–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir U. Kühne,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos, N. Grünberg,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-L. Desjonquères,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Natale,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Leupold, M. Wilderspin ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų [sprendimų], susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243, toliau – reglamentas „Briuselis IIa“), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Senatsverwaltung für Inneres und Sport, Standesamtsaufsicht (Berlyno Vidaus reikalų ir sporto ministerija, civilinės metrikacijos įstaigų priežiūros tarnyba, Vokietija, toliau – civilinės metrikacijos įstaigų priežiūros tarnyba) ir TB ginčą dėl šios tarnybos atsisakymo leisti Vokietijos santuokų registre įregistruoti neteisminį TB ir RD santuokos nutraukimą Italijoje, Vokietijos kompetentingai teisingumo institucijai prieš tai nepripažinus santuokos nutraukimo.

3

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), 25 straipsnyje nustatyta:

„Šioje konvencijoje „sprendimas“ – tai bet kuris Susitariančiosios Valstybės teismo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, sprendimas; tai gali būti sprendimas, nutartis, vykdomasis įsakymas, taip pat teismo pareigūno sprendimas dėl teismo išlaidų.“ (Neoficialus vertimas.)

4

Reglamento „Briuselis IIa“ 1, 2, 8, 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodyta:

<…>

<…>

5

Šio reglamento 1 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

6

Minėto reglamento 2 straipsnyje buvo nurodyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

7

Reglamento „Briuselis IIa“ III skyriuje „Pripažinimas ir vykdymas“ buvo 1 skirsnis „Pripažinimas“, kuriame įtvirtinti 21–27 straipsniai.

8

Minėto reglamento 21 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas [sprendimas] pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.

2.   Visų pirma ir nepažeidžiant šio straipsnio 3 dalies, jokia speciali procedūra netaikoma atnaujinant valstybės narės civilinio statuso dokumentus [civilinės būklės aktų įrašus] remiantis teismo sprendimu [sprendimu] dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, priimtu kitoje valstybėje narėje, ir kuris negali būti apskųstas apeliacine tvarka pagal tos valstybės narės teisę.

<…>“

9

To reglamento 22 straipsnyje „Teismo sprendimų [sprendimų] dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia nepripažinimo pagrindai“ buvo nustatyta:

„Teismo sprendimas [sprendimas] dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia nepripažįstamas, jeigu:

<…>“

10

Reglamento „Briuselis IIa“25 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„Pripažinti teismo sprendimą [sprendimą] negali būti atsisakyta dėl to, kad pagal valstybės narės, kurioje prašoma sprendimą pripažinti, teisę remiantis tais pačiais faktais neleidžiama santuokos nutraukti, gyventi skyrium ar santuoką pripažinti negaliojančia.“

11

Šio reglamento III skyriaus 3 skirsnyje „Nuostatos, bendros 1 ir 2 skirsniams“, be kita ko, buvo jo 39 straipsnis; jame buvo nurodyta:

„Kilmės valstybės narės kompetentingas teismas ar institucija suinteresuotos šalies prašymu išduoda pažymėjimą, parengtą pagal I priede (teismo sprendimai [sprendimai] dėl santuokos) arba II priede (teismo sprendimai [sprendimai] dėl tėvų pareigų) nurodytą tipinę formą.“

12

Šio III skyriaus 5 skirsnyje „Autentiški dokumentai ir susitarimai“ buvo tik minėto reglamento 46 straipsnis, suformuluotas taip:

„Dokumentai, oficialiai parengti arba registruoti kaip autentiški dokumentai ir vykdytini vienoje valstybėje narėje, taip pat šalių susitarimai, kurie yra vykdytini valstybėje narėje, kurioje jie buvo sudaryti, yra pripažįstami ir skelbiami vykdytinais tomis pačiomis sąlygomis kaip teismo sprendimai [sprendimai].“

13

Pagal 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (OL L 178, 2019, p. 1, toliau – reglamentas „Briuselis IIb“), kuriame nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis IIa“, 104 straipsnio 1 dalį pastarasis reglamentas panaikintas nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Vis dėlto pagal reglamento „Briuselis IIb“ 100 straipsnio 2 dalį reglamentas „Briuselis IIa“ toliau taikomas iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. pradėtuose teismo procesuose priimtiems sprendimams, oficialiai parengtiems arba užregistruotiems autentiškiems dokumentams, taip pat susitarimams, tapusiems vykdytinais valstybėje narėje, kurioje jie buvo sudaryti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kada susiklostė pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, jai taikomas reglamentas „Briuselis IIa“.

14

Reglamento „Briuselis II b“ 14 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„remiantis Teisingumo Teismo praktika, terminas „teismas“ turėtų būti suprantamas plačiai, kad apimtų ir tokias administracines institucijas ar kitas institucijas kaip notarus, kurios naudojasi jurisdikcija [įgyvendina kompetenciją] tam tikrais su santuoka arba su tėvų pareigomis susijusiais klausimais. Bet koks teismo patvirtintas susitarimas išnagrinėjus iš esmės pagal nacionalinę teisę ir tvarką turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kaip „sprendimas“. Kiti susitarimai, kurie kilmės valstybėje narėje privalomą teisinę galią įgyja po formalaus valdžios institucijos ar kitos institucijos, apie kurią tuo tikslu valstybė narė yra pranešusi Komisijai, įsikišimo, turėtų būti įgyvendinami kitose valstybėse narėse pagal šio reglamento specialias nuostatas dėl autentiškų dokumentų ir susitarimų. Šiuo reglamentu neturėtų būti numatytas paprastų privačių susitarimų laisvas judėjimas. Tačiau susitarimams, kurie nėra nei sprendimai, nei autentiški dokumentai, tačiau [bet] kurie buvo užregistruoti kompetentingos tai daryti valdžios institucijos, turėtų būti leidžiama judėti. Tokios valdžios institucijos gali apimti susitarimus registruojančius notarus, net jei jie vykdo veiklą kaip laisvosios profesijos atstovai.“

15

Šio reglamento 30 straipsnyje numatyta:

„1.   Vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse nereikalaujant jokios specialios procedūros.

2.   Konkrečiai, nedarant poveikio 3 daliai, nereikalaujama jokios specialios procedūros valstybės narės civilinio statuso [civilinės būklės] aktų įrašams atnaujinti remiantis kitoje valstybėje narėje priimtu sprendimu, susijusiu su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, kuris nebegali būti skundžiamas apeliacine tvarka pagal tos valstybės narės teisę.

<…>“

16

Minėto reglamento 65 straipsnyje nustatyta:

„1.   Privalomą teisinę galią kilmės valstybėje narėje turintys autentiški dokumentai ir susitarimai dėl separacijos ir santuokos nutraukimo pripažįstami kitose valstybėse narėse nereikalaujant jokios specialios procedūros. Atitinkamai taikomas šio skyriaus 1 skirsnis, nebent šiame skirsnyje numatyta kitaip.

2.   Autentiški dokumentai ir susitarimai su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kurie turi privalomą teisinę galią ir yra vykdytini kilmės valstybėje narėje, yra pripažįstami ir vykdomi kitose valstybėse narėse nereikalaujant jų paskelbti vykdytinais. Atitinkamai taikomi šio skyriaus 1 ir 3 skirsniai, nebent šiame skirsnyje numatyta kitaip.“

17

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2008 m. gruodžio 17 d.Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl proceso šeimos bylose ir ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose) (BGBl. 2008 I, p. 2586) (toliau – FamFG) 97 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad FamFG nuostatomis „nedaroma poveikio Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms“.

18

FamFG 107 straipsnio „Užsienyje priimtų sprendimų, susijusių su santuoka, pripažinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Užsienyje priimti sprendimai, kuriais santuoka pripažįstama negaliojančia, panaikinama, nutraukiama išsaugant santuokinius ryšius arba jų neišsaugant arba kuriais konstatuojamas šalių santuokos buvimo arba nebuvimo faktas, pripažįstami tik tuo atveju, jei federalinės žemės teisingumo institucija nustatė, kad yra įvykdyti pripažinimo reikalavimai. Jei sprendimą priėmė valstybės, kurios piliečiai sprendimo priėmimo metu buvo abu sutuoktiniai, teismas ar valdžios institucija, pripažinimas nepriklauso nuo federalinės žemės teisingumo institucijos išvados.“

19

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2007 m. vasario 19 d.Personenstandsgesetz (Civilinės būklės įstatymas, BGBl. 2007 I, p. 122) (toliau – PStG) 3 straipsnis pavadintas „Civilinės būklės aktų registras“. Šio straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Civilinės metrikacijos tarnyba pagal savo kompetenciją tvarko:

<…>“

20

PStG 5 straipsnio „Civilinės būklės aktų registro atnaujinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Registro įrašai pildomi ir taisomi pagal šio įstatymo nuostatas (atnaujinimas).“

21

PStG 16 straipsnio „Atnaujinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Santuokos įraše nurodomi vėlesni aktai, susiję su:

<…>

<…>“

22

2014 m. rugsėjo 12 d. Le decreto-legge no 132 Misure urgenti di degiurisdizionalizzazione ed altri interventi per la definizione dell’arretrato in materia di processo civile (Dekretas įstatymas Nr. 132, kuriuo nustatomos nepaprastosios neteisminio ginčų sprendimo ir kitos priemonės, skirtos civilinio proceso trukmei mažinti) (GURI, Nr. 212, 2014 m. rugsėjo 12 d.), su daliniais pakeitimais 2014 m. lapkričio 10 d. Įstatymu Nr. 162 (GURI, Nr. 261, 2014 m. lapkričio 10 d.) pertvarkyto į įstatymą (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 132/2014), 12 straipsnio „Gyvenimas skyrium bendru sutarimu, prašymas nutraukti santuoką arba jos civilines teisines pasekmes ir gyvenimo skyrium arba santuokos nutraukimo sąlygų keitimas civilinės metrikacijos įstaigoje“ pirmose dviejose pastraipose nustatyta, kad sutuoktiniai, prireikus padedami advokato, gali kompetentingoje civilinės metrikacijos įstaigoje, be kita ko, sudaryti susitarimą dėl santuokos ar jos civilinių teisinių pasekmių nutraukimo su sąlyga, kad neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra finansiškai priklausomi.

23

Be to, Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas iš kiekvienos šalies asmeniškai priima pareiškimą, kad šalys pageidauja nutraukti santuoką arba jos civilines teisines pasekmes pagal jų sutartas sąlygas, kad susitarimas negali apimti turto perdavimo, kad susitarimo dokumentas parengiamas ir pasirašomas iš karto gavus sutuoktinių pareiškimus, kad minėtas susitarimas pakeičia teismo sprendimus dėl santuokos ir jos civilinių teisinių pasekmių nutraukimo sąlygų ir kad civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, gavęs sutuoktinių pareiškimus, ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo pareiškimų gavimo dienos pakviečia juos atvykti pas jį patvirtinti susitarimą, o jiems neatvykus, susitarimas nepatvirtinamas.

24

2018 m. gegužės 22 d.Ministero della Giustizia (Teisingumo ministerija, Italija) aplinkraštyje dėl Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas įvardytas kaip institucija, Italijoje kompetentinga išduoti reglamento „Briuselis IIa“ 39 straipsnyje numatytą pažymėjimą.

25

2013 m. rugsėjo 20 d. dvigubą – Vokietijos ir Italijos – pilietybę turinti TB Standesamt Mitte von Berlin (Berlyno Mitte rajono civilinės metrikacijos skyrius, Vokietija) susituokė su Italijos piliečiu RD. Ši santuoka buvo įtraukta į Berlyno santuokų registrą.

26

2017 m. kovo 30 d. TB ir RD pirmą kartą kreipėsi į Parmos (Italija) civilinės metrikacijos įstaigos pareigūną, kad būtų pradėta neteisminė santuokos nutraukimo procedūra pagal Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 12 straipsnį. 2017 m. gegužės 11 d. jie antrą kartą atvyko pas atitinkamą pareigūną, ketindami patvirtinti pareiškimus. 2018 m. vasario 15 d. atvykę trečią kartą TB ir RD, remdamiesi 2017 m. kovo 30 d. pareiškimu, pareiškė, kad nori nutraukti santuoką, ir nurodė, kad šiuo klausimu nevyksta jokio proceso. Minėtas pareigūnas, kurio akivaizdoje šie pareiškimai buvo dar kartą patvirtinti 2018 m. balandžio 26 d., 2018 m. liepos 2 d. išdavė TB reglamento „Briuselis IIa“ 39 straipsnyje nurodytą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jos santuoka su RD nutraukiama nuo 2018 m. vasario 15 d.

27

TB paprašė Berlyno Mitte rajono civilinės metrikacijos skyriaus santuokos nutraukimo faktą įtraukti į Berlyno santuokų registrą pagal PStG nuostatas. Nebūdamas tikras, ar prieš padarant tokį įrašą vis dėlto reikia prieš tai pripažinti santuokos nutraukimą pagal FamFG 107 straipsnį, ar ne, šis skyrius per civilinės metrikacijos įstaigų priežiūros tarnybą kreipėsi į kompetentingą Amtsgericht (apylinkės teismas, Vokietija).

28

2019 m. liepos 1 d. nutartyje minėtas teismas nusprendė, kad TB ir RD neteisminio santuokos nutraukimo įrašą galima padaryti tik po to, kai pagal FamFG 107 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį šį faktą pripažins kompetentinga federalinės žemės teisingumo administravimo institucija, šiuo atveju – Senatsverwaltung für Justiz, Verbraucherschutz und Antidiskriminierung (Berlyno teisingumo, vartotojų apsaugos ir kovos su diskriminacija ministerija, Vokietija, toliau – Berlyno teisingumo ministerija).

29

Vis dėlto Berlyno teisingumo ministerija atmetė jai pateiktą TB prašymą dėl pripažinimo, motyvuodama tuo, kad tai nėra sprendimas, kurį reikia pripažinti. TB skundą dėl atmesto jos prašymo šiuo metu dar nagrinėja Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija).

30

Be to, TB apskundė 2019 m. liepos 1 d. nutartį, o Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) skundą patenkino. Šis teismas įpareigojo Berlyno Mitte rajono civilinės metrikacijos skyrių įrašo dėl TB ir RD santuokos nutraukimo Italijoje įtraukimo į santuokų registrą nesieti su reikalavimu, kad šį faktą prieš tai pripažintų Berlyno teisingumo ministerija.

31

Siekdama, kad būtų palikta galioti 2019 m. liepos 1 d. nutartis, Civilinės metrikacijos įstaigų priežiūros tarnyba šį sprendimą apskundė Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnyje, siejamame su jo 2 straipsnio 4 punktu, vartojamą sąvoką „sprendimas“, šiame reglamente numatytos taisyklės dėl sprendimų, susijusių su santuokos nutraukimu, pripažinimo turi būti taikomos tuo atveju, kai santuoka nutraukiama pagal sutuoktinių sudarytą susitarimą, kurį valstybės narės civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas patvirtina pagal jos teisės aktus. Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos teisės aktai nedaro poveikio šioms taisyklėms pagal FamFG 97 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, Vokietijoje nereikėtų taikyti jokios pripažinimo procedūros. Taigi reikia nustatyti, ar sąvoka „sprendimas“, kaip ji suprantama pagal šias reglamento „Briuselis IIa“ nuostatas, turi būti aiškinama kaip apimanti tik teismo ar institucijos, įgyvendinančios viešosios valdžios funkcijas, priimtus teises suteikiančius aktus, ar vis dėlto kaip apimanti ir privačių asmenų teisinius dokumentus, kuriais išreiškiama šalių valia, priimtus be teisių suteikimą lemiančio valstybės institucijos dalyvavimo, kaip yra Italijos Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 12 straipsnyje numatytos procedūros atveju.

33

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nei minėtų nuostatų formuluotės, nei iš 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Sahyouni (C‑372/16, EU:C:2017:988) išplaukiančios įžvalgos nepadeda aiškiai atsakyti į šį klausimą, net jeigu dalis Vokietijos doktrinos remiasi plačiu šios formuluotės aiškinimu, kuris leistų manyti, kad reglamente „Briuselis IIa“ numatytos sprendimų dėl santuokos nutraukimo pripažinimo taisyklės taikytinos neteisminiam santuokos nutraukimui, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Italijos teisės aktuose.

34

Nors šios doktrinos atstovai teigia, kad toks aiškinimas pateisinamas atsižvelgiant į reglamento „Briuselis IIa“ tikslą palengvinti pripažinimą santuokų bylose Sąjungoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs aiškinti priešingai. Anot šio teismo, reglamentas „Briuselis IIa“ grindžiamas prielaida, kad tik viešosios valdžios institucijos priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, suteikiantis teises, leidžia užtikrinti „silpnesnio“ sutuoktinio apsaugą nuo nepalankių santuokos nutraukimo padarinių, nes tokia institucija, įgyvendindama savo kontrolės kompetenciją, gali užkirsti kelią santuokos nutraukimui. Tačiau taip nėra tuo atveju, kai santuokos nutraukimo teisinis pagrindas grindžiamas privačių asmenų teisiniame dokumente išreikšta sutuoktinių valia, o viešosios valdžios institucijos dalyvavimas apsiriboja tik įspėjamosiomis, aiškinamosiomis, įrodomosiomis ar konsultacinėmis funkcijomis, nenumatant turinio kontrolės įgaliojimų.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad tokį požiūrį patvirtina, pirma, aplinkybė, kad priimant reglamentą „Briuselis IIa“ valstybių narių teisėje neegzistavo neteisminės santuokos nutraukimo procedūros, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo atsižvelgti į tokį atvejį. Antra, iš reglamento „Briuselis IIb“, kuriuo nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. panaikintas ir pakeistas reglamentas „Briuselis IIa“, nuostatų matyti, kad per tą laikotarpį Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė tokio santuokos nutraukimo, koks numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Italijos teisės aktuose, taisykles, o taip nebuvo galiojant reglamentui „Briuselis IIa“.

36

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad „sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnį, siejamą su jo 2 straipsnio 4 punktu, nepriimamas tokio santuokos nutraukimo atveju, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Italijos teisės aktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar šį santuokos nutraukimą vis dėlto galima pripažinti remiantis minėto reglamento 46 straipsniu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs atmesti tokią galimybę, nes šioje nuostatoje, priešingai nei atitinkamoje reglamento „Briuselis IIb“ nuostatoje, minimi tik „vykdytini“ šalių autentiški dokumentai ir susitarimai, o tai aktualu ne santuokos nutraukimo, bet tik su tėvų pareigomis susijusioms byloms.

37

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal dalį Vokietijos doktrinos reglamento „Briuselis IIa“ 46 straipsnis taikytinas tokio santuokos nutraukimo atveju, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Italijos teisės aktuose.

38

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktas, be kita ko, siekiant taikyti šio reglamento 21 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės civilinės metrikacijos įstaigos pareigūno parengtas santuokos nutraukimo dokumentas, kuriame išdėstytas laikantis šios valstybės narės teisės aktuose nustatytų sąlygų sutuoktinių sudarytas ir šio pareigūno akivaizdoje patvirtintas susitarimas dėl santuokos nutraukimo, yra „sprendimas“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 4 punktą.

40

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimų, tiek iš lygybės principo matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu, kuriame ši nuostata yra, siekiamą tikslą (2022 m. kovo 31 d. Sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl ir kt. (Prieglobsčio prašytojo hospitalizavimas psichiatrijos ligoninėje), C‑231/21, EU:C:2022:237, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Atsižvelgiant į tai, kad nė vienoje reglamento „Briuselis IIa“ nuostatoje, visų pirma jo 2 straipsnio 4 punkte, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti šioje nuostatoje ir šio reglamento 21 straipsnyje nurodytos sąvokos „teismo sprendimas“ reikšmę ir apimtį, laikytina, kad ši sąvoka Sąjungos teisėje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, laikantis pirmesniame punkte nurodytos metodikos.

42

Šiuo klausimu primintina, kad tiek iš SESV 67 straipsnio 1 ir 4 dalių ir 81 straipsnio 1 ir 2 dalių, tiek iš ankstesnių EB 61 straipsnio c punkto, siejamo su 65 straipsnio a punktu, nuostatų matyti, kad siekdama sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Sąjunga plėtoja teisminį bendradarbiavimą tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, užtikrindama, ypač kai tai būtina tinkamai vidaus rinkai veikti, teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimą valstybėse narėse.

43

Atsižvelgiant į tai, valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas ir sprendimų tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių narių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking, C‑551/15, EU:C:2017:193, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Esant tokiam kontekstui, reglamentu „Briuselis IIa“, kaip matyti iš jo 1, 2 ir 21 konstatuojamųjų dalių, siekiama, be kita ko, remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu, kaip kertiniu akmeniu kuriant tikrą teisminę erdvę, palengvinti valstybėse narėse priimtų sprendimų dėl santuokos nutraukimo pripažinimą, sumažinant tokių sprendimų nepripažinimo pagrindus iki būtino minimumo (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 16 d. Sprendimo Liberato, C‑386/17, EU:C:2019:24, 41 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

45

Reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse, siejamose su jo 1 straipsnio 1 dalies a punktu ir 25 straipsniu, be kita ko, numatyta, kad vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo turi būti pripažintas kitose valstybėse narėse, netaikant jokių specialių procedūrų, nebent būtų nustatytas vienas iš šio reglamento 22 straipsnyje, siejamame su jo 21 konstatuojamąja dalimi, paminėtų nepripažinimo pagrindų, turint omenyje tai, kad, pirma, atnaujinant valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, civilinės būklės aktus sprendimas nebegali būti skundžiamas pagal kilmės valstybės teisę ir, antra, negalima atsisakyti pripažinti sprendimo, motyvuojant tuo, kad pagal valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, teisę remiantis tais pačiais faktais neleidžiama nutraukti santuokos.

46

Dėl sąvokos „sprendimas“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktą, pažymėtina, kad santuokos nutraukimo bylose ji apima „bet kurį valstybės narės teismo paskelbt[ą] sprendim[ą] dėl santuokos nutraukimo <…>, nesvarbu, kaip tas sprendimas vadinamas, įskaitant potvarkį, įsakymą ar nutarimą [sprendimą, nutartį ar įsakymą]“. Šio straipsnio 1 punkte pati „teismo“ sąvoka apibrėžta kaip apimanti visas „valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį pagal 1 straipsnį“. Be to, reikia patikslinti, kad pagal reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 3 punktą sąvoka „valstybės narė“ apima visas Sąjungos valstybes nares, išskyrus Danijos Karalystę.

47

Taigi iš reglamento „Briuselis IIa“ 1 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su 2 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, matyti, kad teismo sprendimo, susijusio su santuokos nutraukimu, sąvoka apima bet kokį sprendimą dėl santuokos nutraukimo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, kurį priima kompetentinga valstybės narės institucija, išskyrus Danijos Karalystės institucijas.

48

Iš šios apibrėžties, pateiktos pačiame reglamente „Briuselis IIa“, matyti, kad, kaip savo išvados 34 ir 36 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, šis reglamentas gali apimti sprendimus dėl santuokos nutraukimo, priimtus ir po teisminio, ir po neteisminio proceso, jeigu pagal valstybių narių teisę kompetencija santuokos nutraukimo srityje suteikiama ir neteisminėms institucijoms.

49

Darytina išvada, kad bet kuris neteisminių institucijų, turinčių kompetenciją santuokos nutraukimo srityje valstybėje narėje, išskyrus Danijos Karalystę, sprendimas pagal reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnį turi būti automatiškai pripažįstamas kitose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę, ir tai nedaro poveikio, pirma, šio reglamento 22 straipsnio taikymui, kiek tai susiję su nepripažinimo pagrindais, ir, antra, aplinkybei, kad atnaujinant valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, civilinės būklės aktus sprendimas nebegali būti skundžiamas.

50

Reikia patikslinti, kad tokio sąvokos „sprendimas“ aiškinimo negali paneigti aplinkybė, kad rengiant ir priimant reglamentą „Briuselis IIa“ nė viena valstybė narė savo įstatymuose dar nebuvo numačiusi sutuoktiniams galimybės nutraukti santuoką neteismine tvarka. Toks aiškinimas tiesiogiai išplaukia iš plačios ir atviros sąvokų „teismas“ ir „sprendimas“, nurodytų atitinkamai šio reglamento 2 straipsnio 1 ir 4 punktuose, apibrėžties.

51

Be to, tokį aiškinimą patvirtina ir reglamentu „Briuselis IIa“ siekiamas tikslas, t. y. kaip matyti iš šio sprendimo 42–44 punktų, remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu, kuriuo grindžiamas tikras teisminės erdvės kūrimas Sąjungos lygmeniu, palengvinti valstybėse narėse priimtų sprendimų, be kita ko, susijusių su santuokos nutraukimu, pripažinimą.

52

Kaip matyti iš nacionalinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų ir šio sprendimo 32–34 punktuose primintų aplinkybių, šiam teismui vis dėlto kyla klausimas, kokio lygio kontrolę turi atlikti santuokos nutraukimo klausimu kompetentinga institucija, kad jos parengtas santuokos nutraukimo dokumentas, be kita ko, kai santuoka nutraukiama bendru sutarimu, reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais galėtų būti laikomas „sprendimu“, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 4 punktą.

53

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad reglamentas „Briuselis IIa“ apima tik tokį santuokos nutraukimą, kai santuoka nutraukiama valstybės teismo ar valdžios institucijos arba jiems kontroliuojant, o tai reiškia, kad neapima paprasto santuokos nutraukimo privačia tvarka, kaip antai santuokos nutraukimo vienašaliu vieno iš sutuoktinių pareiškimu religiniame teisme (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Sahyouni, C‑372/16, EU:C:2017:988, 39–43, 48 ir 49 punktus).

54

Remiantis šia jurisprudencija galima daryti išvadą, kad bet kokia valdžios institucija, turinti priimti „sprendimą“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktą, turi išlaikyti santuokos nutraukimo patvirtinimo kontrolę, o tai reiškia, kad santuokos nutraukimo bendru sutarimu atveju ji tikrina santuokos nutraukimo sąlygas pagal nacionalinę teisę ir sutuoktinių sutikimo nutraukti santuoką tikrumą ir galiojimą.

55

Reikalavimas atlikti tikrinimą, kaip tai suprantama pagal pirmesnį punktą, kaip sprendimo sąvokai būdingas elementas, gali būti kildinamas ir iš 1994 m. birželio 2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren (C‑414/92, EU:C:1994:221). To sprendimo 15–17 punktuose Teisingumo Teismas dėl Briuselio konvencijos 25 straipsnio, kuris suformuluotas iš esmės identiškai reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktui, žinoma, išskyrus tai, kad ši minėtos konvencijos nuostata taikoma tik teismo priimtiems sprendimams, nusprendė, jog sąvoka „sprendimas“ reiškia, kad teismas „savo iniciatyva priima sprendimą dėl šalių ginčijamų klausimų“.

56

Tiesa, kaip per posėdį priminė Lenkijos vyriausybė, minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikos sutartis, sudaryta valstybės narės teisme ir užbaigianti ginčą, negali būti laikoma „sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 25 straipsnį. Vis dėlto pagal analogiją negalima daryti išvados, kad dokumento negalima sistemiškai kvalifikuoti kaip sprendimo, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktą, tuo atveju, kai neteisminė institucija yra įgaliota nutraukti santuoką pagal sutuoktinių sudarytą susitarimą po to, kai patikrina galiojančiose nacionalinėse nuostatose nustatytas sąlygas.

57

Kaip savo išvados 50 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, 1994 m. birželio 2 d. Sprendime Solo Kleinmotoren (C‑414/92, EU:C:1994:221) Teisingumo Teismas savo išvadą grindė tuo, kad atitinkamos taikos sutartys iš esmės yra sutartinio pobūdžio, todėl teismas tik atsižvelgia į jų sudarymo faktą ir niekaip nevertina jų turinio pagal galiojančias teisės nuostatas.

58

Be to, reglamento „Briuselis IIb“, kuriame nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis IIa“, 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[b]et koks teismo patvirtintas susitarimas išnagrinėjus iš esmės pagal nacionalinę teisę ir tvarką turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kaip „sprendimas““. Toliau papildomai pažymėta, kad „[k]iti susitarimai, kurie kilmės valstybėje narėje privalomą teisinę galią įgyja po formalaus valdžios institucijos ar kitos institucijos, apie kurią tuo tikslu valstybė narė yra pranešusi Komisijai, įsikišimo, turėtų būti įgyvendinami kitose valstybėse narėse pagal šio reglamento specialias nuostatas dėl autentiškų dokumentų ir susitarimų. Šiuo reglamentu neturėtų būti numatytas paprastų privačių susitarimų laisvas judėjimas. Tačiau susitarimams, kurie nėra nei sprendimai, nei autentiški dokumentai, tačiau [bet] kurie buvo užregistruoti kompetentingos tai daryti valdžios institucijos, turėtų būti leidžiama judėti. Tokios valdžios institucijos gali apimti susitarimus registruojančius notarus, net jei jie vykdo veiklą kaip laisvosios profesijos atstovai“.

59

Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas tęstinumo tikslais aiškiai parodė, kad susitarimai dėl santuokos nutraukimo, kuriuos teisminė ar neteisminė institucija patvirtino atlikusi nagrinėjimą iš esmės pagal nacionalinės teisės aktus ir procedūras, yra „sprendimai“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktą ir jį pakeitusias Reglamento „Briuselis IIb“ nuostatas, ir kad būtent šis nagrinėjimas iš esmės yra tas elementas, kuris skiria šiuos sprendimus nuo autentiškų dokumentų ir susitarimų, kaip jie suprantami pagal šiuo reglamentus.

60

Taigi, jeigu kompetentinga neteisminė institucija, išnagrinėjusi iš esmės, patvirtina susitarimą dėl santuokos nutraukimo, jis pripažįstamas kaip „sprendimas“ pagal reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnį ir reglamento „Briuselis IIb“ 30 straipsnį, o kiti susitarimai dėl santuokos nutraukimo, turintys privalomąją teisinę galią kilmės valstybėje narėje, pripažįstami, atsižvelgiant į konkretų atvejį, kaip autentiški dokumentai arba susitarimai pagal reglamento „Briuselis IIa“ 46 straipsnį ir reglamento „Briuselis IIb“ 65 straipsnį.

61

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, kaip per teismo posėdį teisingai nurodė Komisija, iš reglamento „Briuselis IIb“ 14 konstatuojamosios dalies ir 65 straipsnio genezės matyti, jog priimdamas šį reglamentą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė ne sukurti ir įtvirtinti naujas taisykles, o tik „patikslinti“ reglamento „Briuselis IIa“ 46 straipsnyje jau įtvirtintos taisyklės taikymo sritį ir kriterijų, pagal kurį „sprendimo“ sąvoką galima atskirti nuo „autentiško dokumento“ ir „šalių susitarimo“ sąvokų, t. y. nagrinėjimo iš esmės kriterijų.

62

Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju valstybės narės civilinės metrikacijos įstaigos pareigūno parengtas santuokos nutraukimo dokumentas, kuriame išdėstytas laikantis šios valstybės narės teisės aktuose numatytų sąlygų sutuoktinių sudarytas ir šio pareigūno akivaizdoje patvirtintas susitarimas dėl santuokos nutraukimo, reglamento „Briuselis IIa“ 21 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais yra „sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal jo 2 straipsnio 4 punktą.

63

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas Italijoje yra pagal įstatymą įsteigta institucija, pagal šios valstybės narės teisę kompetentinga priimti teisiškai privalomą sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kuri atlikusi nagrinėjimą iš esmės, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 punktą, raštu patvirtina sutuoktinių parengtą susitarimą dėl santuokos nutraukimo.

64

Pagal Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 12 straipsnį civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas turi du kartus per ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį asmeniškai gauti iš kiekvieno sutuoktinio pareiškimus, o tai reiškia, kad jis įsitikina, kad jų sutikimas nutraukti santuoką yra galiojantis, duotas laisva valia ir žinant aplinkybes.

65

Be to, pagal šią nuostatą minėtas pareigūnas tikrina susitarimo dėl santuokos nutraukimo turinį pagal galiojančias teisės nuostatas, t. y. įsitikina, ar šis susitarimas apima tik santuokos arba jos civilinių teisinių pasekmių nutraukimą be turto perdavimo ir ar sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra finansiškai priklausomi, taigi, ar tas susitarimas nėra susijęs su vaikais.

66

Iš Dekreto įstatymo Nr. 132/2014 12 straipsnio taip pat matyti, kad civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas neturi teisės nutraukti santuokos, jeigu neįvykdyta viena ar kelios šioje nuostatoje numatytos sąlygos, be kita ko, jeigu abejoja dėl to, ar vienas iš sutuoktinių davė sutikimą laisva valia ir žinodamas aplinkybes, jeigu susitarimas susijęs su turto perdavimu arba sutuoktiniai, be ekonomiškai nepriklausomų pilnamečių vaikų, dar turi kitų vaikų.

67

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina: reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 4 punktą šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais reikia aiškinti taip, kad kilmės valstybės narės civilinės metrikacijos įstaigos pareigūno parengtas santuokos nutraukimo dokumentas, kuriame išdėstytas laikantis šios valstybės narės teisės aktuose nustatytų sąlygų sutuoktinių sudarytas ir šio pareigūno akivaizdoje patvirtintas susitarimas dėl santuokos nutraukimo, yra „sprendimas“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 4 punktą.

68

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

69

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų [sprendimų], susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 2 straipsnio 4 punktas

šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais turi būti aiškinamas taip:

kilmės valstybės narės civilinės metrikacijos įstaigos pareigūno parengtas santuokos nutraukimo dokumentas, kuriame išdėstytas laikantis šios valstybės narės teisės aktuose nustatytų sąlygų sutuoktinių sudarytas ir šio pareigūno akivaizdoje patvirtintas susitarimas dėl santuokos nutraukimo, yra „sprendimas“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 4 punktą.