1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 45 ir 101 straipsnių išaiškinimo pateiktas nagrinėjant futbolininko UL ir futbolo klubo Royal Antwerp Football Club (toliau – Royal Antwerp) ginčą su Union royale belge des sociétés de football association ASBL (Belgijos karališkoji futbolo federacija, toliau – URBSFA) ir Union des associations européennes de football (Europos futbolo federacijų asociacija, toliau – UEFA) dėl arbitražo sprendimo, kuriuo buvo atmestas UL ir Royal Antwerp pareikštas ieškinys dėl URBSFA, UEFA ir kitų nacionalinių futbolo federacijų, šios asociacijos narių, priimtų taisyklių negaliojimo ir žalos atlyginimo.

2.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje nagrinėjamas tik su laisvu darbuotojų judėjimu pagal SESV 45 straipsnį susijęs bylos aspektas. Nagrinėjamos taisyklės susijusios su vadinamaisiais „vietoje išugdytais žaidėjais“ (toliau – VIŽ), t. y. žaidėjais, kurie treniruojami klube arba nacionalinėje futbolo federacijoje, kuriai šis klubas priklauso. Iš esmės klausiama, ar privalomas tam tikro VIŽ skaičiaus įtraukimas į rungtynių protokolą yra nepateisinamas laisvo darbuotojų judėjimo pagal SESV 45 straipsnį apribojimas.

3.

Šioje išvadoje nurodysiu, kad ginčijamos nuostatos prieštarauja SESV 45 straipsniui (tik) tiek, kiek jos taikomos žaidėjams, kurie nėra iš konkretaus aptariamo klubo. Niekas nenori nuobodaus futbolo ( 2 ), todėl, mano nuomone, galima pritarti tam tikriems šios pagrindinės nuostatos apribojimams.

4.

UL yra 1986 m. gimęs futbolininkas, turintis trečiosios šalies ir Belgijos pilietybę. Jis daug metų užsiima profesine veikla Belgijoje. UL kelerius metus žaidė Belgijoje esančiame profesionaliame futbolo klube Royal Antwerp, o šiuo metu žaidžia kitame profesionaliame Belgijos futbolo klube.

5.

UEFA yra pagal Šveicarijos teisę reglamentuojama asociacija, turinti buveinę Nione (Šveicarija). Ji buvo įsteigta 1954 m. siekiant, be kita ko, spręsti visus su futbolu susijusius klausimus, prižiūrėti ir kontroliuoti visų formų futbolo raidą, rengti ir organizuoti tarptautines futbolo varžybas ir turnyrus Europos lygiu. Jos narės – 55 nacionalinės futbolo federacijos, kurių nariai yra profesionalūs futbolo klubai. Aukščiausias UEFA organas yra kongresas, į kurį susirenka visos jos narės. Jos vykdomasis organas – vykdomasis komitetas; jo narius renka kongresas, European Leagues (Europos lygos, toliau – EL), Šveicarijoje įsikūrusi asociacija, atstovaujanti 37 nacionalinėms lygoms iš 30 skirtingų valstybių, ir Association européenne des clubs (Europos klubų asociacija, toliau – ECA), kuri atstovauja futbolo klubams.

6.

URBSFA yra pagal Belgijos teisę reglamentuojama pelno nesiekianti asociacija, pripažinta Fédération Internationale de football association (Tarptautinė futbolo asociacijų federacija, toliau – FIFA), UEFA, kurios narė ji yra, ir Comité Olympique et Interfédéral Belge (Belgijos olimpinis ir tarpfederacinis komitetas, toliau – COIB). Jos tikslas – užtikrinti profesionalaus ir mėgėjiško futbolo sportinį ir administracinį organizavimą Belgijoje, taip pat jo populiarinimą.

7.

2005 m. vasario 2 d. UEFA vykdomasis komitetas priėmė taisykles, pagal kurias reikalaujama, kad UEFA klubų varžybose dalyvaujantys profesionalūs futbolo klubai į komandos dydžio limito sąrašą įtrauktų ne daugiau kaip 25 žaidėjus ir kad tarp jų būtų tam tikras minimalus VIŽ skaičius. Tokius žaidėjus UEFA apibrėžia kaip žaidėjus, kurie, nepaisant pilietybės, būdami 15–21 metų amžiaus bent trejus metus treniravosi savo klube arba kitame tai pačiai nacionalinei federacijai priklausančiame klube. 2005 m. balandžio 21 d. Talino kongrese taisyklę dėl VIŽ patvirtino 52 federacijos, UEFA narės, tarp jų – URBSFA. Nuo 2008–2009 m. sezono UEFA reglamente numatyta, kad jos varžybose dalyvaujantys klubai privalo į ne daugiau kaip 25 žaidėjų sąrašą įtraukti bent 8 vietoje išugdytus žaidėjus. Bent keturi iš šių aštuonių žaidėjų turi būti treniravęsi atitinkamame klube.

8.

Atitinkamose URBSFA federalinio reglamento taisyklėse nustatyta, kad profesionalų futbolo divizionuose 1A ir 1B dalyvaujantys futbolo klubai turi pateikti sąrašus, į kuriuos galima įtraukti ne daugiau kaip 25 žaidėjus, iš jų bent 8 žaidėjai turi būti treniravęsi Belgijos klubuose (t. y. žaidėjai, kurie iki savo 23‑ojo gimtadienio bent tris ištisus sezonus priklausė Belgijos klubui). Be to, bent trys iš šių aštuonių žaidėjų turi būti žaidę Belgijos klube bent tris sezonus iki savo 21‑ojo gimtadienio ( 3 ).

9.

Be to, kiek tai susiję su rungtynių protokolais, klubai į juos turi įtraukti žaidėjus iš minėtų sąrašų ir bent šeši iš jų turi būti žaidę klube bent tris ištisus sezonus iki savo 23‑ojo gimtadienio, o du iš jų – iki savo 21‑ojo gimtadienio ( 4 ).

10.

Abiem atvejais, jeigu šie minimalūs reikalavimai neįvykdomi, tokių žaidėjų negalima pakeisti nustatytų sąlygų neatitinkančiais žaidėjais.

11.

2020 m. vasario 13 d. UL pareiškė ieškinį Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas, Belgija) ir prašė, be kita ko, pripažinti, kad UEFA ir URBSFA priimtos taisyklės dėl VIŽ yra neteisėtos, nes pažeidžia SESV 45 straipsnį ( 5 ), taip pat priteisti UL patirtos žalos atlyginimą. Vėliau Royal Antwerp savanoriškai įstojo į bylą ir taip pat pareikalavo atlyginti dėl šių taisyklių padarytą žalą. UEFA nebuvo arbitražo proceso šalis.

12.

2020 m. liepos 10 d.Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas) nusprendė, kad šie reikalavimai yra nepriimtini tiek, kiek susiję su UEFA priimtomis taisyklėmis dėl VIŽ, ir priimtini, bet nepagrįsti tiek, kiek susiję su URBSFA priimtomis atitinkamomis taisyklėmis.

13.

Dėl URBSFA priimtų taisyklių Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas) iš esmės konstatavo, kad jomis nepažeidžiamas SESV 45 straipsnyje garantuojamas laisvas darbuotojų judėjimas, nes jos taikomos vienodai, pagal jas nediskriminuojama dėl pilietybės ir jos bet kuriuo atveju yra pateisinamos remiantis teisėtais tikslais ir nėra jiems neproporcingos ( 6 ).

14.

Taigi Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas) atmetė UL ir Royal Antwerp reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

15.

2020 m. rugsėjo 1 d. UL ir Royal Antwerp kreipėsi su ieškiniu į Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) dėl arbitražo sprendimo panaikinimo remiantis tuo, kad jis prieštarauja viešajai tvarkai, pagal Belgijos Code judiciaire (Teismų kodeksas) 1717 straipsnį.

16.

Grįsdami savo reikalavimus jie iš esmės teigia, kad UEFA ir URBSFA taisyklėmis dėl VIŽ pažeidžiama SESV 45 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvė, nes šiomis taisyklėmis ribojama tiek profesionalaus futbolo klubo, kaip antai Royal Antwerp, galimybė įdarbinti žaidėjus, kurie neatitinka jose nustatytų vietos ar kilmės reikalavimų, ir leisti jiems žaisti per rungtynes, tiek galimybė tokiam žaidėjui, kaip UL, įsidarbinti klube arba būti išleistam žaisti į aikštę, jeigu jis negali remtis tokiu priklausymu šiam klubui.

17.

2021 m. lapkričio 9 d. UEFA pateikė prašymą dėl savanoriško įstojimo į bylą, kuris 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo pripažintas priimtinu.

18.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad arbitražo sprendimas, kurį prašoma panaikinti, buvo grindžiamas: i) daliniu UL ir Royal Antwerp reikalavimų nepriimtinumu ir likusių reikalavimų atmetimu kaip nepagrįstų; ir ii) dviejų Sąjungos teisės nuostatų, t. y. SESV 45 ir 101 straipsnių, kurių galimas nesilaikymas, atsižvelgiant į jų pobūdį ir susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, prireikus galėtų būti laikomas viešosios tvarkos pažeidimu, kaip tai suprantama pagal Belgijos teismų kodekso 1717 straipsnį, aiškinimu ir taikymu.

19.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą, būtina iš Teisingumo Teismo gauti SESV 45 ir 101 straipsnių išaiškinimą. Šiam teismui kyla klausimas, ar šios taisyklės neturi ribojamojo poveikio laisvam darbuotojų judėjimui ir konkurencijai, taip pat, ar jos pagrįstos, tinkamos, būtinos ir proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Esant šioms aplinkybėms, teismas remiasi, be kita ko, Europos Komisijos paskelbtu pranešimu spaudai ir šios institucijos prašymu atliktu tyrimu, iš kurių matyti, kad: i) šios taisyklės turi arba gali turėti ribojamąjį poveikį laisvam darbuotojų judėjimui; ir kad ii) klausimas, ar šis poveikis yra proporcingas labai ribotai iš jų gaunamai naudai, atsižvelgiant į mažiau ribojančias alternatyvias priemones, kurios atrodo įmanomos, yra išsamiai nagrinėjamas visų pirma per šios institucijos pradėtą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 7 ).

20.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) 2021 m. spalio 15 d. nutartimi (ją Teisingumo Teismas gavo 2021 m. lapkričio 11 d.) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė UL, Royal Antwerp, URBSFA, UEFA, Belgijos, Graikijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. UL, Royal Antwerp, URBSFA, UEFA, Lenkijos, Rumunijos, Švedijos vyriausybės ir Komisija dalyvavo posėdyje, kuris įvyko 2022 m. lapkričio 15 d.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išaiškinti, ar UEFA (1 klausimas) ir URBSFA (2 klausimas) taisyklės dėl VIŽ atitinka Sąjungos teisę. Įdomu tai, kad, kitaip nei 2 klausime, 1 klausime nėra nuorodos į SESV 45 straipsnį.

23.

Šioje išvadoje reikia išnagrinėti, ar SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti taisykles, kaip antai nustatytas atitinkamame URBSFA reglamente, dėl vietoje išugdytų žaidėjų įtraukimo į rungtynių protokolą ir leidimo jiems žaisti per rungtynes. Kadangi minėtas URBSFA reglamentas iš esmės grindžiamas UEFA taisyklėmis, šioje išvadoje išnagrinėsiu ir jas.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimus užduoda iš esmės tam, kad išsiaiškintų, ar SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti UEFA ir URBSFA priimtas taisykles dėl VIŽ.

25.

URBSFA teigia, kad abu klausimai turėtų būti pripažinti nepriimtinais, nes jie nėra svarbūs ieškovams pagrindinėje byloje ir yra hipotetiniai. Be to, ji tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra visiškai nacionalinio pobūdžio, atsižvelgiant į UL pilietybę, Royal Antwerp įsisteigimo vietą ir nagrinėjamų taisyklių teritorinę taikymo sritį, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašoma priimti sprendimą tik inter partes.

26.

UEFA mano, kad prejudicinius klausimus reikia pripažinti nepriimtinais, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai išsamiai nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurioms esant juos pateikė, visų pirma neįvardijo, kurios nacionalinės futbolo federacijos priėmė su VIŽ susijusias taisykles ir nepateikė paties šių įvairių taisyklių turinio. Be to, šis teismas neįrodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra tarptautinio pobūdžio. Dar daugiau, kadangi nutartis pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą buvo priimta prieš išklausant UEFA, dėl nepakankamai tiksliai ir išsamiai nurodytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių UEFA negalėjo apginti savo teisių.

27.

Panašiai Rumunijos vyriausybė ir Komisija sutinka su URBSFA ir UEFA teiginiu, kad klausimas dėl SESV 45 straipsnio išaiškinimo pateiktas nesant jokio užsienio, kaip išorės, elemento pagrindinėje byloje, taip pat nesant jokios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užuominos apie tai, kad šis išaiškinimas reikalingas šiai bylai išspręsti, nepaisant to, kad ginčas yra visiškai vidaus pobūdžio.

28.

Nors ir suprantu ankstesniuose punktuose aprašytus nuogąstavimus ( 8 ), manau, kad nagrinėjamoje byloje pateikti klausimai yra priimtini.

29.

Vertinant argumentą, kad byla nėra priimtina dėl tariamos visiškai vidaus situacijos, pirmiausia reikia nurodyti Teisingumo Teismo sprendimą Ullens de Schooten ( 9 ), kuriame jis aiškiai apibendrino ir suklasifikavo keturis atvejus, kai bylos, iškeltos susiklosčius visiškai vidaus situacijoms, vis dėlto yra priimtinos tam, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas. Pirmasis atvejis susijęs su galimybe, kad kitose valstybėse narėse įsisteigę piliečiai buvo arba yra suinteresuoti pasinaudoti atitinkama laisve tam, kad galėtų vykdyti veiklą valstybės narės, kuri priėmė nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, teritorijoje, todėl šie teisės aktai, vienodai taikomi tiek tos valstybės narės piliečiams, tiek kitų valstybių narių piliečiams, gali daryti poveikį, kuris nėra susijęs tik su šia valstybe nare ( 10 ). Šiuo požiūriu neatmestina, kad kitose valstybėse narėse įsikūrę futbolininkai dėl nagrinėjamų nuostatų negali patekti į Belgijos rinką.

30.

Be to, reikia turėti omenyje, kad šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją tik nustatyti, ar arbitražo sprendimu buvo pažeista viešoji tvarka. Iš esmės atlikdamas vertinimą tas teismas neturi apsiriboti konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes viešosios tvarkos aspektai neišvengiamai peržengia individualių bylų ribas.

31.

Be to, pažymėtina, kad nacionaliniu lygmeniu šios bylos dalykas yra ne UL ir Royal Antwerp ginčas, o ginčijamos UEFA ir URBSFA priimtos nuostatos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas ieškinys dėl arbitražo sprendimo panaikinimo nėra pareikštas dėl hipotetinės situacijos. Šis arbitražo sprendimas grindžiamas Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas) atliktu SESV 45 straipsnio ( 11 ) aiškinimu ir taikymu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad privalo patikrinti šio aiškinimo ir taikymo pagrįstumą, siekdamas nustatyti, ar arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, ar ne. Taigi Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas) taikė SESV 45 straipsnį taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių. Nei Cour belge d’arbitrage pour le sport (Belgijos sporto arbitražo teismas), nei atitinkamai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo neprašoma įvertinti konkrečios UL situacijos. Veikiau UL, kurio požiūrį vėliau palaikė Royal Antwerp, prašė pripažinti, kad UEFA ir URBSFA priimtos taisyklės dėl VIŽ yra neteisėtos, nes prieštarauja Sąjungos teisei. Svarstydamas, ar panaikinti arbitražo sprendimą, kuriame konstatuota, kad Sąjungos teisė nepažeista, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti visas ginčijamas nuostatas apskritai.

32.

Galiausiai dėl UEFA teiginio, kad ji nebuvo išklausyta prieš priimant nutartį perduoti šiuos klausimus spręsti Teisingumo Teismui, pakanka pasakyti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją jis neturi tikrinti, ar sprendimas perduoti jam nagrinėti tam tikrą klausimą buvo priimtas pagal nacionalines teismų veiklos organizavimo ir proceso taisykles ( 12 ).

33.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus laikyti priimtinais.

34.

Pagal SESV 45 straipsnį Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

35.

Sporto veikla, kuri yra ekonominio gyvenimo dalis, patenka į Sutartyje numatytų pagrindinių laisvių taikymo sritį ( 13 ), o tai reiškia, kad profesionalūs futbolininkai, užsiimantys ekonomine veikla, turi būti laikomi „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį ( 14 ).

36.

Be to, dėl subjektų, kuriems privalomas SESV 45 straipsnis, jurisprudencijoje aiškiai nustatyta, kad ši nuostata taikoma privatiems subjektams, kaip antai UEFA ir URBSFA, kurie kolektyviai reglamentuoja apmokamą darbą ( 15 ).

37.

Šiame etape manau, kad būtų naudinga trumpai priminti nagrinėjamas nuostatas.

38.

Pagal UEFA reglamentą VIŽ apibrėžiami kaip žaidėjai, kurie, nepaisant jų pilietybės, būdami 15–21 metų amžiaus bent trejus metus treniravosi savo klube arba kitame tai pačiai nacionalinei federacijai priklausančiame klube. Be to, pagal UEFA reglamentą vienose iš UEFA varžybų ( 16 ) dalyvaujantys klubai privalo į ne daugiau kaip 25 žaidėjų sąrašą įtraukti mažiausiai 8 vietoje išugdytus žaidėjus. Bent keturi iš šių žaidėjų turi būti treniravęsi atitinkamame klube.

39.

Pagal URBSFA taisykles URBSFA kompetencijai priskiriamose varžybose dalyvaujantys klubai turi į ne daugiau kaip 25 žaidėjų sąrašą įtraukti mažiausiai 8 žaidėjus, iki 23‑ojo gimtadienio (3 iš šių 8 žaidėjų – iki 21‑ojo gimtadienio) žaidusius tame arba kitame Belgijos klube bent tris sezonus. Be to, kiek tai susiję su rungtynių protokolais, klubai į juos turi įtraukti šiame sąraše nurodytus žaidėjus ir bent šeši iš jų turi būti žaidę klube bent tris ištisus sezonus iki 23‑ojo gimtadienio, o du iš jų – iki 21‑ojo gimtadienio.

40.

Abiem atvejais (UEFA ir URBSFA), jeigu šie minimalūs reikalavimai netenkinami, šių žaidėjų negalima pakeisti kitais nustatytų sąlygų neatitinkančiais žaidėjais.

41.

Toliau išnagrinėsiu, ar ginčijamos nuostatos yra SESV 45 straipsnio apribojimas.

42.

UL, Royal Antwerp ir Komisija ( 17 ) mano, kad ginčijamos nuostatos ne tik daro poveikį laisvam darbuotojų judėjimui Sąjungoje, bet ir lemia netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės. O UEFA ir URBSFA tvirtina, kad ginčijamos nuostatos ne tik vienodai taikomos visiems žaidėjams, nepaisant jų pilietybės, bet ir nesudaro kliūčių laisvam žaidėjų judėjimui.

43.

Mano nuomone, ginčijamos nuostatos gali sukelti netiesioginę kitų valstybių narių piliečių diskriminaciją. Akivaizdu, kad kuo jaunesnis žaidėjas, tuo labiau tikėtina, kad jis gyvena savo kilmės vietoje ( 18 ). Taigi ginčijamos nuostatos turi neigiamos įtakos būtent žaidėjams iš kitų valstybių narių.

44.

Ginčijamos nuostatos faktiškai reiškia reikalavimą, kurį gali atitikti tik tam tikroje vietoje buvę asmenys. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad nacionalinės taisyklės, pagal kurias skirstoma remiantis gyvenamosios vietos kriterijumi, gali labiau pakenkti kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams, nes nerezidentai paprastai yra užsieniečiai ( 19 ). Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją kvalifikacijos reikalavimai, būtini norint verstis tam tikra profesine veikla, yra netiesiogiai diskriminuojantis darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas ( 20 ). Taisyklės dėl VIŽ gali apriboti žaidėjų, kurie yra Sąjungos piliečiai, galimybes laisvai pereiti iš vienos valstybės narės klubo į kitos valstybės narės klubą. Nors ginčijamos nuostatos suformuluotos neutraliai, dėl jų vietos žaidėjų padėtis palankesnė nei kitų valstybių narių žaidėjų ( 21 ).

45.

Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų nuspręsta, kad ginčijamos nuostatos nėra netiesiogiai diskriminuojančios (o šiuo atveju taip nėra), jos neabejotinai yra (paprastas) laisvo futbolininkų judėjimo apribojimas. Šiuo klausimu primenu, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog taisyklės, draudžiančios krepšinio klubui per nacionalinio čempionato rungtynes išleisti į aikštę žaidėjus iš kitų valstybių narių, jei perkėlimas įvyko po tam tikros datos, „yra kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui“ ( 22 ).

46.

Beje, reikėtų paminėti, kad nustatant, ar yra apribojimas, UEFA ir URBFSA pasirinkta VIŽ apibrėžtis, pagal kurią VIŽ – ne tik konkretaus klubo, bet ir atitinkamos nacionalinės lygos žaidėjai, yra nesvarbi. Abiem atvejais 8 žaidėjai negali būti atvykę iš kitos valstybės narės klubo, o 17 – gali. Vis dėlto skirtumas tarp klubo žaidėjų ir tos pačios lygos žaidėjų tampa svarbus, kai reikia nustatyti, ar ginčijamos nuostatos proporcingos.

47.

Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas negali būti pateisinamas, nebent jis, pirma, grindžiamas vienu iš SESV 45 straipsnio 3 dalyje išvardytų pateisinimo pagrindų ( 23 ) arba privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ( 24 ), ir, antra, atitinka proporcingumo principą, t. y. yra tinkamas nuosekliai ir sistemingai užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 25 ).

48.

Atsižvelgiant į tai, kad įvairios bylos šalys savo pastabose daugybę kartų remiasi SESV 165 straipsniu, šioje teisinės analizės vietoje reikėtų pateikti keletą pastabų dėl šios nuostatos.

49.

SESV 165 straipsnyje, kuris į Sutartis įtrauktas priėmus Lisabonos sutartį ( 26 ), reglamentuojami trys skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję klausimai: švietimo, jaunimo ir sporto. Jį sudaro keturios dalys. 1 dalyje išdėstytas bendrasis nuostatos tikslas ir loginis pagrindas, t. y. kad Sąjunga turi prisidėti prie Europos sporto reikalų skatinimo, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras ir jo socialinę bei švietimo funkciją. Toliau 2 dalyje nurodyta, ko konkrečiai Sąjunga siekia savo veiksmais – su tuo neįmanoma nesutikti ( 27 ): plėtoti europinę pakraipą sporto srityje, skatinant teisingumą bei atvirumą sporto varžybose ir už sportą atsakingų organizacijų bendradarbiavimą, taip pat saugant sportininkų, ypač jauniausių, fizinį ir moralinį integralumą. Šio straipsnio 3 dalyje pabrėžiama bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba ( 28 ), svarba. Galiausiai (ir tai labai svarbu) 4 dalyje įtvirtintas leidimas Sąjungos politinėms institucijoms ( 29 )„pagal įprastą teisėkūros procedūrą“„priim[ti] skatinančias priemones, išskyrus bet kokį <…> derinimą“ ( 30 ), ir Tarybai (vienai) Komisijos pasiūlymu priimti rekomendacijas.

50.

Tai, kas nurodyta toliau, jau aiškiai matyti iš SESV 165 straipsnio teksto.

51.

Pirma, ši nuostata skirta Sąjungai, o ne valstybėms narėms ar kitiems viešiesiems subjektams, jau nekalbant apie privačius subjektus. Antra, vartojamos sąvokos („prisidėjimas“, „skatinimas“, „atsižvelgimas“, „plėtojimas“, „bendradarbiavimas“) paprastai būdingos neprivalomojo pobūdžio teisei. Trečia, SESV 165 straipsnis apima tiek profesionalųjį, tiek mėgėjišką sportą, nesvarbu, ar juo užsiimama klubuose, ar individualiai ( 31 ). Ketvirta, nors šioje nuostatoje kalbama apie įprastą teisėkūros procedūrą, SESV 165 straipsnio 4 dalis nėra teisinis pagrindas leisti politinėms institucijoms priimti teisiškai privalomus aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnį ( 32 ). Taigi SESV 165 straipsnio 4 dalis yra ne kas kita, kaip „netikras teisinis pagrindas“, būdingas dalykams, kurie patenka į Sąjungos politikos sritį, kai valstybės narės, kaip Sutarčių rengėjos, nenori suteikti Sąjungai jokių susijusių teisėkūros įgaliojimų. Beje, šis aspektas jau atsispindi SESV 2 straipsnio 5 dalyje ir 6 straipsnio e punkte: sporto srityje Sąjungos „kompetencija“ yra ne teisėkūros, o tik „atlikti veiksmus siekiant paremti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus“ ( 33 ).

52.

Kalbant apie SESV 165 straipsnį SESV struktūroje, pažymėtina, kad šis straipsnis yra SESV trečiosios dalies XII antraštinėje dalyje ( 34 ), taigi jis pateiktas prie visų kitų Sąjungos politikos sričių.

53.

Atsižvelgiant į tai galima daryti tokias išvadas.

54.

Pirma, SESV 165 straipsnis nėra bendrai taikoma nuostata, kaip tai suprantama pagal SESV pirmosios dalies II antraštinę dalį ( 35 ). Antra, UEFA ir URBSFA, kaip privatūs subjektai, tiek, kiek jos kolektyviai reglamentuoja apmokamą darbą, nevykdo ir neįgyvendina Sąjungos politikos. Tokią veiklą turi vykdyti Sąjungos teisės aktų leidėjas (ir antrinės teisės perkėlimo į nacionalinę teisę, taikymo bei įgyvendinimo subjektai). Veikiau UEFA ir URBSFA remiasi viešosios tvarkos tikslu tam, kad pateisintų pagrindinės laisvės apribojimą. Nagrinėjamu atveju jos funkciniu požiūriu panašios ne į Sąjungos instituciją, kuri veikia ( 36 ) pagal SESV 165 straipsnį, o į valstybę narę, siekiančią pateisinti pagrindinės laisvės apribojimą. Kitaip tariant, nagrinėjamas atvejis yra neigiamos integracijos atvejis, kai subjektas ketina apriboti pagrindinę laisvę, siekdamas paskatinti kitos politikos, kuri, jo manymu, yra svarbesnė, įgyvendinimą. Ši kita politika priskiriama sporto sričiai. Trečia, ne UEFA ar URBSFA turi įgyvendinti Sąjungos veiksmus pagal SESV 165 straipsnį. Jos yra privatūs subjektai, atliekantys ne tik reguliavimo, bet ir ekonomines funkcijas. Ketvirta, Sąjungos politinės institucijos, žinoma, gali kažkodėl nuspręsti paskelbti ( 37 ) Europos sporto modelį, remdamosi SESV 165 straipsniu ar kokia nors kita nuostata. Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjungos institucijoms tenkančios funkcijos vienaip ar kitaip perduodamos UEFA arba URBSFA. Penkta, UEFA ir URBSFA negali būti suteikta laisvė remiantis SESV 165 straipsniu savo nuožiūra apriboti SESV 45 straipsnyje numatytą pagrindinę laisvę. Šios pagrindinės laisvės apribojimai, kuriuos taiko tokie subjektai, kaip UEFA ir URBSFA, turi būti vertinami kaip ir visi kiti apribojimai pagal įprastus principus.

55.

Visa tai, kas išdėstyta, nereiškia, kad SESV 165 straipsnio teisinė galia yra tokia ribota ( 38 ), kad jis neturi visiškai jokios reikšmės nagrinėjamai bylai. Iš tiesų ši nuostata naudinga dviem aspektais: pirma, siekiant nustatyti SESV 45 straipsnio apribojimo pateisinimo pagrindą, vadinamą privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, ir, antra, kaip nuoroda į tai, kas yra priimtina Sąjungoje ir visoje jos teritorijoje, kai reikia įvertinti proporcingumą ( 39 ). Be to, būtent taip Teisingumo Teismas elgėsi ir anksčiau ( 40 ).

56.

UEFA ir URBSFA iš esmės nurodo du skirtingus privalomuosius pagrindus, susijusius su bendruoju interesu: jaunų žaidėjų treniravimo ir įdarbinimo skatinimą bei konkurencinės pusiausvyros tarp komandų UEFA klubų ir nacionalinėse varžybose gerinimą. Kiti nurodyti privalomieji bendrojo intereso pagrindai yra jaunų žaidėjų apsauga, nes reikia išsaugoti jų socialinę ir šeiminę aplinką ir išvengti įprasto jų ugdymo pertraukimo.

57.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, atrodo, daro prielaidą, jog kai tokie subjektai, kaip UEFA ir URBSFA, kurie yra saistomi SESV 45 straipsnio, siekia remtis apribojimą pateisinančiais pagrindais, ginčijamų nuostatų viešasis arba privatusis pobūdis neturi jokios įtakos nei šių pagrindų apimčiai, nei jų turiniui ( 41 ).

58.

Galiu pritarti šiam teiginiui ir suprantu bendrąjį interesą išlaikyti vienodą su SESV 45 straipsniu susijusią tvarką, nepaisant to, ar apribojimus nustato viešieji, ar privatūs subjektai. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, priešingai nei valstybė narė, kuri yra viešasis subjektas, privatūs subjektai, kaip antai UEFA ar URBSFA, atsižvelgdami į savo atitinkamą paskirtį siekia ekonominio pobūdžio tikslų ( 42 ). Kartais tokie tikslai gali prieštarauti viešiesiems tikslams. Be to, UEFA ir URBSFA atlieka ir reguliavimo, ir ekonomines funkcijas. Kadangi šios funkcijos nėra atskirtos, gali kilti interesų konfliktų. Kitaip tariant, UEFA ir URBSFA elgtųsi neracionaliai, jeigu bandytų siekti viešųjų tikslų, kurie tiesiogiai prieštarauja jų komerciniams interesams.

59.

Kai valstybės narės siekia pateisinti pagrindinės laisvės apribojimus, daroma prielaida, kad jos siekia remti ne vidaus rinkos, o kitą viešąjį interesą. Privataus subjekto atveju taip nėra ir to reikėtų nepamiršti atliekant tolesnę analizę. Būtent dėl šios priežasties man labiau patinka sąvokos, kurias Teisingumo Teismas vartoja Sprendime Angonese, kalbėdamas apie „teisėtai siekiamą tikslą“ ( 43 ), nenurodydamas, kad toks tikslas būtinai turi atitikti viešąjį interesą. Dėl to taip pat dar svarbiau atidžiai išnagrinėti UEFA ir URBSFA nurodytų privalomųjų pagrindų viešojo intereso elementą.

60.

Dėl profesionalaus sporto Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad, atsižvelgiant į didelę sporto veiklos, ypač futbolo, socialinę svarbą Sąjungoje, reikia pripažinti, kad jaunų žaidėjų įdarbinimo ir mokymo skatinimo tikslas yra teisėtas ( 44 ). Tas pats pasakytina ir apie tikslą išlaikyti pusiausvyrą tarp klubų, užtikrinant tam tikrą lygybę ir rezultatų nenuspėjamumą ( 45 ).

61.

Ginčijamos nuostatos taip pat turi atitikti proporcingumo principą, t. y. jos turi būti tinkamos nuosekliai ir sistemingai užtikrinti siekiamų tikslų įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar ginčijamos nuostatos proporcingos. Su tuo susijusi įrodinėjimo našta dėl taisyklių dėl VIŽ proporcingumo tenka UEFA ir URBSFA.

62.

Remdamasis Teisingumo Teismui pateikta informacija ir šalių pareiškimais manau, kad Teisingumo Teismas yra pakankamai informuotas, kad galėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išaiškinimą dėl proporcingumo įvertinimo.

63.

Bus įrodyta, kad kai kurie apribojimai yra pateisinami.

64.

Apskritai teisinėje literatūroje pažymima, kad „sporto taisyklės turi ekonominį poveikį. Tačiau be tam tikrų pagrindinių taisyklių sporto nebūtų“ ( 46 ). Konkrečios profesionalaus sporto rinkos priklauso nuo konkurentų buvimo. Nesant jokių apribojimų, galėtų susiklostyti situacija, kai vienas klubas, galintis nusipirkti visus žaidėjus, atsidurtų tokioje padėtyje, kad kiti klubai jo faktiškai nebegalėtų įveikti. Būtų apmaudu, jei, pavyzdžiui, Wisła Kraków galėtų dominuoti visoje Lenkijos lygoje. „Gražus žaidimas“ prarastų dalį patrauklumo.

65.

Ginčijamos nuostatos turi būti tinkamos tariamiems privalomiesiems bendrojo intereso pagrindams įgyvendinti, t. y. taisyklės dėl VIŽ turi būti tinkamos jaunų žaidėjų treniravimui ir įdarbinimui skatinti ir komandų konkurencinei pusiausvyrai UEFA klubų bei nacionalinėse varžybose gerinti.

66.

Ginčijamos nuostatos iš esmės yra tinkamos jaunų žaidėjų treniravimo ir įdarbinimo tikslui pasiekti – tai, beje, pripažįsta ir Royal Antwerp ( 47 ).

67.

Vis dėlto man kyla tam tikrų abejonių dėl ginčijamų nuostatų bendro nuoseklumo, kiek tai susiję su VIŽ apibrėžtimi. Jeigu, kaip nustatyta UEFA ir URBSFA taisyklėse, VIŽ yra ne tik pačiame klube, bet ir kitame nacionalinės lygos klube treniravęsis žaidėjas, kyla klausimas, ar ginčijamos nuostatos iš tikrųjų padeda pasiekti tikslą, kad klubai treniruotų jaunus žaidėjus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal UEFA taisykles ne mažiau kaip pusė (t. y. keturi) VIŽ turi būti treniravęsi atitinkamame klube. Tai sušvelnina padėtį, bet neišsprendžia problemos iš esmės, t. y. pačios VIŽ sąvokos apibrėžties klausimo.

68.

Akivaizdu, kad šios abejonės didėja, jeigu atitinkama nacionalinė lyga yra didelė, todėl manau, kad UEFA taisyklės kelia daugiau klausimų nei URBSFA, kuri, palyginti, yra viena iš mažesnių lygų, taisyklės. Jeigu didelės nacionalinės lygos klubas gali „nusipirkti“ iki pusės VIŽ, tikslas paskatinti tą klubą treniruoti jaunus žaidėjus nebūtų pasiektas.

69.

Taigi, nors manau, kad reikalavimas į rungtynių protokolą įrašyti iš anksto nustatytą VIŽ skaičių yra pateisinamas, nesuprantu, kodėl, žvelgiant iš treniravimo perspektyvos, VIŽ sąvoka turėtų apimti ir žaidėjus, kurie nepriklauso konkrečiam klubui, bet žaidžia atitinkamoje nacionalinėje lygoje ( 48 ).

70.

Tie patys argumentai taikytini ir kalbant apie tikslą pagerinti komandų konkurencinę pusiausvyrą. Jeigu taikant ginčijamas nuostatas visi klubai privalo treniruoti, tikėtina, kad bendra komandų konkurencinė pusiausvyra padidėja. Kaip jau minėta, šis tikslas negali būti įgyvendintas, jeigu klubai gali pasitelkti kitų tos pačios lygos klubų VIŽ.

71.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad ginčijamos nuostatos yra nenuoseklios, taigi netinkamos jaunų žaidėjų treniravimo ir komandų konkurencinės pusiausvyros pagerinimo tikslui pasiekti tiek, kiek VIŽ, kurie turi būti įtraukti į sąrašą, gali būti žaidėjai, išugdyti ne atitinkamame klube.

72.

Tai reiškia, kad visos URBSFA nuostatos yra netinkamos, o UEFA nuostatos yra tinkamos tik iš dalies.

73.

Taip pat pažymėtina, kad ginčijamos nuostatos neturi viršyti to, kas būtina siekiant tikslo treniruoti ir įdarbinti jaunus žaidėjus.

74.

UEFA visų pirma teigia, kad yra suformuota jurisprudencija, pagal kurią „profesionalūs reguliavimo subjektai“ turi „didelę diskreciją“ pasirinkti konkretų tam tikros problemos sprendimą.

75.

Šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į tai, kad daroma nuoroda tik į vieną (istorinį) Teisingumo Teismo sprendimą ( 49 ), kuriame nagrinėtu atveju nacionalinis teismas turėjo įvertinti Nyderlandų advokatūros taikomas priemones ( 50 ). Manau, kad, atsižvelgiant į šių bylų ypatumus, sunku suformuluoti bendrąjį principą, pagal kurį privatūs subjektai, kuriems privalomas SESV 45 straipsnis, turėtų didesnę diskreciją nei valstybės narės, esant panašioms situacijoms.

76.

Sakyčiau, kad, kiek tai susiję su ketinimo pateisinti SESV 45 straipsnio apribojimus bendru vertinimu, veikiau taikytina standartinė jurisprudencija. Šiuo atveju pažymėtina, kad akivaizdu, jog SESV 45 straipsnio saistomi subjektai turi tam tikrą veiksmų laisvę, kai reikia įvertinti, ar būtina spręsti tam tikras problemas ir kokiomis priemonėmis tai turėtų būti daroma. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas iš tiesų numato didesnę ir mažesnę diskreciją, atsižvelgdamas ne į autorių (valstybės narės ar „profesionalūs reguliavimo subjektai“), o į tikslo, kurio siekiama remiantis pateisinimo pagrindu, dalyką. Todėl Teisingumo Teismas numatė gana didelę diskreciją sprendžiant „jautrų (‑ius) klausimą (‑us)“, pavyzdžiui, dėl darbuotojų komandiravimo ( 51 ), arba „labai specifinio pobūdžio“ klausimus, pavyzdžiui, dėl loterijų ( 52 ). Beje, klasikinė situacija, kai Teisingumo Teismas suteikia tam tikrą veiksmų laisvę, yra visuomenės sveikatos srityje ( 53 ). Galima teigti, kad diskrecija didėja, kai siekiamas dalykas peržengia klasikinės ekonominės politikos ribas ( 54 ).

77.

Vis dėlto šiuo atveju yra kitaip. Jaunų žaidėjų treniravimas ir įdarbinimas turi svarbų ekonominį aspektą, kaip ir komandų konkurencinės pusiausvyros pagerinimo tikslas. Kaip savo pastabose nurodė Royal Antwerp, žaidėjai, taip pat jauni, turi rinkos vertę, kuri galimo perkėlimo atveju visais požiūriais turi panašų poveikį ir jiems, ir klubams.

78.

Taigi nematau pagrindo nukrypti nuo standartinės jurisprudencijos ir suteikti UEFA ir URBSFA didesnę nei valstybei narei įprastą diskreciją pateisinti SESV 45 straipsnio apribojimą.

79.

Alternatyvios priemonės, kurias nurodo visų pirma UL ir Royal Antwerp, yra tiesioginės kompensacijos už jaunų žaidėjų treniravimą arba pajamų perskirstymas.

80.

Komisija taip pat pažymi, kad neįrodyta, jog tokios priemonės būtų mažiau ribojančios ir sudarytų mažiau laisvo judėjimo pagal SESV 45 straipsnį kliūčių. Iš tiesų, nelygu jų konkreti struktūra, kai kurios iš šių priemonių, kaip antai atlyginimų viršutinė riba, netgi labiau apribotų klubų galimybes įdarbinti žaidėjus, o su treniravimu susijusių investicijų kompensavimo sistemos turėtų tiesioginį poveikį lygioms galimybėms ir pareikalautų daug administracinių priemonių, sąnaudų ir stebėsenos.

81.

Be to, nėra jokių požymių, kad tokios priemonės būtų vienodai veiksmingos siekiant to paties tikslo – jaunų žaidėjų treniravimo. Visų pirma finansiškai stiprūs klubai galėtų „išsisukti“, t. y. netreniruoti jaunų žaidėjų ir juos pirkti iš kitų klubų, o tai neleistų pasiekti numatyto jaunų žaidėjų treniravimo tikslo ir bendro tikslo pagerinti komandų konkurencinę pusiausvyrą ( 55 ).

82.

Darytina išvada, kad ginčijamos nuostatos, tiek, kiek jos tinkamos, ura būtinos jaunų žaidėjų treniravimo ir komandų konkurencinės pusiausvyros pagerinimo tikslams pasiekti.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) pateiktus klausimus:

SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti Union des associations européennes de football (Europos futbolo federacijų asociacija, UEFA) ir Union royale belge des sociétés de football association (Belgijos karališkoji futbolo federacija, URBSFA) priimtas taisykles dėl vietoje išugdytų žaidėjų, pagal kurias klubai, norėdami dalyvauti atitinkamose varžybose, į sąrašą turi įrašyti ne mažiau kaip 8 vietoje išugdytus žaidėjus iš ne daugiau kaip 25 žaidėjų, jeigu šie vietoje išugdyti žaidėjai gali būti iš kito atitinkamos nacionalinės futbolo federacijos klubo.