–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos N. Vincent ir E. de Moustier,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir J. Očková,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Meloncelli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 187, 2009, p. 5), 58 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DM, bendrovės Groupe centrale automobiles (toliau – bendrovė GCA) vadovės, ir LR, solidariai atsakingo šios bendrovės laiduotojo, ginčą su Crédit agricole mutuel Alpių-Provanso regiono kasa (toliau – CRCAM) dėl pastarosios sutartinės atsakomybės pagal bendrosios teisės normas už rūpestingumo pareigos neįvykdymą.

3

Direktyvos 2007/64 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Vidaus rinkos sukūrimui būtina, kad [Europos Sąjungoje] būtų panaikintos visos vidaus sienos, kad būtų sudarytos sąlygos laisvam prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Todėl tinkamas bendrosios mokėjimo paslaugų rinkos funkcionavimas yra esminis dalykas. Tačiau šiuo metu darnumo trūkumas šioje srityje kliudo šios rinkos veikimui.“

4

Šios direktyvos 4 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„Todėl būtina [Sąjungos] lygiu sukurti šiuolaikišką ir nuoseklią mokėjimo paslaugų teisinę struktūrą, nepaisant to, ar tos paslaugos yra suderinamos su sistema, sukurta pagal finansinio sektoriaus bendros mokėjimų eurais erdvės iniciatyvą, kuri būtų neutrali ir užtikrintų lygiavertes sąlygas visoms mokėjimo sistemoms, kad būtų išsaugota pasirinkimo galimybė vartotojams, kuri, lyginant su esamomis nacionalinėmis sistemomis, būtų didelis žingsnis pirmyn vartotojo patiriamų išlaidų, saugumo ir veiksmingumo srityje.“

5

Šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Siekiant sumažinti riziką, susijusią su nesankcionuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, ir jų pasekmes, mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų kuo greičiau informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie visus ginčus, susijusius su tariamai nesankcionuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdė savo informavimo pareigas pagal šią direktyvą. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas laikosi šio pranešimo termino, jis turėtų turėti galimybę pateikti šiuos reikalavimus per nacionalinėje teisėje nustatytą senaties terminą. Ši direktyva neturėtų turėti įtakos kitiems mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų tarpusavio reikalavimams.“

6

Tos pačios direktyvos 47 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Mokėjimo paslaugas mokėtojui teikiantis subjektas turėtų prisiimti atsakomybę už tinkamą mokėjimo įvykdymą, įskaitant visų pirma atsakomybę už visą mokėjimo operacijos sumą ir įvykdymo laikotarpį, bei visą atsakomybę už tai, kad kitos šalys mokėjimų grandinėje iki gavėjo sąskaitos neįvykdė savo pareigų. Prisiimdamas šią atsakomybę, tuo atveju, kai visa suma neįskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų tinkamai įvykdyti mokėjimą arba nedelsdamas grąžinti mokėtojui atitinkamą operacijos sumą, nepažeidžiant kitų reikalavimų, kurie gali būti pateikti pagal nacionalinę teisę. Ši direktyva turėtų būti susijusi tik su mokėjimo paslaugų vartotojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutartinėmis pareigomis ir prievolėmis. <…>“

7

Direktyvos 2007/64 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyta:

„Šioje direktyvoje taip pat nustatomos taisyklės, reglamentuojančios mokėjimo paslaugų sąlygų skaidrumą ir informavimo apie šias paslaugas reikalavimus bei atitinkamas mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugų teikimu kaip reguliariu užsiėmimu arba verslo veikla.“

8

Šios direktyvos 2 straipsnis yra suformuluotas taip:

„1.   Ši direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms [Sąjungoje]. Tačiau, išskyrus 73 straipsnį, III ir IV antraštinės dalys taikomos, kai tiek mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo arba mokėjimo operaciją atliekančio vieno mokėjimo paslaugų teikėjo buvimo vieta yra [Sąjungoje].

2.   III ir IV antraštinės dalys taikomos eurais arba euro zonai nepriklausančios valstybės narės valiuta teikiamoms mokėjimo paslaugoms.

3.   Valstybės narės gali atsisakyti taikyti visas šios direktyvos nuostatas ar jų dalį [2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, 2006, p. 1)] 2 straipsnyje nurodytoms įmonėms, išskyrus nurodytas pirmoje ir antroje to straipsnio įtraukoje.“

9

Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

10

Minėtos direktyvos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai mokėjimo paslaugų vartotojas nėra vartotojas, šalys gali susitarti visai ar iš dalies netaikyti 52 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 3 dalies, 59, 61, 62, 63, 66 ir 75 straipsnių. Šalys taip pat gali susitarti dėl kitokio laikotarpio, nei nustatyta 58 straipsnyje.“

11

Direktyvos 2007/64 58 straipsnis suformuluotas taip:

„Mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei jis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai įskaitant 75 straipsnyje nurodytus reikalavimus, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos, išskyrus atvejus, kai taikytina, kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas nepateikė informacijos apie tą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti pagal III antraštinę dalį.“

12

Šios direktyvos 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės turi reikalauti, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, tai jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas.“

13

Minėtos direktyvos 60 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstatytų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

2.   Gali būti nustatyta tolesnė finansinė kompensacija laikantis mokėtojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai taikomos teisės nuostatų.“

14

Tos pačios direktyvos 75 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:

„Mokėtojui inicijavus mokėjimo nurodymą, jo mokėjimo paslaugų teikėjas, nepažeisdamas 58 straipsnio, 74 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 78 straipsnio nuostatų, atsako mokėtojui už tinkamą mokėjimo operacijos vykdymą, išskyrus jei jis gali įrodyti mokėtojui ir, atitinkamais atvejais gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo operacijos sumą gavo pagal 69 straipsnio 1 dalies nuostatas – tokiu atveju gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas gavėjui už tinkamą mokėjimo operacijos vykdymą.

Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui kyla atsakomybė pagal pirmą pastraipą, jis nepagrįstai nedelsdamas grąžina mokėtojui neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstato mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jei netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.“

15

Direktyvos 2007/64 86 straipsnio 1 dalyje išdėstyta:

„Nedarant poveikio 30 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio, 34 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio 6 dalies, 47 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 2 dalies, 52 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 3 dalies, 72 ir 88 straipsnių taikymui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.“

16

Direktyva 2007/64 buvo pakeista 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35, ir klaidų ištaisymas OL L 102, 2018, p. 97).

17

Direktyvos 2015/2366 71 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnio 1 dalis, 89 straipsnio 1 dalis ir 107 straipsnio 1 dalis iš esmės atitinka atitinkamai Direktyvos 2007/64 58 straipsnį, 60 straipsnio 1 dalį, 75 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą pastraipas ir 86 straipsnio 1 dalį.

18

Code monétaire et financier (Pinigų ir finansų kodeksas) redakcijos pagal 2009 m. liepos 15 d. Nutarimą Nr. 2009-866 dėl mokėjimo paslaugų teikimui taikomų sąlygų ir mokėjimo įstaigų steigimo (JORF, 2009 m. liepos 16 d., tekstas Nr. 13) (toliau – Pinigų ir finansų kodeksas) L. 133-18 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu vartotojas praneša apie nesankcionuotą mokėjimo operaciją L. 133-24 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas grąžina mokėtojui nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma buvo nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

Mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas sutartyje gali numatyti papildomą žalos atlyginimą.“

19

Pinigų ir finansų kodekso L. 133-24 straipsnyje nurodyta:

„Mokėjimo paslaugų vartotojas nedelsdamas praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui apie nesankcionuotą ar netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją ne vėliau kaip per trylika mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos dienos, priešingu atveju gresiant teisės praradimui, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas jam nepateikė informacijos apie tą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti pagal III knygos 1 antraštinės dalies IV skyrių.

Išskyrus atvejus, kai vartotojas yra fizinis asmuo, veikiantis ne verslo tikslais, šalys gali nuspręsti nukrypti nuo šio straipsnio nuostatų.“

20

Pagrindinėje byloje taikytinos Civilinio kodekso redakcijos (toliau – Civilinis kodeksas) 1147 straipsnyje išdėstyta:

„Prireikus skolininkas įpareigojamas atlyginti žalą, patirtą dėl prievolės neįvykdymo arba pavėluoto jos įvykdymo, visais atvejais, kai jis neįrodo, kad neįvykdė prievolės dėl priežasties, už kurią jis negali būti atsakingas, arba neįrodo, kad nebuvo nesąžiningas.“

21

Civilinio kodekso 2313 straipsnyje numatyta:

„Laiduotojas gali remtis prieš kreditorių visomis išimtimis, kurios taikomos pagrindiniam skolininkui ir yra susijusios su skola;

[t]ačiau jis negali remtis išimtimis, kurios išimtinai susijusios su pačiu skolininku.“

22

2008 m. gruodžio 22 d. CRCAM bendrovei GCA suteikė einamosios sąskaitos kreditą, kurio grąžinimą solidariai garantavo LR.

23

Atšaukusi šį kredito suteikimą, CRCAM kreipėsi į teismą, kad LR, kaip laiduotojas, atliktų apmokėjimą. Šis teigė, kad be bendrovės GCA leidimo atlikdama pervedimus tretiesiems asmenims CRCAM padarė neteisėtą veiksmą ir kad šių pervedimų sumą reikėjo išskaičiuoti iš jos reikalaujamų sumų.

24

Remdamasis Pinigų ir finansų kodekso L. 133-24 straipsniu Cour d’appel d’Aix-en-Provence (Provanso Ekso apeliacinis teismas, Prancūzija) nusprendė, kad LR prieštaravimai yra nepriimtini, nes jis nesilaikė šioje nuostatoje šiuo tikslu numatyto trylikos mėnesių termino, ir kad dėl šių prieštaravimų yra suėjęs senaties terminas.

25

Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktame kasaciniame skunde LR pažymi, kad pagal Pinigų ir finansų kodekso L. 133-24 straipsnį jis prarado teisę ginčyti minėtus pervedimus, nes nesilaikė šiuo atžvilgiu numatyto trylikos mėnesių termino.

26

Vis dėlto jis teigia, kad Pinigų ir finansų kodekso L. 133-18 straipsnyje numatytas nedelsiant atliekamas nesankcionuotų mokėjimo operacijų, apie kurias bankui pranešė mokėjimo paslaugų vartotojas, sumų grąžinimas nekliudo pripažinti banko atsakomybę pagal bendrąją teisę, kai bankas nevykdo rūpestingumo pareigos.

27

Jo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjami CRCAM atlikti mokėjimai negavus bendrovės GCA leidimo yra sutarties pažeidimas, kuris turi būti atlygintas pagal Civilinio kodekso 1147 straipsnį, nes jo nurodyta išimtis yra ne asmeninė šiai bendrovei, bet taip pat su juo tiesiogiai susijusi.

28

LR mano, kad Cour d’appel d’Aix-en-Provence, be kita ko, pažeidė Civilinio kodekso 1147 straipsnį nuspręsdamas, kad jo prieštaravimai dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų pervedimų sumų yra nepriimtini dėl senaties termino, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos sąskaitos veikimą reglamentuoja Pinigų ir finansų kodekso nuostatos.

29

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2007/64 58 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, jog pagal juos draudžiama, kad mokėjimo paslaugų vartotojui galėtų kilti šių paslaugų teikėjo atsakomybė remiantis kita atsakomybės sistema nei numatytoji šiose nuostatose, jeigu šis vartotojas neįvykdė minėtame 58 straipsnyje numatytos pareigos pranešti.

31

Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti jos aiškinimui svarbių aplinkybių (2021 m. kovo 24 d. Sprendimo MCP, C‑603/20 PPU, EU:C:2021:231, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Pirma, kalbant, viena vertus, apie Direktyvos 2007/64 60 straipsnio „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nesankcionuotas mokėjimo operacijas“ 1 dalies formuluotę, reikia konstatuoti, kad joje numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio šios direktyvos 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų šios operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atkurtų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

33

Kita vertus, šios direktyvos 58 straipsnyje, į kurį daroma nuoroda jos 60 straipsnio 1 dalyje, mokėjimo paslaugų vartotojui nustatyta bendra pareiga pranešti apie kiekvieną nesankcionuotą ar netinkamai atliktą operaciją. Taigi ištaisyti tokią operaciją galima tik tada, jeigu vartotojas apie ją praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui ne vėliau kaip per trylika mėnesių nuo atitinkamos sumos nurašymo datos.

34

Todėl iš Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje daromos nuorodos į jos 58 straipsnį ir šios direktyvos 31 konstatuojamosios dalies matyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybės sistema nesankcionuoto mokėjimo atveju priklauso nuo to, ar šių paslaugų vartotojas praneša apie kiekvieną nesankcionuotą operaciją minėtam paslaugų teikėjui.

35

Šiuo klausimu Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje esanti formuluotė „nedarant poveikio 58 straipsniui“ reiškia, kaip išvados 40 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kad negalima pažeisti šios direktyvos 58 straipsnio, todėl mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybe nesankcionuotos operacijos atveju negalima remtis pasibaigus šiame 58 straipsnyje numatytam terminui.

36

Remiantis tuo matyti, kad vartotojas, per trylika mėnesių nuo sumos nurašymo nepranešęs savo mokėjimo paslaugų teikėjui apie nesankcionuotą operaciją, negali kelti šio paslaugų teikėjo atsakomybės klausimo, taip pat ir remdamasis bendrąja teise, taigi negali gauti žalos atlyginimo už šią nesankcionuotą operaciją.

37

Antra, Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalies aiškinimas remiantis jos priėmimo aplinkybėmis patvirtina pažodinį šios nuostatos aiškinimą.

38

Iš tiesų, visų pirma, šios direktyvos 58 ir 60 straipsniai yra IV antraštinės dalies „Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu“, kuri apima penkis skyrius, II skyriuje „Mokėjimo operacijų sankcionavimas“, o pranešimo per maksimalų trylikos mėnesių terminą procedūra taikoma tiek dėl nesankcionuotų operacijų, nurodytų minėtos direktyvos 60 straipsnyje, tiek dėl neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų operacijų, nurodytų tos pačios direktyvos 75 straipsnyje.

39

Pagal bendrą šios atsakomybės sistemos struktūrą mokėjimo paslaugų vartotojo pareiga pranešti apie kiekvieną nesankcionuotą operaciją yra sąlyga tam, kad ši sistema galėtų būti taikoma vartotojui, kitaip vadinamam „mokėtoju“, pagal tam tikras Direktyvos 2007/64 nuostatas.

40

Be to, šios direktyvos 59 straipsniu atsakomybės už nesankcionuotas operacijas sistemoje nustatytas mokėjimo paslaugų vartotojui palankus įrodinėjimo naštos mechanizmas. Iš esmės įrodinėjimo pareiga tenka mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas. Praktikoje dėl šiame 59 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo tvarkos, kai šios direktyvos 58 straipsnyje numatytas pranešimas atliekamas per jame numatytą terminą, mokėjimo paslaugų teikėjui atsiranda pareiga nedelsiant grąžinti sumą pagal tos pačios direktyvos 60 straipsnio 1 dalį.

41

Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2007/64 86 straipsnyje „Visiškas suderinimas“ nustatyta, jog, „[n]edarant poveikio [kelių jame nurodytų minėtos direktyvos nuostatų taikymui], kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje“. Nė vienas iš tos pačios direktyvos 58, 59 ir 60 straipsnių nėra tarp nuostatų, kurių įgyvendinimo srityje 86 straipsniu valstybėms narėms suteikiama veiksmų laisvė.

42

Darytina išvada, kad Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje ir šios direktyvos 58 ir 59 straipsniuose numatyta mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės sistema buvo visiškai suderinta, todėl valstybės narės negali taikyti lygiagrečios atsakomybės sistemos dėl to paties įvykio.

43

Trečia, teleologinis Direktyvos 2007/64 58 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies aiškinimas patvirtina pažodinį ir kontekstinį šių nuostatų aiškinimą.

44

Kaip išvados 58 punkte pažymėjo generalinis advokatas, būtent iš šios direktyvos 1 ir 4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti bendrą mokėjimo paslaugų rinką, 27 esamas nacionalines sistemas, kurių koegzistavimas kėlė painiavą ir lėmė teisinio saugumo stoką, pakeisdamas suderinta teisine sistema, kurioje apibrėžtos mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teisės ir pareigos.

45

Vis dėlto Direktyvoje 2007/64 nustatytos suderintos atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistemos negali nukonkuruoti kita nacionalinėje teisėje numatyta atsakomybės sistema, pagrįsta tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pačiu pagrindu, nebent ji nekenktų šiai suderintai sistemai ir šios direktyvos tikslams ir veiksmingumui.

46

Iš to matyti, kad konkuruojanti atsakomybės sistema, kuri leistų mokėjimo paslaugų vartotojui, praėjus trylikos mėnesių terminui ir nepranešus apie atitinkamą nesankcionuotą operaciją, kelti tokių paslaugų teikėjo atsakomybę dėl šios operacijos, būtų nesuderinama su Direktyva 2007/64.

47

Ketvirta, Direktyvos 2007/64 genezė patvirtina šios direktyvos 60 straipsnio 1 dalies pažodinį, kontekstinį ir teleologinį aiškinimą.

48

Kaip išvados 44–46 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, vykstant teisėkūros procesui, per kurį buvo priimta Direktyva 2007/64, greitai paaiškėjo, kad, siekiant užtikrinti šių paslaugų vartotojo ir jų teikėjo teisinį saugumą, buvo būtina nustatyti vienodą mokėjimo paslaugų vartotojo pranešimo terminą nesankcionuotų arba neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų operacijų atveju.

49

Šiuo klausimu tiek Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė savo pasiūlymuose, pateiktuose 2006 m. birželio 15 d. (8623/06 ADD), tiek Europos Parlamentas, be kita ko, savo 2006 m. rugsėjo 20 d. pranešime, susijusiame su pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/1/EB, 2000/12/EB ir 2002/65/EB [COM(2005) 603 – C6-0411/2005 – 2005/0245(COD)], tiek Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2006 m. gruodžio 23 d. nuomonėje tema „Įgyvendinant Bendrijos Lisabonos programą: pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią direktyvas 97/7/EB, 2000/12/EB ir 2002/65/EB“ [COM(2005) 603 final] pabrėžė būtinybę užtikrinti tokį teisinį saugumą ir šiuo tikslu numatyti, kad pasibaigus mokėjimo paslaugų vartotojo pranešimo terminui mokėjimo operacija turi būti laikoma galutine.

50

Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė į atskirą nuostatą, šiuo atveju Direktyvos 2007/64 58 straipsnį, kuriame nustatytas maksimalus trylikos mėnesių terminas, įtraukti pareigą pranešti apie nesankcionuotas arba netinkamai įvykdytas operacijas ir nuostatoje dėl mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybės, t. y. šios direktyvos 60 straipsnyje, aiškiai nurodyti minėtą prievolę.

51

Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas kuo aiškiau nustatė ryšį tarp mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybės ir to, ar šių paslaugų vartotojas laikosi maksimalaus trylikos mėnesių termino pranešti apie kiekvieną nesankcionuotą operaciją, kad dėl to būtų galima kelti šio teikėjo atsakomybę. Taip jis taip pat padarė vienareikšmį sprendimą neleisti šiam vartotojui pareikšti ieškinio dėl minėto paslaugų teikėjo atsakomybės nesankcionuotos operacijos atveju pasibaigus šiam terminui.

52

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2007/64 58 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama mokėjimo paslaugų vartotojui remtis šių paslaugų teikėjo atsakomybe pagal kitą atsakomybės sistemą nei numatytoji šiose nuostatose, kai šis vartotojas neįvykdė minėtame 58 straipsnyje numatytos pareigos pranešti.

53

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, Direktyvos 2007/64 58 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama mokėjimo paslaugų vartotojo laiduotojui remtis mokėjimo paslaugų teikėjo, kuriam skirta garantija, civiline atsakomybe dėl jo pareigų, susijusių su nesankcionuota operacija, neįvykdymo, siekiant užginčyti garantija užtikrintos skolos sumą, remiantis nacionaline bendrosios teisės sutartinės atsakomybės sistema.

54

Pirma, reikia pažymėti, jog Direktyvos 2007/64 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad joje nustatomos atitinkamos mokėjimo paslaugų vartotojų ir tokių paslaugų teikėjų teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu kaip reguliariu užsiėmimu arba verslo veikla, remiantis šios direktyvos 47 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią ši direktyva susijusi tik su „mokėjimo paslaugų vartotojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutartinėmis pareigomis ir prievolėmis“.

55

Antra, pagal minėtos direktyvos 2 straipsnį ši direktyva taikoma Sąjungoje teikiamoms mokėjimo paslaugoms, patikslinant, kad tos pačios direktyvos IV antraštinė dalis, kurioje yra 58–60 straipsniai, taikoma tik tada, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas arba vienintelis mokėjimo paslaugų teikėjas, atliekantis mokėjimo operaciją, yra Sąjungoje.

56

Taigi iš pastarųjų nuostatų matyti, kad Direktyva 2007/64 susijusi su mokėjimo paslaugų vartotojo ir šių paslaugų teikėjo santykiais, tačiau jokioje šios direktyvos nuostatoje neminimas mokėjimo paslaugų vartotojo laiduotojas.

57

Šiuo klausimu minėtos direktyvos 4 straipsnio 10 punkte mokėjimo paslaugų vartotojas apibrėžtas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas. Šio straipsnio 7 ir 8 punktuose „mokėtojas“ ir „gavėjas“ apibrėžiami kaip atitinkamai, pirma, fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą, ir, antra, fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas gavėjas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas.

58

Garantijos sutartis yra atskira sutartis nuo tos, kuri sieja kreditorių ir skolininką, pagal kurią laiduotojas, kuris yra su šiais sutartiniais santykiais nesusijęs asmuo, turi užtikrinti kreditoriui, šiuo atveju mokėjimo paslaugų teikėjui, kad skolininkas, šiuo atveju mokėjimo paslaugų vartotojas, galės jam įvykdyti užtikrintą prievolę, kurią sudaro skolininko skola kreditoriui.

59

Todėl laiduotojas nepatenka į sąvoką „mokėjimo paslaugų vartotojas“, nes jo vaidmuo nėra panašus į „mokėtojo“ ar „gavėjo“ vaidmenį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 7 ir 8 punktus.

60

Taigi šia direktyva teisės ir pareigos nustatomos tik mokėjimo paslaugų teikėjams ir tokių paslaugų vartotojams, bet ne tokių vartotojų laiduotojams.

61

Kiek tai susiję su Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje numatyta mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybės sistema, šioje nuostatoje minimas tik mokėtojas, kaip nesankcionuotos operacijos sumos grąžinimo gavėjas.

62

Savo ruožtu pagal šios direktyvos 58 straipsnį numatyta pareiga pranešti tenka tik mokėjimo paslaugų vartotojui, jeigu pagal šios direktyvos III antraštinę dalį mokėjimo paslaugų teikėjas pateikė arba sudarė galimybę šiam vartotojui susipažinti su informacija apie nesankcionuotą ar neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją.

63

Taigi, kaip išvados 86 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybės sistema grindžiama pusiausvyra tarp mokėjimo paslaugų teikėjui tenkančios pareigos pateikti informaciją ir mokėjimo paslaugų vartotojui tenkančios pareigos pranešti apie kiekvieną nesankcionuotą operaciją per trylikos mėnesių terminą, leidžiančia pagrįsti griežtą šio paslaugų teikėjo atsakomybę, nereikalaujant, kad šis vartotojas įrodytų kaltę ar aplaidumą.

64

Todėl tam, kad atsirastų mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė dėl tokių paslaugų vartotojo nesankcionuotų operacijų, vartotojo laiduotojui negali būti taikoma Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybės sistema, o turi būti pasinaudota nacionalinėje teisėje jam numatytomis galimybėmis. Vadinasi, negalima reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų šios direktyvos 58 straipsnyje nustatytą pareigą pranešti apie tokias operacijas.

65

Negalima pritarti Prancūzijos ir Čekijos vyriausybių pozicijai, kad kiltų rizika, jog bus apeitos Direktyvos 2007/64 nuostatos, jeigu mokėjimo paslaugų vartotojo laiduotojui nebūtų privaloma pranešti apie nesankcionuotas operacijas.

66

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 58–60 punktų, mokėjimo paslaugų teikėjo ir laiduotojo sudaryta garantijos sutartis nereglamentuojama nei Direktyvos 2007/64 nuostatomis, nei jokiu kitu Sąjungos teisės aktu. Taigi tokiai sutarčiai taikomos taikytinoje nacionalinėje teisėje nustatytos teisės ir pareigos.

67

Kaip išvados 94 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jeigu taikytinoje nacionalinėje teisėje tai numatyta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali būti atsakingas dėl savo nerūpestingumo vykdant mokėjimo operaciją pasekmių, be kita ko, jeigu jis nepatikrino, ar mokėjimo paslaugų vartotojas patvirtino šios operacijos autentiškumą, kai dėl tokio aplaidumo padaryta žala trečiajam asmeniui, kaip antai laiduotojui.

68

Šiuo klausimu laiduotojo galimybė remtis nacionalinės teisės nuostatomis siekiant sumažinti įsipareigojimus kreditoriui, kuriam skirta garantija, pastarojo aplaidumo vykdant mokėjimo operaciją atveju neturi jokios įtakos kreditoriaus ir skolininko, atitinkamai mokėjimo paslaugų teikėjo ir tokių paslaugų vartotojo, sutartiniams santykiams, kurie reglamentuojami Direktyvos 2007/64 nuostatomis.

69

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2007/64 58 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama mokėjimo paslaugų vartotojo laiduotojui remtis mokėjimo paslaugų teikėjo, kuriam skirta garantija, civiline atsakomybe dėl jo pareigų, susijusių su nesankcionuota operacija, neįvykdymo, siekiant užginčyti garantija užtikrintos skolos sumą, remiantis nacionaline bendrosios teisės sutartinės atsakomybės sistema.

70

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: