–

Ministerul Lucrărilor Publice, Dezvoltării şi Administraţiei, buvusios Ministerul Dezvoltării Regionale şi Administraţiei Publice, atstovaujamos I. Ştefan,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz, L. Mantl ir I. Rogalski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 4 straipsnio 3 dalies, siejamos su SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1995 m. liepos 26 d. Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (OL C 316, 1995, p. 49; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 8 t., p. 57, toliau – PIF konvencija), 1 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25), su pakeitimais, padarytais 2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 539/2010 (OL L 158, 2010, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1083/2006), 57 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 98 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ministerul Lucrărilor Publice, Dezvoltării şi Administraţiei (Viešųjų darbų, plėtros ir administravimo ministerija, Rumunija), buvusios Ministerul Dezvoltării Regionale şi Administraţiei Publice (Regioninės plėtros ir viešojo administravimo ministerija, Rumunija) (toliau – ministerija), pateiktą skundą dėl nutarimo, kuriuo prokuratūra nutraukė baudžiamąją bylą, iškeltą NE dėl pažeidimų, padarytų neteisėtai pasisavinant Europos Sąjungos bendrojo biudžeto lėšas.

3

PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„1.   Šioje Konvencijoje Europos Bendrijų finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas – tai:

<…>“

4

Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 7 punkte nustatyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų reikšmės:

<…>

5

Šio reglamento 57 straipsnio „Veiksmų patvarumas“ 1 dalyje numatyta:

„1.   Valstybė narė arba vadovaujanti institucija užtikrina, kad veiksmui, susijusiam su investicija į infrastruktūrą ar investicija į gamybą, būtų toliau teikiama fondų parama tik tuo atveju, jei per penkerius metus nuo veiksmo užbaigimo veiksme nepadaroma esminių pakeitimų dėl infrastruktūros objekto nuosavybės pobūdžio pasikeitimo ar gamybinės veiklos nutraukimo, turinčių poveikio veiksmo pobūdžiui arba įgyvendinimo sąlygoms, arba bendrovei ar viešajai įstaigai suteikiančių pernelyg didelį pranašumą.

Veiksmams, kuriems galima skirti paramą iš ESF lėšų, skiriama parama turės būti grąžinta tik tuo atveju, jei jiems taikomas įsipareigojimas išlaikyti investiciją pagal galiojančias valstybės pagalbos taisykles, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnyje, ir jei juose padaryta esminių pakeitimų, susijusių su gamybinės veiklos nutraukimu per minėtose taisyklėse nurodytą laikotarpį.

Valstybės narės gali sumažinti pirmoje pastraipoje nurodytą terminą iki trejų metų, jei išlaikomos mažųjų ir vidutinių įmonių investicijos.“

6

Minėto reglamento 98 straipsnis „Valstybių narių atliekamas finansinis koregavimas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės visų pirma atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą.

2.   Valstybė narė atlieka reikiamą finansinį koregavimą, susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais. Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius.

Tokiu būdu suteiktas fondų lėšas valstybė narė gali dar kartą panaudoti atitinkamoje veiksmų programoje iki 2015 m. gruodžio 31 d. laikydamasi šio straipsnio 3 dalies nuostatų.

<…>

3.   Pagal šio straipsnio 2 dalį panaikintas įnašas negali būti dar kartą panaudotas veiksmui arba veiksmams, kurie buvo koreguojami, arba, jei įvykdytas sistemingo pažeidimo finansinis koregavimas – veiksmams, vykdomiems pagal visą prioritetinę kryptį, kurioje šis sistemingas pažeidimas buvo padarytas, ar jos dalį.

4.   Nustačius sistemingą pažeidimą, valstybė narė tiria visus veiksmus, kuriuos vykdant galėjo būti padaryti pažeidimai.“

7

2000 m. gegužės 8 d.legea Nr. 78/2000 pentru prevenirea, descoperirea și sancționarea faptelor de corupție (Įstatymas Nr. 78/2000 dėl korupcinių nusikaltimų prevencijos, nustatymo ir kovos su jais) su pakeitimais, padarytais legea Nr. 187/2012 pentru punerea în aplicare a Legii Nr. 286/2009 privind Codul penal (Įstatymas Nr. 187/2012 dėl Įstatymo Nr. 286/2009 dėl Baudžiamojo kodekso įgyvendinimo), 181 straipsnio 1 dalyje (toliau – Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalis) nustatyta:

„Nesąžiningas suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų naudojimas ar pateikimas, kurio padariniai yra Europos Sąjungos bendrojo biudžeto arba jos ar jos vardu valdomų biudžetų lėšų pasisavinimas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų ir tam tikrų teisių atėmimu.“

8

2011 m. birželio 29 d.Ordonanța de urgență Nr. 66/2011 privind prevenirea, constatarea şi sancţionarea neregulilor apărute în obţinerea şi utilizarea fondurilor europene şi/sau a fondurilor publice naţionale aferente acestora (Nepaprastasis vyriausybės nutarimas Nr. 66/2011 dėl pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos fondų ir (arba) su jais susijusių nacionalinių viešųjų fondų lėšų gavimu ir naudojimu, prevencijos, nustatymo ir atsakomybės už juos) 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„Šiame nepaprastajame nutarime [„sukčiavimu“ laikomas] pažeidimas, susijęs su Europos Sąjungos fondų ir (arba) su jais susijusių nacionalinių fondų lėšų gavimu ar naudojimu, už kurį baudžiama pagal Baudžiamąjį kodeksą ar kitus specialiuosius įstatymus.“

9

Šio nutarimo 26 straipsnyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai tarptautinio viešojo paramos teikėjo nustatytose taisyklėse numatyta kitaip, už Europos Sąjungos fondų lėšų valdymą atsakinga institucija pagal 20 ir 21 straipsnius parengia pažeidimų konstatavimo ir biudžetinių skolų nustatymo protokolus, jeigu:

10

Pagrindinė byla susijusi su projekto „Mănăstirea Cetățuia Negru Vodă – Legendă și tradiție“ („Vienuolynas Cetățuia Negru Vodă – Legenda ir tradicijos“) įgyvendinimo sąlygomis. Šis projektas buvo bendrai finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų pagal finansavimo sutartį; lėšų gavėjas buvo Unitatea Administrativ Teritorială C. (Teritorinis administracinis skyrius C., Rumunija), kuriam atstovavo meras NE.

11

Šioje sutartyje, be kita ko, numatyti paramos gavėjo įsipareigojimai savo lėšomis, jau įgyvendinus projektą, t. y. jo tvarumo laikotarpiu, spausdinti ir platinti reklaminę medžiagą, kaip antai turistams skirtus lankstinukus, atvirukus, brošiūras, nuotraukų albumus ir žemėlapius projekto viešinimui užtikrinti.

12

Paramos gavėjas pateikė investicijų tvarumo ir reklaminės medžiagos platinimo ataskaitas.

13

Ministerija nusprendė, kad šių ataskaitų turinys neatitinka per patikrinimą vietoje paramos gavėjo pateiktų įrodymų. Nors paramos gavėjas nurodė sukūręs ir išplatinęs reklaminę medžiagą pagal sutartį, jis negalėjo to pakankamai pagrįsti, o tai, ministerijos nuomone, kelia pagrįstų įtarimų dėl pateiktų dokumentų tikslumo. Taigi ministerija teigia turinti tvirtų įrodymų dėl suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų pateikimo.

14

Ministerijai pateikus prašymą, Parchetul de le pe lângă Înalta Curte de Casație și Justiție – Direcția Națională Anticorupție – Serviciul teritorial Pitești (prokuratūra prie Aukščiausiojo kasacinio teismo – Nacionalinė kovos su korupcija tarnyba – Pitești teritorinis skyrius, Rumunija) 2017 m. vasario 14 d. iškėlė baudžiamąją bylą dėl galimo pažeidimo, numatyto Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalyje, t. y. nesąžiningo suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų panaudojimo ar pateikimo, dėl kurio neteisėtai pasisavintos Europos Sąjungos bendrojo biudžeto lėšos.

15

2017 m. gegužės 12 d. nutarimu Direcția Națională Anticorupție – Serviciul teritorial Pitești (Nacionalinė kovos su korupcija tarnyba – Pitești teritorinis skyrius, Rumunija) pradėjo baudžiamąjį persekiojimą in rem dėl Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

16

2019 m. rugpjūčio 1 d. prokuroras priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė bylą, nurodęs, kad Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalyje nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Motyvuodamas šį nutarimą prokuroras visų pirma nurodė, kad, remiantis finansavimo sutarties nuostatomis, po projekto įgyvendinimo numatyta veikla, skirta turizmo skatinimo veiklos palaikymui ir tęstinumui užtikrinti (įskaitant reklaminės medžiagos spausdinimą ir platinimą), penkerius metus finansuojama paramos gavėjo, o ne Sąjungos biudžeto lėšomis.

17

Jis taip pat nurodė, kad ataskaitas, kurių turinio tikslumą ministerija ginčija, paramos gavėjas perdavė jau projektui pasibaigus, vykdant ex post patikrą. Prokuroro teigimu, nėra objektyvių Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo požymių, nes nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp įrodymų pateikimo ar naudojimo ir neteisėto Europos Sąjungos fondų lėšų pasisavinimo. Taigi prokuroras mano, kad Europos Sąjungos fondų lėšos buvo gautos projekto įgyvendinimo laikotarpiu, ir nebuvo reikalaujama pateikti dokumentų dėl projekto tvarumo laikotarpio, todėl negalima teigti, kad buvo padaryta žalos Sąjungos biudžetui.

18

2019 m. rugpjūčio 29 d. ministerija prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui prie Înalta Curte de Casație și Justiție – Direcția Națională Anticorupție (Aukštasis kasacinis ir teisingumo teismas – Nacionalinis antikorupcijos direktoratas, Rumunija) pateikė skundą dėl minėto nutarimo nutraukti bylą, nurodydama, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

19

Šiomis aplinkybėmis ministerija pareiškė apeliacinį skundą Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas, Rumunija) dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimo nutraukti bylą.

20

Grįsdama savo apeliacinį skundą ministerija teigia, kad dokumentų, kuriuose nurodyta neteisinga informacija, pateikimas projekto įgyvendinimo laikotarpiui pasibaigus gali būti laikomas pažeidimu pagal Įstatymo Nr. 78/2000 181 straipsnio 1 dalį. Ji nurodo, kad neteisėtas Sąjungos biudžeto lėšų pasisavinimas (dėl šių dokumentų pateikimo) vertintinas atsižvelgiant į finansavimo sutartyje numatytas sąlygas, todėl su tvarumo laikotarpiu susijusi veikla, net ir vykdoma faktiškai įgyvendinus projektą, patenka į sutarties taikymo sritį ir jos galiojimo laikotarpiu.

21

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas) paprašė, kad jo prašymui priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimamas šis sprendimas, būtų taikoma pagreitinta procedūra pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnį. Savo prašymą šis teismas iš esmės grindė teiginiu, kad kyla pavojus, jog pagrindinėje byloje sueis baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

23

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų išnagrinėta greitai.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tokia pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, taikytina ypatingos skubos atvejais (2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Šiuo atveju 2020 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė netenkinti prašymo taikyti pagreitintą procedūrą, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvo pateikta pakankamai duomenų apie išimtines aplinkybes, pateisinančias sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimą pagreitinta tvarka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jam pagrįsti nurodė tik faktinių aplinkybių atsiradimo datą ir apsiribojo nacionalinių taisyklių, taikytinų baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, citatomis, tačiau nenurodė, ar šios taisyklės taikomos pagrindinėje byloje.

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte vartojama sąvoka Sąjungos „finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“ turi būti aiškinama kaip apimanti suklastotų ar neteisingų pareiškimų, pateiktų įgyvendinus projektą (kuriam skirtas finansavimas), naudojimą, siekiant sudaryti įspūdį, kad projekto tvarumo laikotarpiu laikomasi nustatytų įsipareigojimų.

27

Remiantis PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto formuluote, išlaidų srityje Sąjungos „finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“ – bet koks tyčinis veikimas ar neveikimas, susijęs su suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų naudojimu ar pateikimu, kurio padariniai yra Sąjungos biudžeto lėšų pasisavinimas ar neteisėtas užlaikymas.

28

Taigi PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas Sąjungos „finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“ apima ne tik lėšų iš Sąjungos biudžeto pasisavinimą, bet ir neteisėtą jų užlaikymą. Todėl sukčiavimas, siekiant neteisėtai užlaikyti lėšas, gali pasireikšti pareigos pateikti ataskaitas nevykdymu jau gavus lėšas.

29

Taigi PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą sąvoką Sąjungos „finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“ reikia aiškinti taip, kad ji apima sąmoningą suklastotų ar neteisingų pareiškimų, pateiktų įgyvendinus projektą, kuriam skirtas finansavimas, naudojimą, siekiant sudaryti įspūdį, kad projekto tvarumo laikotarpiu laikomasi finansavimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų, ir taip neteisėtai užlaikyti Sąjungos biudžeto lėšas. Taigi ji apima visą laikotarpį, kuriuo pagal finansavimo sutartį paramos gavėjams nustatomi įsipareigojimai (įskaitant ir tvarumo laikotarpį).

30

Be to, lėšų, skirtų finansavimo sutartyje numatytam įsipareigojimui įvykdyti, šaltinis nėra svarbus, nes šio įsipareigojimo įvykdymas yra sąlyga Sąjungos biudžeto lėšoms skirti ir išlaikyti.

31

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte vartojama sąvoka Sąjungos „finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas“ turi būti aiškinama kaip apimanti suklastotų ar neteisingų pareiškimų, pateiktų įgyvendinus projektą (kuriam skirtas finansavimas), naudojimą, siekiant sudaryti įspūdį, kad projekto tvarumo laikotarpiu laikomasi nustatytų įsipareigojimų.

32

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinis teismas privalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos atitiktų iš SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punktu, kylančias pareigas.

33

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių Sąjungos teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui tų valstybių teritorijoje (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas, pagal kurį nacionaliniai teismai nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, pagrįstas pačia Sutarčių sistema, nes sudaro sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal jiems suteiktą jurisdikciją užtikrintų visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Taigi šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar nacionalinė teisė gali būti aiškinama kaip apimanti ne tik lėšų pasisavinimą, bet ir neteisėtą jų užlaikymą, kai tai gali būti laikoma Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, kaip apibrėžta PFI konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkte.

36

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia pažymėti, kad SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalyse valstybės narės įpareigojamos pasiekti konkretų rezultatą, susijusį su veiksmingų atgrasomųjų priemonių priėmimu ir jų pareiga prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imtis tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą; šiai pareigai jokios sąlygos netaikomos. Todėl, remiantis Sąjungos teisės viršenybės principu, ši nuostata, palyginti su valstybių narių nacionaline teise, vien dėl to, kad ji įsigaliojo, automatiškai lemia bet kokių joms prieštaraujančių esamų nacionalinės teisės nuostatų netaikymą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 51 ir 52 punktus).

37

Taigi, atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį už pareiškimus, kurie galėtų būti laikomi „sukčiavimu“ pagal Sąjungos teisę, galėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu jie buvo padaryti vykdant projektą, o ne tvarumo laikotarpiu, yra nepakankamas (nepriklausomai nuo panaudotų lėšų šaltinio), todėl prieštarauja Sąjungos teisės aktais nustatytiems įsipareigojimams, nes kyla pavojus, kad nebus pritaikytos veiksmingos ir atgrasančios sankcijos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo atvejais.

38

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikydamasis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinių nuostatų aiškinimo, taip pat turi užtikrinti, kad būtų paisoma suinteresuotųjų asmenų pagrindinių teisių ir jiems nebūtų skirtos sankcijos, kurių jie būtų išvengę, jeigu būtų buvusios taikomos nacionalinės teisės nuostatos, laikantis iš nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo kylančių pareigų (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 53 punktą).

39

Taigi, jei nacionaliniai teismai mano, kad Sąjungos teisę atitinkančių nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas yra nesuderinamas su nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principu, jie neprivalėtų šios pareigos vykdyti, net jeigu jos vykdymas leistų ištaisyti su Sąjungos teise nesuderinamą nacionalinę situaciją. Todėl nacionalinės teisės aktų leidėjas turi imtis būtinų priemonių (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C‑42/17, EU:C:2017:936, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinis teismas privalo nacionalinės teisės nuostatas aiškinti taip, kad jos atitiktų iš SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punktu, kylančius įsipareigojimus, su sąlyga, kad toks aiškinimas nelemia nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo pažeidimo.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: