–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir L. Liţu,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Biolan ir S. Noë,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 11 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HW, ZF ir MZ (trijų Rumunijoje gyvenančių fizinių asmenų) ir Allianz Elementar Versicherungs AG (Austrijoje įsteigtos bendrovės, kuriai atstovauja Rumunijos korespondentas) ginčą dėl šių asmenų, teigiančių, kad jie yra šios bendrovės ir asmens, atsakingo už eismo įvykį, per kurį žuvo jų šeimos narys, sudarytos draudimo sutarties naudos gavėjai, pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 15, 16, 18 ir 34 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriuje „Jurisdikcija“ yra 1 skirsnis „Bendrosios nuostatos“, jame yra šio reglamento 4–6 straipsniai.

5

Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

6

To paties reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

7

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnio „Specialioji jurisdikcija“ 7 straipsnio 5 punkte nustatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

<…>“

8

Minėto II skyriaus 3 skirsnyje „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“ yra Reglamento Nr. 1215/2012 10–16 straipsniai.

9

Šio reglamento 10 straipsnyje numatyta:

„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui.“

10

Šio reglamento 11 straipsnyje nurodyta:

„1.   Draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas:

<…>

2.   Draudiko, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta nėra valstybėje narėje, tačiau kuris turi filialą, atstovybę arba kitokį padalinį vienoje iš valstybių narių, ginčuose, susijusiuose su filialo, atstovybės arba padalinio veikla, tokia valstybė narė yra laikoma draudiko nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta.“

11

To paties reglamento 13 straipsnyje numatyta:

„1.   Atsakomybės draudimo atvejais, kai žalą patyręs asmuo pareiškia ieškinį apdraustajam, draudikas taip pat gali būti įtrauktas į procesą, jeigu tai leidžiama pagal teismo vietos teisę.

2.   10, 11 ir 12 straipsniai taikomi žalą patyrusios šalies tiesiogiai draudikui pareikštiems ieškiniams, jeigu tokie tiesioginiai ieškiniai yra leidžiami.

<…>“

12

2017 m. gruodžio 22 d. transporto priemonės vairuotojas ir keleivis žuvo per kelių eismo įvykį, kurį bent jau iš dalies sukėlė vairuotojo klaida. Transporto priemonė buvo įregistruota Austrijoje ir apdrausta Allianz Elementar Versicherung, kurios buveinė yra šioje valstybėje narėje.

13

2020 m. vasario 17 d. trys žuvusio keleivio giminaičiai, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Rumunijoje, siekdami, kad jiems būtų atlyginta neturtinė žala, pareiškė ieškinį Allianz Elementar Versicherung, atstovaujamai korespondento Rumunijoje Allianz-Țiriac Asigurări SA, Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija), kurio veiklos teritorijoje yra šio korespondento buveinė.

14

Taikydamas Codul de procedură civilă (Civilinio proceso kodeksas) nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo iniciatyva pasitikrino tarptautinę ir teritorinę jurisdikcijas.

15

Atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimą FBTO Schadeverzekeringen (C‑463/06, EU:C:2007:792, 31 punktas), kuriame, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėtos lygiavertės Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, šis teismas mano, kad atliekant tokį patikrinimą yra reikšminga Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta jurisdikcijos taisyklė, į kurią daroma nuoroda šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje, kai žalą patyręs asmuo draudikui pareiškia tiesioginį ieškinį.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad atsakovė pagrindinėje byloje yra kitoje valstybėje narėje įsteigtas draudikas, dėl kurio Rumunijoje kreiptasi ne į teismą, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovų pagrindinėje byloje, teigiančių, kad jie yra naudos pagal atitinkamą draudimo polisą gavėjai, nuolatinė gyvenamoji vieta, o į teismą, kurio veiklos teritorijoje yra šio draudiko korespondento Rumunijoje buveinė.

17

Tai konstatavus, jam kyla abejonių dėl to, ar Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkte apibrėžta tik tarptautinė valstybių narių teismų jurisdikcija, ar ši jurisdikcija ir jų nacionalinė (tiksliau – teritorinė) jurisdikcija. Jis nurodo, kad yra skirtingų, su pažodiniu, konteksto ir teleologiniu aspektais susijusių argumentų, kurie patvirtina vieną ar kitą iš šių teiginių.

18

Šiomis aplinkybėms Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento [Nr. 1215/2012] 11 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata turi būti aiškinama taip, kad ji susijusi tik su [Europos Sąjungos] valstybių narių tarptautine jurisdikcija, ar taip, kad ja nustatoma ir naudos pagal atitinkamą draudimo polisą gavėjo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismų nacionalinė (teritorinė) jurisdikcija?“

19

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai taikoma ši nuostata, ja nustatoma tiek tarptautinė jurisdikcija, tiek valstybės narės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teritorinė jurisdikcija.

20

Pirmiausia reikia priminti: kadangi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 34 konstatuojamąją dalį juo panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistą vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), Teisingumo Teismo pateikti pastarųjų teisės aktų nuostatų išaiškinimai taikomi ir Reglamentui Nr. 1215/2012, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“ (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo CNP, C‑913/19, EU:C:2021:399, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad egzistuoja toks Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto lygiavertiškumas, nes pirmosios nuostatos tekstas iš esmės pakartotas antrojoje nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 31 d. Sprendimo Hofsoe, C‑106/17, EU:C:2018:50, 36 punktą).

22

Dėl atitinkamos Briuselio konvencijos nuostatos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant sustiprinti ekonomiškai silpnesnio asmens apsaugą, Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas buvo suformuluotas taip, kad apdraustajam arba naudos pagal draudimo sutartį gavėjui aiškiai leistų pareikšti ieškinį draudėjui jų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme, o šios konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkte numatyta tik draudėjo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismo jurisdikcija, tačiau nenustatyta, ar draudikui gali būti pareikštas ieškinys apdraustojo arba naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Société financière et industrielle du Peloux, C‑112/03, EU:C:2005:280, 41 punktą). Taigi Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktu (dabar – Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktas), palyginti su minėta konvencija, buvo išplėstas asmenų, kurie gali draudikui pareikšti ieškinį teisme, sąrašas (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Balta, C‑803/18, EU:C:2020:123, 35 punktą).

23

Nepaisant šiuo atžvilgiu egzistuojančio skirtumo tarp, viena vertus, Briuselio konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkto ir, kita vertus, Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto bei Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto, šios nuostatos vis tiek gali būti laikomos lygiavertėmis, nes pagal jas leidžiama, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra atitinkamai minėtą konvenciją pasirašiusioje valstybėje arba valstybėje narėje, būtų pareikštas ieškinys tos vietos, kur yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teisme, kai ieškinį pareiškia draudėjas pagal minėtą konvenciją arba apdraustasis ar naudos pagal draudimo sutartį gavėjas pagal minėtus reglamentus, jeigu atitinkamo ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra atitinkamai kitoje konvenciją pasirašiusioje valstybėje arba kitoje valstybėje narėje.

24

Taigi Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkto ir Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimas taikytinas ir Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktui.

25

Be to, prieš atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia pateikti kelis paaiškinimus, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes.

26

Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą, kai ieškinius draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybės narės teritorijoje, pareiškia draudėjas, apdraustasis ar naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, tokie ieškiniai gali būti pareiškiami kitoje valstybėje narėje, konkrečiai – ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme.

27

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškinys pagrindinėje byloje buvo pareikštas Austrijoje buveinę turinčiai draudimo bendrovei, „atstovaujamai korespondento Rumunijoje“ – taip nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktoje informacijoje. Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija, susijusia su nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, negali būti ginčijamos išvados, susijusios su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ir nacionalinio teismo nurodytomis nacionalinės teisės nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Wilo Salmson France, C‑80/20, EU:C:2021:870, 47 punktą ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Trapeza Peiraios, C‑243/20, EU:C:2021:1045, 26 punktą).

28

Vis dėlto siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui suteikti visą informaciją, naudingą sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, šiomis aplinkybėmis reikia atkreipti jo dėmesį į Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, kuriose įtvirtintos specialios jurisdikcijos taisyklės kilus ginčams dėl filialo, atstovybės ar kitokio padalinio veiklos, konkrečiai kalbant – į minėto reglamento 7 straipsnio 5 punktą, kurio taikymas draudimo srityje numatytas šio reglamento 10 straipsnyje. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar ieškovų pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys gali reikšti tokį ginčą, tačiau bet kuriuo atveju tas teismas turės tai nustatyti ir prireikus patikrinti savo paties jurisdikciją ir minėtų nuostatų atžvilgiu, atsižvelgdamas į šioje srityje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus (žr., be kita ko, 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo CNP, C‑913/19, EU:C:2021:399, 51 ir 52 punktus).

29

Antra, Europos Komisija savo rašytinėse pastabose pabrėžė: nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ieškovai pagrindinėje byloje yra „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą, ginčas pagrindinėje byloje yra veikiau susijęs su nukentėjusiųjų asmenų, o ne su naudos gavėjų tiesioginiu ieškiniu draudikui, todėl, jos nuomone, ši nuostata šioje byloje taikytina tik pagal šio reglamento 13 straipsnio 2 dalį.

30

Reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas „naudos pagal atitinkamą draudimo polisą gavėjais“ pripažino ieškovus pagrindinėje byloje, kurie yra keleivio, žuvusio per apdraustos transporto priemonės vairuotojo sukeltą eismo įvykį, giminaičiai. Vis dėlto siekdamas pagrįsti Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto taikymą pagrindinėje byloje tas teismas rėmėsi 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimu FBTO Schadeverzekeringen (C‑463/06, EU:C:2007:792, 31 punktas), pagal kurį „Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje“. Taigi tame sprendime nurodytos nuostatos yra lygiavertės atitinkamai Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 daliai ir jo 11 straipsnio 1 dalies b punktui (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 31 d. Sprendimo Hofsoe, C‑106/17, EU:C:2018:50, 36 punktą).

31

Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktas iš tiesų taikytinas pagrindinėje byloje, nes šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į šią nuostatą.

32

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prieš galbūt taikydamas pagrindinėje byloje Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą, turės patikrinti, ar pagal Rumunijos proceso teisės normas asmenys, kurie potencialiai turi teisę į žalos atlyginimą, gali draudikui pareikšti tiesioginį ieškinį, dėl kurio, remiantis šio reglamento 13 straipsnio 2 dalimi, tampa taikytini šio reglamento 10–12 straipsniai (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 31 d. Sprendimo Hofsoe, C‑106/17, EU:C:2018:50, 35 punktą). Teisingumo Teismas paaiškino, kad minėto 13 straipsnio 2 dalyje esančia nuoroda siekiama į minėto 11 straipsnio 1 dalies b punkte esantį ieškovų sąrašą įtraukti žalą patyrusius asmenis, neapribojant šių asmenų rato žalą tiesiogiai patyrusiais asmenimis (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo CNP, C‑913/19, EU:C:2021:399, 38 punktą).

33

Pateikus visus šiuos pirminius paaiškinimus reikia priminti, kad, vadovaujantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti jos aiškinimui svarbių aplinkybių (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Pirma, dėl Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto teksto pažymėtina, kad Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) klausimas susijęs su šios nuostatos paskutine dalimi.

35

Reikia konstatuoti, kad šio 11 straipsnio 1 dalies b punkto versija rumunų kalba, kaip ir versijos anglų ir suomių kalbomis, šiuo atžvilgiu skiriasi, be kita ko, nuo versijų ispanų, danų, vokiečių, prancūzų, italų, nyderlandų, lenkų, portugalų ir švedų kalbomis. Pirmojoje šių versijų grupėje šios nuostatos paskutinėje dalyje nurodyti „ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismai“, o antrojoje šių versijų grupėje – „ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismas“. Taigi matyti, kad sąvokos „teismas“ vartojimas daugiskaita (kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime) kai kuriose aiškinamos nuostatos kalbinėse versijose nepasirinktas.

36

Pagal suformuotą jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų pavartota formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioritetą prieš kitas kalbines versijas. Dėl būtinumo vienodai taikyti (taigi, ir aiškinti) Sąjungos teisės aktą neleidžiama remtis tik viena jo versijų, bet reikalaujama, kad jis būtų aiškinamas atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo, kurio dalis jis yra, struktūrą ir tikslą (2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Personal Exchange International, C‑774/19, EU:C:2020:1015, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek Rumunijos vyriausybė ir Komisija, itin svarbu palyginti Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė klausimą, tekstą su šios 1 dalies a punkto tekstu. Sąjungos teisės aktų leidėjo šiame b punkte nustatytas jurisdikcijos kriterijus konkrečiai susijęs su „ieškovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta“, o minėtos 1 dalies a punkte nurodytas kriterijus – bendrai su „valstybe nare, kurioje yra [draudiko] nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta“.

38

Šis teksto skirtumas patvirtina aiškinimą, kad Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama tiesiogiai nurodyti konkretų teismą valstybėje narėje, nedarant nuorodos į šioje valstybėje galiojančias teritorinės jurisdikcijos paskirstymo taisykles, taigi nustatyti ne tik tarptautinę, bet ir teritorinę minėto teismo jurisdikciją šios nuostatos taikymo atvejais.

39

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, pirmesniame šio sprendimo punkte pateiktą aiškinimą patvirtina analogija su sprendimais, kuriuose Teisingumo Teismas išaiškino kelias Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio nuostatas, kurių turiniu taip pat siekiama apibrėžti tikslią „vietą“ valstybėje narėje, nes minėtose nuostatose kartu nustatoma ir tarptautinė, ir teritorinė jurisdikcija. Tie sprendimai susiję visų pirma su šio 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, kuri yra lygiavertė Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmai įtraukai (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Color Drack, C‑386/05, EU:C:2007:262, 30 punktą), su minėto 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kareda, C‑249/16, EU:C:2017:472, 46 punktą) ir to paties 7 straipsnio 2 punktu (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Volvo ir kt., C‑30/20, EU:C:2021:604, 33 ir 43 punktus).

40

Taip nustatytą analogiją su minėtais sprendimais patvirtina ir P. Jenard pranešimas dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1). Kaip nurodyta šio pranešimo 31 puslapyje, Briuselio konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte „tik nustatoma bendroji jurisdikcija, numatant „valstybės, kurioje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismų“ jurisdikciją, todėl „kiekvienoje valstybėje nustatant kompetentingą teismą bus taikomi vidaus teisės aktai, o to paties 8 straipsnio 2 punkto pirmos pastraipos tikslas yra numatyti, kad „ieškinys – jeigu jis draudikui reiškiamas ne valstybėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, – turi būti pareikštas aiškiai nurodytame teisme, vadovaujantis [minėtos konvencijos] 5 straipsnyje jau patvirtinta sistema“.

41

Kadangi, viena vertus, Briuselio konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 1 ir 2 punktuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės draudimo srityje iš esmės yra lygiavertės Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytoms taisyklėms ir, kita vertus, šios konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 punktuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės, taikomos iš sutarčių ir deliktų kylančiose bylose, iš esmės yra lygiavertės šio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytoms taisyklėms, pirmesniame šio sprendimo punkte paminėtas pranešimas, ypač to pirmesnio punkto pabaigoje nustatytas suderinimas, leidžia patvirtinti aiškinimą, pagal kurį iš termino „vieta“ vartojimo minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkte matyti, kad ši nuostata nurodo aiškiai apibrėžtą teismą, taigi tiesiogiai nustato teritorinę jurisdikciją, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas dėl analogiškų formuluočių to paties reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 punktuose.

42

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pažodinis Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas jau savaime leidžia daryti išvadą, kad šia nuostata nustatoma tiek tarptautinė jurisdikcija, tiek valstybės narės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teritorinė jurisdikcija.

43

Antra, tokį aiškinimą patvirtina šios nuostatos konteksto analizė. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai iš esmės turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose. Be to, šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad jame numatytos jurisdikcijos taisyklės yra pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą; ši jurisdikcijos nuostata turėtų galioti visada, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų.

44

Reglamento Nr. 1215/2012 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nukrypstant nuo šio principo, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami pagal šio reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

45

Kalbant konkrečiai apie to reglamento II skyriaus 3 skirsnį, kuriame yra 11 straipsnio 1 dalies b punktas, yra aišku, kad, kaip matyti visų pirma iš to skirsnio pavadinimo ir reglamento 10 straipsnio, juo nustatoma autonominė teismų jurisdikcijos paskirstymo draudimo bylose sistema (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo T. B. ir D. (Jurisdikcija draudimo bylose), C‑393/20, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:871, 29 punktą ir 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo BT (Apdraustojo įtraukimas į bylą), C‑708/20, EU:C:2021:986, 26 punktą).

46

Kadangi jurisdikcija pagal ieškovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, kuri numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkte, yra taisyklė, nukrypstanti nuo jurisdikcijos pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą principo, ji turi būti aiškinama siaurai, o tai neleidžia jos aiškinti išeinant už atvejų, kurie aiškiai nurodyti šiame reglamente, ribų (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo CNP, C‑913/19, EU:C:2021:399, 49 punktą ir 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo T. B. ir D. (Jurisdikcija draudimo bylose), C‑393/20, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:871, 42 punktą).

47

Šią nuostatą reikia aiškinti siaurai, juo labiau kad, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė dėl Briuselio konvencijos 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkte esančios lygiavertės nuostatos, šios konvencijos rengėjai išreiškė savo nepritarimą ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismų jurisdikcijai, išskyrus joje aiškiai numatytus atvejus (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Group Josi, C‑412/98, EU:C:2000:399, 69–72 punktus).

48

Taigi negalima teigti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkte, nurodant „ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismus“, jurisdikcija suteikiama visiems valstybės narės, kurios teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismams.

49

Galiausiai, trečia, dėl šioje byloje reikšmingomis nuostatomis siekiamų tikslų reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš Reglamento Nr. 1215/2012 18 konstatuojamosios dalies matyti, jog ieškiniams draudimo bylose būdingas tam tikras pusiausvyros tarp šalių nebuvimas, kurį siekiama ištaisyti šio reglamento II skyriaus 3 skirsnio nuostatomis, sudarant galimybę silpnesniajai šaliai pasinaudoti jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės (2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo BT (Apdraustojo įtraukimas į bylą), C‑708/20, EU:C:2021:986, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Konkrečiai kalbant, minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta specialia jurisdikcijos taisykle, kaip ir visomis reglamento II skyriaus 3 skirsnyje esančiomis taisyklėmis, siekiama užtikrinti, kad silpnesnioji šalis, norinti pareikšti ieškinį stipresniajai šaliai, galėtų tai padaryti valstybės narės teisme, kuris yra lengvai pasiekiamas (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Balta, C‑803/18, EU:C:2020:123, 28 punktą ir 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo T. B. ir D. (Jurisdikcija draudimo bylose), C‑393/20, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:871, 46 punktą).

51

Dar konkrečiau kalbant, jau buvo nuspręsta, kad per eismo įvykį žuvusio asmens įpėdiniams (kaip antai ieškovams pagrindinėje byloje) turi būti suteikta galimybė pasinaudoti forum actoris, kuri leidžiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su šio reglamento 13 straipsnio 2 dalimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo T. B. ir D. (Jurisdikcija draudimo bylose), C‑393/20, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:871, 30 ir 31 punktus).

52

Vis dėlto minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkto negalima suprasti kaip reiškiančio, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinkami ieškovai turi galimybę kreiptis ne tik į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, tačiau ir į bet kurį kitą valstybės narės, kurioje jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teismą. Šia nuostata visiškai nesiekiama leisti „forum shopping“ praktikos, kuri, be to, neatitiktų kitų Reglamente Nr. 1215/2012 numatytų tikslų.

53

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Rumunijos vyriausybė, minėto 11 straipsnio 1 dalies b punktu siekiamas apsaugos tikslas jau pasiekiamas suteikiant galimybę visiems šioje nuostatoje nurodytiems ieškovams (t. y. draudėjui, apdraustajam ar naudos pagal draudimo sutartį gavėjui) pasirinkti arba valstybės narės, kurioje yra draudiko, kuriam reiškiamas ieškinys, nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismus, arba teismą, kurio veiklos teritorijoje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta.

54

Be to, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 16 konstatuojamąją dalį šio reglamento nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tikslą palengvinti gerą teisingumo vykdymą (2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo BT (Apdraustojo įtraukimas į bylą), C‑708/20, EU:C:2021:986, 35 punktas). Iš šios 16 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismo jurisdikcijos principą dėl glaudaus ryšio tarp teismo ir bylos išimties tvarka papildė kitomis vietomis. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad tokio ryšio buvimu siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti galimybės, kad ieškinys atsakovui bus pareikštas valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Siekis užtikrinti aukštą jurisdikcijos numatomumo lygį, ypač atsakovui, kaip tikslas paminėtas ir šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje.

55

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti: toks Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas, kad jame tiesiogiai, nesiremiant valstybių narių vidaus teisės normomis, nustatomas konkretus teismas, t. y. teismas, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, užtikrina ne tik tai, kad toks jurisdikciją turintis teismas būtų itin glaudžiai susijęs su atitinkama byla, bet ir tai, kad šį teismą lengvai identifikuotų ieškovas ir galėtų pagrįstai numatyti atsakovas.

56

Siekiant išsamumo reikia paaiškinti, kad, atvirkščiai, teismo, kuriame yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, veiklos ribų nustatymas, kaip tai suprantama pagal šio 11 straipsnio 1 dalies b punktą, iš esmės priklauso valstybės narės, kuriai priklauso šis teismas, organizacinei kompetencijai (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Volvo ir kt., C‑30/20, EU:C:2021:604, 34 punktą).

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai taikoma ši nuostata, ja nustatoma tiek tarptautinė jurisdikcija, tiek valstybės narės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teritorinė jurisdikcija.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 11 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai taikoma ši nuostata, ja nustatoma tiek tarptautinė jurisdikcija, tiek valstybės narės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teritorinė jurisdikcija.