1

Ieškovai Harry Shindler ir kiti, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, yra Jungtinės Karalystės piliečiai, gyvenantys Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje.

2

2016 m. birželio 23 d. referendume Jungtinės Karalystės piliečiai nubalsavo už savo šalies išstojimą iš Europos Sąjungos.

3

2017 m. kovo 29 d. pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos.

4

2020 m. sausio 24 d. Sąjungos ir Jungtinės Karalystės atstovai pasirašė Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7, toliau – Susitarimas dėl išstojimo).

5

2020 m. sausio 30 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą (ES) 2020/135 dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo (OL L 29, 2020, p. 1). Pagal šio sprendimo 1 straipsnį Susitarimas dėl išstojimo buvo patvirtintas Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos vardu.

6

2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos. 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl išstojimo.

7

2020 m. kovo 30 d. ieškovai pateikė šį ieškinį.

8

2020 m. balandžio 21 d. ieškovai pateikė pareiškimą, kuriame prašė Bendrojo Teismo pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui. 2020 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė nepridėti šio pareiškimo prie bylos medžiagos.

9

2020 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Tarybos atskirą dokumentą – nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.

10

2020 m. rugpjūčio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų pastabas dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

11

2020 m. birželio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Europos Komisijos prašymą įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2020 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, kuriame Taryba nurodė neturinti pastabų dėl šio prašymo.

12

2020 m. rugpjūčio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo pagal Prancūzijos teisę įsteigta asociacija British in Europe paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. lapkričio 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, kuriame Taryba nurodė nurodė pasitikinti Bendrojo Teismo sprendimu, kiek tai susiję su galimu leidimu įstoti į bylą.

13

2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi Bendrasis Teismas (dešimtoji kolegija), remdamasis Procedūros reglamento 130 straipsnio 7 dalimi, prijungė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

14

2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį perdavė bylą išplėstinei kolegijai.

15

2021 m. sausio 18 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį. 2021 m. vasario 11 d. dešimtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė nepranešti apie šį atsiliepimą ieškovams.

16

2021 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu ieškovai prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio d punktą. 2021 m. vasario 8 d. kanceliarija gavo raštą, kuriuo Taryba pateikė pastabas dėl šio prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą. 2021 m. vasario 10 d. dešimtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė atmesti prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą.

17

Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

18

Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Taryba Bendrojo Teismo prašo:

19

Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis, jeigu atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės. Šio reglamento 130 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad Bendrasis Teismas gali nuspręsti pradėti žodinę proceso dalį dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

20

Remiantis jurisprudencija, galimybės motyvuota nutartimi, taigi nerengiant teismo posėdžio, atmesti ieškinį kaip nepriimtiną nepanaikina aplinkybė, kad Bendrasis Teismas jau priėmė nutartį prijungti pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 19 d. Nutarties Tokai Europe / Komisija, C‑262/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:95, 26–28 punktus).

21

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, nors 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi Bendrasis Teismas prijungė Tarybos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės, jis mano, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, kad galėtų priimti nutartį dėl šio prieštaravimo.

22

Visų pirma pažymėtina, kad ieškovai prašo tuo atveju, jei nebūtų patenkintas jų pagrindinis reikalavimas, iš dalies panaikinti Susitarimą dėl išstojimo ir Sprendimą 2020/135, „kiek šiais teisės aktais <…> automatiškai ir bendrai išskiriami Sąjungos piliečiai ir Jungtinės Karalystės piliečiai“, ir panaikinti būtent Susitarimo dėl išstojimo preambulės šeštą pastraipą ir 9, 10 ir 127 straipsnius (šios nutarties 17 punkto antra įtrauka).

23

Šiuo aspektu iš visų ieškovų procesinių dokumentų matyti, kad prašydami dalinio panaikinimo jie iš esmės prašo panaikinti šios nutarties 22 punkte nurodytus aktus, kiek jais iš Jungtinės Karalystės piliečių – visų pirma tų, kurie pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungoje ir kuriems nebuvo leista balsuoti 2016 m. birželio 23 d. referendume, – atimtas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės.

24

Taip pat pažymėtina, kad ieškovai prašo visiškai arba iš dalies panaikinti ne tik Sprendimą 2020/135, bet ir patį Susitarimą dėl išstojimo.

25

Vis dėlto Susitarimas dėl išstojimo yra ne vienašalis Sąjungos aktas, o pagal tarptautinių sutarčių teisę Sąjungos ir Jungtinės Karalystės sudarytas aktas.

26

Tokiu atveju teisėtumo kontrolė, kurią turi užtikrinti Sąjungos teismas, taikoma Sąjungos institucijų priimtam aktui, kuriuo siekiama įgyvendinti atitinkamą tarptautinį susitarimą, o ne pačiam tarptautiniam susitarimui (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 286 punktą). Vis dėlto ši kontrolė gali būti susijusi su tokio akto teisėtumu atsižvelgiant į patį atitinkamo tarptautinio susitarimo turinį (pagal analogiją žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 51 punktą).

27

Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, kai į jį kreipiamasi su ieškiniu dėl Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo, perkvalifikuoja ieškinį taip, kad iš tiesų jis laikomas pareikštu dėl sprendimo, kuriuo patvirtinamas tokio susitarimo sudarymas (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑327/91, EU:C:1994:305, 13–17 punktus).

28

Taigi ieškinį reikia perkvalifikuoti taip, kad jis pareikštas tik dėl Sprendimo 2020/135 (toliau – ginčijamas sprendimas).

29

Taryba teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo. Pirma, šis sprendimas nėra skirtas ieškovams. Antra, šis sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais. Trečia, dėl ginčijamo sprendimo reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones ir jis nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas.

30

Ieškovai ginčija šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Jie tvirtina, kad, pirma, ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs ir, antra, šis sprendimas yra tiesiogiai su jais susijęs reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

31

Primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl trijų rūšių aktų panaikinimo, t. y. jam skirtų aktų, aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

32

Nagrinėjamu atveju, kadangi ieškinys buvo iš dalies perkvalifikuotas (šios nutarties 28 punktas), ieškovų teisė pareikšti ieškinį turi būti vertinama atsižvelgiant tik į ginčijamą sprendimą. Vis dėlto pagal jurisprudenciją (šio sprendimo 26 punktas) vertinant reikia atsižvelgti į Susitarimo dėl išstojimo pobūdį ir turinį.

33

Pirmiausia konstatuotina, kad ieškovai nėra nei ginčijamo sprendimo, nei Susitarimo dėl išstojimo adresatai. Darytina išvada, kad jie neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio pirmą dalį, ir to, beje, jie neginčija.

34

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį remdamiesi viena iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antroje ir trečioje sakinio dalyse numatytų hipotezių.

35

Primintina, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antroje sakinio dalyje numatytos tiesioginės ir konkrečios sąsajos sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 75 ir 76 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

36

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar įvykdyta antroji sąlyga dėl konkrečios sąsajos su ieškovais.

37

Šiuo aspektu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad aktas būtų laikomas konkrečiai susijusiu su fiziniais ar juridiniais asmenimis, kuriems nėra skirtas, jis turi būti susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl individualizuoti juos taip pat, kaip ir tokio sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223, ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 93 punktą).

38

Taigi galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Antillean Rice Mills / Taryba, C‑451/98, EU:C:2001:622, 52 punktas ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 94 punktas).

39

Be to, aplinkybė, kad vien tai, kad norminis aktas gali turėti skirtingų konkrečių padarinių skirtingiems teisės subjektams, kuriems jis taikomas, negali jų išskirti iš visų kitų atitinkamų subjektų, nes šis aktas taikomas remiantis objektyviai apibrėžta situacija (2000 m. vasario 22 d. Sprendimo ACAV ir kt. / Taryba, T‑138/98, EU:T:2000:45, 66 punktas ir 2008 m. gruodžio 3 d. Nutarties RSA Security Ireland / Komisija, T‑227/06, EU:T:2008:547, 59 punktas).

40

Vis dėlto tai, kad nuostata dėl savo pobūdžio ir taikymo srities yra visuotinai taikoma, nes taikoma visiems suinteresuotiesiems asmenims bendrai, nepaneigia to, kad su kai kuriais iš jų ji gali būti konkrečiai susijusi (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 58 punktas ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sahlstedt ir kt. / Komisija, C‑362/06 P, EU:C:2009:243, 29 punktas).

41

Jeigu aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą asmenų grupę. Taip gali būti visų pirma tuomet, kai minėtu aktu pakeičiamos teisės, kurias šie asmenys įgijo prieš jį priimant (šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 71 ir 72 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 59 punktą).

42

Nagrinėjamu atveju ieškovai iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs, nes dėl jo jie neteko Sąjungos piliečių statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių, visų pirma teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus ir vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena.

43

Konkrečiai kalbant, grįsdami konkrečią sąsają ieškovai paaiškina, kad jie priklauso pirmai siaurai Jungtinės Karalystės piliečių, pasinaudojusių teise laisvai judėti Sąjungoje, grupei (2 % „visų Jungtinės Karalystės gyventojų“). Be to, jie taip pat teigia priklausantys antrai dar siauresnei grupei Jungtinės Karalystės piliečių, kurie daugiau kaip penkiolika metų gyveno už Jungtinės Karalystės teritorijos ribų ir dėl to neteko teisės balsuoti Jungtinės Karalystės Parlamento rinkimuose ir 2016 m. birželio 23 d. referendume, nes jiems pritaikyta „15 metų taisyklė“ (15 years rule) (1,2 % „Jungtinės Karalystės gyventojų“). Netekę teisės balsuoti, jie negalėjo dalyvauti balsavimuose, svarbiuose norint išlaikyti jų, kaip Sąjungos piliečių, statusą.

44

Antra, ieškovai taip pat teigia, kad kiekvieną iš jų reikšmingai ir konkrečiai paveikia Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas. Jie nurodo pasekmes, kurių sukeltų Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas dėl įvairių asmeninių situacijų, be kita ko, tokių kaip išvardytos toliau:

45

Pirmiausia konstatuotina, kad ieškovų argumentai, kuriais siekiama įrodyti jų teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį, grindžiami prielaida, kad dėl ginčijamo sprendimo jie „neteko“ Sąjungos piliečių statuso arba jis iš jų buvo „atimtas“, kaip ir su šiuo statusu susijusios teisės.

46

Tiesa, nei ginčijamu sprendimu, nei Susitarimu dėl išstojimo aiškiai nepanaikinamas Jungtinės Karalystės piliečių turimas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės.

47

Vis dėlto iš Susitarimo dėl išstojimo teksto ir struktūros, visų pirma iš jo preambulės šeštos pastraipos, 2 straipsnio b–d punktų, 10 straipsnio 1 dalies a–d punktų ir apskritai iš visos jo antros dalies „Piliečių teisės“, aiškiai matyti, kad šiame susitarime Jungtinės Karalystės piliečiai, įskaitant tuos, kurie Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos dieną buvo Sąjungos piliečiai, vertinami kaip nuo tos dienos neturintys arba nebeturintys Sąjungos piliečių statuso. Šiame susitarime nenumatyta išlaikyti Jungtinės Karalystės piliečių turėto Sąjungos piliečių statuso ir visų su šiuo statusu susijusių teisių.

48

Pažymėtina, kad Sąjungos piliečio statuso netekimas ar jo neišlaikymas neginčijamai gali reikšmingai paveikti iš Sąjungos išstojančios valstybės narės piliečių teises (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 64 punktą). Tokios valstybės narės piliečiams, išvykusiems gyventi į kitą valstybę narę, jų kilmės valstybės išstojimas iš Sąjungos gali daryti dar didesnį poveikį dėl užsimezgusių kartais ilgamečių asmeninių, profesinių ir ekonominių ryšių (2020 m. birželio 16 d. Nutarties Walker ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑383/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:269, 41 punktas).

49

Vis dėlto, kiek tai susiję su konkrečios sąsajos sąlyga, remiantis šios nutarties 37 punkte nurodyta jurisprudencija, ieškovai turi pagrįsti, kad ginčijamas sprendimas, kiek juo iš jų atimamas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės, susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl individualizuoja juos taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatus.

50

Pirma, neginčijama, kad Susitarimas dėl išstojimo, būtent kiek jame nenumatyta, kad Jungtinės Karalystės piliečiai išsaugo Sąjungos piliečių statusą, taikomas visiems šios valstybės piliečiams, taigi yra visuotinai taikomas.

51

Vadinasi, ginčijamas sprendimas, pagal kurį Susitarimas dėl išstojimo įtraukiamas į Sąjungos teisės sistemą, pats yra visuotinai taikomas aktas, todėl susijęs su ieškovais dėl jų, kaip Jungtinės Karalystės piliečių, objektyvaus statuso.

52

Antra, šios nutarties 43 punkte nurodytos aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovai, susijusios su jų priklausymu konkrečioms Jungtinės Karalystės piliečių, pasinaudojusių teise laisvai judėti Sąjungoje, o kai kurių ieškovų atveju – piliečių, iš kurių atimta teisė balsuoti šios valstybės narės organizuojamuose rinkimuose, kategorijoms, neleidžia daryti išvados, kad ieškovai priklauso uždarai asmenų grupei, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 41 punkte nurodytą jurisprudenciją.

53

Ginčijamas sprendimas, kiek dėl jo Jungtinės Karalystės piliečiai neteko Sąjungos piliečių statuso ir su juo susijusių teisių, viena vertus, priimtas ne remiantis konkrečioms ieškovų nurodytoms Jungtinės Karalystės piliečių kategorijoms priklausantiems asmenims būdingais kriterijais ir, kita vertus, juo iš šių asmenų nebuvo atimta įgyta teisė, kuri yra speciali ar suteikta išimtinai šioms kategorijoms priklausantiems asmenims. Priešingai, iš to, kas nurodyta šios nutarties 51 punkte, matyti, kad Sąjungos piliečio statuso ir su juo susijusių teisių netekimas taikomas visiems objektyviai apibūdintiems asmenims, t. y. visiems Jungtinės Karalystės piliečiams, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje jie gyvena (pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 16 d. Nutarties Walker ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑383/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:269, 52 ir 53 punktus).

54

Šiomis aplinkybėmis, remiantis šios nutarties 38 ir 39 punktuose nurodyta jurisprudencija, dėl to, kad ieškovų nurodytoms Jungtinės Karalystės piliečių kategorijoms priskiriamų asmenų skaičių ar net tapatybę galima nustatyti daugiau ar mažiau tiksliai ir kad šiuos asmenis Sąjungos piliečių statuso ir su juo susijusių teisių netekimas paveikia labiau nei kitus Jungtinės Karalystės piliečius, ginčijamas sprendimas savaime netampa konkrečiai susijęs su šiais asmenimis (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 16 d. Nutarties Walker ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑383/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:269, 43, 45 ir 46 punktus).

55

Trečia, įvairios aplinkybės, kuriomis asmeniškai remiasi kiekvienas ieškovas ir kurios išvardytos šios nutarties 44 punkte, gali įrodyti nebent konkretų, skirtingą ir tam tikrais atvejais reikšmingą poveikį, kurį kiekvienam iš jų gali turėti Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas. Tačiau nė viena iš šių aplinkybių negali įrodyti, kad šio statuso ir su juo susijusių teisių netekimas jiems sukeltų tokių ypatingų ir specifinių pasekmių, kad šios pasekmės juos individualizuotų visų kitų asmenų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 37 punkte primintą jurisprudenciją.

56

Ketvirta, ieškovai nenurodė jokių aplinkybių, galinčių įrodyti, kad ginčijamas sprendimas su jais konkrečiai susijęs kitais aspektais nei Sąjungos piliečio statuso ir su juo susijusių teisių netekimas.

57

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais. Taigi jie neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį ir nebereikia nagrinėti, ar šis sprendimas yra tiesiogiai su jais susijęs.

58

Primintina, kad sąlygos, susijusios, pirma, su ginčijamo akto reglamentuojamuoju pobūdžiu, antra, su jo tiesiogine sąsaja su ieškovais ir, trečia, su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje numatytų įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu, yra kumuliacinės (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 19 d. Nutarties Buxadé Villalba ir kt. / Parlamentas, T‑32/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:552, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar įvykdyta pirmoji sąlyga dėl ginčijamo sprendimo reglamentuojamojo pobūdžio.

60

Primintina, kad sąvokos „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, apimtis yra siauresnė už SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmoje ir antroje sakinio dalyse vartojamą sąvoką „aktai“. Todėl ši sąvoka negali apimti visų visuotinai taikomų teisės aktų, bet reiškia siauresnę tokio pobūdžio aktų kategoriją (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 58 punktas).

61

Taigi sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ reiškia visuotinai taikomus teisės aktus ir neapima pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 60 ir 61 punktus).

62

Pirma, nagrinėjamu atveju šalys teisingai sutaria, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas.

63

Neginčijama, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas aktas (šios nutarties 51 punktas).

64

Be to, primintina, kad teisės aktas laikytinas pagal teisėkūros procedūrą priimtu Sąjungos aktu tik tuomet, jei jis priimtas remiantis Sutarčių nuostata, kurioje aiškiai daroma nuoroda į įprastą arba specialią teisėkūros procedūrą (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 62 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas remiantis ESS 50 straipsnio 2 dalimi. Konstatuotina, kad, nors šioje nuostatoje patikslinta, jog susitarimą dėl valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarkos, gavusi Parlamento pritarimą, Sąjungos vardu sudaro Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, joje aiškiai nenurodyta nei įprasta, nei speciali teisėkūros procedūra. Vadinasi, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu.

65

Antra, šalys nesutaria dėl to, kokių pasekmių sukelia aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas. Ieškovų teigimu, tas sprendimas gali būti tik reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas. Tarybos teigimu, minėtas sprendimas nėra nei pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nei reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas.

66

Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2013 m. spalio 3 d. Sprendime Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625) Teisingumo Teismas nekonstatavo, jog sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ apima visus ne pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus.

67

Primintina, kad vėlesniame sprendime Teisingumo Teismas nepritarė aiškinimui, pagal kurį visuotinai taikomi ne pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai nepatenka į sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka apima visus visuotinai taikomus ne pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 24 ir 28 punktus).

68

Vis dėlto pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873), ginčytas aktas buvo Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje. Nors tas sprendimas buvo visuotinai taikomas, nes jame išreikšta pozicija dėl nacionalinių schemų, jis buvo aiškiai administracinio pobūdžio, ir, beje, jį priėmė tik Komisija, nedalyvaujant Tarybai ir Parlamentui. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos teiginio, kad minėtas sprendimas buvo ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas visuotinai taikomas aktas, nepatenkantis į sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, nepagrindžia nei SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies formuluotė, nei jos genezė ar tikslas, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas to sprendimo 24–27 punktuose.

69

Vis dėlto Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nagrinėti, ar sprendimai, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, būtent sprendimai, patvirtinantys susitarimo dėl valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarkos sudarymą, turi būti laikomi reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

70

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ apima ir tokius sprendimus.

71

Pirma, pažymėtina, kad, kaip ir kiekvienas Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas, susitarimas dėl valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarkos yra privalomas Sąjungos institucijoms ir turi viršenybę prieš jų priimtus aktus (pagal analogiją žr. 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe, C‑404/12 P ir C‑405/12 P, EU:C:2015:5, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72

Iš šios Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybės prieš antrinės teisės aktus matyti, kad Susitarimas dėl išstojimo pagal normų hierarchiją yra viršesnis už kitus visuotinai taikomus teisės aktus, tiek priimtuosius pagal teisėkūros procedūrą, tiek reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus.

73

Darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu į Sąjungos teisės sistemą įterptos Susitarime dėl išstojimo įtvirtintos normos, kurios yra viršesnės už pagal teisėkūros procedūrą priimtų ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų nuostatas, todėl pačios savaime negali būti reglamentuojamojo pobūdžio.

74

Antra, atsižvelgiant į Susitarimo dėl išstojimo priėmimo procedūrą, kaip ir į kitus Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus, išorės lygmeniu toks susitarimas gali būti laikomas pagal teisėkūros procedūrą priimto vidaus akto atitikmeniu (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d.Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 146 punktą).

75

Susitarimą dėl išstojimo Sąjungos vardu sudarė Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, pagal ESS 50 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Kadangi šioje procedūroje dalyvauja Taryba ir Parlamentas, ji panaši į įprastą ir specialią teisėkūros procedūras, apibrėžtas SESV 289 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir minimas SESV 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 23 straipsnio antroje pastraipoje, 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, 25 straipsnio antroje pastraipoje ir 228 straipsnio 4 dalyje, kuriomis remdamosi šios dvi institucijos gali priimti su Sąjungos piliečio statusu susijusias teises reglamentuojančias nuostatas.

76

Darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu į Sąjungos teisės sistemą įterptos Susitarime dėl išstojimo įtvirtintos normos, kurioms būdingas ypač didelis demokratinis legitimumas, panašus į pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte esančių nuostatų legitimumą. Būtent ypač didelis teisės aktų, priimtų taikant procedūrą, kurioje numatytas Tarybos ir Parlamento dalyvavimas, demokratinis legitimumas pateisina tai, kad nešvelninamos sąlygos, kuriomis privatūs asmenys gali pareikšti ieškinius dėl pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų panaikinimo (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:21, 38 punktą).

77

Taip pat pasakytina, kad daugelyje SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies kalbinių versijų sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ veikiau reiškia vykdomosios, o ne įstatymų leidžiamosios valdžios priimtus aktus (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:21, 41 punktą). O toks sprendimas, kuriuo patvirtinamas tarptautinio susitarimo ar susitarimo, nustatančio valstybės narės išstojimo tvarką, sudarymas, kaip antai ginčijamas sprendimas, negali būti prilygintas vykdomosios valdžios aktui.

78

Trečia, būtų nenuoseklu ir paradoksalu sušvelninti sąlygas, kuriomis privatūs asmenys gali pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kvalifikuojant jį kaip reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktą. Toks sušvelninimas lemtų, kad privatūs asmenys galėtų lengviau ginčyti konkrečią teisės normą, įtvirtintą tarptautiniame susitarime, kaip antai Susitarime dėl išstojimo, ir vėliau įterptą į Sąjungos teisės sistemą priimant sprendimą, kuriuo patvirtinamas atitinkamo susitarimo sudarymas, kaip antai ginčijamą sprendimą, tik tuo atveju, kai ta pati teisės norma įtvirtinta pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte, kurio turinys yra toks pat ir kuris yra žemesnis pagal normų hierarchiją.

79

Ketvirta, iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies genezės matyti, kad Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto, o vėliau Lisabonos sutarties rengėjai nesiekė sušvelninti privačių asmenų ieškinių dėl sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, be kita ko, sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo dėl valstybės narės išstojimo tvarkos sudarymas, priimtinumo sąlygų. Konkrečiai kalbant, iš Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto parengiamųjų darbų, ypač jos III‑365 straipsnio 4 dalies, kurios turinys sutampa su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos turiniu, visiškai nematyti, kad šie rengėjai būtų norėję, jog tokie sprendimai būtų laikomi „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais“, kaip tai suprantama pagal šiuos du straipsnius.

80

Šiomis aplinkybėmis sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, turi būti aiškinama kaip neapimanti sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, be kita ko, sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo, kuriuo nustatoma valstybės narės išstojimo tvarka, sudarymas.

81

Taigi ginčijamas sprendimas negali būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

82

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį ir nereikia nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su ieškovais ir ar dėl jo reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones.

83

Vadinasi, Taryba pagrįstai teigia, kad ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio. Taigi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti priimtas, o ieškinys atmestas kaip nepriimtinas.

84

Pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalį įstojimas į bylą netenka savo dalyko, kai ieškinys pripažįstamas nepriimtinu. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas kaip nepriimtinas, nebereikia priimti sprendimo dėl Komisijos ir British in Europe pateiktų prašymų įstoti į bylą.

85

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus, išskyrus išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

86

Pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 10 dalį, jeigu procesas pagrindinėje byloje užbaigiamas prieš priimant sprendimą dėl prašymo įstoti į bylą, prašymą įstoti į bylą pateikęs asmuo ir pagrindinės bylos šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su tokiu prašymu. Nagrinėjamu atveju ieškovai, Taryba, Komisija ir British in Europe padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nutaria: