1

Šiuo ieškiniu Europos Parlamentas prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nepriėmusi deleguotojo akto pagal 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (OL L 303, 2018, p. 39), 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą, Europos Komisija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV.

2

Reglamentu 2018/1806 nuo 2018 m. gruodžio 18 d. buvo panaikintas ir pakeistas 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001, nustatantis trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (OL L 81, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 65), iš dalies pakeistas 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/850 (OL L 133, 2017, p. 1). Kaip matyti iš Reglamento 2018/1806 1 konstatuojamosios dalies, juo kodifikuojamas panaikintas ir pakeistas reglamentas, o nuorodos į jį laikomos nuorodomis į Reglamentą 2018/1806 ir aiškinamos pagal jo IV priede pateiktą atitikties lentelę. Pagal šį priedą Reglamento Nr. 539/2001 1 straipsnio 4 dalis atitinka Reglamento 2018/1806 7 straipsnį.

3

Reglamento 2018/1806 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[V]isiškas vizos reikalavimo abipusiškumas yra tikslas, kurio [Europos] Sąjunga turėtų aktyviai siekti, plėtodama savo santykius su trečiosiomis šalimis, tokiu būdu prisidėdama prie Sąjungos išorės politikos patikimumo ir nuoseklumo didinimo.“

4

Šio reglamento 15 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„[J]ei viena iš trečiųjų šalių, įtrauktų į II priede pateiktą sąrašą, nusprendžia vienos ar kelių valstybių narių piliečiams taikyti vizos reikalavimą, turi būti imamasi priemonių nustatyti Sąjungos mechanizmą, kuris padėtų įgyvendinti minėtą tarpusavio sąveikos principą. Tas mechanizmas turėtų leisti Sąjungai solidariai pateikti atsaką, jei tokia trečioji šalis taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams.“

5

Šio reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[S]iekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir [Europos Sąjungos] Taryba tinkamai dalyvautų antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, atsižvelgiant į tai, kad vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas visiems trečiosios šalies, įtrauktos į II priede pateiktą sąrašą, piliečiams yra ypač opus politinis klausimas ir į jo horizontalaus pobūdžio pasekmes valstybėms narėms, asocijuotosioms Šengeno šalims ir pačiai Sąjungai, visų pirma jų išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui, pagal [SESV] 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų abipusiškumo mechanizmo elementų. <…>“

6

Reglamento 2018/1806 1 straipsnyje numatyta:

„Šis reglamentas nustato trečiąsias šalis, kurių piliečiai privalo turėti vizas ir kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, kiekvieną šalį išnagrinėjus atskirai pagal įvairius kriterijus, susijusius,inter alia, su neteisėta imigracija, viešąja tvarka ir saugumu, ekonomine nauda, visų pirma turizmu ir užsienio prekyba, taip pat su Sąjungos užsienio ryšiais su atitinkamomis trečiosiomis šalimis, ypač atsižvelgiant į žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat į poveikį regionų suderinamumui ir abipusiškumui.“

7

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„II priedo sąraše nurodytų trečiųjų šalių piliečiams netaikomas [vizos] reikalavimas buvimui, kai jo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.“

8

Šio reglamento 7 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu trečioji šalis, įtraukta į II priede pateiktą sąrašą, taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams, taikomos šios nuostatos:

<…>

<…>“

9

Reglamento 2018/1806 10 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatyta:

„6.   Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

7.   Pagal 7 straipsnio f punktą priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per keturis mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.“

10

Jungtinės Amerikos Valstijos nurodytos Reglamento 2018/1806 II priede „Trečiųjų šalių, kurių piliečiams netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį“.

11

2016 m. balandžio 12 d. Komisija pateikė Parlamentui ir Tarybai komunikatą „Abipusiškumo santykių su tam tikromis trečiosiomis šalimis trūkumas vizų politikos srityje. Dabartinė padėtis ir galimi veiksmai“ (COM(2016) 221 final) (toliau – 2016 m. balandžio 12 d. komunikatas). Ji nurodė, kad didžioji dauguma abipusiškumo principo nesilaikymo atvejų, susijusių su aštuoniomis trečiosiomis šalimis, buvo išspręsta, tačiau trijų trečiųjų šalių atveju abipusiškumo principo ir toliau nesilaikoma. Tarp šių trečiųjų šalių nurodytos Jungtinės Amerikos Valstijos, nustačiusios vizos reikalavimą Bulgarijos, Kroatijos, Kipro, Lenkijos ir Rumunijos piliečiams.

12

Šiame komunikate Komisija taip pat priminė, kad, jei atitinkama trečioji šalis iki 2016 m. balandžio 12 d. nepanaikino vizos reikalavimo, pagal Reglamentą Nr. 539/2001, iš dalies pakeistą 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1289/2013 (OL L 347, 2013, p. 74), ji privalo priimti deleguotąjį aktą, kuriuo 12 mėnesių sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas šios trečiosios šalies piliečiams. Ji taip pat patikslino, kad pagal iš dalies pakeistą Reglamentą Nr. 539/2001 privalo atsižvelgti į vizų reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams.

13

Vėliau, po 2016 m. balandžio 12 d. komunikato, Komisija pateikė šešis paskesnius komunikatus: pirmąjį ir antrąjį – 2016 m. liepos ir gruodžio mėn., trečiąjį ir ketvirtąjį – 2017 m. gegužės ir gruodžio mėn., penktąjį – 2018 m. gruodžio mėn., o paskutinį – 2020 m. kovo mėn.

14

Kai 2016 m. gruodžio 21 d. buvo pateiktas antrasis paskesnis komunikatas, kuriame Komisija konstatavo, kad abipusiškumo principo vizų srityje nesilaikymo atvejai susiję jau tik su dviem trečiosiomis šalimis, t. y. Kanada ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, 2017 m. kovo 2 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 4 dalį (2016/2986(RSP)) (toliau – 2017 m. kovo 2 d. rezoliucija). Šioje rezoliucijoje Parlamentas laikėsi nuomonės, kad Komisija yra „teisiškai įpareigota priimti deleguotąjį aktą, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas vizos reikalavimo tam tikrų ES valstybių narių piliečiams nepanaikinusių trečiųjų valstybių piliečiams, o tai atliekama per 24 mėnesių laikotarpį nuo pranešimo šiuo klausimu paskelbimo datos (šis laikotarpis baigėsi 2016 m. balandžio 12 d.)“, ir remdamasis SESV 265 straipsniu paragino ją priimti reikiamą deleguotąjį aktą.

15

2017 m. gegužės 2 d. Parlamentui ir Tarybai pateiktame trečiajame paskesniame komunikate Komisija atsakė į 2017 m. kovo 2 d. rezoliuciją ir apžvelgė padarytą pažangą (COM(2017) 227 final) (toliau – 2017 m. gegužės 2 d. komunikatas). Ji nurodė, kad deleguotojo akto, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams, priėmimas „šiuo metu duotų priešingų rezultatų“ ir „nepadėtų siekti bevizio režimo visiems [Sąjungos] piliečiams tikslo“.

16

2017 m. gruodžio 20 d. pateiktame ketvirtajame paskesniame komunikate Komisija nurodė, kad vienintelis likęs abipusiškumo principo nesilaikymo atvejis susijęs su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Po to, kai 2019 m. lapkričio mėn. Lenkijos Respublika prisijungė prie Jungtinių Amerikos Valstijų bevizio režimo programos, 2020 m. kovo 23 d. šeštajame paskesniame komunikate Komisija nurodė, kad ši bevizio režimo programa nebuvo išplėsta visoms valstybėms narėms, nes Jungtinės Amerikos Valstijos vis dar atsisako panaikinti vizos reikalavimą Bulgarijos Respublikos, Kroatijos Respublikos, Kipro Respublikos ir Rumunijos piliečiams.

17

2020 m. spalio 22 d. Rezoliucijoje dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu pagal Reglamento (ES) 2018/1806 7 straipsnį (2020/2605(RSP)) (toliau – 2020 m. spalio 22 d. rezoliucija) Parlamentas, remdamasis SESV 265 straipsniu, paragino Komisiją priimti deleguotąjį aktą, kurio, jo nuomone, reikalaujama pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą ir kuriuo būtų laikinai sustabdomas trumpalaikės vizos reikalavimo netaikymas Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams, atsižvelgiant į šios trečiosios šalies nustatytą vizos reikalavimą, taikomą Bulgarijos, Kipro, Kroatijos ir Rumunijos piliečiams.

18

2020 m. gruodžio 22 d. komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai, kuriuo nustatoma Komisijos pozicija Europos Parlamentui 2020 m. spalio 22 d. priėmus rezoliuciją dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu ir kuriuo apžvelgiama padaryta pažanga (COM(2020) 851 final) (toliau – 2020 m. gruodžio 22 d. komunikatas), Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių šiame etape ji vis dar neketina priimti deleguotojo akto, laikinai sustabdančio trumpalaikės vizos reikalavimo netaikymą Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams.

19

Manydamas, kad pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą Komisijai nesuteikiama teisės nepriimti deleguotojo akto, jeigu įvykdytos šioje nuostatoje numatytos tokio akto priėmimo sąlygos, Parlamentas pareiškė šį ieškinį.

20

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

21

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

22

2021 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atskiru dokumentu Komisijos pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 151 straipsnio 1 dalį pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. 2021 m. birželio 28 d. Parlamentas pateikė pastabas dėl šio prieštaravimo.

23

2021 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą bylą nagrinėdamas iš esmės.

24

Komisija teigia, kad šis ieškinys nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, atsiliepime į ieškinį ji nurodo, kad priimdamas 2020 m. spalio 22 d. rezoliuciją Parlamentas apėjo SESV 265 straipsnyje numatytą ieškinio dėl neveikimo pareiškimo terminą. Anot jos, ši rezoliucija yra antras raginimas imtis veiksmų, o jo turinys iš esmės toks pat kaip ir 2017 m. kovo 2 d. rezoliucijos, bent jau kiek tai susiję su Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiais, nors priėmus pirmąją rezoliuciją nebuvo kreiptasi į Teisingumo Teismą. Taigi Parlamentas dėl praleisto termino neteko teisės pareikšti tokį ieškinį dėl neveikimo. Antra, nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Komisija teigia, kad 2020 m. gruodžio 22 d. komunikatu atsakydama į tų pačių metų spalio 22 d. Parlamento jai pateiktą raginimą imtis veiksmų ji apibrėžė savo poziciją, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą.

25

Parlamentas tvirtina, kad ieškinys yra priimtinas. Dėl SESV 265 straipsnyje numatyto ieškinio dėl neveikimo pareiškimo termino galimo apėjimo jis pažymi, kad, pirma, nepriėmusi Reglamente 2018/1806 numatyto deleguotojo akto Komisija darė tęstinį šio reglamento pažeidimą. Antra, jis teigia, kad 2020 m. spalio 22 d. rezoliucijoje, palyginti su 2017 m. kovo 2 d. rezoliucija, yra dvi naujos konstatuojamosios dalys. Trečia, Parlamentas tvirtina, kad po 2019 m. birželio mėn., t. y. per laikotarpį tarp dviejų rezoliucijų, įvykusių rinkimų pasikeitė jo sudėtis. Galiausiai, ketvirta, jis iš esmės pabrėžia, kad antrasis raginimas imtis veiksmų grindžiamas padėties pokyčių po pirmojo raginimo imtis veiksmų priėmimo vertinimu, atsižvelgiant į paskutinį tuo metu priimtą Komisijos komunikatą, t. y. 2020 m. kovo 23 d. komunikatą. Dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Parlamentas tvirtina, kad priimdama 2020 m. gruodžio 22 d. komunikatą Komisija neapibrėžė savo pozicijos, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą. Iš tiesų klausimas, ar institucija apibrėžė savo poziciją, negali būti sprendžiamas remiantis vien institucijos, kurios neveikimas nagrinėjamas, dokumento pavadinimu. Be to, nėra akivaizdu, kad Komisija apibrėžė savo poziciją dėl deleguotojo akto priėmimo, paskelbdama 2020 m. gruodžio 22 d. komunikatą, kuriame tik pakartojamos ankstesniuose jos komunikatuose nurodytos aplinkybės ir išdėstomos faktinės neveikimo priežastys.

26

Remiantis SESV 265 straipsnio antra pastraipa, ieškinys dėl neveikimo priimtinas tik tuo atveju, jeigu institucija, įstaiga ar organas buvo pirma paragintas imtis atitinkamų veiksmų. Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo pozicijos, šis ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius.

27

Išankstinis ieškovo kreipimasis į atitinkamą instituciją, įstaigą ar organą yra esminis formalumas ne tik todėl, kad tai yra suinteresuotajam asmeniui nustatytų terminų skaičiavimo pradžia, bet ir dėl to, kad, priekaištaujant dėl neveikimo, tokia institucija, įstaiga ar organas privalo per ribotą terminą pareikšti poziciją dėl savo neveikimo teisėtumo (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Klein / Komisija, C‑430/20 P, EU:C:2022:377, 47 punktas).

28

Dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad šis ieškinys pareikštas pavėluotai, pasakytina, jog neginčijama, kad 2017 m. kovo 2 d. ir 2020 m. spalio 22 d. rezoliucijose Parlamentas ragino Komisiją imtis veiksmų, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnį. Komisija į šiuos raginimus atsakė atitinkamai 2017 m. gegužės 2 d. ir 2020 m. gruodžio 22 d. komunikatuose. Taip pat neginčijama, kad po to, kai buvo pateiktas 2017 m. gegužės 2 d. komunikatas, Parlamentas iš karto nepareiškė ieškinio dėl neveikimo.

29

Taigi klausimas, ar Parlamentas nesilaikė šioje nuostatoje numatyto ieškinio pareiškimo termino, kai pareiškė šį ieškinį dėl neveikimo po to, kai 2020 m. spalio 22 d. rezoliucija antrą kartą paragino Komisiją imtis veiksmų, nors po 2017 m. kovo 2 d. rezoliucijos, kurioje buvo pateiktas pirmasis raginimas imtis veiksmų, iš karto tokio ieškinio nepareiškė, priklauso nuo to, ar šis antrasis raginimas imtis veiksmų, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, susijusias su jo turiniu ar kontekstu, skiriasi nuo pirmojo.

30

Šiuo aspektu iš 2017 m. gegužės 2 d. komunikato, pateikto Parlamentui siekiant atsakyti į 2017 m. kovo 2 d. rezoliuciją, matyti, kad būtent išnagrinėjusi visas reikšmingas aplinkybes, visų pirma galimo vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Komisija nusprendė, kad deleguotojo akto, kuriuo laikinai sustabdomas šio reikalavimo netaikymas, priėmimas „šiuo metu“ duotų priešingų rezultatų ir nepadėtų siekti bevizio režimo visiems Sąjungos piliečiams tikslo.

31

2020 m. spalio 22 d. rezoliucijoje Parlamentas praėjus daugiau nei trejiems metams paragino Komisiją persvarstyti 2017 m. gegužės 2 d. komunikate išdėstytą poziciją, atsižvelgiant į paskelbus šį komunikatą įvykusius pokyčius.

32

Viena vertus, įvairūs teisiniai ir politiniai motyvai galėjo paskatinti Parlamentą nesikreipti į teismą po to, kai Komisija priėmė šį komunikatą, ir palikti jai galimybę diplomatinėmis priemonėmis pasiekti rezultatus, padedančius įgyvendinti Reglamento 2018/1806 14 konstatuojamojoje dalyje nurodytą vizos reikalavimo visiško abipusiškumo tikslą. Kita vertus, 2020 m. spalio 22 d. rezoliucijoje nurodyti Komisijos komunikatai, paskelbti vėliau nei 2017 m. gegužės 2 d. komunikatas, susiję su vizos reikalavimo abipusiškumo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis nebuvimu. Taigi įvertinęs padėties pokyčius po to, kai buvo priimtas pirmasis raginimas imtis veiksmų, Parlamentas priėmė 2020 m. spalio 22 d. rezoliuciją, kurioje, beje, pateikti du papildomi motyvai teiginiui, kad Komisija privalėjo priimti aptariamą deleguotąjį aktą, pagrįsti.

33

Be to, tai, kad 2017 m. kovo 2 d. ir 2020 m. spalio 22 d. rezoliucijose pateikti raginimai imtis veiksmų skiriasi, patvirtina aplinkybė, kad reaguojant į antrąją rezoliuciją priimtame 2020 m. gruodžio 22 d. komunikate Komisija iš naujo įvertino situaciją dėl vizos reikalavimo abipusiškumo tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir keturių atitinkamų Sąjungos valstybių narių nebuvimo, atsižvelgdama į pokyčius nuo 2017 metų. Apžvelgusi Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ryšius šiuo klausimu, įvertinusi šios trečiosios šalies taikomos bevizio režimo programos raidą, politines aplinkybes šioje šalyje ir jos dvišalius santykius su Sąjunga, ji padarė išvadą, kad toks aktas būtų priimtas netinkamu laiku ir „ypač šiuo metu duotų priešingų rezultatų“.

34

Šiomis aplinkybėmis 2020 m. spalio 22 d. rezoliucija negali būti laikoma priemone apeiti SESV 265 straipsnio antroje pastraipoje numatytą ieškinio pareiškimo terminą, kuris prasidėjo 2017 m. kovo 2 d. rezoliucijoje pateiktu raginimu imtis veiksmų, nes šiose dviejose rezoliucijose pateikti raginimai imtis veiksmų skiriasi tiek pagal savo turinį, tiek atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis šios rezoliucijos buvo priimtos.

35

Taigi pirmąjį nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą tuo, kad šis ieškinys pareikštas pavėluotai, reikia atmesti.

36

Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo Komisijos pozicijos pareiškimu, primintina, kad pagal SESV 265 straipsnio pirmą pastraipą į Teisingumo Teismą gali būti kreipiamasi siekiant, kad būtų konstatuota, jog Komisija, pažeisdama Sutartis, nesiima veiksmų.

37

Nagrinėjamu atveju Komisija tvirtina, kad 2020 m. gruodžio 22 d. komunikate ji pareiškė savo poziciją, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, dėl prašymo priimti Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte nurodytą deleguotąjį aktą ir išdėstė priežastis, dėl kurių jo netenkino.

38

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog institucijos atsakymas į raginimą imtis veiksmų netenkina jai tokį raginimą pateikusio asmens, nereiškia, kad šis atsakymas nėra pozicijos pareiškimas, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą, lemiantis neveikimo pabaigą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1993 m. balandžio 1 d. Sprendimo Pesqueras Echebastar / Komisija, C‑25/91, EU:C:1993:131, 11 ir 12 punktus).

39

Vis dėlto ankstesniame punkte primintas sprendimas negali būti taikomas tarpinstituciniams santykiams, kai ieškinio dėl neveikimo nepriimtinumas leistų institucijai, paragintai imtis veiksmų, ir toliau jų nesiimti.

40

Taip būtų tuo atveju, jei šio sprendimo 37 punkte nurodytą komunikatą reikėtų laikyti „pozicijos pareiškimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą, dėl kurio šis ieškinys būtų nepriimtinas. Tokiu atveju tarp šios bylos šalių išliktų ginčas dėl Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkto taikymo srities, konkrečiau kalbant, dėl galimos pareigos priimti aptariamą deleguotąjį aktą buvimo.

41

Taigi dėl atsisakymo imtis veiksmų, kad ir koks jis aiškus, kai institucija prieš tai buvo paraginta jų imtis pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą, galima kreiptis į Teisingumo Teismą remiantis šiuo straipsniu, jeigu neveikimas nenutraukiamas (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, 302/87, EU:C:1988:461, 17 punktas).

42

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad, esant tarpinstituciniams santykiams, institucijos atsakymas, kuriame, kaip nagrinėjamu atveju, išdėstytos priežastys, dėl kurių ji mano, jog nereikia priimti prašomo akto, būtinai turi būti laikomas šios institucijos atsisakymu imtis veiksmų, kaip tai suprantama pagal pirmesniame punkte primintą jurisprudenciją, todėl dėl jo turi būti galima kreiptis į Teisingumo Teismą su ieškiniu pagal SESV 265 straipsnį.

43

Vadinasi, šis ieškinys yra priimtinas.

44

Grįsdamas savo ieškinį Parlamentas nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą nepriėmusi deleguotojo akto, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams, Komisija pažeidė Sutartis.

45

Parlamentas tvirtina, kad ši nuostata nesuteikia Komisijai jokios diskrecijos, todėl nagrinėjamu atveju ji privalo priimti tokį aktą. Anot Parlamento, pareiga priimti deleguotąjį aktą pagal šią nuostatą siejama tik su objektyvia sąlyga, t. y. kad atitinkama trečioji šalis nėra panaikinusi vizos reikalavimo bent vienos valstybės narės piliečiams per 24 mėnesių laikotarpį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo šio 7 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nurodyto pranešimo paskelbimo dienos. Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ši sąlyga buvo įvykdyta 2016 m. balandžio 12 d.

46

Parlamentas mano, jog tai, kad pagal šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos d punktą Komisijai leidžiama atsižvelgti į vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams su atitinkama trečiąja šalimi, nereiškia, kad šiai institucijai suteikiama diskrecija taikant šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą, nes Komisija neturi kito pasirinkimo, kaip tik priimti deleguotąjį aktą.

47

Anot Parlamento, Komisijos pateiktas pastarosios nuostatos aiškinimas paneigia Reglamento 2018/1806 7 straipsnio logiką, nes vadovaujantis šiuo aiškinimu pareiga atsižvelgti į vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes išorės santykiams reikštų pagrindinį šiame straipsnyje numatyto abipusiškumo mechanizmo elementą, o taip su šiuo elementu būtų susieta ir šio straipsnio pirmos pastraipos f punkte numatyta pareiga.

48

Vadinasi, dėl tokio aiškinimo ši nuostata taptų neveiksminga ir nebūtų atsižvelgiama į abipusiškumo mechanizmo sampratą. Anot Parlamento, nėra prieštaravimo tarp, viena vertus, šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte numatytos Komisijos pareigos priimti deleguotąjį aktą, kuriuo sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas, kai tenkinamos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos, ir, kita vertus, šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos d punkte numatyto reikalavimo atsižvelgti į šio sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams. Šis reikalavimas taikomas visiems abipusiškumo mechanizmo etapams ir savaime turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šį aspektą. Be to, Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte Komisijai suteikiama tik ribota diskrecija, nesusijusi su akto turiniu, t. y. pačiu vizos reikalavimo netaikymo sustabdymu. Ši diskrecija susijusi su kitais aspektais, pavyzdžiui, datos, kurią turi įsigalioti vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas, pasirinkimu, neviršijant 90 dienų nuo šio akto įsigaliojimo.

49

Taigi, anot Parlamento, dėl Komisijos pateikto aiškinimo šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte nustatyta pareiga priimti deleguotąjį aktą taptų neveiksminga, kai atitinkama trečioji šalis nepanaikina vizos reikalavimo per tam tikrą laikotarpį, nes, iš esmės remdamasi vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmėmis Sąjungos ir valstybių narių išorės santykiams su šia trečiąja šalimi, ši institucija vengtų vykdyti Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytą pareigą ir praktiškai panaikintų abipusiškumo mechanizmą nuo pat pirmojo jo etapo.

50

Komisija atsikerta, kad pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą jai nenustatyta besąlyginės pareigos priimti deleguotąjį aktą, kuriuo būtų sustabdytas vizos reikalavimo netaikymas trečiosios šalies piliečiams, jeigu ši trečioji šalis per 24 mėnesius nuo šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos a punkto trečioje pastraipoje nurodyto pranešimo paskelbimo dienos nepanaikino vizos reikalavimo bent vienos valstybės narės piliečiams.

51

Šios institucijos nuomone, šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į to paties straipsnio pirmos pastraipos d punktą, kuriame nustatyta, kad svarstydama patvirtinti naujas priemones pagal šios pirmos pastraipos e, f arba h punktą Komisija pirmiausia atsižvelgia į priemonių, kurių ėmėsi atitinkama valstybė narė, rezultatus, į savo veiksmus, visų pirma politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, kad būtų vėl taikomas arba įvestas bevizis režimas, ir galiausiai į vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams su atitinkama trečiąja šalimi.

52

Komisija neginčija, kad diskrecija, kurią ji turi taikydama Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą, apsiriboja atsižvelgimu į tos pastraipos d punkte nurodytus kriterijus. Bet kuriuo atveju negalima paneigti, kad pagal šį reglamentą jai suteikiama tokia diskrecija.

53

Be to, dėl jos pateikto 7 straipsnio aiškinimo pareiga priimti šio straipsnio pirmos pastraipos f punkte nurodytą deleguotąjį aktą netampa „visiškai neveiksminga“. Komisija pažymi, kad pareiga atsižvelgti į pasekmes Sąjungos ir valstybių narių išorės santykiams, kai ji svarsto patvirtinti naujas priemones pagal šio 7 straipsnio pirmos pastraipos e, f arba h punktus, yra aiškiai numatyta šios pastraipos d punkte, todėl toks aiškinimas negali būti laikomas esančiu contra legem. Be to, Komisija pažymi, kad ne tik nurodė pasekmes, kurių vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas sukeltų Sąjungos ir valstybių narių išorės santykiams su atitinkama trečiąja šalimi, bet ir, kaip reikalauja Sąjungos teisės aktų leidėjai, jas įvertino, nagrinėdama galimybę taikyti tokį sustabdymą.

54

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nepanaikino vizos reikalavimo bent vienos valstybės narės piliečiams pasibaigus 24 mėnesių laikotarpiui nuo Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nurodyto pranešimo paskelbimo dienos.

55

Taigi reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia Parlamentas, dėl šios aplinkybės Komisija privalėjo pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą priimti deleguotąjį aktą, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas šios trečiosios šalies piliečiams, ir šiuo klausimu neturėjo diskrecijos.

56

Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.

57

Pažymėtina, kad Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte numatyta, kad Komisija „priima“ deleguotąjį aktą, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, atitinkama trečioji šalis per šioje nuostatoje numatytą laikotarpį nepanaikina atitinkamo vizos reikalavimo. Taigi iš šios nuostatos teksto atrodo, jog Komisija privalo priimti tokį aktą, kai įvykdytos jo priėmimo sąlygos.

58

Vis dėlto toks Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkto aiškinimas turi būti atmestas atsižvelgiant į šio 7 straipsnio pirmos pastraipos bendrą sistemą – būtent joje įtvirtintą kelių pakopų abipusiškumo mechanizmą.

59

Konkrečiau kalbant, Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos d punkte aiškiai nustatyta, kad svarstydama patvirtinti naujas priemones pagal šios pastraipos e, f arba h punktus Komisija turi atsižvelgti, pirma, į priemonių, kurių ėmėsi atitinkama valstybė narė, siekdama užtikrinti bevizį režimą su atitinkama trečiąja šalimi, rezultatus, antra, į savo veiksmus, kurių ėmėsi pagal šios pastraipos b punktą su atitinkamos trečiosios šalies valdžios institucijomis, visų pirma politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, kad būtų vėl taikomas arba įvestas bevizis režimas, ir, trečia, į vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams su atitinkama trečiąja šalimi.

60

Pareiga atsižvelgti į šias įvairias aplinkybes netektų prasmės, jei Komisija privalėtų priimti Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punkte nurodytą deleguotąjį aktą dėl to, kad atitinkama trečioji šalis nepanaikino atitinkamo vizos reikalavimo per šioje nuostatoje numatytą terminą.

61

Šiuo aspektu iš Reglamento 2018/1806 17 konstatuojamosios dalies matyti, kad suteikiant Komisijai įgaliojimus priimti deleguotuosius aktus pagal šio reglamento 7 straipsnyje įtvirtintą abipusiškumo mechanizmą siekiama sukurti institucinę sistemą, suteikiančią galimybę prieš galimą vizos reikalavimo netaikymo visiems trečiosios šalies piliečiams sustabdymą, kuris yra ypač opus politinis klausimas, įvertinti tokios priemonės poveikį išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui.

62

Taigi iš kartu aiškinamų Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos, siejamos su šio reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, nuostatų matyti, kad Komisija turi diskreciją priimti deleguotąjį aktą pagal šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą arba jo nepriimti, o ši diskrecija ribojama trijų tos pastraipos d punkte nurodytų kriterijų.

63

Kaip išvados 34–40 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šį aiškinimą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 1289/2013, kuriuo į Sąjungos teisę buvo įtrauktas abipusiškumo mechanizmas, parengiamieji darbai, iš kurių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino numatyti automatinio vizų reikalavimo netaikymo sustabdymo, kai ir toliau nesilaikoma abipusiškumo.

64

Vadinasi, priešingai, nei teigia Parlamentas, Komisija neprivalo priimti deleguotojo akto pagal Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos f punktą pasibaigus 24 mėnesių laikotarpiui nuo šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nurodyto pranešimo paskelbimo dienos. Priešingai, siekdama nustatyti, ar, atsižvelgiant į šio reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje nurodytą visiško abipusiškumo tikslą, reikia sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą atitinkamos trečiosios šalies piliečiams, ar, atvirkščiai, nesiimti tokios priemonės, paisant interesų, pirmiausia susijusių su valstybių narių, asocijuotųjų Šengeno šalių ir Sąjungos išorės santykiais, Komisija turi atsižvelgti į šio reglamento 7 straipsnio pirmos pastraipos d punkte nurodytus tris kriterijus, išdėstytus šio sprendimo 59 punkte.

65

Reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komisija viršijo turimą diskreciją, kai nusprendė, kad pagrįstai atsisakė imtis veiksmų.

66

Dėl pirmojo kriterijaus, pagal kurį prieš svarstydama priimti deleguotąjį aktą, kuriuo vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams nustačiusios trečiosios šalies piliečiams laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas, Komisija turi atsižvelgti į priemonių, kurių siekdama užtikrinti bevizį režimą su atitinkama trečiąja šalimi ėmėsi atitinkama valstybė narė, rezultatus, konstatuotina, kad 2020 m. gruodžio 22 d. komunikate išsamiai apžvelgiama keturių valstybių narių, kurioms tuo metu taikytas vizos reikalavimas, padėtis. Komisija pristatė atmestų prašymų išduoti vizą rodiklio pokyčius kiekvienoje iš šių valstybių narių ir nurodė, kad joms buvo pateikti Jungtinių Amerikos Valstijų parengti „specialiai pritaikyti darbo planai“, kad jos galėtų įvykdyti šios šalies bevizio režimo programos reikalavimus. Be to, šiame komunikate nurodyta aplinkybė, kad remiantis šiais darbo planais pradėtos diskusijos, apimančios konkrečias kiekvienai atitinkamai valstybei narei skirtas gaires, buvo didelė pažanga, palyginti su ankstesniu požiūriu, grindžiamu bendresniu saugumo reikalavimų vertinimu, ir tai, kad įvertinus, kaip šios valstybės narės įgyvendino šiuos planus, buvo galima konstatuoti pažangą įvairiose darbo srityse.

67

Dėl antrojo kriterijaus, t. y. Komisijos pareigos atsižvelgti į veiksmus, kurių ji nagrinėjamu atveju ėmėsi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, visų pirma politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, kad būtų vėl taikomas arba įvestas bevizis režimas, pažymėtina, kad 2020 m. gruodžio 22 d. komunikate ji išsamiai aprašė kelis darbo susitikimus su atitinkamomis Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis. Be to, ji nurodė, kad dėl pereinamojo laikotarpio po Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykusių rinkimų ir laukiant kol, kaip numatyta, 2021 m. sausio 20 d. inauguravus naująjį prezidentą bus suformuota nauja administracija, ji tik galėjo kartu su Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) parengti pasiūlymą dėl naujos transatlantinės darbotvarkės, kuriame priminta transatlantinių ryšių svarba.

68

Dėl trečiojo kriterijaus, t. y. būtinybės Komisijai atsižvelgti į vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo pasekmes Sąjungos ir jos valstybių narių išorės santykiams nagrinėjamu atveju su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, pažymėtina, kad 2020 m. gruodžio 22 d. komunikate Komisija rėmėsi išsamiais paaiškinimais šiuo klausimu, kurie jau buvo pateikti 2016 m. balandžio 12 d. komunikate. Galiausiai ji taip pat nurodė, kad vizų reikalavimo netaikymo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams sustabdymas turėtų didelį neigiamą poveikį įvairiose politikos srityse ir sektoriuose.

69

Iš šių aplinkybių matyti, kad prieš nuspręsdama nepriimti prašomo deleguotojo akto Komisija atsižvelgė į tris kriterijus, nurodytus Reglamento 2018/1806 7 straipsnio pirmos pastraipos d punkte.

70

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, 2020 m. spalio 22 d. Parlamentui paraginus imtis veiksmų, Komisija neviršijo turimos diskrecijos, kai laikėsi nuomonės, kad neprivalo priimti aptariamo deleguotojo akto, todėl nagrinėjamu atveju jai negali būti priekaištaujama dėl neveikimo.

71

Vadinasi, šį ieškinį dėl neveikimo reikia atmesti kaip nepagrįstą.

72

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Parlamentas pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: