1.

Reglamente (EB) Nr. 1223/2009 ( 2 ) yra nustatyta bendroji taisyklė, kad valstybės narės negali neleisti šio reglamento reikalavimus atitinkančių kosmetikos gaminių pateikimo rinkai, jį uždrausti ar riboti.

2.

Vis dėlto tame reglamente yra „apsaugos sąlyga“, pagal kurią valstybės narės institucijos gali nustatyti laikinąsias priemones dėl vieno ar kelių kosmetikos gaminių (pvz., pašalinti iš rinkos tuos gaminius ar apriboti galimybes juos įsigyti), jeigu kyla didelis pavojus žmonių sveikatai.

3.

Pradėjus taikyti apsaugos sąlygą Komisija, prireikus pasikonsultavusi su Vartotojų saugos moksliniu komitetu (toliau – VSMK), turi kuo greičiau paskelbti, ar laikinoji priemonė yra pagrįsta ( 3 ).

4.

Prancūzijoje Nacionalinė vaistų ir medicinos priemonių saugos agentūra (toliau – ANSM) susitarė dėl laikinosios priemonės, pagal kurią nustatomi tam tikri jaunesniems nei trejų metų vaikams skirtų gaminių, kurių sudėtyje yra fenoksietanolio, ženklinimo reikalavimai ( 4 ). Šie reikalavimai skyrėsi nuo numatytų Reglamente Nr. 1223/2009, kurie savo ruožtu atitinka VSMK ataskaitoje rekomenduotus reikalavimus ( 5 ).

5.

Fédération des entreprises de la beauté (toliau – FEBEA) pareikalavo, kad Conseil d'Etat (Valstybės Taryba, Prancūzija) panaikintų ANSM sprendimą, o ši pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 1223/2009 išaiškinimo.

6.

3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>“

7.

1 straipsnyje „Taikymo sritis ir tikslas“ nurodyta:

„Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, kurias turi atitikti visi rinkai pateikiami kosmetikos gaminiai, kad būtų užtikrintas vidaus rinkos veikimas ir labai gera žmonių sveikatos apsauga.“

8.

2 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:

„1.   Šiame reglamente [vartojamų] sąvokų apibrėžtys:

<…>“

9.

3 straipsnyje „Sauga“ nustatyta:

„Rinkai tiekiami kosmetikos gaminiai turi būti saugūs žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastų ar numanomų naudojimo reikalavimų <…>“

10.

10 straipsnyje „Saugos įvertinimas“ nurodyta:

„1.   Siekdamas įrodyti, kad kosmetikos gaminys atitinka 3 straipsnio reikalavimus, atsakingas asmuo, prieš pateikdamas kosmetikos gaminį rinkai, užtikrina, kad, remiantis susijusia informacija, būtų atliktas kosmetikos gaminio saugos įvertinimas ir kad vadovaujantis I priedu būtų parengta kosmetikos gaminio saugos ataskaita.

<…>“

11.

11 straipsnyje „Gaminio informacijos byla“ numatyta:

„<…>

2.   Gaminio informacijos byloje nurodoma tokia informacija ir duomenys, kurie prireikus atnaujinami:

<…>“

12.

13 straipsnyje „Pranešimas“ nustatyta:

„1.   Prieš pateikdamas kosmetikos gaminį rinkai, atsakingas asmuo el. priemonėmis Komisijai nurodo:

<…>“

13.

22 straipsnyje „Rinkai pateikiamų gaminių kontrolė“ nurodyta:

„Valstybės narės prižiūri, ar laikomasi šio reglamento nuostatų, atlikdamos rinkai pateikiamų kosmetikos gaminių kontrolę. Jos atitinkamai tikrina gaminius ir ekonominės veiklos vykdytojus tam tikru mastu naudodamosi kosmetikos gaminio informacijos bylomis ir, prireikus, fiziškai laboratorijose tikrinami atitinkamų gaminių mėginiai.

<…>“

14.

23 straipsnyje „Informacija apie rimtą nepageidaujamą poveikį“ numatyta:

„1.   Atsakingas asmuo ir platintojai nedelsiant praneša valstybės narės, kurioje buvo užfiksuotas rimtas nepageidaujamas poveikis, kompetentingai institucijai apie:

<…>“

15.

24 straipsnyje „Informacija apie medžiagų koncentraciją“ nustatyta:

„Rimtai suabejojusi dėl kosmetikos gaminių sudėtyje esančių medžiagų, kompetentinga valstybės narės, kurios rinkoje pateiktas šios medžiagos turintis gaminys, institucija gali pagrįstu prašymu reikalauti [iš] atsakingo asmens patiekti visų kosmetikos gaminių, už kuriuos jis yra atsakingas ir kuriuose yra šios medžiagos, sąrašą. <…>“

16.

25 straipsnyje „Jei atsakingi asmenys nesilaiko reikalavimų“ nurodyta:

„1.   <…> kompetentingos institucijos iš atsakingo asmens reikalauja imtis visų reikiamų priemonių, <…> jei nesilaikoma nors vieno iš toliau išvardytų reikalavimų:

<…>

5.   Kompetentinga institucija imasi visų tinkamų priemonių, kad kosmetikos gaminiai būtų uždrausti arba būtų apribotas jų pateikimas rinkai, arba jie būtų pašalinti ar atšaukti iš rinkos, jei:

<…>“

17.

27 straipsnyje „Apsaugos sąlyga“ numatyta:

„1.   Gaminiams atitinkant 25 straipsnio 1 dalyje išvardytus reikalavimus, jei kompetentinga institucija nustato ar turi rimtų priežasčių susirūpinti, kad rinkai pateikiamas kosmetikos gaminys ar gaminiai kelia ar gali kelti rimtą pavojų žmonių sveikatai, ji imasi visų tinkamų laikinųjų priemonių, siekdama užtikrinti, kad atitinkamas kosmetikos gaminys ar gaminiai būtų pašalinti arba išimti iš rinkos arba kitais būdais ribojamos galimybės juos įsigyti.

2.   Kompetentinga institucija iš karto praneša Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie priemones, kurių buvo imtasi, ir pateikia patvirtinamuosius duomenis. Pirmosios pastraipos tikslais naudojamasi Direktyvos 2001/95/EB 12 straipsnio 1 dalyje numatyta informacijos mainų sistema. Taikomos Direktyvos 2001/95/EB 12 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys.

3.   Komisija kuo greičiau nustato, ar 1 dalyje nustatytos laikinosios priemonės yra pagrįstos. Todėl, jei įmanoma, ji konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis, valstybėmis narėmis ir VSMK.

4.   Jei laikinosios priemonės pagrindžiamos, taikoma 31 straipsnio 1 dalis.

5.   Jei laikinosios priemonės nepagrindžiamos, Komisija apie tai praneša valstybėms narėms ir susijusi kompetentinga institucija panaikina šias laikinąsias priemones.“

18.

28 straipsnyje „Gera administravimo praktika“ nustatyta:

„1.   Visuose sprendimuose, priimtuose laikantis 25 ir 27 straipsnių nuostatų, nurodomos tikslios priežastys, dėl kurių jie buvo priimti. Kompetentinga institucija apie tai nedelsdama praneša atsakingam asmeniui, kuriam taip pat nurodoma, iki kada ir kokiomis teisės gynimo priemonėmis jis gali naudotis pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus.

<…>“

19.

31 straipsnyje „Priedų pakeitimai“ nurodyta:

„1.   Jei kosmetikos gaminių sudėtyje esančių medžiagų naudojimas gali kelti pavojų žmonių sveikatai, kurį būtina sumažinti Bendrijos mastu, Komisija, pasikonsultavusi su VSMK, gali iš dalies atitinkamai keisti II–VI priedus. <…>

<…>“

20.

2012 m. rugsėjo mėn. Komisija gavo ANSM pateiktą rizikos vertinimą, pagal kurį didžiausia leidžiama fenoksietanolio, naudojamo kaip konservantas, koncentracija (1 %) turėtų būti sumažinta iki 0,4 % kosmetikos gaminiuose, skirtuose jaunesniems nei trejų metų vaikams, ir fenoksietanolis neturėtų būti naudojamas kosmetikos gaminiuose, skirtuose sauskelnių sričiai ( 6 ).

21.

2016 m. spalio 6 d. VSMK paskelbė ataskaitą, joje pripažino, kad kaip konservantą naudoti fenoksietanolį, kurio didžiausia koncentracija – 1,0 %, yra saugu, neatsižvelgiant į tikslinę amžiaus grupę.

22.

2017 m. gruodžio mėn. ANSM surengė laikinojo specializuoto mokslinio komiteto posėdį ir šis komitetas patvirtino tos institucijos 2012 m. rugsėjo mėn. pateiktą pasiūlymą.

23.

2019 m. kovo 13 d. ANSM pritaikė Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnyje numatytą apsaugos sąlygą ir nustatė specialias nenuplaunamų kosmetikos gaminių, kurių sudėtyje yra fenoksietanolio, tiekimo Prancūzijos rinkai sąlygas.

24.

Ginčijamame sprendime ANSM laikinai įpareigojo „nenuplaunamų kosmetikos gaminių“ ( 7 ), kurių sudėtyje yra fenoksietanolio (išskyrus dezodorantus, šukuosenos formavimo ir makiažo gaminius), etiketėje nurodyti, kad jie netinkami naudoti jaunesnių nei trejų metų vaikų sėdmenų priežiūrai ( 8 ).

25.

2019 m. gegužės 10 d. ANSM pranešė Komisijai apie ginčijamą sprendimą.

26.

2019 m. lapkričio 27 d. Komisijos pareigūnas ( 9 ) ANSM generaliniam direktoriui išsiuntė elektroninį laišką (toliau – skyriaus vadovo raštas), jame, be kita ko, nurodė ( 10 ), kad laikinoji priemonė nepatenka į Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio taikymo sritį, nes yra susijusi su gaminių kategorija, o ne su konkrečiu gaminiu ar gaminiais.

27.

2019 m. gruodžio 6 d. ANSM generalinis direktorius nurodė, kad nesutinka su skyriaus vadovo rašte pateikta analize, ir informavo jį, kad laikinai paliks galioti ginčijamą sprendimą, kol Komisija patvirtins atitinkamą priemonę pagal Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnį.

28.

2019 m. balandžio 8 d. FEBEA pateikė Conseil d'Etat (Valstybės Taryba) skundą dėl ginčijamo sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

29.

FEBEA mano, kad dėl laikinosios priemonės pažeistas Reglamentas Nr. 1223/2009, nes, nors šio reglamento 27 straipsnio taikymo sąlygos neįvykdytos, pagal priemonę yra taikomas tame reglamente nenumatytas ženklinimo įpareigojimas. Taigi priemonė pažeidžia 9 straipsnį, susijusį su laisvu kosmetikos gaminių judėjimu.

30.

Conseil d'État (Valstybės Taryba) mano, kad siekiant priimti sprendimą išnagrinėjus šį skundą būtina išsiaiškinti:

31.

Siekdama išsklaidyti abejones Conseil d'État (Valstybės Taryba) Teisingumo Teismui pateikė šešis prejudicinius klausimus; Teisingumo Teismo nurodymu iš jų nagrinėsiu tik pirmuosius tris:

32.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2021 m. sausio 4 d.

33.

Rašytines pastabas pateikė FEBEA, Prancūzijos bei Graikijos vyriausybės ir Europos Komisija. Jų visų (išskyrus Graikijos vyriausybę) atstovai dalyvavo 2022 m. sausio 20 d. surengtame teismo posėdyje.

34.

Pirmąjį klausimą dėl skyriaus vadovo rašto teisinio pobūdžio (parengiamasis aktas ar galutinis sprendimas) reikia nagrinėti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį.

35.

Šiuo požiūriu kyla klausimas, ar pagal tą straipsnį skyriaus vadovo raštas gali būti suprantamas kaip oficiali Komisijos reakcija arba atsakas į ANSM laikinąją priemonę.

36.

Visos į prašymo priimti prejudicinį sprendimą procesą įstojusios šalys (visų pirma dvi pagrindinės šalys, t. y. ANSM, atstovaujama Prancūzijos vyriausybės, ir Komisija) sutinka, kad skyriaus vadovo raštas nėra Komisijos sprendimas.

37.

Jeigu ANSM šį raštą būtų laikiusi galutiniu Komisijos sprendimu, Prancūzijos vyriausybė būtų galėjusi pareikšti ieškinį dėl jo pripažinimo negaliojančiu pagal SESV 263 straipsnį. ANSM ne tik to nepadarė, bet ir 2019 m. gruodžio 6 d. informavo Komisiją, kad palieka galioti laikinąją priemonę, kol Komisija priims sprendimą pagal Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį.

38.

Komisija visų pirma neigia, kad tas raštas yra sprendimas, ir pripažįsta, kad tai tik parengiamasis aktas. Ji remiasi tokiais argumentais, kuriems pritariu:

39.

Iš šių aplinkybių aiškiai matyti, kad skyriaus vadovo raštas nėra sprendimas, kurį Komisija turi priimti pagal Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį.

40.

Primenu, kad taikydama šią nuostatą Komisija informuoja nacionalinę instituciją, ar jos laikinoji priemonė yra pagrįsta. Skyriaus vadovo rašte nėra aiškiai nurodyta, kad ginčijamas sprendimas nepagrįstas. Kaip numatyta Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 5 dalyje, nacionalinė institucija taip pat neprivalo panaikinti laikinosios priemonės tais atvejais, kai tam nėra pagrindo.

41.

Kartoju, skyriaus vadovo rašte nacionalinėms institucijoms tik siūloma iš naujo išnagrinėti laikinąją priemonę ir, jeigu jos tai laiko tikslinga, atsiųsti naujų mokslo duomenų, kad būtų galima peržiūrėti VSMK nuomonę dėl fenoksietanolio.

42.

Be to, kaip pabrėžia Prancūzijos vyriausybė, nei skyriaus vadovas yra įgaliotas priimti sprendimus Komisijos vardu, nei jo rašte nurodytas teisinis pagrindas, o tai neatitinka pareigos užtikrinti teisinį saugumą, būtiną teisės aktams, kuriais siekiama sukurti teisinių pasekmių. Šių teisės aktų privalomumas kyla būtent iš Sąjungos teisės nuostatos, kuri turi būti nurodyta kaip teisinis pagrindas ( 11 ).

43.

Taigi Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad toks raštas, kaip skyriaus vadovo, kuriame ANSM oficialiai nenurodyta, ar pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį nustatyta laikinoji priemonė yra pagrįsta, negali būti laikomas galutiniu Komisijos sprendimu.

44.

Antrasis klausimas grindžiamas (teisinga) prielaida, kad skyriaus vadovo rašte nėra išreikštas Komisijos sprendimas. Remdamasis šia prielaida prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl nacionalinio teismo, kuris nagrinėdamas pateiktą skundą turi patikrinti laikinosios priemonės teisėtumą, įgaliojimų.

45.

Conseil d'État (Valstybės Taryba) siekia išsiaiškinti, ar laukdama, kol Komisija priims sprendimą, ji gali nuspręsti dėl šios laikinosios priemonės pagal Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį, ir dėl kurių jos aspektų.

46.

Atsakyti į pirmąją šio (dvejopo) klausimo dalį yra nesunku. Teisminė atitinkamų subjektų gynyba nacionaliniu lygmeniu užtikrinama pagal Reglamento Nr. 1223/2009 28 straipsnį. Taikant šią nuostatą apie bet kokį sprendimą, priimtą pagal 25 ir 27 straipsnius, turi būti nedelsiant pranešta „atsakingam asmeniui, kuriam taip pat nurodoma, iki kada ir kokiomis teisės gynimo priemonėmis jis gali naudotis pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus“ ( 12 ).

47.

Taigi Reglamento Nr. 1223/2009 28 straipsnyje vartojama sąvoka „teisių gynimo priemonės“ reiškia, kad nacionalinis teismas turi teisę peržiūrėti sprendimą dėl laikinųjų priemonių, kurį jo šalies institucijos priėmė pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį, jei tai leidžiama pagal nacionalinę teisę.

48.

Antroji prejudicinio klausimo dalis susijusi su nacionalinio teismo, nagrinėjančio skundą dėl laikinųjų priemonių, įgaliojimų atribojimu.

49.

Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą panašiose bylose, kuriose pagal Sąjungos teisės aktą nacionalinėms institucijoms buvo suteikti įgaliojimai nustatyti laikinąsias priemones, o galutinį vertinimą pavesta atlikti Sąjungos institucijoms.

50.

Sprendimas Monsanto ir kt. ( 13 ) buvo priimtas remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1829/2003 ( 14 ), kurio sistema panaši į Reglamento Nr. 1223/2009 sistemą.

51.

Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnyje nurodyta, kad priemonės kilus pavojui nustatomos tuo atveju, jei gaminiai, kuriems leidimai išduoti remiantis tuo reglamentu, gali kelti didelį pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai. Esant tokiai situacijai (ir Reglamento Nr. 178/2002/EB ( 15 ) 54 straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis), valstybės narės gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir turi nedelsdamos apie tai pranešti kitoms valstybėms ir Komisijai.

52.

Teisingumo Teismas Sprendime Monsanto ir kt. šiuo klausimu nurodė, kad:

53.

Manau, kad šiuos argumentus galima pritaikyti aiškinant Reglamentą Nr. 1223/2009, pagal kurio 27 straipsnio 1 dalį kompetentinga valstybės narės institucija gali „nustat[yti] ar tur[ėti] rimtų priežasčių susirūpinti, kad rinkai pateikiamas kosmetikos gaminys ar gaminiai kelia ar gali kelti rimtą pavojų žmonių sveikatai“. Tokiomis aplinkybėmis ta institucija gali imtis „visų tinkamų laikinųjų priemonių, siekdama užtikrinti, kad atitinkamas kosmetikos gaminys ar gaminiai būtų pašalinti arba išimti iš rinkos arba kitais būdais ribojamos galimybės juos įsigyti“.

54.

Priėmus tokio pobūdžio sprendimą nacionalinis teismas, kuriame jis užginčytas, išlaiko visą jurisdikciją nuspręsti dėl skundo, kol Komisija nėra priėmusi Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalyje numatyto sprendimo.

55.

Priešingai, jei Komisija priėmė tokį sprendimą, privalomą visoms valstybės narės institucijoms, nacionaliniame teisme nagrinėjama byla nebeturi dalyko, kol Teisingumo Teismas to sprendimo nepanaikina.

56.

Taigi, kol Komisija nepriims pirma nurodyto sprendimo, nacionalinis teismas turės įvertinti ( 20 ), ar laikinąją priemonę nustačiusi institucija laikėsi tiek Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnyje nustatytų materialinių reikalavimų, tiek šiame reglamente ir, žinoma, taikomose nacionalinės teisės normose numatytų procedūrinių reikalavimų:

57.

Kad ir kokį sprendimą iš dviejų galimų priimtų nacionalinis teismas, jis nesikiša į Komisijos išimtinės kompetencijos vykdymą, kol Komisija įgyvendina savo kompetenciją pagal Reglamento Nr. 1223/2007 27 straipsnio 3 dalį ( 22 ),

58.

Kaip jau minėjau, galutinis Komisijos sprendimas yra privalomas visoms valstybės narės institucijoms, kol jo nepanaikina Teisingumo Teismas. Taigi išankstinis nacionalinio teismo įsikišimas nėra nesuderinamas su vėlesniais Komisijos veiksmais.

59.

Priešingai, nei teigia Komisija ( 23 ), nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sprendimas dėl laikinųjų priemonių, netrukdo pačiai Komisijai imtis veiksmų labiau, nei trukdytų valstybės narės kompetentingos institucijos savo iniciatyva patvirtintas šių priemonių atšaukimas ar panaikinimas.

60.

Jeigu nacionalinė institucija – pati arba vykdydama teismo sprendimą – pripažintų negaliojančiu savo sprendimą dėl laikinosios priemonės nustatymo, Komisija nebeturėtų nuspręsti dėl priemonės pagrįstumo (nes priemonės nebebūtų), tačiau tai visiškai neturi poveikio jos pačios kompetencijai vertinti pavojų, susijusį su tam tikros medžiagos naudojimu kosmetikos gaminiuose, ir imtis atitinkamų veiksmų.

61.

Taigi nacionalinis teismas gali panaikinti arba palikti galioti nacionalinės institucijos laikinąsias apsaugos priemones, kol Komisija įgyvendins Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalyje jai suteiktą kompetenciją.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas a quo siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 1 dalį galima nustatyti laikinąsias priemones, susijusias su gaminių, kurių sudėtyje yra tos pačios medžiagos, kategorija.

63.

Komisija ir FEBEA yra linkusios atsakyti neigiamai: pagal šį straipsnį galima nustatyti tik laikinąsias priemones, susijusias su rinkai pateiktu, t. y. rinkoje siūlomu, konkrečiu kosmetikos gaminiu. Nacionalinė institucija gali imtis veiksmų tik dėl rinkai pateikto gaminio, pažymėto konkrečiu prekių ženklu ar turinčiu konkretų komercinį pavadinimą.

64.

Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės nesutinka su šiuo aiškinimu ir pateikia argumentus, kuriems iš esmės pritariu. Vis dėlto pripažįstu, kad abu teiginiai pagrįsti svariais argumentais.

65.

Pirmiausia išnagrinėsiu kosmetikos gaminio sąvoką, paskui – Reglamento Nr. 1223/2009 tikslą. Galiausiai išanalizuosiu Komisijos argumentus dėl informacijos mainų su nacionalinėmis institucijomis sistemos.

66.

Reglamento Nr. 1223/2009 2 straipsnio 1 dalies a punkte kosmetikos gaminys apibrėžtas kaip „medžiaga arba mišinys, skirtas išorinėms žmogaus kūno dalims <…>, norint tik arba daugiausia valyti, kvėpinti, pakeisti išvaizdą, apsaugoti ar išlaikyti jų gerą būklę arba pašalinti kūno kvapus“.

67.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ši apibrėžtis „grindžiama trimis sudėtiniais kriterijais, būtent, pirma, nagrinėjamo gaminio pobūdžiu (medžiaga ar medžiagų mišinys), antra, žmogaus kūno dalimi, ant kurios šis gaminys gali būti panaudotas, ir, trečia, tikslu, kurio siekiama naudojant minėtą gaminį“ ( 24 ).

68.

Iš šių kriterijų nagrinėjamai bylai svarbiausias yra pirmasis ( 25 ). Kosmetikos gaminį sudaro būtent medžiaga ( 26 ) arba medžiagų mišinys ( 27 ). Taigi kosmetikos gaminio ir jį sudarančių medžiagų ar mišinių ryšys yra neginčijamas.

69.

Kitaip yra tuo atveju, kai gaminys rinkai pateikiamas naudojant išorinius, su jo esme nesusijusius elementus, pavyzdžiui, žymenis (prekių ženklus), dėl kurių prekiaujant gaminiu jis tampa išskirtinis, arba gamintojo suteiktą pavadinimą.

70.

Taigi aiškus gaminio ir medžiagos ryšys iš esmės pagrindžia Prancūzijos ir Graikijos vyriausybių argumentą.

71.

Vis dėlto iš tiesų atsižvelgiant į kai kurias Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pagal jas reikėtų pateikti tokį aiškinimą, kokį siūlo FEBEA ir Komisija, nes jose nurodyta, kad gaminys nustatomas pagal jo pavadinimą:

72.

Manau, kad pagal tų nuostatų, siejamų su Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsniu, aiškinimą nėra būtina šį straipsnį taikyti tik pavieniams (t. y. individualiems) gaminiams, kurie rinkai pateikiami pažymėti skiriamaisiais žymenimis ar komerciniu pavadinimu. Pabandysiu paaiškinti, kad dėl nuostatos tikslo pagal šį reglamentą galima priimti kitokį sprendimą, remiantis pažodine kosmetikos gaminio sąvokos formuluote.

73.

Kaip pripažino Teisingumo Teismas, „[i]š visų Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatų, visų pirma jo 1 straipsnio, analizuojamų atsižvelgiant į jo 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad šiuo reglamentu siekiama išsamiai suderinti Sąjungoje galiojančias taisykles, kad būtų sukurta kosmetikos gaminių vidaus rinka, kartu užtikrinant aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį“ ( 29 ).

74.

Siekdamos šių tikslų „[v]alstybės narės negali <…> neleisti, uždrausti ar riboti šio reglamento reikalavimus atitinkančių kosmetikos gaminių pateikimą rinkai“ ( 30 ), tačiau jos gali nustatyti apsaugos priemones, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje.

75.

Žmonių sveikatos apsauga, dėl kurios ribojamas laisvas gaminių judėjimas, įtvirtinta visame Reglamente Nr. 1223/2009 ( 31 ). Galima išskirti du veiksmų lygmenis:

76.

Nacionalinė institucija vykdo rinkos priežiūros funkcijas ir šiuo tikslu turi naudotis tinkama informacija. Konkrečiai kalbant, atsakingi asmenys ir platintojai privalo ją informuoti apie rimtą nepageidaujamą kosmetikos gaminio poveikį (Reglamento Nr. 1223/2009 22 ir 23 straipsniai).

77.

Pagal Reglamento Nr. 1223/2009 24 straipsnį, jei kyla didelių abejonių dėl kosmetikos gaminių sudėtyje esančių medžiagų saugumo, kompetentinga valstybės narės, kurios rinkoje pateiktas toks gaminys, institucija „gali <…> reikalauti [iš] atsakingo asmens patiekti visų kosmetikos gaminių, už kuriuos jis yra atsakingas ir kuriuose yra šios medžiagos, sąrašą“ ( 33 ).

78.

Logiška, kad pagal šią Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatą nacionalinė institucija informuojama ne tik apie pavienį gaminį, bet ir apie gaminių, kurių sudėtyje yra tos pačios cheminės medžiagos, „sąrašą“.

79.

Manau, kad tai, kokiu mastu šis „sąrašas“ prilygsta gaminių „grupei“ ar „kategorijai“, yra daugiau semantinis, o ne realus klausimas. Svarbiausia, kad nacionalinei institucijai atliekant kontrolę ex officio ( 34 ) arba gavus pranešimą iš atsakingų asmenų ar platintojų gali kilti tam tikrų abejonių dėl medžiagos, esančios viename ar keliuose kosmetikos gaminiuose, saugumo.

80.

Taigi nacionalinė institucija gali nustatyti visus kosmetikos gaminius (jų sąrašą, grupę ar kategoriją), kurie gali turėti neigiamą poveikį žmonių sveikatai dėl to, kad jų sudėtyje yra tam tikros medžiagos. Jeigu taip yra taikant Reglamento Nr. 1223/2009 24 straipsnį, dėl tos pačios priežasties taip bus ir taikant 27 straipsnio 1 dalį.

81.

Reagavimo mechanizmai, kuriais pagal Reglamentą Nr. 1223/2009 gali naudotis nacionalinės institucijos, taikomi pagal du skirtingus scenarijus:

82.

Pagal šį scenarijų (jis yra svarbus nagrinėjamu atveju) nacionalinė institucija, nustačiusi, kad vienas ar keli kosmetikos gaminiai kelia didelį pavojų sveikatai, nors ir atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimus, netiesiogiai teigia, kad pats reglamentas (visų pirma jo priedai) gali turėti trūkumų. Taigi šie tariami trūkumai tampa Sąjungos masto klausimu ir nacionalinė institucija lojaliai bendradarbiauja su Komisija, pranešusi jai apie tų trūkumų buvimą.

83.

Nacionalinė institucija gali dalyvauti tik laikinai, kol Komisija patvirtins, kad tariamai netinkamas Reglamente Nr. 1223/2009 numatytas reikalavimas yra teisingas (tokiu atveju nacionalinė institucija turi panaikinti savo laikinąją priemonę, kuri yra nepagrįsta) arba, priešingai, pakeisti tą reikalavimą (tokiu atveju Komisija patvirtina, kad laikinoji priemonė buvo pagrįsta, ir reikia laikytis paties reglamento 31 straipsnyje nustatytų procedūrų).

84.

Laikantis Reglamente Nr. 1223/2009 įtvirtintos nacionalinės institucijos ir Komisijos bendradarbiavimo logikos galima paaiškinti, kad tuo atveju, jei laikinosios priemonės pagrįstos, 27 straipsnio 4 dalyje yra daroma nuoroda į 31 straipsnio 1 dalį, nes pastaroji dalis susijusi su tuo, kad „kosmetikos gaminių sudėtyje esančių medžiagų naudojimas gali kelti pavojų žmonių sveikatai, kurį būtina sumažinti Bendrijos mastu“ ( 38 ).

85.

Jeigu taip yra, nacionalinė institucija gali nurodyti Komisijai, jog dėl tam tikrų medžiagų naudojimo kosmetikos gaminiuose kyla pavojus žmonių sveikatai, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą. Taigi Reglamento Nr. 1223/2009 tikslą labiau atitinka galimybė laikinąsias priemones, leidžiamas to reglamento 27 straipsnio 1 dalyje, taikyti ne tik pavieniam gaminiui, nustatytam pagal prekių ženklą ir komercinį pavadinimą, bet ir keliems gaminiams ( 39 ), sugrupuotiems pagal juose esančią medžiagą. Jeigu šie gaminiai kelia pavojų sveikatai, tai būtent dėl to, kad jų sudėtyje yra tos medžiagos.

86.

Kartoju, šis aiškinimas atitinka priedų peržiūros proceso metodiką – šį procesą Komisija turi pradėti pagal Reglamento Nr. 1223/2009 31 straipsnį, pripažinusi, kad laikinoji priemonė yra pagrįsta.

87.

Jeigu toks peržiūros procesas pradėtas po to, kai nacionalinė institucija ėmėsi pagrįstais laikomų veiksmų, kurių tikslas – užkirsti kelią pavojui, kylančiam dėl „kosmetikos gaminių sudėtyje esančių medžiagų naudojimo“ (daugiskaita) ( 40 ), pagrįsta manyti, kad ta nacionalinė institucija galėjo įvertinti pavojų, susijusį su gaminių, kurių sudėtyje yra tos pačios žmonių sveikatai tariamai pavojingos medžiagos, kategorija.

88.

Reglamento Nr. 1223/2009 27 ir 31 straipsniuose daroma nuoroda į kosmetikos gaminius, kurie, kaip jau minėjau, 2 straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžti kaip medžiaga arba medžiagų mišinys. Taigi nekyla jokių kliūčių gaminių kategoriją apibūdinti pagal tai, ar gaminiuose yra tam tikros medžiagos.

89.

Pabrėžiu, šis sprendimas man atrodo labiausiai atitinkantis reglamento tikslus ir jo sisteminį aiškinimą. Laikinąją priemonę taikant bendrų elementų turinčių kosmetikos gaminių kategorijai, galima veiksmingiau pasiekti tinkamą žmonių sveikatos apsaugos lygį. Šis tikslas yra svarbesnis susidūrus skirtingiems Reglamente Nr. 1223/2009 numatytiems interesams.

90.

Manau, kad tokį teiginį galima pagrįsti trimis papildomais argumentais:

91.

Iš tiesų apsaugos priemonė, patvirtinta remiantis tuo, kad tam tikros kategorijos kosmetikos gaminiuose yra konkrečios medžiagos, gali turėti didesnį poveikį laisvam kosmetikos gaminių judėjimui nei apsaugos priemonė, taikoma vienam konkrečiam gaminiui. Taigi Komisija teisėtai siekia išvengti vidaus rinkos susiskaidymo ir užtikrinti visišką šio sektoriaus suderinimą.

92.

Vis dėlto aiškinant Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 3 dalį atsižvelgiama į suderinimo reikalavimus, kurių laikymasis užtikrinamas naudojantis ir šio reglamento 28 straipsnyje numatytomis teisių gynimo priemonėmis, visų pirma Komisijos įgaliojimais prireikus pripažinti nacionalinę priemonę nepagrįsta (tokiam aiškinimui pritariu).

93.

Galiausiai apsaugos priemonės, kurias gali nustatyti nacionalinės institucijos, yra suderinamos su Komisijos galimybe taikyti Reglamento Nr. 1223/2009 31 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą nusprendus, kad yra „neišvengiamų skubos priežasčių“, susijusių su medžiaga, leidžiama naudoti pagal to paties reglamento priedus.

94.

Kartoju, tokia Komisijos galimybė nereiškia, kad nacionalinės institucijos, turinčios galimybę greičiau nustatyti galimą didelį pavojų žmonių sveikatai, keliamą produkto, kuriuo prekiaujama jų teritorijoje, ir reaguoti į šį pavojų, negali imtis iniciatyvų. Reglamento 27 straipsnyje numatyto mechanizmo, papildančio 31 straipsnio 1 dalyje nustatytą mechanizmą, pridėtinė vertė būtent ir yra ta, kad šioms institucijoms leidžiama imtis veiksmingų (nedelsiant įgyvendinamų) laikinųjų priemonių, kartu užtikrinant kosmetikos gaminių vidaus rinkos vientisumą, o galutinį sprendimą turi priimti Komisija.

95.

Reglamento Nr. 1223/2009 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad „[p]irmosios pastraipos tikslais naudojamasi Direktyvos 2001/95/EB ( 44 ) 12 straipsnio 1 dalyje numatyta informacijos mainų sistema“.

96.

Komisija pabrėžia, kad naudojantis šia sistema (vadinama RAPEX) keičiamasi informacija tik apie atskiras priemones, skirtas konkrečiam gaminiui, o ne apie bendras priemones, skirtas vienai ar kelioms gaminių kategorijoms.

97.

Grįsdama savo argumentą Komisija remiasi Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2019/417 ( 45 ), visų pirma jo priedo I dalies 4.4 punktu; šiame punkte nurodyta, kad „[a]pie bendrai taikomus nacionaliniu lygmeniu priimtus teisės aktus, kuriais siekiama užkirsti kelią bendrai apibūdintos (-ų) kategorijos (-ų) vartojimo gaminių prekybai ir vartojimui <…> arba apriboti tokią prekybą ir vartojimą, Komisijai per RAPEX taikomąją programą pranešti nereikėtų“.

98.

Vis dėlto toje pačioje nuostatoje priduriama, kad „[a]pie visas tokias nacionalines priemones, kurios taikomos tik bendrai apibūdintoms gaminių kategorijoms, pvz., visiems gaminiams apskritai arba visiems tos pačios paskirties gaminiams, o ne gaminiams (ar jų kategorijoms), kurie specialiai apibūdinti pagal prek[ių] ženklą, specifinę išvaizdą, gamintoją, pardavėją, modelio pavadinimą ar numerį ir t. t., Komisijai pranešama pagal <…> [Direktyvą 2015/1535/ES ( 46 )]“.

99.

Taigi ANSM, priimdama ginčijamą sprendimą, apie kurį pranešė Komisijai naudodamasi RAPEX taikomąja programa, nustatė apribojimus ne „tik bendrai apibūdintoms gaminių kategorijoms“, o konkrečioms specialiai apibūdintų gaminių, kurių sudėtyje yra fenoksietanolio, rūšims.

100.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti tokį atsakymą į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį Conseil d'État (Valstybės Taryba, Prancūzija) klausimus: