1.

Savo apeliaciniais skundais Mytilinaios AE – Omilos Epicheiriseon (anksčiau – Alouminion tis Ellados VEAE, toliau – Mytilinaios) (C‑701/21 P) ir Europos Komisija (C‑739/21 P) prašo panaikinti 2021 m. rugsėjo 22 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą DEI / Komisija ( 2 ) (toliau – skundžiamas sprendimas).

2.

Šiais apeliaciniais skundais Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies ir Reglamento (ES) 2015/1589 ( 3 ) 24 straipsnio 2 dalies nuostatas Komisijos atliekamos kontrolės apimtį tuo atveju, kai valstybės narės kontroliuojama įmonė perduoda ginčą nagrinėti komercinio arbitražo tvarka.

3.

Nagrinėjamu atveju pagrindinis sunkumas kyla norint nustatyti, ar Komisija, siekdama paneigti valstybės pagalbos buvimą jai pateikto skundo pirminio patikrinimo stadijoje, gali, išnagrinėjusi tik valstybės įmonės ( 4 ) pasirašyto arbitražinio susitarimo sąlygas, padaryti išvadą, jog valstybės lėšomis nebuvo suteiktas joks pranašumas, ar ji taip pat privalo peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį, kad įsitikintų, jog taip kitai šaliai nesuteikiamas joks nuo įprastų rinkos sąlygų nukrypstantis pranašumas.

4.

Nagrinėjamoje byloje Bendrasis Teismas pritarė plataus masto peržiūrai, nusprendęs, kad Komisija turėjo išnagrinėti arbitražo teismo sprendimą, priimtą nagrinėjant pagrindinės Graikijos elektros energijos tiekėjos, bendrovės Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE (toliau – DEI), ir jos stambiausios klientės, bendrovės Mytilinaios, ginčą dėl pastarajai taikytinų tarifų.

5.

Prilyginęs nagrinėjamoje byloje aptariamą arbitražo teismą, kuris yra susijęs su nacionaline energijos rinkos reguliavimo institucija ( 5 ), Graikijos bendrosios kompetencijos teismui, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija padarė teisės klaidą atsisakydama priskirti arbitražo teismo sprendimą Graikijos valstybei ( 6 ), o dėl to ji privalėjo peržiūrėti šio sprendimo turinį galimos valstybės pagalbos suteikimo požiūriu.

6.

Mano nuomone, ši išvada grindžiama klaidinga prielaida. Kaip ir apeliantės, manau, kad aptariamo arbitražo teismo prilyginimas valstybės institucijai yra teisės klaida.

7.

Vis dėlto yra svarių argumentų palikti galioti Bendrojo Teismo priimtą sprendimą, kuris, atrodo, yra vienintelis, galintis užtikrinti visišką SESV 107 ir 108 straipsnių laikymąsi arbitražo bylose, kuriose dalyvauja viešieji subjektai. Taigi siūlau Teisingumo Teismui apsvarstyti alternatyvius motyvus, kuriais būtų galima pakeisti skundžiamame sprendime pasirinktus klaidingus motyvus.

8.

Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apibrėžiama kaip kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos.

9.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Pirminis pranešimo patikrinimas ir Komisijos sprendimai“ numatyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 10 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė suderinama su vidaus rinka <…>. Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal SESV.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį <…>.

<…>“

10.

Minėto reglamento 16 straipsnio „Pagalbos išieškojimas“ 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo <…>. Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [Sąjungos] teisės principui.

<…>

3.   Nepažeidžiant [nė vieno] Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo nurodymo pagal SESV 278 straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos [Sąjungos] teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

11.

To paties reglamento 24 straipsnio „Suinteresuotųjų šalių teisės“ 2 dalyje nustatyta:

„Bet kuri suinteresuotoji šalis gali pateikti skundą, kad praneštų Komisijai apie įtariamą neteisėtą pagalbą ar įtariamą netinkamą pagalbos taikymą. <…>

<…>“

12.

Ginčo aplinkybės ir procesas Bendrajame Teisme yra aprašyti skundžiamo sprendimo 1–53 punktuose ir gali būti trumpai apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

13.

Metalurgijos pramonės įmonė Mytilinaios yra didžiausia elektros energijos vartotoja Graikijoje.

14.

DEI, įsteigta kaip akcinė bendrovė, yra pagrindinė šalies elektros energijos tiekėja. Šioje byloje klostantis nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms DEI kontrolinį akcijų paketą kontroliavo Graikijos valstybė ir ji buvo prižiūrima Aplinkos, energetikos ir klimato kaitos ministerijos. DEI ir Graikijos valdžios institucijų instituciniai ryšiai visų pirma, pasireiškė tuo, kad valstybė paskyrė daugumą šios įmonės valdybos narių.

15.

2010 m. rugpjūčio 4 d.Mytilinaios ir DEI pasirašė pagrindų susitarimą dėl elektros energijos tiekimo tarifo, taikytino laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat dėl ginčo dėl Mytilinaios skolos, susidariusios laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., taikaus sprendimo sąlygų.

16.

Nepavykus susitarti dėl sutarties projekto, dėl kurio buvo deramasi pagal susitarimą, 2011 m. lapkričio 16 d.Mytilinaios ir DEI sudarė arbitražinį susitarimą, kuriuo savo ginčą pagal Nomos 4001/2011, gia ti leitourgia Energeiakon Agoron Ilektrismou kai Fysikou Aeriou, gia Erevna, Paragogi kai diktya metaforas Ydrogonanthrakon kai alles rythmiseis 4001/2011 (Įstatymas Nr. 4001/2011 dėl elektros energijos ir dujų sektorių tvarkymo, angliavandenilių tyrimų, gamybos ir perdavimo tinklų bei kitų teisės aktų) 37 straipsnį pateikė RAE arbitražo teismui ( 7 ).

17.

Šis arbitražo teismas ginčą išsprendė 2013 m. spalio 31 d. sprendimu (toliau – arbitražo teismo sprendimas). DEI pateiktą skundą dėl šio arbitražo teismo sprendimo 2016 m. vasario 18 d. atmetė Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas, Graikija).

18.

2013 m. gruodžio 23 d. DEI pateikė skundą Komisijai, teigdama, kad arbitražo teismo sprendime nustatytas elektros energijos tiekimo tarifas buvo mažesnis už jos faktiškai patirtas sąnaudas ir kad dėl to arbitražo teismo sprendimu buvo suteikta valstybės pagalba, kuri laikytina neteisėta.

19.

2014 m. birželio 12 d. raštu (toliau – ginčijamas raštas) Komisija informavo DEI, kad jos skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas, nes, pirma, Graikijos valstybė negalėjo daryti lemiamos įtakos arbitražo teismo sprendimo, kuris negalėjo būti priskirtas jai, turiniui ir, antra, DEI taikytas faktinių sąnaudų apskaičiavimo metodas neatitiko metodikos, arbitražo teismo priimtos atsižvelgiant į arbitražiniame susitarime apibrėžtus parametrus.

20.

2014 m. rugpjūčio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį (užregistruotas numeriu T‑639/14), kuriame ji prašė panaikinti ginčijamą raštą. 2014 m. spalio 24 d. nutartimi Bendrasis Teismas patenkino prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kad Komisija galėtų iš naujo išnagrinėti ieškinyje iškeltus klausimus.

21.

2015 m. kovo 25 d. sprendimu (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas), kuriuo siekta „pakeisti“ ginčijamą raštą, Komisija patvirtino savo vertinimą, kad valstybės pagalbos šioje byloje nebuvo, nes sprendimu perduoti ginčą arbitražo teismui ir DEI ir Mytilinaios pasiekto kompromiso sąlygomis nebuvo nukrypta nuo rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio apdairaus investuotojo praktikos.

22.

2015 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį (užregistruotas numeriu T‑352/15), kuriame ji prašė panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą.

23.

2016 m. vasario 9 d. nutartimi ( 8 ) Bendrasis Teismas nusprendė, kad priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑639/14 nebereikia, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad ginčijamas raštas buvo formaliai pakeistas pirmuoju ginčijamu sprendimu.

24.

2017 m. gegužės 31 d. sprendimu ( 9 ) Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį ir grąžino bylą Bendrajam Teismui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, priimdama pirmąjį ginčijamą sprendimą, Komisija ne atšaukė ginčijamą raštą, o tik jį patvirtino, todėl ieškinio byloje T‑639/14 dalykas išliko.

25.

2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas) Komisija panaikino ir pakeitė ginčijamą raštą ir pirmąjį ginčijamą sprendimą, kartu pakartodama savo išvadas dėl valstybės pagalbos šioje byloje nebuvimo. Šiame sprendime nurodyti motyvai buvo identiški nurodytiesiems pirmajame ginčijamame sprendime ( 10 ).

26.

2017 m. lapkričio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį (užregistruotas numeriu T‑740/17), kuriuo ji prašė panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą.

27.

2020 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko sprendimu bylos T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 68 straipsnį.

28.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą raštą ir abu ginčijamus sprendimus.

29.

Pirmiausia Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio dėl antrojo ginčijamo sprendimo, atsižvelgdamas į galimą jo poveikį ginčo dalyko išlikimui ir į DEI suinteresuotumą pareikšti ieškinius bylose T‑639/14 RENV bei T‑352/15.

30.

Dėl ieškinio byloje T‑740/17 priimtinumo Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, antrasis ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, sukeliantis privalomų teisinių pasekmių DEI, nes, be kita ko, proceso užbaigimas pirminio patikrinimo stadijoje sutrukdė DEI pateikti savo argumentus per oficialią tyrimo procedūrą, ir, antra, DEI buvo „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, atsižvelgiant į plačią šios nuostatos formuluotę.

31.

Atmesdamas nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, paremtą principu nemo auditur propriam turpitudinem allegans potest (niekas negali savo naudai remtis savo neteisėtais veiksmais), kurį Komisija iškėlė dėl to, kad DEI užginčijo arbitražo procedūros, su kuria ji laisva valia sutiko, rezultatą, Bendrasis Teismas nusprendė, kad toks prieštaravimas grindžiamas klaidingu Graikijos valstybės ir DEI supainiojimu, dėl kurio tariama Graikijos valdžios institucijų satisfakcija dėl arbitražo proceso baigties buvo priskirta DEI ( 11 ).

32.

Priimdamas sprendimą dėl bylos T‑740/17 esmės, Bendrasis Teismas patenkino prieštaravimus, susijusius su tuo, kad Komisija neišnagrinėjo arbitražo teismo sprendimo turinio galimo valstybės pagalbos suteikimo požiūriu. Remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija ( 12 ), pagal kurią nacionalinio teismo ginčo šaliai suteiktas pranašumas gali būti analizuojamas kaip valstybės pagalbos suteikimas, Bendrasis Teismas sugretino RAE nuolatinio arbitražo teismo veiklą ir Graikijos bendrosios kompetencijos teismų veiklą ( 13 ) ir padarė išvadą, kad Komisija privalėjo patikrinti arbitražo teismo sprendimo turinį.

33.

Dėl argumento, susijusio su galimo pranašumo buvimu ir Komisijos šiuo atžvilgiu vykdomos kontrolės apimtimi, Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, Komisija, prieš atmesdama visas rimtas abejones dėl valstybės pagalbos nebuvimo pirminio patikrinimo stadijoje, turėjo atlikti sudėtingus ekonominius ir techninius vertinimus.

34.

Bendrojo Teismo nuomone, Komisijai visų pirma turėjo kilti abejonių dėl šių aspektų ( 14 ):

35.

Taigi, Bendrasis Teismas patenkino ieškinį byloje T‑740/17 ir panaikino antrąjį ginčijamą sprendimą.

36.

Tada, atsižvelgdamas į abiejų skundžiamų sprendimų pagrindų tapatumą, Bendrasis Teismas patenkino ieškinį dėl pirmojo ginčijamo sprendimo byloje T‑352/15.

37.

Trečia, tenkindamas ieškinį byloje T‑639/14 RENV, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą raštą, be kita ko, remdamasis motyvu, kad arbitražo teismo sprendimas, sukeliantis teisinių pasekmių, prilygstančių Graikijos bendrosios kompetencijos teismo sprendimų teisinėms pasekmėms, yra Graikijos valstybei priskirtinas viešosios valdžios aktas ( 15 ).

38.

Apeliaciniame skunde byloje C‑701/21 P Mytilinaios prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir prireikus grąžinti bylą Bendrajam Teismui, taip pat priteisti iš DEI bylinėjimosi išlaidas.

39.

Komisija pritaria Mytilinaios reikalavimams.

40.

DEI prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą, priimti galutinį sprendimą šiame ginče ir priteisti iš Mytilinaios visas DEI bylinėjimosi išlaidas šioje byloje ir bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 bei T‑740/17.

41.

Apeliaciniu skundu byloje C‑739/21 P Komisija iš esmės prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, priimti galutinį sprendimą dėl ieškinio byloje T‑740/17 ir jį atmesti, pripažinti, kad ieškiniai bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neteko dalyko ir sprendimų dėl jų priimti nebereikia, ir priteisti iš DEI bylinėjimosi išlaidas.

42.

Subsidiariai Komisija prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, priimti galutinį sprendimą dėl tam tikrų ieškinio pagrindų byloje T‑740/17 ir grąžinti šią bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl likusių ieškinio pagrindų, pripažinti, kad ieškiniai bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neteko dalyko ir sprendimų dėl jų priimti nebereikia, ir priteisti iš DEI bylinėjimosi išlaidas.

43.

Mytilinaios prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, priimti galutinį sprendimą dėl ieškinio byloje T‑740/17 ir jį atmesti, pripažinti, kad ieškiniai bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neteko dalyko ir sprendimų dėl jų priimti nebereikia, ir priteisti iš DEI bylinėjimosi išlaidas.

44.

DEI prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir subsidiariai – kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš Komisijos visas DEI bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame procese bei procesuose sujungtose bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17.

45.

Subsidiariai DEI prašo Teisingumo Teismo priimti galutinį sprendimą dėl ieškinio bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 ir atmesti Komisijos prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15.

46.

2023 m. vasario 28 d. bendrame posėdyje priimtu sprendimu bylos C‑701/21 P ir C‑739/21 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.

47.

2023 m. balandžio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Vokietijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

48.

2023 m. balandžio 27 d. įvykusiame posėdyje žodines pastabas pateikė Mytilinaios, DEI, Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika.

49.

Man atrodo, kad, išskyrus tam tikrą apeliacinio skundo byloje C‑701/21 P ( 16 ) trečiojo pagrindo pirmosios dalies dalį, šių apeliacinių skundų priimtinumas negali būti ginčijamas. Taigi siūlau paeiliui išnagrinėti visų trijų Mytilinaios šioje byloje išdėstytų pagrindų pagrįstumą.

50.

Kadangi Mytilinaios apeliacinio skundo byloje C‑701/21 P antrojo pagrindo antroji dalis iš esmės atitinka Komisijos apeliacinio skundo byloje C‑739/21 P vienintelį pagrindą, juos analizuosiu kartu.

51.

Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

52.

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Mytilinaios teigia, kad Bendrasis Teismas neatsakė į nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, pareikštus, remiantis principais nemo auditur propriam turpitudinem allegans potest ir nemo potest venire contra factum proprium, dėl to, kad DEI savo ieškiniu siekė užginčyti arbitražo procedūros, kuriai ji laisva valia pritarė ir kurios sąlygas ginčo šalys nustatė bendru sutarimu, rezultatus.

53.

Pirmojo pagrindo antroje dalyje Mytilinaios priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis atmetė jos prieštaravimus dėl principo nemo potest venire contra factum proprium, remdamasis skundžiamo sprendimo 91 punkte išdėstytais klaidingais motyvais.

54.

Be to, kad su nemotyvavimu susijęs prieštaravimas prieštarauja pirmojo pagrindo antrai daliai, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis DEI suinteresuotumu pareikšti ieškinį ( 17 ), nusprendė, kad principu nemo auditur propriam turpitudinem allegans potest grindžiamas argumentas „yra tik kito argumento, kuriuo siekiama sutapatinti ieškovės ir Graikijos valstybės padėtį ir jai priskirti galimą Graikijos valstybės satisfakciją dėl arbitražo proceso rezultato, variantas, todėl ir jam negalima pritarti“. Taigi, Bendrasis Teismas, nors ir glaustai, motyvavo savo poziciją.

55.

Vis dėlto man kyla klausimas, ar šis motyvų išdėstymas yra pakankamas ir ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jis gali būti laikomas pagrįstu. Šie klausimai susiję su pirmojo pagrindo antra dalimi.

56.

Mano nuomone, skundžiamo sprendimo 91 punkte nurodytas motyvas grindžiamas prielaida, kuri nebuvo aiškiai suformuluota, t. y. kad sprendimas kreiptis į arbitražą turėjo būti priskirtas Graikijos valstybei, bet skundas Komisijai buvo pateiktas išimtinai DEI iniciatyva, o ji Bendrajame Teisme galėjo remtis savo pačios interesu pareikšti ieškinį, atskiru nuo šios valstybės narės intereso. Tik taip perskaičius ginčijamą motyvą galima atsakyti į Mytilinaios prieštaravimą, grindžiamą vienos ir tos pačios šalies, t. y. DEI, veiksmų prieštaringumu ir nesąžiningumu, nes ji pradėjo arbitražo procedūrą, o vėliau užginčijo jos rezultatus Komisijoje.

57.

Net jei sprendimas kreiptis į arbitražą iš tikrųjų galėjo būti priskirtas Graikijos valdžios institucijoms – o tai turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes ( 18 ), be kita ko, į tai, kad valstybei priklauso didžioji DEI akcinio kapitalo dalis, ir į glaudžius institucinius ryšius tarp Graikijos vyriausybės ir šios įmonės vadovybės, – Bendrasis Teismas nepaaiškino, kodėl kitaip turėtų būti vertinamas sprendimas ginčyti arbitražo sprendimą pateikiant skundą Komisijai, kurį jis priskyrė išimtinai DEI, kaip atskirai nuo valstybės suinteresuotajai šaliai.

58.

Taigi, manau, kad Bendrasis Teismas pagal reikalaujamą teisinį standartą neatsakė į Mytilinaios pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

59.

Vis dėlto man kyla klausimas dėl šios išimties reikšmingumo atsižvelgiant į logiką, kuria grindžiamos Sąjungos teisės nuostatos dėl valstybės pagalbos, visų pirma atsižvelgiant į valstybių narių pareigas, nustatomas pagal neteisėtos pagalbos susigrąžinimui taikomas taisykles.

60.

Iš tikrųjų Komisijos šioje srityje vykdoma kontrolė grindžiama logika, kad reikia užtikrinti visišką SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų veiksmingumą, neatsižvelgiant į valstybės narės, kuri inicijavo pagalbos priemonę, veiksmų prieštaringumą. Šios kontrolės veiksmingumas sumažėtų, jei valstybės institucijos neturėtų galimybės pranešti Komisijai ir prireikus Bendrajam Teismui apie galimai antikonkurencinį savo ankstesnių sprendimų poveikį.

61.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad atitinkama valstybė narė turi susigrąžinti neteisėtą pagalbą nedelsdama ir pagal nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, šiuo tikslu visų pirma kreipdamasi į nacionalinius teismus, nedarydama poveikio nutarčiai, kurią Teisingumo Teismas gali priimti pagal SESV 278 straipsnį ( 19 ). Tokiomis aplinkybėmis būtų sunku pripažinti, kad toks nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, koks nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas Bendrajame Teisme, galėtų sutrukdyti kreiptis į Sąjungos teismą siekiant, kad būtų konstatuotas neteisėtos valstybės pagalbos buvimas.

62.

Be to, pažeidusi SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą sustabdyti priemonės įgyvendinimą, valstybė narė, kurios valdžios institucijos suteikė pagalbą nesilaikydamos SESV numatytų procedūrinių taisyklių, negali remtis pagalbos gavėjų teisėtais lūkesčiais, kad išvengtų pareigos imtis būtinų priemonių Komisijos sprendimui, kuriame jai nurodoma susigrąžinti pagalbą, įvykdyti ( 20 ). Tokios galimybės pripažinimas reikštų, kad SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatos taptų visiškai neveiksmingos, nes nacionalinės valdžios institucijos galėtų remtis savo pačių neteisėtais veiksmais, kad pakirstų Komisijos sprendimų, priimtų pagal šias SESV nuostatas, veiksmingumą ( 21 ).

63.

Manau, kad pirmesniuose punktuose primintos taisyklės yra svarbios vertinant šioje byloje Bendrajame Teisme pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo reikšmingumą, nes, visų pirma, principais nemo auditur propriam turpitudinem allegans potest ir nemo potest venire contra factum proprium grindžiami prieštaravmai yra teisėtų lūkesčių principu grindžiamo argumentavimo variantas.

64.

Kalbant apie Komisijos išimtinius įgaliojimus vertinti pagalbos buvimą ir suderinamumą su vidaus rinka, suinteresuota valstybė narė – kaip ir „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, su sąlyga, kad Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas, jai daro didelį poveikį ( 22 ), – turi turėti galimybę Sąjungos teismuose ginčyti Komisijos sprendimus atsisakyti pradėti formalią tyrimo procedūrą, nesant galimybės prieš ją veiksmingai remtis nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu, kuris grindžiamas jos ankstesniu elgesiu.

65.

Pritarus nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, valstybės pagalbos sistemoje atsirastų spraga, nes prieš nacionalines valdžios institucijas ir prireikus suinteresuotąsias šalis, kaip antai DEI, būtų galima remtis jų pačių neteisėtais veiksmais, todėl Sąjungos teismai negalėtų peržiūrėti Komisijos sprendimų, kuriuose pirminio patikrinimo stadijoje buvo padaryta išvada, jog pagalbos nebuvo.

66.

Tokia galimybė susilpnintų ne tik SESV nuostatų, bet ir Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies veiksmingumą, nes šioje nuostatoje numatyta galimybė pateikti skundą neišvengiamai lemia galimybę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme siekiant konstatuoti, jog pagalba, kurią Komisija atsisakė pripažinti, buvo suteikta ( 23 ).

67.

Darytina išvada, kad prieštaravimams, susijusiems su DEI elgesiu iki ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo Bendrajame Teisme, negali būti pritarta net darant prielaidą, kad jie yra pagrįsti ( 24 ).

68.

Taigi Teisingumo Teismui siūlau skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 91 punkte išdėstytą klaidingą motyvavimą pakeisti motyvu, kuris būtų paremtas Bendrajam Teismui pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ( 25 ) nereikšmingumu.

69.

Taigi siūlau atmesti byloje C‑701/21 P Mytilinaios pateikto pirmojo pagrindo abi dalis.

70.

Mytilinaios pateiktas antrasis pagrindas dėl SESV 107 straipsnio 2 dalies pažeidimo sudarytas iš dviejų dalių.

71.

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje Mytilinaios teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto kriterijų, pagal kurį nagrinėjamas pranašumo buvimas, nes šį kriterijų Bendrasis Teismas pritaikė tik nagrinėdamas arbitražo teismo sprendime nustatytą tarifą.

72.

Mytilinaios teigimu, dėl tokio „itin siauro“ aiškinimo Bendrasis Teismas konstatavo pagalbos buvimą, tačiau neįvertino visų reikšmingų bylos duomenų, įskaitant aplinkybes, dėl kurių šalys kreipėsi į arbitražo teismą, ir arbitražiniame susitarime apibrėžtus ginčo sprendimo techninius parametrus.

73.

Manau, kad antrojo pagrindo pirma dalis neturi faktinio pagrindo.

74.

Iš tikrųjų, pirma, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo pagalbos buvimo, o tik nusprendė, kad Komisija turėjo patirti didelių sunkumų vertindama pranašumo buvimą pirminio patikrinimo stadijoje ( 26 ).

75.

Antra, taikydamas privataus ūkio subjekto kriterijų, Bendrasis Teismas neignoravo bylos faktinių aplinkybių, susiklosčiusių iki arbitražo sprendimo ( 27 ) priėmimo, bet tik konstatavo, kad Komisijos atliktas pranašumo buvimo vertinimas, kuriame turėjo būti atsižvelgta į arbitražo metu nustatytas tarifų sąlygas, yra neišsamus ( 28 ).

76.

Taigi manau, kad antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

77.

Antrojo pagrindo antroje dalyje ( 29 )Mytilinaios ir Komisija ginčija galimybę priskirti Graikijos valstybei arbitražo bylos pasekmes, grindžiamą tuo, kad Bendrasis Teismas RAE nuolatinį arbitražo teismą prilygino valstybiniam bendrosios kompetencijos teismui ( 30 ).

78.

Bendrojo Teismo argumentai grindžiami skundžiamo sprendimo 147 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią, jeigu nacionalinis teismas pratęs neteisėtos pagalbos teikimą ar padarys jį galimą, gali būti, kad jis neįvykdys įsipareigojimų pagal SESV ( 31 ).

79.

Prilyginęs RAE nuolatinį arbitražą valstybės teismui, Bendrasis Teismas išreiškė nuomonę, kad nagrinėjamoje byloje priimtu arbitražo sprendimu Mytilinaios galėjo būti suteiktas neteisėtas pranašumas, priskirtinas Graikijos valstybei.

80.

Šio argumento tinkamumą reikia vertinti atsižvelgiant į 2023 m. sausio 12 d., t. y. po skundžiamo sprendimo, priimtą Sprendimą DOBELES HES ( 32 ), kuriame Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad valstybės pagalbos suteikimas negali būti grindžiamas teismo sprendimu ( 33 ).

81.

Per posėdį Komisija teigė, kad Bendrojo Teismo argumentai buvo paneigti Sprendimu Dobeles, nes RAE nuolatinio arbitražo teismo prilyginimas bendrosios kompetencijos teismui, darant prielaidą, kad jis įrodytas, negali tapti pagrindu arbitražo sprendimu įmonei Mytilinaios suteiktą pranašumą priskirti Graikijos valstybei.

82.

Tokia išvada man atrodo skubota. Mano nuomone, Sprendime Dobeles Teisingumo Teismas tik atmetė galimybę valstybės pagalbą priskirti teisminei institucijai, bet neatmetė galimybės pačiai valstybei priskirti teismo sprendimo, kuriuo suteikiama pagalba, antikonkurencinio poveikio.

83.

Taigi manau, kad, pirma, reikia įvertinti galimas Sprendimo Dobeles pasekmes galimybei priskirti šioje byloje vykusio arbitražo proceso baigtį Graikijos valstybei.

84.

Antra, tada išnagrinėsiu apeliančių prieštaravimus, grindžiamus teisės klaida, padaryta prilyginant RAE arbitražo teismą valstybiniam teismui.

85.

Trečia, kadangi nagrinėjami prieštaravimai man neatrodo visiškai nepagrįsti, siūlysiu Teisingumo Teismui numatyti alternatyvius motyvus, kuriais būtų galima pakeisti skundžiamame sprendime nurodytus motyvus. Iš tiesų manau, kad yra svarių argumentų, susijusių su būtinybe užtikrinti SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų veiksmingumą, kuriais remiantis reikėtų palikti galioti skundžiamame Bendrojo Teismo sprendime pasirinktą išeitį.

86.

Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Dobeles, vienas iš prejudicinių klausimų ( 34 ) buvo, ar reikalavimas sumokėti negautą nacionalinės teisės aktais nustatytos priemokos, kuri yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, dalį gali būti nagrinėjamas kaip prašymas suteikti naują pagalbą, atskirą nuo ieškovėms jau išmokėtos pagalbos.

87.

Būtent šiomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis nacionalinis teismas turėjo priimti sprendimą pagal įstatymą, kuriuo nustatomas ginčijamas pranašumas, reikia aiškinti Teisingumo Teismo teiginį, kad ieškovėms teisminiu keliu skirtos sumos „bet kuriuo atveju negali būti laikomos valstybės pagalba, nesusijusia su ta priemoka“ ( 35 ), nes „valstybės pagalba negali būti nustatyta teismo sprendimu“ ( 36 ).

88.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo sprendime Dobeles išdėstyti argumentai atspindi tradicinį požiūrį į valdžių padalijimą, pagal kurį teismų vaidmuo apima tik jau įsigaliojusių teisės normų taikymą. Pagal šį tradicinį požiūrį teismo sprendimas, kuriuo suteikiamas su vidaus rinka nesuderinamas pranašumas, neišvengiamai grindžiamas anksčiau priimta teisės norma, kuri yra atitinkamam teismui pateikto prašymo teisinis pagrindas. Šiuo požiūriu, kaip nurodė Teisingumo Teismas, pagalbos suteikimas jokiu būdu negali būti kildinamas iš paties teismo sprendimo.

89.

Vis dėlto pagalbos teisinio pagrindo klausimas, į kurį Teisingumo Teismas atsakė Sprendime Dobeles, nėra pagrindas atmesti galimą valstybės atsakomybę už nacionalinės teisės aktų ( 37 ), kuriais suteikiama su vidaus rinka nesuderinama pagalba, įgyvendinimą teisminiu keliu. Atvirkščiai, kadangi teismų sprendimai neišvengiamai kyla iš valstybės teisės aktų, valstybė negali išvengti SESV 107 ir 108 straipsniuose numatytų pareigų, perduodama savo teisminėms institucijoms įgaliojimus nustatyti, kaip ji disponuos savo ištekliais.

90.

Šiuo atžvilgiu nelabai svarbu, ar sprendimas, kuriuo suteikiamas nagrinėjamas pranašumas, buvo priimtas taikant konkrečią materialinės teisės normą, ar bendrąjį teisės principą, o gal net diskrecinį teisėjo vertinimą, atliktą laikantis jo kompetencijos ribas nustatančių teisės normų. Teismo sprendimas bet kuriuo atveju priskirtinas valstybei.

91.

Taigi manau, kad Sprendimas Dobeles neturi tokios reikšmės, kokią jam priskiria Komisija, nes ši institucija teigia, jog arbitražo teismo ir Graikijos bendrosios kompetencijos teismų sulyginimas neturėtų nulemti arbitražo proceso pasekmių priskyrimo Graikijos valstybei.

92.

Kita vertus, kaip ir apeliantėms, man kyla abejonių dėl to, ar šis teismas yra valstybinis.

93.

Prilygindamas RAE arbitražo teismą valstybiniam teismui, Bendrasis Teismas rėmėsi keliais aspektais, t. y. RAE arbitražo teismo funkcija, kuri yra tokia pati kaip bendrosios kompetencijos teismų; arbitrams keliamais nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimais; Graikijos civilinio proceso kodekso taikymu šiame teisme vykstantiems procesams; jo sprendimų res judicata galia bei vykdytinumu ir, galiausiai, galimybe apskųsti arbitražo teismo sprendimą Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas) ( 38 ).

94.

Mano nuomone, tokio prilyginimo negalima pateisinti nė vienu iš šių aspektų.

95.

Remiantis Bendrojo Teismo nagrinėtomis aplinkybėmis, iš tikrųjų negalima RAE arbitražo atskirti nuo bet kurio kito komercinio arbitražo. Neretai arbitražo teismas priima sprendimą laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir priima privalomą sprendimą, kurį galima apskųsti valstybiniams teismams. Be to, nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai apskritai pripažįstami būdingais bet kokiam arbitražo procesui. Taigi, taikant Bendrojo Teismo priimtus kriterijus, valstybei būtų galima priskirti daugelį arbitražo teismų, o tai man atrodo neįmanoma.

96.

Kita vertus, kaip teisingai nurodė Komisija, RAE arbitražo teismo prilyginimas valstybiniam teismui prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, susijusiai su SESV 267 straipsniu. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad arbitražo teismai, kurių jurisdikcija yra neprivaloma, t. y. priklauso nuo išankstinio dviejų šalių susitarimo ( 39 ), nėra valstybių narių teismai, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą ( 40 ).

97.

Taigi Teismas nusprendė, kad aplinkybių, jog arbitražo teismo veikloje galima įžvelgti tam tikrų panašumų su teismų veikla, nes arbitražas organizuojamas pagal įstatymą, arbitras turi priimti sprendimus pagal įstatymą, o jo sprendimas turi res judicata galią ir gali būti laikomas vykdomuoju dokumentu, nepakanka, kad tokiam arbitražo teismui būtų suteiktas „valstybės narės teismo“ statusas, ypač turint omenyje tai, kad šalys neturi jokios pareigos perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ( 41 ).

98.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad skundžiamo sprendimo 150–159 punktuose Bendrojo Teismo pateiktame motyve padaryta teisės klaida. Vis dėlto manau, kad dėl šios klaidos negalima atmesti galimybės nagrinėjamo arbitražo pasekmių priskirti Graikijos valstybei.

99.

Kaip ir Bendrojo Teismo pateiktuose motyvuose, rašytiniuose dokumentuose ir šalių rašytiniuose ir žodiniuose paaiškinimuose daugiausia dėmesio skirta RAE nuolatinio arbitražo valstybinio pobūdžio klausimui. Vis dėlto nemanau, kad šis klausimas turi lemiamą reikšmę atsižvelgiant į, mano nuomone, esminį šių apeliacinių skundų aspektą.

100.

Šiuo klausimu esu linkęs priminti, kad dėl SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės intervencijos ar iš valstybės išteklių teikiamos naudos sąlygos pažymėtina, jog ji taikytina ne tik pagalbai, kuri teikiama tiesiogiai iš valstybės išteklių, bet ir pagalbai, kuri teikiama per valstybės arba privačius subjektus, valstybės įsteigtus arba paskirtus tai pagalbai administruoti ( 42 ). Kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, iš to darytina išvada, kad nėra tinkama atskirti atvejus, kai pagalbą teikia tiesiogiai valstybė ir kai ji teikiama per šiuo tikslu valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą ( 43 ), nes tokios įstaigos statusas nėra laikomas lemiama aplinkybe, kad būtų taikomos SESV nuostatos dėl valstybės pagalbos ( 44 ).

101.

Taigi manau, kad nagrinėjamose bylose reikia kelti klausimą siekiant nustatyti ne tai, ar RAE arbitražo teismas iš tikrųjų panašus į valstybinį teismą, o tai, ar valstybės įmonė, kaip antai DEI, pateikdama arbitražo teismui nagrinėti ginčą dėl valstybės išteklių paskirstymo, gali išvengti SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų taikymo.

102.

Mano nuomone, atsakymas į taip iškeltą klausimą neabejotinai turi būti neigiamas.

103.

Neatsižvelgiant į tai, ar RAE prižiūrimas arbitražo teismas yra valstybinis, ar privatus, reikia pažymėti, kad DEI, kuri dėl glaudžių struktūrinių ir kapitalo ryšių su Graikijos valstybe buvo veikiama šios valstybės lemiamos įtakos ( 45 ), pasinaudojo Graikijos teisės aktuose numatyta galimybe pasinaudoti alternatyvia ginčų sprendimo procedūra. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis sprendimas sudaryti arbitražinį susitarimą ir arbitražo teismo sprendimo teisinės pasekmės priskirtinos Graikijos valstybei.

104.

Vis dėlto, priešingai nei Komisija, nemanau, kad valstybei priskirtino pranašumo buvimo patikrinimo, kurį ji turi atlikti, ribas tokiu atveju lemia arbitražinio susitarimo nuostatos. Sprendimas kreiptis į arbitražo teismą lemia ne tik ginčo sprendimo tvarką, bet ir teismo procesui būdingą rizikos elementą, susijusį su galimybe, kad bus priimtas šalių lūkesčių neatitinkantis ar net jų susitarimui priešingas sprendimas, kurį taikant gali būti suteiktas neteisėtas pranašumas panaudojant valstybės išteklius.

105.

Žinoma, tam tikras rizikos elementas būdingas ir tradicinėms teisminėms procedūroms, bet jis dar svarbesnis turint omenyje, kad arbitražo teismai veikia už valstybinės teismų sistemos ribų ir nesuteikia jai būdingų garantijų. Beje, iš valstybių narių patirties komercinio arbitražo srityje matyti, kad su juo susijusi rizika nėra vien hipotetinė ( 46 ).

106.

Taigi manau, kad, kreipdamasi į arbitražo teismą, valstybės įmonė turi pripažinti tikimybę, kad ir nedidelę, kad ji bus priversta savo ištekliais disponuoti nukrypdama nuo įprastų rinkos sąlygų. Šiuo požiūriu, net ir darant prielaidą, kad arbitražo teismas negali būti priskirtas valstybei, su sprendimu sudaryti arbitražinį susitarimą susijusi bylinėjimosi rizika ir pranašumas, kuris pagal arbitražo sprendimą gali būti suteiktas kitai ginčo šaliai, lemia kitokią situaciją.

107.

Jei tokia rizika pasitvirtintų, kaip nagrinėjamoje byloje DEI teigia nurodydama, kad arbitražo teismo sprendime nustatytas tarifas neatitinka arbitražinio susitarimo sąlygų, nemanau, kad aplinkybė, jog dėl ginčo sprendimo kreiptasi ne į valstybinį teismą, o į arbitražo teismą, gali tapti pagrindu atleisti valstybę nuo SESV 107 ir 108 straipsniuose nustatytų įsipareigojimų. Pripažinusi, kad arbitražo teismo sprendimai yra privalomi, valstybė lieka atsakinga už vykdymo priemones, kurių ji privalės imtis pasibaigus arbitražo procedūrai.

108.

Man atrodo, kad šią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su arbitražo procesu dvišalės investicijų sutarties kontekste, nes dėl šioje srityje veikiančių arbitražo teismų tarptautinio pobūdžio nekyla kliūčių jų sprendimų pasekmių galimos pagalbos suteikimo forma priskirti valstybėms narėms ( 47 ).

109.

Šiuo klausimu nesutinku su apeliacinio skundo šalių ir Vokietijos vyriausybės argumentais, kuriuose primygtinai pabrėžiama, kad, vertinant galimybę priskirti galimą pagalbą valstybei, reikia atskirti investicinį arbitražą nuo komercinio arbitražo. Nusprendusi ratifikuoti investicijų sutartį, kaip ir pasirašiusi arbitražinį susitarimą, valstybė turi prisiimti riziką, kad jai bus priskirtos šiuo pagrindu priimsimų teismų sprendimų pasekmės. Jeigu dėl galimybės perduoti ginčo sprendimą nevalstybinei institucijai būtų neįmanoma atsakomybės už jį priskirti valstybei, valstybės lėšomis suteikiamų pranašumų kontrolės sistemoje atsirastų akloji zona. Atsižvelgiant į tai, kad arbitražo procesuose, susijusiuose su viešaisiais subjektais, nagrinėjami labai svarbūs interesai, tokia situacija gerokai susilpnintų atitinkamų SESV nuostatų veiksmingumą.

110.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, manau, kad skundžiamo sprendimo 150–159 punktuose Bendrojo Teismo nurodytas klaidingas motyvas turi būti pakeistas motyvu, grindžiamu būtinybe teisiškai privalomus arbitražo procedūros, kuria ši valstybė narė pasinaudojo tarpininkaujama DEI prisiimdama su tuo susijusią bylinėjimosi riziką, rezultatus priskirti Graikijos valstybei.

111.

Taigi siūlau atmesti byloje C‑701/21 P pateikto antrojo pagrindo antrą dalį ir byloje C‑739/21 P pateiktą vienintelį pagrindą.

112.

Mytilinaios apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą, susijusį su Reglamento 2015/1589 4 straipsnio pažeidimu, taip pat sudaro dvi dalys.

113.

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje Mytilinaios teigia, kad, pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog Komisija privalėjo išnagrinėti arbitražo teismo sprendimo turinį ( 48 ), ir, antra, Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Komisija turėjo atlikti sudėtingus ekonominius ir techninius vertinimus, kad galėtų paneigti pagalbos buvimą pirminio patikrinimo stadijoje ( 49 ).

114.

Dėl priežasčių, išdėstytų vertinant antrojo pagrindo antrą dalį, grindžiamą arbitražo proceso rezultatų priskirtinumu Graikijos valstybei, manau, kad trečiojo pagrindo pirmos dalies pirmasis teiginys yra nepagrįstas. Taigi manau, kad jis turėtų būti atmestas.

115.

Šio pagrindo pirmos dalies antruoju teiginiu Mytilinaios iš esmės ginčija visus skundžiamo sprendimo 167–188 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytus faktinius įvertinimus, susijusius su arbitražinio susitarimo sąlygų neaiškumu, Mytilinaios gamybos ir vartojimo profiliu bei jos komercinių santykių su DEI ypatumais. Kadangi Bendrasis Teismas nemanė, jog Komisija turi bendrą pareigą atlikti sudėtingą vertinimą pirminio patikrinimo stadijoje, o apsiribojo išvada, kad toks vertinimas buvo būtinas atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, manau, kad šis prieštaravimas susijęs su fakto, o ne teisės klausimu.

116.

Taigi manau, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies antrasis teiginys yra nepriimtinas ir turi būti atmestas.

117.

Trečiojo pagrindo antroje dalyje Mytilinaios priekaištauja, kad Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, susijusią su rimtais sunkumais ar abejonėmis, kuriais grindžiama Komisijos pradėta oficiali tyrimo procedūra. Jos teigimu, taip Bendrasis Teismas atleido DEI nuo būtinybės įrodyti, kad per pirminio patikrinimo procedūrą Komisijos atliktas patikrinimas buvo nepakankamas ar neišsamus.

118.

Grįsdama savo teiginį Mytilinaios visų pirma remiasi skundžiamo sprendimo 167 punktu, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl ypatingų bylos aplinkybių Komisija turėjo „kruopščiai, tinkamai ir išsamiai“ visas svarbias bylos aplinkybes išnagrinėti pagalbos buvimo požiūriu.

119.

Vis dėlto reikia aiškiai atskirti skundžiamo sprendimo 167 punkte nurodytas pareigas, kurias Komisija turi vykdyti skundo tyrimo stadijoje, nuo pareigų, susijusių su įrodymais, kurios ieškinio pareiškimo Bendrajame Teisme stadijoje tenka ieškovei.

120.

Vis dėlto, kiek tai susiję su pastarosiomis pareigomis, neatrodo, kad Bendrasis Teismas atleido DEI nuo pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos prašymą panaikinti sprendimą, nes, be kita ko, Bendrasis Teismas aiškiai remiasi DEI nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis, jo nuomone, galima pateisinti abejones, kurių Komisijai turėjo kilti jos skundo pirminio patikrinimo stadijoje ( 50 ).

121.

Taigi manau, kad trečiojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta, todėl byloje C‑701/21 P pateiktas trečiasis pagrindas turi būti visiškai atmestas.

122.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: