–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos I. Meinich, K. S. Borge ir T. Sunde,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Huttunen, L. Armati ir T. Sevón,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 ir 49 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A pradėtą bylą dėl Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Socialinių reikalų ir sveikatos srityje leidimus išduodanti ir priežiūrą vykdanti institucija, Suomija; toliau – Valvira) sprendimo išduoti A leidimą trejus metus Suomijoje užsiimti gydytojo, kaip licenciją turinčio specialisto, profesine veikla, vadovaujant ir prižiūrint įgaliotam ir licenciją savarankiškai užsiimti šia profesine veikla turinčiam gydytojui.

3

2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22; toliau – Direktyva 2005/36), iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (OL L 354, 2013, p. 132), 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

Šia direktyva taip pat nustatomos taisyklės dėl teisės iš dalies užsiimti reglamentuojama profesija ir kitoje valstybėje narėje atliktos profesinės praktikos pripažinimo.“

4

Šios direktyvos 4 straipsnio „Pripažinimo rezultatai“ 1 dalyje nustatyta, kad „[p]riimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmenys įgyja teisę užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jie laikomi turinčiais kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir užsiimti ja priimančiojoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai“.

5

Tos direktyvos I skyriaus, skirto rengimo įrodymo pripažinimo bendrajai sistemai, 10 straipsnio „Taikymo sritis“ b punkte numatyta:

„Šis skyrius taikomas visoms profesijoms, kurių nereglamentuoja šios antraštinės dalies II ir III skyriai, toliau nurodytais atvejais, kai pareiškėjas dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka tuose skyriuose nustatytų reikalavimų:

<…>

6

Direktyvos 2005/36 13 straipsnio „Pripažinimo reikalavimai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Jei įgyti reglamentuojamą profesiją ar ja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija pareiškėjams, jeigu jie turi kompetencijas patvirtinantį dokumentą ar 11 straipsnyje nurodytos formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja iš asmens, norinčio įgyti teisę užsiimti ta profesija ir ja užsiimti jos teritorijoje, leidžia tą daryti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams.“

7

Šios direktyvos III antraštinės dalies III skyriaus „Pripažinimas remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu“ 21 straipsnio „Automatinio pripažinimo principas“ 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Tokius formalios kvalifikacijos įrodymus turi išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu turi būti išduodami ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.

<…>“

8

Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1. papunktis, kiek tai susiję su pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymais Jungtinėje Karalystėje, suformuluotas taip:

9

Šios direktyvos 55a straipsnyje „Profesinės praktikos pripažinimas“ nustatyta:

„1.   Jei užsiimti reglamentuojama profesija kilmės valstybėje narėje leidžiama tik baigus profesinę praktiką, kilmės valstybės narės kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą suteikti leidimą užsiimti reglamentuojama profesija, pripažįsta kitoje valstybėje narėje atliktą profesinę praktiką su sąlyga, kad praktika atitinka 2 dalyje nurodytas paskelbtas gaires, bei atsižvelgia į trečiojoje šalyje atliktą profesinę praktiką. Vis dėlto valstybės narės gali nacionalinės teisės aktuose nustatyti pagrįstą profesinės praktikos dalies, kurią galima atlikti užsienyje, trukmės apribojimą.

2.   Profesinės praktikos pripažinimas nepakeičia nustatytų reikalavimų išlaikyti egzaminą tam, kad būtų suteikta teisė užsiimti aptariama profesija. Kompetentingos institucijos paskelbia profesinės praktikos, kuri atliekama kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, organizavimo ir pripažinimo gaires, visų pirma dėl profesinės praktikos vadovo vaidmens.“

10

Pagrindinės bylos nagrinėjimo metu galiojusios redakcijos Laki terveydenhuollon ammattihenkilöistä (559/1994, ammattihenkilölaki) (Įstatymas dėl sveikatos priežiūros specialistų (559/1994)) 6bis straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad gavusi prašymą ir nustatydama tam tikras sąlygas Valvira išduoda asmeniui, kuris iki 2012 m. sausio 1 d. pradėjo medicinos studijas Europos Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėje, kur siekiant gauti leidimą užsiimti gydytojo profesine veikla būtina atlikti pouniversitetinę profesinę praktiką, ir kuris toje valstybėje įgijo pagrindinių medicinos studijų diplomą, leidimą Suomijoje užsiimti gydytojo profesine veikla kaip licenciją turinčiam specialistui, vadovaujant ir prižiūrint įgaliotam ir licenciją savarankiškai užsiimti šia profesine veikla turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros įstaigoje. Leidimas užsiimti šia profesine veikla suteikiamas trejiems metams.

11

Pagal Įstatymo dėl sveikatos priežiūros specialistų (559/1994) 6bis straipsnio antrą pastraipą, jei prašymą pateikęs asmuo šio įstatymo 6bis straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytu laikotarpiu laikydamasis Valvira nustatytų sąlygų užsiėmė gydytojo veikla, ši suteikia prašymą pateikusiam asmeniui leidimą Suomijoje savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla. Valvira dėl pagrįstų priežasčių gali pratęsti šio 6bis straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą trejų metų laikotarpį.

12

2008 m. A pradėjo medicinos studijas Edinburgo (Jungtinė Karalystė) universitete. 2013 m. liepos 6 d. ji įgijo pagrindinių medicinos studijų „Bachelor of Medicine and Bachelor of Surgery“ diplomą.

13

A įgytas diplomas atitinka Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1. punkte Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės atveju nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.

14

Įgytas pagrindines medicinos studijas patvirtinantis diplomas suteikė A ribotą teisę užsiimti gydytojo profesine veikla Jungtinėje Karalystėje. A buvo įrašyta į Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos, t. y. General Medical Council (Bendroji medicinos taryba), registrą kaip „provisionally registered doctor with a licence to practise“ (laikinai įrašyta leidimą užsiimti profesine veikla turinti gydytoja). Ji turėjo teisę dirbti pagal pouniversitetinę programą.

15

Gavusi pagrindinių medicinos studijų diplomą A grįžo į Suomiją. Tuomet remdamasi Jungtinėje Karalystėje gautu diplomu ji pateikė Valvira prašymą išduoti leidimą Suomijoje užsiimti gydytojo profesine veiklą kaip licenciją turinčiai specialistei. Vis dėlto A nepateikė Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1. punkte Jungtinės Karalystės atveju nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymą papildančio pažymėjimo („Certificate of experience“), kurio reikia siekiant Jungtinėje Karalystėje gauti leidimą be apribojimų užsiimti gydytojo profesine veikla.

16

Kadangi A šio pažymėjimo neturėjo, Valvira jai pasiūlė perkvalifikuoti prašymą išduoti gydytojos licenciją į prašymą išduoti terminuotą leidimą. A su šiuo pasiūlymu sutiko. Valvira pasiūlė jai dvi alternatyvas tam, kad ji gautų leidimą Suomijoje savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla. Pirma, ji galėjo per trejus metus Suomijoje atlikti profesinę praktiką pagal Jungtinės Karalystės gaires ir pagal Direktyvos 2005/36 55a straipsnį pateikti prašymą kompetentingai Jungtinės Karalystės institucijai dėl pripažinimo tam, kad galėtų prašyti suteikti leidimą Suomijoje užsiimti gydytojo profesine veikla pagal šioje direktyvoje numatytą automatinio pripažinimo sistemą. Ji taip pat galėjo Suomijoje per trejus metus baigti specialiąją šeimos medicinos praktiką. A pasirinko antrąją alternatyvą, pagal kurią gydytojo profesinės kvalifikacijos automatiškai nėra pripažįstamos kitose ES ar EEE valstybėse, kaip numatyta Direktyvoje 2005/36.

17

2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Valvira suteikė A leidimą trejus metus – nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. – Suomijoje užsiimti gydytojo profesine veikla kaip licenciją turinčiai specialistei, vadovaujant ir prižiūrint įgaliotam ir licenciją savarankiškai užsiimti profesine veikla turinčiam gydytojui. A galėjo užsiimti gydytojo profesine veikla tuo laikotarpiu tik tam, kad Suomijoje baigtų specialiąją trejų metų šeimos medicinos praktiką.

18

2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Valvira atmetė A pateiktą prieštaravimą. Remiantis šio sprendimo motyvais, A buvo suteiktas leidimas užsiimti gydytojo profesine veikla pagal Įstatymo dėl sveikatos priežiūros specialistų (559/1994) 6bis straipsnį esant situacijai, kai ji neturėjo Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1. punkte numatyto pažymėjimo.

19

2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas, Suomija) atmetė A pateiktą skundą dėl to sprendimo panaikinimo šiais pagrindais: pirma, automatinis pripažinimas pagal Direktyvą 2005/36 nebuvo įmanomas, nes A nepateikė šios direktyvos V priedo 5.1.1. punkte Jungtinės Karalystės atveju nurodyto pažymėjimo, antra, rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema taip pat netaikytina, nes A pagrindinių medicinos studijų diplomo negavo iki minėtame 5.1.1. punkte nurodytos datos, t. y. 1976 m. gruodžio 20 d., ir, trečia, A negalėjo kitoje Sąjungos valstybėje narėje naudotis teise, palankesne už kilmės valstybėje narėje suteiktą teisę. Taigi Valvira galėjo suteikti A ribotą leidimą užsiimti gydytojo profesine veikla vadovaujant ir prižiūrint kitam įgaliotam ir licenciją savarankiškai užsiimti šia profesine veikla turinčiam gydytojui.

20

Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) A teigia, kad jos prašymas pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytą pagrindinių medicinos studijų diplomą turi būti nagrinėjamas (jei automatinio pripažinimo sąlygos nėra tenkinamos) taikant Direktyvoje 2005/36 numatytos bendrosios pripažinimo tvarkos nuostatas. Todėl Valvira turėjo atlikti atskirą Jungtinėje Karalystėje jos įgyto pagrindinių medicinos studijų diplomo ir Suomijoje įgyto šį išsilavinimą patvirtinančio diplomo palyginimą. Pagal Sąjungos teisę draudžiama, kad leidimas savarankiškai užsiimti profesine veikla būtų suteikiamas tik trejų metų priežiūros laikotarpiui pasibaigus, išskyrus atvejus, kai turima įrodymų apie esminius ir nekompensuotus skirtumus, palyginti su nacionaliniais reikalavimais.

21

2019 m. lapkričio 1 d.Valvira išdavė A leidimą savarankiškai užsiimti Suomijoje gydytojo profesine veikla kaip licenciją turinčiai specialistei. Tačiau A neatsiėmė Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) pateikto apeliacinio skundo.

22

Tas teismas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog A neatitiko nei gydytojo profesijai taikomų automatinio pripažinimo sistemos, nei profesinių kvalifikacijų pripažinimo bendrosios sistemos sąlygų, Valvira pagal Direktyvą 2005/36 neprivalėjo atlikti Jungtinėje Karalystėje ir Suomijoje suteiktų pagrindinių medicinos studijų diplomų palyginimo. Vis dėlto Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) kelia klausimą, ar tokia pareiga gali kilti iš SESV 45 ir 49 straipsnių.

23

Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 45 ar 49 straipsniai, atsižvelgiant į proporcingumo principą, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai draudžiama remiantis nacionalinės teisės aktais išduoti asmeniui leidimą trejus metus užsiimti gydytojo profesine veikla su sąlyga, kad ja užsiimti jis gali tik vadovaujant ir prižiūrint licenciją turinčiam gydytojui ir per tą patį laikotarpį jis turi baigti specialiąją trejų metų šeimos medicinos praktiką tam, kad priimančiojoje valstybėje narėje gautų leidimą savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla, atsižvelgiant į tai, kad:

24

Kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, nors A buvo leista savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla Suomijoje, ji neatsisakė skundo Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas), o šis laikosi nuomonės, kad ginčui išspręsti svarbu atsakyti į su Sąjungos teisės aiškinimu susijusį klausimą.

25

Kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo paprašyta šiuo klausimu pateikti paaiškinimų, jis nurodė, kad pagal nacionalinių teismų suformuotą praktiką apeliacinis skundas neatmetamas kaip nepriimtinas tuo pagrindu, kad dėl praėjusio laiko ar kitų priežasčių byloje nebegalima panaikinti institucijos sprendimo, nors jis ir buvo pripažintas neteisėtu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip pavyzdį nurodė, kad jei byloje būtų gautas prašomas leidimas, Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) priimtų sprendimą dėl apeliacinio skundo pagrindų ir galimo pirminio sprendimo bei hallinto-oikeus (administracinis teismas) sprendimo neteisėtumo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad, remiantis nacionaline deliktinės atsakomybės teise, siekiant priteisti žalos atlyginimą dėl institucijos sprendimo neteisėtumo reikalaujama, kad neteisėtumas pirmiausia būtų atskirai nustatytas galutiniu sprendimu.

26

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti jam galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams tų teismų nagrinėjamose bylose (žr. 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo MA ir kt., C‑648/11, EU:C:2013:367, 36 punktą ir 2021 m. rugsėjo 1 d. Nutarties OKR (Notaro padėjėjo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą), C‑387/20, EU:C:2021:751, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Preziumuojama, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, yra reikšmingi. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2013 m. birželio 6 d. Sprendimo MA ir kt., C‑648/11, EU:C:2013:367, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, nurodė, kad, remiantis nacionaline deliktinės atsakomybės teise, siekiant priteisti žalos atlyginimą dėl institucijos sprendimo neteisėtumo reikalaujama, kad neteisėtumas pirmiausia būtų atskirai nustatytas galutiniu sprendimu.

29

Kadangi A pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti patenkintas tik tuo atveju, jei administracinis sprendimas, kuriuo grindžiamas toks ieškinys, pirmiausia buvo atskirai pripažintas neteisėtu galutiniu teismo sprendimu, o jo turinys priklausys nuo atsakymo į prejudicinį klausimą, šis klausimas bet kuriuo atveju yra svarbus siekiant prireikus apsaugoti A teises šį administracinį sprendimą priėmusios nacionalinės valdžios institucijos atžvilgiu.

30

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.

31

Pažymėtina, kad šioje byloje reikšmingos faktinės aplinkybės susiklostė tuomet, kai Jungtinėje Karalystėje toliau buvo taikoma Sąjungos teisė. Todėl šiuo atveju gali būti taikomi SESV 45 ir 49 straipsniai bei Direktyva 2005/36.

32

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai draudžiama remiantis nacionalinės teisės aktais išduoti asmeniui leidimą trejus metus užsiimti gydytojo profesine veikla su dviem sąlygomis: pirma, kad ja užsiimti jis gali tik vadovaujant ir prižiūrint licenciją turinčiam gydytojui ir, antra, kad per tą patį laikotarpį jis turi baigti specialiąją trejų metų šeimos medicinos praktiką tam, kad priimančiojoje valstybėje narėje gautų leidimą savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla, atsižvelgiant į tai, kad asmuo, baigęs pagrindinį medicininį rengimą kilmės valstybėje narėje, turi Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1 punkte nurodytą Jungtinėje Karalystėje įgytą išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, tačiau neturi tame punkte nurodyto vienų metų profesinės praktikos pažymėjimo, kurio papildomai reikalaujama norint įgyti profesinę kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje.

33

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2005/36 21 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla, kurios rūšys išvardytos šios direktyvos V priedo 5.1.1 punkte, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

34

Be to, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad, kiek tai susiję su Direktyvos 2005/36 tikslu, iš jos 1 ir 4 straipsnių matyti, kad pagrindinis abipusio pripažinimo tikslas yra leisti profesinę kvalifikaciją, suteikiančią galimybę užsiimti kilmės valstybėje narėje reglamentuojama profesine veikla, turinčiam asmeniui priimančiojoje valstybėje narėje užsiimti ta pačia profesine veikla, kurios kvalifikaciją jis įgijo kilmės valstybėje narėje, ir tai daryti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir jos piliečiams (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 25 punktas).

35

Neginčijama: kadangi apeliantė pagrindinėje byloje neturi Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1 punkte nurodyto pažymėjimo (Certificate of experience), ji neturi teisės Jungtinėje Karalystėje be apribojimų užsiimti reglamentuojama gydytojo profesine veikla, todėl jai negali būti taikoma šios direktyvos 21 straipsnyje numatyta automatinio pripažinimo tvarka. Šios tvarkos taikymas suponuoja, kad pareiškėjas kilmės valstybėje narėje turi kvalifikacijos įrodymą, kad galėtų joje užsiimti reglamentuojama profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 26 ir 27 punktus).

36

Dėl Direktyvos 2005/36 10 straipsnio, kuriame apibrėžiama jos III antraštinės dalies I skyriuje numatytos bendrosios rengimo įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis, pažymėtina, kad pagal jo b punktą negali būti reikalaujama, kad priimančioji valstybė narė išnagrinėtų pareiškėjo turimus formalios kvalifikacijos įrodymus, kurie būtini norint užsiimti gydytojo profesine veikla jo kilmės valstybėje narėje, nes priešingu atveju tai prieštarautų minėtos direktyvos tikslui, primintam šio sprendimo 34 punkte (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad direktyvomis dėl abipusio diplomų pripažinimo, visų pirma Direktyva 2005/36, nesiekiama apsunkinti diplomų, pažymėjimų ir kitų formalią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo tais atvejais, kurių jos neapima, ir nedaroma tokio poveikio (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 36 ir 37 punktus).

38

Taigi tokiu atveju, kuris nepatenka į Direktyvos 2005/36 taikymo sritį, bet kuriam taikomas SESV 45 arba 49 straipsnis, valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti užsiimti profesine veikla, kuria užsiimti pagal nacionalinės teisės aktus leidžiama tik turint diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, kai lygina šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 34 ir 38 punktus).

39

Šiuo atveju svarbu priminti, kad A, kuri, kaip matyti iš nacionalinės bylos, yra Suomijos pilietė, toje šalyje remiasi kitoje valstybėje narėje įgytu aukštojo mokslo diplomu.

40

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad laisvas asmenų judėjimas nebūtų visiškai įgyvendinamas, jeigu valstybės narės galėtų atsisakyti taikyti SESV 45 ir 49 straipsnių nuostatas savo piliečiams, pasinaudojusiems Sąjungos teisės teikiamomis galimybėmis ir įgijusiems profesines kvalifikacijas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra. Toks vertinimas taikytinas ir tuo atveju, jeigu vienos valstybės narės pilietis kitoje valstybėje narėje gyvena ir įgyja universitetinį išsilavinimą, kuriuo ketina remtis grįžęs į savo pilietybės valstybę narę (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 27–29 punktus).

41

Darytina išvada, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, ir kuriai taikoma ne Direktyva 2005/36, o SESV 45 arba 49 straipsnis, atitinkama priimančioji valstybė narė turi laikytis savo pareigų dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte.

42

Šis lyginamasis tyrimas turi leisti priimančiosios valstybės narės institucijoms objektyviai patikrinti, ar užsienio valstybėje išduotu diplomu patvirtinama, kad jo savininkas turi teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurios, nors ir ne identiškos, vis dėlto bent jau lygiavertės toms, kurios patvirtinamos nacionaliniu diplomu. Šis užsienyje įgyto diplomo lygiavertiškumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant tik į teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurias šio pažymėjimo savininkas tariamai įgijo, lygį, į studijų ir su ja susijusios parengiamosios praktikos pobūdį ir trukmę (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Jei šiame diplomų lyginamajame tyrime konstatuojama, kad užsienio diplomu patvirtinamos teorinės žinios ir kvalifikacija atitinka tokias, kokių reikalaujama pagal nacionalines nuostatas, valstybė narė turi pripažinti, kad šis diplomas atitinka šių nuostatų sąlygas (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Vis dėlto, jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Kartu priemonės, kurių imamasi Sąjungos teisės srityje, turi atitikti bendruosius šios teisės principus, visų pirma – proporcingumo principą. Taigi kompensacinės priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, jeigu jos proporcingos siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Vandorou ir kt., C‑422/09, C‑425/09 ir C‑426/09, EU:C:2010:732, 65 punktą).

46

Taigi prieš nustatydamos kompensacines priemones, kurios išlygintų kilmės valstybėje narėje ir pareiškėjo priimančiojoje valstybėje narėje suteiktų studijų skirtumus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įvertinti, ar pareiškėjo įgytų žinių pakanka siekiant nustatyti, ar jis turi priimančiojoje valstybės narėje reikalaujamų žinių (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Vandorou ir kt., C‑422/09, C‑425/09 ir C‑426/09, EU:C:2010:732, 67 punktą).

47

Nacionalinės teisės aktai, kuriais tos pačios kompensacinės priemonės bendrai ir nediferencijuotai taikomos visiems pagrindinių medicinos studijų diplomą turintiems asmenims, be kita ko, ir asmenims, kurie šį išsilavinimą įgijo Sąjungos valstybėje narėje, kur leidimas užsiimti gydytojo profesine veikla gavus šį diplomą suteikiamas tik atlikus profesinę praktiką, nėra suderinami nei su reikalavimu veiksmingai palyginti asmens turimais dokumentais patvirtintas kompetencijas su teorinėmis žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės teisės aktus, nei su proporcingumo principu.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 45 ar 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai draudžiama remiantis nacionalinės teisės aktais išduoti asmeniui leidimą trejus metus užsiimti gydytojo profesine veikla su dviem sąlygomis: pirma, kad ja užsiimti asmuo gali tik vadovaujant ir prižiūrint licenciją turinčiam gydytojui, ir, antra, kad per tą patį laikotarpį jis turi baigti specialiąją trejų metų šeimos medicinos praktiką tam, kad priimančiojoje valstybėje narėje gautų leidimą savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla, atsižvelgiant į tai, kad asmuo, įgijęs pagrindinių medicinos studijų diplomą kilmės valstybėje narėje, turi Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1 punkte nurodytą Jungtinėje Karalystėje įgytą išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, tačiau neturi tame punkte nurodyto vienų metų profesinės praktikos pažymėjimo, kurio papildomai reikalaujama norint įgyti profesinę kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje.

49

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 ar 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai draudžiama remiantis nacionalinės teisės aktais išduoti asmeniui leidimą trejus metus užsiimti gydytojo profesine veikla su dviem sąlygomis: pirma, kad ja užsiimti asmuo gali tik vadovaujant ir prižiūrint licenciją turinčiam gydytojui, ir, antra, kad per tą patį laikotarpį jis turi baigti specialiąją trejų metų šeimos medicinos praktiką tam, kad priimančiojoje valstybėje narėje gautų leidimą savarankiškai užsiimti gydytojo profesine veikla, atsižvelgiant į tai, kad asmuo, įgijęs pagrindinių medicinos studijų diplomą kilmės valstybėje narėje, turi 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, V priedo 5.1.1 punkte nurodytą Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įgytą išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, tačiau neturi tame punkte nurodyto vienų metų profesinės praktikos pažymėjimo, kurio papildomai reikalaujama norint įgyti profesinę kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje.