–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wasmeier ir I. Zaloguin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL L 65, 2016, p. 1) 8 ir 9 straipsnių, 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 4a straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant IR baudžiamąją bylą dėl veikų, turinčių mokestinių nusikalstamų veikų, už kurias baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, požymių.

3

Direktyvos 2016/343 9, 10, 33, 35–39, 42, 43 ir 47 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje nustatomos bendros būtiniausios taisyklės dėl:

5

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.

2.   Valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme, kurio metu gali būti priimtas sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, gali būti surengtas jam nedalyvaujant, jei:

3.   Pagal 2 dalį priimtas sprendimas gali būti vykdomas prieš atitinkamą įtariamąjį ar kaltinamąjį.

4.   Tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nes negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų, valstybės narės gali numatyti, kad sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad kai įtariamieji ar kaltinamieji informuojami apie sprendimą, visų pirma tada, kai jie yra sulaikomi, jie taip pat būtų informuojami apie galimybę apskųsti sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį.

<…>“

6

Direktyvos 9 straipsnis „Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, kai įtariamieji arba kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tuo atveju valstybės narės užtikrina, kad tie įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti, veiksmingai dalyvauti, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir pasinaudoti teisėmis į gynybą.“

7

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kaltinamasis turi šias teises: <…> dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme <…>“

8

NPK 94 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Gynėjas privalo dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, kai:

<…>

<…>

3.   Kai gynėjo dalyvavimas būtinas, kompetentinga institucija paskiria advokatą, kuris yra jo gynėjas.“

9

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo metu galiojusios redakcijos NPK 247b straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„<…> Įteikiant kaltinamąjį aktą, kaltinamasis informuojamas apie nustatytą parengiamojo posėdžio datą <…>, apie teisę atvykti su advokatu ir sprendimą bei galimybę 94 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais prašyti paskirti advokatą, taip pat apie aplinkybę, kad baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama ir sprendimas priimamas kaltinamajam nedalyvaujant, jei įvykdytos 269 straipsnyje nustatytos sąlygos.“

10

NPK 269 straipsnyje nustatyta:

„1.   Bylose, kuriose kaltinamajam pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo, jo dalyvavimas teismo posėdyje privalomas.

<…>

3.   Kai tai netrukdo nustatyti objektyvios tiesos, byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant, jeigu:

<…>“

11

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo metu galiojusios redakcijos NPK 423 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisiamajame posėdyje nedalyvavęs nuteistasis gali prašyti atnaujinti baudžiamąją bylą, remdamasis tuo, kad jis nedalyvavo ją nagrinėjant, per šešis mėnesius nuo tada, kai nuteistasis sužinojo apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, arba nuo faktinio jo grąžinimo Bulgarijos Respublikai iš kitos valstybės. Prašymas patenkinamas, išskyrus, pirma, jei nuteistasis pasislėpė po to, kai vykdant ikiteisminį tyrimą jam buvo pareikšti kaltinimai, todėl 247b straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai negalėjo būti įvykdyti, arba, antra, po to, kai minėti veiksmai buvo įvykdyti, nuteistasis teismo posėdyje nedalyvavo be pagrįstos priežasties.“

12

NPK 425 straipsnio 1 dalies 1 punktas suformuluotas taip:

„Manydamas, kad prašymas atnaujinti žodinę proceso dalį yra pagrįstas, teismas gali panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį <…> ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kada turi būti pradėtas naujas bylos nagrinėjimas.“

13

Spetsializirana prokuratura (Specialiųjų bylų prokuratūra, Bulgarija) pradėjo IR baudžiamąjį persekiojimą, kurį kaltino dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuria siekta padaryti mokestinius nusikaltimus, už kuriuos skiriama laisvės atėmimo bausmė.

14

Pirmiausiai, apie kaltinamąjį aktą IR pranešta asmeniškai.

15

Po šio pranešimo IR nurodė adresą, kuriuo būtų galima su juo susisiekti. Vis dėlto šiuo adresu jo nepavyko rasti nei pradedant baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme stadiją, nei Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) mėginant jam įteikti šaukimą į teismo posėdį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ex officio paskyrė gynėją, bet jis nesusisiekė su IR.

16

Kaltinamajame akte, kuris buvo įteiktas IR, buvo padarytas pažeidimas, todėl jis buvo pripažintas negaliojančiu, o procesas nutrauktas. Paskui buvo parengtas naujas kaltinamasis aktas ir byla pradėta nagrinėti iš naujo. Vis dėlto ir vėl IR buvo ieškomas, be kita ko, per šeimos narius, buvusius darbdavius ir judriojo telefono ryšio tiekėjus, bet jo rasti nepavyko.

17

Tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad IR slapstosi. Šis teismas mano, kad byla gali būti nagrinėjama IR nedalyvaujant. Vis dėlto jam kyla klausimas, ar tokia situacija patenka į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies, ar į šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritį. Svarbu, kad šis klausimas būtų išspręstas, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, priimantis sprendimą kaltinamajam nedalyvaujant, privalo nurodyti, kokio pobūdžio procedūra kaltinamajam nedalyvaujant vykdoma, kad atitinkamas asmuo būtų tinkamai informuotas apie procesines garantijas, pirmiausiai apie teisių gynimo priemones, kurias jis turi pagal tam tikrą Direktyvos 2016/343 nuostatą, kuri iš esmės reglamentuoja nagrinėjamą procedūrą.

18

Tačiau neaišku, kurios procesinės garantijos turi būti užtikrinamos kaltinamajam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, kai šis asmuo, gavęs pirmąjį kaltinamąjį aktą ir prieš prasidedant baudžiamojo proceso teisminio nagrinėjimo stadijai, pasislėpė. Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad negalima atmesti, jog IR bus surastas ir suimtas kitos valstybės narės teritorijoje ir perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms pagal Europos arešto orderį. Todėl būtinas ne tik Direktyvos 2016/343, bet ir Pagrindų sprendimo 2002/584 aiškinimas.

19

Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, pateiktiems atsižvelgus į jo paties nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Finanzamt Österreich (Išmokos šeimai vystomojo bendradarbiavimo darbuotojams), C‑372/20, EU:C:2021:962, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Kaip savo išvados 26 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagrindinė byla nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijusi su Europos arešto orderio galiojimu ar vykdymu. Nors šis teismas, žinoma, pabrėžė, jog negalima atmesti galimybės, kad ateityje IR bus kitos valstybės narės teritorijoje ir bus perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms pagal tokį orderį, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos aiškiai matyti, kad tokios situacijos nėra baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

22

Taigi šiuo atveju faktinė situacija, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra hipotetinė.

23

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su Pagrindų sprendimo 2002/584 aiškinimu.

24

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad byla dėl kaltinamojo, kurio buvimo vietos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, nepaisant jų pagrįstų pastangų, nepavyksta nustatyti ir kuriam dėl šios priežasties nepavyko perduoti informacijos apie jam iškeltą bylą, gali būti nagrinėjama ir, jei reikia, priimtas nuosprendis jam nedalyvaujant, jeigu nenumatyta galimybės po pranešimo apie tokį nuosprendį pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtinta teise, kad būtų atnaujintas bylos nagrinėjimas, arba pasinaudoti lygiaverte teisinės gynybos priemone, dėl kurios byla būtų išnagrinėta iš esmės jam dalyvaujant.

25

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvos 2016/343 tikslas, remiantis jos 1 straipsniu, yra nustatyti bendras būtiniausias taisykles dėl tam tikrų baudžiamojo proceso aspektų, įskaitant dėl teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Kaip aiškiai patvirtinta šios direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje, ši teisė yra pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sudedamoji dalis.

26

Minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų laikomasi šios teisės. Tačiau pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis valstybės narės tam tikromis sąlygomis gali numatyti, kad bylos nagrinėjamos kaltinamiesiems nedalyvaujant.

27

Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad tuo atveju, kai byla nagrinėjama nesilaikant šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, suinteresuotasis asmuo turėtų teisę „į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės <…> ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą“ (toliau – teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo). Kaip nurodyta minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje, šiuo atveju svarbu, kad apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ir apie galimybę apskųsti kaltinamajam nedalyvaujant priimtą sprendimą suinteresuotasis asmuo sužinotų tuo momentu, kai jis informuojamas apie šį sprendimą.

28

Kadangi Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo taikymo sritis ir aprėptis nustatyta besąlygiškai ir pakankamai tiksliai, šios nuostatos turi būti laikomos turinčiomis tiesioginį poveikį. Todėl bet kuris asmuo, turintis teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, gali remtis šia teise nacionaliniuose teismuose prieš atitinkamą valstybę narę, jeigu ši valstybė narė neperkėlė tos direktyvos į nacionalinę teisę per nustatytą terminą arba perkėlė ją netinkamai (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 98 ir 99 punktus).

29

Kaip taip pat aiškiai matyti iš tų nuostatų, ši teisė suteikiama asmenims, kurių byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant, net jei nėra tenkinamos šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.

30

Taigi, jei tenkinamos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant gali būti priimtas sprendimas, kuris, kaip numatyta to paties straipsnio 3 dalyje, gali būti vykdomas be jokio įpareigojimo atitinkamai valstybei narei numatyti teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo.

31

Tuo remiantis darytina išvada, kad asmuo, nuteistas jam nedalyvaujant, gali netekti teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo tik tuo atveju, jei įvykdytos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kurių turinį reikia patikslinti.

32

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet taip pat į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą ir 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura (Pranešimas apie teises), C‑649/19, EU:C:2021:75, 42 punktą). Šiuo tikslu reikia atsižvelgti, be kita ko, į atitinkamo Sąjungos akto konstatuojamąsias dalis, nes jos yra svarbus aiškinimo elementas, galintis atskleisti šio akto autoriaus valią (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 75 punktą).

33

Dėl Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies formuluotės reikia pažymėti, kad iš jos matyti, jog šioje nuostatoje nustatytų sąlygų laikymasis reiškia, kad atitinkamas asmuo turi būti laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes arba kad jam tiesiog buvo pranešta apie bylos nagrinėjimą ir jis atstovaujamas įgalioto advokato, kurį pasirinko pats arba kurį paskyrė valstybė.

34

Kaip savo išvados 34 punkte nurodė generalinis advokatas, Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse valstybėms narėms suteikta galimybė, kai tenkinamos šio 8 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, nagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant ir vykdyti sprendimą nenumačius teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, grindžiama prielaida, kad šioje 2 dalyje numatytoje situacijoje tinkamai informuotas asmuo savo noru aiškiai atsisakė pasinaudoti teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

35

Tai patvirtina šios direktyvos 35 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad atitinkamas asmuo gali aiškiai ar netiesiogiai, bet nedviprasmiškai, atsisakyti teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Šioje konstatuojamojoje dalyje, kuri leidžia suprasti minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų kontekstą, aiškiai nurodoma, kad nors teisė dalyvauti nagrinėjant bylą nėra absoliuti, galimybė nagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant nenagrinėjant bylos iš naujo atitinkamo asmens prašymu vėlesniame etape išlieka tik tais atvejais, kai atitinkamas asmuo savo noru ir nedviprasmiškai atsisakė dalyvauti nagrinėjant jo bylą.

36

Dėl teleologinio Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies aiškinimo reikia pažymėti, kad šio sprendimo 34 punkte nurodyta prielaida užtikrina, kad būtų paisoma šios direktyvos tikslo, t. y. kaip nurodyta jos 9 ir 10 konstatuojamosiose dalyse, sustiprinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą baudžiamajame procese, kad būtų padidintas valstybių narių pasitikėjimas viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis.

37

Atsižvelgiant į šį tikslą, minėtos direktyvos nuostatos, susijusios su teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir teise į bylos nagrinėjimą iš naujo, turi būti aiškinamos taip, kad būtų užtikrinta pagarba teisei į gynybą, kartu išvengiant situacijos, kai asmuo, kuris, nors ir informuotas apie teismo posėdį, aiškiai arba netiesiogiai, bet nedviprasmiškai, atsisako teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jam nedalyvaujant, galėtų reikalauti pakartotinio bylos nagrinėjimo ir taip netinkamai trukdyti baudžiamojo persekiojimo veiksmingumui ir tinkamam teisingumo vykdymui.

38

Būtent atsižvelgiant į šiuos pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo aspektus reikia patikslinti, kokiomis sąlygomis atvejis, kai suinteresuotasis asmuo netiesiogiai, bet vienareikšmiškai atsisakė įgyvendinti savo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, nes jis nedalyvauja bylą nagrinėjant teisme, nors laikytina, kad jis buvo „laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme“, be to, jam atstovavo įgaliotas advokatas arba jis buvo informuotas apie neatvykimo pasekmes, priskiriamas prie vienos iš Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos nagrinėjimo nedalyvaujant kaltinamajam situacijų.

39

Kalbant apie informavimą apie bylos nagrinėjimą, iš Direktyvos 2016/343 36 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti, jog atitinkamas asmuo buvo tinkamai informuotas, jeigu jam buvo laiku įteiktas „asmenišk[as] teismo šaukim[as]“ arba „oficial[i] informacij[a] apie bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą <…> [suteikta] kitomis priemonėmis tokiu būdu, kuris jam suteikia galimybę sužinoti apie bylos nagrinėjimą teisme“.

40

Iš šios konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad, anot teisės aktų leidėjo, atitinkamo asmens informavimas apie neatvykimo pasekmes visų pirma reiškia, kad asmuo yra laiku informuotas, „jog sprendimas gali būti priimtas jam neatvykus į bylos nagrinėjimą teisme“.

41

Taigi nacionalinis teismas, kuris turi išnagrinėti, ar įvykdytos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, turi patikrinti, ar atitinkamam asmeniui buvo išduotas oficialus dokumentas, kuriame aiškiai nurodyta bylos nagrinėjimo teisme data ir vieta, o tuo atveju, jeigu kaltinamajam neatstovauja įgaliotas advokatas, paaiškintos kaltinamojo neatvykimo į teismą pasekmės.

42

Teismas taip pat privalo patikrinti, ar šis dokumentas buvo įteiktas laiku, t. y. likus pakankamai laiko iki nustatytos bylos nagrinėjimo teisme datos, kad atitinkamas asmuo, jei nusprendžia dalyvauti teismo posėdyje, galėtų tinkamai pasirengti gynybai.

43

Atlikdamas šiuos patikrinimus minėtas teismas gali remtis nacionalinėje teisėje numatyta šaukimo į teismą tvarka. Reikia priminti, kad Direktyva 2016/343 siekiama nustatyti būtiniausias bendras taisykles, todėl joje nenumatyta išsamaus baudžiamojo proceso suderinimo (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura, C‑653/19 PPU, EU:C:2019:1024, 28 punktą ir 2020 m. vasario 13 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis, kuriame kaltinamasis nedalyvauja), C‑688/18, EU:C:2020:94, 30 punktą). Vis dėlto tokia nacionalinėje teisėje numatyta tvarka negali pakenkti šios direktyvos tikslui užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą ir leisti suinteresuotajam asmeniui dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, o tai reiškia užtikrinti galimybę pasirengti gynybai (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo IS (Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neteisėtumas), C‑564/19, EU:C:2021:949, 128 punktą).

44

Jei atitinkamas asmuo negavo šio sprendimo 41 punkte nurodyto oficialaus dokumento, dėl šio asmens, kaip matyti iš Direktyvos 2016/343 39 konstatuojamosios dalies, vis dėlto gali būti priimtas vykdytinas sprendimas, jam nedalyvaujant.

45

Vis dėlto, kaip, be kita ko, nurodyta šioje konstatuojamojoje dalyje, minėtam asmeniui turi būti suteikta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnį, jei netenkinamos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.

46

Taigi pasislėpusiems kaltinamiesiems taikoma Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis, kai netenkinamos jos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.

47

Taigi šia direktyva draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo nesuteikiama vien dėl to, kad atitinkamas asmuo slapstosi ir valdžios institucijoms nepavyko nustatyti jo buvimo vietos.

48

Tik tada, kai yra aiškių ir objektyvių įrodymų, kad atitinkamas asmuo, buvo oficialiai informuotas apie tai, kad yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, ir todėl žinodamas, kad teisme gali būti nagrinėjama jo byla, sąmoningai vengia būti oficialiai informuotas apie bylos nagrinėjimo datą ir vietą, atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 42 ir 43 konstatuojamosiose dalyse nurodytus specialius pažeidžiamų asmenų poreikius, gali būti laikoma, kad toks asmuo buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir kad savo noru aiškiai atsisakė teisės jame dalyvauti. Tokiam asmeniui, kuris gavo pakankamai informacijos, kad žinotų, jog bus nagrinėjama jo byla, ir kuris sąmoningais veiksmais, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo, sutrukdė valdžios institucijoms šio sprendimo 41 punkte nurodytu dokumentu laiku oficialiai informuoti jį apie bylos nagrinėjimą, taikoma šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalis.

49

Tokių tikslių ir objektyvių įrodymų buvimas gali būti konstatuotas, pavyzdžiui, kai minėtas asmuo sąmoningai pranešė klaidingą adresą kompetentingoms nacionalinėms teisėsaugos institucijoms arba jo nurodytu adresu nebėra.

50

Pirma pateiktą Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies aiškinimą patvirtina šios direktyvos 38 konstatuojamoji dalis, pagal kurią sprendžiant, ar būdas, kuriuo teikiama informacija, yra pakankamas siekiant užtikrinti, kad asmuo žinotų apie bylos nagrinėjimą teisme, reikia atkreipti dėmesį, pirma, į valdžios institucijų pastangas siekiant informuoti atitinkamą asmenį ir, antra, į atitinkamo asmens pastangas siekiant gauti jam skirtą informaciją.

51

Šiuo aiškinimu taip pat atsižvelgiama į teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, apie kurią kalbama Direktyvos 2016/343 47 konstatuojamojoje dalyje, kuri įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose ir 48 straipsnyje ir kuri, kaip paaiškinta Pagrindinių teisių chartijos paaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17), atitinka EŽTK 6 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 13 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis, kuriame kaltinamasis nedalyvauja), C‑688/18, EU:C:2020:94, 34 ir 35 punktus).

52

Iš tiesų, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, nei EŽTK 6 straipsnio tekstas, nei prasmė nekliudo asmeniui savo noru tiesiogiai ar netiesiogiai atsisakyti teisingo bylos nagrinėjimo garantijų. Teisės dalyvauti teismo posėdyje atsisakymas turi būti aiškiai nustatytas ir jam turi būti taikomos minimalios garantijos, atitinkančios jo svarbą. Be to, jis neturi prieštarauti jokiam svarbiam viešajam interesui (2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimo Sejdovic prieš Italiją, CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 86 punktas ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo Vilches Coronado ir kiti prieš Ispaniją, CE:ECHR:2018:0313JUD005551714, 36 punktas).

53

Visų pirma iš šios jurisprudencijos matyti, kad toks atsisakymas gali būti konstatuotas, jei nustatoma, jog kaltinamajam pranešta, kad jam iškelta baudžiamoji byla, jam žinomas kaltinimo pobūdis ir pagrindas ir jis neketina dalyvauti nagrinėjant bylą teisme arba ketina išvengti persekiojimo (be kita ko, žr. 2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimo Sejdovic prieš Italiją, CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 99 punktą ir 2006 m. gegužės 23 d. EŽTT Sprendimo Kounov prieš Bulgariją, CE:ECHR:2006:0523JUD002437902, 48 punktą). Tokį ketinimą, be kita ko, galima konstatuoti, kai šaukimas atvykti į teismo posėdį negalėjo būti įteiktas dėl adreso pakeitimo, apie kurį kaltinamasis nepranešė kompetentingoms institucijoms. Tokiu atveju atitinkamas asmuo negali reikalauti teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. EŽTT sprendimo Lena Atanasova prieš Bulgariją, CE:ECHR:2017:0126JUD005200907, 52 punktą).

54

Nagrinėjamu atveju, remiantis Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, kuris išplaukia iš pirma išdėstytų argumentų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti, ar IR turi teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisinės gynybos priemonę, kuri leistų iš naujo išnagrinėti bylą iš esmės, turi ištirti, ar jis buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme, jeigu jam neatstovavo įgaliotasis advokatas, apie neatvykimo pasekmes, ir ar jis netiesiogiai, bet aiškiai atsisakė teisės dalyvauti nagrinėjant bylos teisme.

55

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija gali būti susijusi su šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies a punkte numatytu atveju.

56

Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad IR atstovauti paskirtas advokatas niekada su juo nesusisiekė, IR taip pat nepareiškė nuomonės dėl šio advokato paskyrimo. Tokiomis aplinkybėmis šis advokatas gali nebūti laikomas IR „įgaliotu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies b punktą; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į nacionalinėje teisėje numatytas sąlygas. Kaip matyti iš šios direktyvos 37 konstatuojamosios dalies, tam, kad egzistuotų „įgaliojimas“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, iš tiesų reikalaujama, kad pats atitinkamas asmuo būtų patikėjęs advokatui, net ir paskirtam ex officio, užduotį jam atstovauti.

57

Galiausiai svarbu pažymėti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog IR asmeniškai įteiktas pirminis kaltinamasis aktas pripažintas negaliojančiu. Naujas kaltinamasis aktas, kuriuo grindžiama šiuo metu teisme nagrinėjama byla, nebuvo IR asmeniškai įteiktas, nes jis, nepranešęs kompetentingoms institucijoms, a priori neribotam laikui išvyko iš vietos, kurios adresą nurodė po to, kai jam buvo įteiktas pirminis kaltinamasis aktas, pareikšdamas, kad šiuo adresu su juo galėjo būti susisiekta.

58

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar naujame kaltinamajame akte nurodytų kaltinimų pobūdis ir pagrindas, įskaitant veikų, kuriomis kaltinama, teisinį kvalifikavimą, atitinka pradiniame kaltinamajame akte nurodytus kaltinimus. Šiame prašyme taip pat nenurodyta, ar pateikti naują kaltinamąjį aktą būtina tik dėl to, kad pradinis kaltinamasis aktas turėjo formos trūkumų. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų, kad naujo kaltinamojo akto turinys atitinka pirminį kaltinamąjį aktą ir kad naujasis kaltinamasis aktas, nors ir nebuvo asmeniškai įteiktas IR, buvo išsiųstas ir įteiktas adresu, kurį jis nurodė tyrimo institucijoms gavęs pirminį kaltinamąjį aktą, tokios aplinkybės galėtų būti konkretūs ir objektyvūs įrodymai, kad IR pagal 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) buvo informuotas apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, taigi, ir apie tai, kad bus nagrinėjama jo byla, tačiau siekdamas išvengti teisingumo vykdymo išvyko iš vietos, kurios adresą buvo nurodęs valdžios institucijoms, ir taip sutrukdė joms oficialiai informuoti jį apie šio bylos nagrinėjimą teisme. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti visus patikrinimus šiuo klausimu, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes.

59

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad byla dėl kaltinamojo, kurio buvimo vietos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, nepaisant jų pagrįstų pastangų, nepavyksta nustatyti, ir kuriam dėl šios priežasties nepavyko perduoti informacijos apie jam iškeltą bylą, gali būti nagrinėjama teisme ir, jei reikia, joje priimtas nuosprendis jam nedalyvaujant, jeigu šis kaltinamasis iš principo turi galimybę po pranešimo apie tokį nuosprendį pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtinta teise, kad būtų atnaujintas bylos nagrinėjimas, arba pasinaudoti lygiaverte teisinės gynybos priemone, dėl kurios byla būtų išnagrinėta iš esmės jam dalyvaujant. Tačiau ši teisė gali būti minėtam asmeniui nesuteikta, jeigu iš konkrečių ir objektyvių įrodymų aišku, kad jis gavo pakankamai informacijos, kad žinotų, kad jo byla bus nagrinėjama teisme, ir sąmoningais veiksmais, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo, sutrukdė valdžios institucijoms oficialiai pranešti jam apie šios bylos nagrinėjimą.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad byla dėl kaltinamojo, kurio buvimo vietos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, nepaisant jų pagrįstų pastangų, nepavyksta nustatyti ir kuriam dėl šios priežasties nepavyko perduoti informacijos apie jam iškeltą bylą, gali būti nagrinėjama teisme ir, jei reikia, joje priimtas nuosprendis jam nedalyvaujant, jeigu šis kaltinamasis iš principo turi galimybę po pranešimo apie tokį nuosprendį pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtinta teise, kad būtų atnaujintas bylos nagrinėjimas, arba pasinaudoti lygiaverte teisinės gynybos priemone, dėl kurios byla būtų išnagrinėta iš esmės jam dalyvaujant. Tačiau ši teisė gali būti minėtam asmeniui nesuteikta, jeigu iš konkrečių ir objektyvių įrodymų aišku, kad jis gavo pakankamai informacijos, kad žinotų, kad jo byla bus nagrinėjama teisme, ir sąmoningais veiksmais, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo, sutrukdė valdžios institucijoms oficialiai pranešti jam apie šios bylos nagrinėjimą.