–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Brauhoff ir G. Gattinara,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (OL L 200, 2000, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226) 6 straipsnio 3 dalies b punkto ir 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 2 straipsnio 1 punkto ir 12 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Skarb Państwa – Starosta Nyski (Valstybės iždas – Nysos apskritis, Lenkija; toliau – valstybės iždas) ir New Media Development & Hotel Services Sp. z o.o. (toliau – New Media) ginčą dėl delspinigių už pavėluotą metinio mokesčio, mokėtino valstybės iždui už šiai įmonei perleistą žemės sklypo ilgalaikį uzufruktą, mokėjimą.

3

Direktyvos 2011/7 3, 8, 9, 14 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.

2.   Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.

<…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnis „Terminų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2011/7 3 straipsnio, skirto įmonių komerciniams sandoriams, 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad sudarant tokius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi joje išdėstyti reikalavimai.

7

Šios direktyvos 4 straipsnio „Įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vykdant komercinius sandorius, kai skolininkas yra viešosios valdžios institucija, kreditorius, pasibaigus 3, 4 arba 6 dalyse nustatytam laikotarpiui, turėtų teisę, nereikalaujant priminimo, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą, jei įvykdomi šie reikalavimai:

<…>“

8

Pagal tos direktyvos 13 straipsnio pirmą pastraipą šia direktyva nuo 2013 m. kovo 16 d. panaikinama Direktyva 2000/35.

9

Direktyvos 2004/17 2 straipsnio 1 dalies a punkte „perkančiosios institucijos“ buvo apibrėžtos kaip „valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, vienos ar kelių tokių institucijų ar vienos ar kelių tokių viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų asociacijos“.

10

Ši apibrėžtis iš esmės atitinka 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17 (OL L 94, 2014, p. 243), įsigaliojusios 2016 m. balandžio 18 d., 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžtį.

11

Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalyje sąvoka „perkančiosios organizacijos“ buvo apibrėžta taip pat, kaip ir Direktyvos 2004/17 2 straipsnio 1 dalies a punkte.

12

Direktyva 2004/18 nuo 2016 m. balandžio 18 d. buvo panaikinta ir pakeista 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (OL L 94, 2014, p. 65). Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 10 straipsnio a punktas atitinka atitinkamai Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalį ir 16 straipsnio a punktą.

13

Direktyva 2011/7 į Lenkijos teisę buvo perkelta 2013 m. kovo 8 d.ustawa o przeciwdziałaniu nadmiernym opóźnieniom w transakcjach handlowych (Įstatymas dėl kovos su pernelyg ilgai užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius, konsoliduota redakcija) (Dz. U., 118 pozicija, 2019, toliau – 2013 m. kovo 8 d. įstatymas), jis įsigaliojo 2013 m. balandžio 28 d.

14

2013 m. kovo 8 d. įstatymo 2 straipsnyje numatyta:

„[Šio] įstatymo nuostatos taikomos komerciniams sandoriams, kurių šalys yra išimtinai:

<…>

15

2013 m. kovo 8 d. įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintos šios terminų apibrėžtys:

„Šiame įstatyme:

16

2013 m. kovo 8 d. įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Išskyrus sandorius, kai skolininkas yra valstybės institucija, komercinius sandorius sudarę kreditoriai turi teisę be atskiro raginimo sumokėti ir, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria dėl didesnės delspinigių normos, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą už laikotarpį nuo mokėjimo termino pabaigos iki mokėjimo atlikimo dienos, jei įvykdomi visi šie reikalavimai:

17

1997 m. rugpjūčio 21 d.ustawa o gospodarce nieruchomościami (Įstatymas dėl nekilnojamojo turto valdymo) (Dz. U., 2204 pozicija, 2018) 71 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Perduodant žemės sklypą pagal ilgalaikio uzufrukto teisę mokamas pradinis ir metinis mokesčiai.

<…>

4.   Metinis mokestis mokamas iš anksto, tačiau ne vėliau kaip kiekvienų metų kovo 31 d., per visą ilgalaikio uzufrukto laikotarpį. <…>“

18

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.Kodeks cywilny (Civilinis kodeksas) (Dz. U., Nr. 16, 93 pozicija, 1964; toliau – Civilinis kodeksas) 232 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„Valstybės sklypai, kurie yra valstybės nuosavybė ir neperžengia miestų administracinių ribų, valstybės sklypai, esantys už šių ribų, tačiau įtraukti į miesto teritorijos plėtros planą ir skirti jo ekonominiams tikslams pasiekti, ir sklypai, kurie priklauso vietos valdžios institucijoms ar jų asociacijoms, gali būti perduoti fiziniams ir juridiniams asmenims ilgalaikio uzufrukto teise.

Atskirose nuostatose numatytais atvejais ilgalaikis uzufruktas taip pat gali būti nustatytas kitiems valstybei, regioninės ar vietos valdžios institucijoms ar jų asociacijoms priklausantiems žemės sklypams.“

19

Pagal šio kodekso 238 straipsnį „[i]lgalaikis uzufruktorius savo teisės galiojimo laikotarpiu moka metinį mokestį“.

20

Pagal minėto kodekso 481 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkas vėluoja įvykdyti mokėjimo pareigą, kreditorius gali reikalauti sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą net ir tuo atveju, kai nepatyrė žalos ir jei įvykdyti pareigą buvo vėluojama dėl aplinkybių, už kurias skolininkas neatsako.

21

Pagal 2014 m. gegužės 15 d. sudarytą sutartį New Media iš asmens, kuriam valstybės iždas iš pradžių perleido žemės sklypo uzufruktą, įgijo ilgalaikį šio sklypo uzufruktą. Pagal Nekilnojamojo turto valdymo įstatymo 71 straipsnį New Media, kaip ilgalaikis uzufruktorius, į valstybės iždą privalo pervesti metinį mokestį.

22

Kadangi valstybės iždas iki 2018 m. kovo 31 d. šio mokesčio negavo, jis pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy w Nysie (Nysos apylinkės teismas, Lenkija), prašydamas iš New Media priteisti pagrindinę sumą – 3365,55 Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 755 EUR) ir teisės aktuose nustatytus delspinigius pagal 2013 m. kovo 8 d. įstatymo nuostatas.

23

2019 m. gegužės 24 d. sprendimu tas teismas įpareigojo New Media sumokėti pagrindinę sumą ir delspinigius, skaičiuojamus nuo 2018 m. balandžio 1 d., remiantis Civilinio kodekso 481 straipsniu, o ne 2013 m. kovo 8 d. įstatymo nuostatomis, nes pareiga mokėti metinį mokestį kyla ne iš „komercinio sandorio“, kaip jis suprantamas pagal šį įstatymą, o iš Nekilnojamojo turto valdymo įstatymo 71 straipsnio ir Civilinio kodekso 238 straipsnio. Tas teismas taip pat konstatavo, kad valstybės iždas nėra 2014 m. gegužės 15 d. sutarties, pagal kurią New Media įgijo atitinkamo žemės sklypo ilgalaikio uzufrukto teisę, šalis.

24

Valstybės iždas šį sprendimą apskundė Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas, Lenkija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis ginčija sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl delspinigių pagal 2013 m. kovo 8 d. įstatymą, ir teigia, kad šis įstatymas taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui. Nors ilgalaikis uzufruktas nustatytas Nekilnojamojo turto valdymo įstatyme, iš jo automatiškai kyla sutartiniai valstybės iždo, kaip turto savininko, ir uzufruktoriaus santykiai.

25

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kyla klausimas, ar, vėluojant sumokėti mokestį už ilgalaikį uzufruktą, valstybės iždas turi teisę reikalauti delspinigių pagal 2013 m. kovo 8 d. įstatymą, kuriuo į Lenkijos teisę perkelta Direktyva 2011/7, ar pagal Civilinio kodekso nuostatas.

26

Tas teismas pirmiausia abejoja, ar žemės sklypo perdavimas pagal ilgalaikio uzufrukto teisę atitinka sąvokas „prekių tiekimas“ arba „paslaugų teikimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, ir ar sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, gali apimti metinį mokestį, mokamą kaip atlyginimas už šį uzufruktą.

27

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šis metinis mokestis reiškia „įmonės“ ir „viešosios valdžios institucijos“ tarpusavio sandorį, taigi yra „komercinis sandoris“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą. Kadangi New Media įgijo ilgalaikį uzufruktą ne iš valstybės iždo, o iš trečiojo asmens, kuriam valstybės iždas pirma šį uzufruktą perleido, tas teismas visų pirma klausia, ar sąvoka „komercinis sandoris“ apima tik šį pirminį perleidimą, kurio šalis buvo valstybės iždas, ar laikytina, kad New Media perėmė savo kontrahento teises ir pareigas, todėl jai taikomos pirminio perleidimo tarp šio kontrahento ir valstybės iždo pasekmės.

28

Galiausiai, jeigu sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, taikoma nagrinėjamai situacijai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šis komercinis sandoris patenka į šios direktyvos, perkeltos į Lenkijos teisę 2013 m. kovo 8 d. įstatymu, taikymo sritį laiko atžvilgiu. Tas teismas pažymi, kad Lenkijos teisės aktų leidėjas pasinaudojo Direktyva 2011/7 jam suteikta galimybe ir į 2013 m. kovo 8 d. įstatymo taikymo sritį neįtraukė iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytų sutarčių. Pagrindinėje byloje, kadangi ilgalaikis uzufruktas iš pradžių buvo perleistas 1990 m. gruodžio 5 d., Direktyva 2011/7 taikoma tik 2014 m. gegužės 15 d. atliktam šio uzufrukto perdavimui New Media.

29

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, nes jis susijęs su pirmuoju reikalavimu pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą tam, kad sandorį būtų galima pripažinti „komerciniu sandoriu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ši sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima viešosios valdžios institucijos atliekamo mokesčio, mokėtino kaip atlyginimas už ilgalaikį žemės sklypo uzufruktą, rinkimą iš įmonės, kurios kreditorė yra ši viešosios valdžios institucija.

31

Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2011/7 1 straipsnio 2 dalį ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už „komercinius sandorius“, ir kad ši sąvoka Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte apibrėžta kaip „įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos“. Pastaroji nuostata turi būti siejama su šios direktyvos 8 ir 9 konstatuojamosiomis dalimis, iš kurių, be kita ko, matyti, kad iš esmės ši direktyva skirta taikyti visiems mokėjimams, kurie yra atlygis pagal komercinius sandorius, įskaitant tuos, kurie vykdomi tarp privačių įmonių, išskyrus sandorius, sudarytus su vartotojais, ir kitų rūšių mokėjimus (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte nustatyti du reikalavimai, kad sandoris būtų laikomas „komerciniu sandoriu“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šią nuostatą, taigi patektų į šios direktyvos taikymo sritį, kaip apibrėžta jos 1 straipsnio 2 dalyje. Pirma, toks sandoris turi būti vykdomas tarp įmonių arba tarp įmonių ir viešosios valdžios institucijų. Antra, pagal jį turi būti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos už atlygį (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 24 punktas).

33

Dėl pirmojo iš šių reikalavimų, su kuriuo susijęs šis prejudicinis klausimas, Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 2 punkte sąvoka „viešosios valdžios institucija“ apibūdinta kaip „perkančioji organizacija, kaip apibrėžta [Direktyvos 2004/17] 2 straipsnio 1 dalies a punkte ir [Direktyvos 2004/18] 1 straipsnio 9 dalyje, neatsižvelgiant į sutarties dalyką ar vertę“. Kaip matyti iš Direktyvos 2011/7 14 konstatuojamosios dalies, ši apibrėžtis buvo priimta siekiant Sąjungos teisės aktų nuoseklumo.

34

Remiantis šiomis direktyvų 2004/17 ir 2004/18 nuostatomis, perkančiosios organizacijos – tai „valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, [ir] tų institucijų ir (arba) įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, asociacijos“.

35

Sąvoka „valstybė“ apima visas institucijas, vykdančias įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią, ir, kaip ir sąvoka „perkančioji organizacija“, turi būti aiškinama plačiai ir naudojant funkcinį aiškinimo metodą (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑323/96, EU:C:1998:411, 27 ir 28 punktus ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo LitSpecMet, C‑567/15, EU:C:2017:736, 31 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

36

Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte vartojama sąvoka „įmonė“ apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 3 punkte kaip „organizacija, išskyrus viešosios valdžios instituciją, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jeigu tą veiklą vykdo vienas asmuo“. Pagal šią apibrėžtį subjektas, kurį apima „viešosios valdžios institucijos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą, vien dėl to negali būti laikomas „įmone“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 3 punktą.

37

Vis dėlto vien iš Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkto formuluotės negalima nustatyti, ar sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima sandorį, kuriame viešosios valdžios institucija dalyvauja kaip įmonės kreditorė, taigi, ar jis patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis pagal suformuotą jurisprudenciją reikia atsižvelgti į šios nuostatos kontekstą ir teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Techbau, C‑299/19, EU:C:2020:937, 38 punktą ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 27 punktą).

38

Dėl Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkto konteksto pažymėtina, kad šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „[v]alstybės narės užtikrina, kad vykdant komercinius sandorius, kai skolininkas yra viešosios valdžios institucija, kreditorius, pasibaigus 3, 4 arba 6 dalyse nustatytam laikotarpiui, turėtų teisę, nereikalaujant priminimo, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą, jei įvykdomi [a ir b punktuose išdėstyti] reikalavimai“. Vadinasi, šis 4 straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai viešosios valdžios institucija yra įmonės skolininkė.

39

Taip pat svarbu pabrėžti, kad Direktyvos 2011/7 3 straipsnyje kalbama tik apie įmonių tarpusavio sandorius. Kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkto, šioje direktyvoje apibrėžta įmonės sąvoka aiškiai rodo, kad viešosios valdžios institucija, kaip ji suprantama pagal jos 2 straipsnio 2 punktą, negali patekti į šią sąvoką kaip įmonės kreditorė.

40

Taigi kartu aiškinant Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 2 ir 3 punktų, 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas matyti, kad, kai viešosios valdžios institucija yra įmonės kreditorė, kaip nagrinėjamu atveju, sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, neapima tokios situacijos.

41

Dėl Direktyva 2011/7 siekiamų tikslų pažymėtina, kad šios direktyvos, kaip valstybių narių teisės aktų derinimo priemonės, tikslas pagal jos 1 straipsnio 1 dalį yra „kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma MVĮ, konkurencingumą“. Šiuo atžvilgiu direktyvos preambulės 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pavėluotas mokėjimas turi neigiamą poveikį tų įmonių likvidumui, konkurencingumui ir pelningumui.

42

Kita vertus, kaip matyti iš Direktyvos 2011/7 23 konstatuojamosios dalies, paprastai viešosios valdžios institucijų pajamų srautai saugesni, lengviau prognozuojami ir tolydesni nei įmonių, ir viešosios valdžios institucijos gali gauti finansavimą palankesnėmis sąlygomis nei įmonės. Be to, viešosios valdžios institucijos mažiau nei įmonės priklauso nuo stabilių komercinių ryšių, būtinų jų tikslams pasiekti. Įmonės savo ruožtu gali patirti nepagrįstų išlaidų dėl ilgų viešosios valdžios institucijų mokėjimo už prekes ir paslaugas laikotarpių.

43

Atsižvelgdamas į šiuos viešosios valdžios institucijų ir įmonių (visų pirma MVĮ) skirtumus ir į tai, kad, kaip pažymėta Direktyvos 2011/7 9 konstatuojamojoje dalyje, viešosios valdžios institucijos tvarko didelę dalį įmonėms skirtų mokėjimų, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad Direktyvos 2011/7 4 straipsnyje tikslinga nustatyti nuostatas, taikytinas išimtinai įmonėms, kurių skolininkės yra viešosios valdžios institucijos (prekių tiekimo ar paslaugų teikimo pagrindu), ir netaikytinas viešosios valdžios institucijoms kaip įmonių kreditorėms.

44

Taigi iš Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkto, siejamo su jo kontekstu ir šia direktyva siekiamais tikslais, matyti, kad, kai įmonė yra skolinga tam tikrą pinigų sumą viešosios valdžios institucijai, kaip ji suprantama pagal šio straipsnio 2 punktą, šių dviejų subjektų tarpusavio santykiai nelaikomi „komerciniu sandoriu“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šią nuostatą, todėl jie nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

45

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl to, kad tiek New Media, kuri yra „įmonė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 3 punktą, tiek asmuo, kuris jai perleido žemės sklypo ilgalaikį uzufruktą, valstybės iždui laiku nesumokėjo metinio mokesčio už šį uzufruktą.

46

Vis dėlto, kadangi New Media yra skolinga pinigų sumas valstybės iždui, laikomam „viešosios valdžios institucija“, kaip suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 2 punktą, ir šios sumos yra atlyginimas už minėtą uzufruktą, pirmasis reikalavimas, kad sandorį būtų galima pripažinti „komerciniu sandoriu“, kaip suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą ir kaip tai išaiškinta šio sprendimo 44 punkte, nėra įvykdytas. Tokiomis aplinkybėmis valstybės iždas neturi teisės į teisės aktuose numatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį.

47

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, turi būti aiškinama kaip neapimanti viešosios valdžios institucijos atliekamo mokesčio, mokėtino kaip atlyginimas už ilgalaikį žemės sklypo uzufruktą, rinkimo iš įmonės, kurios kreditorė yra ši viešosios valdžios institucija.

48

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, nereikia atsakyti į pirmąjį ir trečiąjį klausimus.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

Sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 2 straipsnio 1 punktą, turi būti aiškinama taip, kad ji neapima viešosios valdžios institucijos atliekamo mokesčio, mokėtino kaip atlyginimas už ilgalaikį žemės sklypo uzufruktą, rinkimo iš įmonės, kurios kreditorė yra ši viešosios valdžios institucija.