–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir D. Schaffrin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto ir 16 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ir Sirijos pilietės XC ginčą dėl to, kad Vokietijos Federacinė Respublika atmetė jos prašymą šeimos susijungimo tikslais išduoti nacionalinę vizą.

3

Direktyvos 2003/86 2, 4, 6, 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2003/86 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio f punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

6

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:

<…>

<…>

Šiame straipsnyje nurodyti nepilnamečiai vaikai turi būti nesulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės ir neturi būti susituokę.

<…>“

7

Šios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, ar siekiant pasinaudoti šeimos susijungimo teise prašymą atvykti [į šalį] ir [joje] gyventi atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia globėjas, ar šeimos narys arba nariai.

<…>

5.   Nagrinėdamos prašymą, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus.“

8

Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Jei pabėgėlis yra nelydimas nepilnametis, valstybės narės:

<…>“

9

Šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi [šalyje] šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi [šalyje] dėl šių priežasčių:

<…>

<…>“

10

Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi [šalyje] arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“

11

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2008 m. vasario 25 d.Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas) (BGBl. 2008 I, p. 162) (toliau – AufenthG) 6 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Ilgesniems apsilankymams reikalinga Vokietijos Federacinės Respublikos viza (nacionalinė viza), išduodama prieš įvažiuojant į šalį. Viza išduodama remiantis leidimams laikinai gyventi šalyje, ES mėlynajai kortelei, ICT kortelei (bendrovės viduje perkeliamų asmenų leidimams), neribotos trukmės leidimams įsikurti ir ilgalaikiams leidimams nuolat gyventi ES taikomomis nuostatomis. <…>“

12

Šio įstatymo 25 straipsnio „Buvimas šalyje dėl humanitarinių priežasčių“ 2 dalyje nustatyta:

„Užsieniečiui leidimas gyventi šalyje išduodamas, jeigu Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba) suteikė pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, arba papildomą apsaugą, kaip tai suprantama pagal Asylgesetz 4 straipsnio 1 dalį. <…>“

13

AufenthG 32 straipsnio „Vaikų atvykimas gyventi kartu“ 1 dalyje nurodyta:

„Nepilnamečiam nesusituokusiam užsieniečio vaikui leidimas laikinai gyventi šalyje išduodamas, jeigu abu arba vienas iš tėvų, kuriam priklauso asmens globa, turi vieną iš šių leidimų gyventi šalyje:

<…>

2) leidimą gyventi šalyje pagal 25 straipsnio 1 dalį arba 2 dalies pirmo sakinio pirmą alternatyvą;

<…>“

14

Šio įstatymo 36 straipsnyje „Tėvų ir kitų šeimos narių prisijungimas“ nustatyta:

„(1)   Nukrypstant nuo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto, leidimas gyventi šalyje išduodamas nepilnamečio užsieniečio, turinčio leidimą gyventi šalyje pagal 23 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 1 dalį arba 2 dalies pirmo sakinio pirmąją alternatyvą, neribotos trukmės leidimą įsikurti pagal 26 straipsnio 3 dalį arba neribotos trukmės leidimą įsikurti pagal 26 straipsnio 4 dalį išdavus leidimą gyventi šalyje pagal 25 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio antrąją alternatyvą, tėvams, jei federalinėje teritorijoje negyvena nė vienas iš globos teises turinčių tėvų.

(2)   Kitiems užsieniečio šeimos nariams leidimas gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu gali būti išduodamas, jei tai būtina siekiant išvengti pernelyg didelių sunkumų. Suaugusiems šeimos nariams taikoma 30 straipsnio 3 dalis ir 31 straipsnis, nepilnamečiams šeimos nariams mutatis mutandis taikomas 34 straipsnis.“

15

1999 m. sausio 1 d. gimusi XC, kaip ilgai Turkijoje gyvenanti Sirijos pilietė, paprašė jai išduoti nacionalinę vizą, siekdama šeimos susijungimo su tėvu, kuris Vokietijoje yra įgijęs pabėgėlio statusą.

16

Jos motina mirusi. 2015 m. XC tėvas atvyko į Vokietiją ir 2016 m. balandžio mėn. oficialiai pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba 2017 m. liepos mėn. suteikė tėvui pabėgėlio statusą po to, kai teismine tvarka buvo patenkintas jo skundas. 2017 m. rugsėjo mėn. užsieniečių reikalų tarnyba jam suteikė trejus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi šalyje pagal AufenthG 25 straipsnio 2 dalį.

17

2017 m. rugpjūčio 10 d. XC, pilnametystės sulaukusi 2017 m. sausio 1 d., Vokietijos Federacinės Respublikos generaliniame konsulate Stambule (Turkija) pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą šeimos susijungimo tikslu, kad galėtų prisijungti prie Vokietijoje gyvenančio tėvo. Generalinis konsulatas galiausiai atsisakė išduoti vizą 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu, juo atmetė prašymą dėl persvarstymo. Jo nuomone, AufenthG 32 straipsnyje nustatytos sąlygos netenkinamos, nes XC tapo pilnametė dar prieš jos tėvui gaunant pabėgėliui išduodamą leidimą gyventi šalyje. Be to, generalinis konsulatas laikėsi nuostatos, kad pilnamečių vaikų atvykimas šeimos susijungimo tikslais pagal AufenthG 36 straipsnio 2 dalį leidžiamas tik dėl pernelyg didelių sunkumų, o jų šiuo atveju nėra, nes nematyti, kad XC negalėtų savarankiškai gyventi Turkijoje.

18

2019 m. kovo 12 d.Verwaltungsgericht (administracinis teismas, Vokietija) patenkino dėl šio generalinio konsulato sprendimo XC pateiktą skundą ir įpareigojo Vokietijos Federacinę Respubliką šeimos susijungimo tikslu išduoti suinteresuotajam asmeniui vizą. Motyvuodamas sprendimą teismas nurodė, kad remiantis 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimu A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) dėl tėvų prisijungimo prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio, kuris gali būti taikomas ir šioje byloje susiklosčiusiai priešingai situacijai, kai vaikas prisijungia prie vieno iš pabėgėlio statusą įgijusių tėvų, reikšmingas XC nepilnametystės vertinimo momentas yra ne prašymo išduoti vizą šeimos susijungimo tikslais, o suinteresuotojo asmens tėvo prieglobsčio prašymo pateikimo momentas. Todėl Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies [pirmos pastraipos] b punktą reikėtų aiškinti taip, kad globėjo vaikas turi būti laikomas nepilnamečiu, jeigu jis buvo nepilnametis globėjui teikiant prašymą suteikti prieglobstį. Be to, Verwaltungsgericht (administracinis teismas) mano, kad ir vaiko prisijungimo atveju reikšmingas jo nepilnametystės vertinimo momentas nustatomas ne valstybių narių nuožiūra, jis turi išplaukti iš autonominio direktyvos aiškinimo. Nacionalinis teismas patikslina, kad būtų pakenkta teisės į šeimos susijungimą veiksmingumui ir pažeisti teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principai, jeigu vertinant tokio vaiko nepilnametystę šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto tikslais būtų remiamasi jo prašymo išduoti vizą pateikimo momentu. Jis nurodo, kad nagrinėjamu atveju XC prašymą išduoti vizą pateikė per šioje srityje Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje reikalaujamą trijų mėnesių terminą nuo pabėgėlio statuso suteikimo pirminės teisės turėtojui.

19

Vokietijos Federacinė Respublika dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija). Grįsdama skundą ji teigia, kad byloje, kurioje priimtas 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimas A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248), buvo susiklosčiusios kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje ir joje buvo aiškinama kita Direktyvos 2003/86 nuostata nei šioje byloje. Anot jos, Teisingumo Teismo argumentai dėl šios direktyvos 2 straipsnio f punkto aiškinimo netaikomi jos 4 straipsnio 1 dalies [pirmos pastraipos] c punkto aiškinimui, juo labiau kad pastarojoje nuostatoje daroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę.

20

Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nurodo, kad XC neturi teisės pagal nacionalinę teisę prašyti vizos, nes pagal Vokietijos teisę tam kliudo aplinkybė, kad ji pilnametystės sulaukė prieš pateikdama prašymą išduoti vizą. Vis dėlto Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) abejoja dėl nacionalinės reglamentavimo tvarkos atitikties Direktyvai 2003/86. Jam, be kita ko, kyla klausimas, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti sprendimo variantą, Teisingumo Teismo pasirinktą 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248), pagal kurį trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, atvykusį į valstybės narės teritoriją ir prieglobsčio prašymo šioje valstybėje narėje pateikimo momentu neturintį 18 metų, bet kuriam vėliau suteikiamas pabėgėlio statusas, reikia laikyti „nepilnamečiu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio f punktą, siejamą su jos 10 straipsnio 3 dalies a punktu.

21

Šiuo atžvilgiu nacionaliniam teismui kyla abejonių, nes minėtame sprendime buvo nagrinėjamas klausimas dėl tėvų prisijungimo prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio pagal kartu taikomas Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punkto ir 10 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas. O pagrindinėje byloje svarbu, kaip aiškinti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojamas vaikų prisijungimas prie tėvų, kurie yra pabėgėlių statusą įgiję ir todėl teisę gyventi valstybėje narėje turintys trečiųjų šalių piliečiai.

22

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, į kokius kriterijus atsižvelgti vertinant, ar tenkinamas realių šeimos santykių reikalavimas, su kuriuo minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte siejama teisė į šeimos susijungimą.

23

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

24

2020 m. rugpjūčio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo užduotas klausimas, gal jis ketina atsisakyti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577).

25

2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugsėjo 9 d., nacionalinis teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad neketina atsisakyti šio prašymo, nes mano, jog tame sprendime nepakankamai atsakyta į šioje byloje iškeltus klausimus.

26

2021 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismas pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį uždavė klausimą Vokietijos vyriausybei ir paprašė pareikšti nuomonę dėl galimos 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) įtakos atsakymui į pirmąjį klausimą. 2021 m. birželio 21 d. Vokietijos vyriausybė pateikė atsakymą į Teisingumo Teismo užduotą klausimą.

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad laiko momentas, kuriuo reikia remtis nustatant, ar globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, tuo atveju, kai vaikas sulaukė pilnametystės prieš vienam iš tėvų – globėjui – suteikiant pabėgėlio statusą ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo, yra vieno iš tėvų – globėjo – prieglobsčio prašymo pateikimo siekiant gauti pabėgėlio statusą momentas.

28

Pirmiausia pažymėtina, kad šis kausimas kilo pagrindinėje byloje susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai 2016 m. balandžio mėn. tėvui teikiant prieglobsčio prašymą vaikas buvo nepilnametis, bet sulaukė pilnametystės prieš tėvui gaunant pabėgėlio statusą 2017 m. liepos mėn., po to, kai jo prašymą iš pradžių atmetė kompetentingos Vokietijos institucijos, taigi dar neturint galimybės pateikti prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje siekiant prisijungti prie vieno iš tėvų; šis prašymas buvo pateiktas 2017 m. rugpjūčio 10 d.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kaip matyti iš šio sprendimo 25 punkte minėto atsakymo į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, kad pagrindinė byla skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2020 m. liepos 16 d. Sprendimas État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577), atsižvelgiant, be kita ko, į skirtingas tų bylų, kuriose priimtas minėtas sprendimas, ir pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas patikslino, jog Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad laiko momentas, kuriuo reikia remtis nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra nepilnametis vaikas, yra prašymo leisti nepilnamečiams vaikams atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslais pateikimo momentas, o ne atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų sprendimo priėmimo dėl to prašymo momentas (tam tikrais atvejais po to, kai buvo apskųstas sprendimas atmesti tokį prašymą), tačiau Teisingumo Teismas neatsakė į klausimą, ar tuo atveju, kai vaikas prisijungia prie vieno iš pabėgėlio statusą turinčių tėvų, galima remtis ankstesniu laiko momentu, nei buvo pateiktas prašymas leisti šeimos susijungimo tikslais atvykti į šalį ir joje gyventi, t. y. vieno iš tėvų prieglobsčio prašymo pateikimo momentu, nes šis klausimas minėtose bylose nebuvo reikšmingas.

30

Taigi kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į minėtas ypatingas aplinkybes, šiuo atveju galima taikyti sprendimo variantą, kurį Teisingumo Teismas pasirinko 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248), kai kalbama apie prieglobsčio prašytojo, kuriam buvo suteiktas pabėgėlio statusas, vaiko nepilnametystės vertinimui reikšmingą momentą.

31

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 2020 m. liepos 16 d. Sprendime État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577) nesprendžiamas klausimas, ar šiuo atveju galima taikyti šio sprendimo 20 punkte išdėstytą sprendimo variantą, kurį Teisingumo Teismas pasirinko 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248).

32

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į šias pirmines pastabas.

33

Šiuo klausimu paminėtina, kad Direktyva 2003/86 siekiama palengvinti šeimos susijungimą, be to, užtikrinti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Atsižvelgiant į tai, minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatytos tikslios pozityviosios pareigos, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos teisės. Minėtoje direktyvoje apibrėžtais atvejais jos įpareigojamos leisti susijungti atitinkamiems globėjo šeimos nariams ir tam negali naudotis savo diskrecija (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą vieni iš globėjo šeimos narių, kuriems atitinkama valstybė narė turi leisti atvykti į šalį ir gyventi joje, yra jo „nepilnameči[ai] vaika[i], įskaitant globėjo įvaikintus vaikus tais atvejais, kai sutuoktiniui priklauso jo globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi“.

36

Nors Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad nepilnamečiai vaikai neturi būti sulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės, joje nepatikslinta, kokiu momentu turi būti remiamasi vertinant, ar ši sąlyga yra įvykdyta, ir pastaruoju klausimu nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 28 punktas).

37

Pagal minėtą nuostatą valstybėms narėms palikta diskrecija pačioms spręsti, kada pagal teisės aktus asmuo sulaukia pilnametystės; vis dėlto joms negali būti suteikiama jokios diskrecijos nustatant momentą, kuriuo reikia remtis vertinant prašytojo amžių Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto tikslais. Primintina, kad iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad, kai šios teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir atitinkama reglamentavimo tvarka siekiamą tikslą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 29 ir 30 punktas ir ten nurodyta jurisprudencija).

38

Kaip buvo priminta šio sprendimo 33 punkte, Direktyva 2003/86 siekiama skatinti šeimos susijungimą. Šiuo tikslu, kaip patikslinta jos 1 straipsnyje, direktyvoje nustatomos valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių naudojimosi teise į šeimos susijungimą sąlygos.

39

Be to, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės paiso Chartijoje įtvirtintų teisių ir principų ir skatina jų taikymą pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdamos Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai pagal Sutartis, ribų.

40

Pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės, visų pirma jų teismai, ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, dėl kurio kiltų kolizija su Sąjungos teisės sistemos saugomomis pagrindinėmis teisėmis (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Visų pirma Chartijos 7 straipsnyje pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šis 7 straipsnis, vadovaujantis suformuota jurisprudencija, turi būti aiškinamas kartu su pareiga paisyti svarbiausių vaiko interesų, pripažintų Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į jos 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2003/86 nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, beje, tai matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti prašymus dėl šeimos susijungimo, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos skatinti šeimos gyvenimą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad nors pagal Vokietijos teisę nereikalaujama, kad priimant sprendimą dėl prašymo dėl šeimos susijungimo vaikas būtų nepilnametis, tuo metu, kai teikiamas prašymas išduoti vizą dėl šeimos susijungimo ir kai vienas iš tėvų gauna leidimą gyventi šalyje, suteikiantį teisę į šeimos susijungimą, vaikas turi būti nepilnametis.

44

Atsižvelgiant į tai, XC galėtų remtis Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu ir taip laimėti procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, jeigu jos nepilnametystė būtų vertinama pagal momentą, kai jos tėvas paprašė prieglobsčio.

45

Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad prieglobsčio prašytojo vaikas gali veiksmingai pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą tik tada, kai dėl vieno iš tėvų – prieglobsčio prašytojo – pateikto prašymo suteikti pabėgėlio statusą jau yra priimtas galutinis teigiamas sprendimas. Teisingumo Teismas jau yra patikslinęs, kad šią sąlygą paprastai galima paaiškinti tuo, kad prieš priimant tokį sprendimą neįmanoma tiksliai žinoti, ar prašymą pateikęs asmuo tenkina pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas, o tai savo ruožtu lemia, ar bus suteikta teisė į susijungimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 51 ir 63 punktus).

46

Be to, primintina, kad pabėgėlio statuso pripažinimas yra deklaratyvus aktas ir pabėgėlis turi teisę reikalauti, kad jam būtų pripažintas pabėgėlio statusas nuo prašymo suteikti šį statusą pateikimo momento (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 53 ir 54 punktus).

47

Kaip generalinis advokatas nurodė išvados 42 punkte, iš 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577) taip pat matyti, kad teisė į šeimos susijungimą, kiek tai susiję su nepilnamečiais vaikais, negalėtų būti palikta egzistuoti formaliai vien dėl laiko sąnaudų, būtinų sprendimui dėl tarptautinės apsaugos prašymo arba prašymo dėl šeimos susijungimo priimti.

48

Pažymėtina, kad jeigu laiko momentas, kai kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija priima sprendimą dėl tėvų pateikto prieglobsčio prašymo, arba vėlesnis momentas, kai vaikas pateikia prašymą išduoti vizą šeimos susijungimo tikslais, būtų laikomas momentu, kuriuo reikia remtis vertinant nepilnametystę pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, tai neatitiktų nei šia direktyva siekiamų tikslų sudaryti palankesnes sąlygas šeimos susijungimui ir užtikrinti ypatingą apsaugą pabėgėliams, nei reikalavimų, kylančių iš Chartijos 7 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies, o pagal pastarąją nuostatą suponuojama, kad imantis visų priemonių dėl vaikų, be kita ko, kai valstybės narės taiko minėtą direktyvą, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 36 punktą).

49

Kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai būtų neskatinami prioritetine tvarka nagrinėti nepilnamečių asmenų tėvų pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus taip skubiai, kaip tai yra reikalinga, kad būtų atsižvelgta į ypatingą šių nepilnamečių pažeidžiamumą, todėl jų veiksmai galėtų sukelti pavojų tiek vieno iš tėvų teisei į šeimos gyvenimą su savo nepilnamečiu vaiku, tiek šio vaiko teisei į šeimos gyvenimą su savo šeimos nariu (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland(Šeimos narys), C‑768/19, EU:C:2021:709, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Be to, toks aiškinimas neleistų laikantis vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principų užtikrinti vienodo ir nuspėjamo visų prašytojų, kurių padėtis chronologiškai yra tokia pati, vertinimo, nes dėl tokio aiškinimo prašymo dėl šeimos susijungimo sėkmę iš esmės lemtų aplinkybės, kurios priklauso nuo nacionalinės administracijos ar teismų, visų pirma nuo to, kaip operatyviai išnagrinėjamas tarptautinės apsaugos prašymas ar priimamas sprendimas dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, o ne nuo prašytojo priklausančių aplinkybių (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248) 56 ir 60 punktus ir ten nurodytą jurisprudenciją).

51

Be to, toks aiškinimas, pagal kurį nepilnamečio vaiko teisė į šeimos susijungimą priklausytų nuo atsitiktinių ir nenuspėjamų aplinkybių, kurios savo ruožtu visiškai priklausytų nuo atitinkamos valstybės narės kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų ir teismų, galėtų lemti reikšmingus prašymų dėl šeimos susijungimo nagrinėjimo skirtumus valstybėse narėse ir toje pačioje valstybėje narėje (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 43 punktą).

52

Taigi dėl priežasčių, iš esmės analogiškų toms, kuriomis 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) buvo grindžiamas Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punkto, siejamo su jos 10 straipsnio 3 dalies a punktu, aiškinimas, siekiant nustatyti, ar globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, tuo atveju, kai vaikas sulaukė pilnametystės prieš vienam iš tėvų – globėjui – suteikiant pabėgėlio statusą ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo, reikia atsižvelgti į globėjo prieglobsčio prašymo pateikimo momentą. Tik vadovavimasis šiuo momentu atitiks šios direktyvos tikslus ir Sąjungos teisės sistemoje saugomas pagrindines teises. Tam neturi reikšmės, ar sprendimas dėl šio prašymo priimamas iš karto po prašymo pateikimo, ar, kaip nagrinėjamu atveju, po to, kai panaikinamas sprendimas atmesti šį prašymą.

53

Vis dėlto šiuo klausimu reikia patikslinti, kad tokiu atveju prašymas dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą turi būti pateiktas per protingą terminą, t. y. per tris mėnesius nuo tada, kai vienas iš tėvų – globėjas – įgijo pabėgėlio statusą.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina: Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad laiko momentas, kuriuo reikia remtis nustatant, ar globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, tuo atveju, kai vaikas sulaukė pilnametystės prieš vienam iš tėvų – globėjui – suteikiant pabėgėlio statusą ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo, yra vieno iš tėvų – globėjo – prieglobsčio prašymo pateikimo siekiant gauti pabėgėlio statusą momentas su sąlyga, kad prašymas dėl šeimos susijungimo buvo pateiktas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso pripažinimo vienam iš tėvų – globėjui.

55

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokie reikalavimai turi būti įvykdyti, kad būtų galima preziumuoti esant realius šeimos santykius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, tuo atveju, kai nepilnametis vaikas šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie vieno iš pabėgėlio statuso įgijusių tėvų, jeigu vaikas tapo pilnametis prieš suteikiant tėvams – globėjams – pabėgėlio statusą ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo.

56

Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar tam pakanka teisinių tėvų ir vaikų giminystės santykių, ar būtinas ir realus šeimos gyvenimas, o pastaruoju atveju, koks turi būti jo intensyvumas. Be to, nacionalinis teismas taip pat nori sužinoti, ar šeimos susijungimas reiškia, kad vaikui atvykus į atitinkamos valstybės narės teritoriją joje turi būti atkurtas šeimos gyvenimas

57

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą valstybėms narėms leidžiama atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo, panaikinti šiuo pagrindu išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį atnaujinti, jeigu globėjas ir jo šeimos nariai nepalaiko ar nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių. Tačiau šioje nuostatoje nenustatyta nei kriterijų, leidžiančių įvertinti tokių realių šeiminių ryšių buvimą, nei jokio konkretaus reikalavimo dėl atitinkamų šeimos santykių intensyvumo. Be to, šiuo klausimu joje nedaroma ir nuoroda į valstybių narių teisę.

58

Kaip priminta šio sprendimo 37 punkte, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad, kai šios teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą.

59

Pažymėtina, kad Direktyva 2003/86, kaip matyti iš jos 6 konstatuojamosios dalies, siekiama saugoti šeimą ir kurti ar išlaikyti šeimos gyvenimą užtikrinant šeimos susijungimą. Be to, pagal šios direktyvos 4 konstatuojamąją dalį šeimos susijungimas yra būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas, ir jis padeda kurti sociokultūrinį stabilumą.

60

Be to, kaip priminta šio sprendimo 42 punkte, priemonės dėl šeimos susijungimo, įskaitant numatytas jos 16 straipsnyje, turi atitikti pagrindines teises, be kita ko, Chartijos 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse garantuojamą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti prašymus dėl šeimos susijungimo, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos skatinti šeimos gyvenimą.

61

Taip pat primintina, kad pagal Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamąją dalį ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pabėgėlių situacijai, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias joje normaliai gyventi su šeima. Būtent šiuo tikslu šioje direktyvoje pabėgėliams numatytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.

62

Galiausiai, sprendžiant, kokius reikalavimus būtina tenkinti, kad būtų preziumuojami realūs šeimos santykiai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia įvertinti kiekvieną atvejį atskirai, kaip, beje, matyti iš šios direktyvos 17 straipsnio, atsižvelgiant į visus kiekvienu atveju svarbius veiksnius ir paisant šia direktyva siekiamų tikslų.

63

Norint pagrįsti realius šeimos santykius, tam vien teisinių tėvų ir vaikų giminystės santykių nepakanka. Taigi, nors atitinkamomis Direktyvos 2003/86 ir Chartijos nuostatomis saugoma teisė į šeimos gyvenimą ir skatinama jį išlaikyti, iš esmės šios teisės turėtojams, jeigu jie ir toliau palaiko realius šeimos santykius, paliekama galimybė pasirinkti, kaip jie nori gyventi šeimos gyvenimą, ir visų pirma nenustatoma jokių reikalavimų dėl jų šeimos santykių intensyvumo (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos narys), C‑768/19, EU:C:2021:709, 58 punktą).

64

Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčijama, kad XC dar buvo nepilnametė, kai jos tėvas buvo priverstas išvykti iš savo kilmės šalies, ir buvo jo šeimos branduolio narė, kaip nurodyta Direktyvos 2003/86 9 konstatuojamojoje dalyje, kuriai, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi, „visais atvejais“ taikomas šeimos susijungimas. Niekas nerodo, kad iki tėvo pabėgimo suinteresuotieji asmenys nepalaikė realių šeimos santykių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

65

Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju XC ir jos tėvas negalėjo palaikyti realių šeimos santykių, kol buvo atskirti visų pirma dėl ypatingos tėvo kaip pabėgėlio padėties, todėl ši aplinkybė savaime negali pagrįsti išvados, kad nesama realių šeimos santykių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą. Be to, negalima ir preziumuoti, kad tėvų ir vaikų šeimos santykiai nutrūksta iškart, kai nepilnametis vaikas sulaukia pilnametystės.

66

Atsižvelgiant į tai, realūs šeimos santykiai suponuoja realių šeiminių ryšių arba noro juos kurti ar atkurti konstatavimą.

67

Taigi to, kad suinteresuotieji asmenys ketina kartais apsilankyti, kiek tai įmanoma, ir nuolat kuriuo nors būdu palaikyti ryšius, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamų asmenų padėčiai būdingas faktines aplinkybes, įskaitant vaiko amžių, gali pakakti norint preziumuoti, kad šie asmenys atkuria asmeninius ir emocinius santykius, ir patvirtinti realių šeimos santykių buvimą.

68

Be to, taip pat negalima reikalauti, kad tėvas globėjas ir jo vaikas vieni kitus remtų finansiškai, nes tikėtina, kad jie tam neturės materialinių išteklių.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą atsakytina: Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, jog vien teisinių tėvų ir vaikų giminystės santykių nepakanka tam, kad būtų galima preziumuoti esant realius šeimos santykius, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tuo atveju, kai nepilnametis vaikas šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie vieno iš pabėgėlio statuso įgijusių tėvų, jeigu vaikas tapo pilnametis prieš suteikiant vienam iš tėvų – globėjui – pabėgėlio statusą ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo. Vis dėlto nebūtina, kad vienas iš tėvų – globėjas – ir vaikas gyventų tame pačiame namų ūkyje arba po tuo pačiu stogu tam, kad tas vaikas galėtų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Retkartinių apsilankymų, jeigu jie galimi, ir bet kokio pobūdžio reguliarių ryšių gali pakakti norint preziumuoti, kad šie asmenys atkuria asmeninius ir emocinius santykius, ir patvirtinti realių šeimos santykių buvimą. Be to, taip pat negalima reikalauti, kad vienas iš tėvų – globėjas – ir jo vaikas vieni kitus remtų finansiškai.

70

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: