1.

Corte costituzionale (Konstitucinis teismas, Italija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 2 ) 4 straipsnio 6 punktą, dėl kurio perkėlimo į Italijos teisę gali būti pažeista Italijos Konstitucija.

2.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę papildyti savo gausią jurisprudenciją dėl Europos arešto orderių (toliau – EAO). Konkrečiai kalbant, jis turės nustatyti, ar valstybės narės, naudodamosi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte joms suteikta diskrecija, gali remtis neprivalomuoju EAO nevykdymo pagrindu, kuris netaikomas trečiųjų šalių piliečiams.

3.

12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami [ESS] 6 straipsnyje ir kurie atsispindi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ( 3 ), ypač jos VI skyriuje. Jokia šio pagrindų sprendimo nuostata negali būti išaiškinta taip, lyg ji draustų atsisakyti perduoti asmenį, kurio areštui [suėmimui] yra išduotas [EAO], kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad minėtas [EAO] yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kad to asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš tų priežasčių. Šis pagrindų sprendimas nekliudo valstybei narei taikyti savo konstitucines taisykles, susijusias su teisingu procesu, asociacijos laisve, spaudos laisve ir žodžio laisve kitose žiniasklaidos priemonėse.“

4.

1 straipsnyje („[EAO] apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“) nurodyta:

„1.   [EAO] yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę] arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo [EAO], remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

5.

4 straipsnyje („Europos arešto orderio neprivalom[ieji] nevykdymo pagrindai“) numatyta:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti [EAO]:

<…>

<…>“

6.

5 straipsnyje („Išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos ypatingais atvejais“) teigiama:

„Vykdančiajai teisminei institucijai vykdant [EAO], pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šie reikalavimai:

<…>

7.

9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje narėje turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. Siekdama įsitikinti, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje iš tiesų būtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai [reintegracijai], išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe, ar jis šią vietą laiko svarbia šeimos, kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ar ekonominiu požiūriu arba jis kaip nors kitaip susijęs su vykdančiąja valstybe.“

8.

12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šis pamatinis sprendimas taip pat turėtų būti mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje [punkte] ir 5 straipsnio 3 dalyje [punkte] numatytais atvejais. Tai, inter alia, reiškia, kad nedar[ydama] poveikio [Pagrindų] sprendimo 2002/584] taikymui, vykdančioji valstybė galėtų patikrinti, ar esama šio pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, įskaitant patikrinimą dėl dvigubo baudžiamumo, jei vykdančioji valstybė pateikė šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą nuosprendžio pripažinimui ir vykdymui būtiną deklaraciją, siekdama apsvarstyti, ar nuteistąjį asmenį perduoti, ar vykdyti bausmę [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje [punkte] numatytais atvejais.“

9.

16 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šis pamatinis sprendimas turėtų būti taikomas vadovaujantis taikoma Bendrijos teise, įskaitant visų pirma [Direktyvą 2003/86/EB ( 5 )] [ir] [Direktyvą 2003/109/EB ( 6 )]. <…>“

10.

3 straipsnyje („Tikslas ir taikymo sritis“) nurodyta:

„1.   Šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę.

2.   Šis pamatinis sprendimas taikomas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje.

3.   Šis pamatinis sprendimas taikomas tik šiame pamatiniame sprendime apibrėžtų nuosprendžių ir bausmių vykdymui. <…>“

11.

25 straipsnyje („Bausmių vykdymas pagal [EAO]“) nustatyta:

„Nedarant poveikio Pagrindų sprendimo [2002/584] taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka [Pagrindų sprendimo 2002/584] nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje [punkte] nurodytais atvejais, arba kai ji veikdama pagal [Pagrindų sprendimo 2002/584] 5 straipsnio 3 dalį [punktą] nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo.“

12.

18bis straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad asmenį gali būti atsisakyta perduoti:

„jeigu EAO išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra Italijos pilietis arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, teisėtai ir faktiškai gyvenantis arba esantis Italijos teritorijoje, jeigu apeliacinis teismas nusprendžia, kad bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo turi būti vykdomi Italijoje pagal nacionalinę teisę.“

13.

19 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Italijos teisminė institucija vykdo EAO <…>, laikydamasi šių sąlygų:

<…>

14.

Moldovos pilietis O. G. Rumunijoje priimtu galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme ( 9 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kaip nurodė jam klausimą dėl prieštaravimo Konstitucijai pateikęs teismas, O. G. yra „stabiliai įsitvirtinęs Italijoje, vertinant šeimos ir darbo požiūriu“ ( 10 ).

15.

2012 m. vasario 13 d.Judecătoria Brașov (Brašovo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) dėl O. G. išdavė EAO, siekdamas, kad jis atliktų bausmę.

16.

2020 m. liepos 7 d.Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas, Italija) prašomą perduoti asmenį nurodė perduoti išduodančiajai teisminei institucijai.

17.

Gavęs O. G. kasacinį skundą, Corte di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) 2020 m. rugsėjo 16 d. panaikino apeliacinio teismo sprendimą ir grąžino jam bylą nagrinėti iš naujo, pasiūlęs įvertinti, ar tikslinga pateikti Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) klausimą dėl konstitucingumo.

18.

Apeliacinis teismas pateikė Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) klausimą, ar 2005 m. Įstatymo Nr. 69 18bis straipsnio 1 dalies c punktas atitinka Italijos Konstitucijos 2, 3 ir 11 straipsnius, 27 straipsnio 3 dalį ir 117 straipsnio 1 dalį.

19.

Apeliaciniam teismui abejonių iš esmės kilo dėl to, kad pagal nuostatą, kuria į Italijos teisę perkeliamas neprivalomasis nevykdymo pagrindas, numatytas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte:

20.

Pabrėžęs, kad Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs šio Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto aspekto ( 11 ), Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) pateikia jam tokius klausimus:

21.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2021 m. lapkričio 22 d. Buvo nuspręsta jį nagrinėti pirmumo tvarka.

22.

Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Vengrijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

23.

2022 m. spalio 11 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo tik Italijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

24.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu iš esmės siekiama nustatyti, ar Italijos įstatymas, pagal kurį trečiosios šalies pilietis, nuteistas laisvės atėmimo bausme EAO išdavusioje valstybėje (Rumunijoje), negali atlikti bausmės vykdančiojoje valstybėje (Italijoje), kurioje, regis ( 12 ), jis teisėtai ir nuolat gyvena, atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą, atsižvelgiant į jo 1 straipsnio 3 dalį ir Chartijos 7 straipsnį.

25.

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, jeigu tenkinamos šios dvi kumuliacinės sąlygos:

26.

Italijos teisės aktų leidėjas, perkeldamas šį neprivalomąjį nevykdymo pagrindą į savo teisės sistemą, pakoregavo du aspektus:

27.

Manau, kad siekiant atsakyti į prašymo priimti prejudicinį sprendime keliamą pirmąjį klausimą tikslinga: a) išnagrinėti diskreciją, kurią valstybės turi taikydamos Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnį; b) išaiškinti šį straipsnį atsižvelgiant į teisę į lygybę; ir c) išanalizuoti poveikį, kurį atsakymui gali turėti kitos pagal Chartiją saugomos pagrindinės teisės.

28.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės, įgyvendindamos Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnį, visų pirma jo 6 punktą, turi „tam tikrą diskreciją“ ( 14 ). Vis dėlto ši diskrecija neapima teisės išplėsti EAO nevykdymo atvejus, išsamiai ( 15 ) išvardytus Pagrindų sprendime 2002/584 ( 16 ).

29.

Pagal tą pačią jurisprudenciją EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai ( 17 ).

30.

Valstybės narės gali pasirinkti, ar apriboti Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnyje joms suteiktą galimybę, ar visai ja nesinaudoti. Kadangi nevykdymo pagrindai yra neprivalomieji, kiekviena valstybė narė gali savo nuožiūra nuspręsti, kada jų netaikyti: tokiu atveju jos vykdančiosios teisminės institucijos negali atsisakyti perduoti pagal EAO prašomą perduoti asmenį ( 18 ).

31.

Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, valstybių narių sprendimas nesiremti šiuo nevykdymo pagrindu, kurį jos gali priimti pagal Pagrindų sprendimą 2002/584, „<…> tik dar labiau sustiprina šiuo pamatiniu [pagrindų] sprendimu nustatytą perdavimo sistemą, įtvirtindamas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę“ ( 19 ).

32.

Taip yra dėl to, kad „toks teisės aktas, kuris apriboja situacijas, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti [EAO], tik palengvina prašomų perduoti asmenų perdavimą remiantis Pamatinio [Pagrindų] sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu abipusio pripažinimo principu, kuris yra esminė šiuo sprendimu nustatyta taisyklė“ ( 20 ).

33.

Vis dėlto nacionalinės teisės aktų leidėjo pasirinkimo laisvė nėra neribota. Tai pateisina kelios priežastys.

34.

Pirma, Pagrindų sprendimas 2002/584 nekeičia „pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje“ ( 21 ). Taigi, kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, valstybėms narėms neleidžiama perkelti šio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą į nacionalinę teisę taip, kad dėl to būtų pažeistos ESS 6 straipsnyje numatytos pagrindinės teisės ar principai.

35.

Antra, valstybių narių diskreciją perkeliant minėtą 4 straipsnio 6 punktą į nacionalinę teisę riboja ne tik nuostatos tekstas, bet ir tikslas, kurio ta diskrecija siekiama Pagrindų sprendime 2002/584, taip pat bendras šio sprendimo kontekstas, t. y. visa Sąjungos teisė.

36.

Šiuo požiūriu pritariu Komisijai, kad Italijos teisės aktų leidėjo pasirinkimo ( 22 ) negalima pagrįsti nei Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto tekstu, nei šio punkto tikslu, nei jo kontekstu.

37.

Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto teksto pažymėtina, kad pagal tą punktą kitų šalių pilietybės, t. y. ne vykdančiosios valstybės narės pilietybė, yra nesvarbios. Šiame punkte tik nurodyta, kad prašomas perduoti asmuo turi būti tos valstybės pilietis.

38.

Taigi kitų šalių, t. y. ne vykdančiosios valstybės narės, pilietybės nesvarbios ir atsižvelgiama ne į jas, o į „gyvenamosios vietos“ (arba buvimo vietos) kategoriją. Bet kurios valstybės, kuri nėra vykdančioji valstybė, piliečių atveju Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto taikymo sritis apibrėžiama remiantis gyvenamosios vietos (arba buvimo vietos) sąvoka.

39.

Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto tikslo Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šiuo punktu „visų pirma siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens šansus socialiai reintegruotis atlikus jam skirtą bausmę“ ( 23 ).

40.

Siekiant reintegracijos tikslo, prašomo perduoti asmens pilietybė pati savaime nėra svarbi: nuostatos tikslas – užtikrinti, kad tokia galimybe galėtų pasinaudoti bet kuris vykdančiojoje valstybėje narėje gyvenantis ar esantis asmuo ( 24 ).

41.

Kalbant apie teisės aktų kontekstą, pagal kurį turi būti aiškinamas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas, tikslinga nurodyti Pamatinį sprendimą 2008/909 dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo. Šis sprendimas taip pat skirtas bet kokią pilietybę turintiems užsieniečiams, kuriems, jeigu jie yra tam tikru mastu įsitvirtinę vykdančiojoje valstybėje ( 25 ), taikomas tikslas reintegruotis atlikus laisvės atėmimo bausmę.

42.

Remiantis Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsniu, šis sprendimas mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą tiek, kiek jis atitinka šio pagrindų sprendimo nuostatas ( 26 ).

43.

Taigi yra pagrindo manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į reintegracijos atlikus bausmę tikslą ( 27 ), Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą numatė kaip priemonę šiam tikslui pasiekti tuo atveju, kai įvykdytos pirma išvardytos konkrečios sąlygos, o pilietybės veiksnys neturi jokios įtakos (išskyrus pačios vykdančiosios valstybės pilietybę).

44.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl pirma išdėstytų priežasčių vykdančiosios valstybės narės piliečiai ir vykdančiojoje valstybėje narėje gyvenantys ar esantys kitų valstybių narių piliečiai, integravęsi šios valstybės narės visuomenėje, iš esmės neturėtų būti vertinami skirtingai ( 28 ).

45.

Dabar kyla klausimas, ar taisyklė, kuri taikoma valstybių narių piliečiams, turi būti taikoma ir trečiųjų šalių piliečiams, kiek tai susiję su EAO nevykdymu.

46.

Manau, kad nėra jokio pagrindo jos netaikyti.

47.

Tiesa, apskritai sulyginti trečiųjų šalių piliečių ir valstybių narių piliečių teisinį statusą nėra priežasties ( 29 ). Vis dėlto trečiųjų šalių ir valstybių narių piliečiai negali būti vertinami skirtingai, nes pačioje Sąjungos antrinėje teisėje aiškiai arba netiesiogiai numatyta, kad jiems taikoma vienoda tvarka. Šiuo atveju galioja Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą principas.

48.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiga paisyti ESS 6 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių ir principų yra nekintama, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms draudžiama perkelti į nacionalinę teisę šio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, kad dėl to būtų pažeista Chartija arba pagrindiniai Sąjungos principai.

49.

Vienas iš šių principų yra lygybės principas, kuris garantuojamas ESS 2 straipsnyje ir Chartijos 20 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje abu straipsniai yra pakankamai tvirtas vertinimo kriterijus, kad būtų galima teigti, kad jų neatitinka tai, kaip į Italijos teisę yra perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas.

50.

Konkrečiai kalbant, lygybės prieš įstatymą principas, kaip siūlau, turi būti taikomas atsižvelgiant į tai, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte pilietybės kriterijus laikomas nesvarbiu ir vietoj jo taikomas gyvenamosios vietos (arba buvimo vietos) kriterijus, išskyrus atvejį, kai asmenys yra vykdančiosios valstybės narės piliečiai.

51.

Taigi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto taikymo sritis ratione personae apima asmenis, kurie, nors ir nėra vykdančiosios valstybės narės piliečiai, joje būna arba gyvena ( 30 ). Vadinasi, įstatymas, pagal kurį trečiųjų šalių piliečiai turi teisę būti vertinami vienodai, nesuteikia pagrindo jų vertinti kitaip nei Sąjungos valstybių narių piliečių.

52.

Diskrecija perkeliant šią Sąjungos teisės nuostatą į nacionalinę teisę nereiškia, kad gali būti sukurta reguliavimo sistema, pagal kurią trečiųjų šalių piliečiai būtų vertinami nepalankiau nei valstybės narės piliečiai. Kaip pabrėžė Komisija, atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto tikslą trečiosios šalies piliečio, kuris faktiškai gyvena vykdančiojoje valstybėje, padėtis yra panaši į valstybės narės piliečio padėtį.

53.

Šiais tikslais trečiosios šalies piliečio nuolatinė ir faktinė gyvenamoji vieta iš esmės reiškia, kad šalyje, kurioje gyvena, jis yra integravęsis taip pat kaip tos šalies piliečiai. Toks ryšys su vykdančiąja valstybe nare gali palengvinti prašomo perduoti asmens socialinę reintegraciją, kai jis atliks skirtą laisvės atėmimo bausmę ( 31 ).

54.

Laikausi nuomonės, kad to, kas išdėstyta, pakanka siekiant pripažinti, jog nagrinėjama nacionalinės teisės norma neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto. Taigi manau, kad nebūtina nagrinėti, kokį (papildomą) poveikį to straipsnio aiškinimui turi kitos Chartijoje numatytos pagrindinės teisės.

55.

Jos apima teises, įtvirtintas Chartijos 7 straipsnyje (privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas), kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje (vaiko teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais), nurodytoje Komisijos ( 32 ).

56.

Logiška, kad šios teisės negali būti svarbesnės už laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vis dėlto taip gali būti, kai norima pasirinkti bausmę atlikti ne EAO vykdančioje valstybėje narėje, o EAO išdavusioje valstybėje narėje, jeigu atitinkamas asmuo gyvena arba yra pirmojoje valstybėje narėje ir turi joje šeiminių ryšių.

57.

Taip skatinama įgyvendinti prašomo perduoti asmens teisę palaikyti būtiniausius šeimos ryšius, suderinamus su jo buvimu įkalinimo įstaigoje. Palaikyti tokius ryšius lengviau ten, kur yra jo pagrindinių interesų centras, t. y. jo faktinės gyvenamosios vietos valstybėje.

58.

Jeigu, kaip siūlau, Teisingumo Teismas teigiamai atsakys į pirmąjį prejudicinį klausimą, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) nori sužinoti, „kokiais kriterijais ir sąlygomis remiantis šie [trečiosios šalies piliečio] ryšiai [su vykdančiąja valstybe] turi būti laikomi tokiais svarbiais, kad vykdančioji teisminė institucija privalėtų atsisakyti perduoti asmenį“.

59.

Manau, kad atsižvelgiant į antrojo klausimo formuluotę reikėtų iš anksto apsvarstyti du aspektus, susijusius su EAO nevykdymo sąlygomis ir tariama „pareiga“ atsisakyti perduoti asmenį.

60.

Klausimas susijęs tik su viena iš dviejų Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nustatytų sąlygų, kurioms esant galima atsisakyti perduoti prašomą asmenį.

61.

Šio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte visų pirma nurodytos sąlygos (vykdančiosios valstybės pilietybė ir gyvenamoji arba buvimo vieta toje valstybėje), kuriomis remiantis įrodomi prašomo perduoti asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe nare. Tie ryšiai turi būti pakankami, kad atlikęs skirtą bausmę asmuo dėl jų galėtų lengviau socialiai reintegruotis ( 33 ).

62.

Vis dėlto nagrinėjamoje nuostatoje taip pat nustatyta dar viena būtina sąlyga: vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimas ( 34 ) užtikrinti, kad laisvės atėmimo bausmė, dėl kurios išduotas EAO, būtų atlikta joje. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai laiko savaime suprantamu dalyku ir taiko tik prašomo perduoti asmens ryšio su vykdančiąja valstybe nare sąlygą.

63.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini „pareigą“ atsisakyti perduoti asmenį, kai įrodyti ryšiai yra pakankamai svarbūs, bet kuriuo atveju Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte tokios pareigos nenumatyta. Jame tik nurodyta, kad teisminė institucija „gali“ atsisakyti vykdyti EAO, jeigu tenkinamos toje nuostatoje numatytos sąlygos.

64.

Tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo grindžiama Pagrindų sprendimo 2002/584 sistema, nereiškia absoliučios pareigos vykdyti EAO ( 35 ), be to, nacionalinėje teisėje nustačius nagrinėjamą neprivalomąjį nevykdymo pagrindą, vykdančiajai teisminei institucijai turi būti suteikta diskrecija vertinant, ar reikia atsisakyti vykdyti EAO ( 36 ).

65.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs:

66.

Vadinasi, vykdančiajai teisminei institucijai nepakanka patvirtinti, kad įvykdytos dvi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte reikalaujamos sąlygos. Ji taip pat turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, kad išduodančiojoje valstybėje narėje skirta bausmė būtų atlikta vykdančiojoje valstybėje narėje ( 39 ).

67.

Taigi atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą, susijusį su kriterijais, pagal kuriuos nustatoma, ar prašomas perduoti asmuo yra įsitvirtinęs vykdančiojoje valstybėje narėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turėtų būti nurodyta, kad:

68.

Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nurodytas neprivalomasis nevykdymo pagrindas grindžiamas tuo, kad galima padidinti prašomo perduoti asmens socialinės reintegracijos galimybes atlikus skirtą bausmę. Taigi vykdančioji valstybė narė tokio tikslo teisėtai siekia tik tų asmenų, kurie įrodė tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę lygį, atžvilgiu ( 40 ).

69.

Vadinasi, kriterijai, dėl kurių klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi leisti įrodyti tokį integracijos lygį, kurio pakaktų, kad prašomo perduoti asmens reintegracijos galimybės vykdančiojoje valstybėje narėje būtų daug didesnės nei išduodančiojoje valstybėje narėje.

70.

Atsižvelgiant į tai galima geriau suprasti, kodėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, pirma, nurodyta vykdančiosios valstybės narės pilietybė ir, antra, sąvokos „gyventi“ ir „būti“ toje valstybėje vartojamos nedarant skirtumo:

71.

Visų pirma „[n]orint nustatyti, ar konkrečioje situacijoje egzistuoja prašomo perduoti asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe nare, leidžiantys konstatuoti, kad šiam asmeniui taikoma sąvoka „yra“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, reikia atlikti bendrą kelių objektyvių aplinkybių, apibūdinančių šio asmens situaciją, vertinimą, tarp kurių visų pirma yra prašomo perduoti asmens buvimo trukmė, pobūdis ir sąlygos, taip pat šeiminiai bei ekonominiai ryšiai, kuriuos šis asmuo palaiko su vykdančiąja valstybe nare“ ( 43 ).

72.

Tomis pačiomis objektyviomis aplinkybėmis a fortiori remiamasi, kai prašomas perduoti asmuo ne tik yra, bet ir gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje.

73.

Šiuo klausimu pritariu Komisijai, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 dėl nuosprendžių, kuriais skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tarpusavio pripažinimo 9 konstatuojamojoje dalyje pateiktas veiksnių sąrašas gali būti pavyzdinis: „šeimos, kalbini[ai], kultūrini[ai], socialini[ai] ar ekonomini[ai] [ryšiai] <…> arba [kiti ryšiai] su vykdančiąja valstybe“.

74.

Kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 44 ), iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima suprasti, kad prašomo perduoti asmens integracijos valstybėje narėje lygis siejamas su tuo, ar jis turi faktiškų ir veiksmingų ryšių su tos valstybės narės visuomene.

75.

Tiesa, ši jurisprudencija suformuota nagrinėjant bylas, kuriose prašomas perduoti asmuo buvo valstybės narės pilietis. Vis dėlto, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, valstybių narių piliečių integracijos vykdančiojoje valstybėje narėje vertinimo kriterijai gali būti taikomi ir trečiųjų šalių piliečiams.

76.

Taigi vykdančioji teisminė institucija turi atlikti bendrą vertinimą, t. y. įvertinti veiksnius, leidžiančius nustatyti, ar prašomas perduoti asmuo – nesvarbu, kokia jo pilietybė, – yra pakankamai susijęs su vykdančiosios valstybės narės visuomene, kad būtų galima numatyti, jog, atlikęs bausmę tos valstybės narės teritorijoje, jis turės daugiau galimybių socialiai reintegruotis ir pasiekti Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytą tikslą.

77.

Tokie veiksniai apima prašomo perduoti asmens ankstesnio buvimo šalyje trukmę ( 45 ), šeimos ryšių vykdančiojoje valstybėje narėje pobūdį ir tvirtumą (prireikus kartu vertinamas tokių ryšių nebuvimas kilmės šalyje), jo integracijos lygį ir kalbinius, kultūrinius, darbo, socialinius ar ekonominius ryšius, kuriuos jis užmezgė toje valstybėje narėje.

78.

Žinoma, šis sąrašas nėra baigtinis, nes konkrečiu atveju gali būti kitų ypatingų aplinkybių, į kurias teismas turi atsižvelgti spręsdamas, ar perduoti prašomą asmenį.

79.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) tokį atsakymą:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4 straipsnio 6 punktas

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, pasirinkus remtis atitinkamu Europos arešto orderio, išduoto siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, neprivalomuoju nevykdymo pagrindu, vykdančiosioms teisminėms institucijoms nustatytas absoliutus draudimas atsisakyti perduoti trečiųjų šalių piliečius, kurie gyvena arba yra jų šalies teritorijoje, neatsižvelgiant į jų ryšius su ta šalimi.

Svarbūs kriterijai, pagal kuriuos patvirtinama, kad prašomas perduoti asmuo yra pakankamai susijęs su vykdančiąja valstybe nare, yra visi kriterijai, kurie, vertinami bendrai, leidžia daryti prielaidą, kad atlikęs bausmę šioje valstybėje asmuo, neatsižvelgiant į jo pilietybę, turės daugiau reintegracijos galimybių nei išduodančiojoje valstybėje narėje.

Šiuo atžvilgiu vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti, be kita ko, tokius veiksnius: ankstesnę prašomo perduoti asmens buvimo trukmę, buvimo pobūdį ir sąlygas, taip pat jo šeiminius, kalbinius, kultūrinius, darbo, socialinius ir ekonominius ryšius su vykdančiąja valstybe nare.