–

MCM, kuris atstovauja pats sau,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos H. Eklinder, C. Meyer-Seitz, A. Runeskjöld, M. Salborn Hodgson, R. Shahsavan Eriksson, H. Shev, M. J. Lundberg ir O. Simonsson,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann-Lindegren ir M. Søndahl Wolff,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, E. Samoilova ir J. Schmoll,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Carlin ir B.-R. Killmann,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos E. S. Eikeland ir T. H. Aarthun,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MCM ir Centrala studiestödsnämnden (Valstybinė studijų finansavimo komisija, Švedija) (toliau – CSN) ginčą dėl MCM teisės gauti Švedijos valstybės finansinę paramą studijoms Ispanijoje.

3

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1–2 dalyse numatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, [kitų valstybių narių teritorijoje] negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai.“

4

Šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[v]alstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai priimami į tos valstybės bendrojo lavinimo, pameistrystės ir profesinio mokymo mokyklas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, jeigu šie vaikai gyvena jos teritorijoje.“

5

Pagal Studiestödslag (1999:1395) (Finansinės paramos studijoms įstatymas 1999:1395; toliau – Finansinės paramos studijoms įstatymas) 3 skyriaus 23 straipsnio pirmą pastraipą studento teisė gauti finansinę paramą studijoms po vidurinės mokyklos už Švedijos ribų priklauso nuo sąlygos, kad per pastaruosius penkerius metus jis bent dvejus metus nepertraukiamai gyveno Švedijoje (toliau – gyvenamosios vietos sąlyga).

6

Vis dėlto vyriausybė ar jos paskirta institucija gali priimti specialias nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo gyvenamosios vietos sąlygos ir numatyti papildomas taisykles, reglamentuojančias užsienyje besimokantiems studentams skiriamą finansinę paramą.

7

Taigi Finansinės paramos studijoms įstatymą patikslino Centrala studiestödsnämndens föreskrifter och allmänna råd om beviljning av studiemedel (CSNFS 2001:1) (Valstybinės studijų finansavimo komisijos nuostatai ir bendrosios gairės dėl finansinės paramos studijoms teikimo; toliau – CSN nuostatai ir bendrosios gairės). Šių nuostatų ir bendrųjų gairių 12 skyriaus 6 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo 3 skyriaus 23 straipsnyje numatyta gyvenamosios vietos sąlyga netaikoma asmeniui, kuris ją įvykdė, kai pradėjo studijuoti užsienyje ir gavo finansinę paramą studijoms, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, arba doktoranto stipendiją, ir kuris nepertraukiamai studijuoja gaudamas šią finansinę paramą. Šio 12 skyriaus 6a straipsnyje numatyta, kad gyvenamosios vietos sąlyga netaikoma ir Švedijos piliečiui, kuris dėl ligos laikinai gyvena užsienyje, jei anksčiau gyveno Švedijoje. Galiausiai minėto 12 skyriaus 6b straipsnyje patikslinama, kad jei tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis, parama studijoms gali būti suteikiama studentui, net jeigu jis neįvykdo gyvenamosios vietos sąlygos.

8

Ypatingais atvejais, kai mano, kad gyvenamosios vietos sąlyga nesuderinama su Sąjungos teise, CSN jam taiko nukrypti leidžiančią nuostatą, tačiau reikalauja, kad asmuo turėtų sąsają su Švedijos visuomene. Centrala studiestödsnämndens rättsliga ställningstaganden dnr 2013-113-9290 samt dnr 2014-112-8426 (Valstybinės studijų finansavimo komisijos vidaus nuostatai Nr. 2013-113-9290 ir Nr. 2014-112-8426) numatyta, kad Finansinės paramos studijoms įstatymo 3 skyriaus 23 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga, remiantis Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi, netaikoma Švedijos piliečiams, kuriuos CSN pripažino darbuotojais migrantais arba jų šeimos nariais. Vis dėlto šie asmenys tam, kad būtų suteikta finansinė parama studijoms, turi turėti sąsają su Švedijos visuomene, išskyrus atvejus, kai šeimos narys yra vaikas.

9

Švedijos pilietis MCM nuo gimimo gyvena Ispanijoje.

10

2020 m. kovo mėn. MCM pateikė CSN prašymą suteikti finansinę paramą universitetinėms studijoms Ispanijoje. MCM nurodė, kad jo tėvas, taip pat Švedijos pilietis, kuris nuo 2011 m. lapkričio mėn. gyvena ir dirba Švedijoje, maždaug 20 metų kaip darbuotojas migrantas dirbo Ispanijoje.

11

CSN atmetė prašymą, motyvuodama tuo, kad MCM neįvykdė Finansinės paramos studijoms įstatymo 3 skyriaus 23 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos gyvenamosios vietos Švedijoje sąlygos ir neatitiko nė vieno kriterijaus, nustatyto CSN nuostatų ir bendrųjų gairių 12 skyriaus 6, 6a ir 6b straipsniuose nurodytose nukrypti leidžiančiose nuostatose, kuriomis remiantis jam galėjo būti suteikta tokia parama. Be to, ji nusprendė, kad MCM negalėjo pretenduoti į šią paramą, remdamasis savo, kaip darbuotojo migranto šeimos nario, statusu, nes jo tėvas nuo šiol vykdo profesinę veiklą Švedijoje, savo kilmės valstybėje narėje; MCM taip pat neatitinka alternatyvios integracijos į Švedijos visuomenę sąlygos, leidžiančios netaikyti gyvenamosios vietos sąlygos.

12

MCM šį sprendimą apskundė Överklagandenämnden för studiestöd (Apeliacinė paramos studijoms komisija, Švedija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Savo pastabose CSN nepakeitė savo vertinimo. Ji taip pat nurodė, kad atsisakymas skirti MCM finansinę paramą studijoms galėjo atgrasyti jo tėvą emigruoti į Ispaniją, todėl tai yra laisvo jo tėvo judėjimo kliūtis. Vis dėlto jai kilo klausimas, ar nagrinėjamai situacijai vis dar taikoma Sąjungos teisė, nes MCM tėvas nuo 2011 m. nebesinaudoja savo, kaip darbuotojo migranto, judėjimo laisve. Ji taip pat abejojo, ar darbuotojas migrantas, kuris sugrįžo į kilmės valstybę, gali neribotą laiką remtis jam ir jo šeimos nariams pagal Reglamentą Nr. 492/2011 teikiamomis garantijomis.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad finansinė parama studijoms gali būti skiriama Švedijos ir kitų valstybių narių piliečiams, norintiems studijuoti po vidurinės mokyklos užsienyje.

14

Ji primena, kad pagal Finansinės paramos studijoms įstatymo 3 skyriaus 23 straipsnio pirmą pastraipą teisė į tokią paramą, kuri nepriklauso nei nuo pareiškėjo tėvų pajamų, nei nuo kokios nors kitos socialinės situacijos, siejama su sąlyga, kad prašymą pateikęs studentas per pastaruosius penkerius metus bent dvejus metus nepertraukiamai gyvena Švedijoje. Jeigu gyvenamosios vietos sąlyga nėra įvykdyta, parama vis dėlto gali būti skiriama, jei yra ypatingų aplinkybių, kaip jos suprantamos pagal CSN nuostatų ir bendrųjų gairių 12 skyriaus 6b straipsnį.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį darbuotojams migrantams ar jų šeimos nariams netaikoma gyvenamosios vietos sąlyga. Vis dėlto, išskyrus atvejį, kai prašytojas yra darbuotojo migranto vaikas, tam, kad suteiktų finansinę paramą studijoms, pagal savo vidaus nuostatus CSN reikalauja, kad būtų sąsaja su Švedijos visuomene.

16

Šis teismas taip pat patikslina, kad gyvenamosios vietos sąlyga netaikoma ir asmenims, įskaitant Švedijos piliečius, kurie negyvena Švedijoje ir kurie prašo finansinės paramos studijoms kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šiuo atveju CSN, remdamasi 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Prinz ir Seeberger (C-523/11 ir C-585/11, EU:C:2013:524, 38 punktas), tokios paramos teikimui taiko sąsajos su Švedijos visuomene sąlygą.

17

Jam kyla klausimas, ar sąlyga dėl sąsajos su kilmės valstybe nare turėjimo gali būti taikoma Sąjungoje gyvenančiam darbuotojui migrantui, kuris, kad apsigyventų savo kilmės valstybėje narėje, išvyko iš priimančiosios valstybės narės, kurioje vykdė profesinę veiklą. Iš tiesų, šio teismo teigimu, tokia sąlyga galėtų prieštarauti Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 daliai ir atgrasyti kai kuriuos tėvus arba būsimus tėvus naudotis judėjimo laisve kaip darbuotojams, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį.

18

Jis mano, kad laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą turi būti galima pateisinti motyvais, susijusiais su kilmės valstybės narės finansiniais interesais. Vis dėlto jam kyla klausimas, ar šiuo atveju pagal analogiją reikia taikyti jurisprudenciją, kuria galima pateisinti laisvo piliečių judėjimo apribojimus, kaip tai suprantama pagal SESV 20 ir 21 straipsnius.

19

Šiomis aplinkybėmis Överklagandenämnden för studiestöd, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar valstybė narė (kilmės valstybė narė) gali, nepaisydama SESV 45 straipsnio ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies ir atsižvelgdama į savo finansinius interesus, nustatyti reikalavimą grįžusio darbuotojo migranto vaikui būti susijusiam su kilmės šalimi, kad tokiam vaikui galėtų būti skirta finansinė parama studijoms užsienyje kitoje Sąjungos valstybėje narėje, kurioje anksčiau dirbo tokio vaiko vienas iš tėvų (priimančioji valstybė narė), jeigu:

20

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis ir SESV 45 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias darbuotojo migranto, išvykusio iš priimančiosios valstybės narės, kurioje dirbo, kad grįžtų į pirmąją valstybę narę, kurios pilietybę turi, vaikui finansinės paramos studijoms priimančioje valstybėje narėje suteikimui taikoma sąlyga turėti sąsają su kilmės valstybe nare, kai, pirma, vaikas nuo gimimo gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir, antra, kilmės valstybė narė kitiems piliečiams, kurie neatitinka gyvenamosios vietos sąlygos ir prašo suteikti tokią finansinę paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, taiko sąsajos sąlygą.

21

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 45 straipsnį dėl įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų draudžiama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. Be to, kadangi Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis yra tik konkreti nediskriminavimo principo išraiška specifinėje užimtumo ir darbo srityje, ji turi būti aiškinama taip pat, kaip ir SESV 45 straipsnis (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der gemeinnützigen Salzburger Landeskliniken, C-514/12, EU:C:2013:799, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimo CAF, C-27/20, EU:C:2021:383, 24 punktas).

22

Be to, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitų valstybių narių teritorijoje gali naudotis tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir tos valstybės darbuotojai, konkrečioje socialinių lengvatų taikymo srityje perima SESV 45 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C-20/12, EU:C:2013:411, 35 punktą ir 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo PF ir kt., C-830/18, EU:C:2020:275, 29 punktą).

23

Kiek tai susiję su sąvoka „socialinė lengvata“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, ji apima visas lengvatas, kurios, neatsižvelgiant į tai, ar susijusios su darbo sutartimi, ar ne, bendrai pripažįstamos vietiniams darbuotojams iš esmės vien dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba dėl paprasto fakto, kad jų gyvenamoji vieta yra valstybės teritorijoje (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Jobcenter Krefeld, C-181/19, EU:C:2020:794, 41 punktas).

24

Pagal suformuotą jurisprudenciją išlaikymo ir mokymo parama, teikiama universitetinių studijų, kurias baigus įgyjama profesinė kvalifikacija, laikotarpiu, yra socialinė lengvata darbuotojui migrantui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Aubriet, C-410/18, EU:C:2019:582, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad aptariama paramos išmoka yra socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį.

26

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tiek iš Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio, pagal kurį darbuotojui migrantui negali būti sudarytos skirtingos sąlygos „kitų valstybių narių“ teritorijoje, tiek iš šio reglamento 10 straipsnio, pagal kurį darbuotojo migranto vaikams „kitos valstybės narės“ teritorijoje sudaromos tokios pačios sąlygos kaip ir šios valstybės piliečiams, teksto matyti, kad šiais straipsniais siekiama apsaugoti nuo diskriminacijos, kurią darbuotojas migrantas ir jo šeimos nariai galėtų patirti priimančiojoje valstybėje narėje.

27

Kaip savo išvados 56 ir 57 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, nors darbuotojas migrantas ir jo šeimos nariai gali pasiremti teise į vienodą požiūrį priimančiosios valstybės narės valdžios institucijų atžvilgiu, vis dėlto taip nėra, jei situacija, kurioje gali būti patiriama diskriminacija, susijusi su darbuotojo kilmės valstybe nare.

28

Kadangi pagrindinėje byloje teise į vienodą požiūrį remiamasi kilmės valstybės narės valdžios institucijų atžvilgiu, Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis netaikytinas.

29

Nepaisant to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis netaikomas, šią situaciją reikia nagrinėti atsižvelgiant į SESV 45 straipsnį, pagal kurį draudžiama ne tik bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės, bet ir bet kokia kita priemonė, galinti kliudyti laisvam darbuotojų judėjimui.

30

Šiuo klausimu primintina, kad visos SESV ir Reglamento Nr. 492/2011 nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jomis draudžiamos priemonės, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori dirbti pagal darbo sutartis (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C-703/17, EU:C:2019:850, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Tokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiai turi būtent tiesiogiai iš Sutarties išplaukiančią teisę išvykti iš kilmės valstybės narės, atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventi, siekdami ten vykdyti veiklą. Taigi pagal SESV 45 straipsnį draudžiamos visos nacionalinės priemonės, galinčios kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti šiame straipsnyje garantuojama pagrindine laisve arba dėl kurių toks naudojimasis gali tapti mažiau patrauklus (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo KrahC-703/17, EU:C:2019:850, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Iš tiesų, kaip savo išvados 47 punkte priminė generalinė advokatė, SESV 45 straipsniu valstybės narės atžvilgiu gali remtis jos pačios piliečiai, kiek tai susiję su priemonėmis, galinčiomis sukliudyti ar atgrasyti šiuos piliečius išvykti iš savo kilmės valstybės.

33

Pagrindinėje byloje aptariamas darbuotojas, išvykęs iš savo kilmės valstybės narės dirbti kitoje valstybėje narėje ir joje gyventi su savo šeima, grįžo gyventi ir dirbti į savo kilmės valstybę narę. Vis dėlto jo vaikas niekada negyveno pastarojoje valstybėje narėje, bet nuo gimimo gyvena priimančiojoje valstybėje narėje. Pagal kilmės valstybės narės teisės normas tokio darbuotojo vaikas gali gauti finansinę paramą studijoms priimančiojoje valstybėje narėje tik tuo atveju, jeigu įrodo sąsają su kilmės valstybe nare.

34

Kalbant apie tai, ar tokios teisės normos gali kliudyti atitinkamam darbuotojui pasinaudoti judėjimo laisve, kuri garantuojama pagal SESV 45 straipsnį, arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, reikia pažymėti, kaip savo išvados 49 ir 50 punktuose iš esmės teigia generalinė advokatė, kad jeigu šis darbuotojas pageidautų naudotis šia laisve, finansinės paramos studijoms po vidurinės mokyklos užsienyje suteikimas priklausytų ne vien nuo jo, bet ir nuo jo vaiko pasirinkimų ateityje, taip pat nuo hipotetinių ir atsitiktinių ateities įvykių, konkrečiai kalbant, nuo to, kad darbuotojas ateityje iš tiesų turės vaiką, kad tas vaikas pasiliks gyventi priimančiojoje valstybėje narėje net ir po to, jeigu jo tėvas nuspręs grįžti į kilmės valstybę narę, kad tas vaikas nesiintegruos į šios valstybės narės visuomenę ir atėjus laikui nuspręs po vidurinės mokyklos tęsti studijas.

35

Taigi tokia situacija, kuri pagrįsta pernelyg atsitiktinių ir netiesioginių aplinkybių visuma, negali daryti įtakos darbuotojo sprendimui pasinaudoti judėjimo laisve, todėl negali būti laikoma galinčia kliudyti laisvam darbuotojų judėjimui (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 13 d. Sprendimo Gemeinsamer Betriebsrat EurothermenResort Bad Schallerbach, C-437/17, EU:C:2019:193, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nagrinėjamos teisės normos negali būti laikomos pagal SESV 45 straipsnį draudžiama laisvo darbuotojų judėjimo kliūtimi.

37

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias darbuotojo migranto, išvykusio iš priimančiosios valstybės narės, kurioje dirbo, kad grįžtų į pirmąją valstybę narę, kurios pilietybę turi, vaikui finansinės paramos studijoms priimančioje valstybėje narėje suteikimui taikoma sąlyga turėti sąsają su kilmės valstybe nare, kai, pirma, vaikas nuo gimimo gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir, antra, kilmės valstybė narė kitiems piliečiams, kurie neatitinka gyvenamosios vietos sąlygos ir kurie prašo suteikti tokią finansinę paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, taiko sąsajos sąlygą.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnis ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 2 dalis

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias darbuotojo migranto, išvykusio iš priimančiosios valstybės narės, kurioje dirbo, kad grįžtų į pirmąją valstybę narę, kurios pilietybę turi, vaikui finansinės paramos studijoms priimančioje valstybėje narėje suteikimui taikoma sąlyga turėti sąsają su kilmės valstybe nare, kai, pirma, vaikas nuo gimimo gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir, antra, kilmės valstybė narė kitiems piliečiams, kurie neatitinka gyvenamosios vietos sąlygos ir kurie prašo suteikti tokią finansinę paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, taiko sąsajos sąlygą.