžiamas nagrinėjamas teisės klausimas, nacionaliniai teismai išsaugo visišką laisvę kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad to reikia, ir aplinkybė, kad prašomas išaiškinti nuostatas Teisingumo Teismas jau išaiškino, nesudaro kliūčių Teisingumo Teismui iš naujo priimti sprendimo ir nulemti pateiktų klausimų nepriimtinumo (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 21 ir 22 punktai).

41

Kita vertus, kiek tai susiję su ginčo pagrindinėje byloje buvimu, be abejo, tiesa, kad, kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje. Taigi prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tikrųjų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo TGSS(Namų ūkio darbuotojų nedarbas), C‑389/20, EU:C:2022:120, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Vis dėlto Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo TGSS(Namų ūkio darbuotojų nedarbas), C‑389/20, EU:C:2022:120, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo TGSS(Namų ūkio darbuotojų nedarbas), C‑389/20, EU:C:2022:120, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Nagrinėjamu atveju atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagrindinė byla vis dar nagrinėjama, kad ieškovės ieškinys nebuvo atsiimtas ir kad, jo nuomone, nėra pagrindo nutraukti šią bylą, nes TUŻ pripažino skolinį reikalavimą, siekdama taip užbaigti jame nagrinėjamą bylą ir užkirsti kelią Teisingumo Teismui priimti sprendimą.

45

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginys, jog pagrindinė byla vis dar nagrinėjama, yra privalomas Teisingumo Teismui ir šalys pagrindinėje byloje jo iš esmės negali ginčyti (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 30 punktą ir 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo DelayFix, C‑519/19, EU:C:2020:933, 33 punktą).

46

Be to, kadangi nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, nei iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo, susijusio su jo prašymo priimti prejudicinį sprendimą palikimu, nematyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje savo ieškinį atsiėmė arba kad jos reikalavimai buvo visiškai patenkinti, todėl ginčas neteko dalyko, neatrodo, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašyta problema tapo hipotetinė, todėl atsakymas į užduotus klausimus vis dar atrodo būtinas siekiant išspręsti minėtą ginčą (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Caisse régionale de Crédit mutuel de Loire-Atlantique ir du Centre Ouest, C‑600/21, EU:C:2022:970, 25 punktą).

47

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

48

Remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausimuose (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Ministrstvo za obrambo, C‑742/19, EU:C:2021:597, 31 punktas).

49

Taip pat primintina, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą (2021 m. birželio 15 d. Sprendimo Facebook Ireland ir kt., C‑645/19, EU:C:2021:483, 116 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 23 punkte išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje, be kita ko, susijęs su tariama nesąžininga komercine veikla, kuri pasireiškė tuo, kad draudimo įmonė neaiškiai ir netiksliai parengė grupinę unit-linked sutartį, todėl vartotojas, kuris prisijungė prie šios grupinės sutarties pagal antrosios įmonės, kuri yra šios grupinės sutarties draudėja, pasiūlymą, negalėjo suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos.

51

Šiomis aplinkybėmis pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tai, jog draudimo įmonė parengia standartinę grupinę unit-linked sutartį, iš kurios vartotojas, prisijungęs prie šios grupinės sutarties pagal antrosios įmonės, kuri yra draudėja, pasiūlymą, negali suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos, turi būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. Jei atsakymas būtų teigiamas, minėtas teismas taip pat klausia, ar už šią nesąžiningą komercinę veiklą turi atsakyti draudimo įmonė, ar įmonė, kuri yra draudėja, ar abu šie kartu dirbantys prekybininkai.

52

Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip apibrėžta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu. Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalį komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji yra klaidinanti, kaip nurodyta tos direktyvos 6 ir 7 straipsniuose, arba agresyvi, kaip nurodyta tos direktyvos 8 ir 9 straipsniuose.

53

Kiek tai susiję su draudimo įmonės standartinės grupinės unit-linked sutarties parengimo laikymu „komercine veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, reikia priminti, kad šios direktyvos 2 straipsnio d punkte sąvoka „komercinė veikla“ apibrėžta itin plačiai, nes minėta veikla turi būti, viena vertus, komercinio pobūdžio, t. y. kilusi iš prekybininkų, ir, kita vertus, tiesiogiai susijusi su produktų pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, pirma, kad frazė „tiesiogiai susiję su produkto pardavimu“ apima, be kita ko, visas priemones, kurių imamasi sudarant sutartį, o sąvoka „produktas“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punktą, apima, be kita ko, visas prekes ar paslaugas. Antra, iš tos pačios direktyvos 2 straipsnio b punkto matyti, kad sąvoka „prekybininkas“ apima „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį“, kuris užsiima atlygintina veikla, jeigu komercinė veikla yra veiklos, kuria jis verčiasi verslo tikslais, dalis, įskaitant atvejus, kai šią veiklą vykdo kita įmonė, veikianti šio asmens vardu ir (arba) jo naudai (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Dėl tokios sąvokos taikymo draudimo įmonės veiksmams, susijusiems su vartotojų prisijungimu prie grupinės unit-linked sutarties, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad visų pirma dėl pareiškimo, kuriuo vartotojas prisijungia prie tokios grupinės sutarties, sudarytos tarp draudimo įmonės ir įmonės, kuri yra draudėja, atsiranda individuali draudimo sutartis tarp draudimo įmonės ir šio vartotojo. Siūlydama minėtam vartotojui prisijungti prie minėtos grupinės sutarties įmonė, kuri yra draudėja, savo ruožtu už atlygį vykdo draudimo tarpininkavimo veiklą, kaip tai suprantama pagal 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo (OL L 9, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 330) (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 81, 87 ir 88 punktus).

55

Tai reiškia, kad vartotojas, ketinantis prisijungti prie tokios grupinės unit-linked sutarties, gauna informaciją, kurią pagal Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalį reikalaujama pateikti draudėjui prieš sudarant draudimo sutartį (toliau – su sutartimi susijusi informacija) (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 82 punktą).

56

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi grupinės unit-linked sutarties atveju draudimo produktas apima investicinį elementą, kuris yra neatskiriamas nuo šio produkto, ši su sutartimi susijusi informacija, be kita ko, turi apimti nuorodas į esmines pagrindinio turto šios grupinės unit-linked sutarties atveju savybes. Šios nuorodos turi apimti aiškų, tikslų ir suprantamą pagrindinio turto ekonominio ir teisinio pobūdžio aprašymą, įskaitant bendruosius jų grąžą reguliuojančius principus, taip pat aiškią, tikslią ir suprantamą informaciją apie struktūrinę riziką, susijusią su tuo pagrindiniu turtu, t. y. riziką, susijusią su jo pobūdžiu ir galinčią turėti tiesioginės įtakos iš draudimo santykių kylančioms teisėms ir pareigoms, pavyzdžiui, riziką, susijusią su investicinio fondo, su kuriuo susieta minėta sutartis, vienetų nuvertėjimu arba finansinių priemonių, sudarančių tą patį pagrindinį turtą, emitento kredito riziką. Vis dėlto minėtose nuorodose nebūtinai turi būti pateiktas išsamus ir visapusiškas visos investicinės rizikos, susijusios su pagrindiniu turtu grupinės unit-linked sutarties atveju – pavyzdžiui, rizikos, kylančios dėl įvairių finansinių priemonių, iš kurių sudarytas pagrindinis turtas, specifinių savybių arba dėl techninių indekso, kuriuo grindžiamas šių finansinių priemonių mokėjimas, vertės apskaičiavimo metodų – pobūdžio ir masto aprašymas, taip pat informacija, kurią minėtų finansinių priemonių emitentas, kaip investicinių paslaugų teikėjas, privalo pateikti savo klientams (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 97 punktą ir 102–105 punktus).

57

Galiausiai draudimo įmonė turi pateikti įmonei, kuri yra draudėja, su sutartimi susijusią informaciją, suformuluodama ją taip, kad ji būtų aiški, tiksli ir suprantama vartotojams ir būtų jiems vėliau perduota per prisijungimo prie grupinės unit-linked sutarties procedūrą. Ši įmonė, kuri yra draudėja ir veikia kaip draudimo tarpininkė, savo ruožtu privalo perduoti šią su sutartimi susijusią informaciją kiekvienam vartotojui prieš jam prisijungiant prie šios sutarties, kartu su bet kokia kita papildoma informacija, kuri gali būti reikalinga atsižvelgiant į vartotojo reikalavimus ir poreikius. Ši papildoma informacija turi būti išdėstyta atsižvelgiant į minėtos sutarties sudėtingumą ir pateikta aiškiai bei tiksliai, kad minėtas vartotojas ją suprastų (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 89–91 punktus).

58

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad su sutartimi susijusi informacija vartotojui, ketinančiam prisijungti prie grupinės unit-linked sutarties, gali būti perduodama naudojant draudimo įmonės parengtą standartinę sutartį, su sąlyga, kad įmonė, kuri yra draudėja, šią informaciją vartotojui pateikia prieš prisijungiant prie sutarties, t. y. laiku, kad jis, susipažinęs su turima informacija, galėtų sąmoningai pasirinkti jo poreikius geriausiai atitinkantį draudimo produktą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 118 punktą).

59

Remdamasis šio sprendimo 53–58 punktuose apibendrintais argumentais Teisingumo Teismas 2022 m. vasario 24 d. Sprendime A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), (C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 130 punktas) nusprendė, kad, pirma, su sutartimi susijusią informaciją prieš vartotojui prisijungiant prie grupinės unit-linked sutarties teikia draudimo įmonė ir įmonė, kuri yra draudėja ir veikia kaip draudimo tarpininkė, ir toks informacijos pateikimas yra veiklos, kuria šios įmonės užsiima verslo tikslais, dalis, ir, antra, šis informacijos pateikimas tiesiogiai susijęs su minėto vartotojo sudaroma draudimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2002/83, todėl šis informacijos pateikimas yra „komercinė veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.

60

Kadangi, kaip šiuo atveju, minėta informacija pateikiama standartinės sutarties, kuria remiantis įmonė, kuri yra draudėja, pateikia pasiūlymą prisijungti prie grupinės unit-linked sutarties, forma, draudimo įmonės standartinės sutarties parengimas taip pat patenka į sąvoką „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29.

61

Kiek tai susiję su komercinės veiklos nesąžiningumu, kuris pasireiškia tuo, kad draudimo įmonė parengia neaiškią ir netikslią standartinę grupinę unit-linked sutartį, iš kurios vartotojas, prisijungęs prie šios grupinės sutarties pagal įmonės, kuri yra draudėja, pasiūlymą, negali suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos, reikia priminti, kad iš Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 dalies matyti, kad komercinė veikla laikoma klaidinančia, taigi ji yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalį, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, vykdant šią veiklą turi būti neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti turima informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Antra, minėta komercinė veikla vidutinį vartotoją turi arba gali paskatinti priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 131 punktas).

62

Be to, pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 2 dalį, jei tenkinama ankstesniame punkte nurodyta antroji sąlyga, klaidinančiu informacijos neatskleidimu taip pat laikoma komercinė veikla, kai prekybininkas nuslepia esminę informaciją arba pateikia ją neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 132 punktas).

63

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, pirma, konstatavo, kad šio sprendimo 56 punkte nurodyta su sutartimi susijusi informacija yra esminė informacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnį (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 133 punktas).

64

Antra, atsižvelgdamas į tai, kad labai svarbu pateikti šio sprendimo 56 punkte nurodytą su sutartimi susijusią informaciją tam, kad ja remdamasis vartotojas, ketinantis prisijungti prie grupinės unit-linked sutarties, galėtų sąmoningai pasirinkti jo poreikius geriausiai atitinkantį draudimo produktą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokios informacijos nepateikimas, jos nuslėpimas arba neaiškus, nesuprantamas, dviprasmiškas ar nesavalaikis pateikimas gali paskatinti minėtą vartotoją priimti komercinį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 134 punktą).

65

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtos su sutartimi susijusios informacijos nepateikimas vartotojui, ketinančiam prisijungti prie grupinės unit-linked sutarties, gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 4 dalį, ir, konkrečiau kalbant, klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 135 punktą).

66

Taigi, kai, pirma, su sutartimi susijusi informacija pateikiama vartotojui, ketinančiam prisijungti prie šios sutarties sudarant draudimo įmonės parengtą standartinę sutartį, ir, antra, šioje standartinėje sutartyje nepateikiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai ar dviprasmiškai pateikiama šio sprendimo 56 punkte nurodyta su sutartimi susijusi informacija, o tai reiškia, kad vartotojas negali suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos, taigi negali sąmoningai pasirinkti jo poreikius geriausiai atitinkančio draudimo produkto, tokia komercinė veikla gali būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnį, todėl pagal šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalį yra nesąžininga komercinė veikla.

67

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, su sąlyga, kad nacionaliniai teismai patikrins, ar tenkinamos pirmesniame punkte nurodytos sąlygos, tai, kad draudimo įmonė parengia grupinę unit-linked sutartį, iš kurios vartotojas negali suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos, gali būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 1 dalį.

68

Galiausiai, kiek tai susiję su atsakomybės už tokią nesąžiningą komercinę veiklą priskyrimu draudimo įmonei, įmonei, kuri yra draudėja, ar abiem šiems prekybininkams, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 2 straipsnio b punkte įtvirtintos sąvokos „prekybininkas“ apibrėžtį, nurodytą šio sprendimo 53 punkte, ši direktyva gali būti taikoma tuo atveju, kai ūkio subjekto komercinę veiklą vykdo kita įmonė, veikianti šio subjekto vardu ir (arba) jo naudai, todėl minėtos direktyvos nuostatos tam tikrais atvejais gali būti taikomos tiek minėtam ūkio subjektui, tiek šiai įmonei, kai pastarieji patenka į sąvoką „prekybininkas“ (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo RLvS, C‑391/12, EU:C:2013:669, 38 punktas).

69

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 54, 57 ir 59 punktuose išdėstytų argumentų visų pirma matyti, kad, pirma, vartotojų prisijungimo prie grupinės unit-linked sutarties procedūroje tiek draudimo įmonė, tiek įmonė, kuri yra draudėja, patenka į Direktyvoje 2005/29 pateiktą prekybininko apibrėžtį. Antra, abu šie prekybininkai yra individualiai atsakingi už Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti informaciją prieš sudarant sutartį vartotojui, kuris prisijungia prie šios grupinės unit-linked sutarties, tinkamą įvykdymą, t. y. už tą šios pareigos dalį, už kurios įvykdymą jie yra atsakingi.

70

Taigi, kai nesąžininga komercinė veikla pasireiškia tuo, kad draudimo įmonė parengia klaidinančią standartinę grupinę unit-linked sutartį, kurią vartotojui pateikia laiku, t. y. prieš jam prisijungiant prie šios grupinės sutarties, ši įmonė iš principo turi būti laikoma atsakinga už tokią veiklą.

71

Tai neturi įtakos galimai įmonės, kuri yra draudėja, atsakomybei už kitą nesąžiningą komercinę veiklą, tiesiogiai susijusią su vartotojo prisijungimo prie grupinės unit-linked sutarties procedūra, kaip antai tą, kuri gali pasireikšti tuo, jog nėra pateikiama papildomos konkrečios informacijos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57 punktą – visų pirma informacijos apie finansinius investavimo į draudimo produktą aspektus ir su tuo susijusią riziką, kurią ši įmonė, kaip draudimo tarpininkė, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2002/92, privalo pateikti vartotojui – arba kuri gali pasireikšti tuo, kad nebuvo laikytasi termino, per kurį vartotojui turi būti pateikta standartinė grupinė unit-linked sutartis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 58 punktą.

72

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „nesąžininga komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, gali būti laikoma tai, kad draudimo įmonė parengia standartinę grupinę unit-linked sutartį, iš kurios vartotojas, prisijungęs prie šios grupinės sutarties pagal antrosios įmonės, kuri yra draudėja, pasiūlymą, negali suprasti siūlomo draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos; ši draudimo įmonė turi būti laikoma atsakinga už šią nesąžiningą komercinę veiklą.

73

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, apibendrinto šio sprendimo 30–32 punktuose, matyti, kad trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalį, iš kurios matyti, kad komercinės veiklos nesąžiningumo konstatavimas neturi tiesioginio poveikio sutarties galiojimui, Lenkijos teisės aiškinimas, pagal kurį vartotojas turi teisę prašyti panaikinti nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu sudarytą sutartį, gali būti laikomas priemone skirti proporcingą sankciją, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

74

Remiantis šio sprendimo 48 punkte priminta jurisprudencija, reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 13 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas toks nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį vartotojui, sudariusiam prekybininko nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu parengtą sutartį, suteikiama teisė reikalauti panaikinti šią sutartį.

75

Siekiant atsakyti į minėtą klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį draudžiama, kad valstybės narės suteiktų vartotojams tokią teisę, kokia yra teisė prašyti skirti sankciją už nesąžiningos komercinės veiklos buvimą, o jei taip nėra, nustatyti, ar sutarties panaikinimas gali būti laikomas veiksminga, proporcinga ir atgrasančia sankcija, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 13 straipsnį.

76

Kiek tai susiję su tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies aiškinimu, reikia priminti, jog iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2022 m. balandžio 26 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Steiermark(Maksimali vidaus sienų kontrolės trukmė), C‑368/20 ir C‑369/20, EU:C:2022:298, 56 punktas).

77

Pirma, kiek tai susiję su šios nuostatos formuluote, iš paties jos teksto matyti, kad, Europos Sąjungos lygmeniu nesuderinus bendrųjų sutarčių teisės aspektų, sutarčių galiojimas reglamentuojamas pagal nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Stichting Waternet, C‑922/19, EU:C:2021:91, 42 ir 45 punktus).

78

Antra, dėl minėtos nuostatos konteksto pažymėtina, kad Direktyvos 2005/29 9 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ji taikoma nepažeidžiant ne tik nacionalinės sutarčių teisės taisyklių, bet ir asmenų, nukentėjusių nuo nesąžiningos komercinės veiklos, teisės reikšti individualius reikalavimus.

79

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje tik nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla „draudžiama“, todėl ji valstybėms narėms suteikia diskreciją pasirinkti pagal tos pačios direktyvos 11 ir 13 straipsnius nacionalines priemones, skirtas kovai su nesąžininga komercine veikla, tačiau su sąlyga, kad jos bus pakankamos ir veiksmingos ir kad tokiu pagrindu paskirtos sankcijos bus veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Bankia, C‑109/17, EU:C:2018:735, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors tos pačios direktyvos 11 straipsnyje tik reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su minėta nesąžininga komercine veikla, vis dėlto tokie būdai gali būti procesas teisme prieš tokią veiklą tam, kad būtų nutraukta tokia veikla (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Bankia, C‑109/17, EU:C:2018:735, 42 punktą).

81

Trečia, dėl Direktyvos 2005/29 tikslo pažymėtina, kad ja siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir šiuo tikslu užtikrinti, kad su nesąžininga veikla būtų veiksmingai kovojama siekiant įgyvendinti vartotojų interesus (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarország, C‑388/13, EU:C:2015:225, 32 ir 51 punktus).

82

Taigi iš pažodinio, sisteminio ir teleologinio Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo matyti, kad pagal šią nuostatą nedraudžiama valstybėms narėms suteikti vartotojui, sudariusiam sutartį nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu, teisę reikalauti panaikinti šią sutartį, jeigu tokia sankcija yra veiksminga, proporcinga ir atgrasanti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

83

Tokio aiškinimo nepaneigia tai, kad Direktyva 2019/2161 į Direktyvą 2005/29 buvo įterptas naujas 11a straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „vartotojai, nukentėję nuo nesąžiningos komercinės veiklos, turi turėti galimybę pasinaudoti proporcingomis ir veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, įskaitant atlyginimą už vartotojo patirtą žalą ir atitinkamais atvejais <…> sutarties nutraukimą“, o 2 dalyje patikslinta, kad minėtos teisių gynimo priemonės „nedaro poveikio kitų teisių gynimo priemonių, kuriomis vartotojai gali pasinaudoti pagal <…> nacionalinę teisę, taikymui“.

84

Nepaisant to, kad Direktyvos 2019/2161 perkėlimo terminas baigėsi 2021 m. lapkričio 28 d., todėl šis 11a straipsnis šioje byloje neturi reikšmės aiškinant Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnį, jo įtraukimas į Direktyvą 2005/29 bet kuriuo atveju tik patvirtina, kad valstybės narės galėjo ir tebegali numatyti kitas vartotojų, nukentėjusių nuo nesąžiningos komercinės veiklos, teisių gynimo priemones, įskaitant tas, pagal kurias numatyta vartotojo teisė reikalauti panaikinti tokios veiklos pagrindu sudarytą sutartį.

85

Dėl sankcijos, kuri susijusi su sutarties panaikinimu, veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnį, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, pirma, tik nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas jų nagrinėjamų bylų aplinkybes, turi įvertinti, ar sankcijų sistema, kuri taikoma nesąžiningą komercinę veiklą vykdantiems prekybininkams ir kurią valstybės narės numato pagal šio sprendimo 79 punkte nurodytą jurisprudenciją, yra suderinama su minėtos direktyvos reikalavimais, visų pirma su proporcingumo principu (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarorszá, C‑388/13, EU:C:2015:225, 58 ir 59 punktus ir pagal analogiją 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 27 punktą).

86

Antra, Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti išaiškinimą, kuriuo nacionaliniai teismai galėtų vadovautis atlikdami tokį vertinimą, nusprendė, kad sutarties negaliojimo sankcija iš esmės atitinka veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasančio poveikio reikalavimus, nustatytus Direktyvos 2005/29 13 straipsniui analogiškoje nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 25, 26, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

87

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, kad dėl komercinės veiklos, susijusios su vartotojų prisijungimu prie tokių grupinių unit-linked sutarčių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors pagal Direktyvą 2002/83 nereikalaujama pripažinti, kad, netinkamai įvykdžius jos 36 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pateikti informaciją prieš sudarant sutartį, grupinė unit-linked sutartis arba pareiškimas dėl prisijungimo prie jos yra niekiniai ar negaliojantys, vis dėlto nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į tai, kad šio sprendimo 56 punkte numatyta su sutartimi susijusi informacija yra labai svarbi formuojant vartotojo valią prisijungti prie šios sutarties, netinkamas šios pareigos pateikti informaciją įgyvendinimas gali turėti įtakos jo sutikimui būti saistomam minėtos sutarties (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo A ir kt. (Draudimo sutartys unit-linked), C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 125 ir 126 punktus).

88

Šiomis aplinkybėmis vartotojo teisė reikalauti panaikinti sutartį, sudarytą remiantis nesąžininga komercine veikla, pasireiškiančia tuo, kad, parengus standartinę grupinę unit-linked sutartį, iš jos teksto vartotojas negali suprasti draudimo produkto pobūdžio ir struktūros bei su juo susijusios rizikos, yra veiksminga, proporcinga ir atgrasanti sankcija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 13 straipsnį, o tai bet kuriuo atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes.

89

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 13 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį vartotojui, sudariusiam prekybininko nesąžiningos komercinės veiklos pagrindu parengtą sutartį, suteikiama teisė reikalauti ją panaikinti.

90

Ketvirtasis klausimas pateikiamas tik tuo atveju, jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Taigi atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į trečiąjį klausimą, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia.

91

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: