1.

Ši išvada susijusi su dviejų paauglių mergaičių iš Irako K ir L ( 2 ), penkerius metus gyvenusių Nyderlanduose, kol buvo nagrinėjami jų šeimos pirminiai tarptautinės apsaugos prašymai, tarptautinės apsaugos prašymais. Tuo laikotarpiu jos buvo lyčių lygybę vertinančios visuomenės dalis ir perėmė savo bendraamžių vertybes, normas ir elgesį. Savo paskesniuose tarptautinės apsaugos prašymuose ( 3 ), kuriuos Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstus ( 4 ), apeliantės teigia, kad jeigu grįžtų į Iraką, negalėtų laikytis vertybių, normų ir elgesio, kuriais moterims ir mergaitėms nesuteikiamos Nyderlanduose jų turimos laisvės, ir dėl jų išraiškos jos galėtų būti persekiojamos. Prejudiciniais klausimais siekiama išsiaiškinti, ar asmenys, kurių padėtis tokia kaip apeliančių, turi teisę į tarptautinę apsaugą dėl to, kad priklauso prie tam tikros socialinės grupės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES ( 5 ) 10 straipsnio 1 dalies d punktą.

2.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje „Persekiojimo priežastys“ numatyta:

„1.   Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:

2.   Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.“

3.

Pagal nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priedą Vreemdelingencirculaire 2000 (C) (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių (C), toliau – 2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių (C)) C7.2.8 punkte ( 6 ) nustatyta:

„Pagrindinė taisyklė yra ta, kad pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga negali būti suteikiami vien dėl Nyderlanduose susiformavusio vakarietiško gyvenimo būdo. Reikalaujama prisitaikyti prie Afganistano papročių. Galimos dvi išimtys:

4.

Vreemdelingencirculaire 2000 (B) (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių (B)) B8.10 punkte „Vakarietiškas mokyklas lankančios mergaitės“ nustatyta:

„IND (Immigratie- en Naturalisatiedienst, Nyderlandų imigracijos ir natūralizacijos tarnyba, toliau – IND) išduoda leidimą laikinai gyventi šalyje „suvakarėjusioms“ mergaitėms, jei mergaitė įtikinamai įrodo, kad grįžusi į Afganistaną ji patirs neproporcingą psichosocialinį spaudimą. IND vertina, ar esama neproporcingo psichosocialinio spaudimo, remdamasi aplinkybėmis, kurios turi apimti:

Kiek tai susiję su a punktu, IND vertina vesternizacijos laipsnį remdamasi šiomis aplinkybėmis:

Jei mergaitė neatitinka vienos ar kelių iš šių aplinkybių, jai tenka didesnė įrodinėjimo pareiga, siekiant įtikinamai pagrįsti, kad pagal šią politiką jai turėtų būti suteiktas įprastas leidimas gyventi šalyje nustatytam laikotarpiui. <…>“

5.

2015 m. rugsėjo 29 d. apeliantės kartu su tėvu, motina ir teta išvyko iš Irako. 2015 m. lapkričio 7 d. jie Nyderlandų valdžios institucijoms pateikė tarptautinės apsaugos prašymus. Tuo metu apeliantėms buvo atitinkamai 10 ir 12 metų. 2018 m. liepos 31 d.Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) jų prašymus galutinai atmetė. 2019 m. balandžio 4 d. apeliantės pateikė paskesnius tarptautinės apsaugos prašymus. 2020 m. gruodžio 21 d. jie buvo atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti. 2020 m. gruodžio 28 d. apeliantės pateikė apeliacinius skundus dėl tokių sprendimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris šiuos skundus išnagrinėjo 2021 m. birželio 17 d. To teismo posėdžio dieną apeliantėms buvo 15 ir 17 metų ir jos nepertraukiamai gyveno Nyderlanduose penkerius metus ir septynis su puse mėnesio.

6.

Apeliantės tvirtina, kad dėl ilgo buvimo Nyderlanduose tuo gyvenimo etapu, kai formuojasi asmens tapatybė, jos perėmė olandų bendraamžių vertybes, normas ir elgesį. Nyderlanduose jos suvokė, kad jos, kaip mergaitės, turi laisvę savarankiškai spręsti, kaip gyventi. Jos nurodo, kad nori ir toliau pačios spręsti, kaip tai darė Nyderlanduose, ar bendrauti su berniukais, ar sportuoti, mokytis, ar tuoktis ir su kuo tuoktis, ar dirbti ne namuose. Jos taip pat nori pačios spręsti dėl politinių ir religinių pažiūrų ir viešai jas reikšti. Kadangi grįžusios į Iraką jos negalėtų atsisakyti šių vertybių, normų ir elgesio, jos prašo tarptautinės apsaugos.

7.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad vertybės, normos ir elgesys, kuriais remiasi apeliantės, iš esmės susideda iš tikėjimo lyčių lygybe ( 7 ). Minėtas teismas turi nuspręsti, ar apeliantės gali būti laikomos priklausančiomis prie tam tikros socialinės grupės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, ar, kada ir kaip sprendimą priimantis asmuo turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus prašyme suteikti tarptautinę apsaugą ir ar reikėtų atsižvelgti į žalą, kurią, apeliančių teigimu, jos patyrė dėl streso, susijusio su ilgalaikiu gyvenimu nežinioje dėl jų gyvenamosios vietos Nyderlanduose ir priverstinio grąžinimo į kilmės šalį grėsmės.

8.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

9.

Rašytines pastabas pateikė apeliantės, Čekijos, Graikijos, Prancūzijos, Vengrijos bei Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija. Šios šalys ir Ispanijos vyriausybė 2023 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje atsakė į Teisingumo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus.

10.

Pirmąjį ir antrąjį klausimus nagrinėsiu kartu, nes jais abiem prašoma išaiškinti Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą.

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar trečiųjų šalių piliečiai, gyvenę valstybėje narėje didžiąją dalį savo gyvenimo etapo, kuriuo formavosi jų tapatybė, gali būti laikomi priklausančiais prie tam tikros socialinės grupės, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmą įtrauką, nes jie „turi <…> bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba „savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui <…> kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Ar pagal šią nuostatą reikalaujama, kad tam tikrų vertybių laikymasis galėtų pateisinti tarptautinės apsaugos suteikimą tik tada, kai jis turi religinį ar politinį pagrindą? Kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų vertinti, ar 10 straipsnio 1 dalies d punkto antroje įtraukoje nurodyta sąlyga – ar grupė atitinkamoje šalyje turi individualų tapatumą, nes aplinkinė visuomenė suvokia ją kaip kitokią – yra įvykdyta?

12.

Nyderlandų vyriausybė nurodo, kad pagal IND gaires, kurios grindžiamos Raad van State (Valstybės Taryba) sprendimu ( 8 ), vakarietišką gyvenimo būdą pasirinkusios moterys nėra tam tikros socialinės grupės narės. Vis dėlto jos gali gauti tarptautinę apsaugą, jeigu: i) šis gyvenimo būdas grindžiamas religiniais ar politiniais įsitikinimais, kurie yra labai svarbūs jų tapatumui ar sąžinei; arba ii) tikėtina, kad jos bus persekiojamos subjektų savo kilmės šalyje dėl savo savybių, kurių praktiškai neįmanoma pakeisti; arba iii) kad joms grės nežmoniškas elgesys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio b punktą. Politinių įsitikinimų sąvoka, kuri yra labai svarbi tapatumui ar sąžinei, nurodytiems pirmojoje iš išvardytų sąlygų, turi būti aiškinama plačiai, kaip apimanti moterų, kurios nesilaiko socialinių papročių, religinių taisyklių ar kultūros normų, kuriomis diskriminuojama dėl lyties, persekiojimą ( 9 ).

13.

Čekijos, Graikijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės pritaria nuomonei, kad apeliančių argumentai grindžiami pirmenybės teikimu tam tikram gyvenimo būdui. Pagal nacionalines taisykles, kuriomis Direktyva 2011/95 perkeliama į nacionalinę teisę, tarptautinė apsauga negali būti suteikta tokiu pagrindu. Prisitaikiusios prie gyvenimo valstybėje narėje per ilgą buvimą jos teritorijoje, grįžusios į savo kilmės šalį apeliantės galėtų tikėtis, kad vėl prisitaikys prie gyvenimo laikydamosi savo kilmės šalies normų ir papročių taip pat, kaip ir kiti gyventojai. Tam tikro gyvenimo būdo troškimas nėra įsitikinimas, kuris būtų toks svarbus tapatumui ar sąžinei, kad asmuo neturėtų būti verčiamas jo atsisakyti. Apeliantėms nėra būdingos tos pačios prigimtinės savybės ar bendra istorija, kurią būtų galima nustatyti, nes tariama kategorija „moterys ir mergaitės, perėmusios vakarietišką gyvenimo būdą“, yra pernelyg plati, įvairialypė ir abstrakti, kad sudarytų aiškiai apibrėžtą socialinę grupę pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą. Be to, apeliantės nesistengė pagrįsti, kodėl ir kaip joms grėstų persekiojimas grįžus į kilmės šalį.

14.

Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija su tuo nesutinka. Jų nuomone, mergaitės gali priklausyti prie tam tikros socialinės grupės, be kita ko, dėl lyties ir amžiaus, o tai yra prigimtinės savybės.

15.

Savo žodinėse pastabose Ispanijos vyriausybė nurodė, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliantės pagrindinėje byloje ne tik perėmė siekius pagerinti savo finansinę ar kultūrinę padėtį. Konkrečiau kalbant, jos apibūdinamos kaip moterys ar mergaitės, pasirinkusios tokį gyvenimo būdą, kurį vedant joms pripažįstamos jų pagrindinės teisės ir leidžiama jomis naudotis. Taigi jos atitinka pirmąją Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto sąlygą. Ar yra įvykdyta antroji šios nuostatos sąlyga, t. y. kad grupė atitinkamoje šalyje turi individualų tapatumą, taip pat priklauso nuo aplinkybių, susiklosčiusių jų kilmės šalyje.

16.

Prancūzijos vyriausybės teigimu, tai, kad asmenys ilgą laiką praleido valstybėje narėje, reiškia, kad jie turi bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba bendrus įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs šių asmenų tapatumui ar sąžinei, kad jie neturėtų būti verčiami jų atsisakyti. Toliau laikantis tos valstybės narės vertybių, normų ir elgesio, aplinkinė jų kilmės šalies visuomenės suvoks šių bendrų savybių turinčius asmenis kaip atskiros grupės narius. Pavyzdžiui, dėl priešinimosi priverstinei santuokai apeliantės gali būti persekiojamos, o nuo to valdžios institucijos jų neapsaugos.

17.

Komisijos teigimu, įsitikinimas, kad vyrai ir moterys turi lygias teises, gali būti laikomas bendru ir esminiu įsitikinimu. Tai, kad kilmės šalyje yra mergaites ir moteris diskriminuojančių įstatymų, kuriais siekiama neproporcingai jas nubausti, kai jos pažeidžia tam tikras normas ir papročius, rodo, kad toje šalyje tokie asmenys gali būti laikomi atskira grupe.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ši byla nėra susijusi su pačiomis „suvakarėjusiomis moterimis“ ( 10 ). Vis dėlto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodoma „vakarietiškas gyvenimo būdas“ ir „vakarietiškas elgesys“, ir šios sąvokos gali atspindėti jų vartojimą 2000 m. Aplinkraštyje dėl užsieniečių (C). Pastabas pateikusios šalys daugiausia laikėsi nuomonės, kad sąvokos „vesternizuotas“ ir „vakarietiškas“ yra pernelyg neapibrėžtos, kad jas būtų galima taikyti tarptautinės apsaugos prašymų kontekste. Sutinku su šiomis pastabomis. „Rytai“ ir „Vakarai“ yra milžiniški, įvairūs regionai, kuriuose daugybė religinių tradicijų, moralės kodeksų ir vertybių. Kadangi Teisingumo Teisme nepateikta tikslių sąvokų „vakarietiškas gyvenimo būdas“ ir „vesternizuotos moterys“ apibrėžčių, jos iš esmės neturi prasmės. Dar žalingiau yra tai, kad sąvokų „rytietiškas“ ir „vakarietiškas“ vartojimas kalbant apie moralinius kodeksus ir vertybes įtvirtina klaidingą dichotomiją, kuri yra skaldančio dialogo dalis. Todėl šioje išvadoje vengiama vartoti šias sąvokas.

19.

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso ( 11 ) (toliau – Ženevos konvencija) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. ( 12 ) Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo ( 13 ). Valstybės narės yra Ženevos konvencijos susitariančiosios šalys, tačiau Sąjunga – ne.

20.

Direktyvoje 2011/95 valstybių narių kompetentingos institucijos gali rasti bendras sąvokas, kurios turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Ženevos konvenciją. Šios konvencijos preambulėje primenama, kad Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (toliau – JTVPK) yra atsakingas už tarptautinių konvencijų, kuriomis užtikrinama pabėgėlių apsauga, taikymo stebėseną. Atsižvelgdamas į Ženevos konvencijoje JTVPK suteiktą vaidmenį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad JTVPK dokumentai yra ypač svarbūs aiškinant Direktyvą 2011/95 ( 14 ). Šią direktyvą taip pat reikia aiškinti taip, kad ji atitiktų Chartiją ( 15 ).

21.

Direktyvoje 2011/95 nurodyta tarptautinė apsauga iš esmės turi būti suteikta trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris pagrįstai bijo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei (pabėgėlis) arba kuriam, jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, gresia realus pavojus patirti didelę žalą (papildomą apsaugą galintis gauti asmuo) ( 16 ).

22.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje nustatytos persekiojimo priežastys ( 17 ). Visi Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti aspektai yra svarbūs vertinant, ar yra persekiojimo priežasčių, ir jei taikoma viena kategorija, tai nereiškia, kad negali būti taikoma kita ( 18 ). Šios nuostatos punktuose vartojami žodžiai „visų pirma“ rodo, kad joje nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją kiekvienas sprendimas suteikti pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą ar atsisakyti jį suteikti turi būti pagrįstas individualiu nagrinėjimu ( 19 ).

23.

JTVPK yra pažymėjęs, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto sąvoka „priklausymas tam tikrai socialinei grupei“ turi būti aiškinama kintamai, atsižvelgiant į įvairių visuomenės grupių įvairovę ir kintamą pobūdį, taip pat į tarptautinių žmogaus teisių standartų raidą. Valstybės yra pripažinusios moteris, šeimas, gentis, profesines grupes ir homoseksualius asmenis kaip sudarančius tam tikrą socialinę grupę pagal šią konvenciją. Nelygu konkrečios aplinkybės visuomenėje, moteris gali turėti galimybę kaip pagrindą nurodyti politines pažiūras (jei valstybė jos elgesį vertina kaip politinį pareiškimą, kurį siekia nuslopinti), religiją (jei jos elgesys grindžiamas religiniais įsitikinimais, kuriems valstybė priešinasi) arba priklausymą prie tam tikros socialinės grupės ( 20 ).

24.

Tam, kad egzistuotų „tam tikra socialinė grupė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, tos grupės nariai turi turėti tas pačias „prigimtines savybes“ ar „bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra „tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Šios aplinkybės susijusios su tuo, ką galima apibūdinti kaip vidinius grupės aspektus. Antra, ši grupė atitinkamoje šalyje turi turėti individualų tapatumą, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią ( 21 ). Tai yra visuomenės suvokimo elementas arba tai, ką galima laikyti išoriniais grupės aspektais. Šiuo atveju „atitinkama šalis“ yra kilmės šalis, šioje byloje nagrinėjamu atveju – Irakas, o „aplinkinė visuomenė“ – šios kilmės šalies visuomenė.

25.

Iš Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto antros pastraipos teksto aišku, kad lytis ( 22 ) ir su lytimi susiję aspektai gali būti svarbūs nustatant tam tikros socialinės grupės buvimą. Kai kuriais atvejais lytis gali būti pakankamas kriterijus tokiai grupei apibrėžti ( 23 ). JTVPK teigimu, moterys yra akivaizdus pavyzdys socialinio pogrupio, apibrėžiamo pagal prigimtines savybes, su kuriuo dažnai elgiamasi kitaip nei su vyrais. Kai kuriose visuomenėse moterys apskritai gali sudaryti ypatingą socialinę grupę, nes jos, palyginti su vyrais, yra nuolat diskriminuojamos naudojimosi pagrindinėmis teisėmis srityje ( 24 ).

26.

Nagrinėjamu atveju apeliantės neteigia, kad turi teisę į tarptautinę apsaugą vien dėl savo lyties. Jos teigia, kad negali atsisakyti Nyderlanduose perimtų vertybių, normų ir elgesio, pagrįstų jų įsitikinimu lyčių lygybe. Taigi kyla klausimas, ar toks įsitikinimas gali būti arba bendra savybė, arba bendras įsitikinimas, kurie yra tokie svarbūs asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti. Pirma išnagrinėsiu žodžių „savybė“ ir „įsitikinimas“ reikšmę, o tada nagrinėsiu reikalavimą, kad turi būti bendras įsitikinimas, kuris yra toks svarbus asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jo atsisakyti.

27.

Kalbėdamas apie vertybes, normas ir elgesį, kuriuos apeliantės teigia perėmusios gyvendamos Nyderlanduose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vertybių, normų ir elgesio perėmimas gali būti „savybė“, kuri yra tokia svarbi tapatumui, kad asmuo neturėtų būti verčiamas jos atsisakyti.

28.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkte vartojamos sąvokos „prigimtinė savybė“ ir „savybes <…> kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“ nėra apibrėžtos. Žodyne asmens „savybė“ apibrėžiama kaip „bruožas ar ypatybė, paprastai priklausanti šiam asmeniui ir skirta jį identifikuoti“. „Prigimtinis“ reiškia „įgimtas“ arba „nulemtas veiksnių, kuriuos asmuo turi nuo gimimo“. Prigimtinių savybių pavyzdžiai yra asmens ūgis, akių spalva ir genetinis paveldimumas. Direktyvoje 2011/95 pateiktas vienintelis „bendros savybės“ pavyzdys – seksualinė orientacija ( 25 ).

29.

Remdamasis šiomis apibrėžtimis darau išvadą, kad tam tikrų vertybių, normų ir elgesio priėmimas negali būti laikomas „savybe“ ( 26 ). Žodis „įsitikinimas“, reiškiantis „pritarimą arba jausmą, kad kažkas yra tiesa“, apeliančių aplinkybėmis atrodo tinkamesnis.

30.

Atsižvelgiant į Nyderlandų vyriausybės ginamą poziciją, toliau svarbu išnagrinėti, ar Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmoje įtraukoje minimas tas pats įsitikinimas turi būti aiškinamas kaip implicitinė nuoroda į religinį ar politinį įsitikinimą. Komisija pabrėžia, kad žodžio „Glaubensüberzeugung“ vartojimas versijoje vokiečių kalba gali sukelti tam tikrų abejonių dėl to, ar aptariamas įsitikinimas turi būti religinio pobūdžio.

31.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punkte, kuriame reglamentuojamas persekiojimas dėl religijos, nurodyti „teistiniai, neteistiniai ir ateistiniai įsitikinimai“. Pavyzdžiui, šio Direktyvos 2011/95 straipsnio versijose vokiečių, anglų, prancūzų ir nyderlandų kalbomis vartojami žodžiai „religiöse Überzeugung“, „religious belief“, „croyances religieuses“ ir „godsdienstige overtuigingen“. Vis dėlto to paties straipsnio d punkto tose pačiose kalbinėse versijose vartojamos sąvokos yra „Glaubensüberzeugung“, „belief“, „croyance“ ir „geloof“.

32.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte, susijusiame su politiniu persekiojimu, nurodomas pažiūrų, įsitikinimų ar tikėjimo turėjimas tam tikru klausimu, susijusiu su jos 6 straipsnyje nurodytais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais.

33.

Taigi Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punkte nurodomi teistiniai, neteistiniai ir ateistiniai religiniai įsitikinimai; 10 straipsnio 1 dalies e punkte nurodomos politinės pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas tam tikru klausimu, o 10 straipsnio 1 dalies d punkte kalbama apie įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs tapatumui ar sąžinei, kad asmuo neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti ( 27 ). Tuo remiantis neatrodo, jog tekstas arba kontekstas patvirtintų mintį, kad įsitikinimo, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio 1 dalies d punktą, pagrindas turi būti religinio arba politinio pobūdžio ( 28 ). Be to, aiškinant priešingai nepripažįstama, kad tam tikroje religijoje gali būti daug įvairių nuomonių esminiais klausimais ir kad asmuo gali keisti savo nuomonę šiais klausimais, nekeisdamas pačios religijos ( 29 ).

34.

Tikėjimas lyčių lygybe lemia įvairius pasirinkimus, susijusius su išsilavinimu ir karjeros pasirinkimu, veiklos viešojoje sferoje apimtimi ir pobūdžiu, galimybe pasiekti ekonominę nepriklausomybę dirbant ne namuose, sprendimais, ar gyventi vienam, ar su šeima, ir laisvu partnerio pasirinkimu. Šie klausimai yra esminiai asmens tapatumui ( 30 ).

35.

ESS 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 3 dalyje lyčių lygybė įtvirtinta kaip viena iš pagrindinių Sąjungos vertybių ir tikslų, o Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ji pripažįstama kaip pagrindinis Sąjungos teisės principas. SESV 8 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybę ir skatinti jų lygybę visose savo veiklos srityse. Pagal SESV 19 straipsnį Sąjungai leidžiama priimti teisės aktus, skirtus kovai su diskriminacija dėl lyties. SESV 157 straipsnyje nustatytas vienodo darbo užmokesčio už vienodos vertės darbą principas ir teisinis pagrindas lyčių lygybės užimtumo srityje teisės aktams priimti. SESV 157 straipsnio 4 dalyje pripažįstami teigiami veiksmai kaip priemonė lyčių lygybei pasiekti.

36.

Nuo pirmųjų šios srities direktyvų priėmimo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Sąjunga parengė daug teisės aktų dėl lyčių lygybės, visų pirma užimtumo srityje, įskaitant tokius klausimus kaip vienodas darbo užmokestis, socialinė apsauga, užimtumas, darbo sąlygos ir priekabiavimas ( 31 ). Šiais teisės aktais draudžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl lyties ir sukuriamos asmenų teisės, kurių vykdymą galima užtikrinti valstybių narių teisinėse sistemose ( 32 ).

37.

Vertybės, normos ir elgesys, kuriuos apeliantės teigia perėmusios gyvendamos Nyderlanduose, taip pat atspindi tam tikras pagrindines teises, dabar įtvirtintas Chartijoje. 21 straipsnio 1 dalis apima teisę nebūti diskriminuojamam dėl lyties; Chartijos 23 straipsnyje pripažįstama teisė į lyčių lygybę visose srityse, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą ( 33 ); Chartijos 9 straipsnyje nurodyta teisė laisvai susituokti; Chartijos 11 straipsnyje numatyta saviraiškos laisvė; 14 straipsnyje įtvirtinta teisė į švietimą ir profesinio bei tęstinio mokymo prieinamumą; Chartijos 15 straipsnyje numatyta teisė dirbti ir pasirinkti profesiją ( 34 ). Valstybės narės taip pat yra Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kuria siekiama skatinti vienodą žmogaus teisių pripažinimą moterims, naudojimąsi jomis ir jų įgyvendinimą politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, civilinėje ir namų ūkio srityse, šalys ( 35 ).

38.

Neabejoju, kad daugeliui žmonių, praleidusių savo gyvenimą Nyderlanduose, lyčių lygybės vertybės padarė tokią įtaką, kad jos tapo neatsiejama jų tapatybės dalimi.

39.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirma, manau, jog negalima tikėtis, kad mergaitės ir moterys, perėmusios vertybes, normas ir elgesį, atspindinčius tikėjimą lyčių lygybe, atsisakys šio įsitikinimo, lygiai kaip ir negalima tikėtis, kad asmuo atsisakys savo religinių ar politinių įsitikinimų arba paneigs savo seksualinę orientaciją. Vadinasi, valstybės narės negali tikėtis, kad mergaitės ir moterys, siekdamos išlikti saugios, pritaikys savo elgesį, elgdamosi diskretiškai, juo labiau kad dėl savo prigimties tapatumo aspektai, kuriuos formuoja tikėjimas lyčių lygybe, dažnai pasireiškia viešumoje ( 36 ). Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su homoseksualiais asmenimis, Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkte nenumatyti apribojimai, susiję su veiksmais, kurių tam tikros socialinės grupės nariai gali imtis dėl savo tapatumo ar elgesio ( 37 ).

40.

Taigi kyla klausimas, ar apeliantės pripažino ir perėmė tikėjimą lyčių lygybe tiek, kad jis tapo jų tapatybės dalimi ( 38 ). Atsižvelgdamas į apeliančių amžių ir jų buvimo Nyderlanduose trukmę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrįstai pastebi, kad jos šioje valstybėje narėje praleido didelę dalį savo gyvenimo etapo, kuriuo formavosi jų tapatybė ( 39 ). Neabejoju, kad apeliančių pasinėrimas į šios valstybės narės kultūrą buvo gili patirtis, suteikusi joms galimybių ir atvėrusi tokių ateities perspektyvų, apie kurias kitu atveju jos galbūt nebūtų žinojusios. Taigi tikėtina, kad, priešingai nei jų bendraamžės Irake, kurios neturėjo tokios patirties, apeliantės perėmė gyvenimo būdą, atspindintį jų pagrindinių teisių, ypač tikėjimo lyčių lygybe, pripažinimą ir naudojimąsi jomis tiek, kad jos priėmė ir įsisavino šį tikėjimą tiek, kad jis tapo jų charakterio dalimi. Kompetentingos institucijos ir galiausiai nacionaliniai teismai turi įvertinti, kiek taip yra, atsižvelgdami į individualias apeliančių aplinkybes, prireikus į Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą aplinkybę ( 40 ).

41.

Nepaisant tam tikrų dviprasmybių, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip kompetentingos institucijos ir nacionaliniai teismai turėtų nustatyti, ar Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto reikalavimas yra įvykdytas, t. y. ar tam tikra socialinė grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią. Šiame klausime keliamos problemos, susijusios su įrodinėjimo pareiga ir apeliančių reikalavimų vertinimu iš esmės.

42.

Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas turi būti vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus ir c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti, įskaitant šį prašymą pagrindžiančius motyvus ( 41 ). Taigi prašytojai turi nurodyti ir pagrįsti priežastis, dėl kurių bijo būti persekiojami savo kilmės šalyje.

43.

Ar šis reikalavimas apima pareigą pagrįsti, kad tam tikra socialinė grupė, prie kurios prašytojas teigia priklausantis, atitinkamoje šalyje turi individualų tapatumą, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią (regis, tokią poziciją palaiko Nyderlandų vyriausybė)? Nemanau. Pareiškimai, kuriuos prašytojas privalo pateikti pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį, kad pagrįstų tarptautinės apsaugos prašymą, yra tik atspirties taškas kompetentingoms institucijoms vertinant faktus ir aplinkybes, dėl kurių buvo pateiktas šis prašymas. Pagal šią nuostatą taip pat reikalaujama, kad valstybė narė, bendradarbiaudama su prašytoju, įvertintų atitinkamą su jo prašymu susijusią informaciją ( 42 ).

44.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad praktiškai reikalavimas, pagal kurį valstybė narė turi bendradarbiauti atliekant vertinimą, reiškia, kad jei dėl kokios nors priežasties tarptautinės apsaugos prašytojo pateikta informacija yra neišsami, pasenusi arba nereikšminga, ši valstybė narė turi padėti prašytojui surinkti visą informaciją, būtiną šiam prašymui pagrįsti. Valstybės narės gali turėti geresnes galimybes nei prašytojai susipažinti su tam tikrų kategorijų dokumentais ( 43 ). Taigi atrodo, kad pareiga nustatyti, ar tam tikra socialinė grupė turi individualų tapatumą konkrečioje šalyje, vienodai tenka tiek prašytojui, tiek valstybei narei, o ne tik prašytojui. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu priminti, kad pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 5 dalį prašytojo pareiškimų aspektų, kurie nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, nereikia patvirtinti, kai, be kita ko, šie pareiškimai laikomi nuosekliais ir įtikinamais ir neprieštarauja turimai bendrai ir konkrečiai informacijai, kuri yra svarbi prašytojo atvejui.

45.

Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios jis gali būti persekiojamas, jeigu persekiojimo vykdytojas priskiria šią savybę prašytojui ( 44 ). Iš šios nuostatos teksto aiškiai matyti, kad ji taikoma nustačius esant tam tikrą socialinę grupę. Priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, persekiojimo vykdytojų suvokimo vertinimas nepakeičia nustatymo, ar grupė turi tapatumą kilmės šalyje, ir dėl to šis nustatymas netampa mažiau svarbus. Šis vertinimas turi įtakos tik tam, kokiu mastu turi būti įrodyta, kad prašytojas priklauso prie tokios socialinės grupės, nes tarptautinės apsaugos prašymo tikslais gali pakakti įrodyti, kad jis paprasčiausiai suvokiamas kaip tokios grupės narys ( 45 ).

46.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad baudžiamųjų įstatymų, konkrečiai skirtų homoseksualiems asmenims, buvimas gali leisti manyti, kad šie asmenys sudaro atskirą grupę, kurią aplinkinė visuomenė suvokia kaip skirtingą. Be to, tai, kad visuomenė priima tam tikrą vyrų elgesį, kai už tą patį moterų elgesį baudžiama, rodo, kad aplinkinė visuomenė moteris arba tam tikrų kategorijų moteris suvokia kaip kitokias. Taigi kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į teisines taisykles ir socialinius bei kultūrinius papročius prašytojo kilmės šalyje ( 46 ).

47.

Neseniai priimtose Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – EUAA) ( 47 ) gairėse dėl Irako nurodytos asmenų grupės, kurias aplinkinė visuomenė suvokia kaip kitokias. Remiantis gairėmis dėl šios šalies, asmenys, ypač moterys, kurios nusižengia socialiniams papročiams, gali būti suvokiamos kaip amoralios, yra stigmatizuojamos ir joms gresia didelė žala ( 48 ). Nurodoma, kad tokie nusižengimai apima nesantuokinius lytinius santykius, buvimą išžaginimo ar kitokio seksualinio smurto auka, atsisakymą tuoktis su vyru, kurį parinko šeima ( 49 ), santuoką prieš šeimos valią, netinkamą išvaizdą ar aprangą ir nepriimtinus ryšius ar pasimatymus. Nurodoma, kad moterims priimtinos darbo vietos apsiriboja tik su namais susijusiais sektoriais ir vyriausybės įstaigomis. Visuomenė smerkia moteris ir merginas, kurios dirba parduotuvėse, kavinėse, pramogų, slaugos ar transporto sektoriuje. Moterų vieša veikla, įskaitant jų buvimą ir veiklą internete, gali sukelti priekabiavimą. Moterims gali būti ribojama galimybė dalyvauti protestuose, nes jų šeimos bijo neigiamo požiūrio. Dėl seksualinio šmeižto visuomenė jas gali imti stigmatizuoti arba laikyti pažeminusiomis šeimos garbę ( 50 ).

48.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad mergaitės ir moterys, kurios tiki lyčių lygybe, dėl tokio įsitikinimo apraiškų Irake gali būti laikomos nusižengiančiomis socialiniams papročiams, pavyzdžiui, dėl pareiškimų ar elgesio, susijusio su pasirinkimu tokiais klausimais kaip išsilavinimas, karjera ir darbas už namų ribų, veiklos viešojoje sferoje mastas ir pobūdis, sprendimai, ar gyventi vienai, ar su šeima, ir laisvas partnerio pasirinkimas. Kompetentingos institucijos ir nacionaliniai teismai turi nustatyti, ar iš tikrųjų taip yra apeliančių individualiomis aplinkybėmis.

49.

Kai kurios pastabas pateikusios šalys teigė, kad apeliantės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog grįžus į kilmės valstybę jos bus persekiojamos. Tai yra kitas, nors ir susijęs, klausimas ( 51 ), nei nustatyti, ar jos priklauso prie tam tikros socialinės grupės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo išaiškinti Direktyvos 2011/95 nuostatų, konkrečiai susijusių su visiškai pagrįstos persekiojimo baimės vertinimu. Pakanka pažymėti, kad pagal Direktyvos 2011/95 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės, nagrinėdamos, ar prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas, turi atsižvelgti, be kita ko, į bendrąsias aplinkybes, vyraujančias atitinkamoje kilmės šalies dalyje. Šiuo tikslu jos turi gauti tikslią naujausią informaciją iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, JTVPK ir EUAA.

50.

Naujausiose šalies gairėse dėl Irako nurodyta, kad mergaitėms ir moterims, kurios nusižengia socialiniams papročiams, gali būti taikomi tokie griežti veiksmai, kad jie prilygsta persekiojimui ( 52 ). Taigi gali būti, kad dėl to, jog apeliantės būtų suvokiamos kaip kitokios šiuo požiūriu ( 53 ), jos ir (arba) jų artimiausi šeimos nariai galėtų susilaukti atsakomųjų veiksmų, kurie pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį laikomi persekiojimu. Vėlgi tokių grėsmių tikimybę ir rimtumą, atsižvelgdamos į apeliančių aplinkybes, turi įvertinti kompetentingos institucijos ir nacionaliniai teismai.

51.

Trečiąjį klausimą sudaro dvi dalys. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tarptautinės apsaugos prašyme pagal Sąjungos teisę sprendimą priimantis asmuo įpareigojamas nustatyti geriausius vaiko interesus ir į juos atsižvelgti, nes ši sąvoka minima Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje. Antra, jis nori sužinoti, ar atsakymas į pirmąją šio klausimo dalį būtų kitoks, jei būtų atsižvelgta į tai, kas labiausiai atitinka vaiko interesus, t. y. į tai, ką jis vadina „leidimo gyventi šalyje suteikimu įprastiniais pagrindais“.

52.

Šiomis aplinkybėmis svarbu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla susijusi su paskesniais, o ne pradiniais tarptautinės apsaugos prašymais ( 54 ).

53.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnio k punkte nepilnametis, kitaip tariant, vaikas apibrėžiamas kaip „jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės“.

54.

Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje ir 51 straipsnio 1 dalyje pabrėžiamas esminis vaiko teisių pobūdis ir reikalavimas, kad valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisę, paisytų šių teisių. Taigi Direktyva 2011/95 turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio 2 dalį ( 55 ). Tai atspindėta Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad šia direktyva siekiama skatinti taikyti, be kita ko, Chartijos 24 straipsnį, ir jos 18 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ( 56 ). Vertindamos vaiko interesus, valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus, taip pat į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą.

55.

Pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies c punktą reikalaujama, kad tarptautinės apsaugos prašymas būtų vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai jo biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala. Jos 9 straipsnio 2 dalies f punkte patikslinta, kad persekiojimo veiksmai pagal pobūdį gali būti susiję, be kita ko, su tuo, kad asmuo yra vaikas ( 57 ).

56.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir kaip nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 58 ), laikausi nuomonės, kad geriausi vaiko interesai turi būti nustatomi individualiai ir į juos turi būti atsižvelgiama vertinant tarptautinės apsaugos prašymus, įskaitant paskesnius prašymus.

57.

Nyderlandų vyriausybė teigė, kad kompetentingos Nyderlandų valdžios institucijos pakankamai atsižvelgia į geriausius vaiko interesus, nes jie tinkamai atspindimi visais procedūriniais sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo, susijusio su vaikais arba apimančio vaikus, aspektais, pavyzdžiui, taikant vaikui tinkamas apklausos procedūras ( 59 ).

58.

Vaikams jautrių procesinių garantijų taikymas turi didelę praktinę reikšmę. Vis dėlto nei Chartijos 24 straipsnyje, nei Vaiko teisių konvencijos 3, 9, 12 ir 13 straipsniuose, kuria grindžiama ši Chartijos nuostata, nei Direktyvoje 2011/95 ar Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad vertinant su vaikais susijusių prašymų esmę neturėtų būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus. Pačioje Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad į vaiko interesus „turi būti“ atsižvelgiama „visuose“ veiksmuose, susijusiuose su vaikais ( 60 ). Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją vaiko interesus galima nustatyti tik bendrai ir išsamiai įvertinus jo padėtį ( 61 ). Šiomis aplinkybėmis gali būti naudingos ar net būtinos ekspertų rekomendacijos. Komisija teisingai primena, kad pagal Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami tinkamai išnagrinėjus prašymus ir kad prašymus nagrinėjantys ir sprendimus priimantys darbuotojai turėtų galimybę prireikus tartis su ekspertais, be kita ko, su vaikais susijusiais klausimais ( 62 ).

59.

Norėčiau pridurti, kad tuo atveju, kai laikotarpiu nuo pradinio tarptautinės apsaugos prašymo vertinimo dienos iki bet kurio paskesnio prašymo iš esmės ir reikšmingai pasikeičia vaiko aplinkybės ar sveikata, siekiant nustatyti geriausius vaiko interesus gali būti tinkama įvertinti juos iš naujo ( 63 ).

60.

Sprendimai dėl to, kada ir kaip tiksliai turi būti nustatomi tokio pobūdžio klausimai ir į juos atsižvelgiama, yra klausimai, priklausantys valstybių narių procesinės autonomijos įgyvendinimui, turint omenyje tai, kad reikia laikytis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 64 ).

61.

Taigi, norint priimti sprendimą dėl nepilnamečio tarptautinės apsaugos prašymo arba su nepilnamečiu susijusį arba reikšmingų pasekmių jam sukeliantį sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo ( 65 ), laikantis Direktyvos 2011/95, siejamos su Chartijos 24 straipsnio 2 dalimi ir 51 straipsnio 1 dalimi, reikalavimų, būtina įvertinti geriausius vaiko interesus. Atliekant tokį tinkamą vertinimą gali būti atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip vaiko kalendorinis amžius, raidos amžius, lytis, ypatingas pažeidžiamumas, šeiminė padėtis, išsilavinimas ir jo fizinės bei psichinės sveikatos būklė ( 66 ).

62.

Šiomis aplinkybėmis pritariu Čekijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybių pastaboms, kad geriausi vaiko interesai yra tik vienas iš aspektų vertinant tarptautinės apsaugos prašymą. Svarbu priminti, kad Direktyvos 2011/95 tikslas – nustatyti asmenis, kuriems, atsižvelgiant į aplinkybes, tikrai ir teisėtai reikia tarptautinės apsaugos Sąjungoje. Tarptautinė apsauga gali būti suteikta tik pabėgėliams ir papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims, kaip apibrėžta atitinkamai šios direktyvos 2 straipsnio d ir f punktuose. Atsižvelgdamos į šį teisinį kontekstą, kompetentingos institucijos pirmiausia turi atsižvelgti į geriausius vaiko interesus ( 67 ), o pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso suteikimas trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis visiškai nesusijusi su tarptautinės apsaugos teikimo logika, prieštarautų Direktyvos 2011/95 bendrai sistemai ir tikslams ( 68 ).

63.

Kalbėdamas apie prašymą suteikti tarptautinę apsaugą, kai geriausi vaiko interesai yra ypač svarbūs, turiu omenyje aplinkybes, kai vaiko specifinis psichinis ar fizinis pažeidžiamumas rodo, kad veiksmai, kurie nebūtų laikomi persekiojimo veiksmais, jei jie paveiktų kitą vaiką, kuris nėra toks pažeidžiamas, arba suaugusįjį, atsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes, pavyzdžiui, galimybę gauti šeimos paramą kilmės šalyje, turėtų sunkesnį poveikį tam vaikui tiek, kad jie būtų laikomi persekiojimo veiksmais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį. Geriausi vaiko interesai taip pat ypač svarbūs esant būtent su vaikais susijusioms persekiojimo formoms ( 69 ).

64.

Tokia situacija aiškiai skiriasi nuo aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas M’Bodj ( 70 ); jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų nebuvimas prašytojo kilmės šalyje reiškia nežmonišką ar žeminantį elgesį tik tuo atveju, jei sunkia liga sergančiam prašytojui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kad valstybei narei draudžiama nustatyti arba palikti galioti nuostatas, pagal kurias trečiosios šalies piliečiui, sergančiam sunkia liga, suteikiamas papildomos apsaugos statusas, motyvuojant pavojumi, kad jo sveikata pablogės dėl to, kad jo kilmės šalyje jis negali gauti tinkamo gydymo.

65.

Visus šiuos aspektus turi įvertinti kompetentingos institucijos ir galiausiai nacionaliniai teismai, nagrinėdami individualius tarptautinės apsaugos prašymus.

66.

Atsižvelgdamas į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo trečiojo klausimo antrą dalį, suprantu, kad į jį atsakyti nereikia, jei į pirmąją dalį būtų atsakyta taip, jog pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad sprendimą priimantis asmuo, spręsdamas dėl tarptautinės apsaugos prašymo, nustatytų geriausius vaiko interesus ir į juos atsižvelgtų.

67.

Bet kuriuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą sunku suprasti, kodėl tarp to, kas vyksta per procedūrą, susijusią su „prašymu suteikti leidimą gyventi šalyje įprastiniais pagrindais“, kuri, Nyderlandų vyriausybės teigimu, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 71 ), ir tarptautinės apsaugos prašymų pagal nacionalinę teisę, kuria perkeliama Direktyva 2011/95, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje yra koks nors faktinis ar loginis ryšys. Prancūzijos ir Vengrijos vyriausybės ir Komisija mano, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai informacijos, visų pirma susijusios su sąvoka „prašymas suteikti leidimą gyventi šalyje įprastiniais pagrindais“, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į trečiojo klausimo antrą dalį. Be to, atsakydamas į per teismo posėdį Teisingumo Teismo pateiktą klausimą apeliančių atstovas patvirtino, kad ši byla susijusi tik su tarptautinės apsaugos prašymais, o ne su „prašymais suteikti leidimą gyventi šalyje įprastiniais pagrindais“. Tai patvirtina Nyderlandų vyriausybės argumentą, kad trečiojo klausimo antra dalis neturi reikšmės siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamus klausimus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad trečiojo klausimo antra dalis nepriimtina, ir siūlau jos toliau nenagrinėti ( 72 ).

68.

Ketvirtasis klausimas konkrečiai susijęs su žala, kurią nepilnametis patiria dėl ilgo buvimo valstybėje narėje, ir su tuo, ar prireikus į tai turi būti atsižvelgta nagrinėjant paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą iš esmės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad gali būti svarbu atsižvelgti į tai, ar pirminis prašymas buvo išnagrinėtas per Sąjungos teisėje nustatytus terminus, ar prašytojo buvimas valstybėje narėje buvo teisėtas ir ar buvo įvykdyta anksčiau nustatyta prievolė grįžti.

69.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog apeliantės teigia, kad dėl streso gyventi nebūnant tikroms dėl jų šeimos pirminių tarptautinės apsaugos prašymų baigties ir grėsmės būti priverstinai grąžintoms į savo kilmės šalį, buvo padaryta žalos jų vystymuisi ar jų raida sulėtėjo, ir šiuos prašymus grindė patvirtinamaisiais dokumentais. Išskyrus apeliančių atstovą, visos šalys, atsakiusios į ketvirtąjį klausimą, teigia, kad paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo baigtis neturėtų būti nustatoma remiantis tokio pobūdžio žala.

70.

Nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas ilgą laiką nebūnant tikram ir grėsmės akivaizdoje sukelia stresą, dėl kurio vaikams gali vėluoti ar sutrikti raida ( 73 ). Tai savaime nėra aplinkybė, galinti pagrįsti teisę į tarptautinę apsaugą pagal Direktyvą 2011/95 arba pateisinti švelnesnį požiūrį į šiuo tikslu pateikto prašymo vertinimą, kaip, regis, daro prielaidą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Apeliančių tėvai nusprendė, kad jų vaikų interesus geriausiai atitinka tai, kad būtų išnaudotos visos turimos teisinės gynybos priemonės, susijusios su pirminiu šeimos prašymu suteikti tarptautinę apsaugą, ir kad jų vaikų vardu būtų teikiami paskesni prašymai. Nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad šių prašymų ir apeliacinių skundų nagrinėjimas užtruko ilgiau, nei buvo galima pagrįstai tikėtis. Šeimos buvimas Nyderlanduose neišvengiamai prasitęsė dėl apeliančių tėvų sprendimų. Turi būti laikoma, kad tėvai, atsižvelgdami į šias aplinkybes, apsvarstė savo sprendimų pasekmes savo vaikų gerovei. Galima daryti prielaidą, kad savo sprendimus jie priėmė manydami, jog jų vaikams geriau likti Nyderlanduose nei grįžti į Iraką. Galbūt tai ir nebuvo idealus pasirinkimas, tačiau, remiantis pačių apeliančių argumentais, sunku pripažinti, kad jos patyrė didesnę žalą nei tuo atveju, jei jų tėvai būtų nusprendę kartu su jomis grįžti į Iraką.

71.

Galiausiai, priimant sprendimus dėl tarptautinės apsaugos prašymų, susijusių su nepilnamečiu asmeniu, reikia atsižvelgti į jo raidos amžių ir jo fizinės bei psichinės sveikatos būklę tuo metu, kai atliekamas vertinimas. Atsižvelgiant į tai aplinkybės, galėjusios sukelti neigiamą poveikį vaiko raidai ar sveikatai, neturi reikšmės.

72.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią pirminiai ir paskesni tarptautinės apsaugos prašymai skiriasi tuo, kad paskesnių tarptautinės apsaugos prašymų atveju neatsižvelgiama į įprastinius pagrindus, yra suderinama su Sąjungos teise, atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį, siejamą su jos 24 straipsnio 2 dalimi.

73.

Sunku nustatyti šio klausimo ryšį su Sąjungos teise ir jo svarbą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, kuri susijusi su vėlesniais tarptautinės apsaugos prašymais, o ne su prašymais suteikti leidimą gyventi šalyje įprastiniais pagrindais, kurių, kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, Sąjungos teisė nereglamentuoja. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad šis klausimas yra nepriimtinas dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šios išvados 67 punkte.

74.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) pateiktus klausimus atsakyti taip: