1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti informacijos, kurią konkurso dalyviai pateikia kartu su pasiūlymais per viešojo pirkimo procedūras, konfidencialumo apribojimus.

2.

Sprendime Klaipėdos ( 2 ), priimtame jau po to, kai buvo užregistruotas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas nagrinėjo problemas, kylančias taikant Direktyvos 2014/24/ES ( 3 ) straipsnius, konkrečiai kalbant, 21 straipsnį, susijusį su tokios informacijos konfidencialumu.

3.

Remiantis šiame sprendime pateiktais argumentais galima atsakyti į kai kuriuos nacionalinio teismo Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba, Lenkija) klausimus ( 4 ).

4.

21 straipsnyje „Konfidencialumas“ nustatyta:

„1.   Jei šioje direktyvoje arba perkančiajai organizacijai taikomoje nacionalinėje teisėje, visų pirma teisės aktuose dėl teisės gauti informaciją, nenurodyta kitaip, ir nedarant poveikio pareigoms, susijusioms su paskirtų [sudarytų] sutarčių viešinimu ir informacijos teikimu kandidatams ir konkurso dalyviams, kaip nustatyta 50 ir 55 straipsniuose, perkančioji organizacija neatskleidžia ekonominės veiklos vykdytojų jai perduotos informacijos, kurią jie nurodė kaip konfidencialią, įskaitant technikos ar prekybos paslaptis ir konfidencialius pasiūlymų aspektus, bet jais neapsiribojant.

2.   Perkančiosios organizacijos gali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojams reikalavimus, kuriais siekiama apsaugoti informacijos, kurią perkančiosios organizacijos teikia vykdydamos pirkimo procedūrą, konfidencialų pobūdį.“

5.

50 straipsnyje „Skelbimai apie sutarties skyrimą [sudarymą]“ numatyta:

„<…>

4.   Tam tikra informacija apie sutarties skyrimą [sudarymą] arba preliminariosios sutarties sudarymą gali būti neskelbiama, kai jos pateikimas trukdytų užtikrinti įstatymų vykdymą arba kitaip prieštarautų viešajam interesui, pažeistų teisėtus konkretaus viešojo ar privačiojo ekonominės veiklos vykdytojo komercinius interesus arba galėtų trukdyti sąžiningam ekonominės veiklos vykdytojų konkuravimui.“

6.

55 straipsnyje „Kandidatų ir konkurso dalyvių informavimas“ nurodyta:

„<…>

3.   Perkančiosios organizacijos gali nuspręsti nepateikti tam tikros 1 ir 2 dalyse nurodytos informacijos, susijusios su sutarties skyrimu [sudarymu], preliminariųjų sutarčių sudarymu arba leidimu dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje, kai tokios informacijos pateikimas trukdytų užtikrinti įstatymų vykdymą arba kitaip prieštarautų viešajam interesui, pažeistų teisėtus konkretaus viešojo ar privačiojo ekonominės veiklos vykdytojo komercinius interesus arba galėtų trukdyti sąžiningam ekonominės veiklos vykdytojų konkuravimui.“

7.

18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[B]e to, komercinių paslapčių gavimas, naudojimas arba atskleidimas, jeigu to reikalaujama arba tai leidžiama pagal teisės aktus, šios direktyvos tikslais turėtų būti laikomas teisėtu. <…> Visų pirma šia direktyva valdžios institucijos neturėtų būti atleidžiamos nuo konfidencialumo pareigų, kurių jos turi laikytis tvarkydamos komercinių paslapčių turėtojų perduotą informaciją, neatsižvelgiant į tai, ar tos pareigos yra nustatytos Sąjungos ar nacionalinėje teisėje. Tokios konfidencialumo pareigos apima, inter alia, pareigas tvarkant perkančiosioms organizacijoms perduotą informaciją [pareigas užtikrinti perkančiosioms organizacijoms perduotos informacijos konfidencialumą,] vykdant viešųjų pirkimų procedūras, kaip nustatyta, pavyzdžiui, <…> [Direktyvoje 2014/24/ES] <…>“

8.

1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„<…>

2.   Ši direktyva nedaro poveikio:

<…>

<…>“

9.

2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

10.

3 straipsnyje „Teisėtas komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas“ nustatyta:

„<…>

2.   Komercinės paslapties gavimas, naudojimas ar atskleidimas laikomas teisėtu tiek, kiek tokio gavimo, naudojimo arba atskleidimo yra reikalaujama arba toks gavimas, naudojimas ar atskleidimas yra leidžiamas pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę.“

11.

7 straipsnyje numatyta:

„1.   Perkančioji organizacija sutarties sudarymo procedūrą turi rengti ir vykdyti taip, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija ir vienodas požiūris į visus ekonominės veiklos vykdytojus, taip pat būtų laikomasi proporcingumo ir skaidrumo principų.

<…>“

12.

8 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sutarties sudarymo procedūra yra vieša.

2.   Perkančioji organizacija gali apriboti prieigą prie informacijos, susijusios su sutarties sudarymo procedūra, tik įstatyme nurodytais atvejais.

2a.   Perkančioji organizacija specifikacijoje gali nurodyti konfidencialumo reikalavimus, taikomus ekonominės veiklos vykdytojo per procedūrą pateiktai informacijai.

3.   Informacija, kuri yra laikoma komercine paslaptimi, kaip tai apibrėžta kovos su nesąžininga konkurencija teisės aktuose, neatskleidžiama, jei ekonominės veiklos vykdytojas ne vėliau kaip iki pasiūlymų ar paraiškų dalyvauti procedūroje pateikimo termino nurodė, kad ji negali būti atskleidžiama, ir įrodė, kad neatskleidžiama informacija yra komercinė paslaptis. Ekonominės veiklos vykdytojas konfidencialia informacija negali laikyti 86 straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos. Ši nuostata mutatis mutandis taikoma projektų konkursui.

<…>“

13.

11 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Komercinė paslaptis suprantama kaip techninė, technologinė, mokslinė, organizacinė įmonės informacija arba kita ekonominę vertę turinti informacija, kuri kaip visuma ar konkretus jos elementų derinys ir rinkinys nėra plačiai žinoma asmenims, paprastai tvarkantiems šios rūšies informaciją, arba nėra lengvai prieinama tokiems asmenims, jei asmuo, turintis teisę naudoti informaciją ar ja disponuoti, ėmėsi visų pagrįstų veiksmų, kad išlaikytų jos konfidencialumą.“

14.

2019 m. ( 8 )Państwowe Gospodarstwo Wodne Wody Polskie (Valstybinė vandentvarkos įmonė, Lenkija) paskelbė atvirą konkursą, siekdama sudaryti sutartį dėl „upių baseinų rajonų (II aPGW) antrojo vandentvarkos planų atnaujinimo projektų ir metodikų parengimo“.

15.

Specifikacijoje nurodyta, kad pasiūlymai vertinami pagal tris kriterijus: kainos (40 %), projektų įgyvendinimo plano (42 %) ir sutarties vykdymo būdo aprašymo (18 %).

16.

Pasiūlymus pateikė keturi veiklos vykdytojai, įskaitant bendrovių konsorciumą, kuriam vadovauja ANTEA POLSKA S.A. (toliau – Antea Polska) ( 9 ). Sutartis buvo sudaryta su CDM Smith Sp.z o.o. (toliau – CDM).

17.

Antrąją vietą užėmusi Antea Polska užginčijo sprendimą Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba). Vienas iš jos reikalavimų buvo leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais ir informacija, kurią CDM ir kiti konkurso dalyviai laikė komercine paslaptimi.

18.

Antea Polska mano, kad dėl šios informacijos laikymo paslaptimi buvo pažeisti vienodo požiūrio ir skaidrumo principai, pagal kuriuos konfidencialumas turi būti aiškinamas siaurai. Be to, kadangi pernelyg daug informacijos pripažinta konfidencialia ir nebuvo tinkamai pagrįsta, kodėl ji tokia laikoma, Antea Polska neteko teisės į veiksmingą teisinę gynybą, nes nežinojo išsamios informacijos apie savo konkurentų pasiūlymus.

19.

Perkančioji organizacija šiai pozicijai nepritarė ir, be kita ko, pateikė tokius argumentus:

20.

Šiomis aplinkybėmis Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba), kuri turi priimti sprendimą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo užginčijimo, Teisingumo Teismui pateikė septynis prejudicinius klausimus. Teisingumo Teismo nurodymu iš jų nagrinėsiu tik pirmuosius keturis; jie yra tokie:

21.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2021 m. sausio 29 d.

22.

Rašytines pastabas pateikė Antea Polska, Państwowe Gospodarstwo Wodne Wody Polskie (Valstybinė vandentvarkos įmonė), Austrijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

23.

2022 m. kovo 16 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo Antea Polska, Państwowe Gospodarstwo Wodne Wody Polskie (Valstybinė vandentvarkos įmonė), CDM, Lenkijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

24.

Sprendime Klaipėdos (96–102 punktuose) Teisingumo Teismas pripažino, kad teisės normos, taikomos byloms dėl konfidencialumo apsaugos per viešojo pirkimo procedūras, pateiktos Direktyvoje 2014/24, kuri yra lex specialis, o ne Direktyvoje 2016/943.

25.

Pripažindamas tai Teisingumo Teismas atsižvelgė, be kita ko, į šiuos aspektus:

26.

Remiantis šia prielaida, nėra jokių kliūčių atsižvelgti į Direktyvoje 2016/943 pateiktas sąvokas ( 11 ), kai nacionalinės teisės aktuose į jas daroma nuoroda reglamentuojant taisykles dėl konfidencialumo užtikrinimo per viešųjų pirkimų procedūras, kaip nagrinėjamu atveju. Šį klausimą analizuosiu vėliau.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nori sužinoti, ar pagal Direktyvos 2014/24 21 straipsnio aiškinimą ( 12 ) konkurso dalyviui leidžiama bet kokią informaciją, kurios jis nenori atskleisti konkurentams, laikyti konfidencialia kaip komercinę paslaptį.

28.

Reikia suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu siekia išsiaiškinti ne tiek vienašališkus konkurso dalyvio veiksmus, kiek dėl jų kylančias pasekmes perkančiajai organizacijai.

29.

Manau, atsakymą galima pateikti remiantis Sprendimu Klaipėdos; jame Teisingumo Teismas nurodė, kad:

30.

Taigi ir perkančioji organizacija, ir jos sprendimus peržiūrinčios institucijos yra įpareigotos įvertinti konfidencialumą, kurio siekia konkurso dalyvis, o ne vien laikyti jį jau patvirtintu. Jos turi pakankamai įgaliojimų kovoti su konkurso dalyvių piktnaudžiavimu, nurodytu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą („patologiniu piktnaudžiavimu“), kai jie neproporcingai naudojasi galimybe laikyti konfidencialiais savo pasiūlymų aspektus, kurie iš tikrųjų nėra konfidencialūs.

31.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, nepaisant to, jog Lenkijos teisės aktų leidėjas norėjo apriboti konfidencialumo apimtį, kai kurie konkurso dalyviai sistemingai tvirtina, kad didelė dalis jų pasiūlymuose pateiktos informacijos yra komercinė paslaptis, o perkančiosios organizacijos yra linkusios patikėti tokiais teiginiais ( 17 ).

32.

Jeigu taip yra ir nacionalinės teisės aktas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/24, taikomas neteisingai, nacionaliniai teismai turi jį ištaisyti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės.

33.

Šalių pastabose ir per teismo posėdį buvo ginčijamas apribojimas (nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiam klausimui ypatingo dėmesio neskyrė), nustatytas nacionalinės teisės normoje (Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje), pagal kurią draudžiama atskleisti tik komercinę paslaptį sudarančią informaciją, kaip tai suprantama pagal teisės aktus dėl nesąžiningos konkurencijos ( 18 ).

34.

Ginčas susijęs su tuo, ar ši nacionalinės teisės norma atitinka Direktyvos 2014/24 21 straipsnį, pagal kurį kaip konfidenciali yra saugoma platesnės apimties informacija nei techninės ir komercinės paslaptys ( 19 ) (pavyzdžiui, taip pat apimanti „konfidencialius pasiūlymų aspektus“).

35.

Kaip jau esu nurodęs anksčiau ( 20 ), pagal Direktyvos 2014/24 21 straipsnį saugomos ne tik techninės ir komercinės paslaptys, bet ir, be kita ko, konfidencialūs pasiūlymų aspektai. Taigi į šios nuostatos taikymo sritį gali patekti informacija, kurios negalima laikyti griežtai technine ar komercine paslaptimi. Manau, kad ta pati mintis išreikšta keliose Sprendimo Klaipėdos vietose ( 21 ).

36.

Kadangi iš dalies pakeitus Nesąžiningos konkurencijos įstatymo ( 22 ), kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2016/943, 11 straipsnį šis straipsnis buvo papildytas toje direktyvoje pateikta „komercinės paslapties“ apibrėžtimi, dėl tokios nuorodų sekos Lenkijos viešųjų pirkimų teisės aktuose galiausiai įtvirtinta Direktyvoje 2016/943 numatyta sąvoka „komercinė paslaptis“ ( 23 ).

37.

Taigi netiesiogiai kyla klausimas, ar nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos konfidencialumo apimtis yra siauresnė, nei numatyta Direktyvos 2014/21 21 straipsnyje, atitinka šią nuostatą.

38.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra jokių kliūčių nacionalinėje teisėje nustatyti panašų konfidencialumo apribojimą, nes Direktyvos 2014/24 21 straipsnis taikomas, „[j]ei šioje direktyvoje arba perkančiajai organizacijai taikomoje nacionalinėje teisėje <…> nenurodyta kitaip“.

39.

Šia išlyga valstybėms narėms suteikiama diskrecija, panašiai kaip ir kitomis Direktyvos 2014/24 nuostatomis, kuriose daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktus. Tokia nuostata yra Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 7 dalis, pagal kurią valstybės narės nustato šio straipsnio taikymo sąlygas, „atsižvelgdamos į Sąjungos teisę“.

40.

Vis dėlto Teisingumo Teismas išaiškino, kad „valstybių narių diskrecija nėra absoliuti ir kad valstybei narei priėmus sprendimą perkelti į nacionalinę teisę vieną iš Direktyvoje 2014/24 numatytų neprivalomų pašalinimo pagrindų ji turi paisyti pagrindinių jo aspektų, nurodytų šioje direktyvoje. Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 7 dalyje, kurioje nurodyta, kad valstybės narės turi „atsižvelg[ti] į Sąjungos teisę“, apibrėždamos „šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas“, draudžiama valstybėms narėms savo nacionalinėse nuostatose iškreipti tame straipsnyje įtvirtintus neprivalomus pašalinimo pagrindus arba nepaisyti tikslų ir principų, kuriais pagrįstas kiekvienas iš šių pagrindų“ ( 24 ).

41.

Manau, kad šią jurisprudenciją pagal analogiją galima taikyti nagrinėjamoje byloje. Pagal Sąjungos teisę valstybės narės gali keisti konfidencialumo apimtį, todėl iš esmės nėra kliūčių nustatyti, kad saugoma informacija apimtų tik „komercines paslaptis“, t. y. nuostata būtų siauresnė nei bendroji Direktyvos 2014/24 21 straipsnio nuostata.

42.

Siekiant išaiškinti komercinės paslapties sąvoką galima remtis Direktyva 2016/943, kurioje paaiškinta Direktyvos 2014/24 21 straipsnyje vartojamos sąvokos apibrėžtis. Visų pirma ja galima remtis tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę, taikant pirma minėtą nuorodų seką, konfidencialumas viešųjų pirkimų srityje turi būti vertinamas atsižvelgiant į komercines paslaptis, apibrėžtas teisės akte, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2016/943.

43.

Kadangi Direktyvos 2016/943 tikslas yra apskritai reglamentuoti komercines paslaptis, perkančiajai organizacijai ir jos sprendimus peržiūrinčioms įstaigoms ši direktyva naudinga siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp principų, konkrečiai susijusių su konfidencialumu, ir principų, kuriais grindžiama Direktyvoje 2014/24 įtvirtinta viešųjų pirkimų sistema, taip pat galimybės pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemonių sistema.

44.

Vis dėlto turint omenyje bendrus Direktyvos 2014/24 tikslus turi būti atsižvelgiama ir į kitas šios direktyvos nuostatas, nesusijusias su 21 straipsniu. Taikant tas nuostatas tam tikra konfidenciali informacija, net jeigu ji griežtai neatitinka komercinės paslapties sąvokos, turi būti saugoma siekiant išlaikyti neiškraipytą ekonominės veiklos vykdytojų konkurenciją arba teisėtus ekonominės veiklos vykdytojo komercinius interesus.

45.

Pagal Direktyvos 2014/24 21 straipsnį perkančioji organizacija kandidatams ir konkurso dalyviams turi pateikti 50 ir 55 straipsniuose nurodytą informaciją. Tokia informacija iš esmės nepatenka į konfidencialios informacijos sąrašą, tačiau gali tapti konfidencialia, jeigu susiklosto Direktyvos 2014/24 50 straipsnio 4 dalyje ir 55 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės.

46.

Taigi privaloma užtikrinti duomenų (nebūtinai komercinių paslapčių), kurių pateikimas „<…> pažeistų teisėtus konkretaus <…> ekonominės veiklos vykdytojo komercinius interesus arba galėtų trukdyti sąžiningam ekonominės veiklos vykdytojų konkuravimui“, konfidencialumą.

47.

Nors Direktyvos 2014/24 55 straipsnio 3 dalyje konkrečiai minimi to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti duomenys, nagrinėjamu atveju svarbus yra nurodymas atkreipti dėmesį į tai, kad nebūtų pakenkta (konkuruojančio) ekonominės veiklos vykdytojo teisėtiems komerciniams interesams ir būtų išsaugota konkurencija.

48.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl viešųjų pirkimų šis dvejopas nurodymas buvo išplėstas. Iš tos jurisprudencijos matyti, kad:

49.

Direktyvos 2014/24 50 straipsnio 4 dalyje ir 55 straipsnio 3 dalyje perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė nuspręsti nepateikti abiejuose straipsniuose nurodytos neskelbtinos informacijos. Nė vienoje iš šių nuostatų nėra išlygos, kuri pateikta tos pačios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje („jei <…> nacionalinėje teisėje <…> nenurodyta kitaip“), todėl jų taikymas nepriklauso nuo nacionalinių nuostatų.

50.

Bet kuriuo atveju perkančiųjų organizacijų galimybė atskleisti pasiūlymuose esančią informaciją, net jeigu ji nėra komercinė paslaptis stricto sensu, gali būti apribota taikant kitas sektorių teisės aktų nuostatas, kuriose tai numatyta ( 27 ).

51.

Taigi manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, jog pagal Direktyvos 2014/24 21 straipsnį:

52.

Šiais klausimais, į kuriuos galima atsakyti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar konkurso dalyvio nurodytas konfidencialumas gali būti taikomas visų pirma:

53.

Sprendime Klaipėdos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir vėl pateiktos gairės, kuriomis remdamasis jis gali nuspręsti, ar jo nagrinėjamoje byloje ši informacija (arba bet kokia kita kartu su konkurso dalyvio pasiūlymu pateikta informacija) yra konfidenciali.

54.

Manau, kad Sprendime Klaipėdos pripažinta, kad konfidenciali turi būti kuo konkretesnė informacija ( 28 ):

55.

Pagal šią jurisprudenciją pateiktas Direktyvos 2014/24 21 straipsnio aiškinimas atitinka kitas tos direktyvos nuostatas, kuriose nurodyti konkretūs konfidencialumo aspektai ( 32 ).

56.

Teismo posėdyje buvo nagrinėjamas „duomenų kiekio mažinimo principas“ (vartojant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo terminiją), kaip kriterijus, pagal kurį konfidencialumas taikomas tik tiek, kiek būtinai reikia. Konfidencialiais gali būti pripažįstami tik prie pasiūlymų pridedamų dokumentų (arba pačių pasiūlymų) duomenys, informacija, dalys ar ištraukos, visų pirma laikomi būtinais siekiant apsaugoti teisėtus konkurso dalyvio interesus ir neleisti kuriam nors iš jo konkurentų iškraipyti tarpusavio konkurencijos.

57.

Nėra jokių kliūčių taikyti šį principą, nes jis taikomas tik konkrečioms pateiktos informacijos dalims, o ne visiems dokumentams, jei perkančioji organizacija mano, kad tai tikslinga. Bet kuriuo atveju neįmanoma a priori nustatyti, kada vieną ar kitą dokumentą galima pripažinti konfidencialiu, nes toks pripažinimas priklauso nuo kiekvieno konkrečioje byloje pateikto dokumento ypatumų.

58.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, regis, matyti, kad perkančioji organizacija dėl tam tikrų kategorijų informacijos ėmėsi bendrų veiksmų ir nevertino šios informacijos individualiai, kaip turi būti daroma.

59.

Vis dėlto pareiga nustatyti, ar taip buvo, tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris turės išsamiai ir pagrįstai įvertinti, ar:

60.

Nesiekdamas šios užduoties atlikti vietoj prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo (iš tikrųjų užduotis labiau susijusi su teisės normos taikymu, o ne jos aiškinimu), trumpai apžvelgsiu pasiūlymuose, su kuriais susiję šie prejudiciniai klausimai, pateiktą informaciją; nacionalinis teismas tokią informaciją suskirstė į dvi kategorijas.

61.

Pirmoji kategorija – tai dokumentai, kuriuose aprašoma „individuali pasirinkto ekonominės veiklos vykdytojo padėtis, susijusi su jo patirtimi, subjektais ir personalu, siūlomu sutarčiai vykdyti“.

62.

Pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad specifikacijoje buvo reikalaujama tik dokumentų, nurodytų Direktyvos 2014/24 59 ir 60 straipsniuose bei XII priede (taip pat pagal nacionalinę teisę reikalaujamų dokumentų).

63.

Jeigu taip yra, būtų sunku pripažinti, kad dokumentai, kuriuos atskleisti reikalaujama pačioje Direktyvoje 2014/24, gali būti laikomi komercine paslaptimi ar kita konfidencialia informacija.

64.

Dėl informacijos, susijusios su konkurso dalyvio individualia padėtimi (finansiniu pajėgumu), nacionalinis teismas pridūrė, kad specifikacijoje tik nurodyta, jog finansinis pajėgumas turi viršyti tam tikrą lygį, tačiau nereikalauta, kad konkurso dalyvis pateiktų išsamią informaciją apie šį pajėgumą arba nurodytų, kiek lėšų turi savo banke.

65.

Tą patį galima pasakyti apie trečiųjų šalių ar subjektų, kurių ištekliais konkurso dalyvis ketina remtis, padėtį arba dalyvio pasiūlyme nurodytų subrangovų padėtį. Nepažeidžiant bendrųjų įpareigojimų, susijusių su asmens duomenų apsauga, negalima neatskleisti atitinkamų trečiųjų šalių, subjektų ar subrangovų pavardžių ar pavadinimų, kai pagal specifikaciją jie turi būti paviešinti, ir nepakanka nurodyti tariamos rizikos, kad žmogiškieji ištekliai gali būti „pervilioti“.

66.

Dėl antrosios dokumentų kategorijos pažymėtina, kad tai yra „perkančiosios organizacijos reikalaujamos tyrimų studijos, skirtos pasiūlymams įvertinti pagal kokybės kriterijus“, būtent „parengimo koncepcija“ ir „sutarties vykdymo būdo aprašymas“.

67.

Iš esmės negalima atmesti galimybės, kad kai kuriuose ekonominės veiklos vykdytojo kartu su pasiūlymu pateiktuose dokumentuose yra neskelbtinos informacijos, kuriai taikoma intelektinės nuosavybės apsauga ir kuri be tinkamo leidimo negali būti prieinama trečiosioms šalims ( 33 ).

68.

Per teismo posėdį visų į bylą įstojusių šalių nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė ir galiausiai buvo patvirtinta, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turės įvertinti, ar padarytas tokio pobūdžio teisių pažeidimas ( 34 ).

69.

Šios pastabos patvirtina, kad apskritai konkurso dalyvių pasiūlymuose pateiktą informaciją a priori sunku laikyti konfidencialia informacija, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra komercinė paslaptis. Direktyvos 2014/24 21 straipsnyje neišvengiamai turi būti vartojamos bendros formuluotės, leidžiančios perkančiosioms organizacijoms ir peržiūrą atliekančioms institucijoms pagrįstai jas taikyti kiekvienu konkrečiu atveju.

70.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba, Lenkija) tokius atsakymus į pirmuosius keturis prejudicinius klausimus:

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį: