1

Apeliaciniais skundais Carlo Tognoli ir kt. prašo panaikinti 2020 m. liepos 3 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Tognoli ir kt. / Parlamentas (T‑395/19, T‑396/19, T‑405/19, T‑408/19, T‑419/19, T‑423/19, T‑424/19, T‑428/19, T‑433/19, T‑437/19, T‑443/19, T‑455/19, T‑458/19 à T‑462/19, T‑464/19, T‑469/19 ir T‑477/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:302, toliau – skundžiama nutartis), kuria šis teismas atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtinus jų ieškinius dėl 2019 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovo raštų dėl jiems mokamos pensijos dydžio pakeitimo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Ufficio di Presidenza della Camera dei deputati (Deputatų rūmų prezidiumo tarnyba, Italija) Sprendimui Nr. 14/2018 (toliau – ginčijami raštai) panaikinimo.

2

Apeliantai yra arba buvę Europos Parlamento nariai, išrinkti Italijoje, arba buvusių šios institucijos narių likę gyvi sutuoktiniai. Kiekvienas iš jų gauna senatvės pensiją arba našlių pensiją.

3

2018 m. liepos 12 d. Deputatų rūmų prezidiumo tarnyba nusprendė perskaičiuoti pagal įmokų sistemą buvusių šių rūmų deputatų pensijų dydžius, kiek tai susiję su eitomis kadencijomis iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – Sprendimas Nr. 14/2018).

4

Parlamentas, prie 2019 m. sausio mėn. pensijos lapelių pridėdamas komentarą, informavo apeliantus apie tai, kad jų pensijų dydis gali būti peržiūrėtas įgyvendinant Sprendimą Nr. 14/2018 ir kad dėl šio naujo apskaičiavimo būdo gali būti susigrąžintos nepagrįstai išmokėtos sumos.

5

Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovo raštu be datos, pridėtu prie apeliantų 2019 m. vasario mėn. pensijos lapelių, Parlamentas pirmiausia apeliantus informavo, kad Parlamento Teisės tarnyba patvirtino, jog Sprendimas Nr. 14/2018 automatiškai taikomas apeliantų padėčiai. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad, kai tik Parlamentas gaus reikiamą informaciją iš Camera dei deputati (Deputatų rūmai, Italija), praneš apeliantams apie naują teisių į pensiją nustatymą ir pradės galimo išmokų skirtumo, susidarysiančio per ateinančius dvylika mėnesių, susigrąžinimo procedūrą. Galiausiai šiuo raštu apeliantai buvo informuoti, kad galutinis jų pensijos dydis bus nustatytas oficialiu aktu, dėl kurio bus galima pateikti skundą arba ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

6

Vėliau ginčijamais raštais šis skyriaus vadovas pranešė apeliantams, kad jų pensijos dydis bus koreguojamas pagal analogiškų pensijų, kurios Italijoje mokamos buvusiems nacionalinio parlamento nariams, dydžio sumažinimą, remiantis Sprendimu Nr. 14/2018. Šiuose raštuose taip pat nurodyta, kad apeliantų pensijos dydis bus pakoreguotas nuo 2019 m. balandžio mėn. pagal šių raštų priede pateiktą naujų teisių į pensiją nustatymo projektą. Be to, tuose raštuose apeliantams buvo suteiktas 30 dienų terminas nuo šių dokumentų gavimo dienos pastaboms pateikti. Nepateikus tokių pastabų per nustatytą terminą, ginčijamų raštų pasekmės bus laikomos galutinėmis ir, be kita ko, reikš tai, kad už 2019 m. sausio–kovo mėn. nepagrįstai gautos sumos turės būti grąžintos.

7

2019 m. gegužės 13 d. ir birželio 4 d. atsiųstuose elektroniniuose laiškuose apeliantai pateikė savo pastabas kompetentingai Parlamento tarnybai. Nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki birželio 24 d. atsiųstais elektroniniais laiškais Parlamentas patvirtino, kad gavo šias pastabas, ir apeliantams nurodė, kad atsakymas jiems bus pateiktas išnagrinėjus jų argumentus.

8

Jau po to, kai buvo pareikštas ieškinys Bendrajame Teisme, 2019 m. birželio 20 d. (byla T‑396/19), liepos 8 d. (bylos T‑405/19, T‑408/19, T‑443/19 ir T‑464/19), liepos 15 d. (bylos T‑419/19, T‑433/19, T‑455/19, T‑458/19–T‑462/19, T‑469/19 ir T‑477/19) ir liepos 23 d. (bylos T‑395/19, T‑423/19, T‑424/19 ir T‑428/19) laiškuose Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovas nurodė, kad apeliantų pateiktose pastabose nėra duomenų, galinčių pagrįsti ginčijamuose raštuose išreikštos Parlamento pozicijos peržiūrą, todėl teisė į pensiją ir planas dėl nepagrįstai sumokėtų sumų, perskaičiuotų ir pateiktų šių raštų priede, susigrąžinimo tapo galutiniai.

9

Dėl Eugenio Melandri, kuris prašė taikyti jo pajamų dydžiu pagrįstą nukrypti leidžiančią nuostatą, padėties ypatumų Parlamentas skundžiamos nutarties priėmimo dieną nebuvo priėmęs galutinio sprendimo dėl jo padėties.

10

2019 m. birželio 28 d. ir liepos 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų ieškinius dėl ginčijamų raštų panaikinimo.

11

2019 m. rugsėjo 16, 19 ir 24 d. atskirais dokumentais Parlamentas pateikė šių ieškinių nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.

12

Nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. iki spalio 4 d. apeliantai, išskyrus Emma Allione ir E. Melandri, pateikė pareiškimus dėl jų atitinkamų ieškinių patikslinimo.

13

2020 m. sausio 15 d. Bendrasis Teismas nusprendė apeliantų pareikštus ieškinius dėl panaikinimo nagrinėti kartu.

14

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį priimta skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas apeliantų pareikštus ieškinius atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtinus.

15

Skundžiamos nutarties 57 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad ginčijami raštai nėra asmens nenaudai priimti aktai, todėl dėl jų negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Dėl šios priežasties jis skundžiamos nutarties 63 punkte atmetė apeliantų reikalavimą panaikinti šiuos raštus kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

16

Grįsdamas šį vertinimą, jis, pirma, skundžiamos nutarties 51–53 punktuose patikslino, kad aplinkybės, jog naujas pensijų apskaičiavimo būdas buvo taikomas nuo 2019 m. balandžio mėn., nepakanka siekiant įrodyti, kad Parlamentas šiuo klausimu priėmė galutinę poziciją. Viena vertus, ginčijami raštai buvo aiškiai pateikti kaip projektai. Kita vertus, juose nurodyta, kad jie taps galutiniai tik tuo atveju, jei adresatai per 30 dienų nuo jų gavimo nepateiks pastabų. Tačiau apeliantai tokias pastabas pateikė per šį terminą.

17

Antra, skundžiamos nutarties 56 ir 60 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad šio sprendimo 8 punkte nurodyti vėlesni Parlamento laiškai yra Parlamento galutiniai sprendimai dėl apeliantų ir negali būti nagrinėjami kaip ginčijamus raštus tik patvirtinantys aktai.

18

Trečia, skundžiamos nutarties 61 ir 62 punktuose jis nusprendė, kad aplinkybė, jog ginčijamuose raštuose nenurodyta konkretaus termino, per kurį Parlamentas atsakys į apeliantų pastabas, kaip ir argumentai, susiję su motyvavimo stoka ir proporcingumo principo pažeidimu, neturi reikšmės.

19

Skundžiamos nutarties 66 ir 67 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantų reikalavimą panaikinti šio sprendimo 8 punkte nurodytuose laiškuose išdėstytus sprendimus. Šiuo aspektu jis teigė, kad apeliantų pateikti pareiškimai dėl patikslinimo akivaizdžiai nepriimtini, nes šalis gali patikslinti pradiniame ieškinyje nurodytus reikalavimus ir pagrindus tik tuomet, jeigu tas ieškinys jo pateikimo dieną buvo priimtinas.

20

Galiausiai skundžiamos nutarties 74 punkte Bendrasis Teismas atmetė apeliantų reikalavimą, kuriuo siekiama, kad iš Parlamento būtų priteista sumokėti nepagrįstai išskaičiuotas sumas, nes šis reikalavimas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

21

Apeliaciniais skundais apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

22

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

23

Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai nurodo tris pagrindus, grindžiamus atitinkamai Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida vertinant, ar dėl ginčijamų raštų galima pareikšti ieškinį, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 86 straipsnio klaidingu aiškinimu, rungimosi principo pažeidimu ir šio Procedūros reglamento 126 straipsnio klaidingu aiškinimu. Antrasis ir trečiasis pagrindai pateikiami subsidiariai.

24

Atsižvelgiant į argumentus, kuriuos apeliantai pateikia grįsdami savo skundo pagrindus, manytina, kad jie prašo panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek ja Bendrasis Teismas atmetė jų reikalavimus panaikinti ginčijamus raštus ir šio sprendimo 8 punkte nurodytuose laiškuose išdėstytus sprendimus.

25

Pateikdami pirmąjį pagrindą apeliantai tvirtina, kad ginčijami raštai yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį.

26

Apeliantų teigimu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad esminis kriterijus nustatant, ar dėl akto galima pareikšti ieškinį, yra jo teisinės pasekmės, o ne galutinis pobūdis. Taigi manytina, kad dėl laikino pobūdžio aktų galima pareikšti ieškinį, nes jie sukėlė tokių pasekmių.

27

Šiuo aspektu apeliantai teigia, kad ginčijami raštai sukėlė pasekmių nuo 2019 m. balandžio mėn. Be to, šiais raštais apeliantams padaryta labai didelė žala, kuri negali būti visiškai atlyginta a posteriori. Taip pat pasakytina, kad nebuvo nurodyta teisinio pagrindo, kuriuo remiantis šie aktai yra laikino pobūdžio.

28

Apeliantai taip pat papildomai nurodo, kad nėra jokios aiškios informacijos, leidžiančios jiems daryti išvadą, kad po ginčijamų raštų gali būti priimti ne vien juos patvirtinantys sprendimai. Jie teigia, kad šių sprendimų patvirtinamasis pobūdis, be kita ko, matyti iš Parlamento atsakymų į jų pateiktas pastabas, nes Parlamentas pareiškė neturintis kompetencijos nagrinėti šiose pastabose išdėstytų argumentų.

29

Apeliantų teigimu, taip pat nelogiška manyti, kad ginčijamų raštų pobūdis gali kisti atsižvelgiant į tai, ar buvo pateiktos pastabos, ar ne. Iš tiesų pirmuoju atveju pastabų pateikimas tik pakeičia datą, kada aktas tampa galutinis, tačiau šis aktas išlieka identiškas. Antruoju atveju nagrinėjamas aktas tampa galutinis ir nebūtini jokie papildomi duomenys.

30

Parlamentas teigia, kad apeliantų pensijos dydis buvo sumažintas laikinai ir šis sumažinimas galėjo būti persvarstytas atsižvelgiant į jų pateiktas pastabas, o teisinio pagrindo nebuvimas šiuo klausimu neturi reikšmės. Šis laikinas pobūdis aiškiai matyti iš ginčijamų raštų turinio ir iš apeliantams suteiktos galimybės pateikti pastabas, kol tie raštai netapo galutiniai; apeliantai pasinaudojo šia galimybe. Galutinė Parlamento pozicija buvo priimta tik vėliau.

31

Apeliantai iš dalies remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, iš kurios matyti, kad lemiamas kriterijus kvalifikuojant tarpinį sprendimą kaip aktą, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, yra tai, kad dėl galutinio sprendimo pareikštas ieškinys negali užtikrinti pakankamos teisminės gynybos. Nagrinėjamu atveju ieškinys, pareikštas dėl galutinio Parlamento priimto sprendimo, būtų galėjęs užtikrinti tokią apsaugą.

32

Be to, Parlamento priimti galutiniai sprendimai nėra vien patvirtinamieji, nes jie grindžiami apeliantų pastabose pateiktų argumentų analize. Tai, kad ginčijamuose raštuose nenurodyta termino atsakyti į pastabas, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės.

33

Kaip skundžiamos nutarties 49 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad „aktai, kuriuos galima ginčyti“, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra bet kokios institucijų priimtos nuostatos, neatsižvelgiant į jų formą, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių (2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 31 punktas ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas sukelia tokių pasekmių, reikia remtis šio akto esme ir įvertinti šiuos padarinius pagal objektyvius kriterijus, kaip antai minėto akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 32 punktas ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Taip pat primintina, kad, kaip skundžiamos nutarties 50 punkte nurodė Bendrasis Teismas, tarpinės priemonės, kuriomis, vykstant kelių etapų procedūrai, siekiama parengti galutinį sprendimą, iš principo nėra aktai, galintys būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Tokie tarpiniai aktai pirmiausia yra aktai, kuriais išreiškiama atitinkamos institucijos laikina pozicija (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Skundžiamos nutarties 51–55 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamuose raštuose nebuvo nustatyta galutinės Parlamento pozicijos, nes šiuose raštuose išdėstyta pozicija galėjo būti pakeista siekiant atsižvelgti į apeliantų pastabose pateiktą informaciją.

38

Apeliantų argumentui, kad ginčijami raštai nėra laikino pobūdžio, nes Parlamentas galiausiai nusprendė, kad neturi kompetencijos nagrinėti šiose pastabose pateiktų argumentų, negalima pritarti.

39

Pirma, nusprendęs, kad neturi priimti sprendimo dėl Sprendimo Nr. 14/2018 teisėtumo, Parlamentas priėmė sprendimą dėl apeliantų pateiktų pastabų svarbos, taigi, atsižvelgdamas į šias pastabas, iš naujo įvertino savo pirminius sprendimus.

40

Antra, ginčijamų raštų kvalifikavimas kaip parengiamųjų aktų bet kuriuo atveju negali priklausyti nuo Parlamento vėliau priimtų sprendimų motyvų.

41

Vis dėlto konstatavimo, kad institucijos aktas yra tarpinė priemonė, kuri neišreiškia galutinės institucijos pozicijos, negali pakakti norint besąlygiškai įrodyti, jog šis aktas nėra „aktas, kurį galima ginčyti“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

42

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl tarpinio akto, kuris sukelia savarankiškų teisinių pasekmių, galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu juo negali būti panaikintas su šiuo aktu susijęs neteisėtumas pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriam parengti tas aktas yra skirtas (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Taigi, kai tarpinio akto teisėtumo ginčijimas tokiame ieškinyje negali užtikrinti ieškovo veiksmingos teisminės gynybos nuo šio akto padarinių, dėl jo panaikinimo turi būti galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2001:528, 63 punktą; 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 56 punktą ir 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 48 punktą).

44

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 51 punkte ir kaip apeliaciniame skunde tvirtina apeliantai, ginčijamais raštais apeliantams mokama pensija nedelsiant sumažinta nuo 2019 m. balandžio mėn., nes šio sumažinimo taikymas nebuvo sustabdytas laukiant, kol baigsis Parlamento vykdyta procedūra.

45

Darytina išvada, kad ginčijami raštai sukėlė savarankiškų teisinių pasekmių apeliantų finansinei padėčiai.

46

Šios pasekmės negali būti prilygintos aktų, kuriais išreiškiama Europos Komisijos laikina pozicija, procesinėms pasekmėms arba tokių aktų pasekmėms, pripažintoms nepažeidžiančiomis atitinkamų asmenų interesų, dėl kurių Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos negali padaryti priimtino ieškinio dėl tokių aktų panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 17 ir 18 punktus).

47

Skundžiamos nutarties 56 punkte Bendrojo Teismo nurodyta aplinkybė, kad iš ginčijamų raštų matyti, jog Parlamentas būtų susigrąžinęs sumas, gautas už 2019 m. sausio–kovo mėn., tik tuo atveju, jei apeliantai nebūtų pateikę pastabų per 30 dienų nuo šių raštų gavimo, negali paneigti, kad minėti raštai sukelia teisinių pasekmių nedelsiant.

48

Be to, nors ginčijamuose raštuose buvo numatyta, kad Parlamentas turi priimti galutinę poziciją po to, kai gaus apeliantų pateiktas pastabas, akivaizdu, kad tokiai pozicijai priimti nebuvo nustatyta jokio termino.

49

Vadinasi, ginčijamų raštų savarankiškos teisinės pasekmės galėjo išlikti potencialiai ilgą laikotarpį, kurio pabaiga a priori neapibrėžta.

50

Be to, iš skundžiamos nutarties ir Parlamento pateiktos informacijos matyti, kad dėl vieno iš apeliantų galutinė šios institucijos pozicija buvo priimta tik praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai jis gavo su juo susijusį raštą.

51

Šiomis aplinkybėmis, kadangi ilgalaikis pensijos dydžio sumažinimas sukelia galbūt negrįžtamų pasekmių atitinkamo asmens padėčiai, apeliantai turėjo turėti galimybę pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone dėl ginčijamų raštų ir taip užkirsti kelią jų pensijos sumažinimui (pagal analogiją žr. 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑47/91, EU:C:1992:284, 28 punktą ir 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2001:528, 63 punktą).

52

Tuo remiantis matyti, kad ieškinio dėl galutinių sprendimų, kuriuos Parlamentas turėjo priimti gavęs apeliantų pastabas, panaikinimo pareiškimas negalėjo jiems užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos.

53

Suinteresuotųjų asmenų galimybė tuo atveju, kai Parlamentas neatsako į jų pateiktas pastabas, pareikšti ieškinį dėl neveikimo taip pat negali jiems užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos.

54

Žinoma, Parlamentas privalo atsakyti į tokias pastabas per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB, C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 28 punktą), o jei ši institucija nevykdo šios pareigos, atitinkami asmenys turi teisę pareikšti ieškinį dėl neveikimo.

55

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad galimybės pareikšti tokį ieškinį dėl neveikimo gali pakakti norint atmesti tikimybę, kad Komisijos neveikimas priėmus tarpinę priemonę užsitęs (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Guérin automobiles / Komisija, C‑282/95 P, EU:C:1997:159, 38 punktą).

56

Vis dėlto šie argumentai negali būti lemiami nagrinėjamu atveju, nes, viena vertus, Parlamentui pareikštas ieškinys dėl neveikimo negali paneigti savarankiškų teisinių ginčijamų raštų pasekmių ir, kita vertus, terminai, būtini tokiam ieškiniui, o vėliau, jei reikės, ir ieškiniui dėl panaikinimo išnagrinėti, būtų pernelyg ilgi, nes dėl šių raštų nedelsiant sumažėja fiziniams asmenims mokama pensija.

57

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 57 punkte konstatavo, kad dėl savo laikino pobūdžio ginčijami raštai nėra asmens nenaudai priimti aktai, todėl dėl jų negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

58

Vadinasi, reikia pritarti pirmajam pagrindui ir panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek ja atmestas apeliantų reikalavimas panaikinti ginčijamus raštus.

59

Tuo remiantis taip pat darytina išvada, kad skundžiama nutartis turi būti panaikinta tiek, kiek ja atmestas apeliantų reikalavimas panaikinti šio sprendimo 8 punkte nurodytuose laiškuose išdėstytus sprendimus, nes šio reikalavimo atmetimas grindžiamas tik apeliantų reikalavimo panaikinti ginčijamus raštus nepriimtinumu.

60

Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti antrojo ir trečiojo pagrindų tiek, kiek jie bet kuriuo atveju negali lemti platesnio skundžiamos nutarties panaikinimo.

61

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

62

Pirma, kadangi Parlamentas Bendrajame Teisme pateiktuose nepriimtinumu grindžiamuose prieštaravimuose tik tvirtino, kad apeliantų pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo yra nepriimtini, nes ginčijami raštai yra parengiamieji aktai, dėl šio sprendimo 41–57 punktuose nurodytų motyvų reikia atmesti šiuos nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.

63

Antra, kadangi Bendrojo Teismo vertinimai buvo susiję tik su ieškinių priimtinumu ir jis atmetė šiuos ieškinius kaip akivaizdžiai nepriimtinus nepradėjęs žodinės proceso dalies, Teisingumo Teismas neturi būtinos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl šių ieškinių.

64

Taigi bylas reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl apeliantų reikalavimų panaikinti ginčijamus raštus ir šio sprendimo 8 punkte nurodytuose laiškuose išdėstytus sprendimus.

65

Kadangi bylos grąžinamos Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: