–

J, atstovaujamo Rechtsanwalt C. Straberger,

–

H Limited, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Turic,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir U. Bartl,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir H. Leupold,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 1 straipsnio, 2 straipsnio a punkto, 39 straipsnio, 42 straipsnio 1 dalies b punkto, 45, 46 ir 53 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J ir H Limited ginčą dėl High Court of Justice (England & Wales) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Jungtinė Karalystė) (toliau – High Court) remiantis dviem Jordanijoje priimtais sprendimais išduoto mokėjimo įsakymo vykdymo Austrijoje.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 4, 6, 26 ir 34 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).“

5

Šio reglamento 2 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

6

To paties reglamento 39 straipsnyje nustatyta:

„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu.“

7

Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai pateikia:

8

Šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimas nepripažįstamas, jei:

<…>“

9

Šio reglamento 46 straipsnyje nustatyta:

„Asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, pateikus prašymą, teismo sprendimą atsisakoma vykdyti tuo atveju, jei nustatomas vieno iš 45 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimas.“

10

To paties reglamento 52 straipsnyje numatyta:

„Jokiomis aplinkybėmis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, valstybės narės teismo priimtas sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.“

11

Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnis suformuluotas taip:

„Kilmės teismas bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda pažymą, naudodamasis I priede nustatyta forma.“

12

2019 m. kovo 20 d. mokėjimo įsakymu High Court įpareigojo J – Austrijoje gyvenantį fizinį asmenį – sumokėti banko įstaigai H Limited pagrindinę 10392463 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) (apie 9200000 eurų) sumą kartu su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis, vykdant du 2013 m. gegužės 3 d. ir gegužės 20 d. Jordanijos teismų priimtus sprendimus (toliau – Jordanijos teismų sprendimai). Be to, High Court išdavė Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje numatytą pažymą.

13

H Limited, remdamasi Reglamentu Nr. 1215/2012, kreipėsi į Bezirksgericht Freistadt (Freištato apylinkės teismas, Austrija) dėl šio mokėjimo įsakymo vykdymo ir, be kita ko, pateikė šio reglamento 53 straipsnyje nurodytą pažymą.

14

2019 m. balandžio 12 d. nutartimi Bezirksgericht Freistadt (Freištato apylinkės teismas), remdamasis 2019 m. kovo 20 d.High Court įsakymu ir Reglamentu Nr. 1215/2012, patenkino H Limited prašymą dėl vykdymo, kad būtų išieškotas 9249915,62 EUR įsiskolinimas kartu su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis. Šis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad High Court vykęs procesas atitiko rungimosi principą.

15

Dėl 2019 m. balandžio 12 d. nutarties J pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas 2020 m. birželio 22 d.Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija) nutartimi. Pažymėjęs, kad 2019 m. kovo 20 d.High Court įsakymas yra sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad H Limited pateikta šio reglamento 53 straipsnyje nurodyta pažyma nekelia jokių abejonių, kurios rodytų esant vieną iš minėto reglamento 45 straipsnyje numatytų atsisakymo pripažinti pagrindų.

16

J pateikė specialųjį kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija).

17

Šis teismas linkęs manyti, kad dvigubos egzekvatūros draudimo principas taikomas ir įsakymams, kuriuos valstybės narės teismas išdavė remdamasis prašymu leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą, nes teisiniai santykiai, kuriais grindžiamas galutiniu teismo sprendimu pripažintas įsiskolinimas, nėra peržiūrimi iš esmės. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamas įsakymas nepatenka į sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ši suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą.

18

Tokiu atveju negalima atmesti galimybės teismui tikrinti šiame reglamente numatytas bendrąsias vykdymo sąlygas. Dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad vykdančioji valstybė narė gali patikrinti Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje numatytoje pažymoje pateiktus duomenis, todėl skolininkas gali remtis leidimo vykdyti sąlygų nebuvimu, pavyzdžiui, dėl to, kad nėra teismo sprendimo, kaip šis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio a punktą, arba kad minėtas reglamentas netaikytinas.

19

Vis dėlto šis teismas pažymi, kad teisingas Sąjungos teisės taikymas nėra toks akivaizdus, kad dėl jo nekiltų jokių pagrįstų abejonių.

20

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktas ir 39 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad mokėjimo įsakymas, kurį valstybės narės teismas išdavė remdamasis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais, yra teismo sprendimas, vykdytinas kitose valstybėse narėse.

22

Pirmiausia reikia priminti, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal Reglamento Nr. 1215/2012 34 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo pateiktas šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamentui Nr. 1215/2012, kai nurodytų teisės aktų nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“ (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo BMA Nederland, C‑498/20, EU:C:2022:173, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Tai pasakytina apie, pirma, šios konvencijos 25 straipsnį ir 27 straipsnio 1 punktą, taip pat Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnį ir 34 straipsnio 1 punktą ir, antra, Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą ir 45 straipsnio 1 dalies a punktą.

24

Dėl Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnio, kuris yra lygiavertis Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktui, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „teismo sprendimas“ apima bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nedarant skirtumo dėl nagrinėjamo sprendimo turinio (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 23 punktą).

25

Tai reiškia, kad ši sąvoka taip pat apima mokėjimo įsakymą, kurį valstybės narės teismas išdavė remdamasis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais.

26

Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad sprendimai patektų į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, pakanka, kad tai būtų teismo sprendimai, dėl kurių iki prašymo juos pripažinti ir vykdyti kitoje nei kilmės valstybėje narėje pateikimo momento šioje kilmės valstybėje vadovaujantis įvairia tvarka vyko arba galėjo įvykti rungimosi principu grindžiamas tyrimas (pagal analogiją žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Gambazzi, C‑394/07, EU:C:2009:219, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Šį platų ir savarankišką aiškinimą patvirtina Reglamentu Nr. 1215/2012 nustatyta sistema ir juo siekiami tikslai (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 26 ir 28 punktus).

28

Pirma, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1215/2012 siekiamais tikslais, jo 6 konstatuojamojoje dalyje nurodytas laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo tikslas. Be to, iš jo 4 ir 26 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama supaprastinti formalumus, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą valstybėse narėse, kurioms privalomas šis reglamentas, priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Kaip pažymėjo Europos Komisija, kitoks šio reglamento 2 straipsnio a punkto aiškinimas reikštų, kad sąvoką „teismo sprendimas“ reikėtų sieti su jo turiniu, o tai prieštarautų šiam tikslui.

29

Antra, dėl Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos sistemos pažymėtina, kad jo 26 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama valstybių narių teismų tarpusavio pasitikėjimo principo svarba, kiek tai susiję su teismo sprendimų vykdymu, o tai reiškia, kad sąvoka „teismo sprendimas“ neturi būti aiškinama siaurai.

30

Šiam tarpusavio pasitikėjimui būtų pakenkta, jei valstybės narės teismas galėtų nepripažinti „teismo sprendimu“ mokėjimo įsakymo, kurį kitos valstybės narės teismas priėmė remdamasis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais.

31

Galiausiai, siaurai aiškinant sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą, būtų sukurta tam tikra teismų priimtų aktų kategorija, kuri, nors ir nepriklausytų prie šio reglamento 45 straipsnyje išsamiai išvardytų išimčių, negalėtų patekti į sąvoką „teismo sprendimas“, todėl kitų valstybių narių teismai neprivalėtų jų vykdyti. Tokios kategorijos aktų buvimas būtų nesuderinamas su minėto reglamento 39, 45 ir 46 straipsniuose įtvirtinta sistema, pagal kurią teismo sprendimai vykdomi automatiškai ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismai negali tikrinti kilmės valstybės narės teismų jurisdikcijos (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 31 punktą).

32

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo High Court įsakymo kilmės valstybėje narėje vyko bent jau supaprastintas rungimosi principu grindžiamas tyrimas, todėl šis įsakymas yra teismo sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą. Taigi, kadangi jis buvo paskelbtas vykdytinu šioje valstybėje narėje, pagal šio reglamento 39 straipsnį jis yra vykdytinas kitose valstybėse narėse.

33

Šios išvados nepaneigia tai, kad iš esmės minėtas įsakymas išduotas vykdant trečiojoje valstybėje paskelbtus teismo sprendimus, kurie savaime nėra vykdytini valstybėse narėse.

34

Iš tiesų, kadangi Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritis apsiriboja valstybių narių teismų jurisdikcijos ir jų priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimais ir kadangi nėra kitų Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių šiuos klausimus dėl trečiųjų valstybių teismų priimtų sprendimų, valstybės narės iš esmės gali laisvai nustatyti sąlygas ir procedūras, leidžiančias nacionaliniams teismams nagrinėti jiems perduotus ginčus. Iš to matyti, kad tam tikros vienoje valstybėje narėje egzistuojančios procedūros ir teismo sprendimai nebūtinai turi atitikmenį kitose valstybėse narėse.

35

Konkrečiai kalbant apie tai, kokią įtaką valstybėse narėse gali turėti trečiųjų valstybių teismų paskelbti sprendimai, pažymėtina, kad, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, vienos valstybės narės teismai, vadovaudamiesi taikytina nacionaline teise, gali šių sprendimų pagrindu teisėtai priimti vykdytinus sprendimus, nors kitose valstybėse narėse atsižvelgimui į tuos pačius teismo sprendimus gali ir toliau galioti egzekvatūros reikalavimas.

36

Be to, priešingai, nei mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 1994 m. sausio 20 d. Sprendimas Owens Bank (C‑129/92, EU:C:1994:13), iš kurio pagal analogiją galima daryti išvadą, kad Reglamento Nr. 1215/2012 29–31 straipsniai netaikomi procedūroms dėl trečiojoje valstybėje civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų pripažinimo vykdytinais, nereiškia, kad laikantis valstybėje narėje galiojančių jurisdikcijos ir proceso taisyklių trečiosios valstybės teismo sprendimo pagrindu priimtas sprendimas negali patekti į šio reglamento taikymo sritį.

37

Iš tiesų, viena vertus, kaip ir bet kurio kito nacionalinio teismo sprendimo atveju, tokio akto, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamo įsakymo, pripažinimas teismo sprendimu, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktą, visiškai nepriklauso nuo to, ar pats procesas, kuriam pasibaigus jis buvo priimtas, patenka į šio reglamento taikymo sritį, nes juo nesiekiama suvienodinti valstybių narių proceso taisyklių (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toplofikatsia Sofia ir kt., C‑208/20 ir C‑256/20, EU:C:2021:719, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Antra, bet kuriuo atveju 1994 m. sausio 20 d. Sprendime Owens Bank (C‑129/92, EU:C:1994:13, 14 ir 18 punktai) aiškiai atskiriamas 1968 m. Briuselio konvencijos netaikymas procedūroms dėl trečiojoje valstybėje civilinėse ir komercinėse bylose priimtų teismo sprendimų pripažinimo ar vykdymo nuo šios konvencijos taikymo bet kokiam Susitariančiosios Valstybės teismo sprendimui, neatsižvelgiant į jo pavadinimą.

39

Taigi reikia konstatuoti, kad nei jokia Reglamento Nr. 1215/2012 nuostata, nei jokiu šiuo reglamentu siekiamu tikslu neužkertamas kelias tam, kad valstybės narės teismo remiantis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais priimtas mokėjimo įsakymas patektų į šio reglamento taikymo sritį.

40

Vis dėlto iš Reglamento Nr. 1215/2012 39, 45 ir 46 straipsniuose įtvirtintos sistemos matyti, kad tokį įsakymą pripažinus teismo sprendimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio a punktą, iš skolininko neatimama teisė prieštarauti dėl šio sprendimo vykdymo remiantis vienu iš minėtame 45 straipsnyje nurodytų nepripažinimo pagrindų.

41

Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jo 46 straipsniu, bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimą atsisakoma pripažinti, jeigu toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai.

42

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nors valstybės narės iš esmės gali laisvai pagal savo nacionalines sistemas nustatyti viešosios tvarkos reikalavimus, šios sąvokos ribų nustatymas patenka į minėto reglamento aiškinimą. Taigi, nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto turi patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, kai atsisako pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164, 22 ir 23 punktus; taip pat 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Be to, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 52 straipsnį draudžiama iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, todėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad kilmės valstybės teismo taikyta teisės norma skiriasi nuo teisės normos, kurią būtų taikęs valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas negali tikrinti kilmės valstybės teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumo (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164, 36 punktą; taip pat 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Taigi, siekiant laikytis draudimo iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, jeigu toje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas būtų akivaizdus teisės normos, kuri valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, pažeidimas (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164, 37 punktą; taip pat 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Toks pažeidimas, be kita ko, gali kilti dėl to, kad skolininkas negalėjo veiksmingai gintis sprendimą priėmusiame teisme ir kilmės valstybėje narėje ginčyti teismo sprendimo, kurį prašoma įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Gambazzi, C‑394/07, EU:C:2009:219, 27, 37, 45 ir 46 punktus).

46

Taigi, jei bylą nagrinėjančiame valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme J pavyktų įrodyti, kad kilmės valstybėje narėje jis negalėjo iš esmės ginčyti reikalavimų, patenkintų Jordanijoje priimtais teismo sprendimais, kurių pagrindu išduotas pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokėjimo įsakymas, šis teismas galėtų atsisakyti vykdyti šį įsakymą dėl jo akivaizdaus nesuderinamumo su nacionaline viešąja tvarka. Tai turi įvertinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktas ir 39 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad mokėjimo įsakymas, kurį valstybės narės teismas išdavė remdamasis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais, yra teismo sprendimas, vykdytinas kitose valstybėse narėse, jeigu kilmės valstybėje narėje jis priimtas pasibaigus rungimosi principu grindžiamam procesui ir joje paskelbtas vykdytinu; vis dėlto dėl aplinkybės, kad tai yra teismo sprendimas, skolininkas nepraranda teisės pagal to reglamento 46 straipsnį prašyti atsisakyti vykdyti šį sprendimą dėl vieno iš šio reglamento 45 straipsnyje nurodytų pagrindų.

48

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 2 straipsnio a punktas ir 39 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad mokėjimo įsakymas, kurį valstybės narės teismas išdavė remdamasis trečiojoje valstybėje priimtais galutiniais teismo sprendimais, yra teismo sprendimas, vykdytinas kitose valstybėse narėse, jeigu kilmės valstybėje narėje jis priimtas pasibaigus rungimosi principu grindžiamam procesui ir joje paskelbtas vykdytinu; vis dėlto dėl aplinkybės, kad tai yra teismo sprendimas, skolininkas nepraranda teisės pagal to reglamento 46 straipsnį prašyti atsisakyti vykdyti šį sprendimą dėl vieno iš šio reglamento 45 straipsnyje nurodytų pagrindų.